G. L. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-284-648/2016

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00656-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.2; 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1; 2.4.5.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajai G. L., jos gynėjui advokatui Albinui Čeplinskui,

nukentėjusiajai D. P. A., jos atstovui advokatui Artūrui Baužai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. L. ir jos gynėjo advokato Albino Čeplinsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu G. L. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad ji padarė nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, patenkinus prokuratūros apeliacinį skundą, nukentėjusiosios D. P. A. – iš dalies, panaikintas Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis: G. L. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant ją per šį laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiosios, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir įmokėti į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 5 MGL dydžio įmoką.

Priteista iš G. L. nukentėjusiajai D. P. A. 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. G. L. nuteista už tai, kad 2014 m. liepos 17 d., apie 19.45 val., namuose, (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo vyro R. L. močiutę D. P. A., t. y. suko jai dešinės rankos plaštaką, stumdė D. P. A. ir tampė, kol ši, neišlaikiusi pusiausvyros, griuvo ir trenkėsi į durų staktą. Taip G. L. padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus (kraujosruvą dešinio žasto vidiniame paviršiuje vidurinėje dalyje, kraujosruvą dešinės alkūnės srityje, dvi kraujosruvas dešinio riešo srityje, dvi kraujosruvas nugaros dešinėje, kraujosruvą su nubrozdinimu kairėje rankoje) ir sukėlė fizinį skausmą.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji G. L. ir jos gynėjas advokatas A. Čeplinskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 1 dalies – taikymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

2.2. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad vyksta civilinis ginčas, todėl nukentėjusioji turėjo motyvą ir tikslą konfliktuoti su G. L., tačiau apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas nurodytas aplinkybes, įvertindamas ne įrodymų visumą, kaip pirmosios instancijos teismas, o jų dalį, nepagrįstai nusprendė, kad G. L. kaltė dėl jai inkriminuojamos veikos visiškai įrodyta. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl to, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, turi nurodyti tokio sprendimo motyvus, išdėstyti ir išanalizuoti įrodymus, kuriais remdamasis kitaip negu pirmosios instancijos teismas vertina įrodymus ir konstatuoja visų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nagrinėjamoje byloje teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė ir neįvertino bylos įrodymų visumos, kai kurių įrodymų esmę nutylėjo, taip iškreipdamas jų prasmę, savo sprendime pateikė prieštaringus, abejones keliančius motyvus, juos išdėstė taip, kad įvykio situacija liko neatskleista, neaiški, neatitinkanti bylos aplinkybių.

2.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino itin reikšmingų nuteistosios nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, vadovavosi tik kaltinamajame akte nurodytais G. L., nukentėjusiosios, liudytojų parodymais ir specialisto išvadomis, kurie visiškai nepatvirtina nusikalstamos veikos padarymo fakto. Šis teismas nevertino pirmosios instancijos teisme duotų itin reikšmingų liudytojos ilgametės D. P. A. šeimos gydytojos V. Ž. parodymų, iš kurių matyti, kad D. P. A. dėl 2014 m. liepos 17 d. įvykio į polikliniką nesikreipė, taip pat įvykio vakarą kartu su G. L. buvusio sutuoktinio R. L. parodymų, kuriuose nurodoma, kad konflikto metu vyko tik žodinis ginčas, jokių aktyvių veiksmų G. L. neatliko. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kad 2014 m. liepos 17 d. D. P. A. patyrė smurtą ar buvo sužalota, aptarti įrodymai patvirtina faktą, jog D. P. A. greitosios medicinos pagalba buvo kviečiama ne dėl sužalojimų, o dėl širdies veiklos sutrikimo. Be to, šios instancijos teismas nepasisakė dėl specialisto išvados Nr. G1740/14(02), kurios tiriamojoje dalyje aprašytos D. P. A. nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su eksperto užfiksuotais sužalojimais dėl jų kiekio, masto ir padarymo laiko.

2.4. Kasatoriai taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį, nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis, kurios yra paviršutiniškos ir nemotyvuotos, nevertino reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktų.

2.5. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius, t. y. neįvertino tikrosios padėties tarp ginčo šalių, kad vyko civilinis ginčas dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir nukentėjusiosios siekio tyčia sudaryti tokią situaciją, kurios pagrindu galėtų teisme nuginčyti sandorį. Nukentėjusiosios (ir jos dukters V. K.) tokius tikslus patvirtina Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1089-254/2015, kuris akivaizdžiai parodo, kad D. P. A. pateikus policijai tikrovės neatitinkančią informaciją buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareikšti kaltinimai G. L.. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti D. P. A. ir jos dukters suinteresuotumą ir jų parodymų nepatikimumą.

3. Nuteistosios G. L. ir jos gynėjo advokato A. Čeplinsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>).

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).

7. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuratūros ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, kad G. L. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra visiškai įrodyta. Toks teismo sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, jų tarpusavio ryšio, dėl to nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais ir padarė neteisingą, teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl G. L. nekaltumo.

8. Išnagrinėjusi kasacine tvarka baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kai kurių jų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę.

9. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. L. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad D. P. A. parodymus apie tai, jog G. L. sugriebė ją už rankos, tampė ir stumdė, patvirtina specialisto išvada Nr. G1740/14(02). Tačiau cituodamas specialisto išvadą ir ją surašiusio specialisto paaiškinimus, teismas nekreipė dėmesio į jų turinį, kuris prieštarauja teismo teiginiui, kad nustatytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija atitinka nukentėjusiosios parodymus. Specialisto išvadoje Nr. G1740/14(02) nors ir konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai – kraujosruvos ir nubrozdinimas, tačiau nurodyta, jog kraujosruvos galėjo būti padarytos keletas dienų ar savaičių, o nubrozdinimas – dviejų parų laikotarpiu iki nukentėjusiosios medicininės apžiūros. Ikiteisminio tyrimo metu specialistas savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad kraujosruvos netaisyklingos formos, todėl jos galėjo būti padarytos keletas dienų ar savaičių iki nukentėjusiosios apžiūros, patikslinti, ar kraujosruvos šviežios, negalima. Svarbu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog G. L. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, visiškai netyrė jos pačios parodymų, tik deklaratyviai nurodė, kad tai pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, skundžiamame nuosprendyje nebuvo tiriami ir vertinami konfliktą mačiusio G. L. sutuoktinio R. L. parodymai, kuriuose jis teigė, kad G. L. nukentėjusiosios nemušė, bei liudytojos D. P. A. šeimos gydytojos V. Ž. parodymai apie nukentėjusiosios sveikatos būklę. Taigi apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, prieštaravimų pašalinimu ar jų paaiškinimu, atskirų bylos įrodymų sugretinimu, taip pat nepagrįstos ir teisiniais argumentais.

10. Be to pažymėtina, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Paprastai įrodymų dėstymas pradedamas nuo kaltinamojo parodymų dėl jam pareikšto kaltinimo, nurodoma jo pozicija, išdėstomas parodymų, duotų teisme, turinys, kiti paaiškinimai dėl teismo tirtų įrodymų ir pan. Byloje apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje prieš pateikdamas įrodymų analizę ir priimamo sprendimo motyvus išdėstė G. L. parodymus, kurie perkelti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Šių parodymų turinys iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus bei kaltinamajame akte nurodytus parodymus, o ne teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus kasatorės parodymus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas įrodymus ikiteisminio tyrimo metu G. L. duotų parodymų netyrė, jų neperskaitė. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, šio nuosprendžio trūkumo nepašalino. Kartu galima daryti išvadą, kad teismai vertino ne teisiamajame posėdyje duotų G. L. parodymų turinį, tai neatitinka BPK minėtų įrodymų vertinimo nuostatų.

11. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai ar siekdamas pašalinti pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu padarytus procesinius pažeidimus. Esant prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir kasatorės bei liudytojo R. L. nurodytų aplinkybių, taip pat neatitikimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir specialisto išvados bei paaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, t. y. atlikti veiksmus, reikalingus išsamiam įrodymų ištyrimui ir vertinimui, atitinkamai pateikti išsamų įrodymų vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir savo išvadas tinkamai motyvuoti.

12. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme po kaltinamosios G. L. apklausos prokurorė byloje pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, pagal kurį pasikeitė kaltinimo apimtis dėl sužalojimo masto. Pakeitus kaltinimą teisme kaltinamasis turi būti apklaustas ir turi būti išsiaiškinta jo pozicija dėl naujo kaltinimo (BPK 271 straipsnio 2 dalis, 272 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, įrodymų tyrimo neatliko ir G. L. neapklausė.

13. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), o tik aprašyta, kuo G. L. buvo kaltinama. Konstatuotina, kad iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies negalima nustatyti, už kokią veiką nuteista G. L., juolab kad, kaip minėta byloje, jai pareikšti kaltinimai keitėsi. Taigi apeliacinės instancijos nuosprendžio turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, nagrinėdamas bylą teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Tai laikytina esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis