Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-127/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08283-2010-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 73.2.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo,,If P&C Insurance AS“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovams UAB Šeimyniškių verslo centrui, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Statinių priežiūra“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką už sunaikintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, draudimo sutarties sąlygų aiškinimo.

Ieškovas „If P&C Insurance AS“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų UAB Šeimyniškių verslo centro, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Statinių priežiūra“ solidariai 11 501,38 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas. 2009 m. rugsėjo 4 d. ieškovas ir UAB „Pharma Swiss“ (draudėjas) sudarė Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį (toliau? ir Turto draudimo sutartis), pagal kurią buvo apdraustas draudėjo turtas. Naktį iš 2009 m. gruodžio 9-osios į gruodžio 10-ąją draudėjo nuomojamose patalpose (tualete), esančiose Vilniuje, Šeimyniškių g. 21 B įvyko vandentiekio avarija dėl trūkusios lanksčios šalto vandens žarnelės. Ieškovas avariją pripažino draudžiamuoju įvykiu ir draudėjui 2010 m. balandžio 29 d. išmokėjo 11 501,38 Lt dydžio draudimo išmoką už avarijos metu sugadintą turtą (11 901,38 Lt žala? 400,00 Lt franšizė). Remdamasis CK 6.1015 straipsniu, ieškovas prašė draudėjui išmokėtas lėšas (patirtą žalą) priteisti solidariai iš atsakovų – patalpų savininko ir nuomotojo UAB Šeimyniškių verslo centro, šios bendrovės civilinę atsakomybę apdraudusios AB „Lietuvos draudimas“ bei statinio, kurio sudėtinė dalis yra sugedusi inžinerinė įranga, valdytojo UAB „Statinių priežiūra“. Ieškovas argumentavo, kad UAB Šeimyniškių verslo centro neteisėti veiksmai? tai 2005 m. vasario 3 d. patalpų nuomos sutartyje (toliau – ir Nuomos sutartis) nustatytų pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas: nuomotojas neužtikrino tinkamo šalto vandens sistemos funkcionavimo, tinkamai neprižiūrėjo inžinerinės įrangos ir yra atsakingas už avarijos metu padarytą žalą. Ieškovas nurodė, kad pagal nuomos sutartį nuomotojas įsipareigojo nedelsdamas savo lėšomis likviduoti avarijas ar gedimus patalpų vidaus tinkluose ir jų padarinius, jeigu tai atsirado ne dėl nuomininko (šiuo atveju draudėjo) kaltės (Nuomos sutarties 4.1 punktas). Dėl to šis atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar žala padaryta esant jo neteisėtiems veiksmams ar jų nesant, bei nepriklausomai nuo to, ar žala padaryta dėl nuomotojo ar trečiųjų asmenų (pvz., nuomotojo kontrahentų) kaltės, įsipareigojo savo lėšomis likviduoti avarijas ir jų padarinius, t. y. atlyginti padarytą žalą. Nurodyta, kad inžinerinių tinklų (taip pat patalpoje trūkusios žarnelės) valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme buvo UAB „Statinių priežiūra“, kuri 2008 m. gruodžio 31 d. priežiūros sutarties (toliau – ir Priežiūros sutartis) pagrindu prižiūrėjo ir administravo pastatą bei jame esančią tiek bendrojo naudojimo, tiek išnuomotose patalpose esančią inžinerinę įrangą. Pagal Priežiūros sutartį UAB „Statinių priežiūra“ buvo visiškai atsakinga už inžinerinės įrangos tinkamos būklės palaikymą (Priežiūros sutarties 2.2 punktas) bei įsipareigojo atlyginti žalą, taip pat visus UAB Šeimyniškių verslo centro ir trečiųjų asmenų nuostolius, kuriuos šie patyrė dėl netinkamo paslaugų teikimo (Priežiūros sutarties 9.5 punktas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad tam, jog nagrinėjamoje byloje būtų konstatuota atsakovo UAB Šeimyniškių verslo centro civilinė atsakomybė, būtina nustatyti šios įmonės neteisėtus veiksmus, t. y. prievolių pagal sutartį neįvykdymą (sutarties pažeidimą). Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, buvo prieita prie išvados, kad UAB Šeimyniškių verslo centrui dėl įvykusios avarijos nekyla civilinė atsakomybė, nes nenustatyta prievolių pažeidimo. Nuomos sutarties 4.4 punktu nuomotojas įsipareigojo užtikrinti šalto ir karšto vandens tiekimą. Šioje sutartyje nėra nustatytos pareigos užtikrinti šalto vandens sistemos, juolab nuomininko valdomose patalpose esančių įrenginių tinkamą eksploatavimą. Dėl to padaryta išvada, kad nuomotojas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal nuomos sutartį, įvykdė pareigą užtikrinti šalto vandens tiekimą – sudarė vandens tiekimo sutartį su viešąjį vandens tiekimą vykdančia UAB „Vilniaus vandenys“ ir vanduo buvo tiekiamas į nuomininko patalpas. Dėl šių aplinkybių civilinė atsakomybė nekyla ir UAB Šeimyniškių verslo centro atsakomybę apdraudusiam atsakovui AB „Lietuvos draudimas“. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.493 straipsnio 1 dalį nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. Nuomos sutartyje ši pareiga nėra perkelta nuomotojui. Nuomos patalpomis nuomininkas naudojosi penkerius metus, todėl, būdamas rūpestinga sutarties šalis, ne tik galėjo, bet ir privalėjo pastebėti inžinerinės įrangos trūkumus ir apie juos informuoti nuomotoją. Taip pat nurodyta, kad nuomotojas UAB Šeimyniškių verslo centras 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė Priežiūros sutartį su UAB „Statinių priežiūra“, kuri įsipareigojo teikti pastato administravimo, eksploatavimo bei komunalines paslaugas. Nors atsakovas UAB „Statinių priežiūra“ neigė, kad perėmė valdyti bei prižiūrėti sanitarinius mazgus pagal priežiūros sutartį, tačiau sisteminė priežiūros sutarties nuostatų analizė, paties atsakovo sutarties vykdymo praktika teismui sudarė pagrindą manyti, kad atsakovui UAB „Statinių priežiūra“ buvo perduoti ir sanitariniai mazgai. Pažymėtina, kad po avarijos trūkusią žarnelę pakeitė būtent UAB „Statinių priežiūra“. Taigi, už inžinerinės įrangos priežiūrą, būklę, eksploatavimą atsakingas ne pastato savininkas, bet UAB „Statinių priežiūra“, kuriai yra patikėtas šių įrenginių ir sistemų valdymas, todėl ji yra tinkamas atsakovas CK 6.266 straipsnio prasme.

Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus nurodė, kad ieškovas neįrodė įvykio metu padarytos žalos dydžio bei kad sugadintas turtas buvo apdraustas ieškovo bendrovėje. Pagal sudarytą ieškovo ir draudėjo Turto draudimo sutartį buvo apdrausti draudėjui priklausantys gamybiniai įrengimai, esantys adresu: Šeimyniškių g. 21 B, Vilnius, bei draudėjui priklausanti nešiojama technika. Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 5.2 punkte įtvirtinta sąvoka „įrengimai“ reiškia įrengimus, įrankius, baldus, inventorių, kompiuterinę įrangą. Byloje esantis prekių sąrašas nelaikytas tinkamu įrodymu, kad jame išvardytos prekės buvo sugadintos, o kitų dokumentų, patvirtinančių turto sugadinimą, ieškovas nepateikė. Konstatuota, kad avarijos metu sugadinto turto sąraše nurodyti vokai, dažomieji milteliai, reklaminiai bukletai, įvairūs popieriaus gaminiai nepriskiriami nei organizacinei, nei nešiojamajai technikai, nei ilgalaikiam turtui, todėl nepatenka į draudimo objektą ir nebuvo apdrausti. Taigi ieškovui neįrodžius avarijos metu padarytos žalos dydžio ir to, kad sugadintas turtas patenka į draudimo objektą, ieškinys buvo atmestas ir dėl šio atsakovo, nesant visų būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi bylos įrodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti UAB Šeimyniškių verslo centro neteisėtus veiksmus (sutarties sąlygų pažeidimą); nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje UAB „Statinių priežiūra“ yra tinkamas atsakovas CK 6.266 straipsnio prasme. Nors UAB „Statinių priežiūra“ teigė, kad ji nėra tinkamas atsakovas, nurodydama, kad nebuvo perduoti sanitariniai mazgai, kuriems priklauso trūkusi žarnelė, nes Priežiūros sutarties Priede Nr. 3 „Objekto charakteristika ir inžinierinių sistemų įrangos sąrašas“ antrojo skyriaus „Inžinerinės sistemos“ dalyje „Vandentiekis ir nuotekos, sanitarinių mazgų skaičius“ nurodytas minuso ženklas, tačiau, įvertinus bylos įrodymus, teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Statinių priežiūra“ buvo perduota pastato bei jo sanitarinių mazgų priežiūra, administravimas ir eksploatavimas. 2008 m. gruodžio 31 d. UAB Šeimyniškių verslo centro ir UAB „Statinių priežiūra“ sudaryta Priežiūros sutartimi UAB „Statinių priežiūra“ pavesta administruoti, tvarkyti, prižiūrėti nekilnojamuosius objektus (antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę, pastatą, įskaitant požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ir teritoriją kartu) bei objektus (patalpas, konstrukcijas, inžinerinę įrangą). Šios sutarties 2.2. punkte nustatyta, kad, nepaisant sutarties prieduose Nr. 5 ir 6 nurodytų konkrečių paslaugų, vykdytojas imasi visų reikalingų priemonių ir veiksmų, ir yra visiškai atsakingas už nekilnojamųjų objektų ir objektų tinkamos būklės palaikymą, jų saugų naudojimą ir pan. Atsakovas UAB „Statinių priežiūra“ taip pat įsipareigojo atlyginti žalą, visus UAB Šeimyniškių verslo centro ir trečiųjų asmenų nuostolius, kuriuos šie patirs dėl netinkamo paslaugų teikimo (Priežiūros sutarties 9.5 punktas). Taigi, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nors Priežiūros sutarties priede Nr. 3 nebuvo fiksuotas tikslus sanitarinių mazgų skaičius, tačiau nėra pagrindo teigti, jog atsakovui UAB „Statinių priežiūra“ nebuvo perduota administruoti, prižiūrėti, valdyti šiame pastate esančią inžinerinę įrangą, sanitarinius mazgus.

Nurodyta, kad reiškiant ieškinį CK 6.266 straipsnio pagrindu ieškovas privalo įrodyti šių aplinkybių visumą – žalą, šios žalos padarymą dėl pastato (statinio, įrengimo) sugriuvimo ar trūkumų, priežastinį ryšį tarp žalos ir pastato (statinio, įrengimo) sugriuvimo ar kitų jo trūkumų. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad ieškovas neįrodė avarijos metu padarytos žalos dydžio, rėmėsi vien tuo, jog byloje esantis prekių sąrašas nėra tinkamas įrodymas, jog jame išvardyti daiktai buvo sugadinti. Tačiau vertindama avarijos metu padarytos žalos dydžio įrodytumą, teisėjų kolegija pasisakė, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, įrodinėdamas avarijos metu padarytos žalos dydį, sugadintų daiktų kiekį, jų vertę, į bylą pateikė 2009 m. gruodžio 10 d. sunaikinto, sugadinto turto apžiūrėjimo aktą, surašytą ieškovo ir UAB „PharmaSwiss“ darbuotojų, kuriame fiksuota, kad įvykio metu buvo sugadinta reklaminė medžiaga, vaistai, kanceliarinės prekės (popierius, vokai, spausdintuvo kasetės); 2009 m. gruodžio 10 d. atsakovo UAB „Statinių priežiūra“ surašytą defektų fiksavimo aktą, kuriame taip pat atsakovo darbuotojas užfiksavo, kad dėl avarijos buvo sugadinti biure esantys daiktai, medikamentų pavyzdžiai, kitos reklamos priemonės; nuotraukas, patvirtinusias, jog buvo sulietas popierius, reklaminė medžiaga, vokai, medikamentai, kiti daiktai; sąskaitas-faktūras, patvirtinusias sugadintų daiktų vertę; UAB „PharmaSwiss“ buhalterės R. L. surašytą sugadintų prekių sąrašą, jų vertę; ieškovo surašytą žalos skaičiavimo išvadą. Dėl to šių bylos įrodymų visuma, priešingai nei laikė pirmosios instancijos teismas, leido padaryti pagrįstas išvadas dėl avarijos metu sugadintų prekių, jų kiekio, padarytos žalos dydžio. Atsakovai jokiais objektyviais duomenimis nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl įvykio metu sugadintų daiktų, jų vertės, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo teigti, kad byloje nebuvo įrodytas įvykio metu trečiajam asmeniui UAB „PharmaSwiss“ padarytos žalos, taip pat išmokėtos draudimo išmokos dydis.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodomus įvykio metu sugadintus daiktus, draudimo sutarties sąlygas, draudimo taisyklių Nr. 004 nuostatas, šalių paaiškinimus, kitas svarbias aplinkybes, priėjo prie teisingos išvados, kad ieškovas neįrodė, jog sugadintas turtas pateko į draudimo objektą, buvo apdraustas ieškovo bendrovėje. Sugadinti daiktai nei pagal draudimo sutartį, nei pagal draudimo taisykles nepatenka į gamybinių įrenginių ar nešiojamos technikos sąvokas, šis turtas nepriskirtinas prie ilgalaikio turto. Pagal daiktų prigimtį, UAB „PharmaSwiss“ vykdomą veiklą (pagrinde vykdo medikamentų reklamos veiklą) sugadinti daiktai, teismo vertinimu, galėtų būti priskirti draudimo taisyklių 5.3 papunktyje nurodytai atsargų kategorijai, tačiau pagal byloje pateiktus įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijimus (polisus) atsargos nebuvo apdraustos. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinusių tai, jog buvo apdraustas UAB „PharmaSwiss“ ir kitas trumpalaikis turtas, atsargos. Taigi ieškovui neįrodžius, kad įvykio metu sugadintas turtas buvo apdraustas ieškovo įmonėje, konstatuota, jog jis neįrodė ieškinio faktinio pagrindo, todėl pareikštas ieškinys pagrįstai buvo atmestas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas,,If P&C Insurance AS“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

