Civilinė byla Nr. e3K-3-1-969/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39146-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. N., Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. Z. (A. Z.) ir T. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. ir T. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. Š. (mergautinė pavardė S.), gimusi 1937 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini), Vilniaus srityje, vadovaujantis 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę ir 1939 m. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete. Nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas A. Z. turėtų galimybę pagrįsti savo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjai nurodė, kad A. Z. pateikė suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau suinteresuotas asmuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog jo senelė T. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete.
Pareiškėjų manymu, remiantis 1919 metais priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 1 punktu ir 1939 metais priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 punktu, pripažintina, kad pareiškėja T. Š. iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.
Pareiškėjai taip pat nurodė, kad T. Š. gimė 1937 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančiame Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjos tėvas M. gimė tame pačiame kaime 1912 m. Jos seneliai (tėvo tėvai) I. ir A. S., gimę 1873 m. ir 1881 m., taip pat nuolat gyveno (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo tuometinės Lietuvos teritorijoje, o vadovaujantis šios sutarties VI straipsniu, taip pat 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, visi asmenys, gyvenę šiuose kaimuose sutarties pasirašymo metu, buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Vilniaus krašto okupacijos metu minimas kaimas priklausė Lenkijai, tačiau, visą Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, 1939 metais priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas šios srities gyventojams grąžino Lietuvos pilietybę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja T. Š. (mergautinė pavardė S.), gimusi 1937 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini), Vilniaus srityje, iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete.
Teismas nurodė, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo (įsigaliojusio 1939 m. spalio 27 d.) 3 straipsnį reikšminga yra aplinkybė, ar 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną joje nurodyti gyventojai galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal pastarojo įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, Lietuvos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančiais dokumentais gali būti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie asmens Lietuvos pilietybę, jeigu tokių dokumentų nėra – dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. Tai reiškia, kad Lietuvos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinantys įrodymai (jų leistinumo prasme) įstatymo nėra ribojami.
Įvertinęs įrodymų visumą (archyvinėse pažymose fiksuotus įrašus apie pareiškėjos, jos tėvų ir senelių gimimo, santuokos, krikšto faktus, įrašus rinkėjų ar gyventojų sąrašuose, archyvinius įrašus buto-ūkio lape apie pareiškėjos šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą, liudytojų parodymus), teismas padarė išvadą, kad iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėja ir jos tėvai gyveno (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad ši teritorija, remiantis 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos–Sovietų Rusijos Taikos sutarties 2 straipsniu, pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją. Įvertinęs Taikos sutarties 6 straipsnio, 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties, 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio nuostatas, teismas sprendė, kad iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. pareiškėja buvo laikoma Lietuvos piliete.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 22 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškimą.
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos gimimo vietos priklausomumo Lietuvos Respublikai; ginčui išspręsti aktualūs yra 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartis bei 1939 m. spalio 27 d. papildomas protokolas prie sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS, kurie patvirtintų, jog (duomenys neskelbtini) buvo perduotas Lietuvos Respublikai kartu su Vilniaus kraštu ir todėl buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog (duomenys neskelbtini) buvo perduotas kartu su Vilniaus kraštu, t. y. priklausė Lietuvos Respublikai. Teismo vertinimu, juridinis faktas, kad pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete, galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei (duomenys neskelbtini) priklausytų Lietuvai. Nesant byloje įrodymų, kad pareiškėja 1937 m. gruodžio 23 d. gimė teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS, teismas sprendė, kad pareiškėjų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintinas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą iš esmės argumentavo tuo, kad (duomenys neskelbtini) 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvai priklausiusioje Vilniaus srities dalyje, todėl pareiškėja negalėjo būti laikoma Lietuvos piliete. Ši teismo išvada yra pagrįsta itin formaliu tarpukario teisės aktų taikymu, ją konstatuodamas teismas visiškai neatsižvelgė į byloje reikšmingas aplinkybes ir nepagrįstai atsisakė vertinti tarpukario teisės aktų teisėtumą ir jų priėmimo aplinkybes.
Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjos seneliai ir tėvai po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d., vadovaujantis 1919 metų Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę ir 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartimi su Sovietų Rusija, buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos seneliai ar tėvai po Vilniaus srities okupacijos būtų atsisakę ar netekę Lietuvos pilietybės. Lenkijos Respublikos veiksmai okupavus Vilniaus sritį yra neteisėti ir prieštarauja tarptautinėms sutartims. Dėl šios priežasties okupuotoje Vilniaus srityje likusių gyventi asmenų pilietybei okupacijos faktas jokių teisinių padarinių neturėjo ir negalėjo turėti. Dėl šios priežasties, Lenkijos Respublikai okupavus Vilniaus sritį, pareiškėjos seneliai ir tėvai išliko Lietuvos piliečiai. Tačiau teismas, nuspręsdamas, kad pareiškėja 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos pilietė, faktiškai pripažino, kad jos tėvai ir seneliai Lietuvos pilietybės neteko Lenkijos Respublikai okupavus Vilniaus sritį, t. y. teismas nusprendė, kad Vilniaus srities gyventojų Lietuvos pilietybės netekimą nulėmė išimtinai vienintelis Vilniaus srities okupacijos faktas, kuris, vadovaujantis tarptautine viešąja teise, laikomas neteisėtu.
Pareiškėja gimė 1937 metais (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo okupuotoje Vilniaus srityje. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjos tėvai ir seneliai jos gimimo metu buvo Lietuvos piliečiai, gimdama pareiškėja, vadovaujantis 1919 metų Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, tapo Lietuvos piliete. Šiam faktui konstatuoti neturi reikšmės aplinkybė, kad pareiškėjos gimimo metu Vilniaus sritis buvo okupuota. Lietuvos valstybingumas, taip pat ir Lietuvos pilietybė yra grindžiami tęstinumo principu, pripažįstant, kad kitų valstybių neteisėti okupavimo veiksmai neturėjo įtakos Lietuvos valstybingumui bei Lietuvos pilietybei.
Teismas netinkamai aiškino 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį bei jos papildomą protokolą, pagal kuriuos Sovietų Sąjunga Lietuvai grąžino tik dalį Vilniaus srities. (duomenys neskelbtini), kuriame nuo seno gyveno pareiškėjos tėvai, seneliai, o sutarties ir jos papildomo protokolo pasirašymo metu – ir pati pareiškėja, liko Lietuvai negrąžintoje Vilniaus srities dalyje. Vadovaujantis tuo metu galiojusiomis tiek dvišalėmis, tiek daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis, Sovietų Sąjunga privalėjo 1939 m. spalio 10 d. sutartimi ir jos protokolu grąžinti Lietuvos Respublikai visą Vilniaus sritį, įskaitant ir (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublika sutiko priimti tik dalį Vilniaus srities dėl tos priežasties, kad jai buvo grasinama karinės jėgos panaudojimu bei aneksija. Įgyvendindama jėga primestą 1939 m. spalio 10 d. sutartį ir jos papildomą protokolą, Lietuvos Respublika priėmė 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad dėl grasinimų panaudoti prieš ją karinius veiksmus Lietuva sutiko priimti tik dalį Vilniaus srities, įstatymo dalis, kurioje Lietuvos piliečiais pripažįstami tik tie asmenys, kurie gyveno 1939 m. spalio 10 d. sutartimi ir jos papildomu protokolu Lietuvai grąžintoje Vilniaus srities dalyje, yra neteisėta ir niekinė.
Vienas pagrindinių teisės principų ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) nesudaro pagrindo spręsti, kad po neteisėtos Vilniaus srities okupacijos ir neteisėto dalies Vilniaus srities negrąžinimo Lietuvai tiek pareiškėja, tiek jos tėvai ir seneliai, tiek kiti jų giminaičiai neteko Lietuvos pilietybės. Šie asmenys niekuomet neatsisakė Lietuvos pilietybės, visuomet save laikė lietuviais ir buvo įsitikinę, kad yra Lietuvos piliečiai. Kitų valstybių neteisėti veiksmai negalėjo nulemti šių asmenų Lietuvos pilietybės netekimo. Valstybės ir pilietybės tęstinumo principas taip pat pripažįsta, kad Lietuvos piliečiais iki okupacijos buvusių asmenų palikuonys, gimę okupacijos metu, nuo gimimo yra laikomi Lietuvos piliečiais. Taigi, Lietuvos pilietybės turėjimas 1940 m. birželio 15 d. asmenims, Lietuvos okupacijos metu gyvenusiems Lietuvai negrąžintoje Vilniaus srities dalyje, yra nustatytinas atsižvelgiant tik į 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę bei 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija nuostatas.
Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos 1939 m. spalio 10 d. sutarties nuostatos patvirtina, kad ja Lietuvos Respublikai buvo perduotas ne visas Vilniaus kraštas, o tam tikra jo dalis (šios dalies ribos iš esmės atitinka dabartinę Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną). (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjai neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį ir jos papildomą protokolą buvo perduotas Lietuvai, taigi jis liko Baltarusijos Respublikos teritorijoje.
Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo (priimto 1939 m. spalio 27 d., t. y. po Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos 1939 m. spalio 10 d. sutarties pasirašymo) 3 straipsnio nuostatas, Vilniaus krašto gyventojai pripažįstami Lietuvos piliečiais tik tuo atveju, jei jie atitiko du reikalavimus: 1) 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir 2) šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje. Antrojo reikalavimo pareiškėja neatitiko – ji neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus mieste ar jo srityje, perduotoje Lietuvai, todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškimo.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ pripažino sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte. Tai suponavo esamų Lietuvos sienų (Lietuvos TSR administracinėse ribose) neliečiamybę, įskaitant bet kokių galimų Lietuvos pretenzijų į kitoms valstybėms priklausančias teritorijas atsisakymą ir bet kokių kitų valstybių pretenzijų į Lietuvos teritoriją paneigimą. Dėl šios priežasties kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo dalis, kuria Lietuvos piliečiais pripažįstami tik tie asmenys, kurie gyveno 1939 m. spalio 10 d. sutartimi ir jos papildomu protokolu Lietuvai grąžintoje Vilniaus srities dalyje, yra neteisėta ir niekinė, nes šis įstatymas buvo primestas jėga, grasinant Sovietų Sąjungai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs būtinumą vadovautis 1939 m. įstatymo nuostatomis (2005 m. balandžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-421/2005), neišskirdamas, kad kuri nors įstatymo dalis yra neteisėta, negaliojanti ar neturėtų būti taikoma.
Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas laikytinas specialiuoju teisės aktu, reglamentavusiu būtent Vilniaus krašto gyventojų statusą, todėl teismas, nustatydamas, ar pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos piliete, pagrįstai vadovavosi šio teisės akto nuostatomis.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 442 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjai, net ir patenkinus jų kasacini skundą, neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal Pilietybės įstatymo 29 straipsnio 4 punktą, 33 straipsnio 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 314 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 punktą, Migracijos departamentas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, kuri nagrinėja ir sprendžia pilietybės klausimus pagal nustatytą kompetenciją. Vien ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas su pareiškimu nesutiko, nereiškia, kad šios valstybės institucijos interesas dėl bylos baigties yra priešingas pareiškėjų interesams. Migracijos departamentas, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, neturi asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, o byloje atstovavo valstybės interesams.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, aiškinimo ir taikymo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.
Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime išaiškinta, kad pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.
Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis).
Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis).
Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).
Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.
Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
Nagrinėjamoje byloje aktualaus 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“
1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“
Tokiu būdu specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.
Teisės doktrinoje yra pasisakyta dėl Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo taikymo po Vilniaus krašto (jo dalies) grąžinimo Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu.
M. Romeris savo straipsnyje „Kelios pastabos pilietybės konstatavimo reikalu Vilniaus srity“ (Teisė, 1940 m. kovas–balandis, Nr. 51), be kita ko, rašė, kad „<...> Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą yra dvi sąlygos Lietuvos pilietybei konstatuoti: 1) asmuo turi būti turėjęs 1920 m. tam tikrą dieną visas Lietuvos piliečio kvalifikacijas; 2) reikalinga, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną (1939 m. spalio 27 d.) asmuo Vilniaus mieste ar Vilniaus srity turėtų gyvenamąją vietą. Turi būti konstatuotos abi sąlygos. <...> Jei kuris asmuo yra turėjęs teisę į Lietuvos pilietybę 1920 m., tai tą konstatavus dar tektų įrodyti, kad jis gyveno Vilniuje ar jo srityje 1939 m. spalio mėn. <...> Visi šių kategorijų asmenys, jeigu: a) 1920 m. spalio 14 d. jie buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir b) be to, 1939 m. spalio 27 d. jie turėjo gyvenamąją vietą toje siauresnėje Vilniaus srity, kuri buvo nustatyta Lietuvos su Sovietais 1939 m. spalio 10 d. sutartimi, redukuojančia valstybinę Lietuvos teritoriją Lietuvos rytuose (gyveno grįžusioje į Lietuvos valstybę Vilniaus srities daly) – tampa ipso jure (pagal įstatymą) Lietuvos piliečiais. <...> Tie Gardino, Švenčionių, Lydos, Ašmenos žmonės, kurie ten gyvendami 1920 m. turėjo visas Lietuvos pilietybei kvalifikacijas ir kurie dabar yra užtikti tebegyveną grąžintoje siauresnėje Vilniaus srity ar Vilniaus mieste, teisiškai ipso jure yra Lietuvos piliečiai.“
