Baudžiamoji byla Nr. 2K-295-507/2016
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-01051-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.2;
1.2.23.3;
2.1.5.8;
2.1.7;
2.1.16.2.18;
2.2.2.1;
2.2.2.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,
nuteistosios T. T. gynėjui advokatui Artūrui Šukevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. T. ir jos gynėjo advokato Artūro Šukevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžiu T. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, 260 straipsnio 1 dalį (dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir pardavimo 2013 m. rugpjūčio 8 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį (dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir pardavimo 2013 m. rugpjūčio 16 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
T. T. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir pardavimo 2013 m. liepos 13 d.) ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir pardavimo 2013 m. liepos 26 d.) išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. liepos 13 d. Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2014 m. liepos 14 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti 930 Lt (269,35 Eur), rasti ir paimti T. T. asmens kratos metu, o laikinas nuosavybės teisės apribojimas į šį turtą panaikintas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 25 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalis dėl T. T. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2013 m. liepos 13 d. ir 2013 m. liepos 26 d. padarytų nusikalstamų veikų). T. T. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (padarytos 2013 m. liepos 13 d., 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d.) ir BK 260 straipsnio 3 dalį (padaryta 2013 m. rugpjūčio 28 d.), perkvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. T. paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis. Pripažinta įrodyta aplinkybė, kad 2013 m. liepos 26 d. 12.27 val. ir 14.09 val. V. P. (V. P.) telefoninių pokalbių su T. T. metu susitarė, kad iš jos pirks narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteisti Z. T., N. K., V. P., bet kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
T. T. nuteista už tai, kad nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. liepos 13 d., name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 16,968 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 19,8 proc., kai tą pačią dieną apie 17.00 val. minėtame name už 300 JAV dolerių pardavė minėtą kiekį narkotinės medžiagos A. A. (A. A.), kuris už šių narkotinių medžiagų įgijimą pripažintas kaltu ir nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžiu;
nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. liepos 26 d., name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 3,4850 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurios 0,1929 g delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 15,1 proc., 3,2921 g delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 12,6 proc., kai tą pačią dieną 12.27 val. ir 14.09 val. telefoninių pokalbių su V. P. metu susitarė, kad parduos jam narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis), ir apie 14.45 val. pagalbinėse patalpose, esančiose už namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), per ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą asmenį už 140 Lt (40,55 Eur) pardavė V. P. minėtą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių);
nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. laikė su savimi 1,1995 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kai 20.53 val. name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už 60 Lt (17,38 Eur) šį narkotinės medžiagos kiekį pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau ir – NVIV) dalyviui Nr. 7, kuriam taikomas anonimiškumas;
nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. laikė su savimi 0,822 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kai 16.56 val. pro namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), langą už 40 Lt (11,58 Eur) pardavė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui Nr. 7, kuriam taikomas anonimiškumas;
nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. kartu su N. K. laikė ne mažiau kaip 1371,46 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 387,251 g narkotinės medžiagos – heroino ir 295,862 g psichotropinės medžiagos – fenobarbitalio, N. K. name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kol 20.10 val. šios narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo rastos kratos metu.