Dėl CK 6.193 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo aiškinant draudimo sutarties sąlygas. Kasatoriaus nuomone, teismai draudimo sutarties objekto apibrėžtį išaiškino priešingai tikriesiems sutarties šalių ketinimams, remdamiesi pažodiniu teksto supratimu. Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 5 punkto 5.2 papunktyje pateikta sąvokos „įrengimai“ apibrėžtis, nurodant, kad į šią sąvoką patenka įrengimai, įrankiai, baldai, inventorius, kompiuterinė technika. Draudimo sutarties šalys suprato, kad draudėjo patalpose esantis turtas, kuris naudojamas biuro veikloje, patenka į „įrenginių“ ir „įrankių“ apibrėžtį, nes avarijos metu sugadintas turtas, ieškovo ir draudėjo supratimu, yra biuro inventorius ir darbuotojų darbo įrankiai. Priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ieškovas turėjo vertinti tik savo ir draudėjo ketinimus, t. y. įvertinti, ką draudėjas siekė apdrausti ir ką sutiko apdrausti. Kasatorius pažymi, kad ta aplinkybė, jog draudimo sutartyje nustatytos sąvokos gali būti neaiškios tretiesiems asmenims, negali būti pagrindas atsisakyti ieškovui išmokėti draudėjui draudimo išmoką. Šioje situacijoje neturėtų būti taikoma taisyklė, kad, negalint nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, atsižvelgiama į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, nes abi sutarties šalys deklaruoja turėję tų pačių ketinimų. Teismai ginčijamą sutarties sąlygą aiškino ne pagal tai, kaip jas turėtų suprasti analogiški šalims protingi šalims, o kaip šios sąvokos vartojamos buhalterinėje apskaitoje ir suprantamos buhalterinės apskaitos specialistų. Sąvokos „biuro įranga“, „apyvokos daiktai“, „įrankiai“, „inventorius“ eilinio protingo asmens suprantamos kaip apimančios bet kokias įmonės biuro veikloje naudojamas priemones, visą darbo inventorių ir darbuotojų naudojamas priemones, nepriklausomai nuo to, ar toks turtas pagal buhalterinę apskaitą laikomas ilgalaikiu, trumpalaikiu turtu ar priskirtinas atsargų kategorijai. Teismai sutarties objektą aiškinančias draudimo taisyklių sąvokas išaiškino ne prisijungimo būdu sutartį sudariusios šalies, o trečiojo, už žalą atsakingo asmens naudai, taip pažeisdami CK 6.193 straipsnio 4 dalį.

