Baudžiamoji byla Nr. 2K-285-222/2016
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17807-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.15.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistajam J. M., jo gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,
vertėjai Loretai Kireilytei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Lino Latožos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalis, kuria J. M. (J. M.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnį, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – J. M. pagal BK 245 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 245 straipsnį – areštu keturiasdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 40 parų arešto pakeista į laisvės atėmimą 40 dienų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Iš nuteistojo J. M. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 220,67 Eur turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 245 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad, žinodamas, jog Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi yra įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ir nesiartinti prie smurtą patyrusios J. M., nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja iki bylos, kurioje jis įtariamas (kaltinamas) 2015 m. kovo 27 d. smurtavęs artimoje aplinkoje prieš motiną J. M., tyrimo ir nagrinėjimo pabaigos, tyčia nevykdė teismo sprendimo (nutarties, nesusijusios su bausme). Nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., VšĮ Visagino ligoninės patalpose, esančiose Visagine, Taikos pr. 15A, chirurgijos skyriuje, kur buvo gydoma J. M., artinosi prie smurtą patyrusios J. M. ir su ja bendravo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., neišsikėlė iš gyvenamosios vietos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), kur gyveno J. M., su ja bendravo.
J. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2015 m. kovo 27 d., mušdamas į įvairias kūno vietas, nesunkiai sutrikdė savo motinos J. M. sveikatą, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. M. išteisintas pagal BK 245 straipsnį ir panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jam paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu. Palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 245 straipsnį.
Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis dėl teismų sprendimų vykdymo privalomumo, nurodo, kad teismo sprendimu BK 245 straipsnio prasme laikytina ir teismo nutartis, priimta remiantis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, skiriamos šios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: 1) įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jei jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Šios priemonės gali būti skiriamos ir ikiteisminio tyrimo metu iki bylos nagrinėjimo pabaigos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas neskiria BPK numatytų kardomųjų priemonių – suėmimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu.
Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad šis teismas nurodė, jog kardomoji priemonė, numatyta BPK 1321 straipsnyje, yra analogiška įpareigojimams pagal Įstatymą, todėl jos nesilaikymas neužtraukia kraštutinės priemonės – atsakomybės pagal BK 245 straipsnį, o gali būti skiriama griežtesnė kardomoji priemonė. Kasatoriaus manymu, nors BPK 1321 straipsnio ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškinant lingvistiškai atrodo, jog šiuose teisės aktuose nustatyti įpareigojimai yra labai panašūs, tačiau jų paskirtis, tikslai skiriasi, todėl jų negalima tapatinti. Pagal Įstatymą skiriamų įpareigojimų paskirtis yra apginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje (1 straipsnio 1 dalis), didinti nukentėjusio (smurtą patyrusio) asmens saugumą, daryti realų poveikį smurtautojui, užtikrinti socialinį teisingumą, sudarant sąlygas gyvenamojoje vietoje likti nukentėjusiam asmeniui. BPK 1321 straipsnyje numatyta kardomąja priemone (kaip ir kitomis kardomosiomis priemonėmis) siekiama užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis); taigi kardomosios priemonės tikslai labiau susiję ne su nukentėjusiuoju, o su kaltininku ir ji gali būti skiriama, kai pagrįstai manoma, kad šis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai jį paveikti arba darys naujas nusikalstamas veikas prieš nukentėjusįjį ar kartu su juo gyvenančius asmenis. Pagal teismų praktiką Įstatyme numatytos priemonės yra BK 245 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas ir jų nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTktNjk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19-696/2016">2K-19-696/2016</a>; šioje nutartyje pateikti išaiškinimai cituojami kasaciniame skunde).
Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybės tų pačių tikslų pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Nustačius įtariamojo J. M. daromus pažeidimus, nesilaikymą jam skirtų švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygų, bei tai, kad jis nevykdo įpareigojimų, skirtų Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 5 d. nutartimi, prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti taikomą kardomąją priemonę į griežtesnę – suėmimą, nes manė, kad J. M. gali prieš motiną daryti naujus smurtinio pobūdžio nusikaltimus, tačiau Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi toks prokuroro prašymas buvo atmestas (Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi prokuroro skundas taip pat atmestas). Taigi apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas J. M., nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo spręstas klausimas dėl kitų, švelnesnių nei baudžiamoji atsakomybė, teisinių priemonių išnaudojimo ir teismo išvada, kad minėtų įpareigojimų nesilaikymas nėra pavojinga veika, todėl BK 245 straipsnis netaikytinas, kasatoriaus įsitikinimu, neatitinka pirmiau nurodytos teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTktNjk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19-696/2016">2K-19-696/2016</a>). Be to, kasatorius pažymi, kad nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos pavojingumą patvirtina ir tai, jog J. M. 2016 m. sausio 22 d. buvo rasta nužudyta tame pačiame bute, kuriame smurtautojui teismo sprendimu buvo uždrausta lankytis (pranešimas apie įtarimą dėl nužudymo įteiktas būtent J. M.). Be to, smurtas prieš nukentėjusiąją J. M. jos namuose buvo ne vieną kartą įrodytas – J. M. už tai ne kartą teistas (prokuroras nurodė, kad šiuo metu J. M. byla dėl kaltinimo nužudžius motiną perduota nagrinėti teismui).
Kasatorius teigia, kad, vertinant J. M. veiksmų, susijusių su jam nustatytų įpareigojimų nesilaikymu, pavojingumą, nėra reikšminga tai, ar nukentėjusioji norėjo, kad jis gyventų su ja, taip pat kad ji savo veiksmais sudarė sąlygas pažeisti nuteistajam skirtus įpareigojimus. Nors nukentėjusioji turėjo teisę išsakyti savo nuomonę dėl jos sūnui skirtų įpareigojimų ir teigė, kad pati laisva valia nusprendė gyventi kartu su sūnumi, tačiau tai nesuteikia nukentėjusiesiems jokių teisių nei parenkant įpareigojimus smurtautojui, nei nustatant jų trukmę. Atkreipdamas dėmesį į aptariamos nusikalstamos veikos specifiką, kasatorius nurodo, jog smurto artimoje aplinkoje aukos paprastai negali adekvačiai įvertinti situacijos, joms kylančių grėsmių. Tai turi įžvelgti valstybė įgyvendindama savo pareigą apsaugoti smurto auką, reaguoti į smurtaujančio asmens elgesį ir pan. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendime pabrėžiama, kad baudžiamąja apsauga nuo smurto šeimoje, kurią užtikrina valstybė narė įgyvendindama savo baudžiamąsias galias, siekiama ne tik apsaugoti nukentėjusiųjų interesus taip, kaip šie juos suvokia, bet taip pat ginti bendresnius visuomeninius interesus (2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas sujungtose bylose Gueye ir Salmerón S?nchez, C-483/09 ir C-1/10).
Taigi teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai susiaurino BK 245 straipsnio taikymo ribas, be to, neteisingai aiškino BPK 119 straipsnyje numatytus kardomųjų priemonių tikslus ir nepagrįstai juos sugretino su Įstatyme numatytų įpareigojimų skyrimo tikslais.
