Civilinė byla Nr. 3K-3-442/2007
Procesinio sprendimo kategorija 43.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Januškienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. J. prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 220 543,25 Lt palūkanų. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos miesto prokuratūros 1995 m. gruodžio 23 d. nutarimu pagal tuo metu galiojusio BK 312 straipsnio 2 dalį jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos. Sulaikymo metu iš jo buvo paimti 8252 audinių kailiukai, kurie kaip greitai gendantys produktai prokuratūros tardytojo nurodymu buvo perduoti Klaipėdos mokesčių inspekcijai ir realizuoti, o pinigai pervesti į valstybės biudžetą. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d. nutartimi klausimas dėl gautų už parduotus kailiukus pinigų grąžinimo buvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 ieškovo ieškinys atsakovei Lietuvos valstybei dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo patenkintas iš dalies – ieškovui iš atsakovės priteista 590 056,05 Lt. Kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad valstybė audinių kailiukus įgijo be teisėto pagrindo (1964 m. CK 512 straipsnis). Ieškovas nurodė, kad pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį asmuo, be teisinio pagrindo įgijęs turtą, privalo ne tik grąžinti turtą, kurį įgijo, bet ir mokėti penkis procentus metinių palūkanų. Nuo Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. išteisinamojo nuosprendžio priėmimo valstybės institucijoms, atstovaujančioms valstybei, tapo žinoma, kad valstybė turtą įgijo ir valdo neteisėtai. Kailiukai buvo parduoti už 882 173 Lt, todėl, nepaisant padarytų išskaitų (už realizavimą ir kt.), palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo šios sumos. Palūkanų už penkerius metus (t. y. ieškinio senaties termino ribose) dydis yra 220 543,25 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui P. J. iš atsakovės 1616,60 Lt palūkanų, išieškant šią sumą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Teismas nustatė, kad ieškovas 1995 m. gruodžio 23 d. iš užsienio į Lietuvą įvežė 8252 vienetus audinių kailiukų. Atliekant patikrinimą muitinėje, krovinys buvo sulaikytas, iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos, audinių kailiukai buvo įkainoti 882 173 Lt ir realizuoti, o gauti pinigai, atskaičius realizavimo išlaidas, – 749 847,65 Lt – pervesti į valstybės biudžetą. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 iš dalies tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovės 590 056,05 Lt daiktinių įrodymų vertės išieškant šią sumą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Apygardos teismas nurodė, kad pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, kurios pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą. Aplinkybė, kad pinigus už realizuotus audinių kailiukus atsakovė įgijo be pagrindo, yra konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija toje byloje taip pat nustatė, kad vien tik faktas, jog padaryti muitinės procedūros pažeidimai nebuvo kvalifikuoti kaip nusikaltimas, nėra pagrindas laikyti valstybę, kaip skolininkę, nesąžininga, nes valstybės institucijos turėjo pakankamą pagrindą pradėti tyrimą ir paimti daiktinius įrodymus. Šios aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas nurodė, kad šioje byloje esminė nustatytina aplinkybė yra momentas, kada atsakovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą. Civilinėje teisėje, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, sąžiningumas preziumuojamas (CK 4.26 straipsnio 2 dalis), šią prezumpciją įrodymais turi paneigti ieškovas. Ieškovo teiginį, kad atsakovė apie nepagrįstą turto įgijimą žinojo ar turėjo žinoti, t. y. tapo nesąžininga, nuo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, teismas įvertino kaip nepagrįstą. Procesiniai sprendimai dėl audinių kailiukų paėmimo, realizavimo nebuvo pripažinti neteisėtais, išteisinamajame nuosprendyje dėl daiktinių įrodymų grąžinimo ar jų vertės atlyginimo nepasisakyta. Be to, iš byloje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo teismų priimtų procesinių sprendimų bei Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžio turinio matyti, kad deklaruojant audinių kailiukus buvo padaryta muitinės procedūros pažeidimų (deklaruotas mažesnis kiekis), bylų nagrinėjimo metu aplinkybės, kam iš tikrųjų priklausė audinių kailiukai, buvo aiškinamos skirtingai, byla dėl be pagrindo įgyto turto vertės kompensavimo tęsėsi ilgą laiką (du kartus buvo nagrinėjama visose teismų instancijose). Tokiomis aplinkybėmis išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime dar nereiškia, kad nuo to momento atsakovė žinojo ar turėjo žinoti apie turto įgijimą be teisinio pagrindo, t. y. kad ji tapo nesąžininga. Atsakovei apie nepagrįstą pinigų gavimą tapo žinoma nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutarties priėmimo dienos, todėl nuo šios datos ir skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą. Teismas nustatė, kad ši kasacinio teismo nutartis buvo įvykdyta per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo, to šalys neginčija. Taigi palūkanos skaičiuotinos už šį dvidešimties dienų laikotarpį. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad palūkanos skaičiuotinos nuo audinių kailiukų vertės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi nustatyta, kad atsakovė nepagrįstai įgijo 590 056,05 Lt, todėl palūkanos skaičiuotinos nuo šios sumos, ir jų dydis yra 1616,60 Lt (590 056 Lt x 5/100 proc. x 20/365 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo P. J. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinius skundus, 2007 m. kovo 30 d. nutartimi skundus atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis ir papildomai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi iš esmės nustatyta, jog prekes, paimtas iš ieškovo, valstybė įgijo ir užvaldė sąžiningai, t. y. nežinodama ir neturėdama žinoti apie nepagrįstą prekių įsigijimą, todėl įstatymų nustatyta tvarka realizuodama neišdirbtus žvėrelių kailiukus kaip greitai gendančias prekes ir taip siekdama išvengti žalos, pinigus už realizuotas prekes valstybė taip pat įgijo sąžiningai. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį nenustačius ieškovo veiksmuose nusikaltimo sudėties, kilo teisminis ginčas dėl jo teisės į paimtų prekių vertės atlyginimą. Kadangi prekes ir už jas gautus pinigus valstybė įgijo sąžiningai, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad ji, kaip skolininkė, privalėjo žinoti apie nepagrįstą turto įgijimą anksčiau, negu ginčas buvo išspręstas. Teisėjų kolegija nurodė, kad, kilus ginčui dėl to, kam priklausė iš ieškovo paimtos prekės, nepakako konstatuoti, jog prekės bei pinigai valstybės buvo įgyti be teisėto pagrindo, – turėjo būti nustatyta ir aplinkybė, ar ieškovas prekes valdė teisėtu pagrindu ir kas yra teisėtas prekių savininkas ar valdytojas. Tokį ginčą iš dalies lėmė ir ieškovo veiksmai – gabenamų prekių deklaracijos pateikimas su neteisingais duomenimis apie prekes. Taigi tik išsprendus ginčą dėl ieškovo teisės į paimtų prekių vertės atlyginimą, valstybei tapo žinoma, kad prekės yra įgytos be teisėto pagrindo ir atsirado pareiga atlyginti priteistą šio turto vertę pinigais. Remdamasi tokiais argumentais, teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutarties paskelbimo momento atsakovei tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų gavimą, todėl palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuotinos nuo šios datos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 4.26 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turto valdymo sąžiningumo prezumpciją, nes pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį skolininko, įgijusio turtą be teisinio pagrindo, sąžiningumas yra tiesiogiai siejamas su jo pareiga atsiskaityti: asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš be pagrindo įgyto turto ar mokėti palūkanas už be pagrindo įgytą pinigų sumą tik nuo to momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą turto ir (ar) pinigų gavimą. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 882 173 Lt sumos. Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį palūkanos skaičiuojamos už be pagrindo įgytą pinigų sumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi nustatyta, kad valstybė, realizuodama prekes, turėjo būtinų realizacijos išlaidų, o nuo realizuotų prekių buvo sumokėtas PVM, kuris negali būti laikomas praturtėjimo dalimi. Taigi valstybės nepagrįstai įgyta pinigų suma yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ieškovui priteista suma (590 056,05 Lt), o ne ieškovo nurodyta kailiukų vertė. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad ieškiniu ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovės 220 543,25 Lt palūkanų, o apeliaciniu skundu prašo priteistą sumą padidinti iki 406 145, 85 Lt, t. y. kelia reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl šis reikalavimas negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas P. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį pakeisti ir priteistą ieškovui iš atsakovės Lietuvos valstybės sumą padidinti iki 406 145,85 Lt, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai vadovavosi CK 4.26 straipsniu, reglamentuojančiu valdymo sąžiningumą, nes valdymo klausimas yra išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi. Ieškovo reikalavimas šioje byloje buvo grindžiamas CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl atsiskaitymų grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą. Pagal šį straipsnį reikšminga aplinkybė yra turto įgijimo pagrįstumas, o ne jo valdymo sąžiningumas. Taigi, kasaciniam teismui nutartimi konstatavus, kad valstybė neteisėtai įgijo pinigų sumą, turėjo būti taikoma CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pareigos mokėti palūkanas.