Dėl CK 6.280 straipsnio ir 6.50 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai netenkino ieškinio bendraisiais CK 6.280 straipsnio ir 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareikšto ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas draudimo teisiniais santykiais, todėl prašymas tenkinti ieškinį CK 6.280 ir 6.50 straipsnių pagrindais buvo atmestas, nes tokiu prašymu keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kasatorius pažymi, kad ieškinyje būtina nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinį pagrindą turi nustatyti būtent teismas. Taigi teismas pagal faktines aplinkybes nustatęs, kad turėtų būti taikomos ne ieškovo nurodytos teisės normos (CK 6.1015 straipsnis), bet kitos, jas ir turėjo taikyti, nes ieškinyje nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir jo nesaisto. Jeigu kasatorius reikštų naują ieškinį CK 6.280 ir 6.50 straipsnių pagrindais, jis negalėtų remtis kitomis aplinkybėmis, nei yra nurodytos šioje byloje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB Šeimyniškių verslo centras prašo ieškovo,,If P&C Insurance AS“ kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl CK 6.193 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo aiškinant draudimo sutarties sąlygas. Pažymėta, kad sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos taikant ir sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodą, todėl taip paprastai negali būti paneigtas vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimas. Sutartis ją prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai aiškinama tais atvejais, kai konkrečios sutarties nuostatos neapibrėžtos aiškiai ir nedviprasmiškai. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nors šalys formaliai neįtvirtino, jog ginčijamas turtas yra draudimo objektas, tačiau, atsižvelgiant į šalių ketinimus, jis pripažintinas tokiu. Toks aiškinimas apie draudimo sutarties objekto apimtį pažeidžia teisinį reglamentavimą, nes sutarties šalims, ypač draudikui svarbu ne tik nustatyti draudimo objektą, bet ir jį identifikuojančius duomenis. Pažymėtina, kad draudimo apsauga yra ribota, o draudėjui norint draudimo apsaugos ribas išplėsti ir susitarti dėl konkrečių sąlygų, šalių sutartos individualios sąlygos nurodomos draudimo polise. Taikytini didesni atidumo, apdairumo, rūpestingumo reikalavimai lemia draudėjo prievolę draudikui aiškiai nurodyti, kokį turtą jis yra suinteresuotas apdrausti, draudiko galimybę aiškiai suvokti draudėjo nurodytą siekiamą apdrausti turtą ir jį įtraukti į turto draudimo sutartį kaip draudimo objektą. Vertinant sutarties nuostatas CK 1.5 straipsnio kriterijumi būtų nelogiška teigti, kad sudarydamas sutartį su draudėju kasatorius neturėjo intereso aiškiai apibrėžti draudimo objekto apimties. Kasatorius išmokėjęs ginčijamą draudimo išmoką draudėjui galėjo ir suklysti, pripažindamas užlietą ginčijamą turtą draudžiamuoju įvykiu. Taigi draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, nesant teisinės prievolės ją išmokėti, neįgyja subrogacijos teisės į trečiuosius asmenis. Draudikas, neteisėtai išmokėjęs draudimo išmoką, pats turi prisiimti su tuo susijusius teisinius padarinius. Siekiant užtikrinti draudimo teisinių santykių stabilumą tarp šalių teisės aktai įtvirtina svarbiąsias draudimo teisiniuose santykiuose vartojamas sąvokas, kurios turi būti aiškinamos sistemiškai taikant kitus teisės aktus, įtvirtinančius šių sąvokų apibrėžtį. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad bylą nagrinėję teismai sąvokas: įrengimai, įrankiai, inventorius, biuro įranga, apyvokos daiktai, apibūdino, kaip jos suprantamos tik buhalterinės apskaitos specialistų yra nepagrįstos. Nurodytos ginčijamų sąvokų reikšmės yra apibrėžtos įstatymų: Įmonės ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 5.2 punkto, Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 11 dalies. Nurodoma, kad analogiški šalims protingi asmenys popieriaus gaminių ir kitų kanceliarinę funkciją atliekančių daiktų nebūtų priskyrę biuro inventoriui ir darbuotojų darbo įrankiams, nes toks aiškinimas lemtų, jog draudimo sutartimi draudžiama viskas, kas priklauso įmonei. Be to, brokerio laiške aiškiai nurodyta, kad UAB „PharmaSwiss“ norėtų apdrausti turtą, kurio sąrašas yra pridedamas, tai reiškia ilgalaikį turtą, kurį įmonė turėjo 2009 m. gruodžio 10 d. dieną. Pažymima, kad yra svarbus teisinis (įstatyminis) sąvokų apibrėžtumas ir jų suderinamumas ne vienoje konkrečioje, o iš esmės visose veiklos srityse. Sąvokos negali skirtis priklausomai nuo to, kurioje veiklos srityje ir atitinkamuose teisiniuose santykiuose jos yra vartojamos.

