R. B. pagal BK 132 str. 3 d., 132 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-181-489/2017

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01021-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.3.4.3; 2.1.7.4

(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam R. B. (R. B.), jo gynėjui advokatui Viktorui Muravskiui,

nukentėjusiajam J. M. (J. M.),

šio nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios G. M. atstovui advokatui Romualdui Vitkui,

UAB,,A“ atstovui S. Z.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Viktoro Muravskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. išteisinamąjį nuosprendį, R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų per bausmės vykdymo laikotarpį.

Iš nuteistojo R. B. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. M. priteista 4787,27 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. M. – 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu R. B. dėl kaltinimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. M. ir G. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo, nukentėjusiųjų atstovo advokato ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, UAB,,A“ atstovo, nuomonės dėl kasacinio skundo nepareiškusio, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. B. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui:

R. B., turėdamas vadybininko-vairuotojo darbo patirtį UAB „A“, kurios pagrindinės veiklos sritys: pastatų ir kitų statinių nugriovimas ar išardymas, žemės darbai, statybviečių valymas, statybinės aikštelės paruošimas kasybos darbams, statybos ir inžinerinių statybos darbų mašinų ar įrenginių nuoma, pervežimas, eksploatavimas, žemės kasybos darbai ir pan., būdamas instruktuotas UAB „A“ įgalioto asmens darbų saugos klausimais ir žinodamas, kaip saugiai atlikti pavojingus kasimo darbus pagal bendrovės patvirtintus teisės aktus („Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinė instrukcija Nr. 1“, „Ekskavatoriaus mašinisto saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 5“), pagal savo darbo pobūdį organizuodamas tokių darbų atlikimą, pagal savo darbo ir gyvenimišką patirtį bei iš teisės aktų reikalavimų žinodamas darbų saugos reikalavimus, atliekant žemės kasimo darbus (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymo) 15 straipsnio 6 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „statybvietės turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, nustatytus socialinės apsaugos ir darbo ministro ir aplinkos ministro patvirtintuose Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 4 priedo Būtiniausi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai statybvietėse 42 punkto reikalavimus, kad „dirbant iškasose (tranšėjose) turima imtis reikiamų saugos priemonių, kurios užtikrintų ramsčių, klojimų, šlaitų ir pylimų patikimumą“, „iškasos (tranšėjos) turi būti įrengtos taip, kad į jas būtų galima saugiai įeiti ir išeiti“, „iškastas gruntas, medžiagos ir judančios transporto priemonės turi būti laikomi saugiu atstumu nuo iškasų (tranšėjų), kur turi būti pastatyti tinkami aptvarai“; Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 50 punkto reikalavimus, kad „natūralaus drėgnumo gruntuose, jei nėra gruntinio vandens ir požeminių statinių, kasti iškasas su vertikaliomis sienomis be sutvirtinimų leidžiama ne giliau, kaip: 1,0 m – piltiniuose, smėlio ir žvyro gruntuose, 1,25 m – priesmėlio gruntuose, 1,50 m – priemolio ar molio gruntuose“), organizuodamas ir vadovaudamas pavojingiems nuotekų šulinio ir tranšėjos kasimo darbams, atliekamiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme bei už kiemo ribos, pažeidė teisės aktų numatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. 2012 m. gegužės mėn. viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), E. Š. kaip užsakovui kreipusis į R. B. kaip į UAB „A“ darbuotoją, prašant prie minėto namo organizuoti ir atlikti nuotekų šulinio ir tranšėjos kasimo ir įrengimo darbus, R. B., pasakęs, kad UAB,,A“ užsakovui reikalingų darbų atlikti negali, sutiko pats asmeniškai organizuoti ir atlikti reikalingus darbus, kuriems atlikti pasitelkė jaunus asmenis: J. M. (J. M.), D. T., E. A. ir V. M. (V. M.), su kuriais žodžiu sutarė dėl nuotekų šulinio bei tranšėjos kasimo darbų atlikimo, įsipareigojo jiems sumokėti už atliktus darbus, t. y. faktiškai veikdamas kaip rangovas pavojingiems darbams atlikti jis, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, nepasitikslinęs pagalbininkų, ar pastarieji pagal savo amžių ir gyvenimišką patirtį suvokia šių darbų pavojingą pobūdį, jų atlikimo saugos galimybes, jų neinstruktavo, kaip saugiai atlikti pavojingus kasimo darbus, nesuteikė reikiamos darbo saugos įrangos, neužtikrino saugios darbo vietos ir aplinkos. Vykdydami žodinį susitarimą su R. B., pastarajam organizuojant darbų eigą (vietoje parodžius reikiamus atlikti darbus, teikiant nurodymus dėl darbų eigos, organizavus techniką šulinio žiedų perkėlimui, organizavus avanso išmokėjimą ir kt.), J. M., D. T., E. A. ir V. M. nuo 2012 m. gegužės 24 iki 30 d. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme bei už kiemo ribos, nesilaikant darbo vietų ir darbo priemonių įrengimo statybvietėse reikalavimų, rankiniu būdu atliekant nuotekų šulinio bei tranšėjos kasimo darbus, dėl nesutvirtintų ir nesuramstytų siauros ir gilios (2 m gylio) tranšėjos vertikalių sienų, prie tranšėjos kraštų nesaugiu atstumu pilant ir laikant iškastą gruntą, 2012 m. gegužės 30 d. apie 14.20 val. J. M. būnant tranšėjoje ir vykdant kasimo darbus, jį užpylė tranšėjos smėlio nuošliauža, dėl to nukentėjusiajam J. M. buvo padaryti sužalojimai (uždusimas, kuris komplikavosi galvos smegenų koma, daiginiu anoksiniu (dėl deguonies išnykimo) organų pakenkimu, ūmiu kvėpavimo bei širdies–kraujagyslių sistemos nepakankamumu), dėl kurių nukentėjusysis 2012 m. gegužės 31 d. 18.00 val. VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninėje mirė.

2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos vertindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1, 20 straipsnių reikalavimus, konstatavo, kad šis teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl R. B. kaltės, jį išteisindamas pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, šis teismas nuosprendyje, padaręs išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. B. su E. Š., susitardamas dėl žemės kasimo darbų organizavimo, veikė kaip UAB „A“ atstovas, konstatavo, jog UAB „A“ direktorius šioje byloje civiliniu atsakovu pripažintas nepagrįstai.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas V. Muravskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius įrodymų tyrimui ir vertinimui keliamų reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimus ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (BK 132 straipsnio 3 dalį) ir priimti teisingą nuosprendį.

3.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė iš esmės liudytojų D. T. ir V. M. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, tačiau jų nevertino kartu su šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kasatorius cituoja minėtų liudytojų parodymus, teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų tarp liudytojo D. T. parodymų pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad sakė R. B., jog dirbs trise ir su kuo kalbėjo dėl gylio, tarp V. M. parodymų pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kas nutarė kasti giliau, tarp V. M. ir D. T. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, su kuo nutarė kasti gilesnį griovį, nevertino ir jų nepašalino, motyvų nuosprendyje, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus – atmetė, neišdėstė (BPK 276 straipsnio 4 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą.

3.2.1. Kasatoriaus teigimu, kasamo griovio gylis šioje byloje yra svarbi aplinkybė, nes remiantis techninės darbų saugos ekspertizės išvada nelaimingo atsitikimo būtų išvengta, jeigu tranšėja būtų ne gilesnė nei 1 m. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad R. B. vaikinams nenurodė, jog iškastos žemės turi būti pilamos saugiu atstumu nuo tranšėjos šlaitų, ir teigia, kad ji padaryta, neištyrus liudytojų V. M. ir D. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog tranšėjos kasimo darbai dar nebuvo pradėti ir darbų atlikimo vietoje R. B. griovio gylio nematė. Taip pat, anot kasatoriaus, teismas neišnagrinėjo apeliacinės instancijos teisme liudytojos R. Š. duotų parodymų, kad griovys tarp šulinių buvo pradėtas kasti įvykio išvakarėse, t. y. dieną prieš įvykį, ir buvo iškasta 20 cm. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius mano, kad R. B., nežinodamas, kokio gylio bus kasamas griovys, ir jo nematydamas, negalėjo ir neturėjo aiškinti, kad iškasta žemė turi būti pilama saugiu atstumu.

3.2.2. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl R. B. asmeninės materialinės naudos, nurodo, kad teismas neįvertino E. Š. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų, kad griovio kasimo darbų galutinė kaina nebuvo aptarta, D. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad jis (D. T.) pasakė R. B., jog šulinio gisono įkasimas kainuos 200 Lt (57,92 Eur), o už 1 m tranšėjos iškasimą taip pat nurodė kainą, bet šios sumos neprisimena. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme duoti D. T. parodymai prieštarauja minėtiems jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kurių prieštaravimų teismas nepašalino ir nuosprendyje nenurodė, kodėl rėmėsi vienais parodymais, o kitus – atmetė.

3.2.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad K. M. (K. M.) vykdė ne UAB „A“ direktoriaus S. Z. ar R. B., kaip šios bendrovės darbuotojo, nurodymą, o dėl asmeninės paskatos nusprendė padėti telefonu paskambinusiam asmeniui, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog UAB „A“ traktorių į įvykio vietą būtų galėjęs iškviesti ne R. B., o kitas asmuo, ir pabrėžia, kad šis teismas nevertino liudytojo K. M. parodymų, jog jam paskambino ne R. B., o nepažįstamas asmuo, ir netyrė telefoninių pokalbių suvestinės duomenų. Anot kasatoriaus, telefoninių pokalbių suvestinės duomenys patvirtina, kad telefoninių pokalbių tarp R. B. ir V. M. darbų atlikimo metu nebuvo, todėl V. M. neturėjo galimybės R. B. pranešti dėl traktoriaus siuntimo.

3.2.4. Taip pat kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. B. organizavo ir vadovavo pavojingiems nuotekų šulinio ir tranšėjos kasimo darbams, nes, anot liudytojų D. T. ir V. M., R. B. jiems nieko nesakė dėl kasimo darbų, telefonu R. B. neskambino ir dėl darbo atlikimo nieko neklausė, R. B. jokių įrankių ar pagalbinių darbo daiktų neatvežė, nurodymų, pasiūlymų nedavė, pats R. B. vietoje buvo tik vieną kartą. Kasatoriaus tvirtinimu, šis teismas nevertino nei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus 2012 m. birželio 28 d. pranešimo, nei 2013 m. spalio 30 d. rašto, kuriuose nurodyta, jog asmuo, vykdantis ūkinę-komercinę veiklą pagal individualios veiklos pažymą ar verslo liudijimą, už darbų saugos reikalavimų laikymąsi atsako pats. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius teigia, kad, nenustačius darbo teisinių santykių požymių, nes tarp minėtų asmenų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, mirtinas nelaimingas atsitikimas, įvykęs J. M., negali būti pripažįstamas mirtinu nelaimingu atsitikimu darbe ir todėl įstatymuose nurodyti privalomi reikalavimai darbuotojų saugai ir sveikatai netaikytini.

3.3. Kasatorius skunde, cituodamas BK 2, 132 straipsnių nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktiką, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad J. M. žuvo dėl R. B. neveikimo, t. y. kad jis, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, neužtikrino saugių darbo sąlygų (saugios darbo vietos ir aplinkos, reikiamos darbo saugos įrangos) ir neinstruktavo, kaip saugiai atlikti pavojingus kasimo darbus, ir kad R. B. dėl savo neveikimo nenumatė, jog gali atsirasti padariniai, tačiau pagal savo asmenines savybes, turimas žinias ir darbo patirtį galėjo ir turėjo numatyti galimus tokios savo veikos pavojingus padarinius žmogaus sveikatai ir gyvybei. Kasatoriaus tvirtinimu, J. M. mirtis nėra susijusi priežastiniu ryšiu su R. B. inkriminuota veika, jo kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) dėl kito žmogaus mirties nėra, o pats įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas).

3.3.1. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokias konkrečiai teisės aktų nuostatas ir specialias elgesio saugumo taisykles pažeidė R. B.; teismas tik deklaratyviai išvardijo kai kurias teisės aktų nuostatas, konstatuodamas, kad jas R. B. žinojo. Kasatoriaus tvirtinimu, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 reikalavimai taikomi darbo santykiams tarp darbuotojo ir darbdavio ir nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs, nes abiejų instancijų teismai nustatė, kad tarp R. B. ir dirbusių asmenų nebuvo darbo santykių. Apklaustas specialistas R. T. nurodė, kad už darbų saugą, jei darbai vykdomi individualiai, atsako tas, kas dirba; jeigu dirba asmuo, neturintis verslo liudijimo, taip pat atsako jis pats. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai į minėtų teisės aktų nuostatas neatsižvelgė, specialisto parodymais nesivadovavo, nors tai reikšminga išvadai, kad, nenustačius darbo santykių, R. B. neturėjo pareigos instruktuoti, kaip atlikti darbus, ir užtikrinti saugią darbo vietą ir aplinką, patvirtinti.

