Civilinė byla Nr. 3K-7-32/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02574-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 45.4; 69
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2012 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ ieškinį atsakovei Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas, kilęs iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, yra dėl perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės, jos sąlygų nustatymo ir įrodinėjimo. Ieškovė AB „Eurovia Lietuva“ prašė teismo iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės administracijos dėl jos neteisėtų pirkimo veiksmų, priteisti 86 269,60 Lt tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų.
Ukmergės rajono savivaldybės administracija (toliau ir – perkančioji organizacija, atsakovė) 2010 m. birželio 4 d. paskelbė viešąjį pirkimą „Užterštų teritorijų Ukmergės kariniame miestelyje sutvarkymo darbai“, vykdomą supaprastinto atviro konkurso būdu. AB „Eurovia Lietuva“ (toliau ir – ieškovė, kasatorė) kartu su partneriu VšĮ „Grunto valymo technologijos“ (toliau kartu ir – tiekėjas) pateikė pasiūlymą. Perkančioji organizacija 2010 m. rugpjūčio 4 d. informavo tiekėją apie jo pasiūlymo atmetimą pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 39 straipsnio 2 dalies 2 punktą (pasiūlymas neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų). Tiekėjas 2010 m. rugpjūčio 9 d. dėl to perkančiajai organizacijai pateikė pretenziją, kurią išnagrinėjusi, atsakovė 2010 m. rugpjūčio 13 d. panaikino savo sprendimus dėl pasiūlymų eilės sudarymo ir laimėtojo nustatymo. Perkančioji organizacija 2010 m. rugsėjo 2 d. informavo ieškovę, kad jos pasiūlymas vėl atmetamas. Tiekėjas 2010 m. rugsėjo 10 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl pakartotinio jo pasiūlymo atmetimo, tačiau perkančioji organizacijos jos netenkino ir savo priimtų sprendimų nekeitė. Ieškovė, skųsdama šiuos perkančiosios organizacijos veiksmus, 2010 m. rugsėjo 23 d. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Atsakovė, galiojant pirmosios instancijos teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, 2010 m. lapkričio 19 d. nutraukė pirkimo procedūras (VPĮ 7 straipsnis). Dėl šio sprendimo ieškovė atsakovei pateikė trečiąją pretenziją, tačiau perkančioji organizacija atsisakė ją nagrinėti. Šį perkančiosios organizacijos sprendimą tiekėjas apskundė teismine tvarka patikslindamas savo pirminį ieškinį teismui. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu, tenkindamas ieškovės ieškinį, panaikino atsakovės sprendimus atmesti tiekėjo pasiūlymą, nustatyti laimėtojų eilę ir nutraukti pirkimo procedūras. Šio teismo sprendimo atsakovė neginčijo, jis įsiteisėjo.
Atsakovė 2011 m. gegužės 23 d. panaikino savo sprendimus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šalių ginčą, atnaujino pirkimo procedūras bei tiekėjų pasiūlymų vertinimą. Kita dieną po tiekėjų informavimo apie šiuos veiksmus perkančioji organizacija priėmė sprendimą dėl naujų priežasčių pakartotinai nutraukti atnaujintas pirkimo procedūras. Ieškovė, neginčydama šio atsakovės sprendimo, kreipėsi į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo prašydama iš perkančiosios organizacijos priteisti tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų atlyginimą, iš viso 86 269,60 Lt. Ieškovės manymu, yra visos perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kurie buvo konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, turinčiu prejudicinę galią, žala, kurią patyrė ir gali įrodyti leistinomis priemonėmis, bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir sukeltos žalos (jei nebūtų neteisėtų veiksmų, ieškovės pasiūlymas turėjo būti pripažintas laimėjusiu konkursą).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl deliktinės perkančiosios organizacijos atsakomybės, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp jų (faktinį ir teisinį) ir kaltę. Dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio29 d. sprendimo, kuriuo perkančiosios organizacijos veiksmai pripažinti neteisėtais ir panaikinti, teismas sprendė, kad tai nepakankama tam, kad būtų konstatuotas priežastinis ryšys tarp perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų ir ieškovės prašomos priteisti žalos. Priežastinio ryšio egzistavimą galima pripažinti tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad be neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų tiekėjas būtų laimėjęs konkursą, su juo būtų sudaryta viešojo darbų pirkimo sutartis, dėl kurios vykdymo pastarasis gautų pajamų. Pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkinus ieškovės ieškinį, šalys buvo grąžintos į prieš pažeidimą buvusią padėtį, perkančioji organizacija turėjo iš naujo atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus. Dėl to ieškovė privalėjo įrodyti, kad, atnaujinus pirkimo procedūras, jos pasiūlymas būtų pripažintas laimėtoju.
Teismas, be kita ko, sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovės pasiūlymas neatitiko pirkimo sąlygų, turėjo būti atmestas (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punktas), net jei pirkimo procedūros nebūtų nutrauktos, todėl tiekėjas nebūtų laimėjęs konkurso, jis nebegali reikalauti atlyginti žalą iš perkančiosios organizacijos. Teismo teigimu, ieškovės pasiūlymas neatitiko pirkimo sąlygų, susijusių su perkamų darbų kiekiais (perkančioji organizacija siekė, kad statybinės šiukšlės būtų išvežtos 85 km ir 74 km atstumais, o ieškovės jas pasiūlė išvežti tik 10 km atstumu). Tiekėjas, pateikdamas pasiūlymą, privalėjo siūlyti perkančiajai organizacijai visą nurodytą darbų apimtį, jam kaip ir kitiems tiekėjams nebuvo leidžiama pateikti alternatyvių pasiūlymų, kitaip jie būtų atmesti. Teismas pažymėjo, kad, nors pasiūlymo neatitiktis nustatyta iš tiekėjo iniciatyva (perkančiajai organizacijai neprašant) pateiktos lokalinės sąmatos, tačiau ši įeina į pasiūlymo apimtį, todėl jos atitiktis iškeltiems reikalavimams turėjo būti vertinama bei priimtas sprendimas pagal VPĮ ir pirkimo sąlygas, nepažeidžiantis viešųjų pirkimų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų. Dėl šiukšlių išvežimų atstumų neatitikties perkančioji organizacija tiekėjo galėjo prašyti paaiškinti dviprasmiškus duomenis, bet ne juos patikslinti a fortiori keičiant pasiūlymo esmę.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės AB „Eurovia Lietuva“ apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais. Teismas pažymėjo, kad, remiantis kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl tiekėjų patirtos žalos atlyginimo iš perkančiųjų organizacijų, vien pastarųjų neteisėtų veiksmų nustatymo faktas nepripažintinas pakankama aplinkybe priteisti nuostolius. VPĮ reikalavimų pažeidimas dar nereiškia, kad, jų nesant, tiekėjų (ieškovų) pasiūlymai būtų pripažinti laimėjusiais konkursus ir jiems būtų suteikta teisė vykdyti viešojo pirkimo sutartį (faktinis priežastinis ryšys). Atsižvelgiant į tai, tik neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų nustatymas nesudaro pagrindo spręsti dėl tiekėjų negautų pajamų; šios turi būti ne hipotetinės, o realiai numatomos bei tikėtinos gauti. Tai nepaneigia VPĮ 93 straipsnio veiksmingumo, nes juo įtvirtinta teisė apskritai į žalos, t. y. išlaidų, nuostolių, žalos, kaštų, atlyginimą, taip pat negautų pajamų kompensavimą, šių atitiktį nustatytiems kriterijams (tikėtinumas, realumas) privalo įrodyti jas priteisti reikalaujantis asmuo.
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su ieškovės pozicija dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo padarinių šalių teisiniam ginčui dėl žalos, pažymėjo, kad skundžiamu 2012 m. vasario 2 d. pirmosios instancijos teismo sprendimu nekvestionuoti ir iš naujo nevertinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės ir konstatuotas atsakovės veiksmų neteisėtumas, o spręstas klausimas dėl ieškovės įrodinėjamos žalos fakto (pagrįstumo, realumo), jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei žalos atsiradimo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovė neįrodė, jog perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai tiekėjui sukėlė žalą, nes neginčytinai nenustatyta, kad šio tiekėjo pasiūlymas iš tiesų būtų pripažintas laimėtoju. Priešinga pozicija neišplaukia ir iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo, nes juo nebuvo sprendžiama tiekėjo pasiūlymo atitiktis pirkimo sąlygoms. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nagrinėti šį klausimą, o nustatęs, kad pasiūlymas neatitinka pirkimo sąlygų dėl reikalaujamos darbų apimties (išvežamų šiukšlių atstumų), padarė pagrįstą išvadą, kad net ir tuo atveju, jeigu pirkimas nebūtų nutrauktas ir tiekėjo pasiūlymas būtų vertintas iš naujo, jis turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė tiekėjo pasiūlymo neatitiktį, dėl jo priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad dėl atsiradusių aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, atsakovė turėjo teisę antrąjį kartą nutraukti viešąjį pirkimą (VPĮ 7 straipsnio 4 dalis); pagal pirkimo sąlygas darbai turėjo būti atlikti iki 2011 m. birželio 1 d., pirkimo tęsti tapo nebeįmanoma, nes nustatytu terminu darbai nebūtų atlikti; viešojo darbų pirkimo sutartis nebuvo sudaryta nė su vienu iš tiekėjų, pirkimo procedūrų nutraukimas neginčytas, ieškovė dalyvavo analogiškame naujai paskelbtame pirkime.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė AB „Eurovia Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį dėl žalos atlyginimo tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
Kasatorės teigimu, žalos atlyginimo institutas neretai yra vienintelė galimybė apginti pažeistas teises, nes kitomis teisių gynybos priemonėmis prieš perkančiąją organizaciją nebegalima pasinaudoti (sudaryta ir įvykdyta sutartis, nepritaikytos laikinosios apsaugos priemonės), tačiau ši priemonė išlieka neefektyvi, tik deklaratyviai įtvirtinta VPĮ, o teismų praktikoje neužtikrinamas veiksmingas tiekėjų teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimas, ypač dėl sudėtingo priežastinio ryšio ir žalos nustatymo. Kasacinėje praktikoje iki šiol nagrinėtose šios kategorijos bylose nebuvo spręsta dėl tiekėjo teisių į žalos atlyginimą įgyvendinimo, kai viešojo pirkimo procedūros paskelbtos atviro konkurso būdu, t. y. esant artimesniam ryšiui tarp neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų atmetant mažiausios kainos pasiūlymą ir tokiam tiekėjui sukeliamos žalos. Kita vertus, žemesnės instancijų teismų praktika šiose bylose nevienoda, nenuosekli, teikėjų teisių gynyba dėl to neapibrėžta. Skundžiamuose teismų sprendimuose nesivadovauta Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, suformuotais civilinėje byloje Nr. 2A-1815/2012.
Kasatorės manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į nagrinėjamam šalių ginčui reikšmingą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu konstatuotus neteisėtus perkančiosios organizacijos veiksmus, jo sukeliamus padarinius šalių ginčui, ypač dėl priežastinio ryšio nustatymo; ieškovė neteisėtai buvo verčiama iš naujo įrodinėti savo pasiūlymo atitiktį pirkimo sąlygoms, nors tai jau buvo atlikusi pirmajame teismo procese, be to, atsakovė to neginčijo, bet pasirinko pirkimo procedūrų nutraukimą. Dėl nurodytų aplinkybių teismai sumenkino įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmę, padarė priešingas nei jame nurodytos išvadas dėl perkančiosios organizacijos teisės atmesti pasiūlymą pagal ieškovės pateiktą darbų sąmatą arba jeigu ji būtų nepateikta, nes pirkimo sąlygose tokio reikalavimo (pateikti šį dokumentą) neįtvirtinta.
Įsiteisėjusio teismo sprendimo galios paneigimas pasireiškė ir tuo, kad teismai savo sprendimus grindė hipotetinėmis prielaidomis apie perkančiosios organizacijos veiksmus, kreipiantis pasiūlymo paaiškinimo, taip pat sprendimą atmesti pasiūlymą. Be to, teismai nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimas buvo tik formalus, o konstatuoti VPĮ pažeidimai neturėjo reikšmės tiekėjo neigiamiems padariniams ir tiekėjo bei perkančiosios organizacijos teisių apimčiai, nes pastaroji po savo sprendimo panaikinimo galėjo iš karto priimti naują sprendimą, pakartotinai atmesdama ieškovės pasiūlymą. Kita vertus, tokia jų pozicija nedera su kasacinėje praktikoje suformuota formalaus pažeidimo doktrina, pagal kurią, sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, atsižvelgtina į jų sukeliamus neigiamus padarinius tiekėjams.
Kasatorė vertina, kad teismai, formaliai aiškindami pirkimo dokumentus bei spręsdami dėl jos pasiūlymo neatitikties pirkimo sąlygoms, susijusiomis su išvežamų šiukšlių atstumais, esmingai pažeidė VPĮ 25 straipsnio nuostatas, jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat nesiaiškino tikrosios perkančiosios organizacijos valios ir pirkimo sąlygų turinio. Perkančioji organizacija statybinių šiukšlių išvežimą apibrėžė pagal siekiamą rezultatą, nenustatant konkrečios vietos. Ieškovės pasiūlymas atitiko šias pirkimo sąlygas, todėl teismai spręsdami priešingai pažeidė VPĮ nuostatas dėl perkančiosios organizacijos pareigos vertinti tarpusavyje lygiaverčius pasiūlymus. Be to, teismų netinkamai konstatuota, kad šiukšlės turėjo būti išvežtos konkrečiu 85 kilometrų atstumu, to pirkimo sąlygose nenustatyta, todėl pirkimo sąlygos netinkamai aiškintos ir taikytos. Net jei pirkimo sąlygose toks reikalavimas dėl konkretaus šiukšlių išvežimo atstumo būtų, tokia pirkimo sąlyga būtų diskriminacinė, šis reikalavimas kaip neteisėtas negalėtų būti taikomas.
Kasatorės nuomone, teismai neužtikrino šalių rungimosi procese, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, svarbių ginčo sprendimui įrodymų – darbų sąmatos – apskritai netyrė. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės pasiūlyme buvo pasiūlyta šiukšles išvežti tik 10 kilometrų atstumu. Lokalinėje sąmatoje buvo nurodytas bendras apytikslis 60 kilometrų atstumas, kuris susidaro sudėjus 17 eilutę, kurioje nurodytas 10 kilometrų atstumas, su 18 eilute, kurioje aptarti kaštai už kiekvieną papildomą kilometrą (nurodant 50 km koeficientą). Perkančioji organizacija, be abstrakčių teiginių procese (procesiniuose dokumentuose ar žodinio bylos nagrinėjimo metu), kitokių nepateikė, o byloje nesurinkta nė vieno įrodymo, pagrindžiančio atsakovės poziciją dėl ieškovės pasiūlyto 10 kilometrų šiukšlių išvežimo atstumo, teismai šią jos (atsakovės) poziciją vertino be įrodymų bei nepagrįstai konstatavo ją atitinkantį faktą. Teismai nepatikrino ir netyrė atsakovės teismui pateiktų melagingų teiginių, jų įsitikinimas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstas.
Kasatorė pažymi, kad detalesnius paaiškinimus apie šiukšlių išvežimo atstumus bei tai, kad šiukšles veš į savo nuosavą perdirbimo vietą, perkančiajai organizacijai pateikė pirmąja pretenzija (2010 m. rugpjūčio 9 d.). Perkančioji organizaciją, šią išnagrinėjusi, panaikino savo anksčiau priimtus sprendimus dėl ieškovės pasiūlymo atmetimo. Taigi skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta faktinė aplinkybė buvo paneigta ikiteisminėje pirmojo ginčo nagrinėjimo (dėl pasiūlymo atmetimo) stadijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiekėjo pasiūlymas antrą kartą buvo atmestas visai dėl kitų priežasčių, t. y. ne dėl pasiūlymo neatitikties.
Kasatorė laikosi pozicijos, kad, atsižvelgiant į tai, jog jos pasiūlymas atitiko pirkimo sąlygas, jos pasiūlyta kaina mažiausia, nekonstatavus VPĮ pažeidimų ir dėl jų neužsitęsusio ginčo sprendimo teisme, perkančioji organizacija turėjo toliau tęsti pirkimo procedūras ir su ieškove sudaryti viešojo darbų prikimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl pakartotinio pirkimo procedūrų nutraukimo teisėtumo neturi reikšmės ieškinio pagrįstumui. Pirkimo procedūros užsitęsė dėl pačios perkančiosios organizacijos veiksmų pirmą kartą atmetant tiekėjo pasiūlymą, šių veiksmų neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Dėl to egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp to, kad dėl atsakovės kaltės ieškovė neteko galimybės sudaryti viešojo pirkimo sutartį pagal pateiktą pasiūlymą laikantis pirkimo sąlygų ir kad dėl to ieškovė patyrė žalą. Tokios pozicijos teismas laikėsi ankstesnėje praktikoje. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė dėl priežastinio ryšio pasisakydamas, kad ieškovė neįrodė, jog būtent su ja iš tiesų būtų sudaryta viešojo darbų pirkimo sutartis, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Tiekėjas negali prognozuoti perkančiosios organizacijos veiksmų, todėl, jų nebuvus, objektyviai negalima įrodyti, kad šie būtų atlikti.
Atsakovė Ukmergės rajono savivaldybės administracija įstatymų nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas nenustatė (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kyla objektyvus poreikis keisti ligšiolinę kasacinę praktiką dėl perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Kasacinis teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai) ir pabrėžia, jog bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, nurodo, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildant naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumo principo (toliau ir – veiksmingumo principas) reikšmės žalos atlyginimo procese, perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės sąlygų, priežastinio ryšio įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims. Šioje byloje taip pat bus plėtojamos kitos kasacinėje jurisprudencijoje suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės viešųjų pirkimų srityje.
Dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumo principo taikymo žalos atlyginimo kontekste
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo pirkimo apskundimo procedūras reglamentuoja tiek nacionalinė (VPĮ V skyrius, CPK XXI1 skyrius), tiek Europos Sąjungos teisė, būtent – Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymo ir kito teisės akto, susijusio su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau viena – Direktyva Nr. 89/665), kurią iš dalies pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva 2007/66/EB dėl viešojo sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau Direktyva Nr. 89/665 su pakeitimais – Direktyva Nr. 2007/66). Direktyvos Nr. 2007/66 nuostatos yra perkeltos į VPĮ V skyrių (taip pat ir į CPK XXI1 skyrių), reglamentuojantį tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų procedūras. Dėl to šių nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas ir taikymas turi atitikti Direktyvos Nr. 2007/66 turinį ir siekiamus tikslus, taip pat susijusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kiti, bylos Nr. 3K-3-252/2009, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 1 dalies 1 pastraipą ši direktyva taikoma Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvoje 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo nurodytoms sutartims (minimalią tarptautinio pirkimo vertę viršijančioms sutartims). Vis dėlto Lietuvos įstatymų leidėjas VPĮ įtvirtino bendras perkančiosios organizacijos veiksmų peržiūros procedūras nepriklausomai nuo viešojo pirkimo sutarties vertės, todėl VPĮ V skyriaus nuostatos aktualios sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus tiek supaprastintų, tiek tarptautinių pirkimų atvejais. Pažymėtina, kad kai nacionalinis teisės aktų leidėjas išimtinai vidaus situacijose pasirenka tokius pačius sprendimus, kokie nustatyti Europos Sąjungos teisėje, jog, be kita ko, išvengtų diskriminacijos atsiradimo arba galimų konkurencijos iškraipymų, egzistuoja konkretus Sąjungos interesas, kad, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, iš Europos Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikomos (žr. pagal analogiją dėl Direktyvos Nr. 86/653: Teisingumo Teismo 2006 m. kovo 19 d. Sprendimą Poseidon Chartering, C-3/04, Rink. 2006, p. I-2505).
Direktyvoje Nr. 89/665 subjektams, suinteresuotiems viešojo pirkimo sutarties sudarymu, nustatytas minimalusis apsaugos standartas ir viešojo pirkimo peržiūros procedūrų bendrieji kriterijai, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos peržiūros procedūros, siekiant užtikrinti Europos Sąjungos teisės reikalavimų sudarant viešojo pirkimo sutartis laikymąsi (Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. Sprendimas GAT, C-315/01, Rink. p. I-6351). Nors Direktyva Nr. 2007/66 peržiūros procedūrų reguliavimo Europos Sąjungos lygiu harmonizavimas praplėstas, tačiau nemažai sričių, inter alia perkančiųjų organizacijų deliktinė atsakomybė, palikta valstybių narių kompetencijai. Valstybių narių autonomija reglamentuoti peržiūros procedūrą bet kokiu atveju turi nepažeisti Direktyvos Nr. 2007/66 1 straipsnio 1 dalies 3 pastraipoje įtvirtintos jų (įskaitant visų jos organų, inter alia teismus) pareigos imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai, kuriais buvo pažeisti viešuosius pirkimus reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę, galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti.
Direktyvos Nr. 2007/66 2 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad peržiūros procedūroje atsakingoms institucijoms suteikti įgaliojimai inter alia apima nuostolių atlyginimą žalą patyrusiems asmenims (VPĮ 93 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nesant konkrečių nuostatų šioje srityje, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatomos priemonės, reikalingos užtikrinti, kad peržiūros procedūros leistų veiksmingai atlyginti nuostolius, kurių asmenys patyrė pažeidus viešųjų pirkimų teisę (žr. pagal analogiją nurodytą Teisingumo Teismo Sprendimą GAT). Įgyvendindamos šią pareigą valstybės narės naudojasi procesine autonomija, ribojamą ekvivalentiškumo (nacionalinės proceso taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems iš vidaus teisės sistemos kylančių teisių apsaugai numatytiems ieškiniams) ir veiksmingumo (naudojimasis Europos Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas) principais (Žr. Teisingumo Teismo 2002 m. birželio 18 d. Sprendimą HI, C-92/00; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Universale-Bau ir kt., C-470/99; kt.). Taigi tiekėjų teisės į žalos atlyginimą reguliavimas, jo taikymas ir aiškinimas neturi iš esmės skirtis nuo kitų panašaus pobūdžio reikalavimų dėl civilinės atsakomybės, be to, šios teisės įgyvendinimas turi būti realus bei veiksmingas.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos principo svarba. Ši praktika aktuali ir perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės kontekste.
Peržiūros institucijos (teismo) vaidmuo ir pareiga saugoti viešąjį interesą aktualūs ne tik dėl visuomenei svarbių gėrių, užtikrinant VPĮ teisinio reguliavimo tikslų pasiekimą, apsaugos, bet ir siekiant skatinti sąžiningą tiekėjų varžymąsi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“, bylos Nr. 3K-3-155/2011, ir joje nurodytą praktiką). Sąžiningas tiekėjų varžymasis priklauso ne tik nuo to, kaip perkančioji organizacija vykdo pirkimo procedūras, kaip jų laikosi, bet ir kaip veiksmingai tiekėjai gali apginti savo galbūt pažeistas teises. Kasacinio teismo praktikoje dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumo principo pabrėžiami tiekėjams prieinami ir efektyvūs jų teisių gynybos mechanizmai, reali galimybė jais pasinaudoti bei aktyvus teismo vaidmuo užtikrinant jų prieinamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011, ir joje nurodytą praktiką; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).
Veiksmingumo principas reikalauja, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra ir jos taikymas neturi būti toks, kad pasinaudojimas šia procedūra tiekėjams pasidarytų praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas (Teisingumo Teismo 2003 m. vasario 27 d. Sprendimas Santex, C-327/00, Rink. 2003, p. I-1877). Perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūros veiksmingumas vertinamas ne tik in abstracto, bet ir in concreto, t. y. atsižvelgiant ne tik į ginčo nagrinėjimo metu egzistavusias teisės normas (VPĮ V skyrius), kitas nuostatas (pirkimo sąlygas) ar buvusią praktiką, bet ir į tai, koks rezultatas pasiektas šias normas pritaikius (žr. nurodytą Teisingumo Teismo Sprendimą Santex; 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą Lämmerzahl, C-241/06, Rink. 2007, p. 8415; kt.). Teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, materialiosios ir proceso teisės normas ex officio aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą. Nepriklausomai nuo to, jog peržiūros procedūros nuostatos pritaikytos teisėtai, jų taikymas konkrečiu atveju gali lemti neveiksmingą, pernelyg suvaržytą pažeistų teisių gynybą. Teismai turi patikrinti ne tik tai, kaip buvo laikytasi peržiūros procedūros nuostatų, bet ir tai, ar naudojimasis jomis suponavo veiksmingą tiekėjo teisių gynybą.
Peržiūros procedūrų veiksmingumo principas neapribotas tik teismine ginčo stadija. Perkančiosios organizacijos privalo užtikrinti, jog tiekėjų galimybė pasinaudoti peržiūros procedūromis būtų ne formali, bet realiai įgyvendinama. Pareiga užtikrinti peržiūros procedūros veiksmingumą perkančiajai organizacijai kyla dėl jos įgaliojimų nagrinėti tiekėjų pretenzijas. Perkančioji organizacija pagal jos kompetenciją ir turimas priemones turi imtis reikalingų veiksmų, užtikrinančių tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumą (nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-119/2011).
Išplėstinė teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytų argumentų konstatuoja, kad nuostolių atlyginimo institutas viešuosiuose pirkimuose – atskira, iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo išplaukianti ir nacionaliniais teisiniais instrumentais sustiprinama tiekėjų teisių gynybos priemonė, kurios taikymas turi užtikrinti veiksmingą pažeistų interesų gynybą. Žalos atlyginimas peržiūros procedūrų sistemoje yra svarbus ir dėl to, kad tiek Direktyvos Nr. 89/665, tiek Direktyvos Nr. 2007/66 (pirma didesne, antra mažesne apimtimi) nuostatose įtvirtinta valstybių narių galimybė susiaurinti peržiūros institucijos (Lietuvoje – teismų) įgaliojimus tik žalos atlyginimu (VPĮ 96 straipsnis). Kita vertus, žalos atlyginimas neretai tampa vienintele teisių gynybos alternatyva, negalint pasinaudoti kitomis gynybos priemonėmis (pvz., laikinosiomis apsaugos priemonėmis).
Tiekėjų teisių gynybos, įskaitant žalos atlyginimą, veiksmingumą užtikrina ne tik šios priemonės reglamentavimas, kaip toks, tačiau ir reali subjekto galimybė teisme šia teise pasinaudoti. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo pozicija, pagrįsta skundžiamame sprendime nurodyta ankstesne kasacine viešųjų pirkimų praktika, dėl VPĮ 93 straipsnio veiksmingumo iš dalies yra nepagrįsta kaip nepakankama, nes tokiai išvadai dėl veiksmingumo padaryti, minėta, neužtenka konstatuoti žalą prisiteisti prašančio asmens pareigų ir jų vykdymo tinkamumą, bet reikia nustatyti ir tai, ar ieškovė turėjo realias galimybes šias pareigas įgyvendinti, t. y. ar naudojimasis peržiūros procedūros teisėmis, inter alia nustatant perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės sąlygas ir įrodinėjant jų buvimą, konkrečiu atveju nebuvo pernelyg suvaržytas ar neįmanomas.
Dėl perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės sąlygų
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad perkančiosios organizacijos deliktinei atsakomybei taikytinos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (reali), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltė. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokios pozicijos expressis verbis ar netiesiogiai laikytasi ir ankstesnėje kasacinėje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB,,Panevėžio statybos trestas“ v. Pasvalio rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-497/2011; 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ecovita“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-3-506/2011; kt.). Kasacinis teismas konstatuoja, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, perkančiųjų organizacijų kaltė nekvalifikuotina jos deliktinės atsakomybės sąlyga.
Nacionalinę teisinę sistemą, numatančią tiekėjų teisę į žalos atlyginimą dėl Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės normų ar jas įgyvendinančių nacionalinių nuostatų pažeidimo, Teisingumo Teismas pripažino kaip neužtikrinančią veiksmingos teisinės apsaugos dėl šios teisės priklausymo nuo ieškovų (tiekėjų) pareigos įrodyti perkančiosios organizacijos atstovų kaltę ar apgaulę. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad dėl negalimumo pateikti kaltės ar apgaulės įrodymų, tiekėjui, nukentėjusiam nuo neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, kyla grėsmė būti apribotam reikalauti atlyginti žalą ar de minimis pavėluotai prisiteisti nuostolius. Aplinkybė, kad nacionalinis teismas, spręsdamas dėl perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės, netaiko tokių tiekėjo teises ribojančių nuostatų, teisiškai nereikšminga, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą. Vadovaujantis teisinio tikrumo principu, svarbu, kad subjektai naudotųsi aiškia ir tikslia teisine situacija, leidžiančia jiems suvokti jų teisių ir naudojimosi šiomis teisėmis teisme visumą (Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-275/03, nepaskelbtas Rinkinyje).
Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Direktyvos Nr. 89/665 2 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta teisių gynimo priemonė, susijusi su nuostolių atlyginimu, bus laikoma atitinkančia veiksmingumo principą ir peržiūros procedūros tikslus, tik jei galimybė gauti nuostolių atlyginimą viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimo atveju, kaip ir kitos šio 2 straipsnio 1 dalyje numatytos teisių gynimo priemonės (neteisėtų perkančiosios organizacijų sprendimų panaikinimas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas), nepriklausys nuo išvados, kad egzistuoja perkančiosios organizacijos kaltė. Šiuo atveju nelabai svarbu, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime nukentėjusiam asmeniui nenustatyta pareigos įrodyti perkančiosios organizacijos kaltės, o įtvirtinta jos atstovų kaltės prezumpcija, kurią jiems galima paneigti visais, išskyrus asmeninių sugebėjimų neturėjimo ar asmeninės kaltės, pagrindais. Iš tikrųjų dėl tokios nuostatos taip pat kyla pavojus, kad tiekėjas, patyręs žalos dėl neteisėto perkančiosios organizacijos sprendimo, vis dėlto praras teisę į nuostolių atlyginimą, kiek tai susiję su šiuo sprendimu padaryta žala, jei perkančiajai organizacijai pavyktų paneigti jos kaltės prezumpciją. Mažų mažiausiai tiekėjui, remiantis tokiu reguliavimu, kyla grėsmė gauti nuostolių atlyginimą pavėluotai, atsižvelgiant į galimą ilgą civilinį procesą, kuriuo siekiama, kad būtų konstatuotas tariamas pažeidimas esant kaltei. Ir vienu, ir kitu atveju situacija tikslui užtikrinti veiksmingų ir kuo greitesnių peržiūros procedūrų taikymą sprendimams, kuriuos perkančiosios organizacijos priėmė pažeisdamos viešųjų pirkimų teisę (Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Strabag ir kt., C-314/09, Rink. 2010 p. I-8769).
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ligšiolinėje teismų praktikoje, VPĮ aiškiai neįtvirtinus žalos atlyginimo sąlygų, buvo taikomi nacionalinės teisės instrumentai, todėl kaltė buvo pripažinta būtinąja perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės sąlyga. Atsižvelgdamas į nurodytus Teisingumo Teismo išaiškinimus, kasacinis teismas konstatuoja, kad VPĮ 93 straipsnio 1 dalies 3 dalies taikymo prasme ieškovui (tiekėjui), siekiančiam prisiteisti žalos atlyginimą iš perkančiosios organizacijos, reikia įrodyti tik jos neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Nurodytos VPĮ ir CK nuostatos kartu aiškintinos ir taikytinos taip, kad perkančiosios organizacijos civilinė atsakomybė kyla be kaltės.
Dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų (pirkimo nutraukimo)
Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, įvertinus visus reikšmingus perkančiosios organizacijos sprendimus, jų tarpusavio santykį bei priėmimo momentą (2010 m. rugpjūčio 4 d. ir 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimai dėl pasiūlymų eilės nustatymo, ieškovės pasiūlymo atmetimo ir laimėtojo išrinkimo; 2010 m. spalio 19 d. ir 2011 m. gegužės 25 d. sprendimai dėl pirkimo procedūrų nutraukimo), darytina išvada, jog būtent pastarasis atsakovės sprendimas – Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 25 d. įsakymas „Dėl viešojo pirkimo nutraukimo“ Nr. 13-760 – tiekėjo teisių sudaryti viešojo pirkimo sutartį pažeidimo prasme yra svarbiausias sprendžiant dėl atsakovės neteisėtų veiksmų kaip jos deliktinės atsakomybės sąlygos. Dėl to nagrinėjamoje byloje pirmiausia spręstina dėl šio perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo. Tokia kasacinio teismo pozicija grindžiama tuo, kad pirmieji trys nurodyti perkančiosios organizacijos sprendimai jos pačios ar pirmosios instancijos teismo (2011 m. balandžio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3976-262/2011) panaikinti, todėl, nesant ketvirtojo atsakovės sprendimo (ir nepriėmus kitų), viešojo pirkimo sutartis su ieškove būtų sudaryta. Be to, pastaroji kreipėsi į teismą tik po to, kai atsakovė pakartotinai (antrąjį kartą) nutraukė pirkimo procedūras.
Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatuoja perkančiosios organizacijos veiksmų dviprasmiškumą. Perkančioji organizacija, dar neįsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimui, 2011 m. gegužės 23 d. nusprendė atnaujinti pirkimo procedūras. Po dviejų dienų, t. y. 2011 m. gegužės 25 d., perkančioji organizacija pirkimo procedūras nutraukė. Dar po dienos (2011 m. gegužės 26 d.), t. y. po pirkimo pasibaigimo VPĮ 7 straipsnio 4 dalies pagrindu, perkančioji organizacija tiekėjus informavo apie 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą atnaujinti procedūras ir tiekėjų pasiūlymų nagrinėjimą iš naujo. Tačiau jau kitą dieną (2011 m. gegužės 27 d.) perkančioji organizacija tiekėjams pranešė apie pirkimo procedūrų nutraukimą. Taigi tiekėjų informavimo apie procedūrų atnaujinimą metu pirkimo procedūros jau buvo nutrauktos (T. 1, b. l. 62–64). Vadinasi, perkančioji organizacija, iš tiesų neturėdama tikslo jų tęsti, atnaujino procedūras, kad galėtų jas nutraukti. Tai perkančiosios organizacijos sprendimus daro formalius, be to, sunkina tiekėjų ieškinių dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą, nes ginče dėl jos deliktinės atsakomybės pakartotinai vertintinas pasiūlymo atitikties klausimas. Tokia praktika gali pažeisti tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos principą.
Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, jog perkančiajai organizacijai kyla objektyvus poreikis nutraukti pirkimo procedūras, tačiau tais atvejais, kai ji (kartu su ieškovu) pagal teismo sprendimą, kuriuo jos sprendimai buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, grįžta į prieš pažeidimą buvusią padėtį, perkančioji organizacija turėtų atnaujinti pirkimo procedūras, atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus, inter alia iš naujo teismo sprendime konstatuotais pagrindais įvertinti tiekėjų pasiūlymus ir dėl to priimti atitinkamus sprendimus, ir tik po to spręsti dėl pirkimo procedūrų nutraukimo. Tokiu atveju žalos atlyginimo procese ieškovas (tiekėjas), priklausomai nuo naujų perkančiosios organizacijos sprendimų atnaujintose procedūrose, laikydamasis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, skųs arba vien pirkimo procedūrų nutraukimą, arba kartu kvestionuos jos sprendimą dėl savo pasiūlymo įvertinimo. Perkančiajai organizacijai, nutraukus atnaujintas pirkimo procedūras prieš tai nepriėmus jokių sprendimų dėl tiekėjų pasiūlymų atitikties, žalos atlyginimo procese turėtų tekti ieškovo pasiūlymo (ne)atitikties įrodinėjimo našta.
Taigi, minėta, sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų kaip jos deliktinės atsakomybės sąlygos, pirmiausia spręstina dėl 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą VPĮ 7 straipsnio 4 dalies pagrindu pirkimo procedūras nutraukti. Šio atsakovės sprendimo teisėtumas vertinamas, atsižvelgiant į 2011 m. gegužės 27 d. pranešimą tiekėjams apie procedūrų nutraukimą, nes nurodyti išsamūs priimto ginčijamo sprendimo motyvai. Perkančioji organizacija tiekėjams nurodė, kad pagal pirkimo sąlygas siekiami įsigyti darbai turėjo būti atlikti iki 2010 m. lapkričio 30 d., o dėl nenumatytų aplinkybių ar meteorologinių sąlygų – pratęsti ne vėliau kaip iki 2011 m. birželio 1 d., todėl iki šios datos dėl užsitęsusių pirkimo procedūrų ir atidedamojo termino viešojo darbų pirkimo sutartis negalės būti sudaryta, o darbai atlikti; sutarties pratęsimas pažeistų VPĮ nuostatas ir viešųjų pirkimų principus; pagal pirkimo sąlygas tiekėjai turėjo 500,7 kub. m grunto išvežti į Sargelių kaime esantį Beržutės sąvartyną, tačiau šiuo metu (tiekėjų informavimo) vyksta jo uždarymo darbai, kurie turėtų būti baigti 2011 m. liepos mėn. pradžioje; atsižvelgiant į tai, į pirkimo sąlygą dėl vežamo grunto vietos ir pagal ją pateiktus tiekėjų pasiūlymus ir apskaičiuotas kainas, padidės bendra darbų kaina; pasikeitus esminės aplinkybėms būtų pažeistos VPĮ nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas šią perkančiosios organizacijos poziciją iš esmės pripažino pagrįsta, sprendė, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti pirkimo procedūras, o nė vienas tiekėjas šio sprendimo neskundė.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad net jei ir būtų galima sutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl nagrinėjamo perkančiosios organizacijos sprendimo vertinimo, tai iš principo nepaneigtų perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės, nes, kaip šioje nutartyje pažymėta, ankstesni atsakovės sprendimai, galėję būti kliūtimi ieškovei sudaryti sutartį, perkančiosios organizacijos ir teismo buvo panaikinti (taigi jie buvo priimti nepagrįstai), o priešingų sprendimų, t. y. dėl pasiūlymo neatitikties, perkančioji organizacija nepriėmė. Kita vertus, kasacinis teismas sprendžia, kad perkančiosios organizacijos 2011 m. gegužės 25 d. sprendimas neteisėtas, prieštarauja tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principams, pažeidžia bei paneigia tiekėjų teisių gynybos veiksmingumą.
Kasacinio teismo dėl VPĮ 7 straipsnio 4 dalies (galiojančios redakcijos – 5 dalies) taikymo jau spręsta, pasisakyta, kad viešasis pirkimas nėra savitikslis, kas reikštų, kad pirkimo procedūros turėtų būti baigtos pirkimo sutarties sudarymu tik dėl to, kad pirkimas jau pradėtas; pradėjus pirkimo procedūras gali paaiškėti aplinkybės, dėl kurių nurodytas tikslas nebus pasiektas, pvz., perkančioji organizacija praranda finansavimo šaltinius, išnyksta objektyvus poreikis pirkimo objektui ir pan.; šiems atvejams VPĮ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta perkančiosios organizacijos teisė nutraukti pirkimo procedūras laikantis joje įtvirtintų sąlygų; tam, kad perkančioji organizacija galėtų nutraukti pradėtą pirkimo procedūras tuo atveju, kai jos vykdomos ne pagal supaprastintiems pirkimams (VPĮ VI skyrius) taikomas procedūras, turi būti nustatytos šios sąlygos: a) pirkimo sutartis dar neturi būti sudaryta, b) turi būti gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas dėl procedūros nutraukimo, c) turi būti nustatytos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti; pirmosios dvi sąlygos (pirkimo sutarties nesudarymo faktas bei Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo gavimas) yra formaliosios, trečioji sąlyga (nenumatytos aplinkybės) – vertinamoji; VPĮ neatskleidžiami šios vertinamosios sąlygos taikymo kriterijai, tai – teismų praktikos reikalas; neturi reikšmės, kada nenumatytų aplinkybių objektyviai atsirado – iki pirkimo pradžios ar jau jam prasidėjus; svarbu, kad atsiradusios aplinkybės turi esminę reikšmę tolimesnei pirkimo eigai, t. y. dėl jų tolimesnis pirkimo procedūrų vykdymas tampa negalimas, bei jos perkančiajai organizacijai nebuvo žinomos ir negalėjo būti protingai numatytos pradedant pirkimo procedūras, tik tokiu atveju procedūrų nutraukimas objektyviai bus pateisinamas, o dalyvaujančių tiekėjų interesai laikomi nepažeistais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-433/2011).
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į naujai formuojamą jurisprudenciją bei viešųjų pirkimų praktiką, kyla poreikis plėtoti kasacinės instancijos teismo pateiktus VPĮ 7 straipsnio išaiškinimus, inter alia dėl tiekėjų teisių gynybos veiksmingumo principo užtikrinimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad VPĮ 7 straipsnio nuostatos, susijusios su pirkimo pasibaigimu, viena vertus, yra ir turėtų būti objektyvios (kitose VPĮ 7 straipsnio dalyse expressis verbis nustatyti tam tikri įvykiai, pavyzdžiui, sudaroma sutartis, atmetami visi pasiūlymai), daugiau priklausyti nuo faktinių aplinkybių, o ne nuo subjektyvaus jų vertinimo, antra vertus, šios nuostatos kvalifikuotinos išimtinėmis, aiškintinos ir taikytinos siaurai.
Tokia pozicija turėtų būti suprantama ta prasme, kad pirkimo procedūrų nutraukimas dėl nenumatytų aplinkybių, atsižvelgiant į VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą ir tiekėjų interesą sudaryti sutartį – ultima ratio (lot. k. paskutinė priemonė), pagrįstai taikytina tik tada, kai perkančioji organizacija yra išnaudojusi (kiek, tai nuo jos priklauso) visas kitas įmanomas teisėtas priemones (pvz., kreipėsi dėl papildomo finansavimo ar kitaip siekė jo gauti, taip pat prireikus kreipėsi bei siekė atitinkamo projekto, finansuojamo Europos Sąjungos struktūrinės paramos, įgyvendinimo sutarties sąlygų, inter alia dėl terminų ir sumos, pakeitimo ir pan.). Šiame kontekste primintina, kad kasacinės instancijos teismo jau nagrinėtas viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo santykio su struktūrinių fondų finansavimo galimumu (nepraradimu) aspektas, pagal kurį perkančiosios organizacijos ir tiekėjų veiksmai, atitinkantys VPĮ nuostatas, nepažeidžia ir struktūrinės paramos lėšų skyrimo reguliavimo, taip pat gali būti aktualus sprendžiant dėl VPĮ 7 straipsnio 4 dalies taikymo teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pireka“, UAB „Vėtrūna“ v. VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-43/2012).
Išplėstinė teisėjų kolegija dėl VPĮ 7 straipsnio 4 dalies taikymo taip pat pabrėžia, kad bet kokiu atveju perkančiosios organizacijos negalėjimas dėl užsitęsusių viešojo pirkimo procedūrų, įskaitant ginčų nagrinėjimo situacijas, sudaryti ir įvykdyti viešojo pirkimo sutarties pirkimo sąlygose nustatytais terminais paprastai negali būti teisėtas pagrindas nutraukti pirkimą dėl nenumatytų aplinkybių. Visų pirma tiekėjų teisė ginčyti perkančiųjų organizacijų sprendimus nėra ekstraordinari ir dėl to negalima numatyti aplinkybė (šiame kontekste pagal analogiją dėl VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009).
Antra vertus, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų – tos objektyvios aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti taikant pirkimo sąlygas; neatmestinos situacijos, kad po atitinkamo teismo sprendimo, dėl kurio šalys buvo grąžintos į prieš pažeidimą buvusią padėtį, perkančioji organizacija negalės nuosekliai laikytis kai kurių pirminių pirkimo sąlygų, pvz., dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo momento; teismui šalis grąžinus į prieš pažeidimą buvusią padėtį, dėl to gali atitinkamai kisti pirkimo sąlygų taikymas, tai nelaikytina neteisėtu pirkimo sąlygų keitimu; nesant tokios galimybės, tiekėjo, kurio interesai buvo pažeisti perkančiosios organizacijos veiksmų, teisė sudaryti viešojo pirkimo sutartį galėtų būti įgyvendinama tik kitose pirkimo procedūrose, jei tokios būtų ir jei šis tiekėjas pakartotinį pirkimą laimėtų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „CSC Telecom“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-359/2012, ir joje nurodytą praktiką).
Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad, vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą VPĮ 7 straipsnio 4 dalies prasme, taip pat atsižvelgtina į tai, ar dėl aplinkybių, kurias perkančioji organizacija pripažįsta nenumatytomis ir trukdančiomis toliau tęsti pirkimo procedūras, ji iš esmės prarado suinteresuotumą pirkimo objektu (pvz., surengti proginį renginį atitinkamu metu), ar šis dar išlikęs, tačiau jo įgyvendinimas pagal pirmines sąlygas tampa sudėtingesnis (pagal analogiją dėl prarasto suinteresuotumo pirkimo objektu žr. nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-119/2011). Tokiam vertinimui gali būti aktualūs vėlesni perkančiosios organizacijos veiksmai (pvz., naujo pirkimo paskelbimas iš esmės identiškomis sąlygomis), kitos faktinės aplinkybės, taip pat prielaidos modifikuoti šalių teisinius santykis (sutarus su tiekėju ir gavus Viešųjų pirkimų tarnybos leidimą pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas, papildomų darbų įsigijimas ar kitos opcijos). Žinoma, tik poreikis dėl naujai atsiradusių aplinkybių modifikuoti viešojo pirkimo teisinius santykius nepateisina to, kad apribojimų, dėl kurių draudžiama sutarties pagrindinių sąlygų keitimu iš esmės susitarti dėl naujos sutarties, būtų nesilaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-7-304/2011).
Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad, laikantis atsakovės bendros pozicijos griežtai aiškinti negalimumą keisti pirkimo sąlygas bei a priori atmetant galimybę teisėtai modifikuoti sudarytą viešojo pirkimo sutartį, perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų ginčijimas taptų formalus, prarastų prasmę. Net ieškovui (tiekėjui) teisme įrodžius atsakovės (perkančiosios organizacijos veiksmų) neteisėtumą, jam nesukeltų realių padarinių, t. y. jis prarastų galimybę sudaryti pirkimo sutartį. Tokiu atveju jis galėtų inicijuoti naują procesą dėl nuostolių atlyginimo, taip pat dalyvauti naujose viešojo pirkimo procedūrose, jei tokios būtų pakartotinai paskelbtos. Kasacinio teismo vertinimu, byloje nenustatyta ir atsakovės neįrodyta, kad tik naujų pirkimo procedūrų paskelbimas, atitinkamai pakeitus ankstesniojo pirkimo sąlygas dėl darbų atlikimo termino ir dalies darbų atlikimo vietos, buvo vienintelė galimybė patenkinti perkančiosios organizacijos poreikį, ir tai negalėjo būti teisėtai padaryta kitomis VPĮ įtvirtintomis priemonėmis.
Atsižvelgdamas į nurodytų argumentų visumą, kasacinis teismas konstatuoja, kad ieškovė įrodė atsakovės neteisėtus veiksmus, būtinus jos deliktinei atsakomybei kilti.
Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos įrodinėjimo naštos
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje jau konstatuota, kad veiksmingumo principas aktualus ne tik nustatant perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų), bet ir šias sąlygas įrodinėjant. Byloje aktualus priežastinio ryšio įrodinėjimo klausimas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į suformuotą kasacinę praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. VšĮ Biržų ligoninė, bylos Nr. 3K-3-280/2007), konstatavo, kad tik VPĮ pažeidimai tiesiogiai nereiškia, jog vien dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų potencialūs tiekėjai patiria nuostolių, nes negauna pajamų; aplinkybė, kad perkančioji organizacija pažeidė teisės normų reikalavimus, tiesiogiai nereiškia, kad jei nebūtų šių pažeidimų, konkursą būtų laimėjęs žalą atlyginti prašantis asmuo, nes toks asmuo pajamas būtų galėjęs gauti tik tokiu atveju, jei būtų įgijęs teisę vykdyti tiekimus po konkurso, t. y. būtų laimėjęs konkursą; tik VPĮ pažeidimai, kai konkurse gali dalyvauti keli asmenys ir laimėtojas nėra aiškus, potencialaus laimėtojo galimybes gauti pajamų iš galimų tiekimų daro hipotetines, spėjamas, bet ne realiai numatomas; negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamos, suprantant jas kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ligšiolinės vyraujančios teismų praktikos dėl priežastinio ryšio taikymas sudaro prielaidas nagrinėjamoje byloje šios perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės sąlygos įrodinėjimą vertinti kaip neužtikrinantį tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumo. Dėl to kyla poreikis šią praktiką keisti.
Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo pozicija, pagal kurią ieškovė privalėjo įrodyti, kad jis tikrai būtų pripažintas viešojo pirkimo laimėtoju ir įgytų teisę vykdyti tiekimus, t. y. įgytų teisę vykdyti veiklą, kuri duotų pajamų, nepagrįsta ir todėl keistina kaip prieštaraujanti tiekėjų teisių gynybos veiksmingumo principui. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad jei pagal atitinkamame pirkime susidėjusias konkrečias aplinkybes labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), kad perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ ir pirkimo sąlygose įtvirtintos tvarkos, tiekėjo (ieškovo), siekiančio žalos atlyginimo iš jos, pasiūlymą būtų pripažinusi laimėtoju (pvz., pirkime liko tik vienas tiekėjas arba, įvertinus neatmestus tiekėjų pasiūlymus, ieškovo siūloma kaina mažiausia), tada jai (perkančiajai organizacijai) tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jos skundžiamų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškovų nebūtų sudaryta.
Pažymėtina, kad bet kokiu atveju iš tiekėjo, kurio pasiūlymas pirkimo procedūrų metu nebuvo atmestas, negali būti reikalaujama įrodinėti hipotetinių bei sau nepalankių perkančiosios organizacijos veiksmų. Atsižvelgiant į tai, tiekėjui nereikia įrodinėti, pavyzdžiui, kad jo pasiūlyta kaina perkančiajai organizacijai nėra per didelė ir jo pasiūlymas šiuo pagrindu nebūtų atmestas; kad, nesant priešingų veiksmų (sprendimo atmesti jo pasiūlymą), perkančioji organizacija tinkamai įvertino jo pasiūlymą, t. y. jos sprendimas neatmesti ieškovo pasiūlymo yra teisėtas. Dėl priežastinio ryšio įrodinėjimo nagrinėjamos bylos kontekste išplėstinė kolegija nurodo, kad tiekėjas (ieškovė), kurio pasiūlymas pirkimo procedūrose buvo neatmestas, pakanka įrodyti, kad jo pasiūlyta kaina buvo mažiausia. Perkančioji organizacija, kaip šioje nutartyje kasacinio teismo konstatuota, jai nutraukus atnaujintas pirkimo procedūras ir prieš tai nepriėmus jokių sprendimų dėl tiekėjų pasiūlymų atitikties, privalo įrodyti ieškovo pasiūlymo neatitiktį, t. y. teisėtą priežastį, dėl kurios sutartis su šiuo tiekėju nebūtų sudaryta, nepaisant to, ar pirkimo procedūrų nutraukimas teismų būtų pripažintas neteisėtu.
Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3976-262/2011, prejudicialumo nagrinėjamam šalių ginčui dėl žalos. Kasacinis teismas sutinka su teismų išvada, kad nurodytame 2011 m. sprendime pirmosios instancijos teismas iš esmės nesprendė ieškovės pasiūlymo atitikties klausimo, o vertino sprendimo atmesti tiekėjo pasiūlymą motyvų pobūdį. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pati ieškovė pirkimo procedūrų metu, taip pat perkančiajai organizacijai teikdama 2010 m. rugpjūčio 9 d. ir rugsėjo 10 d. pretenzijas dėl jos sprendimų atmesti pasiūlymą, nesilaikė pozicijos, kad atsakovė negalėjo prašyti pateikti ar atsižvelgti į darbų sąmatoje pateiktus duomenis. Taigi pirmojo teismo proceso ikiteisminėje stadijoje dėl neteisėtų atsakovės veiksmų šalys ginčijosi kitais pagrindais, inter alia dėl ieškovės pasiūlymo tinkamumo bei kainos pagrįstumo, viešųjų pirkimų principų ir tikslo laikymosi, perkančiosios organizacijos sprendimų aiškumo, išsamumo bei teisėtumo pagal atitinkamas VPĮ nuostatas, dėl pasiūlymo paaiškinimo aplinkybių (informavimo apie prašymą patikslinti pasiūlymą, perkančiosios organizacijos ir tiekėjo bendravimo būdų ir tikslų) ir galimumo tai padaryti (ieškovė teigė, kad negavo prašymo pateikti pasiūlymo paaiškinimą, o atsakovė nesiaiškino šių priežasčių ir nepratęsė termino šiems paaiškinimams pateikti) ir kt.
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada dėl perkančiosios organizacijos teisės atmesti tiekėjų pasiūlymus dėl darbų sąmatoje pateiktų duomenų arba dėl to, kad šis dokumentas apskritai nebuvo pateiktas, nėra pripažįstama aplinkybe, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (prejudicinių faktu) Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio prasme, o laikytina obiter dictum išaiškinimu. Kita vertus, kasacinis teismas pažymi, kad priešingu atveju, t. y. kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo šalys būtų grąžintos į prieš pažeidimą buvusią padėtį, iš tiesų būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių šalys nesutarė ikiteisminėje ginčo stadijoje ir teismo procese, šios (aplinkybės) galėtų būti pripažįstamos prejudiciniais faktais, jei jie būtų reikšmingi abiejose bylose.
Dėl procesinės bylos baigties
Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui, netinkamai šalims paskirsčius priežastinio ryšio įrodinėjimo naštą, jo skundžiamas procesinis sprendimas dėl šios dalies keičiamas ir byla šiuo pagrindu grąžinama jam nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad, Lietuvos apeliaciniam teismui sprendžiant, ar atsakovė (perkančioji organizacija) įtikinamai ir patikimai procese įrodė ieškovės (tiekėjo) pasiūlymo neatitiktį, būtina atsižvelgti į visas bylai reikšmingas aplinkybes a fortiori: atitinkamų pirkimo sąlygų (techninės specifikacijos) dėl išvežamų šiukšlių atstumo turinį bei priėmimo tikslus (t. y. kodėl perkančioji organizacija turėjo būtent tokį, konkrečiais rodikliais išreikštą siekį); atitikties šioms pirkimo sąlygoms tikslumo pobūdžio poreikį (ar nurodyti atstumai indikaciniai, tiekėjai galėjo siūlyti panašius atstumus ar atitiktis šiems rodikliams turėjo būti preciziška); ieškovės pasiūlymo atitiktį nurodytiems atsakovėms reikalavimams (tiekėjas nuosekliai laikosi pozicijos, kad statybines šiukšles pasiūlė vežti ne 10 km, o 60 km (lokalinės sąmatos S001 17 ir 18 eilutės (T. 1., b. l. 262); šias visas aplinkybes įvertinti pagal viešųjų pirkimų principus ir kitas įstatymo normas.
Šiame kontekste kasacinis teismas atkreipia dėmesį į VPĮ 25 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią perkančiosioms organizacijoms draudžiama atmesti iš esmės lygiaverčius pasiūlymus. Pagal VPĮ perkančioji organizacija negali atmesti tiekėjo pasiūlymo tik tuo pagrindu, kad siūlomi pirkimo objekto savybės, parametrai ar sprendimai nėra identiški nurodytoms pirkimo sąlygoms, tačiau lygiaverčiai perkančiosios organizacijos siekiamam rezultatui ar funkciniams reikalavimams. Perkančioji organizacija neturi teisės atmesti pasiūlymo dėl to, kad siūlomos prekės arba paslaugos ar darbai neatitinka nurodytų techninių specifikacijų, kuriomis ji rėmėsi, jeigu dalyvis savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajai organizacijai tinkamomis priemonėmis įrodo, kad jo pasiūlyti sprendimai yra lygiaverčiai ir atitinka techninėje specifikacijoje keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Pasvalio melioracija“ v. Pasvalio rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-496/2011; nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-43/2012)
Atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje pasisakyta dėl perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti pirkimo procedūras teisėtumo, šio klausimo (civilinės atsakomybės sąlygos) nereikia spręsti iš naujo. Kasacinės instancijos teismas nenustatinėja ir iš naujo netiria faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir jais padarytos žalos, pagal byloje surinktus įrodymus turės spręsti ir dėl nuostolių pagrįstumo bei dydžio. Dėl procesinės bylos baigties išplėstinė teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, nes dėl jo pasisakys bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
Janina Stripeikienė
