A. G. pagal BK 135 str., 136 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-424/2012

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00207-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

1.1.4.4.2; 1.2.4.1; 2.1.7.3; 2.4.2.1;

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G., A. G., V. K. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

A. G. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

V. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; šiuo teismo nuosprendžiu priteista solidariai iš nuteistųjų A. G., A. G., V. K. nukentėjusiajam V. R. 1620 Lt turtinės ir 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1889 Lt turtinės žalos atlyginimo; iš kiekvieno nuteistojo po 666,66 Lt nukentėjusiajam V. R. turėtų advokato atstovavimo išlaidų bei po 26,23 Lt proceso išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31 d. nutartimi nuteistųjų A. G., A. G., V. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė:

A. G., A. G. ir V. K. nuteisti už tai, kad jie 2010 m. balandžio 4 d., apie 3.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, Panevėžio rajone, Raguvos seniūnijoje, Užunevėžių kaime, Saulės g. esančio 11 namo garaže A. G. ne mažiau kaip keturis kartus sudavus kumščiais sėdinčiam ant suolo V. R. į galvos sritį ir po šių smūgių V. R. nukritus nuo suolo ant grindinio, A. G., A. G. ir V. K. kiekvienas sudavė kumščiais ne mažiau kaip po du kartus gulinčiam nukentėjusiajam V. R. į galvos sritį, o A. G. dar spyrė du kartus į dešinę nukentėjusiojo ranką. Šiais bendrais veiksmais jie nukentėjusiajam V. R. padarė nosikaulių lūžį, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, dešiniame ir kairiame dilbiuose, kaukolės pagrindo (kairio pleištakaulio) lūžį, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniais skundais nuteistieji Andrius ir A. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus; apeliacinės instancijos teismas surašė visiškai nemotyvuotą nutartį, taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas; be to, BPK 332 straipsnio 3 dalis pažeista ir kitu aspektu, t. y. - motyvai neišdėstyti pagal kiekvieno apelianto skundą atskirai.

Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi iš esmės vien tik nukentėjusiojo parodymais, nors iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis V. R. duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme klydo ne mažiau kaip keturis kartus, savo klydimą aiškino paprastai: neatsimena, suklydo. Tačiau kitas aplinkybes, kurios jam naudingos, jis atsiminė labai gerai ir tai nesukėlė jokio pirmosios instancijos teismo dėmesio, vertinimo ar loginio paaiškinimo, kodėl taip yra. Skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes: per kiek laiko nukentėjusysis sugrįžo į namus (tai turėjo būti nustatyta, nes atstumas yra apie 1 km asfaltuoto kelio. Nukentėjusysis teigė, kad jis šią atkarpą įveikė be nukrypimų, sustojimų ir nieko nesutikęs; kad einant pėsčiomis tai užtruktų apie 15 min. (neskubant), važiuojant dviračiu apie 4-5 min., todėl tai turėjo būti tyrimo ir vertinimo dalykas dviem aspektais: pirma - daug suklydimų parodymuose, antra - neįsivaizduojama, kaip reikėtų judėti, kad 1 km atstumui įveikti reikėtų sugaišti daugiau kaip vieną valandą). Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme prašė iš naujo ištirti įrodymus – sudraskytas nukentėjusiojo kelnes. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio kelnių pažeidimai galimi griūnant nuo dviračio, dviračio grandinei įsukus kelnių dešinę klešnę, kad tokie suplėšymai į metalo vamzdžius įvykio vietoje negalimi, nes nebuvo jokių pašalinių daiktų ant grindų; teismas nepagrįstai atmetė prašymą neskirti trasologinės ekspertizės.