Kasaciniu skundu nuteistoji T. T. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistoji T. T. teigia, kad 2013 m. liepos 14 d., prieš parodymą atpažinti, apklaustas atpažįstantis asmuo A. A. atpažintiną asmenį apibūdino kaip apie 50-60 metų, vidutinio ūgio ir kūno sudėjimo moterį, taigi tinkamai neapibūdino atpažintino asmens, nes nenurodė jokių jo žymių ir ypatybių, veido bruožų. Dėl neaiškių priežasčių A. A. nebuvo parodyta atpažinti pati T. T., o pagal atpažinimui pateiktas nuotraukas juose pavaizduotų asmenų ūgio ir kūno sudėjimo nebuvo galima nustatyti. Be to, nuotraukose kiti asmenys savo išore nebuvo pakankamai panašūs, o nuotraukose Nr. 1 ir 4 daug jaunesnės moterys, nei atpažintina T. T., kurios nuotrauka bendru vaizdu ir ryškumu aiškiai skyrėsi nuo kitų pateiktų nuotraukų. Atpažinimo protokole A. A. negalėjo paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį atpažino. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo pirmame lape nėra A. A. parašo, patvirtinančio, kad jis įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, nors jis atpažinime dalyvavo kaip liudytojas renkant įrodymus dėl T. T. galimos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje. Dėl to parodymo atpažinti veiksmas niekinis, atliktas pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies, BPK 192 straipsnio 1, 2, 5 dalių, 195 straipsnio 3 dalies reikalavimus. 2013 m. liepos 19 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. A. patvirtino, kad narkotines medžiagas – kanapes įsigijo rajone prie Vilniaus (duomenys neskelbtini) iš tamsaus gymio moters, kurią visi vadina „V.“. Kasatorė nėra susijusi su šiuo vardu, taigi, tikėtina, kad A. A. pirko narkotines medžiagas iš kitos romų tautybės moters, o romų tautybės asmenys savo išorės požymiais yra ir gali atrodyti atpažįstančiajam A. A. labai panašūs. Minėtoje apklausoje A. A. taip pat nurodė, kad sutinka parodyti vietą, kur 2013 m. liepos 13 d. pirko kanapes, bet byloje nebuvo atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje. 2013 m. liepos 29 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(3482)-IS 1-3875 nurodyta, kad, atlikus keturiasdešimt dviejų plastikinių maišelių, rastų ir paimtų 2013 m. liepos 13 d. iš automobilio „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apžiūrą, vienas rankos pėdsakas tinkamas asmeniui identifikuoti, bet 2013 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(5988)-IS 1-6444, nurodyta, kad jis yra paliktas ne T. T., L. T., Z. T., J. T., R. M. ir A. A. Tai reiškia, kad minėtus pirštų pėdsakus galėjo palikti asmuo, kuris A. A. pardavė narkotines medžiagas – kanapes 2013 m. liepos 13 d., bet šie įrodymai, turintys esminės reikšmės paneigiant kaltinimą T. T. dėl narkotinių medžiagų – kanapių pardavimo A. A. kaltinamajame akte ir prokurorės baigiamojoje kalboje nebuvo minimi ir jais nesivadovauta. Iš to, kas aptarta, matyti, kad nėra pakankamai duomenų, kurie galėtų įrodyti kasatorės T. T. kaltę 2013 m. liepos 13 d. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, o esant abejonėms ir prieštaravimams, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, laikytina, kad, kol neįrodyta priešingai, T. T. nepadarė šios nusikalstamos veikos.
Kasatorė taip pat pažymi, kad V. P. parodymuose nurodė, jog 2013 m. liepos 26 d. dieną narkotines medžiagas jam pardavė ne T. T., kad vyresnė moteris niekada neparduodavo jam narkotinių medžiagų – kanapių, tai darydavo jaunesnės merginos, kurių veidų jis neatsimena ir nurodyti negali, kad turbūt negalėtų atpažinti ir vyresnės moters, kad pirkdavo narkotines medžiagas ten pat, bet vis iš skirtingų asmenų, kurių atpažinti negalėtų. Taigi slapto sekimo duomenys, kad V. P. narkotines medžiagas galbūt įsigijo būtent (duomenys neskelbtini), dar nepatvirtina to, kad jis narkotines medžiagas įgijo būtent iš T. T., dėl to byloje nėra pakankamai duomenų pagrindžiančių, kad kasatorė 2013 m. liepos 26 d. disponavo bei pardavė narkotines medžiagas V. P. ar yra kitaip susijusi su šia nusikalstama veika.
