Dėl taikos sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia, prarasto turto vertės priteisimo ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.2;

44.5.1

„S“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. S. ir N. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. S. ir V. S. ieškinį atsakovui UAB „Abuva“ dėl taikos sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia, prarasto turto vertės priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai teismo prašė pripažinti negaliojančiu 2002 m. balandžio 8 d. UAB „Abuva“ ir N. S. sudarytos taikos sutarties 3 punktą, priteisti iš atsakovo 13 000 Lt už perduoto daikto praradimą ir 40 Lt nuostolių. Jie nurodė, kad 2002 m. vasario 15 d. iš UAB „Raliga“ įsigijo automobilį „Audi C4“, kurį tą pačią dieną pastatė atsakovo automobilių stovėjimo aikštelėje Utenoje, Metalo g. 7, ir sudarė su juo atlygintinę pasaugos sutartį. 2002 m. vasario 16 d. automobilis iš aikštelės buvo pavogtas. Kadangi atsakovas neišsaugojo jam perduoto daikto, tai privalo atlyginti jo vertę – 15 000 Lt. Už pavogtą automobilį atsakovas yra sumokėjęs tik 2000 Lt. Ieškovų teigimu, taikos sutarties 3 punkto sąlyga - ieškovas patvirtina, kad gavęs šioje taikos sutartyje numatytą žalos atlyginimą, atsisako nuo bet kokių pretenzijų, ieškinių ar reikalavimų UAB „Abuva“ dėl įvykio, per kurį jam buvo padaryta žala - pripažintina negaliojančia, nes ji yra nesąžininga.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2006m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nustatė, kad ieškovai 2002 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teises į 15 000 Lt vertės automobilį „Audi C4“, (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kurį pastatė atsakovo eksploatuojamoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Atsakovo teikiamų viešųjų paslaugų sutarties standartinės sąlygos buvo išdėstytos Prekybos automobilių pardavimo ir parkavimo aikštelėje taisyklėse (toliau – Taisyklės), sutarties sudarymo faktas buvo fiksuojamas išduodant klientui, prisijungiančiam prie viešosios sutarties, nustatytos formos dokumentą - UAB „Abuva“ turgaus taloną - ir padarant įrašą registravimo žurnale apie automobilio įvažiavimą į aikštelę. Šalys viešąją sutartį sudarė 2002 m. vasario 15 d., ieškovui prisijungus (CK 6.160 straipsnio 2 dalis) ir priėmus standartines sutarties sąlygas, kurias vienašališkai nustatė kita šalis (CK 6.184, 6.185 straipsniai).

Šalys neginčija, kad jos sudarė viešąją sutartį, tačiau tarp jų kilo ginčas dėl šios sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio: ieškovai teigia sudarę automobilio pasaugos sutartį, o atsakovai - atlygintinų paslaugų. Teismas sprendė, kad atsakovo įstatuose tiesiogiai nenustatyta, kad jis gali verstis ekonomine veikla - automobilių pasauga, ir nenustačius, kad pagrindinis sutarties sudarymo tikslas buvo automobilio pasaugos paslauga, negalima daryti išvados, kad šalys susitarė dėl pasaugos sutarties dalyko - pasaugos paslaugų. Konstatuota, kad šalys sudarė atlygintinų paslaugų sutartį (CK 6.716 straipsnis).

Atsakovas standartinėse sutarties sąlygose (Taisyklių 6 punktas) yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodęs, kad neteikia automobilių ir prekių apsaugos nuo vagystės, plėšimo, trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos paslaugos, tačiau išorine reklama deklaravo, kad automobilius laikyti aikštelėje saugu. Nors atsakovas nėra atsakingas už automobilio vagystę, tačiau yra atsakingas už tai, kad jis nenumatė tokios grėsmės kilimo ir neapsaugojo kliento, t. y. jo teikiama paslauga nebuvo kokybiška (CK 6.197 straipsnis).

