Baudžiamoji byla Nr. 2K-429/2012
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00595-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija
(S)
1.2.26.2.1; 2.1.3.1;
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutarties.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendžiu K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1dalį 20 MGL dydžio (2600 Lt) bauda; šiuo teismo nuosprendžiu priteista iš nuteistojo K. K. V. V. IĮ 484 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartimi nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė:
K. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 22 d., apie 23.45 val., viešoje vietoje – V. V. IĮ šašlykinėje, esančioje Alytaus rajone, Miroslavo sen., Mankūnų kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia kitų asmenų akivaizdoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent necenzūriniais žodžiais išplūdo šašlykinės darbuotoją A. Z., grasindamas, kad padegs šašlykinę, nugriovė ir sulankstė lauke buvusias dvi kilnojamas šašlykines, taip padarė V. V. įmonei 484 Lt turtinę žalą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis K. K. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kasatorius nurodo, kad tarp jo ir V. V. yra konfliktinė situacija ir 2011 m. balandžio 22 d., apie 23.45 val., prie V. V. šašlykinės sustojo norėdamas pakartotinai išreikšti nepasitenkinimą dėl statomų ant važiuojamosios kelio dalies šašlykinių, tačiau neturėjo jokių ketinimų padaryti nusikalstamą veiką: sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, šašlykinės darbą, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Kasatorius pažymi, kad dėl V. V. šašlykinės statomų ant važiuojamosios kelio dalies kilnojamųjų šašlykinių ne kartą kreipėsi į Alytaus apskrities VPK. Kelių policijos vyr. inspektoriaus R. P. nurodymu, po jo skundų šašlykinės būdavo patraukiamos, tačiau vėliau vėl statomos ant važiuojamosios kelio dalies.
K. K. teigia, kad iš filmuotos medžiagos matyti, jog jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Kasatorius nurodo, kad tiek jis, tiek su juo buvęs L. J. patvirtino, jog šašlykines nuvertė nepajėgęs jų patraukti. Jokių žarijų šašlykinėse nebuvo ir tai aiškiai matyti iš filmuotos medžiagos. Teigiama, kad A. Z. melavo tiek apie neva išreikštus grasinimus, tiek apie išverstas iš kurios nors šašlykinės degančias žarijas. Nuteistajam nesuprantama, kur galima įžvelgti, kad tokie veiksmai gali būti vertinami kaip įžūlūs, grasinantys ar vandališki arba kaip patyčios. Kasatorius tikina, kad A. Z. negrasino sudeginti V. V. šašlykinę ir jo neužgauliojo necenzūriniais žodžiais, nors tai jam inkriminuota. Jis pažymi, kad teismas vadovavosi vien tik vieno A. Z. parodymais ir atmetė jo (K. K.) parodymus. Kasatorius tvirtina, kad šašlykinės lankytojams nesukėlė jokių nepatogumų, su jais nebuvo jokio konflikto, jie toliau liko šašlykinėje, o vienas iš lankytojų buvo išėjęs į lauką ir palaikė jo poziciją dėl pagrįstų pretenzijų, t. y. dėl neteisėtai statomų ant važiuojamosios kelio dalies šašlykinių.
Kasatorius pažymi, kad Alytaus rajono apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog dėl jo veiksmų buvo nutrauktas šašlykinėje buvusių klientų poilsis, nes jie buvo priversti išeiti į lauką pasižiūrėti, ar nenukentės toje pačioje aikštelėje stovėję jų automobiliai. Ši aplinkybė buvo nustatyta nukentėjusiojo A. Z., kuris suinteresuotas bylos baigtimi, parodymais. Šašlykinės klientai nebuvo apklausti, jų niekas neieškojo, nors juos ir jų automobilių registracijos numerius užfiksavo vaizdo kameros ir įrašuose jie matomi. Todėl darytina išvada, kad dėl klientų poilsio sutrikdymo kyla didelių abejonių, kurios turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, remiantis nekaltumo prezumpcija. Taip pat kasatorius teigia, kad nepagrįstai iš jo buvo priteista 484 Lt V. V. įmonei turtinei žalai atlyginti už kilnojamųjų šašlykinių remontą. Nurodoma, kad incidentas įvyko 2011 m. balandžio 22 d., o šašlykinės remontuotos 2011 m. rugpjūčio mėn., tai patvirtina UAB,,Metalo gaminiai“ 2011 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaita faktūra. Kasatoriui kyla abejonių, kodėl šašlykinės remontuotos tik po keturių mėnesių, kai šios reikalingos kasdieniniam darbui. Jis pažymi, kad žinodamas, jog kilnojamųjų šašlykinių nesugadino, prašė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o vėliau ir teismo, kad būtų atliktas tyrimas ir nustatytas kilnojamųjų šašlykinių sugadinimo pobūdis bei jų sugadinimų remonto kaina. Šie prašymai buvo atmesti, nepaisant to, kad už 484 Lt galima pagaminti dvi naujas kilnojamąsias šašlykines, taigi teismas byloje neatskleidė tikrosios žalos atsiradimo ir jos apimties aplinkybių.
Kasaciniame skunde pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. būtinas pasekmių konstatavimas. Sprendžiant, ar veiksmai sukėlė pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko veiksmai. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Kasatorius nurodo, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog jo veiksmai truko neilgai, to, kad dėl jo padarytų veiksmų žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis ir buvo nutrauktas renginys, bei kitų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymą, nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis (K. K.) įžūliais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga. K. K. įsitikinimu, jo veiksmai užtraukia ne baudžiamąją, bet administracinę atsakomybę, nes jis nesiekė demonstruoti aiškios nepagarbos aplinkiniams ir trikdyti visuomenės rimties, tyčia naikinti ar žaloti turto, o norėjo tik išsiaiškinti su V. V. dėl šio neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistojo K. K. kasacinį skundą prašo jį tenkinti iš dalies, panaikinti ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl padarytų esminių proceso nuostatų pažeidimų apeliaciniame procese, o bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka kita teismo sudėtimi.
Prokuroras pažymi, kad kasatoriaus argumentai dėl baudžiamosios normos jam pritaikymo ganėtinai svarūs, todėl kelia pagrįstų abejonių ginčijamų sprendimų teisėtumu. Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1, 2 dalys įpareigoja teismą priimant nuosprendį jį pagrįsti tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie sudaro loginę grandinę ir vieni kitus papildo bei patvirtina reikšmingas įvykio aplinkybių detales, kurias sujungus į vieningą visumą gaunamas realus ir kiek įmanoma tapatus įvykio situacijai vaizdinys, leidžiantis daryti teisingas išvadas apie veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą. Susipažinus su bylos medžiaga, konstatuotina, jog pareiškėjas K. K. ne tik pirmosios instancijos teismo procese gynė savo poziciją prašydamas bylą nutraukti remiantis filmuotos medžiagos duomenimis, taip pat ir jau minėto L. J. paaiškinimais, kurie sutapo su paties K. K. pozicija, bet ir apeliaciniame procese prašė pašalinti prieštaravimus, vertinti įvykių situaciją pagal duomenų visetą, taip pat ir filmuotą medžiagą bei minėto tiesioginio įvykių liudytojo parodymus. Tačiau tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamios ir detalios įrodymų analizės nėra. Pažymėtina, kad byloje nėra net įvykio vietos apžiūros protokolo, policija incidento metu nebuvo kviesta, kreiptasi į policijos komisariatą tik po savaitės, baudžiamais procesas iškart nepradėtas, o tik po mėnesio, gavus Alytaus rajono prokuratūroje kavinės savininko V. V. skundą, kuris primygtinai prašė pradėti tyrimą dėl pusbrolio, tvirtino esą šeimų konfliktas tęsiasi jau seniai, o įvykio vakarą K. K. neva elgėsi itin įžūliai, jo grasinantys veiksmai tariamai buvo nukreipti ne prieš V. V., o prieš kavinės lankytojus, kurie neva išsigandę ir jausdami realų pavojų iš kavinės tiesiog pasišalino.
Prokuroras nurodo, kad rengdamasis kasaciniam procesui peržiūrėjo filmuotą medžiagą, pridėtą kompaktinėje plokštelėje. Nustatyta, kad vaizdo įrašas absoliučiai nepatvirtina A. Z. teiginių, o priešingai, paliudija paties kasatoriaus bylojamas tiesas, kad jis nei kavinėje, nei lauke jokio triukšmo nekėlė, šiurkščiai nesielgė, tik į vidų keletą kartų mėgino užeiti tarpduryje klausdamas ir ieškodamas V. V.. Įrašas taip pat nepatvirtina jokių vandališkų ar kitokių viešą rimtį trikdančių veiksmų lauke prie šašlykinės, nes tokio vaizdo išvis neužfiksuota. Nors nukentėjusysis A. Z. teismo procese teigė matęs K. K. ciniškai ir šiurkščiai besielgiantį, laužantį šašlykines per stebėjimo kameros kompiuterinio centro monitorių, tačiau tokio reginio vaizdo įraše nėra, todėl kyla abejonių dėl A. Z. paaiškinimų teismui teisingumo. Kita vertus, vaizdajuostės turinys rodo, kad kavinėje buvo visiškai ramu, žmonių praktiškai nebuvo, o viena porelė atvyko ir išvyko iki K. K. pasirodymo. Bare buvo tik padavėjas ir dar vienas jo draugas, su kuriuo netgi susėdę prie vieno staliuko vaišinosi, tačiau kai atvyko K. K., prie buvusių kavinėje pastarasis nelindo, nepriekabiavo ir jokio konflikto nesukėlė. Nurodoma, kad apeliaciniame skunde K. K. taip pat buvo minėjęs, kad neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas aklai vadovavosi vien tik A. Z. parodymais ir visiškai ignoravo bei atmetė K. K. (tuomet kaltinamojo) paaiškinimus net nenurodydamas atmetimo motyvų. Šio teisinio argumento apeliacinė kolegija net neanalizavo, į jį praktiškai neatsakė, o tik formaliai konstatavo, kad kaltę patvirtina nuosekli A. Z. pozicija, kurios jis neva nekeitė net akistatoje, taip pat vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kuriame tariamai konstatuota, jog K. K. į kavinės vidų nebuvo užėjęs, tačiau lauke vieną kartą spyrė į gulintį objektą – šašlykinę.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų esamiems byloje akivaizdiems prieštaravimams pašalinti, neatliko bent jau dalinio įrodymų tyrimo, kad būtų galima sugretinti vaizdo įrašą tiek su A. Z. teiginiais, tiek ir su K. K. bei L. J. teiginiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei apeliacinės instancijos, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuris būtų užkirtęs kelią esamoms teismų išvadoms.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, vertinant bylos duomenis, žemiausios grandies teisminėje instancijoje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies principinės nuostatos, kurios sutrukdė priimti teisingą sprendimą, o apeliacinėje instancijoje esant gausybei prieštaravimų jie nebuvo pašalinti, į pagrindinį skundo argumentą dėl administracinės atsakomybės taikymo ir jos atribojimo nuo baudžiamosios nebuvo atsakyta, kaip ir nebuvo motyvuotų paaiškinimų, kodėl nesiremiama bylos duomenų dalimi, o jie tiesiog atmetami. Taigi apeliacinėje instancijoje ne tik kad nebuvo ištaisytos pirmojoje instancijoje padarytos klaidos, bet ir buvo pažeistos apeliacinio nagrinėjimo taisyklės, įpareigojančios tikrinti bylą vadovaujantis tais pačiais principais, kurie galioja bylą nagrinėjant ir pirmosios grandies teisme, o savo išvadas dėl apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo grįsti išsamia bylos duomenų visumos analize motyvuotai atsakant į visus apeliacinio skundo argumentus. Aptartos klaidos padarytos bylą nagrinėjant ir apeliacine tvarka, jos yra esminės, turėjusios tiesioginės įtakos priimto sprendimo teisėtumui (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą atribojimo kriterijų
BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką...“.
Dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūlūs, kokie – grasinimais, o kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais.
Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.
Grasinimas – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan.).
Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.).
Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas. Pažymėtina, kad atsakomybė už turto gadinimą bei naikinimą yra numatyta ir kitose baudžiamojo įstatymo normose. (kasacinė nutartis Nr. 2K-513/2010).
Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.).
Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu viešoje vietoje K. K. įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent necenzūriniais žodžiais išplūdo šašlykinės darbuotoją A. Z., grasindamas, kad padegs šašlykinę, nugriovė ir sulankstė lauke buvusias dvi kilnojamąsias šašlykines, taip padarė V. V. įmonei 484 Lt turtinę žalą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo skundą patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino, kad jis pagrįstas ir teisėtas.
Žemesnės instancijos teismai, įvertinę surinktus duomenis, teisingai nustatė, kad įvykio metu viešoje vietoje K. K. necenzūriniais žodžiais išplūdo šašlykinės darbuotoją A. Z., grasino, nugriovė ir apgadino lauke buvusias dvi kilnojamąsias šašlykines. Tačiau tokius K. K. veiksmus teismai nepagrįstai pripažino vandališkais, o jo elgesį – įžūliu, taip demonstruojant nepagarbą aplinkai bei sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką.
Teismai padarė išvadą, kad K. K. elgesys įvykio metu buvo įžūlus, jo veiksmai gadinant svetimą turtą pasireiškė vandalizmu, taip jis demonstravo nepagarbą aplinkai. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad K. K. paskatos buvo chuliganiškos, dėl jo minėtų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes šašlykinėje buvę klientai buvo išėję į lauką pažiūrėti, ar nenukentėjo jų automobiliai. Tokiai motyvacijai iš esmės pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Tokios teismų išvados nėra išsamiai motyvuotos ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinama padarius BK 284 straipsnyje „Viešosios tvarkos pažeidimas“ numatytas nusikalstamas veikas, dažnai kyla veikų atribojimo problemų. Teismams tenka spręsti atribojimo klausimus tarp BK 284 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veikų, tarp BK 284 straipsnyje ir BK 138, 140, 155 bei kituose straipsniuose numatytų veikų, taip pat tarp BK 284 straipsnyje ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 174 straipsnyje numatytų veikų. Teismas privalo nurodyti išsamius motyvus, labai aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinančius teismo išvadą dėl veikos, kurios padarymu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, atitikties BK nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams.
Teismų išvada, pripažįstant K. K. veiksmus vandališkais, yra neteisinga, prieštaraujanti suformuotai teismų praktikai. Jau buvo minėta, kad kasacinis teismas nutartyje Nr. 2K-513/2010 išaiškino, jog vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas.
Teismai, pripažindami vandališkais K. K. veiksmus, neįsigilino į sąvokos prasmę ir be pagrindo pripažino juos viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu. Be to, K. K. nuosekliai teigė, kad tarp jo ir pusbrolio V. V. vyksta konfliktai, įvykio metu jis reikalavo patraukti šašlykines, stovėjusias automobilių stovėjimo aikštelėje, nes jos ten stovi neteisėtai, ir tik po to jas nuvertė. Byloje yra duomenų, kad automobilių stovėjimo aikštelėje kilnojamoji šašlykinė negali būti įrengta (b. l. 166). Teismas, darydamas išvadą apie K. K. elgesio paskatas, minėtų aplinkybių nevertino, todėl teismo išvada, kad K. K. elgesio paskatos buvo chuliganiškos – nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas K. K. tyčios turinį nustatė remdamasis nukentėjusiojo A. Z. parodymais net neperžiūrėjęs vaizdo stebėjimo kameros įrašo. Teismas, darydamas išvadą, kad dėl K. K. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, rėmėsi nukentėjusiojo A. Z. parodymais, jog šašlykinėje buvę klientai buvo išėję į lauką pažiūrėti, ar nenukentėjo jų automobiliai, tačiau neatkreipė dėmesio, kad po to jie grįžo, pavakarieniavo ir tik tuomet išvažiavo. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, K. K. neteisėti veiksmai truko neilgai, to, kad dėl jo veiksmų žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis ir buvo nutrauktas žmonių poilsis ar šašlykinės veikla bei kitų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, nenustatyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog K. K. įžūliais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisinga.
Prokuroras atsiliepime pagrįstai pažymėjo, kad įvykio metu policija nebuvo iškviesta, į policiją kreiptasi tik po savaitės, įvykio vieta neapžiūrėta (objektyviai nenustatyta, kokie apgadinimai padaryti šašlykinėms), baudžiamasis procesas pradėtas dar po mėnesio gavus kavinės savininko V. V. skundą. Taigi šiuo metu išsiaiškinti, kaip įvykio metu buvo apgadintos šašlykinės, nebėra galimybių. Pagrįstai kasatorius nurodo, kad šašlykinės buvo remontuotos po įvykio praėjus keturiems mėnesiams ir kad sąskaitoje nenurodyti konkretūs remonto darbai, o tik remonto kaina. Dėl šašlykinių apgadinimo laipsnio ir remonto kainos kyla abejonių, kurių pašalinti nebegalima, todėl jos aiškintinos kaltinamojo naudai.
Baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, dėl to kyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema.
Kasatorius nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. BK 11 straipsnio 1 dalis nusikaltimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiame BK straipsnyje įtvirtinti nusikaltimo požymiai. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.
Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, tuo tarpu sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt.
Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad K. K. neteisėti veiksmai – įvykio metu necenzūrinių žodžių vartojimas, lauke buvusių šašlykinių nugriovimas ir jų apgadinimas – pagal savo pavojingumo laipsnį (veiksmai truko trumpai ir nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių) gali užtraukti ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal ATPK 174 straipsnį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, žemesnės instancijos teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla K. K. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 18 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartį ir K. K. baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
