A. D. pagal BK 182 str. 2 d., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-184-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00516-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 2.1.4.4.2.1; 2.2.4.3; 2.1.15.1; 2.8.9.5 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 183 straipsnio 2 dalį (dėl pasisavintos dalies pinigų iš 711 000 Lt piniginės kompensacijos) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 183 straipsnio 2 dalį (dėl pasisavintos dalies pinigų iš 897 000 Lt piniginės kompensacijos) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose), ją atliekant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš nuteistojo A. D. priteista 2000 Eur nukentėjusiajam G. P. (G. P.) neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš A. D. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi priteista 3634,73 Eur nukentėjusiajam G. P. teisinės pagalbos už advokato paslaugas išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio ir nuteistojo A. D. skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. A. D. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2003 m. kovo 4 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini), atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) (toliau – Įgaliojimas Nr. 1), (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“ atkūrus G. P. nuosavybės teisę į turėtų pastatų (duomenys neskelbtini), 498,23 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas 120 630,21 Eur vertės (416 512,00 Lt) ir (duomenys neskelbtini) 117,12 kv. m bendrojo ploto gyvenamąsias patalpas 20 476,71 Eur (70 702 Lt) vertės, jis (A. D.), pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės 2004 m. kovo 9 d. ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą perėmęs turtą, pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją, neva nėra galimybės atkurti nuosavybės natūra, ir, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įkalbėjo nukentėjusįjį G. P. pasirašyti 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ne tik atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės įteisinimu, bet ir minėtą turtą parduoti bet kuriam pirkėjui, pasinaudodamas šiuo įgaliojimu Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintu Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) pirmojo sekretoriaus A. K. (toliau – Įgaliojimas Nr. 2), pagal 2004 m. birželio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą (duomenys neskelbtini) notaro biure (duomenys neskelbtini), nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), 468,25 kv. m bendrojo ploto bei gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), 117,12 kv. m bendrojo ploto pardavė S. S., M. E. S., E. N., N. N., V. B., K. B.. S. S. ir M. E. S. jam (A. D.) sumokėjo 150 000 Lt (43 443 Eur), E. N. ir N. N. – 75 000 Lt (21 721,50 Eur), V. B. ir K. B. – 75 000 Lt (21 721,50 Eur), iš viso 300 000 Lt (86 886,01 Eur). Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas palaikyti apgaulę dėl negalimumo atkurti nuosavybę natūra, 2004 m., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva pradėtą mokėti kompensaciją dalimis ir į nukentėjusiojo G. P. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. įmokėjo grynais pinigais 66 380 JAV dolerių (181 397,58 Lt / 52 536,37 Eur), iš kurių pervedė į nukentėjusiojo sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke mokėjimo kortelę 12 000 JAV dolerių (32 760 Lt / 9487,95 Eur) bei nukentėjusiojo nurodymu pervedė į D. P. (D. P.) vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios D. P. tarptautiniu mokėjimo pavedimu 2005 m. rugpjūčio 16 d. persiuntė 12 533,54 Eur (43 275,81 Lt) ir tą pačią dieną pasiėmė grynais 6000 JAV dolerių (16 606,80 Lt / 4 809,66 Eur). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas galutinai užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą, 2008 m. rugsėjo 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi, sudaryta (duomenys neskelbtini) notaro biure (duomenys neskelbtini), jis ir jo sutuoktinė R. D. už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 Eur) iš S. S. ir M. E. S. atpirko ¼ negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), bei ¼ gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), kurias, sužinojęs, jog nukentėjusiajam jau žinoma, kad jam nuosavybės teise buvo grąžinta natūra dalis turto, siekdamas išvengti galimo turto netekimo, 2010 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi, sudaryta (duomenys neskelbtini) notaro biure (duomenys neskelbtini), už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 Eur) pardavė savo seseriai L. S., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), taip apsunkindamas nukentėjusiajam galimybę susigrąžinti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą teisminiu keliu. Tokiais savo neteisėtais veiksmais A. D. savo naudai įgijo nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir padarė jam 114 275,77 Eur turtinę žalą.

1.1. Taip pat jis nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y., atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal Įgaliojimą Nr. 2, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“, atkūrus nuosavybės teisę į likusį turtą – išlikusią dalį pastato (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai išmokėjus 711 000 Lt (205 919,83 Eur) kompensaciją už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, kuri 2006 m. gruodžio 28 d. buvo pervesta į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB SEB bankas, pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – sūnaus I. P. vardu pervedė 7800 Eur, G. P. vardu pervedė 10 000 Eur, iš viso – 17 800 Eur (61 459,84 Lt), o likusius pinigus nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. vasario 17 d. pasisavino, taip padarydamas nukentėjusiajam 188 119,83 Eur (649 540,14 Lt) turtinę žalą.

1.2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. atstovaudamas nukentėjusiajam G. P. pagal 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) trečiojo sekretoriaus A. Š., atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) (toliau – Įgaliojimas Nr. 3), (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl piliečio G. P. nuosavybės teisių atkūrimo“ atkūrus nuosavybės teises į likusias patalpas bei negrąžintą natūra turtą ir nusprendus išmokėti 897 000 Lt (259 789,15 Eur) kompensaciją bei ją išmokėjus pervedant į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „DnB NORD bankas“, lygiomis dalimis 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. po 448 500 Lt (129 894,57 Eur), jis, pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – G. P. pervedė 3000 Eur (10 358,40 Lt), D. P. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB SEB bankas, palikdamas 269 852,37 Lt (78 154,65 Eur), nukentėjusiojo G. P. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB SEB bankas, palikdamas 241 421,59 Lt (69 920,53 Eur), o likusius pinigus nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. pasisavino, taip padarydamas nukentėjusiajam 108 713,98 Eur (375 367,64 Lt) turtinę žalą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nagrinėjamu atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, susiję su nuosavybės atkūrimo procesais, įgaliojimo, pavedimo ir atstovavimo teisiniais santykiais, todėl jie nepagrįstai kvalifikuoti kaip nusikalstami, taip pažeidžiant ultima ratio (paskutinė priemonė) principą. Be to, ši byla teismui perduota su kaltinamuoju aktu, kuris neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes šiuo nuosprendžiu kasatorius nuteistas dėl „dalies pinigų“ pasisavinimo. Kasatorius teigia ir tai, kad teismai pažeidė ir BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatas, nes nepagrįstai pripažino įrodymais prieštaringus duomenis, kurių pradinė informacija iš banko buvo pateikta „užkrėsta“ kompiuteriniu virusu, ir atmetė kasatoriaus ir gynybos prašymus skirti ekspertizę.