3.3.2. Pasak kasatoriaus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 138 patvirtinto Asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarkos, darbo laiko aprašo, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų veiksnių sąrašo nuostatos taikomos darbo teisiniams santykiams, todėl taip pat neaktualios nagrinėjamoje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 straipsnio 1 dalį, 6.645 straipsnio 3 dalį, 6.650 straipsnio 1 dalį rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus); subrangovas, kaip ir rangovas, atlieka tam tikrą darbą savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus. Kasatoriaus įsitikinimu, priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tarp R. B. ir J. M., D. T., E. A., V. M., su kuriais jis žodžiu sutarė dėl nuotekų šulinio bei tranšėjos kasimo darbų atlikimo, įsipareigojo jiems sumokėti už atliktus darbus, susiklostė subrangos santykiai ir dėl to R. B., kaip rangovas, neturėjo ir neprivalėjo organizuoti ir vadovauti minėtų asmenų, kaip subrangovų, atliekamiems darbams, instruktuoti, kaip saugiai juos atlikti, užtikrinti saugią darbo vietą ir aplinką.

4. Nuteistojo R. B. gynėjo advokato V. Muravskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

5.1. Taigi, kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei nustatyti, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirų asmenų parodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

6. Kasaciniame skunde nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276, 305 straipsnių ir in dubio pro reo (abejonės kaltinamojo naudai) principo pažeidimai yra siejami su netinkamu bylos įrodymų vertinimu. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje atliktu liudytojų D. T. ir V. M. parodymų tyrimu ir įvertinimu, prieštaravimų tarp jų nepašalinimu, 2012 m. gegužės 30 d. įvykio aplinkybių nustatymu, teigia, kad nevertinti liudytojų E. Š., R. Š., K. M. parodymai, VDI raštuose nurodyta informacija.

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas R. B. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, pavojingiems kasimo darbams atlikti pasitelkė nepilnamečius asmenis, neturinčius reikiamų darbo įgūdžių, žinių darbo saugos srityje ir saugos įrangos, jų neinstruktavo ir neužtikrino saugių darbo sąlygų bei saugios darbo vietos, ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę nepilnamečiui J. M..

8. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20, 301 straipsniuose, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

9. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, R. B. išteisinimą grindė tuo, kad tarp R. B. ir J. M. bei kitų nepilnamečių asmenų buvo susiklostę ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai, todėl įstatymuose numatyti privalomi reikalavimai darbuotojų saugai ir sveikatai netaikytini, ir R. B. pareigos instruktuoti, kaip saugiai atlikti pavojingus kasimo darbus, suteikti reikiamą darbo saugos įrangą, užtikrinti saugią darbo vietą ir aplinką, neturėjo; be to, nenustatyta, kad R. B. kontroliavo jaunuolių darbą, davė jiems nurodymus kasti gilesnį griovį, taip pat nenustatyta, kad R. B. žinojo, jog D. T., V. M. buvo nepilnamečiai ir kad apskritai jis žinojo apie J. M. darbą pas E. Š.. Teismas, nenustatęs šių aplinkybių, visas abejones, kurios negali būti pašalintos, aiškindamas kaltinamojo naudai, padarė išvadą, kad R. B. dėl kaltinimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį turi būti išteisintas.

10. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinius skundus, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir itin detaliai aiškinosi bylai išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes: papildomai apklausė liudytojus D. T. (pastarasis liudytojas nurodė, kad dėl avanso skambino R. B., apie tai, kad reikia traktoriaus ir kad reikia gilinti griovį, taip pat su R. B. kalbėjo); V. M. (kuris taip pat patvirtino, kad dėl griovio kasimo tarėsi su R. B. ir dėl traktoriaus kreipėsi į jį, R. B. mokėjo avansą), E. A., K. M., asmenį, kuriam buvo reikalingi kasimo darbai – E. Š. (pastarasis patvirtino, kad su R. B. tarėsi dėl kasimo darbų, jų kainos, asmenų, kas tai padarys, suradimo, nurodė, kad avansą už būsimus darbus mokėjo būtent jam); T. V., R. Š., specialistą R. T., išteisintąjį R. B., civilinio atsakovo atstovą S. Z., apklausė pirmosios instancijos teisme neapklaustus liudytojus G. M. (G. M.), D. Č., P. G., E. T., D. M. (D. M.), specialistą O. N., balsu perskaitė liudytojų V. M., E. Š., D. T., R. Š. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, VDI dokumentus, išklotinių duomenis, perklausė garso įrašą su užfiksuotu telefoniniu ryšiu, pareikalavo duomenų, susijusių su UAB,,A“, ištyrė apeliacinės instancijos teisme surinktus rašytinius įrodymus. Naujo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas nuosprendyje išanalizavo minėtų proceso dalyvių parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, juos gretino tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir su bylos rašytiniais įrodymais, išsamiai ir detaliai nurodė, kurie bylos įrodymai patvirtina ar paneigia tam tikras aplinkybes, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė nevisapusiškai, juos įvertino, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jiems keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys, 304–307 straipsniai), o šio teismo išvados – teismų išnagrinėtą bylos medžiagą.

11. Prieštaraujančiais apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui laikytini kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino daugelio liudytojų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje esančius įrodymus (tarp jų ir liudytojų D. T., V. M., R. Š., E. Š., K. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teismuose metu, VDI pateiktus dokumentus), tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Šis teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl bylos aplinkybių nustatymo, bei pateikė aiškius, išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos įrodymai (tiek R. B. teisinantys, tiek kaltinantys) buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

11.1. Bylos nagrinėjimo teismuose metu R. B. kėlė versiją, kad jis pasitelkęs nepilnamečius asmenis kasimo darbų neorganizavo ir jiems nevadovavo. Apeliacinės instancijos teismas šią versiją motyvuotai paneigė liudytojų E. Š., R. Š., G. M., D. T., V. M., P. G., E. T. parodymais ir bylos rašytiniais įrodymais. Minėtų liudytojų parodymai, jų palyginimas tarpusavyje ir visumos įvertinimas leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl būtent R. B. organizavimo ir vadovavimo kasimo darbams. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tarp liudytojų parodymų esančius prieštaravimus, padaręs išvadą, kad parodymų prieštaravimai – neesminiai, skiriasi tik smulkmenos, o dėl esminių aplinkybių – parodymai sutampa ir vieni kitus patvirtina.

11.2. Kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino VDI 2012 m. birželio 28 d. ir 2013 m. spalio 10 d. raštuose nurodytų duomenų (t. y. to, jog asmuo, vykdantis ūkinę – komercinę veiklą pagal individualios veiklos pažymą ar verslo liudijimą, už darbų saugos reikalavimų laikymąsi atsako pats), prieštarauja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme medžiagai. VDI raštuose esanti informacija apeliacinės instancijos teismo buvo vertinama, o tai, kad teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi R. B., savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir nevisapusiškai. Pažymėtina ir tai, kad VDI rašytinėje medžiagoje niekaip nėra paneigiamos jokios nuotekų šulinio ir tranšėjos kasimo darbų organizatoriaus pareigos rūpintis atliekančių iškasų darbus asmenų saugumu tais atvejais, kai, esant pavojingam tokių darbų pobūdžiui, šiuos darbus atlikti organizuojami nepilnamečiai asmenys, neturintys reikiamo profesinio pasirengimo ir patirties. Priešingai nei nurodo kasatorius, minėtuose VDI raštuose nėra konstatuota, jog tik pats J. M. buvo atsakingas už darbų saugos reikalavimų laikymąsi. VDI savo kompetencijos ribose tik nepripažino įvykio su J. M. mirtinu nelaimingu atsitikimu darbe, nes nebuvo nustatyti darbo teisinių santykių tarp R. B. ir J. M. požymiai.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėdamas bylą, nepadarė.

Dėl BK 132 straipsnio 3 dalies taikymo

13. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas R. B. kaltumas pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, teigiant, kad R. B. kasimo darbų neorganizavo ir jiems nevadovavo, tarp jo ir J. M., D. T., E. A., V. M. susiklostė civiliniai teisiniai (subrangos) santykiai, o tokiu atveju patys asmenys darbus atlieka savo rizika, R. B. pareigos instruktuoti, kaip saugiai atlikti darbus, ir užtikrinti saugią darbo vietą neturėjo.

14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir proceso dalyvių išsakytus argumentus, pritaria apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai dėl R. B. kaltumo padarius BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir ją pagrindžiantiems argumentams.

15. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Tam, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje (ar 2 dalyje) numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamoji atsakomybė kyla nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 132 straipsnio 3 dalį.

16. BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, kvalifikuojant veiką pagal šią dalį būtina nustatyti pačią veiką, jos padarinius ir priežastinį ryšį tarp jų. Pripažįstant asmenį kaltu dėl šio nusikaltimo nepakanka konstatuoti, kad jis pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, bet būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį (atėmė gyvybę) ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-512/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-512/2014">2K-512/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a>, 2K-217-699/2015). Būtinasis subjektyvusis sudėties požymis – kaltė, neatsargumas (nusikalstamas nerūpestingumas ar nusikalstamas pasitikėjimas).

Pagal teismų praktiką specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos. Asmuo, įgyvendindamas savo teises, turi nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių – tai iš Konstitucijos (28 straipsnis) kylanti nuostata. Iš požiūrio į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę kyla asmens teisių santykinumas. Specialios elgesio saugumo taisyklės gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalinio) pobūdžio teisės aktais. Siekiant atskleisti BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, reikia išanalizuoti teisinio reguliavimo, susijusio su tam tikro pobūdžio veikimo galimybėmis, kontekstą. Tik tokiu atveju būtų aišku, kokie draudimai ir įpareigojimai asmeniui yra numatyti konkrečioje jo veiklos srityje bei kokios teisėtos veikos apimties bet kuris asmuo iš jo gali pagrįstai tikėtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a>).

17. Nagrinėjamoje byloje nauju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad: nuteistasis, veikdamas kaip privatus fizinis asmuo, susitarė su statybos darbų užsakovu E. Š., kad su statybų verslu susijęs asmuo – R. B. – organizuos žemės kasimo darbus, susijusius su šulinio ir tranšėjos įrengimu, t. y. buvo susitarta dėl darbų pobūdžio, kainos, asmenų, kurie šiuos darbus atliks, suradimo, darbams atlikti reikalingų medžiagų, pradėjus darbus, R. B. iš E. Š. paėmė avansą už būsimų darbų atlikimą. Teismas nustatė, kad R. B. tiesiogiai bendravo su darbo ieškančiais jaunuoliais, pasakė, kur ir kaip jie gali užsidirbti, nuvežė juos ir parodė būsimo darbo vietą, su jais aptarė šulinio ir tranšėjos kasimo darbų pradžią, sprendė kitus klausimus (dėl avanso mokėjimo, reikalingos technikos, tranšėjos gilinimo ir kt.), iškilusius vykdant minėtus darbus.

17.1. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje buvo iškasta apie 2 m gylio tranšėja su vertikaliomis sienomis, kuri nebuvo sutvirtinta, nors pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 42 punktą, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 50 punktą natūralaus drėgnumo gruntuose, jei nėra gruntinio vandens ir požeminių statinių, kasti iškasas su vertikaliomis sienomis be sutvirtinimų leidžiama ne giliau, kaip: 1,0 m – piltiniuose, smėlio ir žvyro gruntuose; 1,25 m – priesmėlio gruntuose; 1,50 m – priemolio ar molio gruntuose. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad šių teisės aktų nesilaikymas lėmė įvykio, kurio metu J. M. buvo užpiltas žemėmis, kilimą.

17.2. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-1385 (13) konstatuota, kad tiriamo nelaimingo atsitikimo priežastis yra tai, kad įvykio metu buvo kasama per gili tranšėja su stačiais šlaitais, žemes supilant per arti tranšėjos krašto, o pavojingu veiksniu – J. M. užpylimas virtusiu tranšėjos šlaito gruntu taip, kad jis neteko galimybės kvėpuoti; jei įvykio metu, esant visoms kitoms toms pačioms aplinkybėms, būtų buvusi kasta tranšėja ne gilesnė nei 1 m gylio, tai nelaimingo atsitikimo būtų išvengta (nes santykinai didelis – 2 m – tranšėjos gylis sudarė techninę galimybę virš galvos užpilti tranšėjoje buvusį J. M.).