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo L. Latožos kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 245 straipsnio taikymo
Nagrinėjamoje byloje J. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 245 straipsnį tuo, kad tyčia nevykdė 2015 m. balandžio 3 d. teismo nutarties, kuria pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas (5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) jam buvo paskirti įpareigojimai laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, kur jis gyveno su motina J. M., nesiartinti prie jos, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja iki bylos, kurioje jis įtariamas (kaltinamas) 2015 m. kovo 27 d. smurtavęs prieš motiną, tyrimo ir nagrinėjimo pabaigos, tačiau 2015 m. balandžio 3–10 d., kai J. M. buvo gydoma ligoninėje, artinosi prie jos ir bendravo su ja, taip pat neišsikėlė iš gyvenamosios vietos ir iki 2015 m. gegužės 29 d. bendravo su smurtą patyrusia J. M.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. M. padarė BK 245 straispnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, apeliacinės instancijos teismas J. M. išteisino BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisindamas teismas pažymėjo, kad J. M. ne tik nevykdė pirmiau nurodytų įpareigojimų, bet ir analogiškų įpareigojimų, nustatytų skiriant kardomąją priemonę, tačiau kardomoji priemonė jam nebuvo sugriežtinta; tuo tarpu Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme įtvirtintas reglamentavimas dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo (iki bylos nagrinėjimo pabaigos, jeigu neskiriamos BPK nustatytos atitinkamos priemonės), pasak teismo, šias priemones, t. y. kartu ir įpareigojimus kaltininkui, prilygina BPK numatytoms kardomosioms priemonėms. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas J. M. veiksmus, nurodė esant reikšminga tai, kad pačios nukentėjusiosios J. M. elgesys (sūnaus J. M. lankymas ligoninėje, apgyvendinimas namuose ir pan.) sudarė sąlygas pažeisti nustatytus įpareigojimus ir paneigia jo (J. M.) veiksmų pavojingumą, todėl negali užtraukti atsakomybės pagal BK 245 straipsnį. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 245 straipsnį, o byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad J. M., nevykdydamas teismo nutartyje jam nustatytų įpareigojimų, padarė pavojingą nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad J. M. ne kartą smurtavo prieš motiną, už tai ir teistas, pagaliau 2016 m. sausio 22 d. ji namuose rasta nužudyta (dėl nužudymo kaltinimas pateiktas J. M., ši byla perduota nagrinėti teismui). Kasatoriaus manymu, tai, kad smurtą patiriantis asmuo, šiuo atveju – J. M., sudarė sąlygas ar esą norėjo gyventi su smurtautoju, nepaneigia jo (J. M.) veiksmų pavojingumo, juolab atsižvelgiant į smurto artimoje aplinkoje bylų ypatybes, aukų (nukentėjusiųjų) galimybes adekvačiai vertinti situaciją ir pan. Dėl to prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo J. M. pagal BK 245 straipsnį buvo nuteistas. Kasatoriaus prašymas pagrįstas.
BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – nevykdymas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Šio BK straipsnio prasme teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Paprastai tokiu teismo sprendimu asmeniui nustatomi įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau neturintys ryšio su jo nubaudimu. Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, ar teismo nutartimi, remiantis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu paskirti įpareigojimai (nustatyti šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose), kaip smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė, yra BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas. Kasacinės instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTktNjk2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19-696/2016">2K-19-696/2016</a> nurodyta, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytos priemonės yra aptariamos nusikalstamos veikos dalykas. Tai, kad J. M. paskirti įpareigojimai nesusiję su bausme, rodo ne tik jų turinys bei paskyrimo pagrindai, bet ir kitos aplinkybės. Teismo nutartis, kuria paskirtų įpareigojimų nevykdė J. M., buvo priimta ikiteisminio tyrimo metu siekiant apsaugoti jo motiną (prieš kurią jis smurtavo); įpareigojimai skirti gavus duomenų, kad J. M. sumušė savo motiną, dėl to jam buvo pareikštas įtarimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nors J. M. šios teismo nutarties nevykdė, t. y. nesilaikė ja paskirtų įpareigojimų, kitos procesinės priemonės nebuvo taikytos. Tiesa, J. M. policijos tyrėjos 2015 m. balandžio 1 d. nutarimu paskirta ir BPK 136 straipsnyje numatyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas nesilankyti Parko g. 25-5 ir nebendrauti su nukentėjusiąja J. M., neieškoti ryšių su ja; kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, iš esmės savo turiniu ši kardomoji priemonė, t. y. su rašytiniu pasižadėjimu neišvykti skirti įpareigojimai (jie, atkreiptinas dėmesys, numatyti ir BPK 1321 straipsnyje), yra analogiška pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą nustatytiems įpareigojimams. Tačiau vien tai nereiškia, kad dėl pastarųjų nevykdymo, esant atitinkamam teismo sprendimui (nutarčiai), negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju, kai J. M. nevykdė teismo nutartimi nustatytų įpareigojimų ir taip pat pažeidė minėtą kardomąją priemonę, prokuroras kreipėsi dėl kardomosios priemonės sugriežtinimo – suėmimo paskyrimo, tačiau teismas šį prašymą atmetė, prokuroro skundas dėl atitinkamos teismo nutarties aukštesnės instancijos teismo taip pat buvo atmestas. Taigi, pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą (5 straipsnis) ir pagal BPK (1321, 136 straipsniai) taikomos priemonės skiriasi savo prigimtimi, pobūdžiu, teisiniu reglamentavimu, o faktinės bylos aplinkybės rodo, kad teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. 2015 m. balandžio 3 d. teismo nutarties nevykdymas (kartu ir kardomosios priemonės pažeidimas), J. M. teisinių pasekmių nesukėlė (kitų, griežtesnių procesinių priemonių jam netaikyta).
Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį taikymo klausimą, būtina įvertinti ir tai, ar veika, kuria nevykdomas teismo sprendimas, nesusijęs su bausme, yra pavojinga, nes, kaip ne kartą išaiškinta teismų praktikoje, baudžiamoji atsakomybė neturėtų kilti dėl kiekvieno tokio sprendimo nevykdymo fakto ir kad turėtų būti konstatuotas veikos pavojingumas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, esą J. M. veika nėra tiek pavojinga, kad būtų galima taikyti baudžiamąjį įstatymą. Tačiau byloje nustatyta, kad J. M. smurtavo artimoje aplinkoje, nukentėjusioji – jo motina J. M. praeityje yra patyrusi smurtą ir J. M. už tai nuteistas, šiuo metu teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla dėl jos nužudymo, kuriuo kaltinamas taip pat J. M.. Kaip konstatavo skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, J. M. bijojo nuolat smurtaujančio sūnaus, be kita ko, pasakė netgi bijanti grįžti į namus iš ligoninės, kur buvo gydoma dėl to, kad J. M. ją sumušė, o po to, kai šis apsilankė ligoninėje (nors tai jam buvo uždrausta), ji pakeitė parodymus smurtautojo naudai. Taigi, paties teismo nustatytos aplinkybės liudija, kad nukentėjusioji – smurto artimoje aplinkoje auka – nebuvo laisva spręsti, ar smurtautojas (sūnus J. M.) turėtų gyventi su ja ir pan., ar ji iš tiesų to norėtų, ar iš baimės toleruoja smurtautoją. Tai tik patvirtina, kad smurtas artimoje aplinkoje turi tam tikrų ypatybių, kurios suponuoja valstybės pareigą apsaugoti tokio smurto aukas reaguojant į smurtautojo elgesį įvairiomis priemonėmis, iš jų – ir baudžiamuoju įstatymu, kai švelnesnių procesinių priemonių nepakanka tam, kad būtų užtikrinta kito asmens teisių apsauga, pašalinta grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendime priminta, jog baudžiamąja apsauga nuo smurto šeimoje, kurią užtikrina valstybė narė įgyvendindama savo baudžiamąsias galias, siekiama ne tik apsaugoti nukentėjusiųjų interesus taip, kaip šie juos suvokia, bet taip pat ginti bendresnius visuomeninius interesus (2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo sujungtose bylose Gueye ir Salmerón S?nchez, C-483/09 ir C-1/10, 61 punktas). Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos įpareigoja atitinkamas institucijas skirti smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones, kurios ir taikytos J. M., tačiau jis piktybiškai nesilaikė teismo nutartimi jam skirtų įpareigojimų, byloje nustatyta, kad juos pažeidė nevienkartiniais veiksmais. Taigi, J. M. padaryta veika nevykdant teismo nutarties, nesusijusios su bausme, neabejotinai pavojinga ir, esant teismų nurodytoms bei pirmiau šioje nutartyje minėtoms aplinkybėms dėl kaltininko poveikio jo bijančiai smurto aukai nukentėjusiajai J. M., šios neadekvatus elgesys negali būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos (numatytos BK 245 straipsnyje) pavojingumą eliminuojantis faktas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes yra pagrindas pripažinti, jog J. M. padarė BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendį.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