2.3. Teismai nenustatė nusikalstamų veikų, už kurių padarymą kasatorius yra nuteistas, subjektyviojo požymio, nepagrįstai pripažino, kad veikos nėra padarytos vieninga tyčia, ir neatsižvelgė į tai, kad dėl pirmosios veikos buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, kuris yra nagrinėjamas civilinio proceso tvarka lygiagrečiai šios bylos baudžiamajam procesui tame pačiame teisme. Dėl to kasatorius teigia, kad nėra jokio pagrindo teigti apie suvaržytą nukentėjusiojo teisę pareikšti tokį ieškinį ar jį nagrinėti. Anot kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai nukentėjusiojo turtinės teisės ginamos lygiagrečiai dviejų (civilinio ir baudžiamojo) procesų tvarka, patvirtina esant civilinius teisinius santykius ir akivaizdžius principų ultima ratio ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) pažeidimus, nes civilinis ieškinys reiškiamas ginti asmens privatų interesą, tačiau civiliniame procese taikant atsakovo (kuris lygiagrečiai vykstančiame baudžiamajame procese yra ir kaltinamasis) turtui laikinąsias apsaugos priemones, egzistuoja ir viešasis, valstybės prievarta užtikrinamas imperatyvas. Dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai yra civilinio pobūdžio, turintys tam tikrą administracinės teisės elementą, susijusį su nuosavybės atkūrimo procesais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-299/2011, 2K-329/2011, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K- 179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014, 2K-30-699/2016).

2.4. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad civilinio ieškinio nagrinėjimas civilinio proceso tvarka neužkerta kelio taikyti jam (kasatoriui) baudžiamąją atsakomybę, juolab kad jo veiksmuose nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai, yra neteisinga. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad kasatoriaus ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformavo dar iki apgaulės panaudojimo ir jo panaudota apgaulė buvo esminė, turėjusi lemiamą įtaką nukentėjusiajam išduoti įgaliojimus, kurių pagrindu nuteistasis inicijavo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, o vėliau ir nekilnojamojo turto pardavimą. Be to, pagal kasatoriaus atsiųstą pavyzdį išduotas įgaliojimas, kurio pagrindu nuteistasis sudarė nukentėjusiajam atkurto natūra nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorį, kuris realiai neišreiškė tikrosios nukentėjusiojo valios, ir po to šio nekilnojamojo turto perleidimas trečiajam asmeniui reiškė ir nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis didelį suvaržymą. Kasatorius nesutinka su tokiais teismų argumentais ir nurodo, kad jis įvykdė prievolę nukentėjusiajam pervesdamas tiek jam, tiek jo šeimos nariams atitinkamas pinigų sumas ir tik dėl kasatoriaus atliktų veiksmų nukentėjusysis įgijo nekilnojamąjį turtą. Kartu kasatorius teigia, kad, tik nustačius tikslią jo įvykdytą prievolės dalį, teismai turėjo nuspręsti, ar likusi neįvykdyta prievolės dalis gali būti vertinama kaip esminė apgaulė ir kaip reikšmingas nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymis. Juolab kad, nenustačius įvykdytos turtinės prievolės dalies dydžio, gali susidaryti ir tokia situacija, kai neįvykdyta prievolės dalis, nors ir siekianti BK 190 straipsnyje nustatytą didelės vertės požymį, palyginti su įvykdytos prievolės dalimi, yra gerokai mažesnė, ir tai leistų taikyti ir BK 37 straipsnio nuostatas. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai padarė didelę teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nes nenustatė įvykdytos turtinės prievolės dalies, o skundžiamuose sprendimuose tik pateikė formuluotę „dėl dalies pinigų pasisavinimo“.

2.5. Pažymėdamas teismų praktikos nuostatas dėl privalomų nustatyti esminės apgaulės ir nukentėjusiojo atidaus bei rūpestingo elgesio požymių, nurodydamas nukentėjusiojo artimų giminaičių profesinę veiklą (brolis D. P. kartu su žmona yra profesionalūs teisininkai) ir tai, kad viso proceso metu nukentėjusysis naudojosi profesionaliomis teisinėmis paslaugomis, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti minėti kriterijai (esminės apgaulės ir nukentėjusiojo atitinkamo elgesio požymiai), todėl šiuo atveju, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, turi būti vadovaujamasi civilinės teisės nuostatomis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-179/2013, 2K-312/2013, 2A-7-9/2013, 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-518/2014).

2.6. Be to, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas kasatorių „dėl dalies pinigų pasisavinimo“, o apeliaciniam teismui šios klaidos neištaisius, dar buvo pažeista kasatoriaus teisė žinoti, kuo jis buvo kaltinamas ir už ką nuteistas, t. y. buvo padarytas esminis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto pažeidimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-398/2013">2K-7-398/2013</a>, 2K-214-239/2015).

2.7. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir kitą baudžiamąjį įstatymą – BK 183 straipsnio 2 dalį, nes neteisingai nustatė šios veikos vieną iš objektyviųjų požymių, t. y. kad jis (kasatorius) pasisavino jam patikėtą nukentėjusiojo turtą. Kasatoriaus nuomone, tai, kad šis turtas jam buvo patikėtas įgaliojimais, kaip civilinės teisės vienašaliais sandoriais, reiškia, jog nagrinėjamu atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Juolab kad nukentėjusysis buvo išdavęs net kelis tokius įgaliojimus tiek kasatoriui, tiek ir kitai jo atstovei advokatei D. Ž.. Dėl to kasatorius mano, kad nagrinėjamoje byloje ginčijant jam išduotus įgaliojimus (nors toks ginčas yra civilinės bylos elementas) užkertama galimybė gintis nuo pareikšto civilinio ieškinio lygiagrečiai nagrinėjamoje civilinėje byloje.