V. Sinkevičius (Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais, Vilnius, 2002) rašė: „<...> Pastebėtina, kad pagal įvedamąjį įstatymą asmuo turėjo gyventi 1939 m. spalio 27 d. ne toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo apibrėžta 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartyje su Rusija, bet „siauresnėje“ Vilniaus krašto teritorijoje, t. y. toje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomu protokolu tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungų. Asmenys, kilę iš sričių, Lietuvai neatitekusių pagal paskutinę sutartį su SSRS, nepripažįstami Lietuvos piliečiais.“
Taigi pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai įrodinėja, kad T. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete. Byloje teismų nustatyta, kad T. Š. gimė 1937 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini). Jos tėvai ir seneliai gimė ir gyveno tame pačiame kaime. Šis kaimas buvo teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinta Lietuvai. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra Baltarusijos Respublikos teritorijoje.
Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėjos T. Š. tėvai neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos – t. y. 1939 m. spalio 27 d. jų gyvenamoji vieta nepateko į tą Vilniaus krašto teritoriją, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Iš to išplaukia, kad tiek pareiškėjos tėvai, tiek ir pati pareiškėja pagal pirmiau nurodytą specialųjį įstatymą nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos pilietybės.
Pareiškėjai kasaciniame skunde, be kita ko, pateikia argumentus dėl 1920 m. Lenkijos įvykdyto Vilniaus krašto užvaldymo neteisėtumo ir dėl 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutarties bei dėl jos priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo nelegitimumo bendrojo teisės principo ex iniuria ius non oritur bei tarptautinės teisės principų požiūriu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, nes byloje sprendžiama dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikos piliete iki 1940 m. birželio 15 d. – t. y. dėl fakto, kuris, kaip nurodo patys pareiškėjai, yra juridiškai reikšmingas siekiant pagrįsti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą.
Kaip minėta, nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją (šios nutarties 16–17 punktai). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi teisę, be kita ko, spręsti, kam sutekti teisę į pilietybės atkūrimą. Pažymėtina, kad šia teise pasinaudojo dabartinis – t. y. jau Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos – įstatymų leidėjas, priimdamas Pilietybės įstatymą (pirmas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas Nr. I-2072 priimtas 1991 m. gruodžio 5 d., jis neteko galios 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymu Nr. IX-1078, šis neteko galios 2008 m. liepos 15 d. Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. X-1709, nagrinėjamoje byloje taikytinas Pilietybės įstatymas Nr. XI-1196 priimtas 2010 m. gruodžio 2 d., o aktuali įstatymo redakcija priimta 2016 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-2473). Būtent šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, sprendžiant dėl asmenų, turinčių teisę į pilietybės atkūrimą, rato, be jokių išlygų taikomas iki 1940 m. birželio 15 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įskaitant ir specialųjį 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą.
Nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu galiojantis Pilietybės įstatymas buvo priimtas dėl prievartos ar grasinimo – t. y. kad laisvos valstybės įstatymų leidėjo apsisprendimas neatitinka galiojančių tarptautinės teisės principų ar bendrojo teisės principo ex iniuria ius non oritur. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos įstatymų leidėjas buvo ir yra laisvas apsispręsti, kam suteikti teisę į Lietuvos pilietybės atkūrimą: išimtinai tiems asmenims, kurie pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusius įstatymus buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir jų palikuoniams, ar platesniam asmenų ratui (pvz., ir tokiems asmenims, kaip pareiškėja, kurie pagal specialųjį 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais). Todėl tai, kad pareiškėja nepatenka į asmenų, kuriems Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo – Seimo priimtu įstatymu suteikta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ratą, savaime nereiškia, kad jos ir jos palikuonių teisės į pilietybės atkūrimą paneigiamos dėl su tarptautine teise ar teisės principu ex iniuria ius non oritur nesuderinamų veiksnių – tiesiog toks yra įstatymų leidėjo apsisprendimas.
Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
