L. M. pagal BK 162 str., 153 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-133-813/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37368-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.7; 2.1.2.4; 2.1.7.5; 2.3.2.2.13; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjų advokatų Giedriaus Danėliaus, Raimundo Jurkos, Ramūno Mikulsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį (dėl P. O. tvirkinimo) laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl V. P. tvirkinimo) – laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl M. F. tvirkinimo) – laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, L. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. L. M. išteisintas pagal BK 162 straipsnio 1 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (3 nusikalstamos veikos) ir 309 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (3 nusikalstamos veikos) kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Iš L. M. nukentėjusiosios M. F. naudai priteista 3000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios V. P. naudai – 2000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios P. O. naudai – 500 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo L. M. gynėjų advokatų Ramūno Mikulsko ir Giedriaus Danėliaus apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. M. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d. maždaug nuo 16.00 val. iki 19.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, moksleivių poilsiavietėje „Ž“, paplūdimyje, žinodamas, kad P. O., gim. (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė nei šešiolikos metų amžiaus, pažeisdamas nukentėjusiosios seksualinį neliečiamumą, tyčia pasisodino mažametę P. O. sau ant kelių, lietė jos koją prie sėdmenų. Taip L. M. tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti nukentėjusiajai lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą, t. y. tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – P. O..

2. L. M. taip pat nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d. apie 3.00 val. nakties, tiksliai nenustatytu laiku, moksleivių poilsiavietėje „Ž“, ketvirtojo būrio kambaryje, žinodamas, kad V. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė nei šešiolikos metų amžiaus, sėdėdamas ant lovos šalia gulinčios mažametės V. P., pažeisdamas nukentėjusiosios seksualinį neliečiamumą, tyčia ranka lietė ir glostė jos kojas. Taip L. M. tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti nukentėjusiajai lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą, t. y. tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – V. P..

3. L. M. taip pat nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d. dienos metu, po pietų, tiksliai nenustatytu laiku, moksleivių poilsiavietėje „Ž“, dešimtojo būrio kambaryje, žinodamas, kad M. F., gim. (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė nei šešiolikos metų amžiaus, gulėdamas ant lovos šalia sėdinčios mažametės M. F., pažeisdamas nukentėjusiosios seksualinį neliečiamumą, tyčia ranka lietė ir glostė jos kūną, krūtinę, kojas, užkišęs ranką už kelnaičių lietė jos lytinius organus. Taip L. M. tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti nukentėjusiajai lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą, t. y. tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – M. F..

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino įrodymų visumos, išdėstė viena kitai prieštaraujančias išvadas dėl tų pačių įrodymų, padarė klaidų dėl liudytojų parodymų turinio, nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, abejones aiškino nuteistojo L. M. nenaudai, netyrė nukentėjusiųjų parodymų patikimumo ir nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti (nepaskyrė nukentėjusiųjų teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės). Taigi, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo kruopščiai patikrinti visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis jis atmetė ar kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus, ir apeliacinio skundo neišnagrinėjo visa apimtimi. Nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 5 dalies ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

4.2. Byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių L. M. kaltę dėl nukentėjusiosios P. O. tvirkinimo. Šios nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir prieštarauja kitos nukentėjusiosios M. F. bei liudytojų S. B., I. G.-S., V. B. parodymams. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, todėl nėra aišku, kiek kartų (vieną ar daugiau), kurioje vietoje (jūroje ar krante) ir kokie galimai neteisėti veiksmai (sodinimasis ant kelių, ėmimas ranka šalia sėdmenų ar kojų, kaklo kutenimas) buvo atlikti prieš nukentėjusiąją P. O.. Be to, nėra aišku, kodėl kaltinimas L. M. buvo formuluojamas ne tik pagal pačios nukentėjusiosios P. O. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tačiau ir pagal liudytojų parodymus, nesutampančius su šios nukentėjusiosios parodymais (pvz., L. M. buvo pripažintas kaltu ir dėl nukentėjusiosios P. O. pasisodinimo ant kelių). Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje nutartyje buvo nevertinti liudytojos I. G.-S. parodymai, patvirtinantys, jog po maudynių nukentėjusioji P. O. iš karto išėjo su savo motina I. G.-S.. Taigi, jokių nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją P. O. nuteistasis L. M. krante atlikti negalėjo.

4.3. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog tiek kaltinamajame akte nurodytas, tiek pirmosios instancijos teismo nustatytas prieš nukentėjusiąją P. O. atliktos nusikalstamos veikos padarymo laikas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad L. M. tvirkinimo veiksmus prieš šią nukentėjusiąją atliko 2018 m. rugpjūčio 4 d. maždaug nuo 16.00 val. iki 19.00 val. Tačiau pakeistas nusikalstamos veikos padarymo laikas skundžiamoje nutartyje nebuvo nurodytas nei įžanginėje, nei rezoliucinėje dalyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas minėtos nusikalstamos veikos padarymo laiką, jį tiesiog priderino prie L. M. fizinio buvimo stovykloje laiko, tačiau nepašalino šios aplinkybės prieštaravimo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams bei nepadarė atitinkamų pakeitimų ir dėl kitų nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laiko. Sistemiškai vertinant, skundžiama nutartimi L. M. pripažintas kaltu, kad skirtingose vietose tuo pačiu metu padarė dvi veikas prieš skirtingas nukentėjusiąsias.

4.4. Byloje taip pat nepašalintos abejonės dėl L. M. kaltės dėl nukentėjusiosios V. P. tvirkinimo. Nuteistasis dėl šios nusikalstamos veikos buvo pripažintas kaltu iš esmės vadovaujantis nukentėjusiosios V. P. ir liudytojos I. D. prieštaringais parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas sutiko, jog nukentėjusioji V. P. nurodė netikslią savaitės dieną, kada prieš ją buvo atlikti tvirkinamieji veiksmai, tačiau tai įvertino kaip sąžiningą klydimą. Remiantis liudytojos I. D. parodymais, tuo metu, kai, anot V. P., prieš ją buvo atliekama nusikalstama veika, nukentėjusiosios net nebuvo kambaryje, kuriame neva buvo atliekami tvirkinamieji veiksmai. Be to, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji V. P. parodė, kad neprisimena, kaip atrodė vyras, glostęs jai kojas, ir kad atpažinti šį asmenį padėjo jos draugė I. D.. Tačiau ši liudytoja, 2023 m. vasario 21 d. apklausiama vaiko apklausos kambaryje, pateikus nuteistojo L. M. nuotrauką, nurodė, kad nelabai atsimena to asmens veido. Ir tik duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytoja I. D. atpažino nuteistąjį L. M. kaip asmenį, glosčiusį nukentėjusiajai V. P. kojas. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje cituojami liudytojų B. K. S., D. D. parodymai tiesiogiai nepatvirtina, kad nuteistasis L. M. padarė nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją V. P..

4.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, neva patvirtinančių L. M. kaltę dėl nukentėjusiosios M. F. tvirkinimo. Liudytoja A. P., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad nuteistasis L. M. galimai nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją M. F. atliko sėdėdamas ir kišdamas rankas po jos pledu. Tuo tarpu, remiantis liudytojos G. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, šiuos veiksmus nuteistasis L. M. atliko gulėdamas, atvirai, ne po pledu, kišdamas ranką nukentėjusiajai M. F. į kelnaites. Be to, nors formuluojant kaltinimą L. M. buvo remtasi būtent G. D. parodymais, ši liudytoja, pateikus nuteistojo nuotrauką, parodė, kad to asmens veido neatsimena, bet mano, jog tai tas pats vyras, dėl kurio veiksmų buvo įvykis „Ž“ stovykloje. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji P. O. parodė, jog L. M. į kambarį buvo atėjęs gal tris kartus. Tai iš esmės patvirtina paties nuteistojo parodymus. Tačiau liudytojų I. G.-S., S. B., G. D. parodymai dėl L. M. atėjimo į kambarį skaičiaus reikšmingai skiriasi. Aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaravimai laikytini esminiais, o abejonės turėtų būti aiškinamos nuteistojo L. M. naudai.

4.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas nebuvo pakankamais aktyvus ir netyrė nukentėjusiųjų parodymų patikimumo. Teismas baudžiamajame procese negali apsiriboti vien jam pateiktais įrodymais, jis pats turi aktyviai siekti gauti įrodymus, kurie galimai egzistuoja, bet nėra pateikti, užduoti klausimų, apklausti liudytojus ir išsiaiškinti byloje objektyvią tiesą. Aktyvaus teismo modelis atsispindi tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk0LTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-294-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-294-648/2017">2K-294-648/2017</a>). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nepaskyręs nukentėjusiųjų teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės, nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį ir nutraukti L. M. baudžiamąją bylą arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir pritaikė BK 153 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatskleidė visų šio nusikaltimo sudėties požymių. Be to, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, nepašalino byloje esančių įrodymų prieštaravimų, nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms (nukentėjusiųjų parodymų patikimumui ir teisingumui) nustatyti ir paliko abejonių dėl bylai reikšmingų aplinkybių įrodytumo. Žemesnės instancijos teismai taip pat pažeidė teisę į teisingą procesą, teisę į gynybą, teisę būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatytas kaltinimo pakeitimo teisme sąlygas ir tvarką. Nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto, BPK 7 straipsnio, 10 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio, 44 straipsnio, 255 straipsnio 1 dalies, 256 straipsnio 2 dalies, rungimosi ir in dubio pro reo principų reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