2.8. Kasatorius pažymi ir tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo paneigta aplinkybė, jog įgaliojimų tekstas nebuvo išverstas nukentėjusiajam ir liudytojui D. P. į jiems suprantamą kalbą, nes šiuos įgaliojimus vertė Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) konsuliniai darbuotojai A. K., A. Š. ir S. D.. Šių dokumentų tinkamas vertimas, net darant vaizdo ir garso įrašą, buvo atliktas ir notarų biure (duomenys neskelbtini). Nors skundžiamame nuosprendyje yra teisingai nurodyta, kad konsulinių darbuotojų ir notaro veiksmai paneigia nukentėjusiojo ir liudytojo D. P. versiją dėl jiems neva neišverstų jų išduotų įgaliojimų, tačiau teismas visiškai netinkamai vertino tokią faktinę aplinkybę. Kasatoriaus teigimu, minėti nukentėjusiojo ir liudytojo paaiškinimai yra tik melagingų parodymų davimas ir teismai nepagrįstai neatsižvelgė, kad nukentėjusysis lygiagrečiai kasatoriui išduotiems įgaliojimams, išdavė net tris, forma ir turiniu panašius ar identiškus įgaliojimus ir minėtai kitai jo atstovei advokatei; tokie šiai atstovei išduoti įgaliojimai buvo realiai panaudoti net ir nagrinėjamoje byloje. Kasatorius nurodo šių įgaliojimų išdavimo datas bei juose nustatytų veiksmų ribas ir teigia, kad tokiu atveju, kai lygiagrečiai veikia mažiausiai du įgalioti asmenys, kurie yra profesionalūs teisininkai, turi būti visiškai kitaip aiškinamas apgaulės ar suklaidinimo kriterijus, nukentėjusiojo reali galimybė kontroliuoti ar gauti informaciją apie nuosavybės teisės atkūrimo proceso eigą. Kasatoriui nesuprantama, kodėl nukentėjusysis teigia, kad kasatoriui išduoti įgaliojimai neatitinka jo (nukentėjusiojo) valios, tačiau kitai advokatei suteikti faktiškai labai panašūs ar identiški įgaliojimai, surašyti ir pasirašyti toje pačioje vietoje, ta pačia lietuvių kalba, kurios neva nukentėjusysis nesupranta, jau esą atitinka jo valią ir nėra ydingi. Be to, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis negalėjo atsakyti į klausimą, ar civilinėje byloje jis ginčija įgaliojimus, esančius civilinėje byloje. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį, neteisingai aiškino šios veikos požymį – esminę apgaulę, nes aplinkybė, jog nukentėjusysis lygiagrečiai buvo įgaliojęs ir dar kitą asmenį (advokatę D. Ž.), turi esminę reikšmę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.150 straipsnio reguliavimo požiūriu ir šalina minėtą apgaulės požymį, kadangi kasatorius nesudarė jokių kliūčių nukentėjusiajam gauti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimo procesus ir ja disponuoti.

2.9. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymį, o skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad kasatorius įtraukė nukentėjusįjį į jam (nukentėjusiajam) nenaudingą sandorį. Kasatorius teigimu, nuosavybės teisių atkūrimas niekaip negali būti suvokiamas kaip nenaudingas nukentėjusiajam ir (ar) jo broliui liudytojui D. P., net jei ir būtų neįmanoma įrodyti tikrojo teisinių santykių turinio. Tačiau tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra, o teisinių santykių turinys yra ginčijamas lygiagrečiai nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, byloje nėra nustatytas laikas, kada susiformavo kasatoriaus tyčia apgaule užvaldyti nukentėjusiojo turtą, todėl skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė, jog ketinimas pasisavinti nukentėjusiojo turtą susiformavo dar iki apgaulės panaudojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMzLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-433-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-433-507/2016">2K-433-507/2016</a>, 2K-311-677/2016).

2.10. Kasatoriaus nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 304–307 straipsnių reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas šios klaidos ne tik kad neištaisė, bet padarė ir kitus esminius BPK pažeidimus: netinkamus duomenis pripažino įrodymais, pažeidė kasatoriaus teisę į tinkamą apeliacinį procesą, neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo klaidingų skaičiavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>).

2.11. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialių žinių ir tinkamos kompetencijos, tačiau turėdamas netikslius ir tarpusavyje prieštaringus pradinius duomenis, atliko neteisingus veiksmus (skaičiavimus), nors tokioje situacijoje turėjo šią bylą kartu su kaltinamuoju aktu perduoti prokurorui skaičiavimo klaidoms ištaisyti arba priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nors šis teismas pripažino, kad specialistų skaičiavimuose yra klaidų, tačiau nepagrįstai pasirinko kitus skaičiavimo variantus, kurie, kasatoriaus nuomone, neatitinka aritmetikos taisyklių, specialistų skaičiavimų ir kaltinamajame akte nurodytų sumų. Kasatorius, pažymėdamas apeliacinės instancijos teisme duotus specialistės E. T. parodymus, teigia, kad teismai negalėjo pripažinti aptartų skaičiavimų tinkamais įrodymais. Be to, pirminių duomenų (nukentėjusiojo ir liudytojo D. P., specialistės parodymai) tarpusavio prieštaringumas ir tai, kad iš banko gauta informacija buvo „užkrėsta“ kompiuteriniu virusu, taip pat buvo pagrindas prokurorui perduoti baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu.

2.12. Kasatorius aptaria liudytojo D. P. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, ir pažymi, kad juose nurodytas gautos piniginės kompensacijos iš AB banko SEB pagal pateiktą šio liudytojo pretenziją dydis neatitinka nukentėjusiojo G. P. nurodytų sumų ir oficialių rašytinių dokumentų, gautų iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus. Anot kasatoriaus, tokios aplinkybės yra labai svarbios, nes teisinis santykis, dėl ko buvo išmokėta tokia kompensacija, yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamos baudžiamosios (taip pat ir civilinės) bylos objektu, t. y. su kasatoriui išduotais įgaliojimais, tarp jų ir notaro įgaliojimu. Juolab kad ir nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis taip pat turi galimybę kreiptis į banką su pretenzija dėl atitinkamų kompensacijų išmokėjimo, kaip tai yra padaręs liudytojas D. P.. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio tiek į paminėtas aplinkybes, tiek į vykusį nuosavybės teisės atkūrimo procesą.

2.13. Be to, kasatorius nepagrįstai pripažintas kaltu apgavęs nukentėjusįjį, jo neinformuodamas apie nuosavybės teisių atkūrimo būdą (kompensacija ar natūra), nes šį nuosavybės teisių atkūrimo būdą pakeitė kita nukentėjusiojo atstovė advokatė D. Ž.. Kasatorius nurodo ir tai, kad byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro išraše–pažymėjime yra nurodytas sklypas (duomenys neskelbtini), kuris taip pat atiteko nukentėjusiajam nuosavybės teisių atkūrimo procese. Anot kasatoriaus, teismai nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad tiek šis sklypas, tiek ir kitas sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra parduoti ir nukentėjusysis nurodė, jog už šiuos sklypus gauti pinigai nėra įskaičiuoti į skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytas, jam (kasatoriui) inkriminuotas ir jo ginčijamas sumas.

2.14. Kasaciniame skunde plačiai aptariamas prokuroro nutarimas, kuriuo nutrauktas kitas ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį dėl D. P. pinigų užvaldymo, ir teigiama, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į šio nutarimo motyvus.

2.15 Kasatorius teigia ir tai, kad teismai netinkamai nustatė tyčios, kaip veikų subjektyviosios pusės, susiformavimo momentą, neteisingai išsprendė veikų sutapties, senaties terminų skaičiavimo klausimus ir tokios klaidos turėjo įtakos bausmės skyrimui bei jos bendrinimui.

2.16. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiojo nuosavybės teisių atkūrimas vyko trimis etapais – 2004, 2006 ir 2009 metais, todėl teismas konstatavo, jog buvo padarytos trys atskiros nusikalstamos veikos. Tačiau kasatorius pažymi, kad tokiu atveju yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, nes jam inkriminuota veika yra padaryta nukentėjusiam išdavus Įgaliojimą Nr. 1, t. y. 2003 m. kovo 4 d. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino apeliacinio skundo turinį (neva šiame skunde buvo prašoma veiką pripažinti tęstine) ir išėjo iš šio skundo ribų, nepagrįstai pripažindamas kasatoriaus veiksmus trimis pavienėmis atskiromis nusikalstamomis veikomis ir tyčią susiedamas su trimis atskirais (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos sprendimais (įsakymais) atkurti nuosavybės teises. Kasatorius pažymi, kad jis nebuvo kaltinamas, byloje nebuvo tiriama ir nėra įrodyta, jog jis veikė bendrininkaudamas su nuosavybės teisių atkūrime sprendimus priimančiais savivaldybės darbuotojais, nors tokių asmenų ir teismų sprendimai atkurti nuosavybę nukentėjusiajam ir liudytojui D. P. buvo vienareikšmiškai naudingi.

2.17. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistasis neturėjo sumanymo neteisėtai įgyti apibrėžto dydžio pinigų sumą, o tęsė savo veiklą tiek, kiek leido aplinkybės, yra visiškai nepagrįsta ir prieštaringa. Šioje skundžiamoje nutartyje nurodytas žodis „tęsė“, anot kasatoriaus, reiškia veikos pripažinimą veikus tęstine tyčia, nors toje pačioje nutartyje pripažįstama, kad kasatorius turėjo išankstinę tyčią padaryti daugelį nusikalstamų veikų, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog kaltinamasis visais atvejais veikė vieninga tyčia. Kasatorius nesutinka ir su kita skundžiamos nutarties išvada, kad nuteistojo veiksmai yra tapatūs ir glausti, o jo padarytos veikos priskiriamos trunkamosioms. Nuteistojo nuomone, jo veiksmų, atliktų nuo 2003 m. iki 2010 m. rugsėjo 9 d., negalima pripažinti glaustais ir nėra aišku, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismas tokius veiksmus įvertino kaip trunkamuosius ir kokiais kriterijais remiantis nustatė tyčios turinį bei jos susiformavimo momentą pagal kiekvieną atskirą nusikalstamą veiką.

2.18. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad teismai nepagrįstai nepripažino nagrinėjamos bylos proceso trukmės pernelyg ilga, nes šiuo atveju yra reikšminga ne tik proceso trukmė teismuose ir laikas, praėjęs nuo esą padarytų nusikalstamų veikų, bet ir paties nukentėjusiojo bei jo brolio pasirinkto elgesio motyvai. Be to, ir prokuratūra nesugebėjo surašyti tinkamo ir BPK reikalavimus atitinkančio kaltinamojo akto, ir teismai nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog kaltinamojo akto trūkumai nebuvo ištaisyti ir sugrąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kartu kasatorius teigia, kad skundžiamoje nutartyje, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą, yra išdėstyti visiškai netinkami teismo teiginiai, kuriais pripažįstamas reikšmingas kriterijus tai, kad nuteistasis ginčijo nukentėjusiojo parodymus ir bandė kelti abejones dėl šių parodymų patikimumo.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į nuteistojo A. D. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai dėl civilinių teisinių santykių kriminalizavimo nepagrįsti ir abiejų instancijų teismai tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, kurių pagrindu pagrįstai pripažino nuteistajam inkriminuotus veiksmus nusikalstamais. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tam tikrų klausimų sprendimas civiliniame procese neužkerta kelio baudžiamajam procesui ir jokiu būdu nusikalstamų veiksmų nedekriminalizuoja. Prokuroras pažymi, kad pagrindinis uždavinys atribojant baudžiamuosius santykius nuo civilinio delikto yra nustatyti apgaulės požymį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius, įgavęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, pasinaudodamas jo teisiniu neišprusimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, aplinkybėmis, kad jis yra užsienietis ir negyveno Lietuvoje, pateikė jam tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad negalima atgauti nekilnojamojo turto natūra ir bus išmokėta tik piniginė kompensacija, nors pats (kasatorius) žinojo apie realiai atkurtą nekilnojamąjį turtą natūra ir turėjo teisinę pareigą, kaip nukentėjusiojo įgaliotas atstovas, šią informaciją, kuri buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dėl nekilnojamojo turto tolimesnio likimo, pranešti nukentėjusiajam, tačiau to nepadarė, ją nuslėpė nuo nukentėjusiojo, kurį po to įkalbėjo jam (kasatoriui) išduoti naują įgaliojimą pagal iš anksto paruoštą ir atsiųstą lietuvių kalba įgaliojimo pavyzdį, kurio pagrindu be nukentėjusiojo žinios atkurtą natūra nekilnojamąjį turtą pardavė kitiems asmenims, po to dalį šio turto perpirko savo ir žmonos vardu, o dar vėliau, jau sužinojęs, kad apie jo neteisėtus veiksmus žinoma nukentėjusiajam ir jo broliui, savo turto dalį perleido kitam asmeniui. Tai reiškia, kad kasatorius, nutylėdamas nekilnojamojo turto grąžinimo natūra faktą ir šio turto pardavimo faktą, suklaidino nukentėjusįjį, kuris, nežinodamas tokių aplinkybių, neturėjo galimybės išreikšti savo valios. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo apgaulės forma pasireiškė piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu. Nukentėjusiojo suklaidinimas pateikiant jam tikrovės neatitinkančią informaciją yra esminis faktorius, nulėmęs jo apsisprendimą ir atskleidžiantis apgaulę, kaip pagrindinį vertinamąjį kriterijų, atskiriantį nusikalstamus veiksmus nuo civilinio delikto.

3.2. Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais dėl nenustatytos pasisavinto turto dalies, nes skundžiamuose teismų sprendimuose yra tiksliai ir aiškiai nurodyta, kokia dalis pinigų užvaldyta ir kokia žala padaryta nukentėjusiajam kasatoriaus nusikalstamais veiksmais, t. y. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai išmokėjus 711 000 Lt (205 919,83 Eur) kompensaciją, A. D. dalį šios kompensacijos – 17 800 Eur (61 459,84 Lt) – grąžino nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams, o kitą dalį – 188 119,83 Eur (649 540,14 Lt) – pasisavino, taip nukentėjusiajam padarė 188 119,83 Eur (649 540,14 Lt) turtinę žalą; (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijai išmokėjus 897 000 Lt (259 789,15 Eur) kompensaciją, A. D. dalį šios kompensacijos – 3000 Eur (10 358,40 Lt) – grąžino nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams, D. P. banko sąskaitoje paliko 269 852,37 Lt (78 154,65 Eur), nukentėjusiojo G. P. banko sąskaitoje paliko 241 421,59 Lt (69 920,53 Eur), o likusią dalį – 108 713,98 Eur (375 367,64 Lt) – pasisavino, taip padarė nukentėjusiajam 108 713,98 Eur (375 367,64 Lt) turtinę žalą. Nors skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta kasatoriaus akcentuojama frazė „dėl dalies pinigų pasisavinimo“, tačiau tai nurodyta tik siekiant atskirti kasatoriui inkriminuotas dvi nusikalstamas veikas pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą (BK 183 straipsnio 2 dalį). Dėl to prokuroras teigia, kad šiuo atveju nekyla jokių neaiškumų ar abejonių nei dėl pasisavinto turto dalies, nei dėl inkriminuotų veiksmų vertinimo nusikalstamais, o ne civiliniu deliktu ir nuteistojo teisė žinoti, kuo buvo kaltinamas ir už ką nuteistas, nebuvo pažeista.

3.3. Prokuroras, aptardamas BK 183 straipsnio 2 dalies dispozicijoje suformuluotus alternatyviuosius abu požymius (svetimas turtas yra patikėtas arba kaltininko žinioje), pažymi, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Todėl kasatorius klaidingai mano, kad iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, jog turtas buvo jo (A. D.) žinioje, tai reiškia nusikaltimo sudėties nebuvimą jo veikoje. Nors kasatoriui pareikštame kaltinime buvo inkriminuoti abu požymiai, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorius atstovavo nukentėjusiajam pagal įgaliojimus, padarė teisingą išvadą, kad jam nukentėjusiojo turtas buvo patikėtas, bet nebuvo jo (A. D.) žinioje, ir šią aplinkybę pašalino. Priešingai nei mano kasatorius, toks kaltinimo patikslinimas visos nusikalstamos veikos nedekriminalizuoja.

3.4. Prokuroras nesutinka ir kasacinio skundo teiginiais, kad teismai, spręsdami apie kasatoriaus ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformavo dar iki apgaulės panaudojimo; jo panaudota apgaulė buvo esminė, nes turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiajam išduoti įgaliojimus, kurių pagrindu nuteistasis inicijavo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Kartu tai reiškia, kad teismai baudžiamąjį įstatymą aiškino ir taikė tinkamai.

3.5. Kasatoriaus teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų neleistinų skaičiavimų, kurie skiriasi nuo esančių kaltinamajame akte, yra nepagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir specialistų išvadas, pagrįstai patikslino pasisavintų piniginių lėšų sumas (jas atitinkamai sumažindamas) ir padarytos turtinės žalos dydį, o atliktus skaičiavimus ir kaltinimo patikslinimą pakankamai išsamiai motyvavo. Prokuroro nuomone, tokiems veiksmams atlikti nereikia ypatingų specialių matematinių žinių, juolab kad toks patikslinimas neišėjo iš kaltinimo ribų.

3.6. Nors kasatorius teigia, kad pradinė informacija buvo užkrėsta kompiuteriniu virusu ir tai turėjo įtakos duomenų patikimumui, tačiau prokuroras pažymi, kad virusas trikdė tik atidaryti atitinkamus failus, tačiau informacijos turiniui įtakos neturėjo, todėl duomenimis, atliekant aptartus pinigų ir žalos dydžio apskaičiavimus, buvo galima vadovautis be jokių apribojimų. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes įvertino tinkamai. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia ir tai, jog nukentėjusysis galėjo pateikti pretenziją bankui ir gauti kompensaciją, kaip kad yra padaręs jo brolis D. P., kuris gavo iš banko piniginę kompensaciją pagal pateiktą pretenziją. Tokios analogijos taikymas negalimas, nes D. P. procesas yra visiškai atskiras ir nesusijęs su byloje teismo pripažintu kaltinimu, pareikštu kasatoriui.

3.7. Prokuroras aptaria pagrindinį tęstinės nusikalstamos veikos požymį (vieningas kaltininko sumanymas), skiriantį tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, ir nurodo, kad byloje nustatyta, jog kasatorius neturėjo išankstinio sumanymo neteisėtai įgyti apibrėžto dydžio pinigų sumą, o epizodiškai tęsė savo veiklą tik tiek, kiek leido aplinkybės. A. D. sumanymas daryti naujas nusikalstamas veikas kildavo iš naujo susidarius palankiai situacijai. Jo veiksmuose nebuvo susiformavusios vieningos tyčios ir teismai nuteistojo įvykdytas veikas pagrįstai pripažino kaip atskiras pavienes veikas, padarytas pakartotinai ir sudarančias realią nusikalstamų veikų sutaptį.

3.8. Kartu prokuroras teigia, kad teismai pagrįstai nepripažino proceso trukmės pernelyg ilga. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai įvertino ikiteisminio tyrimo trukmę, atsižvelgė į bylos medžiagą ir joje atliktus specialius tyrimus (surinktas didelis kiekis finansinių dokumentų, buvo pavesta atlikti šių dokumentų tyrimą, pateiktos dvi specialisto išvados), dėl to tyrimas objektyviai užsitęsė. Be to, keturi teismo posėdžiai neįvyko dėl A. D. ar jo gynėjo advokato ligų ir artimųjų mirčių. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad teisminiai procesai vyko nepažeidžiant principinių bylų nagrinėjimo taisyklių, esminių BPK normų pažeidimų nepadaryta, teismų priimti sprendimai atitinka jiems keliamus BPK 304–307 straipsniuose numatytus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo atliktas pirmosios instancijos sprendimo vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

4. Nuteistojo A. D. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

5. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma.

5.1. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

5.2. BPK 20 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimą teismui įrodymus vertinti po to, kai išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės. Tik tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais gali būti atliekamas sutrumpintas bylos aplinkybių nagrinėjimas (supaprastintas, pagreitintas procesas). Visais kitais atvejais teismas privalo išnagrinėti visas, teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nes išnagrinėjus tik dalį ar neišsamiai reikšmingus bylos duomenis, įrodymų vertinimas bus neišsamus, o tai gali turėti įtakos neteisingo teismo sprendimo priėmimui.

5.3. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.

6. Nagrinėjant šią bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo imtasi priemonių apklausti visus bylos liudytojus, išnagrinėti rašytinius įrodymus bei kitus bylos duomenis, tačiau ne visi bylos duomenys, kurie yra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, buvo išnagrinėti ir įvertinti išsamiai bei visapusiškai.

7. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo paneigta aplinkybė, jog įgaliojimų tekstas nebuvo išverstas nukentėjusiajam ir liudytojui D. P. į jiems suprantamą kalbą, nes šiuos įgaliojimus vertė Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) konsuliniai darbuotojai A. K., A. Š. ir S. D.. Šių dokumentų tinkamas vertimas, net darant vaizdo ir garso įrašą, buvo atliktas ir notarų biure (duomenys neskelbtini). Nors skundžiamame nuosprendyje yra teisingai nurodyta, kad konsulinių darbuotojų ir notaro veiksmai paneigia nukentėjusiojo ir liudytojo D. P. versiją dėl jiems neva neišverstų jų išduotų įgaliojimų, tačiau teismas visiškai netinkamai vertino tokią faktinę aplinkybę.

8. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmiau nurodyti asmenys, atlikę aptariamus notarinius veiksmus, paneigia nukentėjusiojo G. P., liudytojo D. P. versiją, jog jiems jų išduoti įgaliojimai nebuvo išversti. Tačiau teismas, įvertinęs tokius įrodymus, nemanė, kad nukentėjusysis G. P. ar jo brolis D. P. klaidina teismą, tai, teismo nuomone, tik patvirtina, kad nukentėjusysis G. P. besąlygiškai pasitikėjo kaltinamuoju A. D., tam sudarė sąlygas jo brolis D. P., garantavęs pastarojo sąžiningumą, ir neabejotinai nukentėjusysis G. P. nebuvo itin dėmesingas kaltinamojo A. D. prašomiems išduoti įgaliojimams bei jų turiniui, jų vertimui, juolab kad įgaliojimų turinys jį išduodančiam asmeniui, kuris visiškai pasitikėjo jam atstovaujančiuoju, iš esmės buvo gana identiškas ir tokių teisių: teisės parduoti bet kuriam piliečiui ir pan. įrašymas į 2004 m. birželio 7 d. Įgaliojimą Nr. 2 negalėjo sukelti jokių įtarimų.

9. Apeliacinės instancijos teismas dar labiau nuvertino pirmiau paminėtų liudytojų parodymais nustatytą aplinkybę, kad įgaliojimai nustatyta tvarka buvo išversti ir G. P., jam išaiškintos teisinės šių įgaliojimų surašymo pasekmės. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuose nurodydamas, kad aplinkybė, jog pats nukentėjusysis kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) dėl 2004 m. birželio 7 d. Įgaliojimo Nr. 2 A. D. išdavimo, kuriame buvo nurodyta teisė parduoti bet kuriam pirkėjui visą turtą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), nepaneigia nukentėjusiojo G. P. suklaidinimo fakto, nes ta nukentėjusiojo pasirašyto įgaliojimo dalis nevisiškai atitiko jo tikrąją valią, buvo priešinga jo interesams. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas neįvertino įgaliojimų surašymo aplinkybių visumos, jog tai nebuvo pavienis atvejis, nes G. P. 2003–2008 m. keturis kartus surašė skirtingos apimties įgaliojimus A. D., įgaliojimai buvo surašyti pagal A. D. pateiktą tekstą, tačiau pačiam A. D. nedalyvaujant. Šiuos įgaliojimus skirtingu laiku išvertė ir pagal notarinių veiksmų atlikimo tvarką šio sandorio sudarymo pasekmes išaiškino skirtingi Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) konsuliniai darbuotojai A. K., A. Š. ir S. D., tai patvirtina minėtų asmenų apklausos protokolai. (duomenys neskelbtini) 2005 m. rugpjūčio 3 d. įgaliojimą į rusų kalbą išvertė, išaiškino turinį ir teisines pasekmes bei jį patvirtino notaras V. L. Pažymėtina ir tai, kad surašant šį įgaliojimą taip pat dalyvavo D. P., kuris yra teisininkas, dirba (duomenys neskelbtini) prokuratūroje, jo žmona S. P. taip pat teisininkė, dirbanti advokate. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas šio notarinio veiksmo atlikimo garso įrašas, kuris buvo išklausytas teismo posėdžio metu. Šis įrašas patvirtina, jog notarinis veiksmas buvo atliekamas įstatymo nustatyta tvarka, įgaliojimo turinys buvo išverstas į rusų kalbą ir vertimas atitiko lietuviško įgaliojimo turinį. Asmenys, dalyvavę šiame veiksme, buvo dėmesingi, D. P. retkarčiais patikslino notaro verčiamo teksto rusiškus teisinius terminus.

9.1. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nurodytų aplinkybių visumos ir tinkamai neįvertino šių įrodymų turinio reikšmės, o apsiribojo lakoniška fraze, kad nukentėjusysis G. P. besąlygiškai pasitikėjo A. D. ir neabejotinai nukentėjusysis G. P. nebuvo itin dėmesingas A. D. prašomiems išduoti įgaliojimams ir jų turiniui, jų galbūt buvusiam vertimui. Pagal tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą įgaliojimų vertimas į rusų kalbą bylos proceso metu nenustatytas, o tik „galimai buvusiam vertimui“. Tokia išvada apeliacinės instancijos teismas prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas patikimų įrodymų ir argumentuotų motyvų, o tik remdamasis nukentėjusiojo G. P. parodymais apie tai, kad įgaliojimai jam nebuvo išversti į rusų kalbą ir nebuvo išaiškintas jų turinys, nepagrįstai konstatavo šią aplinkybę įrodyta. Tokia teismo pozicija yra neteisinga, neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių, nes, kaip minėta, duomenis apie tai, kad įgaliojimai buvo išversti į rusų kalbą ir buvo išaiškintas jų turinys, patvirtino ne tik keturi skirtingi asmenys, bet ir garso įrašas. Taigi G. P. parodymai negali būti laikomi teisingais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismai nekvestionuotinais pripažino ir nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų D. P. bei S. P. parodymus, jog niekada nebuvo kalbos apie turto grąžinimą natūra, nors advokatė D. Ž., atstovaudama G. P., dar 2003 m. kovo 31 d. pateikė (duomenys neskelbtini) savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo skyriui prašymą pakeisti nuosavybės atstatymo būdą iš piniginės kompensacijos į patalpų grąžinimą natūra, tokį prašymą per Lietuvos konsulinę įstaigą (duomenys neskelbtini) prieš tai buvo pateikęs ir G. P.. Šiuo atveju A. D. nedalyvavo ir negalėjo daryti įtakos G. P. veiksmams bei apsisprendimui, bet apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės neišnagrinėjo.

10. Vertinant G. P. parodymų patikimumą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteiktų įgaliojimų A. D. apimties ir G. P. informavimo apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą teismų nebuvo išsamiai išnagrinėtas ir įvertintas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 10 d. įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. P. natūra į gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Pagal bylos duomenis, šis įsakymas buvo išsiųstas registruotu paštu į G. P. gyvenamąją vietą, o pranešimas apie įteikimą grąžintas 2004 m. kovo 3 d. Teismo proceso metu buvo aiškinamasi ši aplinkybė, tačiau (duomenys neskelbtini) paštas informavo, kad pranešimai pasibaigus saugojimo laikui yra sunaikinti ir teismas, remdamasis šia aplinkybe, pripažino, jog pranešimo G. P. negavo. Tokia išvada abejotina, nes esant pranešimui apie įteikimą gavėjui perkeliama pareiga įrodyti, kad pranešimo negavo. Visos šios aplinkybės yra svarbios aiškinantis ir nustatant apgaulės veiksmus ir turinį sukčiavimo veikoje.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų požymių

11. Aukščiau išdėstytų aplinkybių išnagrinėjimas ir vertinimas yra labai svarbus atskleidžiant sukčiavimo ir svetimo turto pasisavinimo požymius šioje byloje.

12. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė vertės turtinės prievolės arba ją panaikino savo ar kitų naudai. Veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuoja didelės vertės svetimas turtas ar turtinė teisė arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, išvengimas ar panaikinimas didelės vertės turtinės prievolės arba sukčiavimas organizuota grupe.

12.1. Esminis sukčiavimo požymis, išskiriantis šią nusikalstamą veiką iš kitų veikų, kuriomis užvaldomas svetimas turtas, yra apgaulė. Apgaulė gali pasireikšti aktyvia arba pasyvia forma, išoriškai ji panaši į civilinės teisės numatytą turto ar turtinės teisės įgijimą, tačiau esmė yra apgaulė, kuri gali pasireikšti žodine dezinformacija, rašytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų išorės savybes ir formas. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės rūšių, kuriai būdinga, jog tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo, yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui, kuriuo piktnaudžiaudamas kaltininkas įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina.

12.2. Sukčiavimo atveju apgaulė yra priemonė neteisėtai ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą. Apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tą parodo ir gausi teismų praktika: kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-312/2013, 2K-336/2013, 2K-392/2013, 2K-523/2013, 2K-526/2013, 2K-123/2014 ir kt. Tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą.

13. Teismai, pripažindami, kad A. D. piktnaudžiaudamas pasitikėjimu įgijo svetimą turtą, vadovavosi nukentėjusiojo bei liudytojo D. P. parodymais apie seną pažintį ir draugiškus santykius su A. D., iš to kilusį besąlygišką pasitikėjimą, tačiau ir bendruoju atveju, ir nagrinėjamos bylos aspektu svarbu nustatyti, kokie buvo šalių tikrieji ketinimai susitariant dėl A. D. atstovavimo atkuriant nuosavybės teisę. Teismai neišsiaiškino, koks buvo konkretus susitarimas tarp G. P. ir A. D. dėl nuosavybės teisės atkūrimo, kokius lūkesčius dėl grąžinamo turto turėjo G. P., koks atlyginimas už suteiktas paslaugas atstatant nuosavybes teises buvo suderintas, jei konkretaus dydžio atlyginimas nebuvo suderinta, būtina išsiaiškinti, kokio dydžio atlyginimo tikėjosi nuteistasis A. D.. Teismų sprendimuose šis klausimas praktiškai nebuvo nagrinėjamas, tik pasiremta nukentėjusiojo ir liudytojo D. P. parodymais, kad už darbą 2005 m. lankydamiesi (duomenys neskelbtini) jie buvo atvežę 3000 JAV dolerių, tačiau visiškai neišsiaiškinta, ar šie pinigai buvo perduoti A. D., o vėliau, kaip nurodė G. P. ir D. P., atkūrus nuosavybę ketino atsilyginti visiškai. Tokie teiginiai teismų turėjo būti išnagrinėti ir patikrinti. Atsižvelgiant į atstovavimo laikotarpį ir atliktų atstovavimo veiksmų skaičių bei turėtas išlaidas, minėta 3000 JAV dolerių suma ar nekonkretus pažadas atsilyginti negalėjo kompensuoti per keletą metų turėtoms atstovavimo finansinėms sąnaudoms ar būti adekvati atliktam darbui. Šios aplinkybės yra svarbios aiškinantis, kokie buvo šalių tikrieji susitarimai ar ketinimai dėl apmokėjimo už atstovavimo paslaugą atstatant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą. Sudarius įgaliojimus, tarp A. D. ir G. P. susiklostė teisiniai atstovavimo santykiai. Pagal atstovavimo įgaliojimą 2004–2010 m. laikotarpiu buvo atkurta natūros pavidalu ir kompensacinėmis išmokomis visa pagal įstatymą numatyta nuosavybė G. P.. Šių atstovavimo veiksmų nukentėjusysis neneigia. Apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu įgytu turtu pripažįstami sandoriai, pagal kuriuos turtas buvo perleistas kitiems asmenims ir paimtas iš G. P. bei jo artimųjų vardu sudarytų banko sąskaitų bei indėlių, kuriuos atidarė A. D.. Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtinasis sukčiavimo požymis yra neatlygintinai įgytas turtas. Parduodamas patalpas, į kurias buvo atkurta teisė natūra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuosprendyje nurodytiems asmenims, A. D. išmokėjo teismų baigiamuosiuose aktuose nurodytas sumas G. P. ir D. P. nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d., nors piniginė kompensacija už likusias patalpas pradėta mokėti tik nuo 2006 m. gruodžio 28 d., todėl minėtu laikotarpiu išmokėta pinigų suma teismų turėjo būti įvertinta BK 182 straipsnio būtinojo požymio – neatlygintinumo aspektu.

14. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, A. D. veikla atstovaujant G. P., tęsėsi keletą metų, jis atliko veiksmus ne tik savivaldybės įstaigose, bet ir teismuose bei kitose institucijose. Bylos duomenys patvirtina, kad spręsdamas ginčą dėl kompensacijos sumos dydžio A. D. atstovavimui teisme samdė kitą advokatą, apmokėjo užsakymą dėl turto vertinimo, be to, užsakydamas pažymas, turto inventorizavimo bei kitus veiksmus, A. D. turėjo didelių išlaidų. Nuteistojo A. D. iniciatyva ir pastangomis 181 000 Lt (52 421,22 Eur) kompensacija už išperkamą dalį namo (duomenys neskelbtini), buvo teisminiu keliu nuginčyta ir pateikus naują įvertinimą (duomenys neskelbtini) savivaldybė įpareigota priimti sprendimą įvertinti pastato dalį pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymą. Šio sprendimo pagrindu buvo išmokėta 711 000 Lt (205 919,83 Eur) kompensacija už išlikusį nekilnojamą turtą. Bylos duomenys patvirtina, kad A. D. atliko ir kitus darbus atstatant nuosavybės teises ir į žemės sklypus, todėl, aiškinantis veikų subjektyviuosius požymius, būtina susieti visas šias aplinkybes kartu. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymį, o skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, jog kasatorius įtraukė nukentėjusįjį į jam (nukentėjusiajam) nenaudingą sandorį. Kartu kasatorius pagrįstai teigia, kad, tik nustačius tikslią jo įvykdytą prievolės dalį, teismai turėjo nuspręsti, ar likusi neįvykdyta prievolės dalis gali būti vertinama kaip esminė apgaulė ir kaip reikšmingas nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymis. Kasatoriaus teigimu, nuosavybės teisių atkūrimas niekaip negali būti suvokiamas kaip nenaudingas nukentėjusiajam ir (ar) jo broliui liudytojui D. P., net jei ir būtų neįmanoma įrodyti tikrojo teisinių santykių turinio. Teisinių santykių turinys yra ginčijamas lygiagrečiai nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, teismai baigiamosiose aktuose nėra apibrėžę laiko, kada susiformavo kasatoriaus tyčia apgaule užvaldyti nukentėjusiojo turtą, todėl skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai, nepasiremdamas bylos proceso metu ištirtais įrodymais, padarė išvadą, jog ketinimas pasisavinti nukentėjusiojo turtą susiformavo dar iki apgaulės panaudojimo pateikdamas nuorodas į kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMzLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-433-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-433-507/2016">2K-433-507/2016</a>, 2K-311-677/2016. Tokia teismų išvada nėra paremta bylos duomenimis, todėl negali būti laikoma pagrįsta. Tik išsamiai išsiaiškinus G. P. ir A. D. susitarimo apimtį jų abiejų valią, asmeninius lūkesčius pagal tą susitarimą, galima svarstyti, ar įgaliojimai veikti A. D. G. P. vardu atitiko suteiktų įgaliojimų apimtį, apsvarstyti ar suteiktų įgaliojimų apimtis A. D. veikti G. P. vardu buvo suteikta dėl suklydimo ar dėl apgaulės. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nepakankamai dėmesio skyrė G. P. išduotų įgaliojimų A. D. teisinės reikšmės vertinimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daugelyje kasacinių nutarčių, susijusių su atstovavimu, yra pabrėžęs, kad įgaliojimas – tai vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Taigi įgaliojimas yra vienašalis sandoris, susietas su trečiaisiais asmenimis, nes išreiškia įgaliotojo valią būti atstovaujamam įgaliotinio, tačiau vidiniams atstovavimo santykiams reikalinga abiejų – atstovaujamojo (įgaliotojo) ir atstovo (įgaliotinio) – valia. Tai atspindi atstovavimo santykių padariniai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