Kasatorė teigia, kad kaltinimas dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga ir pardavimo 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir rugpjūčio 16 d. įslaptintam liudytojui Nr. 7 iš esmės grindžiamas pažeidžiant įstatymo reikalavimus atliktų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų metu gautais duomenimis. Prieš pradedant nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus, nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kad kasatorė prekiauja narkotinėmis medžiagomis, nes liudytojo Nr. 7 parodymai, kad ji siūlė jam pirkti narkotines medžiagas, kai jis buvo atvykęs su draugu, nebuvo patikrinti, nebuvo apklaustas jo minėtas draugas, todėl negalima teigti, kad toks pokalbis ir siūlymas tikrai buvo. Nesant tokio siūlymo nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atlikti pažeidžiant BPK 159 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o neteisėtai gauti duomenys teismo negali būti pripažinti įrodymais, nes neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų. Kasatorė pažymi, kad ji ir jos šeima buvo nuolat terorizuojamos, reikalaujant nepažįstamiems asmenims parduoti narkotikų, kad tokius veiksmus galėjo atlikti ir teisėsaugos pareigūnai ar kiti asmenys, vykdantys nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tai patvirtina bylos Nr.10-1-00175-13 medžiaga, ir kad be aktyvaus ir nuolatinio pareigūnų spaudimo ji nebūtų padariusi šios nusikalstamos veikos. Be to, byloje duomenų apie garso įrašų darymą nėra, nors leidžiant atlikti NVIV buvo leista slapta fiksuoti pirkimo-pardavimo sandorius techninėmis priemonėmis darant garso ir vaizdo įrašus, nėra liudytojo Nr. 7 telefono pokalbių su T. T. išklotinių, nors iš bylos medžiagos matyti, kad T. T. mobiliojo ryšio telefono klausytasi net nuo 2013 m. kovo 1 d., be to, yra duomenų, kad buvo kontroliuota kita elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija ir daryti jos įrašai, todėl tikėtina, kad atliekant NVIV ir šių pokalbių metu liudytojas Nr. 7, prisistatęs kaip sūnaus draugas, aktyviai prašė ir įtikinėjo kasatorę parduoti jam kanapių ir susitardavo dėl susitikimo laiko. Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teisme ji parodė, jog 2013 m. rugpjūčio 8 d. NVIV atlikimo metu įslaptintas liudytojas, kurį ji pažįsta kaip sūnaus R. draugą, labai prašė parduoti jam kanapių, sakė, kad jam labai reikia narkotikų, paprašė jų parduoti; ji prašymą įvykdė, pinigų nenorėjo imti. Taip pat byloje nenustatyta, ar kasatorė buvo įsigijusi, laikė tikslu parduoti ir disponavo narkotinėmis medžiagomis iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. NVIV atlikimo. Narkotinių medžiagų (kanapių) įgijimo aplinkybės grindžiamos tik T. T. ir jos dukros Z. T. parodymais, kurie iš esmės sutampa. Atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus (sprendimas Bannikova prieš Rusiją (Bannikova v. Russia, no. 18757/06,4 November 2010, Vanyan v. Russia, no. 53203/99, judgement of 15 December 2005), kad prašymas gauti narkotinių ar psichotropinių medžiagų apeliuojant į prašomo asmens gailestį ir skundžiantis bloga savijauta dėl atitinkamos medžiagos stokos vertinamas kaip spaudimas padaryti nusikalstamą veiką (tokios medžiagos suteikimą), kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-52/2001, 2A-P-6/2008, 2K-523/2008, 2K-418/2010, 2K-192/2010, 2K-262/2012), nusikalstamos veikos imituojančių veiksmų atlikimas prieš kasatorę laikytinas sąžiningo (teisingo) proceso principą pažeidžiančia provokacija. Tokiu atveju kaltinimas kasatorei dėl 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. nusikalstamos veikos pagrįstas vien liudytojo Nr. 7, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, o tai prieštarauja BPK 301 straipsnio 2 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, taikomo kartu su 6 straipsnio 1 dalimi nuostatoms (inter alia, Krasniki v. the Czech Republic, no. 51277/99 judgement of 28 February 2006). Atsižvelgus į tai, negalima konstatuoti, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, todėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu baudžiamasis procesas dėl jos nutrauktinas.
