Baudžiamoji byla Nr. 2K-416/2011
(Proceso Nr. 1-75-1-00071-2010-5)
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.5.
2.1.7.4.
2.4.2.1. (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu nukentėjusiajam A. T. padarytą 200 Lt dydžio turtinę žalą ir per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš D. M. nukentėjusiajam A. T. priteista 3200 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai priteista 1266 Lt žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 9 d. nutartis, kuria nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. M. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 23 d., apie 20 val., Pakruojo rajone, Guostagalio sen., Degėsių k., jam priklausančio gyvenamojo namo kieme, tyčia apie 30 kartų rankoje turėta pavarų perjungimo svirties viršutine dalimi (galvute) sudavė nukentėjusiajam A.T., kuris sėdėjo S. M. priklausančiame automobilyje ant galinės sėdynės, į galvą bei veidą, taip padarydamas jam dešinio momenkaulio lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir dešinėje galvos pusėje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio momenkaulio lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
Kasaciniu skundu D.M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pažeidžiant BPK normas, teisę į gynybą, rungimosi principą ir kitas, BPK garantuotas kaltinamojo ir įtariamojo teises, taip pat teisę į teisingą ikiteisminį tyrimą ir teismą.
D. M. teigia, kad apeliacinio teismo išvados apie 2009 m. rugpjūčio 23 d. nepradėto ikiteisminio tyrimo pagrįstumą padarytos neatsižvelgiant į BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisės normą, kad ikiteisminis tyrimas imperatyviai turi būti pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, o faktų patikrinimo galimybės BPK numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog yra pagrindas konstatuoti, kad asmens baudžiamasis persekiojimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas pažeidžiant BPK normas ir vyko esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, tačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatoriaus manymu, teismas šios baudžiamosios bylos negalėjo pradėti nagrinėti teisme, nes yra padaryti aiškūs ir reikšmingi ikiteisminio tyrimo pažeidimai, t. y. pažeista BPK 2, 166, 171 straipsniuose nustatyta ikiteisminio tyrimo pradžios procedūra, dėl to buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti tikslų, galutinai suformuluotą kaltinimą ir pasiruošti gynybai, teisė į rungimosi principą bei teisingą ikiteisminį ir teisminį procesus. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė.
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nes teismas vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų su visuma, o nutartyje tik pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius. Pasak kasatoriaus, byloje liko nepašalinti prieštaravimai, nenustatyta tiksli įvykio vieta, įvykio mechanizmas, sužalojimų kilmė. Nepaisant to, teismas atmetė nuteistojo prašymą atlikti papildomą įrodymų tyrimą. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus laikė neesminiais, nors nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir liudytojo V.B. parodymų bei liudytojų S., A. ir J. M. parodymų dėl pavarų perjungimo svirties viršutinės dalies atsiradimo automobilyje. Taip pat nepašalinti prieštaravimai dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus, intensyvumo ir mušimo laiko trukmės, nes, kaip nurodo kasatorius, dėl šių aplinkybių liudytojo V.B. parodymai ir specialisto pateikta išvada prieštarauja viena kitai.
Atsiliepimu į nuteistojo D.M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu. Teismas nurodė, kodėl nesivadovauja kaltinamojo D.M. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, nes jie yra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Prokurorė teigia, kad teismas kartu pasisakė, kodėl vadovaujasi iš esmės nuosekliais ir vienodais nukentėjusiojo ir liudytojų S. M., A. M., A. G., J. M. T. G., S. V., kurie arba tiesiogiai matė, kaip buvo mušamas nukentėjusysis (liudytojas A. G.), arba matė sumuštą nukentėjusįjį ir kaltinamąjį įvykio vietoje (liudytojas S. M.), arba matė sumuštą nukentėjusįjį iš karto po sumušimo ir su juo bendravo, taip sužinodami sumušimo aplinkybes (liudytojai A. M., J. M., T. G.), arba sumušimo aplinkybes sužinojo iš tiesiogiai sumušimą mačiusio asmens (liudytoja S. V.), parodymais. Be to, teismas, kaip pažymi prokurorė, argumentavo, kodėl vadovaujasi liudytojų parodymais, nors juose ir yra šiokių tokių neatitikimų: atsižvelgiant į tai, kad liudytojai buvo apklausinėjami praėjus labai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, dalis jų buvo išgėrę, tų neatitikimų pagrįstai nepripažino esminiais, dėl kurių reikėtų atmesti parodymus. Prokurorė pažymi, kad teismas šiais parodymais rėmėsi ir dėl to, kad juos patvirtino kiti bylos duomenys: teismo medicinos specialisto H. D. išvados ir jo parodymai teisiamojo posėdžio metu, liudytojos S. V., kuri atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje ir apklausė mirusį liudytoją V. B., kuris matė, kad nukentėjusįjį sumušė D.M., parodymai, nepilnamečio liudytojo E.K. parodymai, liudytojos B.M. parodymai, VšĮ Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2010 m. lapkričio 26 d. pažyma bei prie jos pridėti dokumentai. Prokurorė pritaria, kad teismas nesivadovavo patrulio G. Ž. 2009 m. rugpjūčio 23 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija, apie A. T. paaiškinimą pareigūnui, jog buvo sumuštas Javydonių kaime, nes ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, paneigiantiems šią aplinkybę. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad teismas nustatė, jog A. T. D. M. sumušė Degėsių kaime kasatoriui priklausančio gyvenamojo namo kieme, nukentėjusiajam sėdint S. M. priklausiančiame automobilyje, todėl kasacinio skundo argumentas, kad nenustatyta nusikaltimo padarymo vieta, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas teiginys, kad byloje nenustatyta, ar sužalojimas padarytas konkrečiai nukentėjusiojo ir liudytojų nurodomu pavarų perjungimo svirties antgaliu, nes šį argumentą paneigia specialisto išvada Nr. KG 32-1656/09(04), kurioje nurodoma, kad sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, tai galėjo būti automobilio pavarų perjungimo svirties dalis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prokurorės teigimu, nėra pagrindo teigti, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai.
Prokurorė teigia, kad nepagrįstas ir tas kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo ir priešingai, nei teigia kasatorius, išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo pradėjimo. D.M. baudžiamajame procese buvo užtikrintos visos BPK garantuojamos teisės, todėl nėra pagrindo teigti, kad teisės buvo suvaržytos pažeidžiant BPK 44 straipsnį, Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teisingą teismą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 166 straipsnio reikalavimų vykdymo
BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.
Byloje yra policijos pareigūno 2009 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad tą dieną iš Pakruojo ligoninės priėmimo skyriaus buvo gautas pranešimas apie atvežtą sumuštą A. T.. Nuvykę pareigūnai konstatavo, kad A. T. girtas, jam nustatytas 2,01 promilės girtumas, įvykio aplinkybių smulkiai paaiškinti negalėjo, nurodė, kad jį sumušė iš matymo pažįstamas vyriškis. Jam pasiūlyta, kai išsiblaivys, kreiptis į Pakruojo r. policijos komisariatą. Po medikų apžiūros jis paguldytas į traumatologinį skyrių stebėjimui. Ikiteisminis tyrimas pagal šį pareiškimą nebuvo pradėtas.
Tyrimas pradėtas pagal 2010 m. vasario 24 d. A. T. protokolą-pareiškimą. Nukentėjusysis pateikė specialisto išvadą, kad jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vada pradėti ikiteisminį tyrimą buvo dar iki nukentėjusiojo A. T. pareiškimo. Kartu teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas neteisėtai. Kasatorius su tuo nesutinka teigdamas, kad tyrimas vyko esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Šį savo teiginį kasatorius argumentuoja BPK 2, 166, 171 straipsnių pažeidimais.
Iš tikrųjų, kasatoriaus nurodytos BPK normos reikalauja pradėti ikiteisminį tyrimą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, nesiedamos šio reikalavimo su konkrečiais terminais, t. y. nedelsiant. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, vėliau pradėtas ikiteisminis tyrimas pats savaime nedaro šio tyrimo pradėjimo ir jo metu atliktų procesinių veiksmų neteisėtais. Aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nustato ne kasatoriaus minimos BPK normos, o BPK 3 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo teisėtumas jo pradžios ir atlikimo terminų aspektu siejamas tik su baudžiamosios atsakomybės senaties terminais. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Šioje byloje senaties terminas nėra suėjęs (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas teisėtai, yra teisinga.
BPK 368 straipsnio 2 dalyje reikalaujama nurodyti teisinius argumentus, pagrindžiančius šio Kodekso 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasatorius jo teisės į gynybą pažeidimą grindžia tuo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo jis nepadarė, tačiau, laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo, jis nebegali prisiminti, ką konkrečiai veikė tuo metu, kai nukentėjusysis buvo sumuštas, ir pateikti savo alibi. Tai nėra joks teisinis argumentas, o deklaratyvus teiginys, todėl pagal BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktą jis negali būti nagrinėjamas. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakęs dėl analogiško apeliacinio skundo teiginio, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis D. M. ir jo žmona liudytoja D. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikę alibi, esą nusikaltimo metu buvę kitur, kuris buvo paneigtas ir kurio pirmosios instancijos teisme jie nebesilaikė. Teismai nuteistojo D. M. kaltumą grindė ne tuo, kad jis neturi alibi, o konkrečiais bylos duomenimis.
Darytina išvada, kad BPK 166 straipsnio 1 dalies pažeidimas nėra esminis, nes nesuvaržė įstatymo garantuotų nuteistojo D. M. teisių, nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo
Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir teismų baigiamuosius aktus teisėjų kolegija negali sutikti su teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų.
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų dėl įvykio vietos, sužalojimo mechanizmo ir kilmės, yra nepagrįstas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas analizavo ir pasisakė dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos, pažymėdamas, kad tarnybiniame pranešime fiksuota įvykio vieta – Javydonių kaimas, tikrai prieštarauja kitiems bylos duomenims, kurių visuma patvirtina, kad įvykis įvyko Degėsių kaime prie alaus baro. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis patvirtino, kad tarnybiniame pranešime galėjo būti įsivėlusi klaida, tačiau ji nereiškia, kad apskirtai nėra nustatyta, kur įvyko sumušimas. Teismas, priešingai negu teigia kasatorius, aiškiai pasisakė ir tyrė šiuos duomenų neatitikimus pažymėdamas, kad nors yra nesutapimų dėl įvykio vietos, tačiau jie buvo išaiškinti remiantis įrodymų visuma, t. y. liudytojų bei paties nukentėjusiojo parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu. Remiantis šiais įrodymais, patvirtinančiais vieni kitus, teismas neabejotinai pripažino, kad nusikalstama veika įvyko Degėsių kaime prie alaus baro. Taigi negalima tvirtinti, kad liko nepašalinti prieštaravimai dėl įvykio vietos nustatymo.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas vertino ir išsamiai analizavo apeliacinio skundo argumentus dėl sužalojimo mechanizmo bei kilmės. Teismas pasisakė, kad bylos įrodymais patvirtinta, jog nukentėjusysis buvo mušamas su pavarų perjungimo svirties galvute, o tai, kad įrankis nebuvo rastas, nereiškia, kad nebuvo nusikalstamos veikos, nes jos buvimo faktą patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, teismas atkreipė dėmesį į liudytojo S. M. parodymus, kad pavarų perjungimo svirtis tikrai buvo rasta automobilyje, tačiau šį betvarkant buvo išmesta. Netikėti šiais liudytojo parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino liudytojų parodymų prieštaravimų dėl pavarų perjungimo svirties atsiradimo automobilyje. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šis klausimas buvo itin išsamiai ir aiškiai aptartas, nurodant, kad veikos kvalifikavimui svarbu tai, jog tiek liudytojas V. B., tiek nukentėjusysis vienodai parodė, kad A. T. buvo mušamas pavarų perjungimo svirties galvute, dėl šio įrankio liudytojų parodymai sutampa ir neprieštarauja vieni kitiems, tą patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. O tai, kaip ta galvutė atsirado įvykio vietoje, nėra esminė veikos kvalifikavimo aplinkybė, nes nepaneigia ir nekeičia paties sumušimo fakto. Be to, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas nutartyje, nei iš nukentėjusiojo, nei iš liudytojo V.B. parodymų neišplaukia, kad D.M. būtų atsinešęs pavarų svirtį su savimi, todėl nepagrįsta teigti, kad šioje parodymų dalyje yra prieštaravimų.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teismas išsamiai aptarė apeliacinio skundo argumentą dėl prieštaravimų, susijusių su smūgių skaičiumi, intensyvumu ir mušimo trukme. Teismas analizavo ir dar kartą vertino specialisto duotus parodymus bei pateiktą išvadą apie sužalojimus ir teisingai pastebėjo, kad išvadoje nurodytas tik minimalus trauminių poveikių skaičius, kuris nepaneigia aplinkybės, jog poveikių galėjo būti padaryta ir daugiau. Todėl tai negali būti laikoma prieštaravimu, nes nepaneigia liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, kad smūgių buvo daugiau negu du. Iš apeliacinio teismo nutarties turinio matyti, kad teismas detaliai išanalizavo ir aptarė svarbiausius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tomis veikos aplinkybėmis, kurios turi esminės reikšmės vertinant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra ne privalomas, bet galimas procesinis veiksmas. Svarbu, kad sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo, esant prašymui tai daryti, teismo būtų motyvuotas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nuteistojo advokatas pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir iškviesti dar kartą apklausti liudytojus E.K. bei S.V.. Teismas nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti, motyvavo tuo, kad liudytojai yra išsamiai apklausti. Šie liudytojai buvo apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą, esminių neatitikimų šių liudytojų parodymuose nebuvo, jie visą bylos nagrinėjimo laiką buvo nuoseklūs. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinės normos tikrinant bylą apeliacine tvarka, nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Pagal kasacinio skundo motyvus nenustatyta apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D.M. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vladislovas Ranonis
