Baudžiamoji byla Nr. 2K-402/2011
Teisminio proceso Nr. 1-58-1-00160-2008-2
Procesinio sprendimo kategorija
2.2.2.3.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis, kuria V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,
n u s t a t ė :
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 8 d., apie 18 val., prie mados ir laisvalaikio centro „Saulės miestas“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, Šiauliuose, Tilžės g. 109, atvirai iš L. Š. rankų pagrobė R. Š. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną LG KP 500 su „Omnitel“ SIM kortele ir taip R. Š. padarė 660 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad šiuo nuosprendžiu jis buvo nuteistas neteisingai, tvirtina esąs nekaltas, teigia, kad jo byloje surinkti abejotini įrodymai.
Kasaciniame skunde V. K. tvirtina, kad telefoną LG KP 500 jis pirko iš pažįstamo E. G. už 100 Lt ir pardavė savo sugyventinei R. J. už 400 Lt, bei neigia žinojęs, jog telefonas yra vogtas. Kasatorius nurodo, kad atpažinimo iš nuotraukų metu liudytojui L. R., kuris vagystės metu buvo kartu su nukentėjusiuoju, buvo parodytos trys nuotraukos ir šis liudytojas atpažino kasatorių, kaip asmenį, pavogusį telefoną. Taip pat buvo parodytos keturios nuotraukos nukentėjusiajam L. Š. ir šis nenurodė kasatoriaus, kaip asmens, pavogusio iš jo telefoną (kasaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad nukentėjusysis L. Š. neatpažino nuteistojo iš nuotraukų. Iš tiesų iš nuotraukų kasatoriaus neatpažino liudytojas L. R., tačiau atpažino jį gyvai. Nukentėjusysis kasatorių atpažino tiek iš nuotraukų, tiek ir gyvai).
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimas buvo įvykdytas gruodžio mėnesį apie 18 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, tokiu metu gruodžio mėnesį jau būna labai tamsu, be to, jis ir E. G. yra panašaus amžiaus, tokio paties kūno sudėjimo, ūgio, panašių veido bruožų, todėl tikėtina, kad nepilnametis liudytojas apsiriko.
Kasatoriaus nuomone, jis buvo atpažintas tik todėl, kad jau anksčiau liudytojas ir nukentėjusysis buvo jį matę atpažinti pateiktose nuotraukose, įtakos atpažinimui galėjo turėti ir tai, kad į atpažinimą jis (V. K.) buvo atvežtas iš areštinės ir pastatytas kartu su dviem vaikinais, kurie vilkėjo baltinius ir džinsines kelnes, o jis vilkėjo sportinį kostiumą ir buvo su antrankiais. Nukentėjusysis ir liudytojas buvo nepilnamečiai, todėl nuteistasis su antrankiais jiems galėjo pasirodyti kaip nusikaltėlis.
Atliktas atpažinimas gyvai, kurio metu V. K. atpažino tiek liudytojas, tiek nukentėjusysis, tapo pagrindiniu įrodymu byloje.
Kasatorius mano, kad tokio atpažinimo negalima pripažinti svarbiu įrodymu byloje, nes jo metu buvo šiurkščiai pažeistos nuteistojo teisės — atpažįstantiesiems buvo iš anksto sudaryta nuomonė (nes pareigūnai norėjo išskirti jį iš kitų atpažįstamųjų žinodami, jog R. J. pirko telefoną būtent iš kasatoriaus), todėl tokiais veiksmais buvo pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso normos (toliau – ir BPK).
Kasatorius nurodo, kad po teisiamojo posėdžio jis susitiko su E. G. ir kartu su juo nuvyko į policijos nuovadą, kur E. G. prisipažino įvykdęs atvirą vagystę iš L. Š.. Policijos nuovadoje kasatoriui buvo pasiūlyta kreiptis į kaltinimą byloje palaikiusį prokurorą, o šis pasiūlė kreiptis į nuosprendį priėmusį teisėją. Teisėjas nurodė, kad nuosprendį bus galima skųsti apeliacine tvarka. Nuteistasis V. K. pažymi, kad niekas neatsižvelgė į tai, jog E. G. prisipažino įvykdęs nusikaltimą, ir tai rodo, kad kasatorius yra nepagrįstai nuteistas.