Kasatoriai pažymi, kad teismo medicinos specialistas nedavė kategoriškos išvados, jog nukentėjusiajam konstatuoti padariniai atsirado būtinai įvykio vietoje, ir remiasi Lietuvos teisės akademijos leidiniu,,Teismo medicina“, kuriame konstatuota, kad griūvant ir atsitrenkiant veidu, sužalojama kakta, nosis ir (arba) skruostai, kartais nubrozdinamas smakras. Galimi įvairaus pobūdžio kaktikaulio ir (arba) nosies kaulų lūžiai. Smegenų sužalojimai lokalizuojasi priekinėje kaukolės duobėje, kaip ir nugriuvus ant pakaušio, todėl informacijos visetas apie tai, kad susižalojimas (sužalojimas) įvyko kitoje vietoje, yra pakankamai svarus ir įtikinantis, verčiantis išplėsti informacijos tyrimo ribas apeliaciniame procese. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog būtina įvertinti, ar veika nebuvo padaryta labai susijaudinus, nes viską pervertinus galima veikos kvalifikacija pagal BK 136 straipsnį, kurio sankcija yra žymiai švelnesnė, palyginti su BK 135 straipsnio 1 dalimi. Skunduose nurodoma, kad šios kategorijos bylose ypatingą svarbą turi teisingas faktinių aplinkybių nustatymas, būtent nuo kurio bendrininko smurtinių veiksmų kilo padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas, nes nuo to priklauso kiekvieno iš bendrininkų veikos teisingas kvalifikavimas pagal atitinkamą BK straipsnį.

Kasatoriai skunduose pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatskleidė jų skundų esmės, juos išnagrinėjo formaliai ir dėl jų iš esmės nepasisakė. Jie teigia, kad pagrindinis apeliacinių skundų argumentas, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti grįždamas namo, iš esmės paliktas nenagrinėtas. Kasatorių įsitikinimu, teismui procesinėmis priemonėmis nustačius, kad nukentėjusysis nesusižeidė kitu būdu ir kitoje vietoje, jų veiką privalėjo kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį, nes jų veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo padaryti labai susijaudinus. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad necenzūrinių žodžių „šūdas“, „pedofilas“ vartojimas nelaikytinas BK 136 straipsnio prasme neteisėtu ar itin įžeidžiančiu kaltininką, kasatoriai laiko akivaizdžia teismo klaida.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. V. K. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatskleidė ir nenustatė apeliacinio skundo ribų, išsamiai neišnagrinėjo nuosprendžio apskundimo pagrindų bei motyvų ir netinkamai motyvavo sprendimą atmesti skundą.

Kasatorius nurodo, kad jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį yra nukentėjusiajam padarytas sunkus kūno sužalojimas - kaukolės pagrindo (kairio pleištakaulio) lūžis. Specialisto išvadoje Nr. G 439/10 (05) nurodyta, kad V. R. nustatytas kaukolės pagrindo (kairio pleištakaulio) lūžis. Šis sužalojimas vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Kitoje specialisto išvadoje Nr. G 439a/10 (05) nurodyta, kad V. R. suduota ne mažiau dešimt smūgių. Neatmetama galimybė, kad kaukolės pagrindo (kairio pleištakaulio) lūžis įvyko nuo smūgiavimo (smūgiavimų) kumščiais į galvos sritį. Galimybė tokį sužalojimą patirti nugriuvus nuo suolo, pargriuvus einant keliu ar nukritus nuo dviračio yra mažai tikėtina - tam prieštarauja sužalojimų pobūdis. Kasatorius pažymi, kad dėl pagrindinio sužalojimo padarymo būdo specialistas nėra kategoriškas, duoda tik tikėtiną išvadą. Apklaustas teisme specialistas pateikė teismui dar vieną pagrindinio sužalojimo padarymo būdą, teigdamas, jog griuvimas nuo suolo tai nėra bent jau griuvimas iš savo kūno aukščio. Nėra pagrindo atmesti, kad galvos trauma galėjo būti patirta griūvant nuo smūgio kumščiu ant betoninių grindų. Teismas, motyvuodamas pagrindinio sužalojimo padarymo būdą, taip pat konstatavo, kad „Galvos trauma galėjo būti patirta griūvant nuo smūgio kumščiu ant betoninių grindų“. Taigi ir specialistas, ir teismas atmeta savaiminį nukentėjusiojo kritimo ir susižalojimo galimybę, bet laiko galima ir neatmeta galimybės, kad pagrindinis sužalojimas padarytas krentant nuo suolo paveikus nukentėjusį smūgio į galvą jėga. Kasatorius pažymi, kad tai lėmė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakoreguoti jam kaltinimą - teismas atskyrė jo veiksmus nuo kaltinamojo A. G. veiksmų prieš nukentėjusįjį. Skunde nurodoma, kad teismas nustatė ir nuosprendyje nurodė, kad po to, kai A. G. sudavė kumščiais ne mažiau kaip keturis kartus sėdinčiam ant suolo V. R. į galvos sritį, po šių smūgių V. R. nukrito nuo suolo ant grindinio, o šie veiksmai byloje įvardijami kaip pagrindinio sužalojimo padarymo būdas, todėl kasatoriui lieka neaišku, dėl kokių priežasčių teismas likusių dviejų kaltinamųjų, tarp jų ir paties kasatoriaus veiksmus vertina tapačiai ir kvalifikuoja pagal 135 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus įsitikinimu, jeigu yra galimybė nustatyti, kieno veiksmais padarytas sunkus kūno sužalojimas, tai tie asmenys (šiuo atveju asmuo) ir privalo už tai atsakyti. Šių aplinkybių tinkamas įvertinimas labai reikšmingas jo kaltės ar nekaltumo nustatymui, taip pat veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui, jeigu laikyti įrodyta, kad jis smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių skunde nurodytų argumentų neaptarė ir nevertino, todėl teigia, kad skundas neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius V. K. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui buvo paduoti trijų nuteistųjų skundai. Juose buvo nurodyti skirtingi, savarankiški motyvai ir prašymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje sujungė juos į vieną visumą, nemotyvuodamas ir nenagrinėdamas kiekvieno skundo atskirai. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta - „Apeliantai ginčija savo kaltę, taip pat nesutinka su jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, paskirtomis bausmėmis, tačiau išanalizavusi skunduose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neranda pagrindo skundus tenkinti. Apeliacinių skundų pradžioje nuteistieji nurodo nepadarę kaltinime nurodytus padarinius sukėlusio nusikaltimo, tačiau vėliau skunduose teigia apie būtinybę jų veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį ar 140 straipsnį, o ne pagal BK 135 straipsnio 1 dalį“. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tokių išvadų pateikti bent jau dėl jo apeliacinio skundo nėra jokio pagrindo, nes jis savo kaltės dėl nukentėjusiojo sužalojimo niekada nepripažino ir yra nuteistas nepagrįstai, todėl apie bausmės dydį ar rūšį jam nėra prasmės kalbėti. Jis pažymi, kad apie veikos kvalifikavimą, jo apeliaciniame skunde, kalbama tik ta prasme, jog teismas, laikydamas dėl nusikalstamos veikos padarymo surinktus įrodymus prieš jį patikimais ir pakankamais, jų pagrindu privalėjo kvalifikuoti veiką pagal BK 140 straipsnį, o ne pagal 135 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis teigia, kad jokio sužalojimo nukentėjusiajam nepadarė, savo parodymuose buvo nuoseklus, jais nėra pagrindo netikėti, jo veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių, taip pat pažymi, kad apie BK 136 straipsnį jo apeliaciniame skunde apskritai nėra kalbama. Visiškai kasatorius nesutinka su tuo, kad nutartyje teismas nurodė, jog apeliantai, keldami įvairias sau palankias versijas (apie galimą nukentėjusiojo nugriuvimą, jo sužalojimą kitų asmenų ir kt.), teigia, kad šis sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmęs sužalojimas galimai buvo padarytas kitomis nei teismo nustatyta aplinkybėmis“. V. K. pažymi, kad savo apeliaciniame skunde kaip tik rėmėsi tuo, ką apylinkės teismas nustatė, tačiau jo nuomone, teismas neteisingai įvertino kiekvieno kaltinamųjų atsakomybės ribas, kaltės laipsnį ir pobūdį. Apibendrindamas jis teigia, kad teismas iš esmės iškraipė apeliacinio skundo esmę, šiurkščiai pažeidė BPK normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio surašymo reikalavimus, todėl mano, kad nurodyti pažeidimai sutrukdė teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistųjų A. G., A. G. ir V. K. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosekliai išdėstė kiekvieno apelianto skundo argumentus, išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, padarė pagrįstas išvadas. Jis pažymi, kad nuteistieji nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupe, bendrais veiksmais, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pateikė bendrus argumentus, kai apeliacinių skundų motyvai sutapdavo, tačiau atskirai pasisakė ir dėl tų apeliacinių skundų motyvų, kurie buvo nurodyti ne visų apeliantų skunduose. Prokuroras pažymi, kad teismai įrodymus įvertino pagal savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu A. G., A. G. ir V. K. pagrįstai pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, o jų kaltė sunkiai sutrikdžius V. R. sveikatą įrodyta nukentėjusiojo V. R., liudytojų Z. K., J. R., A. K., jų pačių parodymais, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų duomenimis, specialisto išvadomis, patvirtinančiomis, kad nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Nuteistųjų A. G. ir A. G. kasacinių skundų argumentus dėl nepagrįsto jų veikos nekvalifikavimo pagal BK 136 straipsnį prokuroras laiko atmestinais, nes tokių jų teiginių nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys. Atsiliepime nurodoma, kad net ir sutinkant su tokiais teiginiais, nuteistųjų kaip įvykęs nurodomas necenzūrinių žodžių vartojimas nelaikytinas BK 136 straipsnio prasme neteisėtu ar itin įžeidžiančiu kaltininką ar staiga sukėlusiu kaltininko didelį susijaudinimą ir nepateisina fizinio smurto panaudojimo sukeliant sunkius padarinius. Taip pat pažymėtina, kad faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, jog nuteistieji A. G. ir A. G. sunkiai sužalojo V. R. staiga labai susijaudinę dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio juos ar jiems artimus asmenis nukentėjusio asmens poelgio, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti šių nuteistųjų veikos pagal BK 136 straipsnį. Prokuroras siūlo atmesti skundų argumentus apie galimą nukentėjusiojo nugriuvimą taip susižalojant, nes tokių teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys bei paneigia specialisto išvada.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Nors kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunduose, ir išsamiai neatsakė į esminius skundų argumentus, tačiau iš skundų turinio išplaukia, kad jie nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu bei veiksmų kvalifikavimu nuteistieji teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistųjų gynėjai prašė atlikti įrodymų tyrimą, dar kartą apklausti nukentėjusįjį, medicinos specialistą N. R., skirti ekspertizę dėl nukentėjusiojo kelnių suplėšymo, tačiau šie prašymai buvo motyvuotai atmesti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis ir medicinos specialistas N. R. buvo apklausti, nuteistųjų gynėjai uždavė klausimus ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes, taigi nukentėjusiojo sumušimo ir jo sužalojimo laipsnio aplinkybės buvo išsamiai ištirtos. Aplinkybės, per kiek laiko sunkiai sužalotas nukentėjusysis grįžo į namus ir kad kelyje jis galėjo stipriau suplėšyti kelnes griūdamas nuo dviračio, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes akivaizdu, kad būdamas taip sužalotas jis kelyje užtruko ilgiau nei būtų jį įveikęs būdamas sveikas. Neatmestina ir galimybė, kad nukentėjusysis galėjo parkristi ir stipriau suplėšyti kelnes, tačiau kasatoriai nuteisti ne už turto sugadinimą, o už žmogaus sumušimą, kurio padariniai sunkus sveikatos sutrikdymas. Aplinkybė, ar nukentėjusysis važiuodamas dviračiu ir nuo jo krisdamas galėjo taip susižaloti, buvo tiriama ir medicinos specialistas N. R. ją paneigė. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai juos įvertino ir teisingai nustatė faktines aplinkybes. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad jam į galvą smūgius kumščiais sudavė Andrius ir A. G. bei V. K.. Iš dalies jo parodymus patvirtino Andrius ir A. G. pripažindami, kad mušė nukentėjusįjį ne tik jie, bet ir V. K.. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip 10 smūgių ir jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės pagrindo (kairio pleištakaulio) lūžio. Be to, byloje yra ir daugiau įrodymų (liudytojų Z. K., J. R. parodymai), kad nukentėjusysis grįžo stipriai sumuštas, jam buvo ištinusi galva. Šių duomenų visuma patvirtino nukentėjusiojo parodymus, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais abejoti. Atkreiptinas kasatorių Andriaus ir A. G. dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes, tarp jų ir įvykio vietą. Taigi įvykio vietos nustatymas nėra teismo medicinos specialisto kompetencija. Teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Šioje normoje nenustatyta, kad dėl kiekvieno apeliacinio skundo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti pasisakoma atskirai. Jei visi apeliantai buvo nuteisti už tą pačią nusikalstamą veiką ir jų skundų argumentai yra panašūs ar tapatūs, tai teismas savo nuožiūra pasirenka, kaip išdėstyti nutarties aprašomąją dalį, tačiau išvados dėl skundų turi būti motyvuotos ir aiškios. Kasatorius V. K. iš dalies pagrįstai teigia, kad kai kurie teismo apibendrinantys teiginiai dėl apeliantų skundų motyvų nebuvo nurodyti jo skunde, tačiau šie pažeidimai nelaikytini esminiais, nes nesukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Dėl apelianto V. K. kaltės ir kitų skundo motyvų nutartyje pasisakyta. Taigi kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turėjo aptarti kiekvieną apeliacinį skundą, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus yra atsakyta. Kiti skundo argumentai motyvuotai atmesti (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu A. G., A. G. ir V. K. sudavė kumščiais V. R. į galvos sritį ne mažiau kaip 10 smūgių (iš jų 6 sudavė A. G.) ir šių bendrų veiksmų padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės pagrindo (kairio pleištakaulio) lūžio.

