Civilinė byla Nr. 3K-3-85/2013
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03480-2010-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.8 (S)
Vilnius
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Ji nurodė, kad senelė A. K. 1993 m. liepos 1 d. dovanojimo sutartimi, sudaryta Riešės apylinkės savivaldybėje, padovanojo pareiškėjai 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto indeksu 1A1m, (duomenys neskelbtini); pareiškėja dovanotą namo dalį priėmė, tačiau dėl senelės ligos neatliko teisinės sutarties registracijos; sutartis įregistruota tik Riešės apylinkės savivaldybėje. Pareiškėja pažymėjo, kad rūpinosi gyvenamojo namo dalies išlaikymu, mokėjo visus mokesčius. Po senelės mirties 1996 m. vasario 5 d. niekas nesikreipė dėl jos turto paveldėjimo, todėl 1/2 dalis gyvenamojo namo liko nepaveldėta. Pareiškėjos vertinimu, yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti; sąžiningai įgijusi (užvaldžiusi) gyvenamojo namo dalį, jį sąžiningai valdė, buvo įsitikinusi, kad A. K. turėjo teisę jai padovanoti dalį savo turto. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-4664-566/2006, konstatavo, kad A. K. mirties dieną turto neturėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota pareiškėjos nuosavybės teisė į 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tačiau teisinis įregistravimo pagrindas – 2002 m. sausio 3 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartis; į kitą 1/2 dalį gyvenamojo namo daiktinių teisių neįregistruota ir neginčijama, kad ši dalis asmeninės nuosavybės teise priklausė pareiškėjos senelei A. K. Dovanojimo sutartis neįregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje (1964 m. CK 255, 281 straipsniai) ir netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą terminą dovanojimo sutarčiai įregistruoti (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-5275-466/2010). Teismas sprendė, kad dovanojimo sutartis laikytina nesudaryta, pareiškėjai nesukelia teisinių padarinių, todėl dalis namo išliko A. K. nuosavybė.
Nustatęs, kad Vilniaus rajono 1-ajame notarų biure 2006 m. lapkričio 22 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį po A. K. mirties palikimą priėmė M. K. (duktė), R. Ž. ir K. K. (vaikaičiai, pareiškėjos sesuo ir brolis), teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog po senelės A. K. mirties įpėdiniai nesikreipė dėl palikimo priėmimo, kaip ir teiginius, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-4664-566/2006) M. K., R. Ž. ir K. K. trims mėnesiams pratęstas terminas palikimui – atkurtoms nuosavybės teisėms į žemę – priimti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aptariamoje nutartyje paveldimo turto apskritai nedetalizuota, be to, pagal nustatytą teisinį reguliavimą priimti galima visą palikimą (2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės, kad šiuo metu neišduota paveldėjimo teisės liudijimo į 1/2 dalį gyvenamojo namo, teismas nevertino kaip reiškiančios, jog paveldėtojai šio turto kaip palikimo nepriėmė – palikimo atsiradimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu nebuvo žinoma, kad ginčo turtas priklausė palikėjai. Teismas konstatavo, kad, nepaisant to, jog A. K. palikimas priimtas tik 2006 m., jis laikytinas priklausančiu įpėdiniams nuo 1996 m. vasario 5 d., o pareiškėjos prašomo fakto nustatymas, teismo vertinimu, reikštų pripažinimą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į kitiems asmenims, t. y. A. K. įpėdiniams, priklausantį turtą. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėja nebuvo sąžininga ir daikto valdymas nebuvo atviras; ji neatskleidė informacijos, kad po A. K. mirties liko 1/2 dalis gyvenamojo namo; pareiškėja nebuvo sąžininga turto įgijėja nei valdymo pradžioje, nei visą įgyjamosios senaties laiką ir net, pateikdama pareiškimą įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, žinojo apie kliūtis, trukdančias jai tą daiktą įgyti nuosavybėn.