Dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo fakto nustatymo

Civilinė byla Nr.3K-3-342/2006 Procesinio sprendimo kategorija 30.3; 30.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Z. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir A. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Z. M. dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjos V. K. ir A. S. nurodė, kad jų močiutė E. K., mirusi 1988 m. spalio 30 d., 1987 m. kovo 4 d. testamentu paliko joms visą savo turtą. Jos yra padavusios pareiškimus notarų biurui dėl palikimo priėmimo. Kauno 8-jame notarų biure yra užvesta E. K. turto paveldėjimo byla Nr. 367/89. Pareiškėjų teigimu, jų močiutė E. K. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą 1A1m su priestatais, esantį (duomenys neskelbtini). Po E. K. mirties visas savininko teises į šį turtą įgyvendino jos (pareiškėjos). Gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto duomenų registre nėra registruotas. Kreipusis į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisių į šį namą įregistravimo, joms (pareiškėjoms) buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjų teigimu, nuosavybes teises į minėtą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą 1A1m su priestatais, esantį (duomenys neskelbtini), E. K., o po jos mirties – jos (pareiškėjos) yra įgijusios įgyjamosios senaties termino pagrindu. Gyvenamasis namas, pastatytas 1935 m., nuosavybės teise priklausė jų močiutei E. K., kuri 1946 m. kovo 10 d. pirko šį namą pagal naminę pardavimo sutartį iš M. D. Ši sutartis ir gyvenamojo namo valdymo faktas buvo įregistruoti (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose. Jų (pareiškėjų) močiutė šiame name gyveno, mokėjo visus mokesčius, rūpinosi savo turtu, jį remontavo, savo lėšomis pastatė prie jo kelis priestatus – 4a1m (9,53 kv.m), 5a1m (7,67 kv.m), ir įgyvendino kitas savininko teises, t. y. valdė šį gyvenamąjį namą nuosavybės teisėmis ir šis valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnyje numatytą terminą. Po E. K. mirties gyvenamuoju namu rūpinosi ir jį valdė jos (pareiškėjos): prižiūrėjo, tvarkė jį, pasirūpino močiutės pastatų priestatų įteisinimu – Kauno miesto Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto 1989 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 151 priedėliu buvo įteisinti priestatai 4a1m (9,53 kv.m) ir 5a1m (7,67 kv.m). Kadangi minėtas nekilnojamasis turtas nebuvo teisiškai įregistruotas, jos (pareiškėjos) negalėjo jo įgyti CK 4.47 straipsnyje numatytu pagrindu. Jokių pretenzijų dėl šių gyvenamojo namo ir priestatų priklausomybės kitiems asmenims jos nėra gavusios. Nurodytomis aplinkybėmis laikytina, jog nuosavybės teises į šį turtą jos įgijusios įgyjamosios senaties būdu. Pareiškėjų teigimu, tiek E. K., tiek jų valdyme yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos: daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai, visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. tiek E. K., tiek jos (pareiškėjos) elgėsi kaip daikto savininkės ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jas į valdomą daiktą. Tiek E. K., tiek jų (pareiškėjų) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Be to, minėtas turtas nėra įregistruotas kieno nors kito vardu ir niekas nereiškia į jį turtinių pretenzijų. Jos (pareiškėjos) pagal galiojančius įstatymus nori įregistruoti savo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A1m su priestatais 2a1m, 4a1m ir 5a1m, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi gyvenamąjį namą jos įsigijo sąžiningai ir valdo jį atvirai bei nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų, CK nurodytų apribojimų įgyti turtą nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu, pareiškėjų manymu, nėra. Pareiškėjos prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų močiutei E. K. įgyjamosios senaties būdu iki 1988 m. spalio 30 d. nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas 1A1m (36,11 kv.m) su priestatais 2a1m (7,76 kv.m), 4a1m (10,87 kv.m) ir 5a1m (4,25 kv.m), esantis (duomenys neskelbtini), ir juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos (pareiškėjos) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A1m (36,11 kv.m) su priestatais 2a1m (7,76 kv.m), 4a1m (10,87 kv.m) ir 5a1m (4,25 kv.m), esantį (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą iš dalies patenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. ir A. S. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A1m (55,64 kv.m) su priestatais 2a1m (7,76 kv.m), 4a1m (10,87 kv.m) ir 5a1m (4,25 kv.m), esantį (duomenys neskelbtini). Kitą pareiškimo dalį atmetė. Atmesdamas pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį E. K. vardu fakto nustatymo teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog gyvenamasis namas su priestatais, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti E. K. vardu, todėl laikė, kad E. K. jos mirties dieną šis turtas nepriklausė ir dėl to pareiškėjos negalėjo jo paveldėti. Be to, E. K. mirė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį jos vardu nėra pagrindo. Tenkindamas prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį pareiškėjų V. K. ir A. S. vardu fakto nustatymo, teismas konstatavo, kad pareiškėjos gyvenamojo namo su priestatais nepaveldėjo, nes nebuvo atlikta teisinė šio turto registracija. Nei suinteresuotas asmuo Z. M., gyvenamąjį namą 2A1žp su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame žemės sklype, kuriame yra namas 1A1m, įsigijusi 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, nei jos atstovai jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog bus pažeistos suinteresuoto asmens teisės, nenurodė. Pripažinęs, jog pareiškėjos po jų močiutės mirties atvirai valdė pareiškime nurodytą nekilnojamąjį turtą, ir, nors jame pastoviai negyvena, valdė jį kaip savo, rūpinosi, prižiūrėjo, samdė meistrus, kurie po žiemos jį paremontuodavo, nustatęs, jog, be pareiškėjų, daugiau niekas teisių į šį turtą neturi, neperėjo jis ir valstybei, teismas sprendė, kad pareiškėjų reikalavimas atitinka visas CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytas sąlygas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 17 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą, suinteresuoto asmens Z. M. apeliacinį skundą atmetė. Nustačiusi, jog nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruota, dėl ko nebuvo galimas ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto turto paveldėjimas, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos nėra ir nebuvo įgijusios nuosavybė teisės į šį turtą kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Atmesdama apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjos jau yra pasinaudojusios nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įteisinimo teise, kolegija laikė, jog teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą ir nepasinaudojimą šia teise (CK 4.68 straipsnio 1 dalis) įstatymų leidėjas sieja ne su daikto valdytoju (šiuo atveju – pareiškėjomis), o su savininku. Kadangi tuo metu, kai 1989 m. birželio 16 d. Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 151 buvo leista įteisinti E. K. vardu jos savavališkai pastatytus priestatus 4a1m ir 5a1m, ji jau buvo mirusi, nuosavybės teisė į šiuos statinius Nekilnojamojo turto registre liko neįregistruota ir įpėdinių teisiškai nepaveldėta. Pareiškėjų nurodomas daikto valdymo laikotarpis prasidėjo po E. K. mirties – 1988 m. spalio 30 d., todėl po šios datos ji, faktinė daikto savininkė, neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisės į daiktą. Dėl kitų pareiškime nurodytų pastatų – 1935 m. pastatyto gyvenamojo namo 1A1m ir 1967 m. pastatyto medinio priestato 2a1m, – remdamasi LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.1 ir 2.2 punktais, teisėjų kolegija sprendė, jog šių pastatų statyba nėra savavališka (apeliacinio skundo dėl šios aplinkybės ir nėra (CPK 320 straipsnio 1 dalis)) bei atkreipė dėmesį į tai, kad įregistruoti gyvenamojo namo nuosavybės teisę VĮ Registrų centre 2004 m. bandė ne E. K., o pareiškėjos. Darydama išvadą, kad pareiškime nurodyto turto valdymą pareiškėjos yra pradėjusios sąžiningai, kolegija nurodė, jog sąžiningo įgijimo sąlyga yra teisėtas turto valdymas (CK 4.68 straipsnis). Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnis). Duomenų apie tai, kad pareiškėjos namą užvaldė pažeisdamos kitų asmenų teises ar įstatymus, byloje nėra. Asmenų, kurie pretenduotų į šį turtą ar būtų jį valdę kaip kiti galimi daikto savininkai, taip pat nėra. Suinteresuotas asmuo Z. M. teisiniu namo likimu suinteresuota tik todėl, kad yra nusipirkusi greta esantį gyvenamąjį namą, ir šiuo metu dviems pastatams yra suformuotas vienas žemės sklypas. Kolegija taip pat nustatė, jog visą valdymo laikotarpį pareiškime nurodytas turtas buvo valdomas atvirai ir nepertraukiamai. Per visą valdymo laikotarpį nuo 1988 metų iki bylos iškėlimo pareiškėjų valdymo teisių į namą ir priestatus niekas neginčijo. Pareiškėjos V. K. ir jos dukros gyvenamosios vietos deklaravimas šiame name rodo, jog pastatas buvo valdomas kaip savo. Realų naudojimąsi namu, kaip gyvenamuoju būstu, trukdė kapitalinės rekonstrukcijos nebuvimas, namui buvo atliekamas tik išorinis palaikomasis remontas, siekiant apsaugoti jį nuo sugriuvimo, tačiau pareiškėjos laikė jį šeimos gyvenamuoju namu, savo reikmėms naudojo šalia esantį daržą, kuriame buvo pasistačiusios šiltnamį. Vertindama apeliacinio skundo argumentą dėl neūkiško namo valdymo, kolegija nustatė, kad po E. K. mirties likusiame prastos būklės, seniai statytame, mažame namelyje be jokių patogumų, išskyrus elektros įvado buvimą, bent minimaliai užtikrinti savo poreikius gyvenamajam būstui praktiškai nebuvo įmanoma, todėl laikė, jog pareiškėjų namo valdymas kaip savo daikto atitiko namo būklę ir teisines galimybes. Pagal valdymo laikotarpiu galiojusius statybos teisės aktus namo rekonstrukcija nebuvo galima be leidimo statybai, o šio gavimo sąlyga – namo nuosavybės teisė. Jos nesant, namo valdymas kaip savo, kolegijos nuomone, negalėjo pasireikšti niekaip kitaip, kaip tik pareiškėjų nurodomu būdu – palaikomuoju remontu siekiant išsaugoti patenkinamą jo būklę, apsaugoti nuo sugriuvimo, naudojantis žemės sklypu, rūpinantis namo inventorizacija ir teisiniu likimu. Vertindama liudytojų J. B. ir I. J. parodymus kaip nepakankamai patikimus, kolegija atsižvelgė į tai, kad J. B. suinteresuoto asmens Z. M. leidimu nemokamai naudojasi žeme, o I. J. gyvena pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Z. M. atstovui A. N. priklausančiame žemės sklype, taip pat į tai, kad Z. M. šioje byloje yra suinteresuota didesnio žemės sklypo prie greta esančio namo suformavimu, o nustatytas pastato valdymo nuosavybes teise įgyjamosios senaties būdu faktas šį siekį apriboja. Be to, šių liudytojų ir liudytojo V. P. parodymus paneigia nešališkų liudytojų parodymai ir kitų įrodymų visetas (CPK 185 straipsnis). Nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažino pareiškėjų pateiktų įrodymų pakankamumą pastato valdymo įgyjamosios senaties būdu faktui nustatyti. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjų močiutės E. K. pagal naminę sutartį įgyto gyvenamojo namo teisinė registraciją nebuvo galima, kad tokia registracija nebūtų galima ir šiuo metu (LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 3.1 punktas), dėl ko pagal visas iki 1988 metų galiojusias 1964 m. CPK 272 straipsnio redakcijas ir 2002 m. CPK 464 straipsnio 2 dalies 5 punktą negalimas namo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas, teisėjų kolegija vertino, jog pareiškėjų prašymo tenkinimas atitinka CK Ketvirtosios knygos V skyriaus Trečiojo skirsnio normų reikalavimus, įstatymų leidėjo tikslus ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingo, protingo ir sąžiningo įstatymų aiškinimo principus.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Z. M. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškimas iš dalies patekintas, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškimo netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, jog Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį, nėra reikalingi statybos teisėtumo faktą patvirtinantys dokumentai, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. bei 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. balandžio 11 d. konsultacijoje Nr. A3-66 duotų išaiškinimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškime nurodytas nekilnojamasis turtas yra valdomas teisėtai. Kasatorės teigimu, statybos teisėtumo faktą patvirtinantys dokumentai yra reikalingi visais atvejais nustatant nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta (neįteisintos statybos atveju valdomos tik statybinės medžiagos (CK 4.103 straipsnio 7 dalis)), todėl, neįrodžius, kad daiktas yra pastatytas teisėtai, negalima nustatyti fakto, kad nuosavybės teisė yra įgyjama pagal įgyjamąją senatį. Neteisėtas daikto valdymas (CK 4.23 straipsnio 3 dalis), kiek jis besitęstų, nuosavybės teisės į valdomą daiktą jo valdytojui negali sukurti.

2. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes ir motyvuodami savo procesinius sprendimus, vertino ir rėmėsi tik pareiškėjų pateiktais įrodymais bei visiškai neatsižvelgė į suinteresuoto asmens (kasatorės) pateiktus įrodymus, tuo pažeisdami įrodinėjimo procesą reglamentuojančias CPK 176 – 180, 185 straipsnių nuostatas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjos V. K. ir Z. M. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad byloje buvo nustatytos visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos gyvenamojo namo įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti. Gyvenamąjį namą E. K. įgijo pagal sandorį, o ne statybos būdu, todėl kasatorės argumentai dėl valdymo neteisėtumo yra nepagrįsti. Be to, namas buvo statytas iki 1940 metų, todėl kasaciniame skunde minimi 1948 – 1988 m. teisės aktai šiuo atveju netaikytini. Kasatorė, įsigydama toje pačioje namų valdoje esantį statinį, negalėjo nepastebėti, kad šalia jos perkamo gyvenamojo namo tame pačiame žemės sklype stovi kitas gyvenamasis statinys, todėl jos argumentai, kad šioje byloje priimtas sprendimas sukliudė jai sudaryti šio valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, yra nepagrįsti. Žemė, reikalinga eksploatuoti pastatui, kuris Z. M. nepriklauso, jos nuosavybėn negali būti perleidžiama.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Gyvenamasis namas 1A1m, (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1935 m. Pareiškėjų V. K. ir A. S. močiutė E. K. 1946 m. kovo 10 d. pagal naminę pardavimo sutartį pirko šį namą, buvusį (duomenys neskelbtini), iš M. D. 1988 m. spalio 30 d. E. K. mirė, prieš tai visą savo turtą 1987 m. kovo 4 d. testamentu palikusi pareiškėjoms V. K. ir A. S. 1989 m. birželio 16 d. Kauno m. Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 151 buvo leista įteisinti E. K. vardu jos savavališkai pastatytus priestatus 4a1m ir 5a1m, esančius (duomenys neskelbtini), prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo. Kadangi tuo metu E. K. jau buvo mirusi, nuosavybės teisė į šiuos statinius Nekilnojamojo turto registre liko neįregistruota. 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi gyvenamąjį namą 2A1žp su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), iš buvusio savininko V. K. įsigijo suinteresuotas asmuo Z. M. Pastatai 1A1m ir 2A1žp yra viename žemės sklype, kuris yra išnuomotas Z. M.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimas ir taikymas.

Bylą nagrinėję teismai patenkino pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo, padarę išvadą, kad byloje yra nustatytos visos įstatymo reikalaujamos sąlygos nuosavybės teisėms šiuo pagrindu atsirasti. Nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuoja CK Ketvirtosios knygos trečiojo skirsnio normos (CK 4.68 – 4.71 straipsniai), taip pat kitos su įgyjamosios senaties institutu susijusios CK normos. Viena iš sąlygų nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą įgyti įgyjamąja senatimi yra ta, kad asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjų senelė E. K., mirusi 1988 m. spalio 30 d., gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), 1946 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo iš M. D. Šis namas Kauno rajono Karmėlavos apylinkės LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1958 – 1960 metų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje įrašytas L. K. ir E. K. vardu. Pagal tuo metu galiojusį 1922 m. RTFSR civilinį kodeksą nuosavybės teisė į pastatus atsirasdavo nuo sandorio sudarymo momento, t. y. nebuvo nustatyta reikalavimo sandorį, kurio pagrindu atsirasdavo nuosavybės teisė, registruoti. Kauno miesto Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto 1989 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 151 priedėlyje Nr. 2 (duomenys neskelbtini), individualių gyvenamųjų namų savininkų, kuriems įteisinamos savavališkos statybos, sąraše E. K. įvardyta namo savininke. Šiuo sprendimu buvo įteisinti prie šio namo savavališkai pastatyti du priestatai 4a1m (9,53 kv.m) ir 5a1m (7,67 kv.m). Kauno miesto valstybinio draudimo inspekcijos 1964 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 1107 patvirtina, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), įregistruota L. K. (E. K. sutuoktinio) vardu ir jis nuo 1949 m. moka privalomojo ančdėlinio draudimo įmokas. Kauno miesto Lenino rajono finansų skyriaus 1964 m. gegužės 28 d. pažymėjime nurodoma, kad L. K. už namų valdą atitinkamus mokesčius moka nuo 1951 metų. Paminėtų rašytinių įrodymų pagrindu darytina išvada, kad E. K. tiek namo pirkimo-pardavimo sandorio, tiek apylinkės LDT vykdomojo komiteto vedamoje ūkinėje knygoje esančio įrašo apie gyvenamąjį namą ir jo savininką pagrindu atsirado nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą. Pagal LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį ir LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 3 ir 5 punktus atsirado teisinis pagrindas aukščiau išvardytų dokumentų pagrindu įregistruoti gyvenamąjį namą ir nuosavybės teisę į jį Nekilnojamojo turto registre.

Kaip minėta, savavališkai pastatyti gyvenamojo namo priestatai buvo įteisinti Kauno miesto Lenino rajono LDT vykdomojo komiteto 1989 m. birželio 16 d. sprendimu. Byloje yra duomenų, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisė į jį yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre pareiškėjų vardu. Taigi gyvenamojo namo ir nuosavybės teisės į jį teisinė registracija yra teisinga, nes E. K. namo savininke tapo nuo jo įsigijimo pagal 1946 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį. E. K. mirus, Kauno m. 8-jame notarų biure buvo užvesta E. K. turto paveldėjimo byla, kurioje pareiškimus padavusios pareiškėjos V. K. ir A. S. yra mirusiosios testamentinės įpėdinės (E. K. vaikaitės). Po senelės mirties pareiškėjos palikimą priėmė ir tapo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtėmis. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjoms V. K. ir A. S., kurios nuosavybės teises į gyvenamąjį namą įgijo paveldėjimo būdu, nereikėjo nustatinėti fakto, kad jos nuosavybės teises į šį namą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Dėl to kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija neanalizuoja, nes jie nėra teisiškai reikšmingi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį panaiktni ir bylą nutraukti..

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Janina Januškienė

Juozas Šerkšnas