Kasatorius V. K. teigia, kad teismas nustatė, jog A. G. pirmasis sudavė V. R. į galvos sritį 4 smūgius, nuo kurių šis nukrito nuo suolo, todėl mano, kad aišku, kieno veiksmais padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl net laikant, kad jis sudavė smūgius V. R., jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Iš tiesų teismas nustatė, jog A. G. pirmasis sudavė V. R. į galvos sritį 4 smūgius, nuo kurių šis nukrito nuo suolo, ir tai matydami A. G. ir V. K. bei A. G. kiekvienas taip pat sudavė kumščiais V. R. į galvos sritį ne mažiau kaip po du kartus. Teismas padarė teisingą išvadą, kad V. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas nuo Andriaus ir A. G. bei V. K. smurtinių veiksmų visumos, nes tai patvirtina specialisto išvados turinys (kaukolės pagrindo (kairio pleištakaulio) lūžis įvyko nuo smūgiavimo (smūgiavimų) kumščiais į galvos sritį).

Tarp visų nuteistųjų veiksmų – 10 smūgių nukentėjusiajam į galvą – ir kilusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra būtinasis priežastinis ryšys, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jie veikė tyčia, tik nenurodė tyčios rūšies ir neatskleidė tyčios turinio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Andrius ir A. G. bei V. K. suduodami smūgius kumščiais V. R. į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvos sritį, suvokė, jog kelia pavojų šio sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių, taigi jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismų pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys Nr. 2K-630/210, 2K-253/2010, 2K-423/2006).

Taigi pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 1 dalis – kasatorių nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai. Kasatorių Andriaus ir A. G. teiginiai, kad jų veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį, o kasatoriaus V. K. teiginys, kad jo veika atitiktų nebent BK 140 straipsnį, nepagrįsti. Kadangi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, kasacinis teismas neturi pagrindo švelninti kasatoriams paskirtų bausmių (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Dėl kitų skundų argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad skunduose yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. G., A. G. ir V. K. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Gintaras Goda

Vytautas Masiokas