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas. Šios instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisinių padarinių, nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties per įstatymo nustatytą terminą neįregistravus atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kaip to buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojusius 1964 m. CK 255, 281 straipsnius, ir Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-5275-466-2010) netenkinus pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą 1/2 dalies gyvenamojo namo dovanojimo sutarčiai įregistruoti – 1993 m. liepos 1 d. dovanojimo sutartis laikyta nesudaryta, nesukelianti teisinių padarinių. Taip, kolegijos vertinimu, nepasitvirtino viena sąlygų, kad pareiškėja nuo 1993 m. atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai kaip savo valdė dalį gyvenamojo namo. Teismas vertino, kad A. K. buvo dalies gyvenamojo namo savininkė iki mirties 1996 m.; pareiškėja po jos mirties galėjo įgyti teisę naudotis šia namo dalimi kaip sava, tačiau, kaip ji nurodė, po A. K. mirties namo dalyje iki mirties gyveno pareiškėjos tėvas ir motina, t. y. jie kartu naudojosi šiuo turtu. Vadinasi, neįrodyta, kad valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Bylos duomenimis, po A. K. mirties jos palikimą priėmė M. K., R. Ž. ir K. K.; jiems Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pratęstas terminas palikimui po A. K. mirties priimti ir 2006 m. lapkričio 22 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Dėl šios priežasties atmesti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad šie asmenys neturėjo teisės paveldėti A. K. palikimo dėl to, jog buvo gyvi jos vaikai, t. y. pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų tėvas ir jo sesuo M. K. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigta suinteresuotų asmenų teisė priimti A. K. palikimą po to, kai dėl jo priėmimo nesikreipė palikėjos vaikai (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2 dalis, 2000 m. CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2 dalis). Nors Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartyje nedetalizuota palikimo apimties, įrašas joje, kad A. K. mirties metu turto neturėjo, teismo vertinimu, nereiškė, jog pareiškėja buvo įgijusi nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį, taip pat kad suinteresuoti asmenys priėmė ne visą palikimą. Pareiškus valią dėl dalies, laikoma, kad priimtas visas palikimas (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja dalyvavo civilinėje byloje Nr. 2-4664-566/2006, kurioje buvo sprendžiama dėl termino palikimui priimti, todėl teismui tai leido spręsti, kad ji nuslėpė nuo suinteresuotų asmenų aplinkybę, jog ji neįgijo nuosavybės teisės į ginčo namo dalį dovanojimo sutarties pagrindu ar pagal įgyjamąją senatį. Net jeigu suinteresuoti asmenys būtų žinoję apie sudarytą dovanojimo sutartį, byloje neįrodyta, kad jiems buvo žinoma apie šios sutarties negaliojimą. Taigi dėl pareiškėjos elgesio suinteresuoti asmenys klaidingai suvokė faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad pareiškėja negali būti laikoma atvirai ir sąžiningai valdžiusia ginčo namo dalį, taip pat išvadą, jog, suinteresuotiems asmenims priėmus palikimą, jie paveldėjo ir A. K. iki mirties valdytą gyvenamojo namo 1/2 dalį, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais; papildomai nurodė, kad pagal 1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko, nes teisiniuose santykiuose turi būti tęstinumas ir negali būti situacijos, kai tam tikrą laiką, iki palikėjai priims palikimą, turtas niekam nepriklausytų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorė (pareiškėja) prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimus, pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CK nustatytų viseto sąlygų nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą įgyti įgyjamąja senatimi. Teismai formaliai vertino 1993 m. liepos 1 d. dovanojimo sutartį, kaip daikto sąžiningo užvaldymo pagrindą; šia sutartimi pareiškėjai kasatorės senelė padovanojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo; šį daiktą kasatorė priėmė ir iš karto ėmė jį valdyti. Dovanojimo sutartis yra dokumentas, kad pareiškėja turi titulą namo dalį valdyti, juo naudotis, t. y. elgtis kaip daikto savininkė. Riešės seniūnijos 2009 m. liepos 21 d. pažymos Nr. A12-137 (5.5) duomenimis taip pat patvirtinama, kad pareiškėjos titulas pagrįstas dovanojimo sutarties pagrindu ir kad nuo 1993 m. liepos 1 d. su pareiškėja, kaip 1/2 namo dalies valdytoja ir naudotoja, tretieji asmenys neturėjo reikalų; namo dalies valdymas ir naudojimas yra sąžiningas, nepertraukiamas nuo 1993 m. liepos 1 d.; pareiškėja valdo daiktą kaip savą nesislapstydama (atvirai); užvaldydama daiktą ji buvo pagrįstai įsitikinusi, kad jos senelė turėjo teisę jai šį daiktą padovanoti, o dovanojimas lėmė, kad niekas daugiau teisių į dovaną už pareiškėją neturėjo. Teismai be pagrindo pasisakė dėl kasatorės nesąžiningumo; tokie teiginiai paneigiami pareiškėjos motinos L. K., kitų liudytojų parodymais, tačiau teismai į juos neatsižvelgė, taip sukėlė pagrįstų abejonių dėl priimtų sprendimų objektyvumo.
2. Dėl suinteresuotų asmenų teisių į ginčo daiktą netinkamo išsprendimo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai plečiamai išaiškino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-4664-566/2006) konstatuotų aplinkybių teisinę reikšmę, nagrinėjant pareiškėjos prašomą nustatyti juridinį faktą šioje byloje. Aptariamoje nutartyje nustatyta, kad po A. K. mirties 1996 m. vasario 5 d. pareiškėjai M. K. (duktė), K. K. ir R. Ž. (vaikaičiai) prašė teismo pratęsti terminą palikimui – žemės sklypui – priimti, nes nuosavybės teisė į žemės sklypą palikėjai atkurta tik 2001m. gegužės 14 d., t. y. po jos mirties. Teismas negali peržengti reikalavimo ribų ir atnaujinti terminą kitam palikėjos turtui priimti, juolab kad kito turto nebuvo ir negalėjo būti, nes, minėta, 1/2 dalis gyvenamojo namo 1993 m. liepos 1 d. buvo padovanota L. V. Taigi juridinio fakto nustatymo bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo, remdamiesi aptariama Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, pasisakyti apie tai, kad 1/2 dalis gyvenamojo namo yra paveldimas turtas; pirmiausia senelės mirties dieną buvo gyvas jos sūnus, pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų (K. K. ir R. Ž.) tėvas T. K. bei jo sesuo M. K.; jie buvo vieninteliai įpėdiniai pagal įstatymą; po tėvo mirties 1997 m. balandžio 23 d. jo turtą paveldėjo kasatorės, K. K. ir R. Ž. motina L. K.; kasatorė nepretendavo į senelės žemę dėl galiojančio susitarimo, kad ją paveldės K. K. ir R. Ž., o kasatorei teks dovanota dalis namo.
Suinteresuotas asmuo A. V. pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys K. K. ir R. Ž. prašo skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Jie nurodo, kad dovanojimo sutarties teisinė reikšmė teismų įvertinta tinkamai, tačiau šiuo atveju nenuosekli kasatorė; teigdama, kad dovanojimo sutartis sudaryta ir galioja, šioje byloje siekia nustatyti nuosavybės teisės įgijimą į ginčo daiktą kitu pagrindu, t. y. įgyjamąja senatimi. Teismai tinkamai sprendė, kad turto registravimo įstaigoje neįregistruota dovanojimo sutartis pagal tuo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255, 281 straipsniai) laikytina nesudaryta. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-5275-466-2010) atmestas kasatorės prašymas atnaujinti terminą dovanojimo sutarčiai įregistruoti. Riešės seniūnijos 2009 m. liepos 21 d. pažyma Nr. A12-137 (5.5) dėl pastatų priklausomybės išduota pagal padarytus įrašus ūkinėje knygoje, tačiau ši knyga neskirta dovanojimo sutartims registruoti; nežinomų asmenų neaiškiomis aplinkybėmis padaryti įrašai ūkinėje knygoje neturi teisinės reikšmės, nes, minėta, šie dovanojimo sutarties neįregistravimo ir teisinių padarinių klausimai išspręsti teismo, nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Suinteresuotiems asmenims apskritai kyla abejonių dėl palikėjos tikrosios valios sudaryti dovanojimo sutartį, ypač pažymima, kas sutartis sudaryta ne notarine forma ir tai, jog sutartį Riešės seniūnijoje patvirtino ir pirmiau nurodytą pažymą išdavė tas pats asmuo; dėl to nei sutartis, nei jos nurodymas ūkinėje knygoje, suinteresuotų asmenų vertinimu, negali sukelti teisinių padarinių, juolab patvirtinti daikto valdymą ir jo pradžios momentą.
Atsiliepimą teikiantys asmenys taip pat atmeta tuos kasacinio skundo argumentus, kuriuose keliami ginčo daikto paveldėjimo klausimai. Jie pirmiausia nurodo, kad palikimo priėmimo klausimo nebuvo sprendžiama šioje byloje; antra, palikėjos A. K. vaikai nepasinaudojo pirmenybės teise prieš kasatorę ir suinteresuotus asmenis priimti palikimą, todėl ši teisė atsirado suinteresuotiems asmenims (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2000 m. CK 5.11 straipsn1 dalies 1, 2 punktai, 2 dalis). Priimti galima tik visą palikimą, tačiau suinteresuoti asmenys nežinojo apie visą palikėjos turtą, todėl jiems paveldėjimo teisės liudijimas į ginčo turtą ir nebuvo išduotas.
Kasatorė skunde iš esmės neginčija teismų išvados dėl sąlygų nuosavybės teisei į daiktą įgyti pagal įgyjamąją senatį visumos nebuvimo, bet kelia tik vieną jų, t. y. tai, kad daiktą valdo nuo 1993 m. liepos 1 d. Gyvenamojo namo dalies valdymas turėjo prasidėti atvirai, apie jį žinant kitiems suinteresuotiems asmenims, tačiau šiuo atveju neaišku, kaip kasatorė galėjo valdyti namą, jeigu jame iki 1996 m. vasario 5 d. gyveno A. K. ir jį valdė kaip namo savininkė. Dėl to nepagrįsti teiginiai, kad kasatorė nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d. nepertraukiamai valdė 1/2 dalį gyvenamojo namo; tai, kad ji name gyveno nuo gimimo, nereiškia, kad namą valdė ar įgijo; kaip ir kasatorė, po palikėjos mirties ginčo namo dalyje gyveno jos tėvas ir motina ir jie kartu naudojosi šiuo turtu. Kasatorės argumentus, kuriuose išreiškiamas nesutikimas su teismų vertinimu, kad ji nelaikytina sąžininga daikto įgijėja, suinteresuoti asmenys laiko neatitinkančiais faktinių aplinkybių ir nepagrįstais CK 4.70 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo kontekste. Kasatorė 2005 m. spalio 12 d. pareiškimu atsisakė A. K. palikimo, tačiau nuslėpė nuo suinteresuotų asmenų, kad palikėjai mirties metu priklausė 1/2 dalis namo; tai jiems paaiškėjo po kasatorės inicijuotos bylos atnaujinti terminą dovanojimo sutarties teisinei registracijai atlikti išnagrinėjimo. Kreipdamasi į teismą šioje byloje kasatorė taip pat žinojo, kad A. K. įpėdiniai turi už ją daugiau teisių į užvaldomą daiktą, tačiau jų negalėjo įgyvendinti dėl nesąžiningų kasatorės veiksmų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal įstatyme įtvirtintą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką įgyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis – išspręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamąja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir pašalinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktą. Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgą laiką daiktą kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises, tačiau tam, kad valdymas transformuotųsi į nuosavybės teisę, įstatymo nustatytos tam tikros sąlygos (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje kasatorė teisiškai neįregistruotu 1993 m. liepos 1 d. dovanojimo sandoriu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą, tačiau būtent šia aplinkybe ji remiasi kaip patvirtinančia daikto teisėtą užvaldymą. Sutartis teismų įvertinta kaip nesukelianti kasatorei teisinių padarinių; teismai pažymėjo, kad kasatorė negali įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisės į sutarties dalyku buvusią dalį gyvenamojo namo, nes tai reikštų suinteresuotų asmenų interesų pažeidimą, kuris nesiderina su įgyjamosios senaties instituto taikymu. Nors paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą jiems išduotas 2006 m. lapkričio 22 d., tačiau, teismų vertinimu, šis daiktas laikytinas priklausančiu įpėdiniams nuo 1996 m. vasario 5 d., t. y. nuo palikėjos mirties (CK 5.3, 5.50 straipsniai).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad įgyjamosios senaties institutu užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011). Dėl to šioje byloje pasisakytina dėl negaliojančio dovanojimo sandorio ir įgyjamosios senaties instituto teisinio santykio.
Dėl įgyjamosios senaties taikymo sąlygų
Kasacinis teismas išaiškino CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas ir atskleidė jų turinį. Pagal kasacinio teismo praktiką įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. G. K., VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. V. įmonės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-202/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Narėpų metaliniai garažai“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Terekas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-156/2010; kt.).
Valdymo atvirumo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinama kaip nustatytina nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011). Toks kasacinio teismo išaiškinimas padarytas, atsižvelgus į specialiųjų įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančių teisės normų pobūdį, perspektyvas plėtoti šį civilinės teisės institutą, kartu nepaneigiant galimybės pagal CK 4.27 straipsnį 2 dalį daikto valdymą, kaip savarankišką teisę, registruoti, siekiant apsaugoti valdytojo teises, jų nesiejant su tikslu įgyti valdomą daiktą įgyjamosios senaties pagrindu.
Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. Šiaulių rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2011). Sąžiningas valdymas yra toks, kai valdyti pradedantis asmuo (tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi) yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Valdymas taip pat turi būti teisėtas – įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis).
Aptartos įgyjamosios senaties taikymui reikšmingos sąlygos aktualios nagrinėjamoje byloje, nes teismai, atmesdami kasatorės pareiškimą, jos veiksmus, valdant nekilnojamąjį turtą, kvalifikavo kaip neatvirus, neteisėtus ir nesąžiningus.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino iš negaliojančio dovanojimo sandorio kylančių faktinių aplinkybių teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Minėta, teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Antada“ pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-32/2008). Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 3 dalis).
Teismai byloje nustatė, kad A. K. 1993 m. liepos 1 d. dovanojimo sutartimi padovanojo kasatorei 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartis įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įregistruota turto registravimo įstaigoje, todėl negalioja nuo sudarymo momento (1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis, 282 straipsnis). Taigi dovanojimo sandoris nesukūrė teisinių padarinių, jo, kaip teisinę reikšmę turinčio dokumento, nėra ir kasatorė šio sandorio pagrindu negali reikalauti nuosavybės teisės į pirmiau nurodytą 1/2 dalį gyvenamojo namo. Tačiau sandorio sudarymo faktas reiškia, kad A. K. jai nuosavybės teise priklausančią dalį gyvenamojo namo savo valia perdavė kasatorei valdyti, todėl ši sąžiningai ir teisėtai įgijo ir valdo daiktą nuo sandorio sudarymo.
Teismai taip pat nustatė, kad kasatorė gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) nuo gimimo gyveno kartu su senele A. K. ir tėvais T. K., L. K. iki šių asmenų mirties bei gyvena ir valdo gyvenamąjį namą iki šiol. Šis faktas buvo žinomas tiek A. K. vaikams K. K. ir M. K., tiek suinteresuotiems asmenims (A. K. vaikaičiams) R. Ž. ir K. K. ir reiškia, jog kasatorė gyvenamąjį namą valdė atvirai. Po A. K. mirties 1996 m. jos vaikai K. K. ir M. K., kaip pirmos eilės įpėdiniai, nereiškė pretenzijų į A. K. palikimą (1/2 dalį gyvenamojo namo). Ši faktinė aplinkybė reiškia, kad A. K. valia dėl gyvenamojo namo dalies perdavimo kasatorei valdyti nuosavybės teise šiems asmenims buvo žinoma, jie pripažino kasatorės teises ir patvirtina, jog kasatorė nekilnojamąjį daiktą įgijo ir valdė teisėtai, atvirai bei sąžiningai.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais suinteresuotų asmenų R. Ž. ir K. K. argumentus dėl jų paveldėjimo teisių į A. K. palikimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad laikotarpiu iki 2006 m. rugsėjo 19 d., kai suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2-4664-566/2006) buvo pratęstas terminas palikimui priimti, ir 2006 m. lapkričio 22 d., kai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, jie nebuvo priėmę A. K. palikimo ir nepretendavo į jai priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo. Procesas teisme, prašant pratęsti terminą palikimui priimti, inicijuotas po to, kai paaiškėjo aplinkybė apie Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. sprendimu palikėjai A. K. atkurtas nuosavybės teises į 1,99 ha žemės (duomenys neskelbtini); prašyme teismui, be kita ko, nurodyta, kad palikėja neturėjo kito turto (civilinė byla Nr. 2-4664-566/2006). Taigi suinteresuoti asmenys byloje kėlė mirusios senelės teisių į žemę perėjimo (paveldėjimo) jiems klausimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į pirmiau nurodytą aplinkybę, kad bylos dalyviai yra artimieji giminaičiai, kurie nuo 1993 m. iki 2006 m., t. y. visą kasatorės daikto valdymo laikotarpį, nekėlė ginčo dėl daikto valdymo (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Byloje nepateikta duomenų, kurie paneigtų daikto atvirą ir sąžiningą valdymą, kuris tęsėsi laikotarpiu 1993–2006 m.; suinteresuoti asmenys, nekėlę ginčo iki 2006 m., neteko teisės, remdamiesi įgyjamosios senaties instituto normas reglamentuojančių teisės normų pažeidimu, išspręsti paveldėjimo klausimus.
Minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įgyjamosios senaties institutu užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011). Tai, be kita ko, reiškia, kad asmuo, įgijęs nekilnojamąjį daiktą sandoriu, kuris atitiko sandorio šalių valią ir įstatymo reikalavimus, tačiau jo neįregistravęs ir dėl to sandoriui tapus negaliojančiu (1964 m. CK 255 straipsnis), savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais. Taigi byloje nustačius, kad kasatorė neatliko įstatymo nustatytų imperatyviųjų teisinių veiksmų dovanojimo sandoriui įregistruoti, ji neteko teisės dovanojimo sandorio pagrindu įgyti nuosavybės teisių į 1996 m. mirusiai A. K. priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo, todėl turi teisę ginti pažeistas teises, remdamasi įgyjamosios senaties institutu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, kvalifikuodami kasatorės veiksmus pagal nustatytas faktines aplinkybes, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įgyjamosios senaties klausimais, todėl konstatuoja, jog, kasatorei neturint teisinio pagrindo įgyti nuosavybės teisių į A. K. nuosavybės teise priklausiusio 1/2 dalį gyvenamojo namo pagal dovanojimo sutartį dėl neatliktų sandorio teisinės registracijos veiksmų, esant aptartoms nustatytoms įgyjamosios senaties sąlygoms, jos teisės turi būti ginamos. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo kasatorės pareiškimas tenkintinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 72,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą pareiškimą tenkinti, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš suinteresuotų asmenų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. V. pareiškimą tenkinti ir nustatyti, kad L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į A. K. priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu IAI/m, esančio (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš K. K. (K. K.), a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą po 36,49 Lt (trisdešimt šešis litus 49 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