Šalys, tarpusavio nuolaidomis siekdamos užkirsti kelią teisminiam ginčui kilti, 2002 m. balandžio 8 d. sudarė taikos sutartį, tačiau ji nepatvirtinta teismo, todėl neturi galutinio teismo sprendimo galios (CK 6.985 straipsnis). Kita vertus, taikos sutartis įvykdyta, nes jos pagrindu atsakovas ieškovui sumokėjo sulygtą žalos atlyginimui sumą – 2000 Lt. Teismas, įvertinęs šalių ketinimus sudarant taikos sutartį ir ją pačią, konstatavo, kad ši prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinė ir negaliojanti.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 9 d. sprendimu Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - ieškinį atmetė.

Nustatyta, kad taikos sutartis pasirašyta 2002 m. balandžio 8 d., o ieškinys teismui pateiktas 2004 m. birželio 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas N. S. paaiškino, kad taikos sutarties pasirašymo metu jos sąlygos jį tenkino, nes automobilį buvo įsigijęs už 4000 Lt. Tai, kad sutartis atitiko ieškovo valią, teismas sprendė ir iš byloje esančių dokumentų: N. S. Utenos rajono apylinkės teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašė grąžinti ieškinio pareiškimą, paduotą atsakovui 2002 m. kovo 28 d.; šio teismo nutartimi jo ieškinys grąžintas. Be to, ieškovas N. S. 2004 m. kovo 28 d. parašė pareiškimą UAB „Abuva“ direktoriui, kad turtinių pretenzijų bendrovei neturi. Šios aplinkybės patvirtina, kad taikos sutartį šalys pasirašė laisva valia, jos sąlygos atitiko jų tikruosius ketinimus. Kad taikos sutarties 3 punkto sąlyga yra nesąžininga ir neteisėta, ieškovai nusprendė daugiau kaip po dvejų metų, nes, kaip paaiškino ieškovas N. S., jam kilo mintis, jog 2000 Lt suma už pavogtą automobilį yra per maža. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad šalių sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinis ir negalioja pagal CK 1.81 straipsnio l dalies nuostatas.

Nors ieškovai nurodė, kad su atsakovu sudarė pasaugos sutartį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys sudarė atlygintinų paslaugų sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal ieškinio reikalavimo esmę (pripažinti negaliojančiu taikos sutarties 3 punkto nuostatą) ieškinio reikalavimo išsprendimui neturi reikšmės, kokio teisinio santykio pagrindu atsirado šalių teisiniai santykiai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Kasacinį skundą jie grindžia šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarčių aiškinimo principus, nes nesiaiškino taikos sutarties šalių tikrųjų ketinimų, neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas niekada nepripažino turėjęs prievolę atlyginti ieškovams dėl automobilio vagystės patirtą turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ieškinio reikalavimo išsprendimui neturi reikšmės, kokio teisinio santykio pagrindu atsirado šalių teisiniai santykiai. Faktai kiekvienoje byloje nustatomi tik tiek, kiek yra būtina teismui išsiaiškinti, kokią teisės normą reikia taikyti siekiant teisingai išspręsti šalių teisinį ginčą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atskleisti kilusio šalių ginčo esmę ir tik tada teisiškai kvalifikuoti taikos sutarties teisines pasekmes. Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles.

CK 6.986 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu taikos sutartis buvo sudaryta remiantis sandoriu, kuris taikos sutarties sudarymo metu negaliojo, tai tokia taikos sutartis negalioja. Atsakovas niekada nepripažino tarp šalių buvus sandorį, kurio pagrindu turėjo išsaugoti patikėtą turtą, todėl ir sudaryti taikos sutartį dėl tokio sandorio netinkamo įvykdymo nebuvo teisinio pagrindo. Tai yra principinis nagrinėjamos bylos aspektas, kurį turėjo atskleisti apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas taikos sutarties sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarties aiškinimo taisykles, nes neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus atlyginti tik neturtinę žalą. Susitarimas dėl turtinės žalos atlyginimo buvo neįmanomas pagal CK 6.986 straipsnio 2 dalies prasmę, nes tarp šalių vyksta ginčas dėl tarpusavio teisinių santykių prigimties.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Nurodoma, kad, kasaciniame skunde aiškindami, jog taikos sutartimi nebuvo siekiama sureguliuoti tarp šalių kilusio ginčo dėl automobilio vagystės patirtos turtinės žalos atlyginimo, kasatoriai prieštarauja patys sau ir nesąžiningai aiškina sutartį. 2004 m. birželio 26 d. ieškinyje (T. 1, b. l. 1, 2) kasatoriai nurodė, kad pagal taikos sutartį iš atsakovo gavo 2000 Lt kaip turtinės žalos atlyginimą, todėl ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 13 000 Lt žalą už perduoto daikto praradimą.

Nepagrįstas aiškinimas, kad tikrasis atsakovo ketinimas sudarant taikos sutartį buvo atlyginti tik neturtinę žalą. Kasatoriai neturėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, be to, taikos sutarties 1 punkte nustatyta, kad kasatorius atsisako nuo visų reikalavimų atsakovui dėl patirtos žalos atlyginimo, o taikos sutarties 3 punkte - kad gavęs taikos sutartyje numatytą žalos atlyginimą, kasatorius atsisako nuo bet kokių pretenzijų, ieškinių ar reikalavimų atsakovui dėl automobilio vagystės. Taigi, taikos sutartimi kasatoriai atsisakė nuo visų reikalavimų - tiek dėl turtinės, tiek ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nepagrįstas argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atskleisti kilusio tarp šalių ginčo esmę, nes ši buvo tinkamai atskleista būtent apeliacinės instancijos teisme. Pagrindinis kasatorių reikalavimas buvo dėl taikos sutarties 3 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia. Nepatenkinus šio reikalavimo kiti, išvestiniai kasatorių ieškinio reikalavimai, negalėjo būti patenkinti. Taigi pirmiausia teismas turėjo spręsti ginčą dėl taikos sutarties 3 punkto sąlygos galiojimo, ir tik po to, jeigu taikos sutarties 3 punktas būtų pripažintas negaliojančiu, spręsti, ar atsakovas privalo atlyginti žalą kasatoriams bei nustatyti žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būtent taikos sutarties 3 punkto sąlygos teisėtumo nustatymas yra nagrinėjamos bylos esmė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Ieškovai 2002 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teises į 15 000 Lt vertės automobilį „Audi C4“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kurį pastatė atsakovo eksploatuojamoje automobilių pardavimo aikštelėje Utenoje, Metalo g. 7; šalys sudarė viešąją paslaugų sutartį. 2002 m. vasario 16 d. ieškovų automobilis iš aikštelės buvo pavogtas. 2002 m. balandžio 8 d. šalys sudarė taikos sutartį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinės instancijos teismas, tikrindamas šioje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumą (CPK 353 straipsnio 1 dalis), turi įvertinti, kiek ginčo išsprendimui reikšminga nustatyti tarp šalių 2002 m. vasario 15 ir 16 dienomis susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, taip pat teisės taikymo aspektu aptarti apeliacinės instancijos teismo argumentus, kuriais remiantis atmestas ieškovų reikalavimas dėl šalių 2002 m. balandžio 8 d. sudarytos taikos sutarties 3 punkto pripažinimo negaliojančia.