5.2. Šiuo atveju teismai pakeitė nuteistajam L. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, vienas iš esminių faktinių aplinkybių – nusikaltimų padarymo datą ir laiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, neįspėjo L. M. apie šių esminių kaltinimo aplinkybių keitimą iš esmės skirtingomis, apie tai nuteistasis sužinojo tik iš nuosprendžio. Pažymėtina, kad nuo aptariamų faktinių aplinkybių šioje byloje tiesiogiai priklausė ir gynybos kryptingumas. Bylos pirmosios instancijos teisme proceso metu L. M. gynyba buvo orientuota paneigti tai, kad nuteistasis apskritai galėjo būti inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo vietoje kaltinime nurodytu laiku. Žinant apie nusikalstamų veikų padarymo laiko keitimą teisme, šiuo atveju gynyba būtų buvusi kitokia. Gindamasis nuo pirmosios instancijos teismo pakeisto kaltinimo, nuteistasis kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad L. M., kaip advokato, 2018 m. rugpjūčio 3 ir 4 d. dienos metu Klaipėdoje ir Neringoje vykdė savo kliento pavedimus, todėl negalėjo būti įvykio vietoje kaltinime nurodytu laiku. Tai patvirtina, kad nuteistasis apeliacinės instancijos teisme buvo priverstas imtis kitokios gynybos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių procesinių pažeidimų, bet dar labiau suvaržė L. M. teisę į gynybą.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą inicijavo kaltinimo keitimą, apie tai pranešdamas proceso dalyviams 2024 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pranešė tik apie patį galimą nusikalstamų veikų padarymo laiko keitimo faktą, tačiau neįvardijo, koks iš naujo inkriminuojamas nusikalstamų veikų laikas, taip apribodamas nuteistojo teisę pasirengti gynybai ir iš esmės ginčyti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tik iš skundžiamos nutarties aprašomosios dalies paaiškėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į gynybos pateiktus įrodymus, pakeitė vienos iš nusikalstamų veikų padarymo laiką, konstatuodamas, jog prieš P. O. veika įvykdyta 2018 m. rugpjūčio 4 d. maždaug nuo 16.00 val. iki 19.00 val. Tačiau tokia teismo nustatyta aplinkybė prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir sukėlė prieštaravimų dėl kitų nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį, visos trys L. M. inkriminuotos veikos buvo padarytos tą pačią parą, nors tai, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, nei logiškai, nei chronologiškai neįmanoma. Pagal bylos aplinkybes, 2018 m. rugpjūčio 4 d. nuo ryto iki 16.10 val. L. M. stovykloje nebuvo, nors, pagal kaltinimą, veika prieš M. F. buvo neva padaryta tą pačią dieną po pietų. Be to, pagal liudytojų parodymus, priekabiavimo prie vaikų faktas stovyklos direktoriaus žmonai buvo žinomas jau 2018 m. rugpjūčio 4 d. per pietus, nors dviejų inkriminuotų veikų įvykdymo laikas nurodytas vėliau, t. y. po pietų ir nuo 16.00 val. iki 19.00 val.

5.4. Pažymėtina, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių L. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje. Skundžiami teismų procesiniai sprendimai dėl L. M. kaltumo buvo iš esmės grindžiami nukentėjusiųjų mažamečių M. F., V. P. ir P. O. parodymais. Nukentėjusiosios proceso metu buvo apklaustos tik vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Byloje nebuvo pateikta nei medicinos specialistų išvadų, nei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvadų dėl nukentėjusiųjų psichologinio vertinimo (polinkio fantazuoti, psichikos sutrikimų, galimybių pagal savo brandą bei išsivystymo lygį tinkamai suprasti faktines įvykių aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, taip pat dėl galimo suaugusiųjų (stovyklos vadovo, kuris iki atvykstant policijos pareigūnams su vaikais aiškinosi įvykio aplinkybes, ir tėvų) poveikio nukentėjusiųjų parodymų turiniui). Be to, liudytojų parodymais nustatyta, kad, dar iki L. M. tariamai atliekant neteisėtus tvirkinimo veiksmus, stovyklavietėje jau apie nuteistąjį buvo skleidžiami gandai ir apkalbos, tai galėjo turėti įtakos išankstiniam nusistatymui prieš jį. Nuteistojo gynėjai, kvestionuodami mažamečių nukentėjusiųjų parodymų patikimumą ir teisingumą, pirmosios instancijos teismui teikė prašymą dėl nukentėjusiųjų apklausos teisme. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė, vadovaudamasis BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Negana to, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų net neperskaitė, t. y. netyrė ir netikrino teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors apeliacinės instancijos teismas, pagarsindamas nukentėjusiųjų parodymus, formaliai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą, tačiau niekaip nevertino gynybos argumentų dėl nuteistojo procesinių garantijų ir nesprendė klausimo dėl nedalyvavusių teisme nukentėjusiųjų parodymų patikimumo tinkamo įvertinimo. Taip buvo apribota nuteistojo teisė į gynybą, todėl procesas neatitiko teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimų.

5.5. Žemesnės instancijos teismai taip pat nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, neva patvirtinančių L. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai ir kitų liudytojų parodymai dėl esminių faktinių aplinkybių (dėl įvykių eigos, nusikalstamų veikų padarymo laiko, būdo, aplinkybių, patirtų išgyvenimų, tariamai L. M. atliktų veiksmų vertinimo ir kt.) yra prieštaringi. Žemesnės instancijos teismai mažamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų prieštaringumą pateisino teismų praktikoje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagal kurias mažamečio ar nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Suaugusiųjų parodymų neatitikimus teismai aiškino sąžiningu klydimu. Tačiau, esant prieštaringiems tiesioginiams įrodymams, teismai turėjo taikyti aukštesnį įrodinėjimo standartą netiesioginiams įrodymams, neteisinti ir neignoruoti netiesioginių įrodymų prieštaravimų bei trūkumų.

5.6. Teismai konstatavo, kad nukentėjusiosios M. F. nurodytas jos tvirkinimo aplinkybes patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja G. D.. Tačiau minėta liudytoja nurodė perdėtų ir prieštaringų aplinkybių, kurių nepatvirtino nei pati nukentėjusioji M. F., nei kitos mažametės liudytojos, tai savaime kelia abejonių dėl šios liudytojos gebėjimo tinkamai suvokti įvykio aplinkybes. Pavyzdžiui, liudytoja G. D. parodė, kad prieš nukentėjusiąją M. F. tariami tvirkinimo veiksmai buvo atliekami tris dienas. Bet pati nukentėjusioji M. F. nebuvo nurodžiusi, kad L. M. būtų ją lietęs daugiau kartų, o nukentėjusioji P. O. ir liudytoja A. P., apie kurias parodymus davė liudytoja G. D., nepatvirtino aplinkybių apie prieš jas atliktus kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, nė viena iš stovykloje dalyvavusių mažamečių mergaičių nebuvo nurodžiusi, kad L. M. būtų tiek dažnai (apie dešimt kartų) lankęsis mergaičių kambaryje, kaip tai nurodė liudytoja G. D.. Žemesnės instancijos teismai šiuos minėtų asmenų parodymų prieštaravimus nepagrįstai aiškino nuteistojo nenaudai.

5.7. Be to, inkriminuoto įvykio prieš nukentėjusiąją M. F. metu tame pačiame kambaryje buvusios liudytojos A. P. ir S. B., duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtino tiesiogiai nemačiusios, kad L. M. būtų kišęs rankas nukentėjusiajai M. F. už kelnaičių, o tai žinojo iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų. Tuo tarpu liudytojų E. F.-K., O. P., J. D., A. B., S. B., I. G.-S., B. K., I. N., L. B. parodymai niekaip nepatvirtina L. M. neteisėtų veiksmų, o iš esmės yra susiję su nukentėjusiosios M. F. nurodytų aplinkybių atpasakojimu tretiesiems asmenims. Pažymėtina, jog, iki 2018 m. rugpjūčio 4 d. atvykstant policijos pareigūnams, stovykloje iš esmės vyko viešas aptarimas po to, kai suaugusiesiems pasiskundė nukentėjusiosios. Aiškinantis aplinkybes, buvo apsikeičiama turimomis žiniomis tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų, todėl nėra aišku, ką patvirtina netiesioginiai įrodymai – ar pačius faktus, ar bendro pobūdžio sužinotas aplinkybes. Taigi, teismų šioje byloje padaryta išvada, kad L. M. prieš nukentėjusiąją M. F. atliko tvirkinamuosius veiksmus, grindžiama pavienių, fragmentinių ir nesugretintų duomenų pagrindu.

5.8. Byloje taip pat nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. M. atliko kaltinime nurodytus tvirkinamuosius veiksmus prieš nukentėjusiąją V. P.. Pati nukentėjusioji nematė, kas prieš ją atliko tvirkinamuosius veiksmus. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai konstatavo, kad liudytoja I. D. (B.) atpažino L. M. kaip asmenį, atlikusį aptariamus neteisėtus veiksmus prieš V. P.. Tačiau šios liudytojos parodymai reikšmingi tuo aspektu, kad jie patvirtina aplinkybę, jog apie 3.00 val. V. P. buvo išėjusi į kitą kambarį, nors nukentėjusioji tvirtino, kad būtent tuo metu prieš ją tariamai buvo atliekami neteisėti veiksmai. Teismų procesiniuose sprendimuose liudytojų T. B., V. B., U. D. P., M. Š., V. B., D. D., B. K. S. parodymai, kaip netiesioginiai duomenų šaltiniai, ne tik nebuvo tarpusavyje sugretinti ir palyginti, bet kartu ir nebuvo paaiškinta, kaip šie duomenys logine grandine patvirtina ar paneigia, kad L. M. padarė jam inkriminuojamas veikas. Tuo tarpu nukentėjusiosios V. P. atstovės pagal įstatymą Ž. P. parodymai prieštarauja jos dukters parodymams. Taigi, žemesnės instancijos teismai, grįsdami L. M. kaltę dėl V. P. tvirkinimo, iš esmės rėmėsi ne BPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o prielaidomis.

