Civilinė byla Nr. 3K-3-346/2006
Procesinio sprendimo kategorija 124.2.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. O. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. M., J. A. ir J. A. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, E. L., A. M., dėl juridinio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 1996 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1484/1996 pripažino nustatytu juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. A., J. s., t. y. E. M., J. A. ir J. A. tėvas, iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise valdė 3,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas J. O. prašė teismo atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje. Pareiškime nurodyta, kad CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleistas, nes tik 2005 m. birželio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo posėdyje civilinėje byloje Nr.2-277/2005 pareiškėjas sužinojo, kad jam negalima atkurti nuosavybės teisių į jo tėvo K. O. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Paaiškėjo, kad jau yra atkurtos nuosavybės teisės į šį žemės sklypą B. A. įpėdiniams Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.2-1484/1996, pagrindu. Pareiškėjo teigimu, teismas civilinėje byloje Nr.2-1484/1996 nebuvo informuotas apie jo teises į šį žemės sklypą. Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1939 m. pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas Nr. 964 patvirtina, kad K. O. dar 1939 m. liepos 1 d. įsigijo iš B. A. 1454 kv. m žemės sklypą. Šis dokumentas paneigia teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimu nustatytą faktą, kad B. A. iki 1940 m. valdė nuosavybės teise 3,14 ha žemės sklypą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pareiškėjo J. O. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui praleidęs CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą ir CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą penkerių metų terminą, nes nuo 1996 m. vasario 6 d. priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.1484/1996 2003 m. lapkričio 12 d. kreipėsi pareiškėjas K. L., kuris suinteresuotu asmeniu nurodė J. O.; teismo pranešimai J. O. buvo išsiųsti ir nagrinėjant apeliacinį skundą dėl atsisakymo priimti G. K. L. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo. 2005 m. birželio 3 d. nagrinėjant civilinę bylą Nr.2-277/2005 teismo posėdžio metu J. O. išreiškė savo nuomonę dėl nagrinėjamos bylos, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad būtent tada pareiškėjas J. O. sužinojo apie jo pažeistas teises. Teismas nurodė, jog prašyme atnaujinti procesą nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinis bankas „Sekundės bankas“ v. A. S., byla Nr.3K-3-233/2004, negali būti pagrindu civilinėse bylose dėl proceso atnaujinimo, nes nutartis nepaskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje. Be to, šioje nutartyje faktinės bylos aplinkybės nesutampa su civilinės bylos Nr.2-1484/1996 faktinėmis aplinkybėmis.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį. Kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad pareiškėjas nepraleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, nes nepaneigtas jo paaiškinimas apie tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-1484/96 priimtas sprendimas turi reikšmės jo teisėms, jam tapo žinoma tik 2005 m. birželio 3 d. Tačiau kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė praėjus daugiau kaip penkeriems metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 368 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu J. O. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 10 d. nutartį ir patenkinti jo prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai yra nustatę, jog civilinėje byloje Nr. 2-1484/1996 yra priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas, kuris pažeidžia pareiškėjo J. O. teises, užkirsdamas jam kelią į nuosavybės teisių atkūrimą, nustatant, kad K. O. (pareiškėjo tėvui) iki nacionalizacijos priklausiusi žemė priklausė B. A.. Proceso atnaujinimas kasatoriui yra vienintelis būdas panaikinti jo teises pažeidžiantį sprendimą, o žemesniųjų instancijų teismai, atsisakydami atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje priimtas aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas, pažeidė proceso atnaujinimo instituto tikslus ir uždavinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos draudimo kompanija „DA-Deutsche Allgemeine Versicherung Aktiengesellschaft“ v. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Švenčionių skyrius, bylos Nr. 3K-3-739/2000, 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. J. M. v. J. D., bylos Nr. 3K-3-183/2001). Pažymėtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija pripažįsta, jog tik 2005 m. birželio 3 d. teismo posėdžio metu J. O. sužinojo, kad jam nuosavybės teisės nebus atkurtos ir būtent šio teismo posėdžio metu J. O. suprato, kokias pasekmes jam sukelia sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-1484/1996, į kurios procesą jis nebuvo įtrauktas. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas teisės normas, neįvertino, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatyto penkerių metų termino praleidimas yra susijęs ne su pareiškėjo aplaidžių savo teisių įgyvendinimu ir gynyba, bet su pareiškėjo nežinojimu apie procesą, kurio metu priimtu sprendimu buvo pažeistos jo teisės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką penkerių metų terminas gali būti atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinis bankas „Sekundės bankas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-233/2004). Pažymėtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija, kuriai yra pavesta vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, pripažįsta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1484/1996 yra padaryta klaida. J. O. turi originalų dokumentą apie tėvo valdytą žemę ir jo plotą, tuo pačiu metu egzistuoja teismo sprendimas, kuriuo nustatytas faktas, kad šią žemę valdė B. A.. Dėl nuosavybės teisių į K. O. valdytą žemę buvo kreiptasi dar 1991 m. Iki 2005 m. jam nebuvo žinoma, kad yra kliūčių nuosavybės teisėms atkurti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Pareiškėjas J. O. 2005 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su prašymu atnaujinti bylos, kurioje Kauno miesto apylinkės teismas 1996 m. vasario 6 d. priėmė apeliacine tvarka neskųstą sprendimą, procesą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą pateikė praleidęs CPK 368 straipsnyje nustatytus terminus, t. y. trijų mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią prašymą atnaujinti procesą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, bei praleidęs naikinamąjį penkerių metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino nepraleido, nes apie tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimu nuspręsta ir dėl jo teisių, pareiškėjas sužinojo tik 2005 m. birželio 3 d., į teismą kreipėsi 2005 m. rugpjūčio 2 d., t. y. per tris mėnesius. Tačiau pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą penkerių metų naikinamąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, nes 2005 m. rugpjūčio 2 d. prašymu siekia atnaujinti procesą byloje, kurioje teismo sprendimas priimtas 1996 m. vasario 6 d.
V. Kasacinio teismo argumentai
Apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas į teismą dėl bylos proceso atnaujinimo kreipėsi praleidęs CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta kitą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo pateikė praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimo įsiteisėjimo - praleidęs įstatymo nustatytą naikinamąjį terminą, ši aplinkybė eliminuoja prašymo atnaujinti bylos procesą pateikimo galimybę. Padarydamas išvadą dėl CPK 368 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas pagerino pareiškėjo padėtį bylos procese, taigi kolegija, nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo kasacinį skundą, pasisako tik dėl CPK 368 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo (CPK 353 straipsnio 1, 3 dalys).
Kolegija iš esmės sutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu CPK 368 straipsnio 2 dalies aiškinimu, tačiau pažymi, kad nėra galimas teisės aktų aiškinimas vien pažodžiui. Teismas, taikydamas net ir pakankamai aiškiai suformuluotas teisės normas, turi atsižvelgti į jų paskirtį, sisteminį ryšį su kitomis teisės normomis, reglamentuojančiomis aktualius visuomeninius santykius – nagrinėjamos bylos atveju, specifinius nuosavybės teisių atkūrimo santykius, dėl kurių tinkamo įgyvendinimo specialiu įstatymu prievolę yra prisiėmusi valstybė. Iš Konstitucijos kylanti teismo, kaip vienintelės vykdančios teisingumą institucijos, priedermė teisingai išspręsti kiekvieną bylą lemia tai, kad teismas ne tik iš esmės nagrinėdamas byloje kilusį materialinį teisinį ginčą vadovautųsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bet šiuos principus taikytų ir spręsdamas procesinio pobūdžio klausimus, t. y. klausimus, kurie yra ar gali būti pagrindu sukurti prielaidas pradėti iš esmės spręsti kilusį materialinį teisinį ginčą, o tokį ginčą nagrinėjant užtikrinti nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principų įgyvendinimą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų“. Kolegija sprendžia, kad, šioje konkrečioje byloje vien tik CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino praleidimo pagrindu atsisakius tikrinti argumentuotai, pateiktais rašytiniais įrodymais pagrįstus pareiškėjo argumentus dėl jo nuosavybės teisių pažeidimo Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimu, būtų pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisės neginamos, tiksliau, formaliais procesinio pobūdžio argumentais atsisakoma net tikrinti jo nurodomą teisių pažeidimą. Minėdama pareiškėjo nuosavybės teises, kolegija nekonstatuoja, nes tai ne kasacinio teismo prerogatyva, kad pareiškėjas turi įgijęs nuosavybės teises į konkretų nekilnojamąjį turtą – žemę, tačiau sprendžia, kad pareiškėjo pateikti įrodymai teikia itin svarų pagrindą manyti, kad jis realiai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau tik pasinaudojant procesiniu bylos atnaujinimo institutu atsirastų procesinės prielaidos patikrinti aplinkybes, nustatytas Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendime, kurios paneigia galimybę spręsti pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą ta tvarka ir sąlygomis, kurie nustatyti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl civilinių teisinių santykių stabilumo principo svarbos ir reikšmės, tačiau šio principo taikymu negalima paneigti vienos iš žmogaus prigimtinių, Konstitucijos laiduojamų vertybių - teisės į nuosavybę. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad nuosavybė gali būti tiek egzistuojanti nuosavybė, tiek turtas, įskaitant reikalavimo teises, kurių atžvilgiu pareiškėjas gali teigti turįs bent jau teisėtą lūkestį, kad jie bus patenkinti (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija prieš Lietuvą, Nr. 44548/98, Polacek ir Polachova prieš Čekijos Respubliką, Nr. 38645/97). Būtent tokio teisių patenkinimo pareiškėjas ir siekia nagrinėjamos bylos atveju. Dėl to minėtos aplinkybės bei, sprendžiant pagal žinomas kitas nagrinėjamos bylos aplinkybes, paties pareiškėjo teisiškai nepriekaištingas elgesys – jo kreipimasis laiku į valstybės įgaliotą spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus instituciją, teikimas institucijos reikalaujamų dokumentų, lūkestis, kad jo prašymas bus išspręstas, taip pat (kas labai svarbu) teisiškai netikslūs ir pareiškėjo teisėtus lūkesčius pažeidžiantys nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendusios institucijos – Kauno apskrities viršininko administracijos - veiksmai (institucijos atstovas dalyvavo priimant teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimą, tačiau neprašė pareiškėjo J. O. įtraukti į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu bei nenurodė teismui apie jo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimą, sprendė nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo klausimą kitiems pretendentams – pareiškėjoms pagal teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimą, o pareiškėjo prašymas atkurti jo nuosavybės teises į žemę, jo teigimu, tame pačiame žemės sklype, nebuvo sprendžiamas) teikia pagrindą abejoti teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimo išvadų teisėtumu ir pagrįstumu bei atitinkamai lemia poreikį, pasinaudojant bylos proceso atnaujinimo institutu, peržiūrėti padarytas išvadas.
Taigi šios aplinkybės teikia pagrindą pripažinti, kad ir šioje byloje, kaip ir kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. išnagrinėtoje byloje (komercinis bankas „Sekundės bankas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-233/2004), yra susidariusi išskirtinė teisinė situacija, nes, turimais duomenimis, nesant pagrindo abejoti pareiškėjo veiksmų teisiniu nepriekaištingumu, jo teises pažeidžia valstybės institucija ir nėra jokios kitos teisinės galimybės patikimai patikrinti jo teisių pažeidimo faktą, pobūdį bei apimtis ir esant pagrindui jas ginti. Dėl to kolegija, įgyvendindama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją aiškinti ir taikyti įstatymus ir kitus teisės aktus, šioje išskirtinėje teisinėje situacijoje konstatuoja žemesniųjų instancijų teismų teisę CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo J. O. prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Janina Stripeikienė
Virgilijus Grabinskas