2. Teismai, nustatydami momentą, nuo kurio atsakovė sužinojo apie nepagrįstą turto įgijimą, neatsižvelgė į tai, kad turto įgijimo nepagrįstumas buvo konstatuotas dar Vilniaus apygardos teismo 2000 m. liepos 28 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo. Šis teismo sprendimas buvo panaikintas dėl proceso, bet ne dėl materialinės teisės normų pažeidimo. Ieškovo reikalavimų teisėtumas taip pat buvo konstatuotas toje civilinėje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 28 d. nutartyje, o galutinai pripažintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartis yra pirmiau bylą nagrinėjusių teismų padarytų išvadų, kad valstybė turtą įgijo be teisinio pagrindo, rezultatas. Dėl to teismų padaryta išvada, kad tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutarties paskelbimo valstybė sužinojo apie nepagrįstą turto įgijimą, yra klaidinga.
3. Tuo metu galiojusio BPK 93 straipsnyje buvo nustatyta, kad daiktinių įrodymų likimo klausimą išsprendžia teismas priimdamas nuosprendį. Pagal BPK 91 straipsnį daiktiniai įrodymai aprašomi ir pridedami prie baudžiamosios bylos, o pinigai pervedami į specialiąją sąskaitą, kur jie laikomi iki nuosprendžio priėmimo dienos. Taigi kailiukai buvo perduoti ne valstybės nuosavybėn, o tik saugoti. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d. nutartyje nurodyta, kad pinigų už daiktinius įrodymus grąžinimo klausimas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Tai ir buvo padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi. Dėl to teismų aiškinimas, kad palūkanos turėjo būti priteistos už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 26 d., o ne nuo 1997 m. sausio 30 d. (teismo nuosprendžio priėmimo), yra neteisingas.
4. Teismai nepagrįstai sprendė, kad palūkanos skaičiuotinos ne nuo padarytos žalos, o nuo priteistos sumos dydžio. CK 6.240 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos už be pagrindo įgytą pinigų sumą, taigi šioje byloje jos turėjo būti skaičiuojamos ne nuo ieškovui priteistos, o nuo nepagrįstai į valstybės biudžetą pervestos sumos – 749 847,05 Lt.
5. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. išteisinamuoju nuosprendžiu, nurodė, kad buvo padaryta muitinės procedūros pažeidimų deklaruojant kailiukus, be to, byloje skirtingai buvo aiškintos aplinkybės, kam priklausė audinių kailiukai, todėl teismo išteisinamasis nuosprendis savaime neteikia pagrindo manyti, jog turtas buvo įgytas nepagrįstai. Tokie teismo argumentai iškreipia įsiteisėjusio teismo nuosprendžio turinį ir taip pažeidžia tuo metu galiojusio BPK 400 straipsnį. Nurodytame teismo nuosprendyje nustatyta, kad ieškovas „veždamas krovinį nepateikė jokio dokumento ir kitokio dokumento neklastojo“, dėl to jo veiksmuose nėra kaltės.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje konstatuota, kad valstybė audinių kailiukus įgijo ir juos realizavo pagrįstai, todėl CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatos valstybei negali būti taikomos.
2. Kasatoriaus teiginiai, kad turto įgijimas be teisinio pagrindo buvo konstatuotas ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje, bet ir ankstesniuose toje civilinėje byloje priimtuose teismų sprendimuose, yra nepagrįsti, nes teismai pasisakė tik dėl taikytinos teisės, bet ginčas iš esmės nebuvo išspręstas.
3. Ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl valstybė neturi teisinio pagrindo tenkinti kasatoriaus reikalavimus.
4. Kasatorius klaidingai nurodo, kad tuo metu galiojusio BPK 91 straipsnyje buvo nustatytas pinigų, kaip daiktinių įrodymų, laikymas specialiojoje sąskaitoje. Šioje byloje audinių kailiukai, kaip greitai gendantys daiktiniai įrodymai, buvo perduoti realizuoti vadovaujantis BPK 92 straipsniu.
5. Kasatorius, kasaciniame skunde prašydamas priteistą sumą padidinti iki 406 145,85 Lt, kelia reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo skundą atmesti, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime išdėstyti tokie motyvai:
1. Kasatorius neteisingai aiškina, kad pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį valstybės, kaip turto įgijėjos, sąžiningumas neturi reikšmės sprendžiant dėl palūkanų priteisimo. Sąžiningas asmuo privalo grąžinti tik gautą daiktą ar sumą. Sąžiningu laikomas asmuo, nežinojęs ir neturėjęs žinoti, kad turtą ar pinigų sumą gavo be teisinio pagrindo, todėl iki tol jis neprivalo mokėti palūkanų už gautą sumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje konstatuota, kad daiktiniai įrodymai paimti pagrįstai ir, sprendžiant klausimą dėl jų išreikalavimo, valstybė pripažintina sąžininga įgijėja.
2. Kasatoriaus argumentai, susiję su civilinėje byloje dėl nepagrįstai įgyto turto vertės priteisimo priimtais ankstesniais teismų sprendimais ir juose nustatytomis aplinkybėmis, yra nepagrįsti, nes ginčas iš esmės buvo išspręstas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, kurią priėmus valstybei ir tapo žinoma apie nepagrįstai įgytą turtą.
3. Pirmiau galiojusio BPK 91 straipsnyje nebuvo nustatyta, kad pinigai, kaip daiktiniai įrodymai, pervedami į specialią sąskaitą, kur laikomi iki nuosprendžio priėmimo dienos. Be to, daiktiniai įrodymai buvo kailiukai, o ne už juos gauti pinigai, todėl šiems netaikytini daiktiniams įrodymams laikyti keliami reikalavimai.
4. Kasatorius, teigdamas, kad palūkanos turėjo būti skaičiuojamos ne nuo jam priteistos sumos, o nuo 749 847, 05 Lt, t. y. neišskaičiavus pridėtinės vertės mokesčio, iš esmės ginčija pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į biudžetą pagrįstumą, tačiau šiuo klausimu jau yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje.
5. Kasaciniame skunde keliamas reikalavimas padidinti priteistą sumą iki 406 145,85 Lt yra nepagrįstas ir netenkintinas, nes ieškiniu buvo prašoma priteisti 220 543,25 Lt palūkanų, o apeliaciniu ir kasaciniu skundais negalima reikšti naujų reikalavimų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovui P. J. buvo iškelta baudžiamoji byla pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (dėl kontrabandos). Sulaikymo metu iš jo buvo paimti 8252 audinių kailiukai, įkainoti 882 173 Lt ir realizuoti kaip greitai gendantys produktai, o gauti pinigai, išskaičius realizavimo išlaidas, – 749 847,65 Lt – pervesti į valstybės biudžetą. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Civilinėje byloje dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškinį iš dalies tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovės Lietuvos valstybės 590 056,05 Lt (iš nepagrįstai į biudžetą pervestos sumos išskaičius PVM) daiktinių įrodymų vertės išieškant šią sumą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Nuo šios nutarties paskelbimo dienos valstybės įgaliotos institucijos sužinojo, kad ji įgijo ieškovui priklausiusį turtą be teisinio pagrindo. Nutartis buvo įvykdyta per dvidešimties dienų terminą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Dėl atsiskaitymų grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą
Įstatymuose nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu įgijo tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Tokia pareiga turtą įgijusiam asmeniui atsiranda ir tuo atveju, jeigu teisinis pagrindas turtui įgyti jo įgijimo metu egzistavo, tačiau paskui išnyko. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti tik įstatymas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).
Valstybės įgaliotos institucijos ir pareigūnai turi pareigą atlikti tyrimą, kad būtų išaiškinti nusikaltimai ir juos padarę asmenys. Tyrimo metu gali būti paimami daiktai (daiktiniai įrodymai). Tuo atveju, jeigu daiktai gali greitai sugesti ar prarasti vertę, jie realizuojami. Pats baudžiamojo persekiojimo prieš fizinį asmenį pradėjimas ir atliekant tyrimą daiktų (daiktinių įrodymų) paėmimas apskritai nesuponuoja situacijos, kad valstybė tuos daiktus įgijo nuosavybėn. Priklausomai nuo tyrimo ir baudžiamosios bylos išnagrinėjimo rezultatų, turi būti išsprendžiamas ir daiktų (daiktinių įrodymų) tolimesnio likimo klausimas. Asmenį išteisinus, daiktai (daiktiniai įrodymai) jam grąžinami. Jau minėta, kad tam tikri daiktai (daiktiniai įrodymai), pavyzdžiui, greitai gendantys, nustatyta tvarka realizuojami (šios bylos ginčo atveju galiojo Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 72 patvirtinta Konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto ar perduoto turto ir lobių perėmimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo instrukcija). Tokia tvarka, kai greitai gendantys daiktai yra realizuojami, padeda išvengti neprotingų nuostolių bei, esant atitinkamai teisinei situacijai, įgalina grąžinti turto savininkui jo sulaikyto turto vertę. Šiuo aspektu bylą išnagrinėję teismai teisingai atsakovę pripažino sąžininga nepaisant to, kad turto įgijimo teisinis pagrindas vėliau išnyko.
CK 6.240 straipsnyje nustatyta atsiskaitymo tvarka ir sąlygos grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą. Nustatyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Taigi įstatymo leidėjas įpareigojo turtą įgijusį asmenį sumokėti palūkanas turto savininkui arba valdytojui tik tuo atveju, jeigu be teisinio pagrindo buvo įgyta pinigų suma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai baudžiamojo proceso tvarka yra paimami daiktai (daiktiniai įrodymai), kuriuos dėl objektyvių priežasčių (kaip greitai gendančius) tenka realizuoti, sprendžiant tokio turto grąžinimo klausimą negali būti taikoma CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pareigos mokėti palūkanas. Pažymėtina, kad specifinė daiktų savybė – greitas gedimas – sukuria tokią situaciją, kada tik išsaugoti daiktus įpareigoti asmenys (baudžiamąjį tyrimą atliekantys pareigūnai) yra objektyviai priversti daiktus realizuoti, tačiau iki baudžiamojo proceso pabaigos, juolab nežinant jo baigties (rezultatų), neturi jokios galimybės gautus už realizuotą greitai gendantį turtą lėšas grąžinti asmeniui, iš kurio turtas buvo paimtas. Nustatyti valstybei papildomus įpareigojimus už jos pareigūnų atliekamą teisėtą veiklą kolegija nemato teisinio pagrindo (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
2. Dėl kai kurių civilinių procesinių klausimų
CPK 353 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kasacinis teismas negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, kasacinį skundą buvo atsisakyta priimti suminiu kasacijos ribojimo pagrindu (CPK 341 straipsnio 2 punktas). Bylą išnagrinėjusi kasacinio teismo teisėjų kolegija nelaiko esant reikalinga peržengti kasacinio skundo ribas arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pateikusi CK 6.240 straipsnio 1 dalies aiškinimą, šios bylos aplinkybių kontekste sprendžia, kad kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl jų šioje nutartyje neanalizuoja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