17.3. Remiantis šiais ir kitais byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. B. veika (neorganizavimas darbų taip, kad būtų sutvirtintos tranšėjos, kurios gylis buvo apie du metrus, sienos, leidimas joje dirbti jaunuoliams) teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu susijusi su J. M. mirtimi.

18. Kasatoriaus teiginiai, kad nuosprendyje nenurodyta, kokias teisės aktų nuostatas ir specialias elgesio saugumo taisykles pažeidė R. B., neatitinka nuosprendžio turinio, priešingai, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytos R. B. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei konkretūs teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių reikalavimų pažeidimai, kuriuos padarė R. B.. Statybos įstatymo 1 straipsnis nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius architektūros reikalavimus, trečiųjų asmenų interesų apsaugos reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrimų, statinių projektavimo, statinių projektų ir statinių ekspertizės, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, griovimo tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę. Taigi, teismo nustatytame kaltinime nurodytų Statybos įstatymo nuostatų privalu laikytis nepriklausomai nuo statybos organizavimo pobūdžio.

19. R. B. žinojo, kad darbams vykdyti pasitelkia jaunus asmenis, kasimo darbuose dalyvauja ir J. M., tačiau nesidomėjo ir buvo visiškai abejingas dėl dirbančių pavojingus darbus asmenų amžiaus, nesiaiškino, ar samdomi asmenys dirba pagal individualios veiklos pažymas ar verslo liudijimus, ar jaunuoliai tokius darbus atlikti moka, turi šulinio ir tranšėjos darbų kasimo patirtį, žino elementarius darbų saugos reikalavimus, pasitelktų darbus atlikti žmonių niekaip neinstruktavo. Nors pagal savo išsilavinimą, darbo statybose patirtį, kitas darbų organizavimo aplinkybes turėjo ir galėjo žinoti, kad nenusklembtos arba nesutvirtintos tranšėjų, kurių gylis siekia 2 metrus, sienos dažnai įgriūna, užversdamos žmones.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis R. B. nenumatė, jog dėl jo neveikimo gali kilti pavojingi padariniai, tačiau pagal įvykio situaciją ir savo asmenines savybes, turimą darbo patirtį turėjo ir galėjo numatyti, kad nesutvirtinus tranšėjos sienų ir joje dirbant joje esantiems žmonėms tokie padariniai gali kilti. Kaip minėta, atsakomybė už BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kyla pagal realiai kilusius padarinius. Taigi apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai prieita prie išvados, kad R. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje, padarė dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu nerūpestingumu.

20. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju jaunuoliai negalėjo būti tinkamais subrangovais kasimo darbams atlikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek žuvusysis J. M., tiek kiti darbus atlikę jaunuoliai buvo nepilnamečiai, nebuvo asmenys, dirbantys pagal individualios veiklos pažymas ar verslo liudijimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 138 „Dėl asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarkos, darbo laiko aprašo, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų veiksnių sąrašo patvirtinimo“ (2010 m. gruodžio 8 d. nutarimo redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) 2 punktą darbdavys privalo užtikrinti jauno asmens (iki 18 m.) amžių atitinkančias darbo sąlygas; jaunam asmeniui suteikiamas darbas turi būti saugus, nekelti pavojaus sveikatai, fiziniam, protiniam ir dvasiniam vystymuisi, nepakenkti mokymuisi. Šio nutarimo 11 punkte numatyta, kad jauni asmenys negali būti skiriami dirbti darbo, kuris fiziškai ir psichologiškai per sunkus, darbo, kur didesnė nelaimingų atsitikimų ar susirgimų profesinėmis ligomis tikimybė, taip pat darbo, kurio dėl nepakankamo atsargumo jausmo ar patirties jaunas asmuo saugiai dirbti gali nesugebėti. Nutarimo 34 punkte numatytas jauniems asmenims draudžiamų dirbti darbų sąrašas, t. y. tie darbai, kurių aplinkoje yra sveikatai kenksmingi ir pavojingi veiksniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintame Pavojingų darbų sąrašo 3 punkte nurodyta, kad prie pavojingų darbų priskiriamas darbas šuliniuose, iškasose, tuneliuose, grunto kasyba ir tvirtinimas, kiti darbai prie aukštesnių kaip 1,5 metro šlaitų ir gilesnėse kaip 1,5 metro iškasose ir kt.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog R. B., organizuodamas šulinio ir tranšėjos kasimo darbus, ne tik pažeidė apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių reikalavimus, bet ir nesilaikė pirmiau nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių asmenų darbą, reikalavimų, apskritai draudžiančių tokiems kasimo darbams telkti asmenis iki 18 metų.

21. Nors kasatorius ir teigia, kad kaltinime nurodyti specialiųjų elgesio taisyklių reikalavimai taikomi tik iš darbo sutarčių kylantiems santykiams, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, kokie santykiai susiklostė – civiliniai ar darbo, nagrinėjamu atveju pavojingų statybos darbų organizatorius ir vadovas turi bendro pobūdžio pareigą užtikrinti, kad nepilnamečiai asmenys pavojingų darbų nedirbtų, darbus atliekantys asmenys dirbtų saugiomis ir sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Saugių darbo sąlygų užtikrinimas ypač svarbus nepilnamečių asmenų atžvilgiu.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos ratifikuotos Europos Socialinės Chartijos (Pataisytos) (toliau – Chartija) nuostatas. Chartijos II dalies 7 straipsnyje (Vaikų ir paauglių teisė į apsaugą), kuriame numatytų įsipareigojimų Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis ratifikuodama Chartiją, be kita ko, nustatyta, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta vaikų ir paauglių teisė į apsaugą, Šalys įsipareigoja nustatyti, kad minimalus priimamųjų į tam tikrus darbus, kurie yra laikomi pavojingais ir kenksmingais sveikatai, amžius būtų 18 metų (šio straipsnio 2 dalis); užtikrinti ypatingą apsaugą nuo vaikams ir paaugliams iškylančių fizinių ir moralinių pavojų, o ypač nuo tų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra susiję su jų darbu (šio straipsnio 10 dalis).

Šios nuostatos įgyvendintos ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, pagal kurio 4 straipsnio 1 punktą fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama išnaudoti ar kitaip diskriminuoti dirbantį vaiką; vaikui negalima patikėti darbo ar užsiėmimo, kenkiančio sveikatai ar mokslui arba trukdančio jo fiziniam, protiniam ar doroviniam brendimui. Fiziniai ir juridiniai asmenys, neteisėtai trukdantys vaikui naudotis savo teisėmis bei laisvėmis ar kitaip pažeidžiantys vaiko teises, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 straipsnio 1 dalis, 57 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nepilnamečiams asmenims, atliekantiems darbus civilinių teisinių santykių pagrindu, turi būti garantuotos tokios pačios saugios darbo sąlygos, kaip ir nepilnamečiams, dirbantiems pagal darbo sutartį. Kolegija sprendžia, kad darbų organizatorius, pavesdamas pavojingus darbus atlikti nepilnamečiams, kurie pagal teisės aktų reikalavimus tokių darbų atlikti negali, prisiima visą su tokių darbų atlikimu susijusią ir iš jų galinčių kilti žalingų padarinių riziką.

Net ir tuo atveju, kai tarp statybos darbų organizatoriaus ir darbą atliekančio nepilnamečio asmens susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, kaip šioje nagrinėjamoje byloje, darbų vadovas ir organizatorius privalo užtikrinti, jog konkrečių darbų atlikimas nekeltų grėsmės jauno asmens saugai ir sveikatai. Dėl to taikomi saugias ir sveikas darbo sąlygas jauniems asmenims reglamentuojantys teisės aktai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, darydamas išvadas dėl R. B. veikos, kuria jis pažeidė teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių reikalavimus, pagrįstai vadovavosi teisės aktų, reglamentuojančių darbų saugą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso kylantiems santykiams, nuostatomis.

22. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo naujo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šį teismo sprendimą reikėtų naikinti. Šiuo atveju nuteistojo R. B. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 132 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. B. gynėjo advokato Viktoro Muravskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas