Civilinė byla Nr. e3K-3-305-916/2017
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12564-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.10; 2.6.16.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno kranai“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno kranai“ dėl žemės sklypo atlaisvinimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno kranai“ priešieškinį ieškovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį arba nustatyti servitutą; trečiasis asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį arba nustatyti šio sklypo servitutą, o tokios sutarties nesudarius ir nenustačius servituto, pareigą atlaisvinti sklypą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovę UAB „Kauno kranai“ savo lėšomis atlaisvinti 1,9978 ha žemės sklypą, esantį Kaune, Taikos pr. 177A, pašalinant statinius, pastatą ir kitus inžinerinius statinius, sutvarkyti žemės sklypą, pateikti duomenis VĮ Registrų centro Kauno filialui, kad statiniai, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su šiais statiniais, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tuo atveju, jei atsakovė per teismo nustatytą terminą neatlaisvins žemės sklypo, pavesti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybų inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pašalinti statinius, esančius žemės sklype, pateikti prašymą VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl statinių ir kitų inžinerinių statinių, daiktinių teisių ir juridinių faktų, susijusių su statiniais, išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, visas išlaidas išieškoti iš atsakovės UAB „Kauno kranai“.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad sklypas, esantis Kaune, Taikos pr. 177A, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos. Žemės sklype yra įregistruoti nekilnojamieji daiktai: pastatas ir kiti inžineriniai statiniai, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Kauno kranai“. Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 02-01-8738 nutraukta 1996 m. vasario 28 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis Nr. N l9/96-0650. Ieškovė informavo atsakovę, kad žemės sklype pastatyti statiniai turi būti nugriauti, o sklypas turi būti sutvarkytas, nes dėl šių statinių jis negali būti naudojamas pagal tikslinę paskirtį, statinių buvimas jame negalimas.
Atsakovė UAB „Kauno kranai“ priešieškiniu prašė ieškinį atmesti ir įpareigoti ieškovę su atsakove sudaryti žemės sklypo dalies Kaune, Taikos pr. 177A, esančios po atsakovės nuosavybės teise priklausančiais statiniais, nuomos sutartį arba šiai sklypo daliai nustatyti servitutą.
Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad teikė ieškovei prašymą sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį ar nustatyti servitutą tik tai žemės sklypo daliai, kuri yra po atsakovės nuosavybės teise priklausančiais statiniais, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Ieškovei atsisakius sudaryti žemės nuomos sutartį ar nustatyti servitutą, atsakovė teigė, kad buvo pažeistos jos, kaip statinių savininkės, teisės laisvai ir nevaržomai valdyti, naudoti jai priklausantį turtą ir juo disponuoti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį atmetė, o priešieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo paliko nenagrinėtą.
Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Kauno kranai“ Kauno apygardos teismo 1995 m. gruodžio 11 d. nutarties pagrindu įsigijo nuosavybės teise ginčo žemės sklype esančią gamybinę bazę, priklausiusią AB,,Statyba“. Teismo nutartyje įvardyta bazė neapibrėžta, tačiau iš VĮ Registrų centro pažymėjimo matyti, kad bazę sudaro nebaigtas statyti (77 proc. baigtumas) 230,84 kv. m bendro ploto gamybos, pramonės paskirties pastatas, plane pažymėtas indeksu 1GP, ir priklausiniai – inžineriniai statiniai (tvora ir kiemo aikštelė).
Kauno apskrities valdytojas 1996 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 01-610 suteikė atsakovei nuomai 19 978 kv. m žemės sklypą Kaune, Taikos pr. 177A, ne konkurso tvarka prie turimo pastato, statinių ir įrenginių 99 metams ir nurodė „laikytis specialiųjų naudojimo sąlygų, statant pastatus, inžinerinius įrenginius bei komunikacijas nuomojamame sklype pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343“. 1996 m. vasario 28 d. žemės nuomos sutartimi žemės sklypas išnuomotas naudoti ūkinių bei komercinių pastatų bei inžinerinių įrenginių statybai.
Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a> priėjo prie išvados, kad atsakovė UAB „Kauno kranai“ iš esmės pažeidė žemės nuomos sutartį, todėl šioje byloje ieškovas turėjo pagrindą nuomos sutartį nutraukti vienašališkai. 1995 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ bei jo 8.1.2 punkte, galiojusiame nuomos sutarties sudarymo metu, leista išnuomoti valstybinį žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai nustatyta tvarka įregistruotoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurios įsigijo pastatus, statinius ar įrenginius komercinei ūkinei ar nekomercinei veiklai, priskiriant joms tik pastatų pardavimo (perdavimo) metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingus žemės plotus ir nustatant ribas. Sprendime Lietuvos apeliacinis teismas darė išvadą, kad žemės sklypo nuoma ne aukciono tvarka buvo galima tik esant žemės sklypo ir jame esančio statinio (pastato, įrenginio) eksploatavimo tiesioginiam ryšiui, t. y. tik tokiu atveju, kai žemės sklypo reikia jame esančiam nuosavybės teise įgytam statiniui (įrenginiui) eksploatuoti.
Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas sprendė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 18 d. žemės naudojimo patikrinimo akte užfiksuota, kad „žemės sklype jokia ūkinė veikla pagal paskirtį nėra vykdoma, žemės sklype stovi mūrų konstrukcijų apdegęs ir nebaigtas statyti pastatas, riboje įtvirtinti buvusios tvoros betoniniai stulpai, didžioji sklypo dalis yra apaugusi savaiminiais medžių–krūmų želdiniais ir daugiametėmis žolėmis, teritorijoje yra pavienių šiukšlių ir statybinių atliekų“, tačiau to nepakanka ieškiniui patenkinti, nes Nekilnojamojo turto registro duomenys nenuginčyti, nuosavybės teisė į įregistruotus objektus nėra pasibaigusi.
Esant teisiškai registruotiems statiniams, nors ir esant galimai pakankamai dideliam jų nusidėvėjimui, nėra teisinio pagrindo įpareigoti juos pašalinti bei išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, nes pirmiausia būtų pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas. Ieškovė, 1996 m. vasario 28 d. sudarydama valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį, jos 4 punktu nustatė, kad, pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus nuomos sutartį, pastatai, kiti statiniai, inžineriniai įrenginiai bei komunikacijos nuomotojo išperkami (ar likviduojami) vadovaujantis 1993 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo Nr. 1-354 18 straipsniu, kuris nustatė, kad, pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius nuomininkui žemės savininkas privalo kompensuoti arba gali juos naudoti servituto teise, jeigu tai buvo nustatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime.
Žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kuriam eksploatuoti žemės sklypas ir yra naudojamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju sprendžiant, ar žemė yra užstatyta, atsižvelgiama į du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu.
Ieškovė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad atsakovei nėra galimybės įstatymų nustatyta tvarka, t. y. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.105 straipsnio 1 dalį, kitu teisėtu būdu (nustatant servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu.
Dėl atsakovės reikalavimo įpareigoti sudaryti nuomos sutartį teismas nurodė, kad CK 6.156 straipsnis detalizuoja sutarčių laisvės principą. Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, ar jiems sudaryti konkrečią sutartį, o nusprendę ją sudaryti, patys renkasi, su kuo. Laisvė atsisakyti sudaryti sutartį reiškia, jog negalima asmens versti sudaryti sutartį prieš jo valią, nes sutartis yra šalių valios išraiška, jų suderinta valia. Todėl savanoriškumas yra būtinas sutarties elementas, nesuderinamas su prievarta. Šioje byloje yra svarbu ir tai, kad atsakovai prašo įpareigoti sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą reglamentuoja specialūs teisės aktai, kaip antai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), taip pat Lietuvos Respublikos žemės įstatymas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 28 punkte nustatyta, kad išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Taigi, dėl statinių, kurie neturi aiškios funkcinės paskirties ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio, nei žemės sklypo nuomos, nei pirkimo–pardavimo sutartys negali būti sudarytos.
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a>, nagrinėdamas šalių ginčą dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrįstumo, nusprendė, kad žemės nuomos sutartis nutraukta pagrįstai. Šis teismo sprendimas yra prejudicinis, nes abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys, o įrodinėjamas faktas reikšmingas šiai bylai.
Dėl priešieškinio reikalavimo nustatyti servitutą teismas nurodė, kad CK 4.105 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu. Atsižvelgiant į tai, pastatyti nesavavališkai nekilnojamieji daiktai negali būti pagrindas netaikyti minėtos CK normos, sprendžiant dėl atlyginimo atsakovei už statinius. Priešingu atveju valstybei būtų sudarytos prielaidos neteisėtai praturtėti kito asmens sąskaita (tiek žemės sklypui, tiek nekilnojamiesiems daiktams liekant valstybės žinioje).
Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad teisės aktuose atsakovei nesuteikta teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu. Objektyvių duomenų, kad šiems pastatams negali būti nustatytas servitutas, byloje nėra. Žemės sklype esantys pastatai yra pastatyti teisėtai, jų išmontuoti ir perkelti neįmanoma, todėl tinkamiausias pažeistų teisių gynimo būdas yra servituto nustatymas.
Servituto nustatymo tikslas yra viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo užtikrinimas. Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pvz., apriboto teritorijos ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data, numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys.
Atsakovė, prašydama nustatyti servitutą, jokio tinkamai parengto plano, kuris galėtų būti pagrindas nustatyti servitutą, teismui nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu teismas atsakovės atstovui siūlė tikslinti priešieškinio reikalavimus, tačiau šia teise pasinaudota nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje servituto nustatyti negali, nes tai pažeistų CK 4.112 straipsnio reikalavimus (servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančio daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės). Todėl teismas priešieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo paliko nenagrinėtą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 11 punktu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu tenkinusi ieškovės NŽT apeliacinį skundą, panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovę UAB „Kauno kranai“ savo lėšomis atlaisvinti 1,9978 ha žemės sklypą Kaune, Taikos pr. 177A, pašalinant statinius, sutvarkyti žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centro Kauno filialui, kad daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su šiais statiniais, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro per 3 (tris) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; tuo atveju, jei atsakovė UAB „Kauno kranai“ per teismo nustatytą terminą neatlaisvins žemės sklypo, pavesti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybų inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pašalinti statinius, esančius žemės sklype, pateikti prašymą VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl statinių ir kitų inžinerinių statinių daiktinių teisių ir juridinių faktų, susijusių su šiais statiniais, išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, visas išlaidas išieškoti iš atsakovės UAB „Kauno kranai“; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Sprendime apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a> dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo nustatė nagrinėjamam šalių ginčui teisiškai reikšmingas aplinkybes (prejudicinius faktus), kurių iš naujo nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime konstatavo, kad 2009 m. gegužės 21 d. Žemės naudojimo vietoje patikrinimo aktas, 2009 m. liepos 22 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su priedais – fotografijomis, topografinė nuotrauka įrodo, kad žemės sklype esantis nebaigtas statyti pastatas sunykęs, apgriuvęs, iš dalies nuardytu stogu ir nenaudojamas; iš dalies sunykusi ir sklypo ribas žyminti tvora (vietomis ribas žymi tik išlikę tvoros stulpai); aikštelė apleista, apaugusi žole ir krūmais, su šiukšlėmis, joje nevykdoma jokia ūkinė komercinė veikla, t. y. pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad ieškovė nenaudojo žemės sklypo pagal sutartį, neeksploatavo sklypo naudingų savybių sutartyje nustatytu būdu gana ilgą laiką – 13 metų. Ieškovė padarė esminį žemės nuomos sutarties pažeidimą, todėl atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai šią sutartį nutraukti.
CK 4.104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartį, kuria asmeniui buvo suteiktas neterminuotai naudotis arba išnuomotas žemės sklypas, teismine tvarka pripažinus negaliojančia dėl naudotojo ar nuomininko tyčios ar nutraukus dėl tyčinių esminių žemės sklypo naudojimo tvarkos pažeidimų, statomus ar jau pastatytus ir nuosavybės teise priklausančius statinius asmuo gali nusikelti. Jeigu visų arba kai kurių statinių (jų dalių) nukelti neįmanoma, neperkelti objektai nugriaunami arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu perleidžiami žemės sklypo savininko nuosavybėn, arba žemės sklypo savininko sutikimu perleidžiami trečiajam asmeniui. CK 4.105 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami.
Šiose normose įtvirtintos alternatyvos, t. y. nenugriaunant statinio perleisti jį kitiems asmenims arba jį nugriauti, tačiau tai siejama su žemės sklypo savininko valia. Ieškovės reikalavimas nugriauti statinį ir šio reikalavimo patenkinimas nevaržo atsakovės teisės, vykdant teismo sprendimą, statinių konstrukcijų liekanas nusikelti. CK 4.105 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, tiek nukeliant statinį, tiek jį nugriaunant, darbai vykdomi statinio savininko lėšomis, o statinio konstrukcijos ir statybinės medžiagos yra statinio savininko nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-490/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-490/2009">3K-3-490/2009</a>). Taigi ieškinio patenkinimo atveju nebūtų pažeistos ir neproporcingai ribojamos atsakovės, kaip statinių savininkės, nuosavybės teisės.
Nekilnojamojo turto registro paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia ir nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie; išviešinti duomenys nelemia daikto likimo. Tam turi reikšmės požymiai, savybės ir kriterijai, kurie priklauso daiktui, taip pat savininko valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2011">3K-3-422/2011</a>). Kad atsakovės statiniai yra sunykę, konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime. 2015 m. gegužės 18 d. Žemės sklypo patikrinimo akte nurodyta, kad ginčo sklype yra mūrų konstrukcijų apdegęs ir nebaigtas statyti pastatas, t. y. tik statinio likučiai, ir tai patvirtina prie šio akto pridėtos fotonuotraukos. Todėl pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nurodė, kad ieškovė tik vieninteliu įrodymu grindė atsakovės statinių būklę, taip padarydamas proceso teisės pažeidimą, nes išvadas padarė visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjęs aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis). Atsakovė šioje byloje turėjo pareigą įrodyti savo atsikirtimą, kad išlikę statiniai turi tokias naudingas savybes, kokias galėtų turėti statinys tam, kad jį būtų galima naudoti pagal paskirtį, tačiau šios pareigos neįvykdė (CPK 12, 178 straipsniai).
Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs statinių fizinę būklę ir atsakovės galimybes statinius naudoti pagal jų tikslinę paskirtį, neteisingai sprendė dėl galimybės nustatyti servitutą ir šį priešieškinio reikalavimą atmetė tik todėl, kad nebuvo pateiktas servituto planas (CPK 178, 185 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovės teisę į servituto nustatymą, nenurodė, kodėl yra būtinybė riboti savininko teises servitutu, kai atsakovė neįrodė, kad daiktais galima naudotis pagal jų paskirtį (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Prejudiciniais faktais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovė statinių nenaudojo, jie sunyko. Atsakovė neįrodinėjo savo pastangų statinius restauruoti, nenurodė, kokiu būdu ir kam jie naudojami, todėl nėra nei faktinių, nei teisinių argumentų sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atsakovei turi būti garantuota teisė naudotis žemės sklypu kitu teisėtu būdu, nes žemės sklypo nuomos teisę statinių savininkė prarado dėl savo kaltės. Akivaizdu, kad žemės sklypas jame stovintiems sunykusiems ir neaiškios paskirties statiniams eksploatuoti nereikalingas. Būtent šių argumentų pagrindu atsakovės 2014 m. lapkričio 27 d. prašymas dėl žemės sklypo nuomos arba servituto nustatymo, kurį išnagrinėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyrius, buvo atmestas.
Todėl atsakovė turi atlaisvinti valstybei priklausantį žemės sklypą nuo neaiškios funkcinės paskirties pastatų, nes neįrodė turinti teisę kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir statybos, kuri nėra savavališka ir nėra vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet neatitinka statinio projekto sprendinių ar pažeidžia teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo valstybei atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jai teismas ir pavedė įvykdyti teismo sprendimą, jeigu šio neįvykdys atsakovė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Kauno kranai“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žemės nuomininko teisę gauti kompensaciją už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius (CK 6.557 straipsnio 1 dalis), nes įpareigojo nuomininką savo lėšomis nusigriauti jam nuosavybės teise priklausančius statinius ir nesprendė dėl teisės į kompensaciją. Įstatyme nustatyta, kad pastatų, statinių ir įrenginių savininkas gali būti įpareigotas juos nusikelti arba nugriauti savo lėšomis tik vienu atveju – jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės (CK 4.105 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju ginčas kilo dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nuomotojo reikalavimu pagal CK 6.564 straipsnį pasekmių. Todėl teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius taikydamas CK 4.105 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes šio ginčo atveju reikia vadovautis CK XXIX skyriaus nuostatomis.
2009 m. rugsėjo 7 d. nutraukus žemės sklypo nuomos sutartį pagal CK 6.564 straipsnį pastatų, statinių, inžinerinių įrenginių bei komunikacijų, nuosavybės teise priklausančių nuomininkui, tolesnio naudojimo ar likvidavimo tvarka nustatoma vadovaujantis CK 6.557 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes taip 1996 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi nustatė šalys (sutarties 8 punktas). Kadangi žemės nuomos sutarties sąlygos dėl pastatų, statinių, inžinerinių įrenginių bei komunikacijų tolesnio naudojimo, nutraukus sutartį, nėra nustatytos imperatyviųjų teisės normų, tai sutarties 8 punkto sąlyga yra teisėta ir privaloma sutarties šalims. Todėl nutraukus nuomos sutartį klausimas dėl žemės sklype esančių pastatų, statinių, inžinerinių įrenginių bei komunikacijų turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis CK 6.557 straipsnio ir sutarties nuostatomis.
CK 4.105 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad statiniai nugriaunami jų savininkų lėšomis, t. y. tik tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamas žemės sklypas, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinio savininko kaltės. Šiuo atveju žemės nuomos sutartis nebuvo teisme ginčijama ir teismo nebuvo pripažinta negaliojančia. Kaip jau buvo minėta, ginčo sutartį vienašališkai nutraukė nuomotojas CK 6.564 straipsnio pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime pasisakė dėl šios sutarties nutraukimo pagrįstumo. Teisme niekada nebuvo sprendžiamas ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia ar nutraukimo klausimas. Nėra teismo sprendimo dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat nėra sprendimo nutraukti sutartį. Yra tik teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad nuomotojas pagrįstai nutraukė nuomos sutartį vadovaudamasis CK 6.564 straipsniu. Todėl statinių savininkui nekyla CK 4.105 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės, t. y. pareiga savo lėšomis nugriauti arba nusikelti statinius. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas atsakovę nugriauti jai nuosavybės teise priklausančius statinius tuo pagrindu, kad su atsakove nutraukta žemės sklypo nuomos sutartis, netinkamai aiškino ir taikė nurodytas materialiosios teisės normas.
Ieškovė NŽT atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2015 m. gegužės 18 d. Žemės sklypo patikrinimo akte nurodyta, kad ginčo sklype yra mūrų konstrukcijų apdegęs ir nebaigtas statyti pastatas, o iš fotonuotraukų, pateiktų kartu su patikrinimo akto kopija teismui, matyti, kad statinys neturi ir stogo. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, tačiau duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie, kokie yra išviešinti. Viešo registro duomenimis galima vadovautis tik tol, kol nėra ginčo dėl pačios registre įregistruotos daiktinės teisės turinio, nes išviešinti duomenys savaime nelemia daikto savybių. Tuo atveju, jeigu toks ginčas kyla, teismas turi patikrinti daiktinės teisės turinį ir spręsti civilinį teisinį ginčą iš esmės. Ginčo statinys Kaune, Taikos pr. 177A, neatitinka statinio sąvokos, nurodytos įstatymuose, ir negali būti naudojamas pagal paskirtį.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kuriam eksploatuoti žemės sklypas ir yra naudojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-64/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-431/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-431/2006">3K-3-431/2006</a>).
Sunykęs, sudegęs, seniai apleistas, be stogo ir nenaudojamas statinys nesuteikia teisės į valstybinės žemės sklypą, nes neatitinka statinio sąvokos pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, taip pat nėra eksploatuojamas ir žemės sklypas. Išlikę apleisti, apdegę, be stogo statiniai neturi jokių naudingų savybių, todėl valstybinis žemės sklypas nenaudojamas pagal savo tikslinę paskirtį. UAB „Kauno kranai“ 1,9978 ha žemės sklype nevykdė jokios veiklos, neeksploatuoja nekilnojamojo turto. Esant įrodymų, pagrindžiančių pastato, esančio valstybinės žemės sklype, sunykimą, jų savininkas neturi teisės naudotis valstybinės žemės sklypu, todėl valstybinės žemės patikėtinis turi pareigą kreiptis į teismą, kad statinys, daiktinės teisės ir juridiniai faktai, susiję su registruotu statiniu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įpareigojimo atlaisvinti žemės sklypą, praradus teisę juo naudotis, yra išaiškinęs, kad statinių savininkui dėl jo kaltės praradus teisę nuomotis žemės sklypą negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis šiuo valstybinės žemės sklypu, be to, jis privalo nusikelti (nugriauti) tiek teisėtai įsigytus statinius, tiek ir naujai pastatytus statinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-370/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-370/2013">3K-3-370/2013</a>).
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a> pažymėjo, kad UAB „Kauno kranai“, ilgą laiką neveikdama didelio ploto (1,9978 ha) išsinuomotame valstybiniame žemės sklype, jo netvarkydama, nenaudodama pagal sutartį ir neketindama jos sąlygų vykdyti ateityje, padarė esminį žemės nuomos sutarties pažeidimą, todėl nuomotoja turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai šią sutartį nutraukti, t. y. teismas konstatavo nuomininkės UAB „Kauno kranai“ kaltę. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu nustatė nuomos nutraukimo pagrindus, apimančius CK 4.105 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisės į žemės sklypą praradimo pasekmes, t. y. pareigą savo lėšomis nugriauti arba nusikelti statinius.
Vilniaus ir Kauno miestų centralizuoto šilumos tiekimo ūkio modernizavimo įrengiant vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias kogeneracines elektrines projektų įgyvendinimo Vyriausybės komisijos posėdžio 2015 m. gegužės 5 d. protokolu Nr. LV-156 buvo nutarta, kad „elektrinių projektai Kaune gali būti įgyvendinami valstybiniame žemės sklype, esančiame adresu Taikos pr. 177A, Kaunas, kurio kadastrinis Nr. 1901/0066:26 ir kurio plotas 1,9978 ha“. Šiuo protokolu žemės sklypas buvo pripažintas reikalingu valstybei įgyvendinant svarbius ekonominius projektus, kurių svarbą pripažįsta Vyriausybė.
Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės apibrėžtos CK 4.105 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami. Tai reiškia, kad pagal CK 4.105 straipsnio 3 dalies nuostatas teisės į žemės sklypą praradimo pasekmės priklauso nuo to, ar sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės ar dėl pastarojo kaltės. Atitinkamai to paties straipsnio 4 dalis nustato, kad šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju statiniai nukeliami arba nugriaunami jų savininko lėšomis, statybinės medžiagos, likusios tuos statinius nugriovus, yra statinių savininko nuosavybė, o statinių savininkas privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto žemės sklypo valdymo ir naudojimo.
Prejudiciniais faktais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovė pastato ir kitų statinių nenaudojo, leido jiems sunykti ir apskritai žemės sklype neketino vykdyti jokios veiklos ateityje, taip dėl savo kaltės prarado teisę naudotis žemės sklypu, todėl atsakovė, net ir būdama pastato bei kitų statinių savininkė, dėl savo kaltės ne tik prarado teisę naudotis žemės sklypu, bet jai taip pat negali būti suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, nes pastatas ir kiti statiniai yra sunykę (šios aplinkybės nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a>), dėl to ji įpareigotina nugriauti pastatą ir kitus statinius, nes tokiais savo veiksmais pažeidžia žemės sklypo savininkės Lietuvos Respublikos teises.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 4.104 straipsnio, CK 4.105 straipsnio 3 ir 4 dalių (ne)taikymo
Sutartį, kuria asmeniui buvo suteiktas neterminuotai naudotis arba išnuomotas žemės sklypas, teismine tvarka pripažinus negaliojančia dėl naudotojo ar nuomininko tyčios ar nutraukus dėl tyčinių esminių žemės sklypo naudojimo tvarkos pažeidimų, statomus ar jau pastatytus ir nuosavybės teise priklausančius statinius asmuo gali nusikelti. Jeigu visų arba kai kurių statinių (jų dalių) nukelti neįmanoma, neperkelti objektai nugriaunami arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu perleidžiami žemės sklypo savininko nuosavybėn, arba žemės sklypo savininko sutikimu perleidžiami trečiajam asmeniui (CK 4.104 straipsnio 1 dalis).
Taigi, CK 4.104 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ši teisės norma reglamentuoja teisinius santykius, kurie susiklosto sutartį, kuria asmeniui buvo suteiktas neterminuotai naudotis arba išnuomotas žemės sklypas, teismine tvarka pripažinus negaliojančia dėl naudotojo ar nuomininko tyčios ar nutraukus dėl tyčinių esminių žemės sklypo naudojimo tvarkos pažeidimų.
Sprendžiant dėl CK 4.104 straipsnio 1 dalies taikymo aktualu atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl to, kas yra laikoma tyčiniais veiksmais, ir dėl tyčinių veiksmų atskyrimo nuo veiksmų dėl neatsargumo ir didelio neatsargumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNTUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-255/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-255/2005">3K-7-255/2005</a>, 2010 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59/2010">3K-3-59/2010</a> konstatuota, kad jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra neatsargumas. Didelis neatsargumas gali būti tuo atveju, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi.
Civilinėje byloje, kurioje ieškovė UAB „Kauno kranai“ prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties su AB „Kauno kranai“ vienašalio nutraukimo teisėtumo, įsiteisėjusiu 2012 m. lapkričio 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a> konstatuota, kad nepaisant to, jog Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N19/96-0650 2 punkte nustatyta, kad žemės sklypas išnuomojamas iki 2095 metų vasario 22 d., ieškovė nenaudojo žemės sklypo pagal sutartį, neeksploatavo jo (sklypo) naudingų savybių sutartyje nustatytu būdu pakankamai ilgą laiką – 13 metų, taigi dėl tokio ilgalaikio neveikimo nuomotojas turėjo teisę nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį prieš terminą.
Įvertinusi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus ir teisinius santykius, galiojantį teisinį reguliavimą ir toje byloje pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, taip pat nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nekonstatavimą tyčinių esminių žemės sklypo naudojimo tvarkos pažeidimų, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi CK 4.104 straipsnio nuostatomis, nes šis straipsnis nagrinėjamam ginčui netaikytinas.
Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami (CK 4.105 straipsnio 3 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju statiniai nukeliami arba nugriaunami jų savininko lėšomis, statybinės medžiagos, likusios tuos statinius nugriovus, yra statinių savininko nuosavybė, o statinių savininkas privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto žemės sklypo valdymo ir naudojimo (CK 4.105 straipsnio 4 dalis).
Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nutraukimo institutas taikomas, kai civilinės teisės pažeidžiamos ne sutarties sudarymu, o netinkamu jos vykdymu arba tolesnis sutarties vykdymas neatitinka jos dalyvių interesų. Nutraukus sutartį, iki nutraukimo atsiradusių šalių teisių ir pareigų teisėtumas nepaneigiamas, nutraukta sutartis negalioja ne ab initio (nuo sutarties sudarymo), o nuo nutraukimo momento (lot. ex nunc), t. y. sutarties nutraukimas turi perspektyvinį efektą – iki sutarties nutraukimo kilusios teisinės pasekmės nepaneigiamos, šalys atleidžiamos nuo tolesnio sutarties vykdymo, tačiau neatleidžiamos nuo prievolių viena kitai, kilusių iš sutarties iki jos nutraukimo momento (CK 6.221 straipsnis); tai yra esminis skirtumas nuo absoliutaus sutarties negaliojimo. Nutraukus sutartį, restitucija vykdoma pagal specialias CK 6.222 straipsnyje nustatytas taisykles. Sandorio (sutarties) pripažinimas negaliojančiu ir sutarties nutraukimas yra skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, galintys būti savarankiškais, atskirais ieškinio dalykais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-532/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-532/2009">3K-3-532/2009</a>).
Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad minėtu įsiteisėjusiu 2012 m. lapkričio 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a> konstatuota, jog valstybinės žemės nuomotojas turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti nuomos sutartį CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais.
Taigi, kaip minėta, CK 4.105 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius, kurie susiklosto sandorį, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu (CK 4.105 straipsnio 3 dalis), teismui pripažinus negaliojančiu taikant sandorių negaliojimo instituto teisės normas.
Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, jog Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. N19/96-0650 buvo teisėtai nutraukta prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Todėl, atsižvelgdama į galiojantį teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus remdamasis tiek CK 4.104 straipsnio 1 dalimi, tiek ir CK 4.105 straipsnio 3 ir 4 dalimis, kadangi, vadovaujantis pirmiau šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, minimos teisės normos nagrinėjamam ginčui negalėjo būti taikytos.
Dėl teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių
Asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu (CK 4.105 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovė prarado teisę į Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi jai suteiktą žemės sklypą. Šią teisę, kaip konstatuota įsiteisėjusiu 2012 m. lapkričio 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNTIxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-521/2012">2A-521/2012</a>, atsakovė prarado nuomotojui žemės nuomos sutartį vienašališkai nutraukus nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Taip pat byloje yra nustatyta, kad atsakovei nebuvo suteikta teisė kitu būdu naudotis žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad žemės sklypas jame stovintiems sunykusiems ir neaiškios paskirties statiniams (priklausantiems atsakovei nuosavybės teise) eksploatuoti yra nereikalingas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad atsakovės 2014 m. lapkričio 27 d. prašymas dėl žemės sklypo nuomos arba servituto nustatymo, kurį išnagrinėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno skyrius, buvo atmestas. Šį atsisakymą atsakovei apskundus, ieškovė 2015 m. kovo 18 d. sprendimu, skundžiamu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, skundą atmetė.
Taigi, nagrinėjamu atveju spręstina, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių, nes šis klausimas yra aktualus tiek žemės savininkui, nagrinėjamu atveju valstybei, kurios sklype be teisinio pagrindo yra kitam savininkui priklausantys nekilnojamieji daiktai, tiek ir pastatų, statinių ir įrenginių savininkui, kuris prarado teisę į žemės sklypą, kuriame yra jo nuosavybė. Konstatavus, kad šalys, nutraukus žemės nuomos sutartį, nesutaria dėl teisės kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, spręstinas pastatų, statinių ir įrenginių tolesnis likimas.
Minėta, kad įstatymas nustato, jog asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė (CK 4.105 straipsnio 1 dalis). Ši žemės savininko pareiga vykdytina nustatant statinių vertę ir atlyginant ją statinių savininkui. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo pastatai, statiniai ir įrenginiai, atsakovei priklausantys nuosavybės teise, Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi išnuomotame žemės sklype buvo iki ginčo šalims pasirašant šią sutartį. Taigi ir ieškovė, išnuomodama sau nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, žinojo, kad šis, be kita ko, bus naudojamas atsakovei priklausantiems teisėtai pastatytiems iki nuomos sutarties įgytiems pastatams eksploatuoti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 7 d. nutarime išaiškino, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises. Savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama, inter alia, dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teisę, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
CK įtvirtinta savininko nuosavybės teisių didesnė teisinė apsauga, pasireiškianti tuo, kad nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu (CK 4.93 straipsnio 3 dalis). Įpareigojimas nugriauti teisėtai pastatytą statinį tam tikroje situacijoje gali būti prilyginamas nuosavybės faktiniam paėmimui. Savininko nuosavybės teisių apsaugos užtikrinimas reiškia, be kita ko, tai, kad priimantis sprendimą dėl savininko teisių teismas yra saistomas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos dėl nuosavybės teisių apsaugos ir jų ribojimo.
Teisėtai nutraukus žemės nuomos sutartį, tenkinus ieškinio reikalavimą įpareigoti pastatų, statinių ir įrenginių savininką savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, būtų paneigiama pastatų, statinių ir įrenginių nuosavybės teisės esmė – šie teisėtai suformuoti ir įregistruoti nuosavybės teisės objektai nustotų egzistavę, tai neatitiktų nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), taip pat ir Konstitucinio Teismo formuojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų (47 punktas).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinos CK 4.105 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu. Pažymėtina tai, kad byloje nėra pareikšta šalių ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dėl statinių vertės atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, susiklostančius dėl teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių, ir nepagrįstai tenkino ieškinį, todėl sprendimo dalis naikintina dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl kasacinio skundo argumentų priteisti kompensaciją už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius
Atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.557 straipsnio 1 dalies nuostatomis (pagal kurias, pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja, o kai pastatai lieka buvusiam žemės nuomininkui nuosavybės teise, šis turi teisę į žemės servitutą, jeigu tai buvo numatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime) ir nepriteisė žemės nuomininkei kompensacijos už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius, kurių statybos galimybė buvo nurodyta žemės nuomos sutartyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog atsakovė reikalavimo dėl statinių vertės atlyginimo priešieškinyje nekėlė, savo sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas ir dėl to nepasisakė. Apeliaciniu skundu atsakovė neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir jame pateikto vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės skundą, aptariamos aplinkybės vertinti, neišeidamas iš ieškovės apeliacinio skundo ribų, neturėjo pagrindo.
Aplinkybė, kad atsakovės kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl kompensacijos už pastatus, statinius ir įrenginius priteisimo CK 6.557 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, kurie nebuvo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjimo dalykas šioje byloje, reiškia, kad atsakovė kasaciniame skunde šiuos argumentus iškėlė ne laiku, neatsižvelgdama į proceso eigą, taip pažeisdama CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą. Taip pat pabrėžtina, kad CK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su kompensacijos priteisimu, nepasisako.
Bylos šalių sudarytos nuomos sutarties 8 punktas nustatė, jog pastatai, kiti statiniai, inžineriniai įrenginiai bei komunikacijos nuomotojo išperkami (ar likviduojami) vadovaujantis 1993 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo Nr. 1-354 18 straipsniu, kuris nustatė, kad pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius nuomininkui žemės savininkas privalo kompensuoti arba gali juos naudoti servituto teise, jeigu tai buvo nustatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime. Aptariamo įstatymo 18 straipsnio nuostatos iš esmės perkeltos į CK 6.557 straipsnio 1 dalį. Pabrėžtina, kad, kaip buvo minėta, šalys nei sutartimi, nei papildomame rašytiniame susitarime nesusitarė dėl servituto statiniams, tačiau jos sutartimi buvo aptarusios nuomininkės teisę į kompensaciją už statinius, kuri dar nėra įgyvendinta.
Dėl bylos procesinės baigties
Konstatuotina, kad dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo panaikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies paliktinas galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas. Kita apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas įpareigoti ieškovę sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį ir paliktas nenagrinėtas priešieškinio reikalavimas dėl servituto nustatymo, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas ieškinys, kartu panaikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis priteisti iš atsakovės UAB „Kauno kranai“ valstybei 62 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą. Atsakovė už paduotą kasacinį skundą sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį. Kadangi atsakovei nepalankaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra naikintina, iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priteistina po 20,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dalis, kuria ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinys atmestas ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, panaikinti. Dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės UAB „Kauno kranai“ valstybei 62 Eur žyminio mokesčio, panaikinti.
Likusią Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) ir trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 288600210) po 20,50 Eur (dvidešimt Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei UAB „Kauno kranai“ (j. a. k. 133698072).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Dalia Vasarienė