14.1. Tai reiškia, kad tokiems sandoriams paneigti ir jame išreikštai atstovaujamojo valiai nuginčyti taikytinos sandorių negaliojimo taisyklės. Civilinės teisės doktrinoje ir teismų praktikoje sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus. Prie šios kategorijos sandorių priskiriami dėl suklydimo sudarytas sandoris (CK 1.90 straipsnis) ir dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis). Kadangi A. D. suteiktais įgaliojimais atstovauti G. P. interesams buvo sukurti ir nuosavybės į išlikusį nekilnojamą turtą teisiniai santykiai, tai juos nuginčijat turėtų būti įvertinamos sandorių negaliojimo taisyklės, numatytos Lietuvos Respublikos civiliame kodekse. Šios aplinkybės yra svarbios atskiriant sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo apgaule sudaryto sandorio, ar sandorio, sudaryto dėl suklydimo. Šiuo atveju suklydimas gali būti ne tik iš nukentėjusiojo pusės, bet ir iš kaltininko pusės neteisingai suprantant nukentėjusįjį, nepagrįstai įvertinat savo lūkesčius. Sukčiavimas ir sandorio sudarymas dėl apgaulės nėra tapačios sąvokos, ypatingą reikšmę veikos pripažinimui nusikalstama ir jos kvalifikavimui turi subjektyvieji požymiai, tyčios susiformavimo momentas, apibrėžtumas, padarytos žalos dydis, kaltininko veiksmai siekiant apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės priemonėmis. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia apgaule įgyjant svetimą turtą, turtinę teisę, išvengiant turtinės prievolės ar ją panaikinant, paprastai dėl savanaudiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc4LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-378-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-378-895/2016">2K-378-895/2016</a>, 2K-48-696/2017, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-306/2007, 3K-3-429/2013 ir kt.).

15. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad po įgaliojimų išdavimo tarp A. D. ir G. P. atsirado civiliniai teisiniai santykiai, galintys užtraukti ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, esant tik tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus. Šie argumentai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, tačiau išdėstyti teiginiai, vertinant juos pagal A. D. inkriminuotus turto pasisavinimo veiksmus, nėra tikslūs. Bylos duomenys patvirtina, kad kompensaciją už išlikusį nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini) savivaldybė pradėjo mokėti nukentėjusiajam 2006 m. gruodžio 28 d. ir paskutinė įmoka išmokėta 2009 m. gruodžio 18 d., o A. D. į nukentėjusiojo G. P., jo sūnaus I. P., broliui D. P. ir jo žmonai S. P. priklausančias sąskaitas vykdė tarptautinius pervedimus bei įmokas į banko mokėjimų kortelių sąskaitas dar ir 2010 m. Tik nukentėjusiajam pradėjus teisminius ir ikiteisminio tyrimo procesus nutrūko mokėjimai. Tai rodo, kad nuteistasis A. D. ir valdydamas visą išmokėtą kompensaciją už grąžintiną nekilnojamą turtą, turėdamas visus teisinius įgaliojimus šiuo turtu disponuoti ir turėdamas tam galimybes, nepasisavino patikėto turto, o toliau vykdė pervedimus pagal susitarimą į nukentėjusiojo G. P. nurodytas sąskaitas.

16. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-19-697/2015, 2K-89-303/2017 ir kt.).

17. Taigi įstatymo dispozicija ir teismų praktika esminiu turto pasisavinimo požymiu, skiriančiu šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, išskiria tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Veikoje, kuri pripažinta įrodyta, nurodoma, kad turto pasisavinimo veiksmai buvo atlikti pasinaudojant 2004 m. birželio 7 d. ir 2008 m. gruodžio 3 d. išduotais G. P. įgaliojimais A. D., kuriais buvo suteikta teisė tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis atidarant ir uždarant sąskaitas, gaunant pinigus ir kt. Veikoje, kuri pripažinta turto pasisavinimu, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose nėra nurodyta, kuo pasireiškė suteiktų įgaliojimų pažeidimas, nes pagal paminėtų įgaliojimų turinį A. D. buvo suteikti įgaliojimai tvarkyti gaunamas lėšas be jokių apribojimų savo nuožiūra. Pagal įgaliojimo esmę, nukentėjusiųjų parodymus bei remiantis gyvenimiška logika, A. D. šias lėšas turėjo tvarkyti vadovaudamasis G. P. interesais ir jo naudai, tačiau tokiu atveju veikoje, kuri teismo pripažinta įrodyta, turėjo būti nurodyta, koks buvo tikrasis nukentėjusiojo G. P. ir A. D. susitarimas bei A. D. pareigos pagal šį susitarimą ir kaip jis šį susitarimą bei pareigas pažeidė.

18. Pirmiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

19. Kasaciniame skunde išdėstyti kiti teiginiai nenagrinėjami, nes tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes bei pagal įstatymo reikalavimus įvertinus visus bylos įrodymus gali būti svarstomi ir kiti klausimai, keliami kasaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis