J. K. pagal BK 300 str., 95 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-447/2012

Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00879-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.12.1, 2.1.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistajam J. K.,

gynėjai advokatei Emmai Domajevai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjos advokatės Emmos Domajevos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo J. K. bei jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. K. nuteistas už tai, kad 2011 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, įgijo žinomai suklastotus Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus 2006 m. balandžio 28 d. Nr. 355-329, 2006 m. balandžio 5 d. Nr. 355-329, kuriuos laikė būdamas UAB „S” savininku, prekiaudamas maisto produktais ir gėrimais prekybos kioskuose, esančiuose Vilniuje, S. Neries g. ir Žaliųjų ežerų g., ir panaudojo 2011 m. balandžio 11 d. juos pateikdamas Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojui.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog J. K. veikdamas tiesiogine tyčia įgijo, laikė ir panaudojo netikrus Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus. Nenustatęs būtinojo BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios, pirmosios instancijos teismas J. K. išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. ir jo gynėja advokatė E. Domajeva prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendį.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, teismas neišsiaiškino, ar J. K. suvokė inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, neatsikleidė kaltės turinio. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino nuteistojo J. K. prioritetinę galią turinčius pirminius parodymus, kuriuose jis parodė, jog nežinojo, iš kur P. M. gavo maisto tvarkymo subjekto pažymėjimus, tikėjosi, kad jie gauti teisėtai ir atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Kasatoriai mano, kad dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog J. K. veikė tiesiogine tyčia, t. y. kad jis suprato, jog laiko ir naudoja netikrus maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus, ir taip norėjo veikti. Kartu skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. K., savo išvadas pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais teisingai nustatė, jog J. K., įgydamas, laikydamas ir naudodamas netikrus dokumentus, veikė neatsargia kaltės forma, todėl pagrįstai jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustatęs šios nusikalstamos veikos sudėties.

Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 95 straipsnį, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas praėjus penkeriems metams po to, kai buvo padarytas neatsargus ar nesunkus tyčinis nusikaltimas. Pirmosios instancijos teisme prokurorė patikslino J. K. pateiktą kaltinimą ir nurodė, kad jis žinomai suklastotus dokumentus įgijo 2006 metais, juos neteisėtai laikė ir panaudojo. Kasatorių teigimu, BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl ši nusikalstama veika laikoma baigta nuo netikro dokumento laikymo pradžios, nagrinėjamu atveju nuo 2006 m. balandžio mėnesio. Dėl šių priežasčių kasatoriai mano, kad J. K. turėjo būti taikyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir byla nutraukta BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies pagrindais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo byloje atliktu įrodymų, tarp jų ir paties nuteistojo J. K. parodymų, vertinimu. Taip pat jie teigia, kad įrodymų vertinimo pažeidimai lėmė nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog J. K. veikdamas tiesiogine tyčia padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasaciniame skunde yra teiginių, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados, susijusios ne su teisės taikymu pagal apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatytus faktus, bet ir su tam tikrų faktų konstatavimu bei įrodymų vertinimu. Kasatoriai nurodo, jog teismai neteisingai vertino byloje surinktus ir bei teismo posėdyje ištirtus įrodymus, neįvertino nuteistojo J. K. neva prioritetinę galią turinčių parodymų, savo išvadų nepagrindė išsamia įrodymų analize. Šiais teiginiais iš esmės ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei bandomos paneigti teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie skundo argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Iš apeliacinės instancijos teisme nustatytų aplinkybių matyti, kad J. K. 2011 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, įgijo du žinomai suklastotus Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus, kuriuos laikė būdamas UAB „S” savininku, prekiaudamas maisto produktais ir gėrimais prekybos kioskuose, esančiuose Vilniuje, S. Neries g. ir Žaliųjų ežerų g., ir šiuos pažymėjimus panaudojo 2011 m. balandžio 11 d. pateikdamas Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojui. Nustatęs tokias faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir J. K. pripažino kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. pirmiausia paties nuteistojo parodymus, kurie yra prieštaringi, taip pat ir kitus įrodymus, kurie paneigia nuteistojo pateiktą versiją apie tai, kad jis nežinojo, jog P. M. jam parūpinti pažymėjimai yra netikri. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo J. K. parodymus, išsamiai motyvavo, kodėl pripažįsta juos iš dalies nepatikimais ir nevisiškai atitinkančiais objektyvią tiesą. Teismas įvertino J. K. parodymus apie tai, kad jis pats paprašė P. M. gauti minėtus pažymėjimus, nors žinojo, jog dėl šių pažymėjimų į kompetentingas institucijas turi kreiptis asmeniškai. Be to, teismas išdėstė ir įvertino įrodymus, kurie paneigia dalį nuteistojo parodymų, t. y. liudytojos L. S., dirbusios Vilniaus maisto ir veterinarijos tarnyboje, parodymus apie tai, jog pats J. K. dėl minėtų pažymėjimų į tarnybą nesikreipė, bei liudytojos D. K. parodymus, kuriais ši paneigė J. K. parodymų dalį apie tai, kad davė jam kokius nors dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą, kuria nustatyta, kad iš J. K. paimti pažymėjimai yra netikri. Šių bei kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. K., žinodamas, jog iš neįgalioto jo vardu veikti ir nedirbančio Vilniaus maisto ir veterinarijos tarnyboje asmens pažeidžiant nustatytą tvarką gauti Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimai yra suklastoti, suvokė, kad laiko ir, vėliau pateikdamas kompetentingiems pareigūnams, panaudoja žinomai suklastotus dokumentus, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų, tarp jų ir paties nuteistojo parodymų vertinimu bei šio teismo padarytomis išvadomis. Taigi, nepažeidžiant BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių bendrame bylos duomenų kontekste, minėti įrodymai visiškai pagrįstai įvertinti kaip turintys reikšmės apeliacinės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui dėl J. K. kaltumo padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką susiformuoti.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus, J. K. kaltinančius duomenis, pagrįstai pripažindamas juos įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio normų keliamus reikalavimus, ir surašydamas naują apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi BPK 331 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga nurodyti bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu. Tokie duomenys nuosprendyje nurodyti, jais remiantis nuteistojo nusikalstama veika atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir kvalifikuota teisingai.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

Kasatoriai nurodo, kad byloje nuteistajam turėjo būti taikyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnis) ir byla nutraukta BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje numatytais pagrindais. Šis kasacinio skundo teiginys argumentuojamas tuo, kad nuteistajam inkriminuotos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veika laikoma baigta nuo netikro dokumento laikymo pradžios ir nuo šio momento turėjo būti skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (kasatorių teigimu, nuo 2006 metų balandžio mėnesio).

Teisėjų kolegijos nuomone, su tokiu kasacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Pagal BK 95 straipsnio 2 dalį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011).

BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Minėtos veikos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos kaip alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti pakanka bent vienos iš jų padarymo. Teismų praktikoje tokios alternatyvios veikos laikytinos viena tęstine nusikalstama veika, jei nustatoma, kad jos sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus) ir jas jungia vieninga kaltininko tyčia (kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008, 2K-7-48/2012). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas J. K. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nustatė, kad jis, būdamas UAB „S” savininku, 2011 metais, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, įgijo du žinomai suklastotus Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus, juos laikė bei panaudojo 2011 m. balandžio 11 d. pateikdamas Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojui. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo J. K. padarytą nusikalstamą veiką dėl žinomai suklastotų dokumentų laikymo ir panaudojimo nuosprendyje kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ne kaip atskiras savarankiškas nusikalstamas veikas, o kaip tęstinę, t. y. alternatyvūs požymiai – žinomai suklastotų dokumentų laikymas ir panaudojimas – pripažinti atskirais tęstinės nusikalstamos veikos epizodais. Kadangi tęstinė veika laikoma paviene nusikalstama veika, tai ji nėra skaidoma dalimis dėl atskirų alternatyvių veikų ir jos baigtumo momentu pripažįstamas paskutinio nusikalstamo veiksmo momentas. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes paskutinis J. K. padarytas nusikalstamas veiksmas buvo žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas 2011 m. balandžio 11 d., todėl nagrinėjamu atveju būtent šio veiksmo padarymo laikas yra atskaitos taškas sprendžiant dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Nuteistajam J. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2011 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1291 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 31 d.) nustatyta, kad asmeniui, padariusiam neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo nusikaltimo padarymo praėjo aštuoneri metai. Šioje byloje J. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, kuris priimtas 2012 m. vasario 10 d., t. y. nepraėjus net vieneriems metams nuo paskutinio jo padarytos tęstinės nusikalstamos veikos veiksmo – žinomai suklastoto dokumento panaudojimo (2011 m. balandžio 11 d.).

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo J. K. taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties ir bylą nutraukti BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje numatytais pagrindais.

Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokurorė patikslino J. K. pateiktą kaltinimą ir nurodė, kad jis žinomai suklastotus dokumentus įgijo ir laikė ne nuo 2011 metų, o nuo 2006 metų, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo šių metų. Pažymėtina, kad kaltinimo pakeitimo teisme tvarką reglamentuoja BPK 256 straipsnis, kuriame nurodyta, jog prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Visų pirma byloje tokio rašytinio prašymo nepateikta. Antra, prokurorė iš tiesų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakė tokį prašymą, tačiau tai padarė jau paskelbus apie įrodymų tyrimo pabaigą, baigiamųjų kalbų metu, o tai nelaikytina tinkamu kaltinimo pakeitimu baudžiamojo proceso įstatymo prasme. Be to, jau minėta, kad J. K. padaryta nusikalstama veika dėl žinomai suklastotų dokumentų laikymo ir panaudojimo kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip tęstinė, todėl jos baigtumo momentu laikytinas paskutinio nusikalstamo veiksmo atlikimas, t. y. žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas 2011 m. balandžio 11 d., nuo kurio ir skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Tuo tarpu šios nusikalstamos veikos pradžios momentas šiuo atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. K. ir jo gynėjos advokatės Emmos Domajevos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas