K. C. pagal BK 301 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–392/2011

(Proceso Nr. 1-67-2-00004-2006-8)

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.29.2;

2.4.2.1.

2.3.6.4.5.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. C. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutarties.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu K. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 301 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Iš K. C. priteista 33,45 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutartimi nuteistojo K. C. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

K. C. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje ant pramoniniu būdu UAB „Utenos Indra“ pagaminto griežtos apskaitos blanko UI Nr. 0104318, kurio VĮ Tytuvėnų miškų urėdija nebuvo įsigijusi ir kuris nebuvo apskaitomas šioje įmonėje, įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kad VĮ Tytuvėnų miškų urėdija siunčia medienos gavėjui V. V. į Raseinių rajoną Žalpių kaimą 2,02 m3 eglės medienos, ir tą informaciją patvirtindamas savo parašu bei VĮ Tytuvėnų miškų urėdijos Dubysos girininkijos apvaliu antspaudu, suklastojo tikrą griežtos atskaitomybės blanką UI Nr. 0104318, kuris 2006 m. vasario 8 d. buvo rastas ir paimtas Kauno RAAD Raseinių agentūros organizuotame reide dalyvavusių pareigūnų Raseinių rajone, Šiluvos seniūnijoje, Žalpių kaime, V. V. lentpjūvėje.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. C. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Skunde kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė tik įrodymus, bet neatliko jų analizės, neatskleidė tarpusavio ryšio, kuris įrodytų kasatoriaus kaltę ar kitas svarbias aplinkybes, nuosprendyje nebuvo įrodymų vertinimo bei išsamių veikos kvalifikavimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas nors ir sutiko, kad įrodymai nebuvo tinkamai išanalizuoti, tačiau to nelaikė esminiu BPK pažeidimu. Kasatorius nesutinka su tokia apeliacinio teismo išvada, nes nuosprendžio surašymas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų yra laikytinas esminiu Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų nebuvimo nuosprendyje. Tai, pasak kasatoriaus, yra BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimas.

Kasatorius nurodo, kad byloje yra dvi skirtingos specialisto išvados dėl parašo. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pašalinti šį prieštaravimą, o apeliacinės intonacijos teismas šio klausimo net nenagrinėjo, nutartyje yra pateikti motyvai tik dėl rankraštinių įrašų, o ne dėl parašo, todėl ši abejonė turėjo būti aiškinama kasatoriaus naudai. Be to, kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadas grindė abejomis specialisto išvadomis, tačiau teismo išvados nuosprendyje skiriasi nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvadoje nustatytų aplinkybių dėl parašo. Kasatorius nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad medienos važtaraštis UI Nr. 0104318 yra tikras, o nesuklastotas, ši aplinkybė visiškai nebuvo tirta. Nėra aišku, kuo konkrečiai remdamasis teismas padarė išvadą, kad medienos važtaraštis UI Nr. 0104318 yra pagamintas pramoniniu būdu UAB „Utenos Indra“. Nes UAB „Utenos Indra“ raštas savaime nepatvirtina, kad dokumento blankas yra tikras, jis patvirtina tik, kad medienos važtaraštis buvo atspausdintas ir juo prekiauta 2006 m., bet ar byloje yra būtent tas važtaraštis, kuris buvo atspausdintas bendrovėje, duomenų nėra. Nuteistasis teigia, kad nėra nustatyti nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai, nes nėra jokių įrodymų, kad medienos važtaraštis UI Nr. 0104318 yra tikras, kad informacija patvirtinta VĮ Tytuvėnų miškų urėdijos Dubysos girininkijos apvaliu anspaudu, kad važtaraštį pasirašė K. C..

Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad buvo pažeista teisė į nešališką teismo procesą. Apeliaciniame skunde buvo pateikta abejonė dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik kad nepašalino tokių abejonių, bet priešingai, procesiniais sprendimais suteikė pagrindą abejoti ir šio teismo nešališkumu, nes apeliacinės instancijos teismas, turėdamas išankstinį nusistatymą, nepagrįstai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, taip nevykdė savo pareigos išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, patvirtina ta aplinkybė, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyta įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės yra perrašytos iš kaltinamojo akto, nes jos savo turiniu sutampa su nusikalstamos veikos aplinkybėmis, išdėstytomis kaltinamajame akte.

Kasatorius teigia, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalys, nes teismas, nepatikrinęs įrodymų nustatyta tvarka, vien savo samprotavimais padarė nepagrįstas išvadas, kad K.C. neatitinkančią tikrovės informaciją patvirtino savo parašu bei Dubysos girininkijos apvaliu antspaudu. Be to, kasatoriaus manymu, tai parodo, kad teismas buvo šališkas. Šališkumą, pasak jo, patvirtina ir tai, kad teisėja A.Petkevičienė išsakė savo išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo, nors vertinti įrodymus teismas gali tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes. Tai pat pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtiną ir ta aplinkybė, kad, kaip nurodo kasatorius, jis 2010 m. lapkričio 10 d. gavo Raseinių rajono apylinkės teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-647/2010, kurią priėmė ne baudžiamąją bylą Nr. 1-93-647/2010 nagrinėjusi teisėja V.Petkevičienė, o teismo pirmininkė V.Micevičienė. Pasak kasatoriaus, BPK nenumato atvejų, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kokius nors procesinius sprendimus priimtų kitas teisėjas, kuris nenagrinėja bylos. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą išnagrinėjo tik formaliai, nurodydamas, kad baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisėjui teisės revizuoti teismo pirmininko sprendimų. Tačiau liko neatsakyta, ar gali teismo pirmininkas priiminėti procesinius sprendimus byloje, kurią nagrinėja kitas teisėjas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo K.C. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad kasatoriaus teiginiai dėl BK 301 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo yra nepagrįsti. Pagal BK 301 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį vienas iš nusikaltimo dalykų yra įmonės, įstaigos, organizacijos ar privataus ūkio subjekto (fizinio, juridinio asmens) griežtos atskaitomybės blankas, t. y. nustatyto formato popieriaus lapas su išspausdintais fizinio ar juridinio asmens pavadinimu, rekvizitais ir teksto dalimis, turintis serijinį numerį. Byloje nustatyta, kad pagal Apvalios medienos apskaitos tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-672, ir VĮ Tytuvėnų miškų urėdijos pateiktą raštą medienos važtaraštis laikomas griežtos atskaitomybės blanku, nes turi seriją, numerį, už jo saugojimą atsakingas urėdijos padalinio vadovas. Prokuroras nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog į tokį griežtos atskaitomybės blanką, pagamintą pramoniniu būdu, buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys (informacija), o byloje esančių specialistų išvadų pagrindu nustatyta, kad šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė ir važtaraštį pasirašė būtent K. C.. Pagal šias nustatytas aplinkybes, prokuroro teigimu, kasatoriaus veiksmuose yra visi būtini BK 301 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Tai, kad nenustatyti veikos motyvai ir tikslai neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes ši veikos sudėtis yra formali ir laikoma baigta nuo tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymo į tikrą griežtos atskaitomybės blanką momento. Prokuroras pažymi, kad teismai neturėjo pagrindo abejoti rašysenos specialisto pateikta 2009 m. vasario 12 d. išvada.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas atsakė į visus esminius nuteistojo K. C. apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas motyvuotas išvadas. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas neatlikdamas įrodymų tyrimo nesuvaržė nuteistojo teisių ir nepažeidė BPK normų. Nei pats nuteistasis nei jo gynėjas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepateikė prašymų papildomai išnagrinėti kokius nors įrodymus.

Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus teiginiu, kad buvo pažeistas 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nes pirmosios instancijos teismas išdėstė išvadas dėl K. C. veikos kvalifikavimo ir pateikė motyvus dėl nusikaltimo požymių buvimo kasatoriaus veikoje. Pasak prokuroro, apygardos teismas, pripažindamas, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepateikė išsamios įrodymų analizės, pagrįstai to nelaikė esminiu pažeidimu ir ištaisė nuosprendžio trūkumus.

Prokuroro manymu, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teisėjai būtų buvę šališki ir neobjektyvūs. Teisėja A.Petkevičienė nutartyje neišreiškė savo išankstinės nuomonės dėl įrodymų vertinimo, o tik nurodė motyvus, kuriais remiantis atmetė gynėjo prašymą skirti rašysenos ekspertizę. Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė analogišką kasaciniam skundui nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl apylinkės teismo pirmininkės šališkumo priimant 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartį, kuria nepatvirtino teisėjos A.Petkevieičinės nusišalinimo. Taip pat prokuroras pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad teismai pažeidė rungimosi principą. Teismo šališkumas negali būti siejamas vien su nuteistojo nesutikimu su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir padarytų išvadų pagrįstumu.

Nuteistojo K. C. skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teismo šališkumo