5.9. Byloje taip pat nepašalintos abejonės dėl L. M. kaltės dėl nukentėjusiosios P. O. tvirkinimo. Pirmiausia, byloje nepašalinti prieštaravimai dėl nusikalstamos veikos įvykdymo vietos, t. y. iš nukentėjusiosios P. O. parodymų nėra aišku, kur galimai neteisėta veika prieš ją buvo atlikta – vandenyje ar krante (paplūdimyje). Be to, byloje nepašalinti prieštaravimai dėl prieš nukentėjusiąją P. O. atliktų neleistinų veiksmų pobūdžio, t. y. ar L. M. pasisodino nukentėjusiąją ant kelių, ar tik bandė tai padaryti. Tai iš esmės keistų kaltininko ketinimų baudžiamąjį teisinį vertinimą ir veikos kvalifikavimą. Byloje taip pat nenustatyta, pagal kokius požymius nukentėjusioji L. M. prieš ją atliktus veiksmus suprato kaip nederamus ir seksualinio pobūdžio ir dėl kokių priežasčių ji iš karto apie tai nepasisakė savo motinai. Nukentėjusiosios P. O. parodymų apie prieš ją atliktus tvirkinamuosius veiksmus nepatvirtina kitų liudytojų parodymai. Byloje nėra aišku, ar liudytoja S. B., kurios parodymus teismai vertino kaip tiesioginius įrodymus, pati tiesiogiai matė įvykio aplinkybes, ar vis dėlto jos parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios P. O. parodymų. Tuo tarpu liudytojos I. G.-S. (nukentėjusiosios P. O. motinos) parodymai patvirtina, kad po maudynių nukentėjusioji iš karto išėjo su ja. Taigi, L. M. jokių nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją P. O. krante atlikti negalėjo. Tai, kad L. M. prižiūrėjo besimaudančius vaikus ir jokių neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusiąją P. O. neatliko, patvirtina liudytojų U. D. P., V. B., M. Š., V. M. parodymai ir aplinkybė, jog aptariamus veiksmus nuteistasis turėjo padaryti viešoje vietoje dienos metu, esant aplinkui kitiems žmonėms. Nurodyti duomenys patvirtina, kad liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi, todėl jais remiantis neįmanoma nustatyti tikslių aptariamo įvykio aplinkybių.

5.10. Žemesnės instancijos teismai taip pat neatskleidė nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių ir nepagrįstai L. M. veiksmus kvalifikavo kaip nusikalstamus. Teismai nustatė, kad prieš nukentėjusiąją P. O. tvirkinamieji veiksmai pasireiškė tuo, jog L. M. pasisodino ją sau ant kelių ir lietė koją prie sėdmenų. L. M., duodamas parodymus, neneigė fakto, kad, vaikams (tarp jų, kaip paaiškėjo, galėjo būti nukentėjusioji P. O.) nuplaukus per giliai į jūrą, jis paėmė šiems už kojų ir patempė atgal į krantą. Tačiau nuteistasis neigė bet kokį tokių veiksmų seksualinį pobūdį. Vien fizinio kontakto ar fizinio veiksmo nepakanka tokiems veiksmams savaime kvalifikuoti kaip tvirkinamiesiems. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad L. M. yra nuteistas ne už vaiko patempimą už kojos, o už nukentėjusiosios pasisodinimą ant kelių. Tačiau tokie veiksmai, kurie pagal savo pobūdį galėtų reikšti nebent tam tikrą priekabiavimą, negalėtų būti vertinami kaip tvirkinamieji, nes nėra nukreipti į asmens seksualinį neliečiamumą. Taigi, žemesnės instancijos teismai, vertindami L. M. inkriminuotų veiksmų pobūdį, jų atitiktį BK 153 straipsnyje įtvirtintiems veiksmams ir spręsdami dėl nuteistojo tyčios turinio, iš esmės apsiribojo nukentėjusiosios P. O. parodymų vertinimu. Tačiau teismai visiškai nevertino paties L. M. parodymų, jo atliktų veiksmų aplinkybių maudantis jūroje, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad nuteistojo veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiosios tvirkinimą.

5.11. Teismai nustatė, kad prieš nukentėjusiąją V. P. tvirkinamieji veiksmai pasireiškė tuo, jog L. M. ranka lietė ir glostė jai kojas. Tačiau vien tik kojos lietimas, jeigu toks fizinis kontaktas nėra seksualinio pobūdžio, pats savaime negali būti pripažintas tvirkinamaisiais veiksmais. Be to, L. M. šių inkriminuotų veiksmų faktas yra grindžiamas vieninteliais nukentėjusiosios V. P. parodymais, kadangi kitų įvykį mačiusių liudytojų nebuvo. Nukentėjusioji V. P., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nedetalizavo, kaip konkrečiai pasireiškė aptariamas veiksmas: ar buvo glostoma nuoga koja, ar užklota; kuri kojos dalis buvo glostoma; ar buvo glostomos kojos erogeninės zonos ir kt. Tai iš esmės galėtų pakeisti inkriminuotų veiksmų teisinį kvalifikavimą, kadangi pats savaime kūno dalies glostymas, nesant seksualinės potekstės, negali pažeisti vaiko seksualinio neliečiamumo, sukelti per ankstyvo vaiko domėjimosi lytiniais santykiais ir kitokių neigiamų padarinių.

5.12. Be to, teismai konstatavo, kad prieš nukentėjusiąją M. F. tvirkinamieji veiksmai pasireiškė tuo, jog L. M. ranka lietė ir glostė jos kūną, krūtinę, kojas, užkišęs ranką už kelnaičių lietė lytinius organus. Tačiau nukentėjusioji M. F., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nenurodė, kad L. M. lietė jai krūtinę ir lyties organus. Nukentėjusiosios padarytame piešinyje taip pat nėra aiškiai nurodyta, kad L. M. lietė jai krūtinę ir lyties organus. Teismas privalėjo pašalinti byloje esančius esminius prieštaravimus ir skirti nukentėjusiosios M. F. parodymų ir piešinio ekspertizę, kuri būtų atsakiusi į klausimą, ar iš nukentėjusiosios piešinio galima daryti vienareikšmę išvadą, kad L. M. lietė M. F. krūtinę ir lyties organus. Tačiau žemesnės instancijos teismai nepašalino byloje kilusių abejonių dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo ir jas vertino nuteistojo nenaudai.

5.13. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nurodytų esminių BPK pažeidimų L. M. buvo nepagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Pažymėtina, kad esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, pasireiškusių tuo, jog teismai nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti, nėra įmanoma pašalinti net ir bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Šiuo atveju teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės skyrimas nukentėjusiosioms nebūtų prasmingas, kadangi nuo 2018 m. vykusių įvykių praėjo beveik septyneri metai, o dabartinis nukentėjusiųjų psichologinis vertinimas nebūtų aktualus bylos aplinkybėms. Be to, dabar apklausti nukentėjusiųjų ir liudytojų nėra prasmės, kadangi nuo įvykių praėjo nemažai laiko, tuo metu mažametės nukentėjusiosios ir liudytojos buvo itin jauno amžiaus, todėl mažai tikėtina, kad jos geriau prisimintų įvykio aplinkybes nei duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl baudžiamoji byla L. M. turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 dalies, 153 straipsnio 1 dalies nuostatas ir klaidingai aiškino šio nusikaltimo sudėties subjektyviuosius požymius. Be to, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesugretino byloje esančių duomenų visumos, nepašalino prieštaravimų ir abejonių dėl byloje esančių įrodymų, nebuvo aktyvūs ir nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nuteistojo gynėjų apeliacinių skundų tiek, kiek to buvo prašoma, taip pat neužtikrino tokio teisminio nagrinėjimo proceso, kuris L. M. nesukeltų pagrįstų abejonių dėl teisės į teisingą ir nešališką teismą. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

6.2. Nuteistojo L. M. gynėjų apeliacinius skundus nagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atlikdama įrodymų tyrimą, organizuodama teismo posėdžius ir juos fiksuodama, skelbdama skundžiamą nutartį ir ją įteikdama nuteistajam, tai darė vengdama teisminį procesą organizuoti ir elgtis jame taip, kad L. M. pasitikėtų jo bylą nagrinėjančiu teismu. Taip šis teismas pademonstravo abejingumą ir padarė nešališkumo objektyviuoju aspektu reikalavimo pažeidimą.

6.3. Pirmiausia, skundžiamos nutarties įžanginėje dalyje buvo nurodyta, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sekretoriaujant ir Daliai Lukoševičienei, nors ši teismo posėdžių sekretorė niekuomet nedalyvavo nagrinėjant aptariamą baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Be to, nesilaikant BPK 295 straipsnio 1 dalies reikalavimų, 2024 m. rugsėjo 19 d. protokolinę nutartį, kuria buvo nuspręsta atnaujinti įrodymų tyrimą ir L. M. buvo įspėtas dėl galimo kaltinimo dėl P. O. tvirkinimo tikslinimo, priėmė ne bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, o tik šios kolegijos pirmininkė. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija būtų svarsčiusi atnaujinti įrodymų tyrimą, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių šiuo klausimu ir pan. Be to, gynėjo įsitikinimu, teismų praktikoje yra susiklosčiusi procesinė tradicija, kad, po baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo (apelianto) paskutinio žodžio teismui (teisėjų kolegijai) išėjus į pasitarimų kambarį priimti galutinio procesinio sprendimo, įrodymų tyrimas paprastai atnaujinamas priimant rašytinę teismo nutartį, kurioje motyvuotai nurodomi įrodymų tyrimo atnaujinimo pagrindai ir priežastys. Tai yra svarbus proceso etapas ir dokumentas, sudarantis prielaidas grįžti prie bylos nagrinėjimo teisme iš esmės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, pažeidžiant BPK 261 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nebuvo daromas garso įrašas. Tai kelia pagrįstų abejonių, ar 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdis apskritai įvyko. L. M. teigimu, į teismo posėdžių salę niekas nebuvo susirinkę, o apie įrodymų tyrimo atnaujinimą jį teismo koridoriuje žodžiu informavo atėjusi teisėjų kolegijos pirmininkė.

6.4. Abejones dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo sustiprina ir tai, kad 2024 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio metu, L. M. teikiant paaiškinimus dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, teisėjų kolegijos nariai ėmė reikšti pastabas, replikuoti nuteistajam, kad jo paaiškinimai tampa vertinamojo pobūdžio, kad teisėjų kolegija nebeklauso šio nuteistojo paaiškinimų ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal BPK nuostatas, teisminio nagrinėjimo metu atliekant įrodymų tyrimą nenumatyti jokie ribojimai kaltinamajam duoti parodymus teisme dėl jam pateiktų kaltinimų, išdėstyti savo poziciją dėl jam reiškiamų ar pakeistų kaltinimų ir pan. Jokie ribojimai negalimi ir apeliacinio proceso metu atliekant įrodymų tyrimą. Taigi, priešingai nei baigiamųjų kalbų ar kaltinamojo paskutinio žodžio metu, joks proceso subjektas negali riboti kaltinamojo (nuteistojo, apelianto) teisės duoti paaiškinimus dėl kaltinimo esmės. Nagrinėjamu atveju L. M. teisę į gynybą išties sutrikdė teisėjų kolegijos atskirų narių neetiškos pastabos ir pertraukinėjimai, kurie neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Tai, kad dar tebevykstant 2024 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžiui, kuriame buvo atliekamas įrodymų tyrimas, apeliacinės instancijos teismas jau buvo susiformavęs išankstinį požiūrį ir vidinį įsitikinimą dėl L. M. kaltės bei kitų susijusių klausimų, pagrindžia ir skundžiamos nutarties priėmimo aplinkybės. Pažymėtina, kad skundžiama nutartis buvo priimta 2024 m. gruodžio 30 d., t. y. praėjus vos keturioms darbo dienoms po paskutiniojo teismo posėdžio. Kasatorius įsitikinęs, kad per tokį trumpą laiką pasitarimų kambaryje suderinti ir vėliau surašyti tokios apimties (67 lapų) nutartį buvo objektyviai neįmanoma. Be to, pažeidžiant BPK 324 straipsnio 11 dalies nuostatas, skundžiamos nutarties nuorašas nuteistajam buvo įteiktas ne 2024 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio metu skelbiant šią nutartį, o tik gerokai vėliau tą pačią dieną.

6.5. Teismai nepašalino esminių prieštaravimų nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose. Pirmiausia, teismai nepašalino esminių skirtumų tarp nukentėjusiosios P. O. ir jos motinos I. G.-S. parodymų. Nors ši nukentėjusioji parodė, kad kaltininkas ją du kartus pasisodino ant kelių, apkabino ir ranka palietė koją prie sėdmenų, tačiau nukentėjusiosios motina nurodė, jog, be pasisodinimo ant kelių, L. M. jokių intymių dukters kūno vietų nelietė ir ji nežino, koks buvo palaikymo ant kelių tikslas. Teismai taip pat nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis, kaip teigia mažametė nukentėjusioji P. O., ji buvo pasodinta ant kelių du kartus, kodėl tai buvo daroma, koks laiko tarpas tarp šių veiksmų, už kokių kūno vietų buvo laikoma mergaitė, kai ji sėdėjo ant kelių, ir pan. Be to, teismai nesugretino nukentėjusiosios P. O. ir liudytojos S. B. parodymų, nesiaiškino, kodėl ši liudytoja nurodė, kad nuteistasis P. O. kuteno kojas ir kaklą, nors pati nukentėjusioji tokių aplinkybių nenurodė. Negana to, liudytoja A. B. (S. B. motina) nurodė, kad L. M. ėmė P. O. už sėdmenų ir lindo prie kitos mergaitės, nors šios faktinės aplinkybės pati nukentėjusioji taip pat nenurodė. Nei nukentėjusioji, nei kiti bylos duomenys nepatvirtina liudytojos A. B. teiginių, kad nuteistasis prie jūros lindo ir prie kitos mergaitės.

6.6. Žemesnės instancijos teismai taip pat nepašalino esminių prieštaravimų ir abejonių dėl nukentėjusiosios V. P. tvirkinimo. Teismai padarė klaidingą išvadą, kad nukentėjusiosios V. P. parodymus patvirtina liudytojos I. D. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad šių asmenų parodymai skiriasi iš esmės. Pavyzdžiui, ši liudytoja paneigė V. P. parodymus, kad, kai tas vyras, kuris vėliau nukentėjusiajai glostė kojas, atėjo pas jas į kambarį, mergaitės jau buvo sugulusios ir miegojo. Priešingai, minėta liudytoja parodė, kad kaltininkas, ateidamas į kambarį, parvedė likusias mergaites. Be to, nors nukentėjusioji teigia miegojusi, kai minėtas vyras atėjo ir atsisėdo ant jos lovos, tačiau iš liudytojos I. D. parodymų matyti, kad nukentėjusioji tuo metu dar nemiegojo. Šių nukentėjusiosios V. P. ir liudytojos I. D. parodymų skirtumų teismai nepastebėjo ir nesiėmė priemonių jiems pašalinti.

6.7. Vertindami duomenis apie M. F. tvirkinimą teismai paliko abejonių dėl konkrečių nuteistajam inkriminuotų veiksmų pobūdžio, jų intensyvumo, kartų skaičiaus, laikotarpių ir kt. Priešingai nei konstatavo teismai, nukentėjusiosios M. F. ir liudytojų G. D., J. D., S. B., A. P., O. P., I. G.-S. parodymų neatitikimai ir prieštaravimai dėl to, kiek kartų L. M. buvo užėjęs į M. F. ir kitų mergaičių kambarį, kokioje padėtyje buvo nuteistasis, kai atliko veiksmus prieš nukentėjusiąją, kokie draudžiami veiksmai prieš ją buvo atlikti ir kt., yra esminiai ir itin reikšmingi. Be to, nors L. M. buvo inkriminuota, kad jis, užkišęs ranką už kelnaičių, lietė M. F. lytinius organus, tačiau nei šios nukentėjusiosios, nei kitų liudytojų parodymuose tokie nuteistojo neva atlikti veiksmai nėra užfiksuoti. Ši aplinkybė, susijusi su apklaustų asmenų parodymų vertinimui keliamų reikalavimų nesilaikymu, yra itin svarbi baudžiamuoju teisiniu požiūriu, nes L. M. buvo inkriminuoti veikos požymiai, kurių nukentėjusioji ir liudytojos nenurodė.

6.8. Teismai šioje byloje nebuvo aktyvūs ir nesiėmė BPK įtvirtintų priemonių išryškėjusioms esminėms abejonėms pašalinti ir duomenų nenuoseklumo priežastims patikrinti. Pažymėtina, kad dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji V. P. tapo pilnamete. Todėl išaiškėjus šios nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymų esminiams prieštaringumams apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo glostoma V. P. koja (ar kojos), ties kuria konkrečiai vieta, kuriuo metu ir kuris asmuo tai darė ir kt., teismai turėjo būti aktyvūs ir apklausti šią nukentėjusiąją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo metu tik pagarsino šios nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Be to, šioje byloje egzistavo objektyvus reikalingumas atlikti tuometinių mažamečių nukentėjusiųjų V. P., M. F. ir P. O. teismo psichiatrines-psichologines ekspertizes, siekiant nustatyti nukentėjusiųjų suvokimą apie prieš jas atliktus veiksmus, gebėjimą formuluoti ir duoti teisingus, patikimus parodymus ir pan. Tačiau šie svarbūs įrodymų vertinimui ir patikrinimui reikalingi ekspertiniai tyrimai nebuvo atlikti, taip pademonstruojant teismų pasyvumą.

6.9. Nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl L. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laiko. Teismai nepaneigė abejonės, kad nusikalstamos veikos prieš P. O. ir M. F. galėjo būti padarytos to paties asmens tuo pačiu metu, tik skirtingose stovyklos vietose. Akivaizdu, kad tokia išvada yra neįmanoma ir nelogiška. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje tikslindamas L. M. inkriminuotų veikų padarymo laiką, šių veikų konkretaus laiko taip ir nenurodė. Netgi priešingai, formuluodamas savo išvadas šis teismas nulėmė byloje esančių duomenų prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl L. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laiko, vadovavosi nukentėjusiųjų, liudytojų, paties nuteistojo parodymais, tačiau neįvertino kitų objektyvių byloje esančių duomenų – L. M. naudotų mobiliųjų įrenginių srauto duomenų ir apeliacinio proceso metu pateiktų duomenų apie L. M., kaip advokato, 2018 m. rugpjūčio 4 d. veiklos ataskaitą. Priešingai nei nustatė šis teismas, L. M. nusikalstamos veikos prieš P. O. 2018 m. rugpjūčio 4 d. nuo maždaug 16.00 val. iki 16.20 val. padaryti niekaip negalėjo, nes dar nebuvo grįžęs į stovyklą. Be to, L. M. negalėjo tą dieną būti vandenyje 16.52 val., 17.28 val., 17.54 val., 18.11 val., 18.12 val., 18.19 val., 18.20 val., 18.26 val., 18.30 val. ir 18.51 val., nes tuo metu intensyviai kalbėjosi telefonu. Šie duomenys leidžia abejoti apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad nusikalstama veika prieš P. O. buvo padaryta 2018 m. rugpjūčio 4 d. maždaug nuo 16.00 val. iki 19.00 val. Pažymėtina, kad šis teismas, nustatydamas, jog nusikalstamos veikos prieš P. O. ir M. F. negalėjo būti padarytos anksčiau nei 2018 m. rugpjūčio 4 d. 16.00 val., kartu vadovavosi ir liudytojos V. B. parodymais, kad apie priekabiavimą prie mergaičių buvo sužinota dar 2018 m. rugpjūčio 4 d. per pietus. Tačiau teismas šių esminių prieštaravimų dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko ne tik nepašalino, bet ir nesiaiškino jų priežasties.

6.10. Atkreiptinas dėmesys, kad žemesnės instancijos teismai, pažeisdami BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatskleidė L. M. inkriminuotų nusikaltimų, nustatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviojo požymio – nusikalstamo elgesio motyvo. Šiuo atveju teismai L. M. kaltės turinį nepagrįstai aiškino vien tik objektyvųjį pakaltinamumą nusakančiais duomenimis. Teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose neteisingai aiškino, kad byloje nustatyti L. M. veiksmai savaime rodo, kad jis suvokė, jog tokie veiksmai sukels per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokių neigiamų padarinių. Teismai nepaaiškino, kodėl vaiko pasisodinimas ant kelių, kojų lietimas, kojų glostymas šioje byloje akivaizdžiai reiškia būtent seksualinio pobūdžio L. M. veikimą. Teismų formuojama praktika patvirtina, kad vaiko kūno glostymas, vaiko pasisodinimas ant kelių kaip tvirkinamojo pobūdžio veiksmai gali būti kvalifikuojami tik tuomet, kai neginčytinai nustatoma kaltininko intelektualinio ir valinio kaltės momentų visuma, t. y. būtina nustatyti kaltininko suvokimą, kad tokiais veiksmais skverbiamasi į vaiko seksualinį neliečiamumą. Nagrinėjamu atveju teismai iš esmės sutelkė dėmesį tik į tai, kaip jautėsi nukentėjusiosios P. O. ir V. P., kokia buvo jų reakcija į L. M. veiksmus, tačiau nuteistojo psichinis santykis su jo veiksmais ir galinčiais kilti padariniais nebuvo nagrinėjamas.

6.11. Be to, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamos nutarties 69 punkte nurodydamas, kad nuteistasis L. M., sėdėdamas ant lovos šalia gulinčios mažametės V. P., pažeisdamas jos seksualinį neliečiamumą, tyčia ranka lietė ir glostė jai kojas iki pat šlaunies ir taip ją tvirkino, iš esmės išplėtė kaltinimą. Pažymėtina, kad L. M. buvo kaltinamas tuo, kad lietė ir glostė V. P. kojas. Toks teismo neleistinas elgesys yra reikšmingas baudžiamuoju teisiniu požiūriu, nes kojų iki pat šlaunies srities glostymas ir tiesiog kojų glostymas teisinio kvalifikavimo prasme gali reikšti skirtingas išvadas apie kaltininko elgesio motyvus ir kaltės turinį.

7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

7.1. Žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį nėra. Teismai pagrįstai nustatė, kad L. M. padarė jam inkriminuotas tris nusikalstamas veikas prieš nukentėjusiąsias P. O., M. F., V. P., ir tinkamai jas kvalifikavo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

7.2. Kasaciniuose skunduose, iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir nuteistojo gynėjų apeliaciniuose skunduose, daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija, didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu. Tačiau tokie kasacinių skundų argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.

7.3. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose aiškiai išdėstyti bylos įrodymai, kuriais teismai grindžia savo išvadas, pateiktas jų vertinimas, išanalizuotas įrodymų turinys, įrodymai palyginti tarpusavyje, patikrintas įrodymų teisėtumas, sąsajumas, pakankamumas, išdėstytos motyvuotos išvados dėl kiekvienos teismų nustatytos bylos aplinkybės bei informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, įrodymai susieti tarpusavyje ir įvertinti kaip visetas. Taigi, priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų sprendimuose pateikti pakankami motyvai, kodėl teismai vadovavosi vienais įrodymais ir kodėl kritiškai vertino nuteistojo parodymus bei gynybos pateiktus argumentus. Teismų išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos. Be to, apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės.

7.4. Žemesnės instancijos teismai motyvuotai ir pagrįstai atmetė gynybos argumentus apie nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumą. Teismai išsamiai išanalizavo nukentėjusiųjų P. O., M. F., V. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, palygino juos su kitais byloje surinktais įrodymais ir įvertino juos bendrame bylos įrodymų kontekste, nesuteikdami jiems prioriteto prieš kitus įrodymus, įvertino parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti jų patikimumu. Nukentėjusiosios davė nuoseklius, iš esmės neprieštaringus, realistiškus parodymus apie reikšmingas bylos aplinkybes ir nuteistojo prieš jas atliktus veiksmus. Priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai taip pat aptarė tam tikrus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaravimus, neatitikimus, kurie buvo nurodyti nuteistojo gynėjų apeliaciniuose skunduose ir yra atkartojami kasaciniuose skunduose, bei pagrįstai konstatavo, kad jie nėra esminiai ir nesudaro pagrindo suabejoti jų parodymų patikimumu. Tai, kad byloje nebuvo atliktos nukentėjusiųjų teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės ar psichologiniai vertinimai, savaime nemažina jų parodymų įrodomosios reikšmės, nes šių parodymų patikimumas buvo teismų patikrintas kitomis priemonėmis, vertinant juos su kitais įrodymų šaltiniais. Be to, teismas, vadovaudamasis BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir siekdamas išvengti pakartotinio traumavimo, pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo bei jo gynėjų prašymus dėl nukentėjusiųjų V. P., P. O., M. F. apklausos teisme.

7.5. Nesutiktina su kasatorių teiginiais, kad šioje byloje buvo esmingai pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas 2024 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio metu, siekdamas ištaisyti galimai padarytą procesinį pažeidimą, įspėjo nuteistąjį L. M. dėl galimo kaltinimo keitimo teisme, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu patikslintų trijų veikų padarymo laiko aplinkybių ir vienos veikos vietos aplinkybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių baigiamųjų kalbų ir nuteistojo paskutinio žodžio bei išėjęs priimti baigiamojo procesinio sprendimo, 2024 m. rugsėjo 19 d. paskelbė protokolinę nutartį, kuria teisėjų kolegija nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje pagarsinti nukentėjusiųjų ir kelių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismas taip pat įspėjo nuteistąjį L. M., kad gali svarstyti klausimą dėl kaltinimo dėl P. O. tvirkinimo tikslinimo, nurodant veikos padarymo laiką 2018 m. rugpjūčio 4 d. nuo 16.00 val. iki 19.00 val. Taigi, proceso dalyviai buvo informuoti apie galimą faktinių aplinkybių keitimą, jiems buvo suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai, teikti papildomus prašymus ar pareiškimus teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo gynybos argumentai iš esmės nepasikeitė, nes L. M. viso proceso metu iš esmės nepripažino, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, faktinės aplinkybės buvo pakeistos nežymiai ir nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui įtakos neturėjo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą.

7.6. Nuteistojo gynėjo advokato R. Jurkos kasaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo galimo šališkumo ir trūkumų organizuojant teisminį procesą (dėl skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje galimai per klaidą paminėtos teismo posėdžių sekretorės, 2024 m. rugsėjo 19 d. protokolinės nutarties dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo paskelbimo aplinkybių, teisėjų padarytų pastabų nuteistajam, jam duodant parodymus teismo posėdžio metu po įrodymų tyrimo atnaujinimo, skundžiamos nutarties priėmimo trukmės) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad teismas padarė esminius procesinius pažeidimus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėję teismai būtų buvę tendencingi. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo bylą objektyviai, nuteistojo L. M. teisių nepagrįstai nevaržė ir nepalankumo jam nerodė.

7.7. Žemesnės instancijos teismai taip pat tinkamai nustatė visus L. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, požymius. Šioje byloje nuteistojo prieš nukentėjusiąsias atlikti veiksmai (P. O. pasisodinimas ant kelių ir lietimas kojų prie sėdmenų; V. P. kojos glostymas iki pat šlaunies; nevienkartinis lietimas ranka ir M. F. kūno (krūtinės, kojų) glostymas, užkišimas rankos už kelnaičių ir lytinių organų lietimas) atitinka tvirkinamųjų veiksmų požymius, nustatytus BK 153 straipsnio 1 dalyje. Šie suaugusio nepažįstamo vyro prieš mažametes mergaites atlikti veiksmai neabejotinai padarė žalą jų normaliam psichiniam vystymuisi. Nuteistasis, būdamas pakaltinamas, suaugęs žmogus, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, žinodamas, kokio amžiaus yra nukentėjusiosios, neabejotinai suvokė, kad tvirkinamuosius veiksmus atlieka prieš jaunesnius nei šešiolikos metų asmenis, kad šie veiksmai sukelia ar gali sukelti mažamečio asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, ir norėjo taip veikti. Dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis jam inkriminuotas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo L. M. gynėjų advokatų G. Danėliaus, R. Jurkos, R. Mikulsko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03MC04OTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-70-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-70-895/2018">2K-7-70-895/2018</a>, 2K-P-58-697/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>).

10. Kaip matyti iš nuteistojo L. M. gynėjų kasacinių skundų, be kitų argumentų, juose ginčijamos pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

11. Be to, kadangi šioje proceso stadijoje nauji įrodymai nerenkami ir netiriami, faktinės aplinkybės nenustatomos, dėl 2025 m. birželio 25 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nuteistojo L. M. gynėjo advokato G. Danėliaus pateiktos gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, seksologo L. L. 2025 m. kovo 25 d. konsultacinės išvados, kuri, kaip teigia kasatorius, patvirtina poreikį paskirti nukentėjusiosioms teismo psichiatrines-psichologines ekspertizes, nebus pasisakoma.

Dėl BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų

12. Nuteistojo L. M. gynėjo advokato R. Mikulsko kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus, neįspėjęs nuteistojo, neteisėtai savo iniciatyva pakeitė L. M. pateiktame kaltinime nurodytų veikų faktines aplinkybes (nusikaltimų padarymo datą ir laiką) iš esmės skirtingomis. Todėl nuteistasis apeliacinės instancijos teisme buvo priverstas imtis kitokios gynybos. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas dar kartą inicijavo kaltinimo keitimą, tačiau neįvardijo, koks L. M. iš naujo inkriminuojamas nusikalstamų veikų padarymo laikas, taip apribodamas nuteistojo teisę pasirengti gynybai ir iš esmės ginčyti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Šie kasacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.

13. BPK 255 straipsnis apibrėžia ir nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ar kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Taigi, bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-693/2015">2K-265-693/2015</a>, 2K-42-942/2016, 2K-238-697/2024 ir kt.).

14. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-74-719/2020, 2K-91-303/2021, 2K-64-1073/2022). Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jeigu jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgzLTEwNzMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-383-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-383-1073/2018">2K-383-1073/2018</a>, 2K-375-1073/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-194-719/2023); kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-7-162-303/2019, 2K-91-303/2021, 2K-8-489/2025).

15. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOC02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-8-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-8-696/2016">2K-8-696/2016</a>, 2K-20-788/2024, 2K-39-628/2024 ir kt.). Teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtNzg4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-788/2021">2K-51-788/2021</a>, 2K-7-66-788/2022).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neįspėjęs bylos nagrinėjimo dalyvių, nuosprendžiu patikslino kaltinime nurodytus nusikalstamų veikų, nustatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarymo laiką ir nusikalstamos veikos, padarytos prieš V. P., vietą. Nuteistojo L. M. gynėjas G. Danėlius apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, neįspėjęs kaltinamojo ir gynybos, pakeisdamas kaltinimo aplinkybes iš esmės skirtingomis, suvaržė kaltinamo asmens teisę gintis. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva 2024 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio metu įspėjo nuteistąjį L. M. dėl galimo kaltinimo keitimo teisme, t. y. dėl galimo nusikalstamų veikų padarymo laiko ir nusikalstamos veikos prieš V. P. padarymo vietos pakeitimo. Byloje buvo paskelbta pertrauka, suteikiant nuteistajam ir jo gynėjams papildomo laiko pasiruošti gynybai. 2024 m. liepos 8 d. teismo posėdžio metu suteikus teisę pasisakyti, L. M. padėkojo teismui už suteiktą galimybę gintis nuo pakeisto kaltinimo ir davė išsamius paaiškinimus dėl galimai pakeisto kaltinimo. Apeliacinės instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. protokoline nutartimi buvo nutarta atnaujinti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje pagarsinti nukentėjusiųjų V. P., P. O., M. F. ir liudytojų S. B., A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuteistasis L. M. taip pat buvo įspėtas, kad teisėjų kolegija gali svarstyti klausimą dėl kaltinimo dėl P. O. tvirkinimo tikslinimo, nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką – 2018 m. rugpjūčio 4 d. nuo 16 val. iki 19 val. 2024 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio metu nuteistasis L. M. davė išsamius paaiškinimus dėl galimai pakeisto kaltinimo. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuteistajam buvo išaiškinta, kokie konkretūs nusikalstamos veikos prieš P. O. padarymo laiko pakeitimai gali būti padaryti. Byloje buvo paskelbta pertrauka, suteikiant nuteistajam ir jo gynėjams papildomo laiko pasiruošti gynybai, taigi, buvo įvykdytas esminis įstatymo reikalavimas (BPK 256 straipsnio 3 dalis), užtikrinantis kaltinamojo (nuteistojo) teisę žinoti kaltinimo turinį ir nuo jo gintis.

17. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimą teisme, pažeidimą, kai nusikalstamų veikų padarymo laiko aplinkybės ir nusikalstamos veikos, padarytos prieš V. P., vietos aplinkybė buvo pakeistos, neįspėjus bylos nagrinėjimo dalyvių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisme BPK 255, 256 straipsnių reikalavimai dėl kaltinimo keitimo ir su jais susijusios nuteistojo procesinės teisės (tarp jų teisė į gynybą ir teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas) iš esmės nebuvo pažeisti.

18. Nuteistojo L. M. gynėjo G. Danėliaus kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio nuostatas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, nes skundžiamos nutarties įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse nenurodė pakeisto nusikalstamos veikos padarymo laiko. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) išdėstomos nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi nurodyti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pakeitimus, apie tai užtenka nurodyti priimamo dokumento aprašomojoje dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149/2013">2K-149/2013</a>). Nepriimtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas pateikiamas rezoliucinėje nutarties dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkzLTIyMi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-293-222/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-293-222/2017">2K-293-222/2017</a>). Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas BPK 332 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo

19. Nuteistojo L. M. gynėjo advokato R. Jurkos kasaciniame skunde nurodomas apeliacinės instancijos teismo šališkumo klausimas grindžiamas tuo, kad: 1) skundžiamos nutarties įžanginėje dalyje buvo nurodyta, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sekretoriaujant ir D. Lukoševičienei, nors ši teismo posėdžių sekretorė niekuomet nedalyvavo nagrinėjant aptariamą baudžiamąją bylą apeliacine tvarka; 2) nesilaikant BPK 295 straipsnio 1 dalies reikalavimų, 2024 m. rugsėjo 19 d. protokolinę nutartį, kuria buvo nuspręsta atnaujinti įrodymų tyrimą ir L. M. buvo įspėtas dėl galimo kaltinimo dėl P. O. tvirkinimo tikslinimo, priėmė ne bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, o tik šios kolegijos pirmininkė; 3) teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti galutinio procesinio sprendimo, įrodymų tyrimas atnaujintas ne rašytine, o tik protokoline nutartimi; 4) pažeidžiant BPK 261 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu nebuvo daromas garso įrašas; 5) 2024 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio metu, L. M. teikiant paaiškinimus dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, teisėjų kolegijos nariai ėmė reikšti pastabas, replikuoti nuteistajam; 6) skundžiama nutartis buvo priimta 2024 m. gruodžio 30 d., t. y. praėjus keturioms darbo dienoms po paskutiniojo teismo posėdžio; 7) pažeidžiant BPK 324 straipsnio 11 dalies nuostatas, skundžiamos nutarties nuorašas nuteistajam buvo įteiktas ne 2024 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio metu skelbiant šią nutartį, o tik vėliau tą pačią dieną. Sutikti su tokiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

20. Pagal EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo, teismo (teisėjo) nešališkumas turi būti vertinamas objektyviuoju ir subjektyviuoju aspektais. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Objektyviojo aspekto kontekste vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-303/2020">2K-101-303/2020</a>, 2K-7-76-719/2022, 2K-7-62-495/2024; EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10), nes, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (EŽTT 2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Coeme ir kiti prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01).

21. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-895/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA0LTY4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-204-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-204-689/2019">2K-204-689/2019</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-303/2020">2K-101-303/2020</a>). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-486/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-486/2014">2K-486/2014</a>, 2K-45-303/2018). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA0LTY4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-204-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-204-689/2019">2K-204-689/2019</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-303/2020">2K-101-303/2020</a>). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>, 2K-215-697/2023).

22. Pateiktame kasaciniame skunde pirmiau nurodyto pobūdžio aplinkybės neatskleistos, o išdėstyti argumentai nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Nėra pagrindo konstatuoti nei galimo teisėjų kolegijos ar jos pirmininkės asmeninio šališkumo ar tendencingumo, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo, skundžiamo nuosprendžio surašymo trūkumų, leidžiančių manyti, kad vienai proceso šaliai buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad skundžiamos nutarties įžanginėje dalyje klaidingai buvo nurodyta bylos nagrinėjime nedalyvavusi teismo posėdžių sekretorė, kad įrodymų tyrimas buvo atnaujintas ne rašytine, o protokoline nutartimi, kurią teisėjų kolegijos vardu priėmė teisėjų kolegijos pirmininkė (BPK nėra imperatyviai nustatyta, kokiu būdu atnaujinamas įrodymų tyrimas, t. y. priimant rašytinę ar protokolinę nutartį), kad dėl techninių kliūčių nebuvo išsaugotas 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio garso įrašas, kad 2024 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio metu, L. M. teikiant paaiškinimus dėl galimai pakeisto kaltinimo, nuteistajam teisėjų kolegijos narių buvo priminta pasisakyti dėl pakeisto kaltinimo, o bylos įrodymų vertinimą atlikti per baigiamąsias kalbas, kad skundžiama nutartis buvo paskelbta po keturių darbo dienų baigus nagrinėti bylą ir kad šios nutarties nuorašas nuteistajam buvo įteiktas ne 2024 m. gruodžio 30 d. teismo posėdžio metu skelbiant šią nutartį, o vėliau tą pačią dieną, nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo L. M. teisių į teisingą teismą pažeidimo.

23. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas, tendencingai organizavo procesą, išsakė išankstinę nuomonę, taip pažeisdamas L. M. teisę į nešališką teismą. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau pasakyta, kasacinio skundo teiginys dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo atmestinas kaip prieštaraujantis bylos medžiagoje nustatytoms aplinkybėms ir teismų praktikai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų

24. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo in dubio pro reo principu ir abejones aiškino nuteistojo L. M. nenaudai. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinių skundų argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nesutinka.

25. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę.

26. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021, 2K-243-387/2023 ir kt.).

27. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylą, pirmiau aptartų įrodinėjimo taisyklių pažeidimų, kuriuos nurodo kasatoriai, šioje byloje nenustatė.

28.1. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pagrįstos nukentėjusiųjų M. F., V. P., P. O. ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais apie L. M. tvirkinimo veiksmų atlikimo aplinkybes, taip pat liudytojų E. F.-K., I. G.-S., Ž. P., A. B., S. B., J. D., E. B., O. P. (vaikų tėvų), V. B., I. N., B. K. (moksleivių poilsiavietės darbuotojų) parodymais apie jiems vaikų papasakotas aplinkybes dėl L. M. prieš nukentėjusiąsias atliktų tvirkinimo veiksmų. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato bendra informacija apie įvykį, 2018 m. rugpjūčio 4 d. apžiūros protokolu ir fotonuotraukomis, Viešosios moksleivių poilsiavietės 2018 m. rugpjūčio mėn. darbo grafiku ir kita bylos medžiaga. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis L. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

28.2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo L. M. gynėjų apeliacinius skundus, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinių skundų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo motyvuotai atsakyta į visus esminius nuteistojo L. M. gynėjų apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų patikimumu ir pakankamumu (konstatuojant nuteistojo L. M. kaltę), gynybos keliamos versijos paneigtos. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės.

28.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo L. M. gynėjų kasaciniuose skunduose bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, paneigdami nuteistojo gynybinę versiją. Priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistojo L. M. parodymais, paneigiant jo versiją, kad jis niekada nėra atlikęs tvirkinimo veiksmų prieš nukentėjusiąsias M. F., V. P. ir P. O..

29. Nuteistojo L. M. gynėjų kasaciniuose skunduose nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai, grįsdami L. M. kaltę, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų M. F., V. P., P. O. ir nepilnamečių liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. prieštaringais parodymais. Anot kasatorių, teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų ir netyrė nukentėjusiųjų parodymų patikimumo.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos kasacinio skundo argumentus teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nukentėjusiųjų M. F., V. P., P. O. ir nepilnamečių liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, žemesnės instancijos teismai juos tinkamai ištyrė ir įvertino, laikydamiesi tiek baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, tiek tokių parodymų vertinimo ypatumų, suformuotų kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje.

30.1. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringų duomenų, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94-303/2019">2K-94-303/2019</a>, 2K-148-303/2023).

30.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-976/2017">2K-265-976/2017</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk0LTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-294-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-294-648/2017">2K-294-648/2017</a>, 2K-67-495/2024).

30.3. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-205/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-205/2013">2K-205/2013</a>, 2K-232/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk0LTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-294-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-294-648/2017">2K-294-648/2017</a>, 2K-221-697/2021, 2K-199-648/2023).

30.4. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai pripažino, kad nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymuose yra tam tikrų nesutapimų: pvz., nesutapo nurodomas skaičius, kiek kartų L. M. buvo užėjęs į jų kambarį, kokioje padėtyje buvo L. M., kai atliko tvirkinimo veiksmus prieš M. F., ar jo rankos buvo po pledu, ar ne ir pan. Tačiau, išanalizavę šių asmenų parodymų visumą, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad dėl esminių bylos aplinkybių jų parodymai buvo tikslūs, juose nenustatyta reikšmingų prieštaravimų ar neatitikimų. Atskirų įvykio aplinkybių neatitikimas ar kiti netikslumai, kurie nukentėjusiųjų M. F., V. P., P. O. ir nepilnamečių liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. parodymuose galėjo atsirasti dėl jų amžiaus ir praėjusio laiko, nekeičia jų parodymų turinio dėl L. M. neteisėtų veiksmų. Kaip pagrįstai pažymėjo žemesnės instancijos teismai, proceso metu vaikų nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su aplinkybėmis, kurias jie pasakojo savo tėvams ir moksleivių poilsiavietės darbuotojams, apklaustiems kaip liudytojams teisiamajame posėdyje. Tai leido teismams padaryti pagrįstas išvadas, kad nukentėjusiųjų M. F., V. P., P. O. ir liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. papasakotos aplinkybės yra realistiškos ir jų pačių išgyventos.

30.5. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai ištyrė ir įvertino nukentėjusiųjų M. F., V. P., P. O. ir liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. parodymus, taip pat išsamiai motyvavo, kodėl pripažino juos patikimais.

31. Nuteistojo L. M. gynėjų kasacinių skundų argumentai, kad žemesnės instancijos teismai, grįsdami L. M. kaltę, nepagrįstai rėmėsi liudytojų E. F.-K., I. G.-S., Ž. P., A. B., S. B., J. D., E. B., O. P. (vaikų tėvų), V. B., I. N., B. K. (moksleivių poilsiavietės darbuotojų) nenuosekliais ir nepatikimais parodymais, taip pat yra neteisingi.

31.1. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUtNjI4LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-45-628/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-45-628/2024">2K-45-628/2024</a>, 2K-61-594/2024).

31.2. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai išanalizavo ir įvertino minėtų liudytojų parodymų, duotų viso baudžiamojo proceso metu, turinį ir nuoseklumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais kartu ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių laikyti juos nepatikimais. Tiek E. F.-K., I. G.-S., Ž. P. (nukentėjusiųjų M. F., V. P., P. O. motinos), tiek A. B., S. B., J. D., E. B., O. P. (liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. tėvai), tiek V. B., I. N., B. K. (moksleivių poilsiavietės darbuotojai) patvirtino iš vaikų sužinoję iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias šie nurodė apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismai byloje nenustatė, kad tarp vaikų tėvų, moksleivių poilsiavietės darbuotojų ir nuteistojo L. M. būtų susiklostę asmeniniai konfliktiniai santykiai.

31.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė gynybos iškeltą versiją dėl galimo moksleivių poilsiavietės direktoriaus B. K., neva keršijusio L. M. už nustatytus ir išsakytus jam tvarkos pažeidimus moksleivių poilsiavietėje bei interneto konfigūravimą vaikams, poveikio mažamečių nukentėjusiųjų parodymams. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, visos trys mažametės nukentėjusiosios apie nederamus L. M. veiksmus prieš jas visų pirma pasisakė savo būrio draugėms arba tėvams ir tik tuomet apie įvykius su mažametėmis buvo pranešta moksleivių poilsiavietės direktoriui. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad gynybos teiginiai, jog liudytojas B. K. galėjo padaryti įtaką mažametėms nukentėjusiosioms, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga.

31.4. Taigi, žemesnės instancijos teismai pateikė motyvuotas išvadas dėl liudytojų E. F.-K., I. G.-S., Ž. P., A. B., S. B., J. D., E. B., O. P., V. B., I. N., B. K. parodymų patikimumo ir pagrįstai jais rėmėsi, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes.

32. Nuteistojo L. M. gynėjų kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai nesiėmė visų įmanomų priemonių esminėms bylos aplinkybėms nustatyti. Kasatorių nuomone, šioje byloje egzistavo objektyvus reikalingumas atlikti tuometinių mažamečių nukentėjusiųjų V. P., M. F. ir P. O. teismo psichiatrines-psichologines ekspertizes, siekiant nustatyti nukentėjusiųjų galimybes pagal savo brandą ir išsivystymo lygį tinkamai suprasti faktines įvykių aplinkybes ir prieš jas atliktus veiksmus, gebėjimą formuluoti ir duoti teisingus, patikimus parodymus, polinkį fantazuoti, psichikos sutrikimus, taip pat galimą suaugusiųjų poveikį nukentėjusiųjų parodymų turiniui ir pan. Teisėjų kolegija su šiais kasacinių skundų argumentais nesutinka.

32.1. BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgzLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-483-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-483-976/2015">2K-483-976/2015</a>, 2K-71-976/2017, 2K-61-594/2024). Pagal BPK 208 straipsnį, ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. BPK 286 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę (bet ne pareigą) bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva paskirti ekspertizę. Sprendimą dėl ekspertizės skyrimo teismas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-507/2016">2K-191-507/2016</a>, 2K-188-648/2017, 2K-232-976/2019).

32.2. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo prašoma nukentėjusiosioms paskirti teismo psichiatrinių-psichologinių ekspertizių. Apie tokių ekspertizių paskyrimo poreikį buvo nurodyta tik nuteistojo L. M. gynėjo advokato R. Mikulsko apeliaciniame skunde. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prašymas nukentėjusiosioms paskirti teismo psichiatrines-psichologines ekspertizes taip pat nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl minėtų ekspertizių paskyrimo, pagrįstai nurodė, kad bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, kuriose tiriami nusikaltimai vaikams, tikrinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą, specialistų ir ekspertų išvados (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados) yra svarbus šaltinis, tačiau ne vienintelis. Pažymėtina, kad teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė paprastai skiriama, kai reikia nustatyti mažamečių nukentėjusiųjų gebėjimą suprasti su jais atliktų veiksmų pobūdį ir reikšmę bei galimybę pasipriešinti. Šiuo atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl mažamečių nukentėjusiųjų gebėjimo suvokti, kad prieš jas atliekami neleistini seksualinio pobūdžio tvirkinimo veiksmai, pagal savo amžių paaiškinti, kur, kada ir kokiu būdu tai buvo daroma. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, mažametės nukentėjusiosios V. P., M. F. ir P. O. davė aiškius, neprieštaringus parodymus dėl reikšmingų bylos aplinkybių – kokie veiksmai buvo prieš jas atlikti, ką jos jautė ir kaip juos suprato.

32.3. Taigi, žemesnės instancijos teismams savo iniciatyva nepaskyrus nukentėjusiosioms aptariamų ekspertizių, esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, nes teismas neturi pareigos, net ir esant kaltinamųjų ar jų gynėjo prašymui, visais atvejais skirti ekspertizę. Kaip minėta, ekspertizė skiriama tik teismui nustačius, kad ji būtina siekiant nustatyti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Tokia būtinybė paskirti nukentėjusiosioms aptariamas ekspertizes šioje byloje nebuvo nustatyta.

33. Kasacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo gynėjų prašymą dėl mažamečių nukentėjusiųjų apklausos teisme, taip pat yra neteisingi.

33.1. BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad, siekiant įgyvendinti BPK 186 straipsnyje nustatytus jaunesnių kaip 18 metų nukentėjusiųjų apklausos reikalavimus (būtent dėl jų apsaugos nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio) ir išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimų nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk0LTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-494-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-494-677/2015">2K-494-677/2015</a>, 2K-539-976/2015, 2K-7-196-303/2022).

33.2. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios V. P., M. F. ir P. O. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją BPK 184–186 straipsniuose nustatyta tvarka. Apklausų metu dalyvavo prokurorė, psichologė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė (V. P. ir P. O. apklausose) arba nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą (M. F. apklausoje), tuometinis įtariamasis L. M. ir jo gynėjas advokatas R. Mikulskas. L. M. ir jo gynėjas buvo pakankamai aktyvūs bei realizavo savo teisę užduoti nukentėjusiosioms klausimų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2022 m. balandžio 8 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja iškėlė klausimą dėl mažamečių nukentėjusiųjų M. F., P. O., V. P. ir liudytojų G. D., S. B., A. P., I. D. apklausos teisme. Tiek L. M., tiek jo gynėjai išsakė poziciją, jog vaikus apklausti būtina, kad būtų įsitikinta jų parodymų patikimumu. Teisėja šio posėdžio metu nutarė klausimą dėl mažamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausos spręsti, kai bus apklausti visi kiti proceso dalyviai. 2023 m. sausio 16 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių, atsižvelgdama į nukentėjusiųjų atstovių pagal įstatymą prašymus ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistės rekomendacijas bei siekdama išvengti pakartotinio traumavimo dėl nukentėjusiųjų V. P., P. O., M. F. apklausos teisme, nutarė nukentėjusiųjų į posėdį nekviesti, jų parodymus pagarsinti. Teisėja taip pat nutarė liudytojas I. D. ir G. D. kviesti į teismo posėdį ir jas apklausti, kadangi jų apklausoje nedalyvavo nei kaltinamasis, nei jo gynėjas.

33.3. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nutarė mažamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pagarsinti, tačiau teisiamojo posėdžio metu perskaitė tik liudytojų I. D. ir G. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas ir pagarsino mažamečių nukentėjusiųjų V. P., P. O., M. F. ir liudytojų S. B., A. P. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, BPK 276 straipsnio 2 dalies tvarka. Taigi, mažamečių nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo patikrinti teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjai neprašė apklausti nukentėjusiųjų. Nuteistojo gynėjai 2024 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio metu tik prašė apklausti liudytojus S. Š., U. D. P., A. S. K., taip pat nustatyti ir apklausti likusias keturias 4-ojo būrio mergaites, buvusias kambaryje, kai buvo tvirkinama M. F.. Teisėjų kolegija nutarė gynėjų prašymus tenkinti iš dalies ir teismo posėdyje apklausti U. D. P., S. Š. ir A. S. K..

33.4. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbią priežastį, dėl kurios nukentėjusiosios nebuvo apklaustos teisme, nėra pagrindo daryti išvadą, kad gynybos teisė užduoti klausimus nukentėjusiosioms šioje byloje turėjo būti garantuojama ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje. Nuteistajam L. M. buvo užtikrinta svarbi jo gynybos teisių apsaugos garantija – galimybė užduoti klausimų nukentėjusiosioms ikiteisminio tyrimo metu, ir jis šia galimybe pasinaudojo. Reikia pažymėti, kad, be pirmiau minėtos nuteistajam suteiktos galimybės dalyvauti nukentėjusiųjų apklausose ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjamoje byloje pakako ir kitų procesinių garantijų, leidusių teismams tinkamai patikrinti nukentėjusiųjų parodymų patikimumą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nešališko teisminio pareigūno – ikiteisminio tyrimo teisėjo – dalyvavimas taip pat yra svarbi tokios apklausos patikimumo garantija (pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Przydział prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15487/08). Apklausos kokybei užtikrinti, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, reikšmingas ir kvalifikuoto specialisto – psichologo dalyvavimas apklausose.

33.5. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo L. M. teisė užduoti klausimus nukentėjusiosioms, kaip ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nebuvo pažeista, bylos proceso metu laikytasi rungimosi principo.

34. Nuteistojo L. M. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta leistinų, patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma. Nuteistojo gynėjų apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo buvo patikrinti ir į juos atsakyta, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

Dėl BK 153 straipsnio 1 dalies taikymo

35. Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir pritaikė BK 153 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatskleidė visų šio nusikaltimo sudėties požymių. Kasatorių nuomone, teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose neteisingai aiškino, kad byloje nustatyti L. M. veiksmai savaime rodo, jog jis suvokė, kad tokie veiksmai sukels per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokių neigiamų padarinių. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinių skundų argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nesutinka.

36. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Baudžiamajame įstatyme tvirkinamieji veiksmai nėra apibrėžti, todėl tokių veiksmų turinys yra atskleidžiamas teismų praktikoje. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTY5Ny8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-697/2018">2K-191-697/2018</a>, 2K-67-495/2024 ir kt.). Taigi, tvirkinamieji veiksmai BK 153 straipsnio prasme gali būti siejami tiek su fizinio sąlyčio ir kontakto nebuvimu, tiek ir su tokio kontakto buvimu, tačiau, pagal teismų praktiką, jie nėra susiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQ5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-649/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-649/2012">2K-649/2012</a>, 2K-116-942/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTY5Ny8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-697/2018">2K-191-697/2018</a>, 2K-67-495/2024). Pažymėtina ir tai, kad tvirkinamaisiais veiksmais pripažįstami veiksmai, galintys sukelti jaunesnio negu šešiolikos metų asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokių neigiamų padarinių. BK 153 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji nereikalauja padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tvirkinamųjų veiksmų įtaka nukentėjusiojo elgesiui neįeina į šios nusikalstamos veikos sudėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-356/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-356/2014">2K-356/2014</a>, 2K-257-495/2024). Ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka šešiolikos metų amžiaus nesulaukusio asmens tvirkinimo veiksmus, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

37. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai neatskleidė L. M. inkriminuotų nusikaltimų, nustatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviųjų požymių – kaltės ir nusikalstamo elgesio motyvo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202/2014">2K-202/2014</a>, 2K-116-942/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTY5Ny8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-697/2018">2K-191-697/2018</a>).

38. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir byloje priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl L. M. tyčios kryptingumo, laikėsi teismų praktikoje suformuluotų kaltės atskleidimui keliamų reikalavimų. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai išdėstė L. M. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad L. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje pasisodino P. O. ant kelių ir ranka lietė jos koją prie sėdmenų, ranka lietė ir glostė V. P. kojas (kaip parodė nukentėjusioji – iki pat šlaunies), ranka lietė ir glostė M. F. krūtinę, kūną, kojas ir, užkišęs ranką už kelnaičių, lietė jos lytinius organus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nustatyti nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą žemesnės instancijos teismų buvo pagrįstai įvertinti kaip nukentėjusiųjų tvirkinimas. Byloje nustatyta, kad L. M. žinojo, kokio amžiaus buvo nukentėjusiosios, todėl neabejotinai suvokė, kad tvirkinamuosius veiksmus atlieka prieš jaunesnius nei šešiolikos metų asmenis.

39. Pažymėtina, kad byloje nustatytais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo kėsinamasi į itin pažeidžiamų asmenų, t. y. mažamečių mergaičių, seksualinį neliečiamumą ir tai neabejotinai reikalauja griežtesnės šio neliečiamumo apsaugos dėl mažamečiams būdingo fiziologinio ir psichologinio jautrumo. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nurodyti nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmai nukentėjusiosioms sukėlė neigiamas emocijas: nukentėjusioji P. O. parodė, kad tuo metu jai stipriai plakė širdis, ji bandė nuo L. M. atsitraukti, jos motina patvirtino, jog po šio įvykio ji vedė savo dukterį pas psichologą; nukentėjusioji V. P. parodė, kad, pabudusi nuo kojos glostymo, ji sustingo ir nežinojo, ką jai daryti, tuomet įspyrė vyrui, po jos pabudimo vyras dar apie 30 minučių sėdėjo ant jos lovos ir vėliau vėl glostė koją, mažametei jaučiant didelę baimę ir stresą, jos motina patvirtino, kad dukteriai buvo stresas, ji bijo vyrų; nukentėjusioji M. F. parodė, kad, kai L. M. ją lietė, ji pasijautė taip nemaloniai, kad nežinojo, ką daryti, vėliau jautė didelę gėdą ir baimę, jos motina patvirtino, kad, kai dukteriai suėjo 15 metų ir prasidėjo brendimas, dėl patirto įvykio prasidėjo psichologiniai išgyvenimai, jie pasireiškė elgesio sutrikimais.

40. Priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjų kasaciniuose skunduose, žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė L. M. kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmiau aptartus seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąsias nuteistasis atliko veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. L. M. suvokė, kad atlieka šešiolikos metų amžiaus nesulaukusių asmenų tvirkinimo veiksmus, ir norėjo taip veikti. Pažymėtina, kad kiekvienas pakaltinamas ir sulaukęs amžiaus, nuo kurio gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, asmuo gali suvokti tokių veiksmų neatitiktį baudžiamajam įstatymui, o apsisprendimas atlikti tokius veiksmus leidžia daryti išvadą, kad yra veikiama tiesiogine tyčia.

41. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė BK 153 straipsnio 1 dalį ir priėmė įstatymo reikalavimus atitinkančius procesinius sprendimus. Priešingai nei teigia kasatoriai, nuteistojo L. M. kaltė pagal BK 153 straipsnio 1 dalį įrodyta tinkamai.

Dėl BK 66 straipsnio taikymo

42. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu į nuteistajam L. M. paskirtą bausmę buvo įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. (dvi paros), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir paskirtosios laisvės apribojimo bausmės laikas sumažintas keturiomis dienomis.

43. Skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų priėmimo metu galiojusioje BK 66 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms. Pagal nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusią BK 66 straipsnio 2 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija), suėmimas ir (ar) laikinasis sulaikymas į paskirtą bausmę įskaitomi pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles, vieną suėmimo ir (ar) laikinojo sulaikymo dieną prilyginant, be kita ko, trims laisvės apribojimo dienoms. Taigi, šiuo metu galiojančios BK 66 straipsnio nuostatos yra nuteistojo teisinę padėtį lengvinančios ir turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis) bei taikytinos nagrinėjamoje byloje.

44. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl į nuteistajam L. M. paskirtą bausmę įskaitytino laikinojo sulaikymo laiko yra keistina, prilyginant vieną laikinojo sulaikymo dieną trims laisvės apribojimo dienoms.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo L. M. gynėjų advokatų Giedriaus Danėliaus, Raimundo Jurkos, Ramūno Mikulsko kasacinius skundus.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį dėl laikinojo sulaikymo laiko įskaitymo į L. M. paskirtą bausmę ir, vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija), L. M. į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2018 m. rugpjūčio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. (dvi paras), vieną sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms.

Teisėjai Arūnas Budrys

Artūras Ridikas

Darius Kantaravičius