Dėl CK 6.280 straipsnio ir 6.50 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorius klaidina teismą nurodydamas, kad savo reikalavimą jis kildino iš žalos atlyginimo fakto CK 6.280 ir 6.50 straipsnių pagrindais. Ieškinio reikalavimus jis kildino iš CK 6.1015 straipsnio nuostatų ir šiuos faktus įrodinėjo pirmosios instancijos teisme. Remiantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais civiliniame ginče pareiga apibrėžti ginčo dalyką tenka proceso iniciatoriui – ieškovui. Būtent ieškinio dalykas ir pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą. Kasatoriui kildinant prievolę iš bendrųjų žalos atlyginimo teisės normų į procesą turėtų būti įtrauktas ir asmuo, kuriam buvo išmokėta atitinkama suma, nes paaiškėjus jo gautos žalos atlyginimo nepagrįstumui, atsirastų į jį nukreiptas kasatoriaus regreso reikalavimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikalavimo pobūdžio

Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką už sugadintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens – patalpų nuomotojo (sutarties pagrindu), jo civilinės atsakomybės draudiko bei iš statinių valdytojo (delikto pagrindu).

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012; kt.).

Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, (2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija) draudžianti draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai. Nagrinėjamoje byloje draudiko subrogacijos teisė atsakovų ginčijama tuo aspektu, kad jis išmokėjo draudimo išmoką draudėjui už sugadintą turtą, kuris pagal draudimo sutartį nebuvo draudimo objektas. Šiuo atveju bylos šalys skirtingai aiškina Turto draudimo sutartį, sudarytą ieškovo (draudiko) ir UAB „PharmaSwiss“ (draudėjo), todėl siekiant išspręsti ginčą visų pirma reikia išsiaiškinti tikrąjį draudimo sutarties turinį.

Dėl draudimo sutarties aiškinimo

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, remiantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-152/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-45/2008; kt.).