V. K. nuosprendį apskundė apeliacine tvaka. Nagrinėjant bylą Šiaulių apygardos teisme, nuteistasis prašė į posėdį iškviesti ir apklausti kaip liudytoją E. G.. Kasatorius tvirtino, kad būtent E. G. įvykdė telefono LG KP 500 vagystę, o jis vėliau šį telefoną iš jo nusipirko. Apeliacinės instancijos teismas patenkino nuteistojo prašymą, tačiau E. G. nepavyko rasti ir iškviesti į teismo posėdį, todėl posėdis keletą kartų buvo atidėtas, paskelbta E. G. paieška. Nors apygardos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad E. G. būtina apklausti, o prokuroras prašė teismo posėdį atidėti neribotam laikui, kol minėtas asmuo bus surastas ir sulaikytas, tačiau galiausiai byla buvo išnagrinėta jo neapklausus ir jo apeliacinis skundas atmestas. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjant jo bylą buvo pažeista Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta nuostata, kad niekas nekaltas neturi būti nuteistas.
Rengiant bylą nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo gautas nuteistojo V. K. kasacinio skundo papildymas ir patikslinimas, kuriame kasatorius nurodo, kad jis yra nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, ir savo kasaciniame skunde nurodė kaltą dėl telefono vagystės asmenį. V. K. nurodo, kad jam žinoma, jog šiuo metu E. G. yra sulaikytas už kitą nusikaltimą ir pristatytas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Kasatorius prašo atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir iškviesti E. G. į teismo posėdį bei jį apklausti.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su faktinių bylos aplinkybių analize, tačiau tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Pasak prokurorės, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Apygardos teismas, išanalizuodamas nuteistojo V. K. kaltę pagrindžiančius įrodymus, pagrįstai atmetė jo iškeltą naują nusikalstamos veikos versiją, kaip prieštaraujančią faktinėms bylos aplinkybėms. Kasaciniame skunde nuteistasis, netgi nekritikuodamas apeliacinės instancijos teismo išvadų, pakartotinai teigia, kad dėl nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas, kaltas kitas asmuo — E. G..
Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai pasisakė apie liudytojų paaiškinimus, juos vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis, išdėstytu įrodymų vertinimu, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
V. K. pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad telefoną „LG“ pirko iš pažįstamo E. G.. Vėliau telefoną pardavė savo draugei R. J.. Jis tvirtino, kad 2009 m. gruodžio 8 d. nebuvo prie „Saulės miesto“, tą vakarą buvo namuose. Ir tik apeliacinės instancijos teisme kasatorius išdėstė naują nusikalstamos veikos versiją, kurios niekas negalėjo patvirtinti, o bylos duomenys ją paneigė.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo apklausti E. G., nes jis neva prisipažino kasatoriui padaręs šią nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, kad nuteistojo prašomas kaip liudytojas apklausti E. G. būtų pristatytas į teismą ir apklaustas, tačiau šio asmens rasti nepavyko. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad buvo išnaudotos visos įmanomos priemonės pristatyti E. G. į teismo posėdį, kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad netikslinga dar kartą dėl šios priežasties atidėti bylos nagrinėjimą. Prokurorės nuomone, nėra pagrindo nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nes, kaip minėta, kasatoriaus kaltei pagrįsti byloje pakanka įrodymų, o liudytojo E. G. paieška tik vilkintų bylos nagrinėjimą.
Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Nuteistasis V. K. kasaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, įrodymų vertinimu ir pateikia savo versiją — neva telefoną jis pirko iš E. G., kuris jį pavogė iš nukentėjusiojo L. Š.. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apskųstus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus: ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasatorius atpasakoja faktines bylos aplinkybes, ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų pagrįstumą. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas tikrinamas apeliacinės instancijos teisme. Kasacinės instancijos teismo posėdyje žemesnių instancijų teismų sprendimų pagrįstumas netikrinamas, teismas negali tenkinti kasatoriaus prašymo — atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytoją E. G.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tikrina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumą ir, priimdamas sprendimą šiuo klausimu, remiasi žemesnės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Kolegija pažymi, kad nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, įrodymų vertinimas ir teismų išvados, susijusios su tam tikrų faktinių aplinkybių konstatavimu, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Šiais argumentais iškeliami ne teisės, o faktų klausimai, todėl jie paliekami nenagrinėti.
Dėl įrodymų teisėtumo ir bylos tyrimo išsamumo
V. K. nurodo, kad įrodymai jo baudžiamojoje byloje buvo surinkti abejotinai. Vienintelis įrodymas — atpažinimas — buvo gautas šiurkščiai pažeidžiant nuteistojo teises, nes jis buvo išskirtas iš kitų atpažįstamųjų (akivaizdžiai skyrėsi nuteistojo apranga, jis buvo su antrankiais). Be to, kasatoriaus nuomone, šis įrodymas nėra patikimas, nes nukentėjusysis ir liudytojas atpažindami asmenį, pavogusį telefoną, galėjo apsirikti dėl jų jauno amžiaus ir gamtinių sąlygų, buvusių nusikalstamos veikos padarymo metu (t. y. nusikalstama veika įvykdyta gruodžio mėn., apie 18 val., kai buvo pakankamai tamsu). Taip pat nuteistasis V. K. tvirtina, kad tiek liudytojas L. R., tiek nukentėjusysis L. Š. parodymo atpažinti metu nurodė jį kaip asmenį, pagrobusį telefoną, tik todėl, kad jau buvo matę jo nuotrauką asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu.
Vienas esminių reikalavimų, keliamų apkaltinamajam nuosprendžiui, yra tai, kad jis turi būti pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. BPK atskirai reglamentuoja tam tikrų rūšių įrodymų gavimo tvarką, todėl, tirdamas ir vertindamas įrodymus, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar nebuvo pažeistos tokios normos.
Asmens parodymo atpažinti tvarką reglamentuoja BPK 191, 192 straipsniai. Prieš atliekant šį procesinį veiksmą, atpažįstantis asmuo turi būti apklausiamas apie aplinkybes, kuriomis matė, ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį. BPK 192 straipsnyje nustatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažinti kartu su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną; parodymo atpažinti protokole nurodoma visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę; parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. Parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys.
Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad atpažinimas buvo atliktas nepažeidžiant BPK 191, 192 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Prieš atliekant parodymą atpažinti iš nuotraukų ir asmens parodymą atpažinti gyvai nukentėjusysis L. Š. bei liudytojas L. R. buvo apklausti apie nusikalstamos veikos aplinkybes, apie asmens, pagrobusio telefoną, išvaizdą, bruožus. Parodymų atpažinti protokolai surašyti laikantis visų įstatyme nustatytų reikalavimų, turi būtinus priedus – nuotraukas, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atliekant parodymų atpažinti veiksmus ir tiriant parodymų atpažinti protokolus teismo posėdyje būtų padaryta esminių BPK pažeidimų.
Be to, tai, ar parodymai atpažinti buvo atlikti teisėtai, nepažeidžiant nuteistojo teisių, išsamiai patikrino ir apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį teisminį tyrimą. Teismas apklausė nuteistąjį V. K., liudytoją R. Š., nukentėjusįjį L. Š., patikslino šio procesinio veiksmo detales. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad asmens parodymo atpažinti metu nuteistojo V. K. nebuvo siekiama išskirti iš kitų asmenų ar kokiu nors būdu atkreipti atpažįstančiųjų dėmesį į jį. Atpažinimo veiksmuose dalyvavusi liudytoja R. Š. patvirtino, kad nepastebėjo, jog V. K. buvo su antrankiais. Nukentėjusysis L. Š. teismo posėdyje patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad parodymo atpažinti iš nuotraukų metu jis suabejojo, tačiau kategoriškai patvirtino nesuklydęs gyvai atpažindamas asmenį, pagrobusį iš jo mobilųjį telefoną. Pažymėtina, kad nuteistajam buvo perskaityti nukentėjusiojo L. Š. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, tačiau V. K. nukentėjusiajam jokių klausimų neturėjo.
Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl BPK 191, 192 straipsnių taikymo, konstatuoja, kad asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl atpažinimo metu gauti duomenys yra pakankamai patikimi įrodymai, kuriais galima grįsti V. K. kaltę. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam ir liudytojui iš pradžių buvo parodytos nuotraukos, tarp kurių buvo ir nuteistojo nuotrauka, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tuo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis). BPK 192 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė parodyti asmenį atpažinti iš nuotraukų, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Šiuo atveju ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiojo L. Š. bei liudytojo L. R. amžių ir pasielgė teisingai suteikdami prioritetą jų apsaugai. Parodymo atpažinti iš nuotraukų procedūra buvo atlikta laikantis visų įstatyme nustatytų reikalavimų (atpažįstantys asmenys prieš tai buvo apklausti, nuteistojo V. K. nuotrauka parodyta su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, atliktų procesinių veiksmų rezultatai buvo tinkamai užfiksuoti). Kasatoriaus prielaidos, kad nukentėjusysis ir liudytojas galėjo apsirikti dėl jų jauno amžiaus ir gamtinių sąlygų, buvusių nusikalstamos veikos padarymo metu, nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepaisant šių aplinkybių tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas atskirai vienas nuo kito asmens parodymo atpažinti metu nurodė V. K. kaip asmenį, įvykdžiusį telefono vagystę. Kolegija neturi pagrindo abejoti atliktų asmens atpažinimų rezultatų patikimumu bei įrodomąja verte. Teisėjų kolegijos nuomone, BPK 191 ir 192 straipsnio reikalavimai šioje baudžiamojoje byloje, atpažįstant nuteistąjį V. K., nebuvo pažeisti, todėl jo kasacinio skundo motyvai, kad teismai, nustatydami jo kaltę, vadovavosi netinkamai surinktais įrodymais, nėra teisingi. V. K. kaltė nustatyta ne vien tik atpažinimo protokolu, bet ir nukentėjusiojo L. Š., liudytojos R. Š. parodymais bei kitų byloje surinktų ir teismuose patikrintų įrodymų visuma.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai neatkreipė pakankamai dėmesio į jo versiją, jog dėl telefono LG KP 500 vagystės gali būti kaltas kitas asmuo – E. G.. Nuteistojo nuomone, teismai privalėjo apklausti šį asmenį, parodyti jį atpažinti nukentėjusiajam ir liudytojui.
Įstatymas įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau tai nereiškia, kad įrodymų tyrimas turi tęstis nepagrįstai ilgai. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka neabejotinoms išvadoms dėl asmens kaltės ar nekaltumo padaryti, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo bei nutarties turinys patvirtina, kad teismas dėjo visas įmanomas pastangas surasti ir apklausti kaip liudytoją E. G., kuris, pasak kasatoriaus, turėjo prisipažinti atvirai pavogęs telefoną iš L. Š.. Tai, kad nepavyko iškviesti E. G. į posėdį ir jis nebuvo apklaustas, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą.
Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokios proceso dalyvių išsakytos nuomonės teismui nėra privalomos. Tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, negu tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai, t. y. kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Svarbu nustatyti, ar teismo išvados yra logiškai ir nuosekliai pagrįstos byloje surinkta medžiaga, ar sprendimas yra pakankamai motyvuotas. Nesutinkant su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, neužtenka vien tik iškelti kitokią įvykių versiją. Kasaciniame skunde turi būti nurodomi teisiniai argumentai, kurie leistų kelti pagrįstas abejones dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo atitikties BPK nustatytiems reikalavimams.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pakanka duomenų V. K. pripažinti kaltu dėl atvirosios vagystės ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas
