D. G. pagal BK 182 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-282-303/2016

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02001-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

1.2.29.1;

2.1.7;

2.4.2.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti:

D. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 120 MGL (4519 Eur) dydžio bauda;

J. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, dirbti arba registruotis darbo biržoje ir devynis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

Iš nuteistųjų D. G. ir J. G. solidariai priteista civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondui 27 370,43 Eur turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. G. ir J. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule D. G. naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į svetimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto turtą – 118 380,63 Lt (34 285,40 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpos ir didelės vertės svetimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto turtą – 94 504,63 Lt (27 370,43 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpą:

D. G. ir J. G. 2007 m. pradžioje (tikslesnis laikas nenustatytas), žinodami, kad D. G. yra nėščia, tačiau Lietuvos Respublikoje neapdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir dėl to neturi bei ateityje neturės teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos, veikdami bendrininkų grupe, siekdami apgaule D. G. naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę – teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, susitarė, kad J. G., kaip UAB,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius, fiktyviai įdarbins D. G. vadybininke ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriui pateiks žinomai neteisingus duomenis apie tariamai D. G. UAB,,(duomenys neskelbtini)“ mokamą darbo užmokestį;

J. G., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą, 2007 m. sausio 30 d. fiktyviai įdarbino D. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke, nurodydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikti 2007 m. sausio 30 d. pranešimą Nr. 3 (forma 1a-SD) apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame A. K., nesupratusi J. G. nusikalstamų ketinimų ir nusikalstamos veikos pobūdžio, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad D. G. nuo 2007 m. sausio 30 d. priimta į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu, ir 2007 m. sausio 30 d. šį pranešimą pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui;

J. G., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad D. G. UAB,,(duomenys neskelbtini)“ nedirbo ir negavo darbo užmokesčio, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimus apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 m. I, II, III ketvirčius, tyčia A. K. pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad D. G. už 2007 m. I, II, III ketvirčius gavo 19 727,28 Lt (5713,42 Eur) draudžiamųjų pajamų, kuri, vykdydama J. G. nurodymus, nesuprasdama jo nusikalstamų ketinimų ir nusikalstamos veikos pobūdžio, nežinodama, kad D. G. realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo ir jokio darbo užmokesčio negavo, VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimus apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 m. I, II, III ketvirčius (forma 3-SD), kuriuose įrašė tik J. G. žinomus neteisingus duomenis apie tai, kad D. G. gavo 19 727,28 Lt (5713,42 Eur) pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 6703,33 Lt (1941,42 Eur) įmokų;

J. G., tęsdamas bendrą su D. G. iš anksto sutartą nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad D. G. UAB,,(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbo ir neturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos ir kad UAB,,(duomenys neskelbtini)“ VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie D. G. darbą šioje įmonėje ir priskaičiuotą darbo užmokestį, 2008 m. sausio 30 d. Klaipėdoje, Smiltelės g. 12A esančiam VSDFV Klaipėdos skyriui D. G. vardu pateikė prašymą skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsakymą dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo, 2008 m. sausio 30 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimo kopiją, prašydamas pinigus pervesti į D. G. AB „Swedbank“ esančią asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nors ši sąskaita faktiškai priklausė B. G.. VSDFV Klaipėdos skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėja A. P., dėl J. G. apgaulės manydama, kad D. G. turi teisę gauti motinystės pašalpą, 2008 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. G. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo nusprendė jai skirti 60 692,72 Lt (17 577,83 Eur) motinystės pašalpą už 2007 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. rugpjūčio 24 d.;

D. G., vykdydama bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdama pagal išankstinį susitarimą, žinodama, kad ji nedirbo UAB,,(duomenys neskelbtini)“ ir neturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos, 2008 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) sudarė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo J. G. jos vardu atidaryti sąskaitą AB DNB banke, į kurią būtų pervedama jai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa, ir jį pateikė J. G.;

J. G., tęsdamas bendrą su D. G. iš anksto sutartą nusikalstamą sumanymą, 2008 m. kovo 27 d. D. G. vardu AB DNB banke atidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir D. G. 2008 m. kovo 12 d. įgaliojimą, 2008 m. kovo 27 d. D. G. vardu prašymą dėl asmeninės sąskaitos patikslinimo pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui, kuris, vadovaudamasis 2008 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. balandžio 2 d.–2009 m. rugsėjo 11 d. D. G. mokėjimo pavedimais išmokėjo 47 940,85 Lt (13 884,63 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpos, pinigus pervesdamas į AB DNB banke esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini);

D. G. ir J. G., veikdami bendrininkų grupe, siekdami apgaule D. G. naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę – teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, žinodami, kad D. G. UAB,,(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbo ir neturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos ir kad UAB,,(duomenys neskelbtini)“ VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie D. G. darbą šioje įmonėje bei priskaičiuotą darbo užmokestį, susitarė, kad D. G. (duomenys neskelbtini) pagimdžius antrą vaiką, J. G. VSDFV Klaipėdos skyriui pateiks prašymą motinystės (tėvystės) pašalpai gauti;

D. G., vykdydama bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdama pagal išankstinį susitarimą, žinodama, kad ji nedirbo UAB,,(duomenys neskelbtini)“ ir neturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos, 2010 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) sudarė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo J. G. tvarkyti jos dokumentus, reikalingus motinystės pašalpai gauti, ir jį pateikė J. G.;

J. G., tęsdamas bendrą su D. G. nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad D. G. UAB,,(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbo ir neturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos ir kad UAB,,(duomenys neskelbtini)“ VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie D. G. darbą šioje įmonėje ir priskaičiuotą darbo užmokestį, 2010 m. birželio 30 d. Klaipėdoje, Smiltelės g. 12A esančiam VSDFV Klaipėdos skyriui D. G. vardu pateikė prašymą skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą, D. G. 2010 m. birželio 8 d. įgaliojimą, vaiko gimimo liudijimo kopiją, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 2009/12 dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo, 2010 m. birželio 30 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, prašydamas pinigus pervesti į D. G. AB DNB banke esančią asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). VSDFV Klaipėdos skyriaus vyriausioji specialistė (pašalpoms) I. K., dėl J. G. apgaulės manydama, kad D. G. turi teisę gauti motinystės pašalpą, 2010 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. G. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo nusprendė jai skirti 62 592,10 Lt (18 127,93 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpą už 2009 m. gruodžio 13 d.–2011 m. gruodžio 13 d., ir VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis šiuo sprendimu, 2010 m. liepos 9 d.–2012 m. sausio 16 d. D. G. mokėjimo pavedimais išmokėjo 46 563,78 Lt (13 485,80 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpos, pinigus pervesdamas į AB DNB banke esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

2. J. G. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo:

J. G., žinodamas, kad D. G. yra nėščia, tačiau Lietuvos Respublikoje neapdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir dėl to neturi bei ateityje neturės teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos ir kad D. G. UAB,,(duomenys neskelbtini)“ nedirbs, 2007 m. sausio 30 d. Klaipėdoje (tikslesnė vieta nenustatyta) nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikti 2007 m. sausio 30 d. pranešimą Nr. 3 (forma 1a-SD) apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame A. K., nesupratusi J. G. nusikalstamų ketinimų bei nusikalstamos veikos pobūdžio, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad D. G. 2007 m. sausio 30 d. pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. J. G. šį dokumentą patvirtino savo, kaip įmonės direktoriaus, parašu, po to šį suklastotą dokumentą 2007 m. sausio 30 d. A. K. pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui;

J. G., tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad D. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirba ir darbo užmokesčio negauna, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimus apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 m. I, II, III ketvirčius, kuri, vykdydama J. G. nurodymus, nesuprasdama jo nusikalstamų ketinimų bei savo nusikalstamos veikos pobūdžio, nežinodama, kad D. G. realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo ir jokio darbo užmokesčio negavo, Klaipėdoje pagal J. G. pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis naudodamasi kompiuterine technika užpildė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. balandžio 3 d., liepos 5 d., spalio 11 d. pranešimus apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 m. I, II, III ketvirčius Nr. 6, 11, 20 (forma 3-SD), kuriuose įrašė tik J. G. žinomus neteisingus duomenis apie tai, kad D. G. 2007 m. I ketvirtį gavo 8272,73 Lt (2395,95 Eur) pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 2811,07 Lt (814,14 Eur) įmokų; II ketvirtį – 8000 Lt (2316,96 Eur) pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 2718,40 Lt (787,30 Eur) įmokų; III ketvirtį – 3454,55 Lt (1000,51 Eur) pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 1173,86 Lt (339,97 Eur) įmokų. J. G. šiuos dokumentus patvirtino savo, kaip įmonės direktoriaus, parašu, po to šiuos suklastotus dokumentus 2007 m. balandžio 6 d., liepos 5 d., spalio 12 d. A. K. pateikė VSDFV Klaipėdos skyriui;

J. G., tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad D. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirba ir darbo užmokesčio negauna, tyčia nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. K. užpildyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. sausio–rugsėjo mėn. mokėjimų žiniaraščius, kuri, vykdydama J. G. nurodymus, nesuprasdama jo nusikalstamų ketinimų ir nusikalstamos veikos pobūdžio, nežinodama, kad D. G. realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba, Klaipėdoje pagal J. G. pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis naudodamasi kompiuterine technika užpildė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. vasario 5 d., kovo 5 d., balandžio 4 d., gegužės 8 d., birželio 8 d., liepos 10 d., rugpjūčio 8 d., rugsėjo 10 d. mokėjimų žiniaraščius Nr. 04, 05, 06, 07, 08, 09, 10, 11, kuriuose įrašė tik J. G. žinomus neteisingus duomenis apie tai, kad D. G. už 2007 m. sausio mėn. mokėtina darbo užmokesčio suma – 264,55 Lt (76,62 Eur); vasario mėn. – 2886,40 Lt (835,96 Eur); kovo mėn. – 2886,40 Lt (835,96 Eur); balandžio mėn. – 2886,40 Lt (835,96 Eur); gegužės mėn. – 1486,40 Lt (430,49 Eur); birželio mėn. – 1486,40 Lt (430,49 Eur); liepos mėn. – 1486,40 Lt (430,49 Eur); birželio mėn. – 1104,59 Lt (319,91 Eur). J. G. šiuos mokėjimo žiniaraščius, žinodamas, kad juose D. G. parašai yra suklastoti, patvirtino savo parašu kaip pinigus išmokėjęs asmuo.

3. Kasaciniais skundais, kurie iš esmės yra identiški, nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjas advokatas R. Skėrys prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies, 331, 332 straipsnių reikalavimų pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pasak kasatoriaus, teismai, pripažindami D. G. ir J. G. kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, vadovavosi tik išvestiniais įrodymais, kurie prieštaravo tiesioginiams, teismo posėdžiuose tik formaliai ištirtiems ir tinkamai neįvertintiems liudytojų parodymams. Teismai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais ir jiems nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, nors teisme dalis šių įrodymų nebuvo ištirti, o kita dalis buvo paneigta teismo posėdžių metu ištirtais tiesioginiais įrodymais. Dėl to, kasatoriaus teigimu, nuteistųjų kaltumas negalėjo būti grindžiamas išvestinių įrodymų pagrindu nustatytais tarpiniais faktais, kurie nebuvo nuosekliai ir logiškai susieti su teismo išvadomis, o netiesioginių įrodymų visuma – patvirtinti nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamas veikas. Teismai nenurodė, kodėl nesivadovavo ir atmetė kaip nepagrįstus tiesioginius įrodymus – liudytojų E. G., A. P. ir kitų teismo posėdžių metu duotus D. G. ir J. G. teisinančius ir patvirtinančius, kad D. G. realiai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gaudavo darbo užmokestį, parodymus, taip pat nenurodė, kodėl netiesioginiai įrodymai patikimi. Kasatoriaus teigimu, dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo išvados neatitinka realių faktinių bylos aplinkybių.

3.2. Kasatorius, išdėstęs kasacinio teismo praktiką dėl šios kategorijos bylose būtinų nustatyti aplinkybių, teigia, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės (kad D. G. žinojo apie savo nėštumą, įsidarbindama UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir apie tai buvo informavusi J. G.; kad darbo sutartis buvo sudaryta tik tam, jog ji įgytų turtinę teisę į motinystės pašalpą; kad ji iš anksto suplanavo ir suvokė, jog dėl jai išmokėto darbo užmokesčio ji neteisėtai įgys teisę į motinystės pašalpą; kad J. G. žinojo apie D. G. nėštumą ir suvokė, jog dėl jai išmokėto darbo užmokesčio D. G. neteisėtai įgis teisę į motinystės pašalpą), kurių pagrindu D. G. ir J. G. veiksmus būtų galima kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, t. y. neįrodytas apgaulės panaudojimo faktas, tyčios ir savanaudiškų tikslų buvimas.

3.3. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nuteistoji buvo tik fiktyviai įdarbinta, siekiant jai įgyti teisę į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto turtą, padarytos vadovaujantis tik netiesioginiais įrodymais – medicininiais išrašais, palyginus D. G. ir kitiems darbuotojams mokėtą darbo užmokestį. Tuo tarpu tiesioginiai įrodymai (kaltinamųjų D. G. ir J. G., liudytojų E. G., A. P. ir kt. parodymai), pagrindžiantys priešingą aplinkybę, t. y. kad D. G. realiai dirbo, gavo darbo užmokestį, lankydavosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, buvo pastebima bei atpažįstama savo kolegų, teismų buvo nepagrįstai vertinami fragmentiškai ir nenuosekliai. Kasatorius skunduose taip pat analizuoja kitus D. G. ir J. G., jo manymu, teisinančius įrodymus – darbo laiko apskaitos, atlyginimo išmokėjimo žiniaraščių turinį, liudytojų M. V., G. K., A. M., P. V., L. T. parodymus – ir teigia, kad teismai taip pat juos nepagrįstai atmetė.

3.4. Dėl liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (kad įmonėje nebuvo darbuotojo, kuris užsiimtų vien tik naujų klientų paieška) kasatorius teigia, kad A. P. šių savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų teismo posėdžio metu nepatvirtino, nes tyrėja neteisingai interpretavo ir protokole užrašė jo parodymus, o jis protokolą pasirašė skubėdamas ir jo neperskaitęs, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik formaliai, jų nepatikrinęs ir nepašalinęs prieštaravimų (BPK 271–292 straipsniai), nurodė, kad šio liudytojo parodymai nepatikimi ir atmestini. Kartu kasatorius dėl liudytojo E. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nurodo, kad šis liudytojas į teismo posėdį neatvyko, nebuvo apklaustas ir savo duotų parodymų nepatvirtino. Kasatoriaus teigimu, E. G. parodymai buvo paremti A. P. ikiteisminio tyrimo metu neva duotais ir teismo posėdyje paneigtais parodymais, galbūt, taip pat kaip ir A. P., neteisingai užfiksuoti tyrėjos, todėl jo parodymai laikytini abejotinais. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog E. G. ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinti kaip savarankiški įrodymai, tačiau iš skundžiamų teismų sprendimų, anot kasatoriaus, matyti, kad būtent šiais įrodymais teismas ir vadovavosi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip teismai, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdami ikiteisminio tyrimo metu gautais netiesioginiais įrodymais, kurie nebuvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, kasatoriaus nuomone, pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus. Anot kasatoriaus, esant akivaizdiems prieštaravimams tarp tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, prieštaravimai turėjo būti pašalinti ir pirmenybė turėjo būti teikiama tiesioginiams įrodymams (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

3.5. Dėl (duomenys neskelbtini) medicininių išrašų, kuriais teismai, anot kasatoriaus, taip pat nepagrįstai vadovavosi, nurodoma, kad šie dokumentai patvirtino aplinkybę, jog D. G. pirmą kartą į medikus kreipėsi tik penktą nėštumo mėnesį, kai pasijuto nėščia, o ne, kaip nurodė teismai, kad D. G. apžiūra pirmą kartą (duomenys neskelbtini) įvyko aštuntą nėštumo savaitę. Anot kasatoriaus, teismai visus gautus medicininius dokumentus iš (duomenys neskelbtini) Respublikos klaidingai priskyrė pirmajam, o ne antrajam D. G. gimdymui. Be to, dokumentuose medicininiai duomenys nėra aiškūs, rankraštiniai įrašai ne visur įskaitomi, apie tai buvo pažymėta ir vertimus atlikusio vertėjo. Taip pat kasatorius, analizuodamas faktines bylos aplinkybes ir nesutikdamas su teismų išvadomis dėl D. G. negalėjimo gauti darbo užmokesčio, nes ji nebuvo Lietuvoje, padarytomis atsižvelgus į jos dažnus vizitus pas gydytojus (duomenys neskelbtini), J. G. parašų klastojimą ir pasirašymą vietoje D. G., teigia, kad jos prieštarauja liudytojų, mačiusių D. G. Lietuvoje, parodymams ir rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems, kad D. G. kaip gyventoja (duomenys neskelbtini) buvo registruota tik nuo 2007 m. spalio mėn. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą patikrinti žemesnės instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą, esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nepašalino akivaizdžių pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo klaidų (BPK 20, 301 straipsniai) ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio, 331 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimus. Kasatoriaus manymu, minėti įrodymai tik patvirtina faktus, kad D. G. vykdavo į (duomenys neskelbtini) ir pas gydytojus, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad D. G. nuolat gyveno (duomenys neskelbtini) ir dėl to negalėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“.

3.6. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės padėties ir nuostolingos veiklos, teigdamas, kad bylos faktinės aplinkybės, J. G. bei įmonės buhalterės A. K. parodymų turinys patvirtina, jog įmonė buvo pajėgi mokėti D. G. sutartą darbo užmokestį, gaudavo pajamų, turėdavo klientų. Vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didesnis darbo užmokestis nei kitiems darbuotojams, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme.

3.7. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nes nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniuose skunduose. Šis teismas netyrė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, neteisėtumo, apgaulės, nusikaltimo padarymo laiko ir kaltės formos.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjo advokato R. Skėrio kasacinius skundus atmesti.

4.1. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius apeliacinių skundų argumentus, todėl skundžiami teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatorius skunduose iš esmės nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčija įrodymų vertinimą, nors tai pagal BPK 376 straipsnį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

4.2. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus skundų argumentais dėl BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalies nuostatų pažeidimo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esančių ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų duomenų visuma (liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, specialistų išvados, duomenys apie nuteistosios nuolatinius vizitus pas medikus (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nuteistasis VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, realių darbo santykių nebuvo siekiama sukurti, o visi nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti vienam nusikalstamam tikslui pasiekti, t. y. sukuriant fikciją apie tariamai buvusius darbo santykius ir tariamą su darbo santykiais susijusių pajamų netekimą, apgaule užvaldyti VSDFV pinigines lėšas. Šias pagrįstas išvadas, pasak prokuroro, teismai padarė, įvertinę byloje surinktų duomenų visumą ir, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nė vieniems iš įrodymų nesuteikiant prioriteto, nelaikant, jog kaltę patvirtinantys įrodymai turi didesnę reikšmę nei ją paneigiantys. Abiejų instancijų teismams padarius išvadas, kad darbo santykiai buvo fiktyvūs, nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai ir nuteistųjų veiksmai pagal BK 182 straipsnį kvalifikuoti neteisingai, nes motinystės (tėvystės) pašalpos tikslas yra kompensuoti dėl gimdymo ir vaiko priežiūros negaunamas turėtas realias darbines pajamas.

4.3. Prokuroras, atsiliepime taip pat nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų, pažymi, kad abiejų instancijų teismai sprendimus grindė tik duomenimis, kurie buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu. Teismai liudytojo A. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nelaikė įrodymais ir, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, jais nebuvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių parodymuose esantiems prieštaravimams išsiaiškinti, parodymai buvo vertinami, teismui tikrinant bei įvertinant tiek kaltinamųjų teisme duotus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, tą savo nutartyje pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Anot prokuroro, nors liudytojas E. G. dėl objektyvių priežasčių tiesiogiai nebuvo apklaustas, jo parodymai buvo balsu perskaityti teisiamajame posėdyje. Teismai taip pat šių parodymų nelaikė esminiais įrodymais. Prokuroras pažymi, kad teismai, laikydamiesi kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo, išvadas dėl nuteistųjų kaltės grindė visa baudžiamosios bylos medžiaga ir joje surinktais duomenimis, o ne vien minėtų liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

4.4. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas motyvavo nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinius skundus, motyvuotai ir detaliai aptarė, kokiais įrodymais grindžiamas priimtas nuosprendis, kuo remiantis teismas priėmė sprendimą dėl nusikaltimo sudėties nuteistųjų veiksmuose buvimo. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai ir nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus.

5. Nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjo advokato R. Skėrio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir naujų įrodymų nerenka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

7. Pažymėtina, kad didžioji dalis kasatoriaus skunduose paminėtų pažeidimų deklaratyvūs, kita dalis – argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu (dėl D. G. nėštumo sužinojimo aplinkybių, jos gyvenamosios vietos, įmonės finansinės padėties ir kt.), o tai, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Dėl to kasacinės instancijos teismas tokius teiginius ir argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

8. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai D. G. ir J. G. nuteisė nepagrįstai, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nevertino kompleksiškai, nepalygino jų tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų tarp jų, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus – nepagrįstai ir neteisėtai atmetė arba iš viso nevertino ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301, 305 straipsnių, 324 straipsnio 6 dalies, 331, 332 straipsnių reikalavimus. Tokie kasatoriaus skundų teiginiai yra nepagrįsti.

9. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

11. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

11.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius J. G. ir D. G., liudytojus A. K., A. P., I. S., M. V., L. T., P. V., G. K., A. M., perskaitė liudytojų A. P., E. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti (specialisto išvadas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, VSDFV, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bankų, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, (duomenys neskelbtini) Respublikos teisėsaugos institucijų pateiktus dokumentus ir kt.), o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek D. G., tiek J. G. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. G. ir J. G. kaltę, taip pat aptarė jų versijas dėl darbo santykių realumo (fiktyvumo) bei byloje nagrinėjamų įvykių (dėl D. G. nėštumo, gyvenamosios vietos, įmonės finansinės padėties ir kt.) ir jas motyvuotai atmetė.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatorius, nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, išdėstė argumentus, paaiškinančius liudytojų A. P. ir E. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų reikšmę visų kitų bylos įrodymų kontekste, kurie įrodymai ir kodėl patvirtina darbo santykių fiktyvumą bei D. G. ir J. G. kaltę. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

12. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas yra deklaratyvus, skunduose nenurodoma, kokie konkrečiai jo apeliacinių skundų argumentai nebuvo išnagrinėti. Šis pažeidimas skunduose iš esmės siejamas su įrodymų vertinimu, teigiant, kad teismai netyrė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, neteisėtumo, apgaulės, nusikaltimo padarymo laiko ir kaltės formos, tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, šie nusikalstamos veikos sudėties požymiai teismų nustatyti ir aptarti.

13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 182 straipsnio 2 dalies taikymu

14. Kasatorius skunduose, nesutikdamas su D. G. ir J. G. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigia, kad teismai neįrodė apgaulės panaudojimo fakto, tyčios ir savanaudiškų tikslų buvimo. Ši kasacinių skundų dalis taip pat nepagrįsta.

15. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Šios nusikalstamos veikos esmė yra būtent apgaulės panaudojimas, nukreiptas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba ją panaikinti.

15.1. Apgaulė motinystės (tėvystės) pašalpos įgijimo srityje paprastai pasireiškia darbo santykių imitavimu: asmuo fiktyviai įdarbinamas, surašomi bei VSDFV pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Todėl, pagal teismų praktiką kaltinant asmenį, kad jis apgaule neteisėtai siekė gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą (teisę į tokią pašalpą), būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2011">2K-38/2011</a>, 2K-503/2011, 2K-243/2012, 2K-660/2012, 2K-101/2013). Sprendžiant, ar darbo santykiai buvo fiktyvūs, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: kaltininko realią galimybę atlikti sutartyje sulygtą darbą, nustatyto atlyginimo dydį, ar įmonė turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ar naudinga buvo įmonei mokėti nustatytą atlyginimą darbuotojui, ar darbuotojas atliko darbo sutartyje sulygtą darbą ir gavo už jį darbo užmokestį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2013">2K-103/2013</a>). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDFV pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

Nors kasacinio teismo praktikoje analogiškose bylose išties ne kartą pabrėžta, jog darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme; tačiau taip pat pabrėžiama, kad šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams. Vertinant šalių susitarimą dėl atlyginimo dydžio teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo apgaule kontekste, negalima vadovautis vien tik formaliu susitarimo laisvės principu, bet būtina įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą: darbo sutarties su asmeniu sudarymą sąlygojančias aplinkybes, darbuotojo ir darbdavio sulygtas sąlygas dėl konkrečių darbų atlikimo, į tai, ar darbai pagal apimtį, kiekybę, kokybę, gautus rezultatus, remiantis teisingumo, proporcingumo ir protingumo principais, atitiko sulygtą darbo užmokestį pagal ekonomikai ir verslo logikai įprastus standartus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjE0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-614/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-614/2012">2K-614/2012</a>, 2K-101/2013).

15.2. Sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto. Ne mažiau svarbūs ir šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad darydamas veiksmą panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją, numato, kad neteisėtai sau ar kitiems asmenims įgyja svetimą turtą ir turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori (siekia). Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau veikos padarymo metu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012, 2K-589-696/2015).

16. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, nustatydami ir vertindami su nuteistosios D. G. darbo santykiais susijusias aplinkybes, tinkamai laikėsi minėtų teismų praktikos reikalavimų. Vertindami šioje byloje įrodinėtinas sukčiavimo motinystės pašalpai gauti aplinkybes, teismai pateikė bylos medžiaga pagrįstus argumentus, patvirtinančius D. G. darbo santykių UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujamoje direktoriaus J. G., fiktyvumą, nurodė abiejų nuteistųjų veiksmus, kuriuos padarę D. G. ir J. G., prisidengdami darbo santykiais, siekė nusikalstamų tikslų – D. G. naudai gauti valstybės išmokų, nepagrįstų realiu darbo įnašu. Apgaulė šioje byloje pasireiškė fiktyviu D. G. įdarbinimu bei sukūrimu ir pateikimu VSDFV Klaipėdos skyriui suklastotų tikrų dokumentų, patvirtinančių šios nuteistosios darbo faktus ir gautas pajamas. Teismai, išanalizavę duomenis apie įmonėje mokamus darbo užmokesčius, motyvuotai nurodė, kad kitų įmonės darbuotojų, ieškojusių įmonei naujų klientų, darbo užmokesčiai buvo kelis kartus mažesni nei D. G., be to, nuo D. G. įdarbinimo įmonės skolos ir kiti įsipareigojimai didėjo, o nuteistųjų paaiškinimai, jog D. G. darbas ir atliekamos funkcijos buvo pačios svarbiausios įmonei, paneigti bylos įrodymais: liudytojas G. K. negalėjo nurodyti nė vieno konkretaus jos surasto kliento, o apeliantas apeliaciniuose skunduose nurodė tik vieną jos surastą klientą. Taigi, dėl šios apgaulės bendrininkaudami nuteistieji D. G. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę ir, D. G. išmokėjus pašalpą, apgaule D. G. naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias 94 504,63 Lt (27 370,43 Eur) dydžio lėšas.

17. Teismai taip pat nustatė ir pagrindė, jog sukčiavimą D. G. su J. G. padarė veikdami tiesiogine tyčia. Įvertinę teisėtai byloje gautų ir ištirtų duomenų visumą, teismai nustatė, kad D. G. nėštumas buvo prižiūrimas (duomenys neskelbtini) Respublikoje, kur ji ir gimdė, santuoka registruota užsienio valstybėje, įmonės mokėjimų žiniaraščiuose D. G. vardu pasirašė ne D. G., darbo sutartis byloje nepateikta, ir dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad tiek D. G., tiek J. G. žinojo, jog įsidarbindama (įdarbinama) Lietuvoje ji buvo nėščia, darbo funkcijų neketino atlikti, suvokė, kad dėl šios apgaulės neteisėtai įgis turtinę teisę į svetimą turtą ir svetimą turtą, ir to norėjo (siekė).

18. J. G. šioje byloje taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, t. y. už tikrų dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą. Pažymėtina, kad nors kasatorius kasaciniu skundu dėl J. G. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, tačiau skunde teiginių, pagrindžiančių netinkamą šio baudžiamojo įstatymo – BK 300 straipsnio 1 dalies – taikymą ar padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, taikant šį baudžiamąjį įstatymą, nėra, skundas iš esmės siejamas su jo nepagrįstu nuteisimu tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad J. G. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamu atveju yra tiesiogiai susijusi su kita jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje (savo parašais patvirtino įmonės dokumentus, susijusius su D. G. įdarbinimu ir darbu, žinodamas, kad juose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir nurodė buhalterei juos pateikti VSDFV Klaipėdos skyriui), ir į tai, kad jo gynėjo kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymu, atmestini kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai pritaikė ir J. G. nepagrįstai nuteisė ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. G. ir J. G. veikai baudžiamasis įstatymas – atitinkamai BK 182 straipsnio 2 dalis bei BK 182 straipsnio 2 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai, todėl, remiantis kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymus – naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų D. G. ir J. G. gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Jonas Prapiestis

Audronė Kartanienė