Civilinė byla Nr. e3K-3-91-403/2024
Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00061-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (pranešėjas), Agnės Tikniūtės, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sausumos transportas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „AAS BTA Baltic Insurance Company“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sausumos transportas“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dalį draudiko išmokėtos sumos, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudimo sutarties aiškinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 3652,69 Eur draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovas nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. LT21-TCA-00285218-2 (toliau – Draudimo sutartis), pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės DAF XF440 FT (duomenys neskelbtini) (toliau – Transporto priemonė) valdytojo civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2021 m. birželio 18 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, jo metu buvo apgadinta transporto priemonė. Įvykio kaltininku nurodytas atsakovei priklausančios Transporto priemonės valdytojas. Ieškovas 2022 m. rugpjūčio 17 d. išmokėjo 3652,69 Eur dėl eismo įvykio. 2022 m. rugsėjo 22 d. pretenzija ieškovas kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį, tačiau atsakovė negrąžino reikalaujamos draudimo išmokos dalies. Pagal Draudimo sutarties sąlygas, draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d., įvykis įvyko 2021 m. birželio 18 d., draudėja įmoką sumokėjo 2021 m. liepos 2 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2023 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė nevisiškai tinkamai laikėsi šalių bendradarbiavimo pareigos, sutarties vykdymo esminių principų. Teismas nustatė, kad atsakovė Draudimo sutartį vykdė nevisiškai tinkamai, nes nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos – draudimo įmoką sumokėjo ne iki 2021 m. birželio 18 d., bet 2021 m. liepos 2 d., t. y. įmoka už sudarytą Draudimo sutartį buvo sumokėta praėjus 13 dienų nuo sutarties apmokėjimo termino pabaigos.
6. Teismas nustatė, kad Draudimo sutartyje nėra atskirai aptarta draudėjos atsakomybė ir pasekmės jai laiku nesumokant pagal sudarytą draudimo sutartį. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas dėl nesumokėtos draudimo įmokos vėlavimo būtų kreipęsis į atsakovę ir išaiškinęs jai dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisines pasekmes. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. liepos 2 d. atsakovė sumokėjo 16 024,70 Eur, nors už 2021 m. birželio 14 d. sudarytą draudimo polisą turėjo mokėti 191,66 Eur, sutiko su atsakovės paaiškinimu, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad atsakovė nemokėdavo už kiekvieną sudarytą draudimo sutartį atskirai, bet mokėdavo mėnesio laikotarpiu už visas sudarytas draudimo sutartis.
7. Teismas nusprendė, kad ieškovas elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nesikreipdamas į atsakovę dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos, neinformuodamas atsakovės apie jai galimai kilsiančias teisines pasekmes tinkamai nevykdant sutarties. Teismas nurodė, kad, tenkinus ieškovo ieškinį, ieškovas, draudikas, gautų ir draudimo įmoką, ir susigrąžintų visą dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką, tai būtų neproporcinga draudėjos padarytam pažeidimui, nes tokiu atveju draudėja netektų draudimu jai teikiamos apsaugos.
8. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 2191,61 Eur draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.
9. Kolegija nurodė, kad 2021 m. birželio 18 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, jo metu buvo apgadinta transporto priemonė. Įvykio kaltininku nurodytas atsakovei priklausančios Transporto priemonės valdytojas. Atsakovei priklausančios Transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę apdraudė ieškovas, draudimo laikotarpis buvo nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2022 m. birželio 17 d., draudimo įmoka – 191,66 Eur, draudimo įmokos sumokėjimas – iki 2021 m. birželio 18 d. Atsakovės prašymu Draudimo sutartis nutraukta 2021 m. liepos 17 d. Atsakovė už draudimo polisą Nr. LT21-TCA-00285218 ir kitus draudimo polisus 2021 m. liepos 2 d. sumokėjo 16 027,70 Eur. Ieškovas, vadovaudamasis draudžiamąjį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 3652,69 Eur draudimo išmoką.
10. Ieškovas 2022 m. rugsėjo 22 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę dėl 60 proc. draudimo išmokos atlyginimo, nurodydamas, kad atsakovė praleido Draudimo sutartyje nustatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus ir laiku nesumokėjo už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą. Atsakovei nesumokėjus pretenzijoje nurodytos sumos, ieškovas kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 100 proc. draudimo išmokos.
11. Kolegija nurodė, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalis).
12. Byloje nustatyta, kad 2021 m. birželio 14 d. šalys sudarė Draudimo sutartį. Ji įsigaliojo 2021 m. birželio 18 d. 00.00 val. Draudimo laikotarpis buvo nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2022 m. birželio 17 d. Pagal Draudimo sutarties sąlygas, 191,66 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki sutartyje nurodytos datos – 2021 m. birželio 18 d., tačiau nurodytu terminu draudimo įmokos atsakovė nesumokėjo. Eismo įvykis įvyko 2021 m. birželio 18 d. Atsakovė draudimo įmoką sumokėjo 2021 m. liepos 2 d., t. y. po 2021 m. birželio 18 d. įvykusio eismo įvykio.
13. Kolegija, atsižvelgdama į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies kriterijus, nusprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovui 60 proc. reikalaujamos grąžintinos draudimo išmokos sumos, t. y. 2 191,61 Eur (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. kovo 9 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Draudimo sutartį, spręsdamas, kad pagal Draudimo sutartį terminas sumokėti draudimo įmoką eismo įvykio dieną buvo suėjęs, nes draudimo įmoka turėjo būti sumokėta ne vėliau nei 2021 m. birželio 17 d. 24 val. Draudimo sutartyje nurodytame grafike pirmo (ir vienintelio) draudimo įmokos mokėjimo data yra 2021 m. birželio 18 d., todėl draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d. 24 val. Tai reiškia, kad eismo įvykis įvyko tą dieną, kai terminas draudimo įmokai sumokėti dar nebuvo pasibaigęs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kalbine prasme laiko ribos nustatymas be žodžio „imtinai (įskaitytinai)“ tikslaus atsakymo neduoda ir kelia skirtingus termino veiksmams atlikti apibrėžimo aiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2006). Draudimo sutarties sąlygos turi būti apibrėžiamos aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-219/2017). Kadangi eismo įvykis įvyko tą dieną, kai terminas draudimo įmokai sumokėti dar nebuvo pasibaigęs, tai pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį ieškovė neturėjo teisės reikalauti iš atsakovės grąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
14.2. Jeigu eismo įvykis nagrinėjamu atveju būtų laikomas įvykusiu per draudimo įmokos mokėjimo vėlavimo laikotarpį, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo sprendime pateiktas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB) nuostatoms ir tikslams. Pagal Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį, valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudimo apsauga yra didesnė. Direktyvos 2009/103/EB preambulės 26 punkte yra įtvirtintas toks Direktyvos tikslas: „Apdraustojo interesų labui kiekvienas draudimo liudijimas turėtų užtikrinti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudimo apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje pagal tos valstybės teisės aktų reikalavimus arba draudimo apsaugą, pagal valstybės teisės aktus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudimo apsauga yra didesnė.“ Taigi, Direktyvos 2009/103/EB požiūriu, apdraustajam sumokėjus visą (vienkartinę) draudimo įmoką, už ją apdraustajam (šiuo atveju atsakovei) turi būti suteikta visiška draudimo apsauga. Pažymėtina, kad Direktyvoje 2009/103/EB nėra nuostatų, kurios leistų draudikui iš savo draudėjo susigrąžinti dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką (ar jos dalį), jeigu draudėjas pavėluotai sumoka draudimo įmoką. Nors ir pavėlavus, tačiau draudėjui sumokėjus visą draudimo įmoką už pagal draudimo sutartį teikiamą draudimo apsaugą, draudikas negali susigrąžinti iš draudėjo dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos (ar jos dalies), nes priešingu atveju tai reikštų, kad draudikas draudėjui (apdraustajam) už sutartą draudimo įmoką suteikia tik dalinę (o ne visišką) draudimo apsaugą. O tik dalinės draudimo apsaugos apdraustajam suteikimas aiškiai prieštarautų nurodytam Direktyvos 2009/103/EB tikslui. Pažymėtina, jog TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi tokiu TPVCAPDĮ nustatytu būdu (t. y. draudėjo prievole mokėti delspinigius draudikui) yra tinkamai ir pakankamai užtikrinamos draudiko teisės, susijusios su draudimo įmokos sumokėjimo pavėlavimu, o svarbiausia – juo nėra paneigiamas Direktyvos 2009/103/EB tikslas. Atsakovė prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais:
14.2.1. ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį galima aiškinti taip, kad tais atvejais, kai draudėjas pavėluoja sumokėti draudikui draudimo įmoką pagal draudėjo ir draudiko sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką?