Kasatorė pažymi, kad atliekant NVIV su dalyviu Nr. 7 tiesiogiai bendravo ir jį instruktavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyriausiasis tyrėjas V. B. ir tyrėjas J. T. Kasatorės manymu, šių pareigūnų parodymai ir pateiktų teismui vyriausiojo tyrėjo V. B. surašytų atliekant NVIV procesinių dokumentų (protokolų ir tarnybinių pranešimų) duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimų. Procesiniai dokumentai pažeidžiant BPK 179 straipsnio reikalavimus surašyti ne tuojau pat automobilių stovėjimo aikštelėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o kompiuteriu, ir atspausdinti greičiausiai darbo vietoje policijos įstaigos tarnybinėse patalpose. Šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys nepatvirtina nė vienos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, priešingai, juose yra duomenų, kad NVIV atlikimo metu dalyvis Nr. 7 narkotinės medžiagos (kanapių) 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. galėjo įsigyti ne iš kasatorės jos namuose, o iš tyrimo nenustatytų kitų asmenų, kitoje vietoje ir kitu laiku. 2013 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-5-PR5-1271 nurodyta, kad dalyviui Nr. 7 buvo duoti iš anksto paruošti trys 20 Lt (5,8 Eur) banknotai Nr. AF 7734388, AE 9259237 ir AF 9363061 ir kad prie šio tarnybinio pranešimo pridedamas vienas lapas su jų kopija. Tačiau trijų banknotų kopijoje nėra pažymėta, kad tai tarnybinio pranešimo Nr. 10-5-PR5-1271 priedas, liudytojas Nr. 7 parodymuose banknotų numerių nenurodė. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad tyrėjas perdavė dalyviui Nr. 7, kad šis atsiskaitė už nupirktas kanapes ir kad kratos kasatorės namuose metu buvo rasti būtent šie banknotai, nenustatyta. 2013 m. rugpjūčio 28 d. kratos kasatorės namuose protokole neužfiksuoti kratos metu rastų ir paimtų banknotų numeriai. Peržiūrėjus 2013 m. rugsėjo 9 d. tyrimo veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo protokole nurodytą vaizdo įrašą matyti, kad jame neužfiksuota, kokio nominalo banknotų, kiek ir su kokiais numeriais dalyvis Nr. 7 perdavė. Taigi tiek 2013 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-5-PR5-1271, tiek 2013 m. rugpjūčio 16 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-5-PR5-1343, kad dalyviui Nr. 7 buvo perduoti du 20 Lt (5,8 Eur) banknotai Nr. AB 0231272 ir AA 9993966, užfiksuotų duomenų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl jų negalima pripažinti įrodymais, nes kyla abejonių, kad po 2013 m. rugpjūčio 28 d. kratos galėjo būti surašyti kiti 2013 metų rugpjūčio 8 ir 16 dienų tarnybiniai pranešimai ir padarytos kratos metu rastų banknotų kopijos. Minėtų pareigūnų parodymai, kad dalyvis Nr. 7 atliekant NVIV buvo nuolat stebimas, analizuojant NVIV atlikimo chronologiją pagal minutes, neatitinka tyrimo veiksmų, atliekant NVIV 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d., protokoluose užfiksuotų duomenų, kad kažkiek minučių dalyvis Nr. 7 su pinigais nebuvo kontroliuojamas.
Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad atliekant NVIV nebuvo provokacijos ir jų metu gauti duomenys pripažintini įrodymais, 2013 m. rugpjūčio 16 d. NVIV, kai jau 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių patraukti kaltininką baudžiamojon atsakomybėn, nepagrįstai pasunkina kasatorės padėtį, neatitinka BPK 159 straipsnyje numatyto veiksmo paskirties, pažeidžia konstitucinį tinkamo teisinio proceso principą ir negali turėti reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Kasatorė pažymi, jog teismas, konstatuodamas, kad buvo padaryta veika (BK 260 straipsnio 3 dalis), turi nustatyti jos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o ne išvesti iš kitų BK 259 ir 260 straipsniuose numatytų byloje neginčytinai įrodytų veikų. Priešingu atveju tai laikytina esminiu BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimu.
Kasatorė teigia, kad šioje byloje taip pat nuteistos N. K. nenuoseklūs parodymai apie tai, kad krepšį su narkotinėmis medžiagomis jai atnešė pasaugoti kasatorė, prieštarauja kasatorės parodymams, bylos duomenims apie sunkią kasatorės sveikatos būklę bei globojamus nepilnamečius vaikus, patvirtinantiems aplinkybes, dėl kurių ji nuolat būna namuose. 2013 m. gruodžio 11 d. ir 2013 m. lapkričio 22 d. protokoluose užfiksuotų telefoninių pokalbių kontrolė ir fiksavimas buvo vykdomas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2013 m. vasario 27 d. nutarties pagrindu, kurios byloje nėra, kaip ir duomenų apie ikiteisminio tyrimo, kuriame buvo priimta ši nutartis, ar jame gautų įrodymų pridėjimą prie ikiteisminių tyrimų Nr. 10-1-00743-13 ir 10-9-01051-13, dėl to minėtuose protokoluose užfiksuoti telefoninių pokalbių įrašai negali būti vertinami kaip tinkami įrodymai šioje byloje, nes nėra duomenų, kad jie gauti teisėtais būdais. Be to, užfiksuotuose pokalbiuose nėra jokios konkrečios informacijos apie inkriminuojamas veikas, nes kalbama abstrakčiomis frazėmis, kuriomis iš esmės nieko konkretaus nepasakoma. Priešingai nei nurodė baigiamojoje kalboje prokurorė, kad N. K. oficialiai nedirba ir dėl labai ribotų finansinių galimybių negalėjo nupirkti byloje minėtų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, bylos duomenimis, N. K. vertėsi kontrabandinių cigarečių prekyba ir galėjo sau leisti nuolat pirkti alkoholinius gėrimus, jos bute lankydavosi pašaliniai asmenys, ji turi sugyventinį, kuris dažnai lankydavosi užsienyje (Rytų Europoje), bet jie nenustatyti ir neapklausti.