Kasatoriaus teigimu, vienas šališkumą patvirtinančių faktų yra aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme po pareikšto nušalinimo teisėja V.Petkevičienė nusišalino, tačiau teismo pirmininkė, kuri nenagrinėjo bylos, priėmė procesinį sprendimą, kuriuo teisėjos V.Petkevičienės nusišalinimas buvo nepatvirtintas ir ji toliau vis tiek nagrinėjo bylą. Bylos duomenys rodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisėja V.Petkevičienė priėmė nutartį nusišalinti ir nusišalinimą pateikė patvirtinti teismo pirmininkei, remdamasi BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 59 straipsniu. Pirmosios instancijos teismo pirmininkė nusišalinimo nepatvirtino, todėl teisėja V.Petkevičienė toliau nagrinėjo bylą iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 59 straipsnio 3 dalį, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats, o BPK 59 straipsnio 4 dalis numato, kad teisėjo nusišalinimą turi patvirtinti teismo pirmininkas ar to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Jeigu teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjo nusišalinimo nepatvirtina, nepagrįstą nusišalinimą pareiškęs teisėjas privalo nagrinėti bylą iš esmės. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja teismo arba skyriaus pirmininką patvirtinti teisėjo nusišalinimą, todėl kasatoriaus argumentas, jog BPK nenumato atvejų, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu procesinius sprendimus priimtų kitas teisėjas, nenagrinėjantis bylos, yra nepagrįstas ir prieštarauja BPK normoms. Dėl šios nutarties, kuria nebuvo patvirtintas teisėjos nusišalinimas, kasatorius padavė skundą Šiaulių apygardos teismui, kaip aukštesniajam teismui, tačiau pagal BPK 439 straipsnio 2 dalį imperatyviai nustatyta, kad teismų priimtos nutartys dėl pareikštų nušalinimų aukštesniesiems teismams šio straipsnio tvarka neskundžiamos. Vadinasi, Šiaulių apygardos teismas, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas K. C. apeliacinį skundą, neturėjo teisės nagrinėti tokio skundo. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių apygardos teismas, gavęs tokį skundą, galėjo pats motyvuotai grąžinti jį pareiškėjui, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šio skundo grąžinimo klausimas buvo išspręstas Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkės, kuri remdamasi BPK 439 straipsnio 2 dalimi grąžino skundą K. C.. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks procesinis veiksmas asmens teisių nesuvaržė, nes nepriklausomai nuo to, ar skundą grąžino Šiaulių apygardos teismas ar Raseinių rajono apylinkės teismas, pagal įstatymo nustatytą tvarką toks skundas negalėjo būti paduodamas nei vienam, nei kitam teismui ir privalėjo būti grąžintas. Raseinių rajono apylinkės teismo veiksmai negali būti interpretuojami kaip šališkumo išraiška, nes teismas atliko procedūrinį veiksmą, atitinkantį įstatymo nustatytus reikalavimus. Ta aplinkybė, kad sprendimą priėmė ne bylą nagrinėjusi teisėja, o teismo pirmininkė, priešingai kasatoriaus nuomonei, nėra šališkumo požymis. Teisėja V.Micevičienė priimdama sprendimą dėl skundo grąžinimo procesinį sprendimą priėmė kaip teismo pirmininkė, kurios nutartį dėl nušalinimo nepatvirtinimo skundė K. C.. Kasatorius teigdamas, kad BPK nesuteikia teisės kitam teisėjui atlikti procesinius sprendimus byloje, yra teisus, tačiau ši situacija turi būti vertinama kitaip, turint omenyje, kad įstatymas numato teismo pirmininko teisę išreikšti poziciją dėl nusišalinimo bylą nagrinėjusiam teisėjui bei teisę apskųsti atskiras nutartis pagal BPK X dalyje nustatytą tvarką. Tai, kad teismo pirmininkė kaip teisėja, nagrinėjusi kitą baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamuoju taip pat buvo K. C., išreiškė nusišalinimą, nereiškia, kad ji negali priimti jokių procesinių veiksmų kitose baudžiamosiose bylose atlikdama teismo pirmininkės pareigas. Kasatorius neteisus teigdamas, kad teisėja V.Petkevičienė turėjo pasisakyti dėl skundo, pateikto Šiaulių apygardos teismui. Šis skundas nebuvo tiesioginis baudžiamosios bylos procesinis veiksmas, jį galima priskirti prie kitų procesinių veiksmų, kuriems BPK numato atskirą nagrinėjimo tvarką, kurioje bylą nagrinėjantis teisėjas neturi įgaliojimų priimti procesinius veiksmus. Pabrėžtina ir tai, kad minimas skundas išvis negali būti paduodamas, nes nutartis, su kuria nesutiko K. C., yra neskundžiama.

Dėl specialisto išvadų

Negalima sutikti su kasatoriaus skundo teiginiu, kad teismai nepašalino prieštaravimo dėl specialisto išvadų skirtingumo, ir šios abejonės nepagrįstai neaiškino kasatoriaus naudai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi specialisto išvada Nr. 0104318, kuris kategoriškai patvirtino, jog įrašai medienos važtaraštyje yra padaryti K. C., be to, šią poziciją sustiprino ir paties kasatoriaus, ir gynėjo pateikta išvada, kuri patvirtino pirmąją specialisto išvadą. Byloje esančios išvados skiriasi tuo, kad antrojoje, kuri buvo pateikta kasatoriaus gynėjo, specialistas nepateikia tikslaus atsakymo dėl parašo priskyrimo asmeniui. Tai, pasak kasatoriaus, yra esminis prieštaravimas, turintis reikšmės veikos kvalifikavimui. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog abiejose specialistų išvadose sutampa, kad rankraštinius įrašus važtaraštyje parašė K. C., šis faktas yra pakankamas konstatuoti, jog buvo suklastotas dokumentas. Teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į kasatoriaus keliamą klausimą dėl specialistų išvadų vertinimo ir suderinamumo.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad važtaraščio blanko įsigijimo aplinkybės nepaneigia kaltės dėl dokumento klastojimo įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl platesnis šių aplinkybių tyrimas nėra reikalingas. Kasatorius neteisus, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra atskleistas įrodymų tarpusavio ryšys. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo liudytojų A. Z., J. G., D. G., A. K., V. V. parodymus, rašytinius bylos duomenis dėl medienos važtaraščio kilmės, rašysenos specialisto išvadas. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi trūkumų, nes išdėstyti įrodymai tinkamai neišanalizuoti, vis tik teismas pagrįstai to nelaikė esminiu pažeidimu, nes šie trūkumai nepaneigė bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių teisingumo ir pagrįstumo.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

BK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikrą fizinio ar juridinio asmens anspaudo, spaudo ar griežtos atskaitomybės blanko suklastojimą arba pasinaudojimą žinomai suklastotu antspaudu, spaudu ar blanku, arba jo realizavimą. K. C. buvo nuteistas pagal BK 301 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo tikrą griežtos atskaitomybės blanką. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad K. C. buvo kaltinamas tuo, jog ant pramoniniu būdu UAB „Utenos Indra“ pagaminto griežtos atskaitomybės blanko UI Nr. 0104318 įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją ir tą informaciją patvirtino savo parašu bei VĮ Tytuvėnų miškų urėdijos Dubysos girininkijos apvaliu anspaudu. Tokie K. C. veiksmai teismo buvo įvertinti kaip griežtos atskaitomybės blanko klastojimas, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes K. C. veiksmai neatitinka BK 301 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

BK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos dalykas yra valstybinės ar visuomeninės įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat privataus ūkinio subjekto – fizinio ar juridinio asmens – anspaudas, spaudas ar blankas.

Blankas - tai nustatyto formato popieriaus lapas, kuriame išspausdintas valstybinės ar visuomeninės įstaigos ar organizacijos arba privačios įmonės pavadinimas, kiti rekvizitai, ar atspausdinta teksto dalis. Blankas yra skirtas dokumento tekstui įrašyti. Griežtos atskaitomybės blankai yra viena iš blankų rūšių, paprastai turintys seriją ir numerį, kuriuose surašyti standartiniai punktai bei jų tekstai ir palikta tuščios vietos individualiems tekstams bei reikiamiems duomenims įrašyti. Todėl griežtos atskaitomybės blanko klastojimas yra jau pagamintame blanke esančių serijos, numerio, ar esančių standartinių punktų bei tekstų pakeitimas tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Blanko klastojimą reikia atskirti nuo dokumento klastojimo, nes blanko klastojimas pasižymi tų standartinių įrašų, kurie būna blanke pagal jo formai keliamus reikalavimus, iškreipimu, pakeitimu. Priešingai, informacijos, neatitinkančios tikrovės, įrašymas į tuščias blanko vietas laikytinas ne blanko, bet dokumento klastojimu. Dokumentas - tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą. Dokumento suklastojimu laikomi veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Dokumento klastojimas yra tada, kai kaltininkas objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, neteisėtai savo vardu surašo dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją. Suklastotame dokumente nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad K. C. tikrovės neatitinkančią informaciją, jog VĮ Tytuvėnų miškų urėdija siunčia medienos gavėjui V. V. į Raseinių rajoną Žalpių kaimą 2,02 m3 eglės medienos, įrašė į tikrą griežtos atskaitomybės blanką ir ją patvirtino savo parašu, tokie K. C. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos - dokumento klastojimo sudėtį. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, jog K. C. būtų klastojęs paties blanko standartinius tekstus, numerius, serijas ir pan.

Darytina išvada, kad tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į tikrą nustatytos formos blanką vertintinas kaip tikro dokumento klastojimas, kuris atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Todėl K. C. veiksmai, pasireiškę tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymu į griežtos atskaitomybės blanką, perkvalifikuotini iš BK 301 straipsnio 1 dalies į 300 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 300 straipsnio 1 dalies sankcija yra identiška BK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sankcijai. Už šių nusikalstamų veikų padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijos ribas, K. C. paskirtina 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendį.

Panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria K. C. pagal BK 301 straipsnio 1 dalį paskirta 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

Perkvalifikuoti K. C. veiką iš BK 301 straipsnio 1 dalies į 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 20 MGL (2500 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Antanas Klimavičius