14.2.2. jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kokia apimtimi (mastu) draudikas gali reikalauti iš draudėjo sugrąžinti pagal draudėjo ir draudiko sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką?
15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą ir prašymą kreiptis ESTT dėl prejudicinio sprendimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Draudimo sutartimi atsakovė įsipareigojo sumokėti už suteikiamą draudimo apsaugą nurodytą draudimo įmoką iki 2021 m. birželio 18 d., t. y. iki 2021 m. birželio 17 d. 24 val. (Draudimo sutarties 2 punktas). Draudimo apsauga prasidėjo 2021 m. birželio 18 d. 00.00 val. ir pasibaigė 2021 m. liepos 17 d. (atsakovės prašymu). Atsakovė draudimo įmokos nesumokėjo iki draudimo apsaugos suteikimo pradžios.
15.2. Šioje byloje nėra ir nebuvo jokio ginčo dėl to, kad draudimo apsauga galioja visoje Bendrijos teritorijoje ir užtikrina draudimo apsaugą nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Atsakovė, prašydama kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, kelia klausimus, kurie nėra aktualūs ginčo byloje. Lietuvos Respublika, siekdama įgyvendinti pagrindinį tikslą (nukentėjusiojo teisę į žalos atlyginimą), nustatė, kad draudimo apsauga trečiųjų asmenų atžvilgiu galioja nuo sutartyje nurodyto laiko (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis) ir niekaip nepriklauso nuo to, kaip draudėjas vykdo draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas pripažino įvykį draudžiamuoju ir sumokėjo draudimo išmoką, todėl ieškovo nurodyti Direktyvos 2009/103/EB tikslai yra nesusiję su ginčo byla. Nacionalinis teismas, kurio sprendimas galutinis, turi tokią pačią diskreciją kaip ir kiti nacionaliniai teismai, kiek tai susiję su tuo, ar sprendimui priimti reikia sprendimo ES teisės klausimu. Todėl šie teismai neprivalo pateikti jiems kilusio ES teisės aiškinimo klausimo, jeigu šis nėra svarbus, t. y. tokiu atveju, kai atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, nepadarytų jokios įtakos ginčo sprendimui (ESTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje C-136/12).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudiko teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dalį draudiko išmokėtos sumos, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, ir draudimo sutarties aiškinimo
16. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama (sąlygojama) TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).
17. Ši TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės įtvirtintą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, nustatant grąžinamos sumos dydį gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).
18. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė Draudimo sutartyje nustatytu laiku, t. y. iki 2021 m. birželio 18 d., nesumokėjo draudimo įmokos (sumokėjo 2021 m. liepos 2 d.), ir tai, kad 2021 m. birželio 18 d. pagal Draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala ir ieškovas išmokėjo 3652,69 Eur draudimo išmoką, taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatas ir, atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies kriterijus, nusprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovui 60 proc. reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos sumos, t. y. 2191,61 Eur.
19. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Draudimo sutartį, spręsdamas, jog pagal Draudimo sutartį terminas draudimo įmokai sumokėti eismo įvykio dieną buvo suėjęs, nes draudimo įmoka turėjo būti sumokėta ne vėliau nei 2021 m. birželio 17 d. 24 val. Draudimo sutartyje nurodytame grafike pirmo (ir vienintelio) draudimo įmokos mokėjimo data yra 2021 m. birželio 18 d., todėl draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d. 24 val. Tai reiškia, kad eismo įvykis įvyko tą dieną, kai terminas draudimo įmokai sumokėti dar nebuvo pasibaigęs.
20. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių yra išsami ir išplėtota. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą; 2024 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-66-469/2024 52 punktą).
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog Draudimo sutartyje nurodytame grafike pirmo (ir vienintelio) draudimo įmokos mokėjimo data yra 2021 m. birželio 18 d., todėl draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d. 24 val. Draudimo sutarties 2 punkto a papunktyje įtvirtinta draudėjo pareiga sumokėti draudikui už suteikiamą pagal šią Sutartį draudimo apsaugą nurodytą draudimo įmoką iki nurodytos datos. Draudimo sutarties dalyje „Mokėjimų grafikas (Įmokas sumokėti iki nurodytos datos)“ pirmuoju punktu nurodyta „2021.06.18 191.66 EUR“. Vadinasi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, Draudimo sutartyje 2021 m. birželio 18 d. nurodyta ne kaip pirmos (ir vienintelės) draudimo įmokos mokėjimo data, bet kaip data, iki kurios turėjo būti sumokėta visa 191,66 Eur dydžio draudimo įmoka.
22. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, sprendžiant dėl momento, iki kurio turėjo būti sumokėta draudimo įmoka, reikšminga, be kita ko, Draudimo sutartyje nurodyta draudimo laikotarpio pradžia –,,2021.06.18 00:00“.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažodinis (taikant teksto lingvistinį aiškinimą) Draudimo sutarties 2 punkto a papunktyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurią Draudėjas privalo sumokėti draudimo įmoką iki nurodytos datos, ir šios sutarties dalyje „Mokėjimų grafikas“ įtvirtintos nuostatos, pagal kurią draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d., aiškinimas suponuoja išvadą, jog šalys buvo susitarusios, kad draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d. 00.00 val. Buvus tokį šalių susitarimą patvirtina ir Draudimo sutarties aiškinimas, atsižvelgiant į jos sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą. Įvertinusi tai, kad Draudimo sutartyje nustatyta, jog draudimo įmoką reikia sumokėti iki 2021 m. birželio 18 d., o draudimo laikotarpio pradžia nurodyta 2021 m. birželio 18 d. 00.00 val., teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog pagal Draudimo sutartį įmoką reikėjo sumokėti iki 2021 m. birželio 18 d. 00.00 val., t. y. iki draudimo laikotarpio pradžios, tinkamai aiškino Draudimo sutarties sąlygą dėl draudimo įmokos sumokėjimo termino ir nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo taisyklių.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės pateikiamas Draudimo sutarties aiškinimas, pagal kurį prievolė sumokėti draudimo įmoką turėjo būti įvykdyta iki 2021 m. birželio 18 d. 24.00 val., neatitinka šios nutarties 20 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo, pagal kurią sutartis turi būti aiškinama, be kita ko, sistemiškai vertinant ja šalių prisiimtus įsipareigojimus viena kitai ir taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo kurios nors iš šalių atžvilgiu. Viena vertus, Draudimo sutartyje įtvirtinta, kad draudimo apsauga įsigalioja nuo 2021 m. birželio 18 d. 00.00 val. Kita vertus, šalys susitarė, kad draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d. Draudimo santykiams būdinga tai, kad viena šalis (draudėjas) siekia gauti draudimo apsaugą už tam tikrą užmokestį (draudimo įmoką), o kita šalis (draudikas) įsipareigoja tokią apsaugą užtikrinti. Kartu draudėjas įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą už tai, kad, atsitikus draudžiamajam įvykiui, draudikas išmokėtų draudimo išmoką. Nebūtų protinga, teisinga ir sąžininga Draudimo sutarties nuostatas aiškinti taip, kad draudikas, kaip verslininkas, teiktų draudimo apsaugą, negavęs draudimo įmokos. Vadinasi, sistemiškai vertinant Draudimo sutarties šalių prisiimtus įsipareigojimus viena kitai taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo kurios nors iš šalių atžvilgiu, Draudimo sutarties nuostata, jog draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2021 m. birželio 18 d., aiškintina kaip reiškianti tai, kad, draudėjui sumokėjus draudimo įmoką, pradeda veikti draudiko teikiama draudimo apsauga. O tai reiškia, kad pagal Draudimo sutartį prievolė sumokėti draudimo įmoką turėjo būti įvykdyta iki 2021 m. birželio 18 d. 00.00 val.
25. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, aiškinant Draudimo sutarties sąlygą dėl draudimo įmokos sumokėjimo termino, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo išaiškinimus, jog kalbine prasme laiko ribos nustatymas be žodžio „imtinai (įskaitytinai)“ tikslaus atsakymo neduoda ir kelia skirtingus termino veiksmams atlikti apibrėžimo aiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2006).
26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
27. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 61 punktą; 2021 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021 58 punktą). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).
28. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-701/2021, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2006 spręsta, ar apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, ar ne, taikyta CPK 73 straipsnio 2 dalis, o nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Draudimo sutarties sąlygos, nustatančios terminą draudimo įmokai sumokėti, aiškinimo, taikytos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Atsižvelgdama į nagrinėjamos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-130/2006 skirtingas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2006 pateikti išaiškinimai, kuriais remiasi atsakovė kasaciniame skunde, negali būti vertinami kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje, be to, šie išaiškinimai nesusiję su nagrinėjamai bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu.
30. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino Draudimo sutarties sąlygą, nustatančią terminą draudimo įmokai sumokėti, o nustatęs, kad draudėja Draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal Draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal Draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, turėjo pagrindą taikyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytas pasekmes.
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo
31. CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priklauso ESTT. Šiame straipsnyje taip pat išdėstytos iš esmės analogiškos, kaip ir pirmiau minėtose CPK nuostatose, taisyklės dėl to, kada nacionalinis teismas gali ir turi kreiptis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.
32. Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tokio teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financin, C-495/03, 33 punktas). Tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021, 58 ir 59 punktai).
33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 58–59 punktai).
34. Atsakovė kasaciniame skunde prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį galima aiškinti taip, kad tais atvejais, kai draudėjas pavėluoja sumokėti draudikui draudimo įmoką pagal draudėjo ir draudiko sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką?; 2) jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kokia apimtimi (mastu) draudikas gali reikalauti iš draudėjo sugrąžinti pagal draudėjo ir draudiko sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką?
35. Kasaciniame skunde teigiama, kad jeigu eismo įvykis nagrinėjamu atveju būtų laikomas įvykusiu per draudimo įmokos mokėjimo vėlavimo laikotarpį, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo sprendime pateiktas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatoms ir tikslams. Atsakovės nuomone, pagal Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį, preambulės 26 punktą, apdraustajam sumokėjus visą (vienkartinę) draudimo įmoką, už ją apdraustajam (šiuo atveju atsakovei) turi būti suteikta visiška draudimo apsauga. Pažymėtina, kad Direktyvoje 2009/103/EB nėra nuostatų, kurios leistų draudikui iš savo draudėjo susigrąžinti dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką (ar jos dalį), jeigu draudėjas pavėluotai sumoka draudimo įmoką. Nors ir pavėlavus, tačiau draudėjui sumokėjus visą draudimo įmoką už pagal draudimo sutartį teikiamą draudimo apsaugą, draudikas negali susigrąžinti iš draudėjo dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos (ar jos dalies), nes priešingu atveju tai reikštų, kad draudikas draudėjui (apdraustajam) už sutartą draudimo įmoką suteikia tik dalinę (o ne visišką) draudimo apsaugą. O tik dalinės draudimo apsaugos apdraustajam suteikimas aiškiai prieštarautų nurodytam Direktyvos 2009/103/EB tikslui.
36. Dėl atsakovės keliamų Direktyvos 2009/103/EB aiškinimo klausimų pažymėtina, kad Direktyvos 2009/103/EB preambulės 26 konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog apdraustojo interesų labui kiekvienas draudimo liudijimas turėtų užtikrinti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudimo apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje pagal tos valstybės teisės aktų reikalavimus arba draudimo apsaugą, pagal valstybės teisės aktus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudimo apsauga yra didesnė.
37. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.
38. ESTT 2016 m. sausio 21 d. sprendime sujungtose bylose C 359/14 ir C 475/14 41–42 punktuose išaiškino, kad Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje, siejamame su jos 26 konstatuojamąja dalimi, valstybės narės įpareigojamos imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių draudimo sutartys sumokėjus vienkartinę įmoką ir visą sutarties terminą galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir, sumokėjus šią įmoką, užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga.
39. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis reglamentuoja tik draudimo apsaugos geografinę apimtį ir lygį, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, ir nereglamentuoja draudėjo ir draudiko tarpusavio teisinių santykių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl atsakovės prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atsakovės kasacinio skundo netenkinus, teisę į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovas. Ieškovas prašo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodytų dydžių, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinas 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui „AAS BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje (j. a. k. 300665654), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sausumos transportas“ (j. a. k. 181351531) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algirdas Taminskas
Agnė Tikniūtė
Dalia Vasarienė