Sutarčių aiškinimo taisyklių taikymą reglamentuoja CK 6.193 straipsnis, jos išsamiai ir nuosekliai atskleistos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „EKSPO–MATEC“ v. UAB „Baltijos verslininkų namai“, bylos Nr. 3K-3-415/2010; kt.). Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Teismas, vertindamas ir aiškindamas sutartį, pirmiausia turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derindamas šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize, kaip objektyviausiai atspindinčia tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, ir pagal tai kvalifikuoti jų susitarimą. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ne tik CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir 1.5 straipsnyje nurodytais bendraisiais teisės principais. Sutarčių teisėje galioja principas, kad sutartis visų pirma turi būti aiškinama pagal tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos sprendžiama dėl sutarties rūšies ir esmės. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-323/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-323/2010">3K-3-323/2010</a>; kt.).

Aiškinant draudimo sutartis bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos, atsižvelgiant į draudimo santykių specifiką. Draudimo sutartį paprastai sudaro standartinės, bendros sąlygos, išdėstytos draudimo taisyklėse, kurios taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, ir individualios sąlygos, kuriose nurodoma sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis ir kt. Šios, sutartį individualizuojančios, sąlygos daugiausia priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir leidžia draudiko nustatytos taisyklės. Aiškinant draudimo sutartį būtina įvertinti tiek bendras, tiek individualias sutarties sąlygas, visos sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius.

Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., 2001 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. I. Z. N., bylos Nr. 3K-7-397/2001; 2003 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interselas“ v. UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-78/2010; kt.). Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.193 straipsnį turi būti nustatinėjama būtent sutartį sudarančių asmenų valia dėl sutartimi sukuriamų teisinių santykių. Draudimo sutartis, minėta, grindžiama didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, jos šalys bendradarbiauja ir keičiasi informacija, todėl gali ir privalo išsiaiškinti viena kitos tikruosius siekius ir susitarti dėl abiem šalims priimtinos draudimo apsaugos. Nagrinėjamu atveju draudimo sutarties šalys vienodai suprato sutarties sąlygas, taip pat draudimo objektą. Taigi jų ketinimai dėl apdraudžiamo turto sutapo. Tai patvirtina ne tik paaiškinimai teisme, bet ir prieš sudarant sutartį tarp jų vykęs susirašinėjimas dėl draustino turto, sutarties vykdymas, kai draudimo išmoka buvo išmokėta, abiem šalims vertinant, kad sužalotas turtas yra jų sudarytos draudimo sutarties objektas. Nagrinėjamoje byloje tikruosius sutarties šalių ketinimus kitaip traktuoja atsakovas. Pažymėtina, kad subjektų, aiškinančių kitų asmenų valią, kai jos lingvistinė išraiška (sutarties tekstas) gali būti suprantama skirtingai, išvados vis dėlto yra hipotetinio pobūdžio. Dėl to tais atvejais, kai sutarties šalys vienodai aiškina sutarties sąlygas ir savo ketinimus dėl jų, tretieji asmenys turi ribotas galimybes nuginčyti tokius aiškinimus, nors jiems iš sutarties teksto ir atrodytų, kad sutarties šalių ketinimai yra kitokie. Nagrinėjamu atveju vien sutarties lingvistinė analizė neleidžia tiksliai spręsti, koks turtas jos šalių sutarimu buvo apdraustas. Draudimo polise sutarties objektas nurodytas „gamybiniai įrengimai“. Draudimo taisyklėse yra įvardytas draudimo objektas „įrengimai“, kuris aiškinamas kaip apimantis įrengimus, įrankius, baldus, inventorių, kompiuterinę įrangą, detaliau šių sąvokų neatskleidžiant. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami ginčijamą sutarties sąlygą, vadovavosi turto klasifikavimu, taikomu buhalterinėje apskaitoje ir mokesčių teisėje. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju aiškinant draudimo objektą turėjo būti atsižvelgta ne į tai, kokiai turto rūšiai – ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui – priskirtinas sugadintas turtas, o į draudėjo veiklos rūšį, pobūdį, jo naudojamas darbo priemones ir kitą veiklai reikalingą turtą, kuris gali būti traktuojamas kaip įrengimai draudimo taisyklėse apibrėžta prasme, nes draudėjo interesas yra būtent savo veikloje reikalingo ir naudojamo turto draudimas. Toks aiškinimas atitiktų CK 6.193 straipsnio 3 dalies taisyklę, kad, abejojant dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Taip aiškinant yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad dėl trečiojo asmens nuomojamų patalpų užliejimo sugadintas turtas priskirtinas prie įrengimų ieškovo Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr.004 prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai, aiškindami draudimo sutartį, netinkamai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, rėmėsi pažodiniu tekstu ir neatskleidė tikrųjų šalių ketinimų, dėl to be pagrindo nustatė, kad sugadintas turtas nepateko į draudimo sutartimi nustatytą draudimo objektą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė atsakingą už žalos padarymą asmenį, teisinį atsakomybės pagrindą, žalos dydį ir šios teismų išvados nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Išaiškinimas, kad nagrinėjamu atveju sugadintas turtas pakliūva į draudimo sutartimi nustatytą draudimo objekto sampratą, reiškia, kad buvo draudžiamasis įvykis ir draudimo išmoka trečiajam asmeniui išmokėta pagrįstai. Tai sudaro pagrindą ieškovo reikalavimą tenkinti.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog dėl vandentiekio avarijos buvo sugadintas UAB „PharmaSwiss“ priklausantis turtas. Dėl to net ir tuo atveju, jei turtas būtų neapdraustas, įmonė turėtų teisę patirtus nuostolius išsiieškoti iš atsakingo už žalą asmens. Šio asmens (UAB „Statinių priežiūra“) teisinei padėčiai iš esmės neturėtų reikšmės, kas kreipėsi dėl žalos atlyginimo: turto savininkas (kai turtas neapdraustas) ar draudikas (pagal turto draudimo sutartį išmokėjęs draudimo išmoką). Abiem atvejais atsakovas gali ginčyti tiek turto sugadinimo mastą, tiek nuostolių dydį, tiek teikti kitus argumentus dėl atsakomybės netaikymo ar ribojimo.