Dėl tarp šalių 2002 m. vasario 15 ir 16 dienomis susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Įmonei (verslininkui) nustatomos dar griežtesnės atsakomybės sąlygos – toks sutartinių santykių subjektas atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl force majeure aplinkybių (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 2, 4 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje pakartojęs pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl tarp šalių 2002 m. vasario 15 ir 16 dienomis susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio vertinimo, nurodė, kad ieškinio reikalavimo išsprendimui neturi reikšmės, kokie teisiniai santykiai susiklostę tarp šalių 2002 m. vasario 15 ir 16 dienomis. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti, tačiau tai neveikia priimto procesinio sprendimo teisėtumo. Jau buvo minėta, kad sutartinių prievolių vykdymo pažeidimas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti, todėl nenustačius, kokie sutartiniai santykiai siejo ginčo šalis, negalima nuspręsti ir dėl 2002 m. balandžio 8 d. taikos sutarties, kuria susitarta dėl žalos atlyginimo, teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių sutartinius santykius (CK 6.193 straipsnis), konstatavo, kad šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę viešosios atlygintinės paslaugų sutarties pagrindu, kurios pažeidimas sukelia CK 6.256 straipsnyje įtvirtintas teisines pasekmes. Tokio sutartinių santykių turinio aiškinimo apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, taigi pripažintina, kad sutiko dėl tokių nustatytų faktų konstatavimo. Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų; tik pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus patikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tinkamai taikė procesinės teisės normas, nustatydami byloje turinčias reikšmės aplinkybes, ar padarytos išvados atitinka materialinės teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Forumo rūmai“ v. V. P.; Nr. 3K-3-22/2006). Pirmosios instancijos teismas tyrė ginčo šalių sutarties tikslus, turinį, šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį ir priėjo prie išvados apie sutartinių santykių pobūdį bei iš sutarties pažeidimo kylančias teisines pasekmes. Šių išvadų apeliacinės instancijos teismas nepaneigė. Taigi kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad žemesniųjų instancijų teismai pažeidė procesinės teisės normas, nustatydami byloje turinčias reikšmės aplinkybes (CPK 176, 183, 185 straipsniai). Dėl šių argumentų pripažįstama, kad šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę viešosios atlygintinės paslaugų sutarties pagrindu, kurios pažeidimas sukelia CK 6.256 straipsnyje įtvirtintas teisines pasekmes.

Dėl taikos sutarties sąlygų vertinimo

Šalys 2002 m. balandžio 8 d. taikos sutartimi susitarė dėl civilinės atsakomybės dydžio ir tarpusavio pretenzijų sureguliavimo būdų ieškovui patyrus žalą dėl jo parduodamo automobilio vagystės iš atsakovo turgavietės. Taikos sutartimi ginčytini klausimai išsprendžiami tarpusavio nuolaidomis (CK 6.983 straipsnis), kurių turinys ir mastas priklauso nuo ginčo sudėtingumo bei kitų teisiniu požiūriu reikšmingų faktorių. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė šalių tarpusavio nuolaidas sudarant taikos sutartį lėmusius veiksnius: skirtingas šalių sutartinių santykių ir iš jų kylančių prievolių vertinimas (ginčo sudėtingumas), ieškovo turimi įrodymai apie prarasto turto įsigijimo kainą. Nuolaidų taikymo motyvacija, kiek ji nepaneigia sudarytos sutarties teisėtumo, yra sutarties laisvės principo sudėtinė dalis (CK 6.156 straipsnis). Taikos sutarties 3 punkto, ginčijamo šioje byloje, teisėtumas apeliacinės instancijos teismo pagrįstai vertintas atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, aiškinantis tikruosius sutarties šalių ketinimus, kuriuos atspindi ir šalių veiksmai po sutarties sudarymo: ieškovas teisme paaiškino, kad sutarties sudarymo metu sąlygos jį tenkino, jis atsiėmė ieškinį, paduotą teismui. Kasacinis teismas neturi teisinių pagrindų konstatuoti sutarties aiškinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimą (CK 6.193 straipsnis).

Nepagrįsti yra kasatoriaus argumentai dėl taikos sutarties negaliojimo CK 6.986 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu. Čia nurodoma, jeigu taikos sutartis buvo sudaryta remiantis sandoriu, kuris taikos sutarties sudarymo metu negaliojo, tai tokia taikos sutartis negalioja. Byloje nustatyta, kad šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę viešosios atlygintinės paslaugų sutarties pagrindu, kurios pažeidimas sukelia CK 6.256 straipsnyje įtvirtintas teisines pasekmes. Šalys skirtingai aiškino sutartinius santykius ir iš jų kylančias prievoles, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog jų sandoris negaliojo. Priešingai, ginčo dėl sutartinių prievolių sudėtingumas suponavo jų valią atitinkančius nuolaidomis pagrįstus susitarimus (taikos sutartį) dėl ginčytinų klausimų išsprendimo. Dėl to CK 6.986 straipsnio 2 dalies taikymui nėra teisinių pagrindų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Gintaras Kryževičius