2013 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(4346)-ISl-4813, nurodyta, kad, atlikus penkių plastikinių maišų su rankenomis ir dvejų plastikinių užspaudžiamų maišelių, rastų ir paimtų 2013 m. rugpjūčio 28 d. kratos metu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (kur buvo rasto laikomos narkotinės medžiagos heroinas ir fenobarbitalis), apžiūrą, du pirštų pėdsakai tinkami asmeniui identifikuoti, bet 2013 m. gruodžio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(6073)-ISl-6334 nurodyta, kad jie palikti ne T. T., L. T., Z. T., J. T., R. M. ir N. K., o tai reiškia, kad minėtus pirštų pėdsakus galėjo palikti asmenys (asmuo), kurie yra narkotinių medžiagų savininkai arba tiekėjai. Taip pat byloje nenustatytas ir įrodytas būtinas BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, nes kratos metu pas N. K. rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos nebuvo supakuotos dozėmis, T. T. name nebuvo aptikta polietileninių maišelių nei pardavimui paruoštų narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Dėl aptartų aplinkybių ir byloje esančių neaiškumų bei prieštaravimų, galima teigti, kad šioje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad kasatorė kaip nors susijusi su pas N. K. rastomis narkotinėmis medžiagomis, dėl to T. T. negali būti laikoma padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, bendrininkaujant su N. K. Šie įrodymai ir aplinkybės turi didelę reikšmę paneigiant tik prielaidomis pagrįstą kaltinimą kasatorei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kad ji įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas laikė ir norėjo parduoti.
Kasatorė nurodo, kad byloje yra duomenų, jog ji yra sunkus ligonis, jai reikalingas intensyvus gydymas stacionare, nuolatinė priežiūra ir neribotas aprūpinimas gydymui reikalingais medikamentais. Byloje pateiktame ekspertizės akte Nr. EGK 107/15 (01) patvirtintos jos ligos, bet padaryta išvada, kad kasatorės sveikatos būklė neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 patvirtinto Sunkių nepagydomų lygų sąrašo, kurios tinkamai paaiškinti teisme apklaustas ekspertas V. K. negalėjo, o prašymo skirti pakartotinę medicinos ekspertizę apeliacinės instancijos teismas netenkino.
Kasaciniu skundu nuteistosios T. T. gynėjas advokatas A. Šukevičius prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir atleisti T. T. nuo bausmės dėl ligos.
Kasaciniame skunde nuteistosios gynėjas teigia, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo kriterijų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepasisakė dėl visų esminių kasatorės apeliacinio skundo argumentų. Tai laikytina esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, nes jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad įslaptintas liudytojas nepasirašė apžiūrų ir daiktų, dokumentų pateikimo protokoluose, taip pat atliktas netinkamas įrodymų tyrimas, nenustatyta, kad kasatorė pati tiesiogiai būtų perdavusi narkotikus, taigi, pažeidus esmines BPK normas, priimtas neteisėtas nuosprendis.
Kasatorius pažymi, kad nesant priežasčių neapklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir BPK 276 straipsnyje nurodytų pagrindų liudytojo A. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo, metu buvo vienas iš esminių įrodymų, kuriuo remiantis nuteista kasatorė, dėl to buvo pažeista BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta T. T. teisė apklausti liudytoją arba prašyti, kad liudytojas būtų apklaustas.
Kasatorius teigia, kad NVIV dalyvis liudytojas Nr. 7 išprovokavo kasatorę padaryti nusikalstamą veiką, nes ne prisijungė prie tęstinės ar trunkamosios nusikalstamos veikos, o inicijavo naują nusikalstamą veiką, dėl to buvo pažeisti BPK 159 straipsnio reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2008 m. vasario 5 d. EŽTT sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą).
Kasatorius pažymi, kad T. T. nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nenustačius tiesioginės tyčios, kuri yra būtinasis šio nusikaltimo požymis. Nors, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad nebuvo nustatyta, jog kasatorė kada nors tiesiogiai pati būtų perdavusi medžiagas, kartu nuosprendyje nurodė neaišku kuo remiantis padarytą išvadą, kad ji sistemingai platino narkotines medžiagas. Teismas nustatė tik tris atvejus, kada kasatorė pardavė narkotines medžiagas, dėl vieno iš jų buvo remtasi, kaip minėta, neteisėtais NVIV, taigi teismas neįrodė nusikalstamos veikos sistemingumo.
Taip pat gynėjas teigia, kad teismai neįvertino kasatorės sunkios sveikatos būklės ir neatsižvelgė į BK 76 straipsnį, numatantį atleidimą nuo bausmės dėl ligos. Paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas, kai kasatorė serga sunkiomis nepagydomomis ligomis ir jos sveikata nuolat blogėja ir blogės, prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnio nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatoms, draudžiančioms kankinti, žaloti žmogų, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis ir nustatyti tokias bausmes, bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nenustatęs pagrindo atleisti T. T. nuo bausmės dėl ligos, teismas turėjo teisę skirti švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, nes T. T. yra ir dviejų nepilnamečių vaikų globėja.
Nuteistosios T. T. ir jos gynėjo advokato A. Šukevičiaus kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų esminių BPK pažeidimų
Apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl nuteistosios ir jos gynėjo nurodomų argumentų apie proceso metu padarytus pažeidimus.
Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais kasacinėse bylose bei bylose dėl proceso atnaujinimo po EŽTT sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartys dėl baudžiamųjų bylų atnaujinimo po EŽTT sprendimo Nr. 2A–P–6/2008, Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0yLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-2/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-2/2009">2A-P-2/2009</a> ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC0xLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-1/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-1/2011">2A-P-1/2011</a>), dėl leistinų proceso veiksmų atribojimo nuo pareigūnų provokuojančio elgesio, darė pagrįsta išvadą, jog liudytojo, 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. iš nuteistosios įsigijusio narkotines medžiagas, elgesys nelaikytinas provokuojančiu. Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis byloje atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo priimta turint konkrečių duomenų apie nuteistosios daromas veikas. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atliekami remiantis konkrečiais duomenimis apie narkotinių medžiagų platinimą. Pažymėtina, kad dvi veikos, kurių padarymu T. T. buvo kaltinama ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista, šios nutarties priėmimo metu jau buvo padarytos (narkotinių medžiagų pardavimas A. A. 2013 m. liepos 13 d. ir narkotinių medžiagų pardavimas V. P. 2013 m. liepos 26 d.), o nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo metu vyko tyrimas, siekiant nustatyti, kas yra narkotinių medžiagų A. A. ir V. P. pardavėjas.
Nesutiktina su kasatorės argumentais, kad nuteisus ją už NVIV atlikimo metu 2013 m. rugpjūčio 16 d. padarytą veiką nepagrįstai pasunkinta jos padėtis, nes visos kasatorės padarytos veikos vertintos kaip viena tęstinė veika.
Gynybos teiginiai apie narkotinių medžiagų davimą jų prašančiam asmeniui iš gailesčio ar panašių priežasčių negali būti vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Dėl liudytojo A. A. parodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas taip pat darė kasacinę praktiką ir EŽTT jurisprudenciją atitinkančias išvadas. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, Nr. 2K-211-489/2016).
Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą.
Pažymėtina ir tai, EŽTT Didžioji kolegija sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją išaiškino, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą, ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją § 113; taip pat 2016 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Seton prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 55287/10, § 62). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147 Schatschaschwili prieš Vokietiją § 116).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad liudytojo A. A. nedalyvavimo priežastis teismo posėdyje yra svarbi, nes iš Lietuvos Respublikos išvykęs liudytojas negalėjo būti iškviestas į procesą. Be to, nuosprendyje daryta motyvuota išvada, kad šio liudytojo parodymai nėra vienintelis nuteistosios T. T. kaltės įrodymas dėl 2013 m. liepos 13 d. padarytos nusikalstamos veikos. Konstatuojant T. T. kaltę apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remtasi ir parodymo atpažinti asmenį protokolu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteistas A. A. Tokioje situacijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. T. pripažįstant kalta dėl 2013 m. liepos 13 d. padarytos nusikalstamos veikos buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
Esminių BPK pažeidimų nepadaryta atliekant parodymo atpažinti veiksmus. Byloje padaryta logiška išvada, kad parodymo atpažinti gyvai organizavimas vietoj parodymo atpažinti iš nuotraukų buvo neįmanomas dėl ikiteisminio tyrimo taktikos. BPK 192 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios visais atvejais, kai atpažintiną asmenį įmanoma pristatyti šio tyrimo veiksmui atlikti, parodymą atpažinti atlikti gyvai. Išimtiniais atvejais, kai parodymas atpažinti gali būti atliekamas iš nuotraukų, laikytini ir atvejai, kai per ankstyvas galbūt nusikalstamas veikas darančio asmens informavimas apie atliekamus proceso veiksmus galėtų sutrukdyti išsamiai nustatyti reikšmingas tyrimui aplinkybes. Kasaciniame skunde dėstomos abejonės dėl parodymo atpažinti metu pateiktų nuotraukų kokybės, tinkamo jų parinkimo vertintinos tik kaip kasatorių reiškiama subjektyvi nuomonė, kuri negali būti nagrinėjama kaip kasacinį pagrindą sudarantis teisinis argumentas.
Esminiu BPK pažeidimu nepripažintina kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė dėl atpažįstančiojo asmens – A. A. neįspėjimo už melagingų parodymų davimą. Iš bylos medžiagos yra aišku, kad pats A. A. buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, todėl įspėjimas buvo negalimas.
Kasacinių skundų teiginiai apie BPK pažeidimus, padarytus surašant ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo procesinius dokumentus, laikytini deklaratyviais. Šie teiginiai nėra aiškiai pagrįsti konkrečių BPK nuostatų pažeidimu. BPK 179 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai“, nereiškia, kad visi procesiniai dokumentai turi būti surašomi veiksmo atlikimo vietoje ar pareigūnų tarnybiniame automobilyje tą pačią akimirką, kai veiksmas yra atliekamas. Veiksmo atlikimo rezultatai turi būti iš karto procesiniuose dokumentuose užfiksuojami tais atvejais, kai BPK aiškiai nustato, kad veiksme dalyvavusiems asmenims turi būti paliekamas surašomo dokumento nuorašas ar kai jie supažindinami su užfiksuota informacija, duodant pasirašyti procesinius dokumentus. BPK numatytų neviešo pobūdžio veiksmų atlikimo rezultatų fiksavimui toks reikalavimas nėra taikomas. Protokolai dėl tokių veiksmų atlikimo turi būti surašomi per protingą laiką, bet tai nereiškia, kad savo tapatybės neatskleidžiančius veiksmus ar slaptą sekimą atliekantys pareigūnai veiksmų atlikimo metu iš karto turi rašyti protokolą. Iš karto protokole reikšmingą informaciją užrašyti nėra įmanoma ir atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
Pažymėtina ir tai, kad dauguma kasaciniuose skunduose nurodomų pažeidimų siejami su T. T. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už 2013 m. liepos 13 d., 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d. padarytas veikas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu už šių veikų padarymą atskiros bausmės T. T. nėra skirtos, visas penkias T. T. padarytas veikas apeliacinės instancijos teismui pripažinus viena tęstine veika, užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. T. T. yra paskirta minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, kuri pirmosios instancijos nuosprendžiu jai buvo paskirta vien tik už 2013 m. rugpjūčio 28 d. kratos metu rasto didelio kiekio narkotinės ir psichotropinės medžiagų laikymą. Taigi konstatavimas, kad T. T. nusikalstamas veikas padarė ir 2013 m. liepos 13 d., 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., tiesioginės įtakos paskirtos bausmės dydžiui neturėjo.
Dėl nuteistosios kaltės padarant BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką
Nuteistosios kaltė dėl 387,251 g narkotinės medžiagos – heroino ir 295,862 g psichotropinės medžiagos – fenobarbitalio laikymo (kartu su N. K.) nustatyta įvertinus bylos įrodymų visumą. Kasatorių nuomonė, kad teismai N. K. parodymus turėjo laikyti nepatikimais, nėra tinkamas teisinis kasacinio skundo argumentas. Kasatoriaus nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu kasaciniu pagrindu gali būti pripažįstami tik tais atvejais, kai kasatorius nurodo aiškius argumentus dėl vertinant įrodymus padarytų esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad nuteisiant T. T. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymą būtų remtasi neleistinais įrodymais, t. y. duomenimis, kuriuos renkant, fiksuojant, tiriant bei vertinant būtų iš esmės nesilaikyta BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių. Tai, kad nuteistoji T. T. ir N. K. davė skirtingus parodymus, nereiškia, kad byloje yra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos kasatorės T. T. naudai. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringų duomenų, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį T. T. nuteista tik už didelio kiekio narkotinės ir psichotropinės medžiagų laikymą, todėl nuteistosios kasacinio skundo teiginiai, kad ji prokurorų buvo kaltinama ir šių medžiagų įgijimu, norint jas parduoti, jokios teisinės reikšmės neturi, nes nuosprendžiais tokios veikos padarymas nėra konstatuotas. Taigi atitinkamai nekyla ir klausimas dėl kasacine tvarka apskųstų nuosprendžių keitimo ar jų dalių naikinimo.
Dėl nuteistosios sveikatos būklės įvertino
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai apie nuteistosios galėjimą atlikti paskirtą bausmę bei šios aplinkybės įtaką skiriamos bausmės dydžiui sprendė pagal proceso metu surinktus duomenis apie nuteistajai diagnozuotas ligas, gydymosi galimybes. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymų dėl papildomų duomenų rinkimo, esminių BPK pažeidimu nelaikytina. Apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimo veiksmus, įskaitant ir ekspertizių skyrimą, tais atvejais, kai yra tikėtina, kad atlikus tokius veiksmus gali būti nustatytos naujos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, kai yra tikėtina, kad gali būti daromos kitokios išvados dėl byloje jau nustatytų aplinkybių ir pan. Ir priešingai, tais atvejais, kai bylą nagrinėjantis apeliacine tvarka teismas neturi pagrindo manyti, jog atlikus įrodymų tyrimo veiksmus gali būti gauta reikšminga bylos išsprendimui informacija, prašymai dėl įrodymų tyrimo veiksmų atlikimo neturi būti tenkinami. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas pagrindo manyti, kad byloje surinkta informacija apie nuteistosios sveikatos būklę gali būti neteisinga, ir netenkindamas pakartotinių prašymų dėl ekspertizės skyrimo, jokių esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad teismai pažeidė BK 76 straipsnio nuostatas neatleisdami nuteistosios nuo bausmės dėl ligos. Pažeidimų nepadaryta ir neskiriant švelnesnės nei įstatymo nustatyta bausmės, nes pagrindo vadovautis BK 62 straipsnio nuostatomis teismai taip pat pagrįstai nenustatė. Teismų išvados dėl bausmių paskyrimo yra tinkamai motyvuotos, pagrįstos tinkamų BK nuostatų aiškinimu. Tai, kad tam tikromis ligomis sergantys asmenys privalo atlikti laisvės atėmimo bausmes, savaime nereiškia, kad yra pažeidžiamos tų asmenų konstitucinės teisės, kad asmenys pažeidžiant jų orumą yra kankinami ar su jais kitaip nežmoniškai elgiamasi. Nuteistieji turi teisę gauti reikalingą medicinos pagalbą. Atsiradus pagrindui atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Kasacinių skundų teiginiai, kuriais, nenurodant konkrečių teismų padarytų teisės taikymo klaidų, tiesiog nesutinkama su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, surašytų procesinių dokumentų turiniu ar įrodymų vertinimu, taip pat teiginiai, kuriais be aiškių nuorodų į padarytus įstatymų pažeidimus kritikuojamos teismų padarytos išvados, savaip interpretuojamas atskirų įrodymų turinys ar reiškiama nuomonė dėl duomenų nepakankamumo nuteistosios kaltei pagrįsti, laikytini nenagrinėtinais, nes kasacinės instancijos teismas apskųstus teismų sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžia, ar proceso metu buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar proceso metu nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinių skundų dalys, kuriose nėra aiškiai išdėstytų teisinių argumentų dėl proceso metu padarytų konkrečių teisės taikymo klaidų, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios T. T. ir jos gynėjo advokato Artūro Šukevičiaus kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Rima Ažubalytė
Gintaras Goda
