Baudžiamoji byla Nr. 2K–408/2012
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00562-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.3; 1.1.8.2; 1.1.8.10.1; 1.1.8.12; 1.1.8.13; 1.1.9.6; 1.2.14.10; 1.2.27.1; 2.1.7.4;
2.1.8; 2.1.15.1.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant vertėjai Olgai Vostrenkovai,
prokurorei Dainorai Miliūtei,
nuteistajam V. V.,
gynėjui Algiui Tursui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (V. V.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Palikta kardomoji priemonė suėmimas. Iš V. V. priteista nukentėjusiesiems T. A. ir Z. J. po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – ginklai IZH 27E Nr. (duomenys neskelbtini) ir IZH 18MH Nr. (duomenys neskelbtini), 53 šovinių tūtelės, 3 šratai, 99 įvairūs šoviniai – konfiskuoti ir perduoti Lietuvos ginklų fondui.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl V. V. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – V. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. V. paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, V. V. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu 1 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. sausio 16 d. ir pripažinta, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę V. V. yra atlikęs. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti iš dalies, pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir iš nuteistajam V. V. paskirtos bausmės pašalinti įskaitytą bausmės laiką, atliktą įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. V. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 27 d., 23.04–23.15 val. laikotarpiu, savo gyvenamojo namo, esančio Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), kieme, nukreipęs lygiavamzdį medžioklinį šautuvą IŽ 27 E Nr. (duomenys neskelbtini) į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) patrulius Z. J. ir T. A., atvykusius pagal M. V. pranešimą dėl šeimyninio konflikto, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų padėti šaunamąjį ginklą ir nusiraminti, įžeidinėjo juos necenzūriniais žodžiais ir grasino nužudyti nušaunant; taip pasipriešino valstybės tarnautojams, turintiems viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims.
V. V. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, t. y. 2009 m. rugsėjo 27 d., 23.04–23.15 val. laikotarpiu, savo gyvenamojo namo, esančio Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini), kieme, priešindamasis valstybės tarnautojams ir siekdamas išvengti sulaikymo, nukreipęs į patrulių Z. J. ir T. A. pusę lygiavamzdį šautuvą IŽ 27 E Nr. (duomenys neskelbtini), užtaisytą 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais, iš ne didesnio kaip 5 m atstumo tyčia iššovė du šūvius į patrulių Z. J. bei T. A. pusę ir vienu iš šūvių pataikė į tarnybinio automobilio „Ford Transit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, žymėto skiriamaisiais policijos ženklais, priekinį kairės pusės žibintą; taip sugadino 381,15 Lt vertės automobilio žibintą ir 173,46 Lt vertės langų plovimo skysčio bakelį.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį: išteisinti jį pagal BK 187 straipsnio 1 dalį; pagal BK 286 straipsnį paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, į bausmės laiką įskaitant kardomojo kalinimo laiką nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. kovo 28 d.; grąžinti konfiskuotus graižtvinį šautuvą IZH 18MH Nr. (duomenys neskelbtini), 99 įvairius šovinius, 3 šratus ir 53 šovinių tūteles; nukentėjusiųjų T. A. ir Z. J. civilinius ieškinius atmesti.
Skunde kasatorius ginčija abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir kaip kasacijos pagrindus nurodo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 66 straipsnį, reglamentuojantį kardomojo kalinimo įskaitymą į paskirtą bausmę (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-628/2007). Teismas į bausmės laiką įskaitė ne sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. kovo 28 d. (18 mėn.), bet papildomai dar pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį atliktą bausmę nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2012 m. sausio 26 d. (beveik 10 mėn.), visą šį laiką be pagrindo pripažindamas kardomuoju kalinimu. Vadovaujantis BPK 336 straipsnio 2, 3 dalimis, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. kovo 28 d. priėmus Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nuosprendį ir nuo tada kardomoji priemonė – suėmimas negalėjo būti taikoma, nes kasatorius pradėjo atlikinėti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnį, apkaltinamasis teismo nuosprendis yra bausmės vykdymo pagrindas. BK 66 straipsnyje nėra numatyta galimybė į bausmės laiką įskaityti faktiškai atliktos bausmės laiką dėl nusikaltimo, dėl kurio asmuo buvo išteisintas. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad vien suėmimo laikas yra ilgesnis bei apeliacinės instancijos teismo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Įskaitydamas visą kardomojo kalinimo ir bausmės atlikimo laiką bei pripažindamas, kad kasatorius nuosprendžiu paskirtą bausmę yra atlikęs, apeliacinės instancijos teismas kartu pripažino, kad jis visą tą laiką – dvejus metus keturis mėnesius – nelaisvėje išbuvo teisėtai, nors 10 mėn. pataisos namuose jis buvo kalinamas nepagrįstai, t. y. dėl nusikaltimo, kurio nepadarė (pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus jis išteisintas). Šio fakto pripažinimas tiesiogiai susijęs su galimybe ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka.
Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai pripažino, jog BK 286 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė kaip šio nusikaltimo įrankį panaudodamas medžioklinį šautuvą IŽ 27E Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nuosprendžiu konfiskuoti ir kiti jo namuose rasti bei paimti daiktai, būtent: graižtvinis šautuvas IZH 18MH Nr. (duomenys neskelbtini), 99 įvairūs šoviniai, 3 šratai ir 53 šovinių tūtelės, nors teismai nepripažino, kad šie daiktai buvo nusikaltimo įrankiai ar priemonės, t. y. konfiskuotinu turtu pagal BK 72 ir 73³ straipsnius. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius tvirtina, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, BK 72 straipsnio 2 dalies, BPK 91, 94 straipsnių nuostatas. Be to, pažeisdami BPK 305 straipsnio reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.5 punkte pateiktus išaiškinimus, teismai nemotyvavo savo sprendimų dėl minėtų daiktų konfiskavimo.
Toliau kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo jam pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmių paskyrimo, todėl pažeidė BPK 305 straipsnį bei minėto nutarimo 3.1.13 punktą, įpareigojančius motyvuoti laisvės atėmimo bausmės skyrimą. Be to, Lietuvos apeliacinės instancijos teismas, subendrinęs pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir paskyręs naują (laisvės atėmimo) bausmę, pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas bei BPK 305 straipsnio ir to paties nutarimo 3.1.13 punktą. Teismas iš esmės nemotyvavo laisvės atėmimo bausmės kasatoriui paskyrimo, nors jis buvo teisiamas pirmą kartą, o inkriminuotos nusikalstamos veikos nepriskiriamos prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis), taigi turėjo būti taikomas BK 55 straipsnis.
Skunde kasatorius nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Jo manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes surinktų įrodymų pagrindu padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, taip pat BPK 305 straipsnį, nes šios nuosprendžio dalies nepagrindė įrodymais. Byloje nesurinkta nė vieno įrodymo, kad jis tyčia šovė į policijos automobilį ir taip sąmoningai jį sugadino. Kasatoriaus parodymai, kad jis šovė į orą ir į žemę ir taip netyčia galėjo pataikyti į automobilio žibintą, liko nepaneigti kitais bylos įrodymais. Be to, ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dviejų šūvių kryptis bylos duomenimis nėra nustatyta, nenustatyta ir tai, pirmu ar antru šūviu buvo padaryti automobilio pažeidimai, todėl abejonės vertintinos nuteistojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jis neginčijo nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nes apeliaciniame skunde, nors ir neginčijo automobilio sugadinimo fakto, tačiau aiškiai nurodė, kad jokios tyčios neturėjo, t. y. sugadino turtą netyčia.
Be to, skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio klausimus. Teismai nukentėjusiesiems priteisė po 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau savo išvadų nepagrindė įrodymais, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio reikalavimus. Nukentėjusieji neįrodinėjo, kuo reiškėsi jiems padaryta neturtinė žala, ieškiniuose nurodė tik bendro pobūdžio vienodus teiginius. Apeliacinės instancijos teismas nesigilino į šių ieškinių pagrindimą, apsiribojo tik samprotavimais apie neva patirtą neturtinę žalą ir nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusieji yra policijos pareigūnai, kurių darbas susijęs su rizika, stresu ir pan., ir tai yra jų darbo sudedamoji dalis, todėl nepagrįstai dėl šios dalies paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Nuteistojo V. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo nuteisiant V. V. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį
Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatų pažeidimo nuteisiant V. V. dėl svetimo turto sugadinimo nepagrįsti, todėl atmetami.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas apkaltinamąjį nuosprendį turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasatorius neneigia fakto, kad šaudydamas galėjo sugadinti policijos automobilį, bet tvirtina tai padaręs netyčia šaudamas į žemę ir, jo nuomone, nėra nė vieno įrodymo, paneigiančio tokius jo parodymus bei patvirtinančio jo tyčią sugadinti svetimą turtą. Tačiau, skirtingai nei nurodo kasatorius, jo kaltė padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką įrodyta bylos duomenų visuma, o gynybinė versija dėl neatsargaus turto sugadinimo paneigta kitais bylos įrodymais. Apklausti nukentėjusieji policijos pareigūnai T. A. ir Z. J. nepatvirtino V. V. parodymų apie šaudymo į orą ar žemę kryptį, priešingai, nurodė, kad ginklas bent jau pirmojo šūvio metu buvo nukreiptas į jų pusę. Nors nenustatyta, kurio – pirmojo ar antrojo – šūvio metu buvo padaryti automobilio priekinio žibinto ir vidaus detalių sugadinimai, tačiau specialisto išvada Nr. 11-2829 (09) nustatyta, kad automobilio kairės pusės priekinio žibinto pažeidimas padarytas vienu šūviu 2,5–3 m atstumu nuo šautuvo vamzdžio laibgalio iki kliūties. Apklaustas teisme išvadą pateikęs specialistas paneigė savaiminio šūvio tirti pateiktu V. V. panaudotu medžiokliniu šautuvu tikimybę. Taigi šie ir kiti įrodymų šaltiniai (automobilio, įvykio vietos apžiūros protokolai, specialisto išvados Nr. 11-2828 (09), Nr. 11-2904 (09) ir kt.) paneigė nuteistojo versiją apie svetimo turto sugadinimą dėl neatsargumo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tyčinę V. V. kaltės formą sugadinant policijos automobilio žibintą ir stiklų plovimo skysčio bakelį, nes, suprasdamos daromos veikos pavojingumą, jis sąmoningai šaudė į automobilio pusę, numatė, kad gali jį apgadinti, ir to norėjo.
Savo apeliaciniame skunde V. V. teigė prisipažįstąs galėjęs įvykio metu netyčia sugadinti automobilį, tačiau nenurodė jokių argumentų, kuriais nesutinka su teismo išvadomis dėl pripažinimo jį kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apsprendžiančius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jame išdėstytus prašymus ir apskundimo pagrindus, apeliacinės instancijos teismas išdėstė pakankamą įrodymų vertinimo dėl šios veikos padarymo analizę, taigi šiuo aspektu baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.
Dėl bausmės skyrimo
Kasatorius skundžia laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, motyvuodamas tai netinkamu BK 55 straipsnio taikymu bei BPK 305 straipsnio pažeidimu.
Pagal BK 55 straipsnio 1 dalį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Kita vertus, ši įstatymo norma nėra imperatyvi, nes pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali būti skiriama ir laisvės atėmimo bausmė, tik tokį sprendimą teismas privalo motyvuoti. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Nors BK 55 straipsnyje žodis „nusikaltimas“ vartojamas vienaskaitos forma, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką BK 55 straipsnio nuostatomis vadovaujamasi ir tokiais atvejais, kai asmuo viena veika padaro kelis nusikaltimus (idealioji nusikaltimų sutaptis) arba kai naujas nusikaltimas būna kitokio pobūdžio – skiriasi kaltės forma, objektas ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–138/2011, 2K-88/2008).
Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, ar V. V. veikos, kvalifikuotos pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, sudaro realią ar idealią sutaptį. Nors skundžiamuose teismų sprendimuose šiuo klausimu nepasisakyta, tačiau iš teismų taikytų bausmių bendrinimo būdų matyti, kad jie minėtas nusikalstamas veikas laikė padarytas esant realiai sutapčiai. Tai prieštarauja byloje esančiai faktinei situacijai. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose. Bylos duomenys patvirtina, kad V. V., priešindamasis valstybės tarnautojams ir tyčia šaudydamas iš šaunamojo ginklo, sugadino svetimą turtą – policijos tarnybinį automobilį, t. y. vienu metu ir ta pačia veika padarė kelis nusikaltimus, numatytus skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Taigi jo padarytos veikos sudaro idealią sutaptį ir jis gali būti laikomas asmeniu, teisiamu pirmą kartą už nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis). Tačiau, nepaisant šių nustatytų sąlygų, sudarančių prielaidas svarstyti BK 55 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nusprendė V. V. pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį skirti laisvės atėmimo bausmes. Minėta, kad tokį sprendimą teismas gali priimti, t. y. ir pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau jį (savo sprendimą) privalo motyvuoti. Nors pirmosios instancijos tokių motyvuotų išvadų nenurodė, tai padarė apeliacinės instancijos teismas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti BK 55 straipsnio 1 dalies ir BPK 305 straipsnio reikalavimai. Pagrįsdamas laisvės atėmimo bausmių V. V. skyrimą pagal BK 286 straipsnį, 187 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šių veikų pavojingumas, atsižvelgiant į jų padarymo aplinkybes, šaunamojo ginklo panaudojimą, šiuo atveju buvo gerokai didesnis nei tipinis tokios rūšies nusikalstamų veikų pavojingumas; ši ir kitos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už minėtų veikų padarymą nuteistajam skyrė realias laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis teismo išvadomis ir konstatuoti, kad skiriant bausmes baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.
Minėta, kad teismai nepagrįstai V. V. padarytas veikas, kvalifikuotas pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį, laikė realią sutaptį sudarančiomis nusikalstamomis veikomis, nes jos sudaro idealią sutaptį. Tai turi tiesioginės įtakos bausmių bendrinimo būdo parinkimui. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai teismas taiko bausmių apėmimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir iš naujo skirdamas galutinę subendrintą bausmę, taikė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurių pagrindu pagal minėtus BK straipsnius paskirtas bausmes subendrino iš dalies jas sudėdamas, taigi netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmių bendrinimą. Dėl to teismo nuosprendis keistinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies pagrindu (BPK 383 straipsnis).
Dėl BK 66 straipsnio taikymo
Kasatorius teigia, esą apeliacinės instancijos teismas, įskaitydamas į jam paskirtos bausmės laiką laikotarpį nuo 2011 m. kovo 28 d., kada priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis, įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendis ir jis pradėjo atlikti paskirtą bausmę, iki 2011 m. spalio 11 d., kada apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, pažeidė BK 66 straipsnio nuostatas. Toks šio straipsnio interpretavimas neatitinka jo turinio.
Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 1 dalis). Kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 66 straipsnio 2 dalis). Laikinasis sulaikymas prilyginamas kardomajam kalinimui (suėmimui), todėl vadovaujantis BK 66 straipsniu taip pat įskaitomas į paskirtą bausmę (BPK 140 straipsnis). Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, BK 66 straipsnyje reglamentuojamas ne atliktos bausmės, bet sulaikymo ir suėmimo įskaitymas į paskirtą bausmę, tačiau tai nereiškia, kad toje pat byloje atliktos bausmės laikas neturi būti įskaitytas į naują bausmę.
Bylos duomenys patvirtina, kad V. V. buvo laikinai sulaikytas 2009 m. rugsėjo 28 d. Vėliau jam atitinkamomis teismų nutartimis įstatymo nustatyta tvarka paskirta ir kelis kartus pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2010 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu, kuriuo V. V. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus, 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį, galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą aštuoneriems metams, kardomoji priemonė jam palikta suėmimas. Nors praskelbus Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, kuria buvo atmestas nuteistojo V. V. apeliacinis skundas, šis teismo sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendis įsiteisėjo (BPK 336 straipsnio 2, 3 dalys) ir V. V. pradėjo atlikinėti jam paskirtą bausmę, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis vėl tapo neįsiteisėjęs, todėl iki naujo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo liko galioti tuo nuosprendžiu nuteistajam V. V. paskirta kardomoji priemonė suėmimas (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Kasacinis procesas yra vieningo baudžiamojo proceso dalis, bylos kasacine tvarka nagrinėjamos dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, kai nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė paprastai jau yra vykdoma. Kasacinės instancijos teismas turi įgalinimus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, paskyręs naują bausmę, privalo į ją įskaityti ne tik kardomąjį kalinimą, bet ir atliktą bausmę, reikiamais atvejais taikydamas BK 65 straipsnyje nustatytas bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles (kasacinė nutartis Nr. 2K-525/2009). Ši pareiga išplaukia ne iš BK 66 straipsnio nuostatų, o iš konstitucinio dvigubo nubaudimo draudimo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BK 2 straipsnio 6 dalis). Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kad nuteistasis, atlikęs bausmę ar jos dalį pagal pakeistą nuosprendį, turėtų atlikti ir visą nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę, o tai tolygu dvigubam nubaudimui už tą pačią nusikalstamą veiką. Ta aplinkybė, kad naujai paskirta laisvės atėmimo bausmė yra trumpesnė už kardomojo kalinimo ir jau atliktos bausmės laiką, įgalina teismą pripažinti nuteistąjį atlikus bausmę ir paleisti jį iš suėmimo. Tai ir buvo padaryta šioje byloje, tačiau tai nesuvaržo nuteistojo V. V. teisės įstatymų nustatyta tvarka reikalauti žalos atlyginimo už suėmimo ir pirmesnės bausmės atlikimo laiką, viršijantį įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu naujai jam paskirtos bausmės laiką.
Dėl BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punkto reikalavimų vykdymo
V. V. nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas panaudojant legaliai laikomą šaunamąjį ginklą. Ikiteisminio tyrimo metu kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, paimti ne tik šaunamasis ginklas, kuriuo padarytos nusikalstamos veikos, bet ir kitas V. V. legaliai laikytas šaunamasis ginklas bei šaudmenys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu abu šaunamieji ginklai ir šaudmenys perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tokį sprendimą priėmė vykdydamas BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punkto reikalavimą, įpareigojantį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti sprendimą dėl daiktinių įrodymų likimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Kasatorius teigia, kad šaunamasis ginklas ir šaudmenys, kurie nebuvo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrankiai, konfiskuoti neteisėtai, prašo juos grąžinti, atitinkamai pakeičiant žemesnių instancijų teismų nuosprendžius.
Pagal BPK 91 straipsnį daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti.
Šioje byloje abu šaunamieji ginklai rasti nuteistojo namuose metalinėje dėžėje, atliekant įvykio vietos ir patalpų apžiūrą. Taigi nekyla abejonių, kad abu ginklai turi reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. BPK 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kaip išsprendžiamas klausimas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą. Kasatorius remiasi šios dalies pirmuoju punktu, pagal kurį turi būti konfiskuojami nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje nurodytus požymius. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikaltimo įrankis buvo tik vienas šaunamasis ginklas, tačiau tai nereiškia, kad kitas legaliai turėtas šaunamasis ginklas turi būti grąžintas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Teismų praktikoje tokiu atveju vadovaujamasi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-556/2007).
Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkte išaiškinta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktą policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos ginklus, šaudmenis, jų dalis paima, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką. Tinkami saugiai naudoti ginklai ar pramoninės gamybos šaudmenys realizuojami per Ginklų fondą arba subjektus, turinčius teisę prekiauti tokių rūšių ginklais, o per 10 dienų nuo jų realizavimo savininkui pranešama apie realizuotą ginklą ir jam atvykus sumokama gauta pinigų suma, atskaičius realizavimo išlaidas (minėto įstatymo 41 straipsnio 3 ir 4 dalys). Kadangi V. V. buvo kaltinamas padaręs tyčines nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje, panaudojant šaunamąjį ginklą, ir už jas nuteistas, jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir turėti šaunamųjų ginklų ar šaudmenų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas perduoti Ginklų fondui ginklą, kuris nebuvo nusikaltimo įrankis, yra neišbaigtas, jame turėjo būti nurodyta, kad ginklas perduodamas aptartam tikslui. To nepadarę, žemesnių instancijų teismai netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą (BK 72 straipsnio 2 dalį), todėl jų nuosprendžiai atitinkamai keičiami.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nesutikimą su nukentėjusiesiems policijos pareigūnams priteistu neturtinės žalos dydžiu – po 3000 Lt kiekvienam – kasatorius argumentuoja BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatų pažeidimais. Tačiau šie argumentai nepagrįsti, nes nurodytos baudžiamojo proceso įstatymo normos nebuvo pažeistos. Priešingai kasatoriaus teiginiams, priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinę žalą, patirtą dėl prieš juos padarytos nusikalstamos veikos, teismas kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais vadovavosi nukentėjusiųjų civiliniuose ieškiniuose nurodytomis faktinėmis aplinkybės, patvirtinančios šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį. Nors apeliacinės instancijos teismas V. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktus išteisino, nenustatęs tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti du žmones dėl jų tarnybos vykdymo, tačiau faktinės aplinkybės, lėmusios neturtinės žalos apskaičiavimą, iš esmės nepasikeitė, o tai sudarė pagrįstą pagrindą apeliacinės instancijos teismui palikti galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį.
Graižtvinį šautuvą IZH 18MH Nr. (duomenys neskelbtini), 53 šovinių tūteles, 3 šratus, 99 įvairius šovinius perduoti Lietuvos ginklų fondui realizuoti ir gautą pinigų sumą, atskaičius realizavimo išlaidas, sumokėti savininkui V. V.
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių, paskirtų V. V. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, bendrinimo BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, V. V. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Vladislovas Ranonis