Patenkinus ieškovo reikalavimą, pareikštą CK 6.1015, CK 6.266 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde nurodytos galimybės tenkinti reikalavimą CK 6.280 straipsnio ir 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnis); nagrinėjamu atveju priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas, todėl keistinas bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme sumokėjo už paduodamus procesinius dokumentus po 345 Lt žyminio mokesčio, todėl iš viso jam priteistina iš atsakovo UAB „Statinių priežiūra“ 1035 Lt žyminio mokesčio. Pirmosios ir kasacinės instancijos teismuose ieškovas patyrė iš viso 3500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taigi šios išlaidos priteistinos iš atsakovo. Taip pat ieškovas pateikė įrodymus, kad 2012 m. spalio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 56956 sumokėjo 41,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, valstybės naudai, todėl ši suma yra priteisiama iš atsakovo UAB „Statinių priežiūra“.

Šioje byloje kasaciniame teisme patirta 44,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kurios, tenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš atsakovo UAB „Statinių priežiūra“ į valstybės biudžetą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Statinių priežiūra“ (j. a. k. 300131675) ieškovo „If P&C Insurance AS“ (į. k. 302279548) naudai 11 501 (vienuolika tūkstančių penkis šimtus vieną) Lt žalos atlyginimo ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. kovo 10 d.) iki teismo nutarties visiško įvykdymo dienos.

Priteisti iš atsakovo UAB „Statinių priežiūra“ (j. a. k. 300131675) ieškovo „If P&C Insurance AS“ (į. k. 302279548) naudai 4576,26 (keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt šešis litus 26 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Statinių priežiūra“ (j. a. k. 300131675) 44,98 Lt (keturiasdešimt keturis litus 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Juozas Šerkšnas