Baudžiamoji byla Nr. 2K-37-942/2015
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01019-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.9.3; 2.1.7.4; 1.1.4.4; 1.1.4.5; 1.2.10.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžiu A. M. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147¹ straipsnio 1 dalį ir nubaustas 40 MGL – 5200 Lt (1506 Eur) dydžio bauda, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 20 MGL – 2600 Lt (753 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 MGL – 5850 Lt (1694 Eur) dydžio bauda.
A. M. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 25 MGL – 3250 Lt (941 Eur) dydžio bauda, pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pakeistas Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendis.
A. M. (duomenys neskelbtini) paskirtos bausmės pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme (40 MGL – 5200 Lt (1506 Eur) dydžio bauda) apimant švelnesnę bausmę (20 MGL – 2600 Lt (753 Eur) dydžio baudą) ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 40 MGL – 5200 Lt (1506 Eur) dydžio bauda.
Nuteistojo A. M. (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas atmestas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Kasacinių skundų dėl A. M. (duomenys neskelbtini) nepateikta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. M. (duomenys neskelbtini) ir A. M. (duomenys neskelbtini) pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad atvirai, prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, veikdami bendrininkų grupe, o būtent: 2012 m. balandžio 20 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, išspyrę namo duris, kuriame gyvena V. B., J. B., M. B., įsibrovė į kitų žmonių, t. y. V. B., J. B., M. B. gyvenamąjį namą.
A. M. (duomenys neskelbtini) pagal BK 147 1 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad išnaudojo žmogų priverstiniam darbui, o būtent: 2012 m. balandžio 20 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai pažeidęs asmens būsto neliečiamumą ir įsibrovęs į kitų žmonių gyvenamąjį namą, panaudojęs fizinę jėgą prieš V. B., jėga suėmęs už drabužių išsivedė iš namo, įsodino į automobilį, nuvežė į A. M. individualiosios įmonės gyvulių fermą, esančią (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai privertė dirbti tam tikrą darbą – mėšlo išvežimo (šalinimo) darbus.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą jam nutraukti arba priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų teismų nuosprendžių priėmimą.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliaciniame skunde išdėstytus išsamius argumentus, neištaisė šiurkščios baudžiamojo proceso teisės normų taikymo klaidos, kurią padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. baudžiamosios bylos A. M. (duomenys neskelbtini) nenutraukė, nors konstatavo, jog tam, kad būtų pradėtas, o pradėtas būtų vykdomas, ikiteisminis tyrimas dėl BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (kuri priskiriama privataus kaltinimo bylų procesui), turi būti prokuroro reikalavimas, o šiuo atveju, nors toks prokuroro reikalavimas ir buvo, jis neatitiko teismų praktikoje ir generalinio prokuroro patvirtintose rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir registravimo tvarkos įtvirtintų reikalavimų – nebuvo motyvuotai pagrįstas, todėl baudžiamoji byla, kurioje dėl A. M. (duomenys neskelbtini) pagal BK 165 straipsnio 1 dalies atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas ir kaltinimas palaikomas prokuroro, netinkamai išreiškusio savo valią dėl tokio ikiteisminio tyrimo pradėjimo, turėjo būti nutraukta. Apeliacinės instancijos teismui šios klaidos neištaisius, atsižvelgiant į BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes remiantis nurodyto straipsnio dalimi ir punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas su pirmiau nurodytais argumentais iš esmės sutiko, tačiau nuoprendyje nurodė, jog nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas negalėjo būti nutrauktas, nes buvo pradėtas esant prokuroro reikalavimui, kuris, teismo nuomone, neturėjo būti motyvuotas, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja tiek įstatymo reikalavimams, tiek susiklosčiusiai teismų praktikai bei generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintoms rekomendacijoms dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos. Teismų praktikoje formuojama nuostata, kad prokuroro reikalavimas yra valinis sprendimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2011">2K-254/2011</a>, 2K-191/2013). Nurodoma, kad minėtose rekomendacijose nustatyta atskiro rašytinio dokumento (prokuroro reikalavimo) forma, iš kurios akivaizdu, jog jame turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nagrinėjamu atveju prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodžius, kad prieš V. B. padaryta nusikalstama veika, turi visuomeninę reikšmę, negalėjo būti laikomas atitinkančiu aukščiau išdėstytus reikalavimus, nes nurodymas „turi visuomeninę reikšmę“ nebuvo motyvuotas ir pagrįstas. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog V. B. dėl kokių nors aplinkybių (kurios pagal įstatymą būtų laikomos svarbiomis) negalėtų ginti savo tariamai pažeistų interesų privataus kaltinimo tvarka. Jis, kaip ir jo broliai, yra suaugę, veiksnūs, kurie neabejotinai esant jų teisių pažeidimui gali kreiptis į teismą ir ginti savo interesus savarankiškai, įstatyme nustatyta (privataus kaltinimo) tvarka. Nepaisant to, kad teisė ginti asmenis, kurie patys tinkamai tokių interesų apginti negali, yra prokuroro pareiga, o ne diskrecinė teisė, prokuroras visais atvejais turi laikytis įstatymo reikalavimų ir ne dėl visų (kiekvienos) veikų gali ikiteisminį tyrimą pradėti ir palaikyti jame valstybinį kaltinimą. Susiklosčius aptartai situacijai, nulemtai vidiniams tarpusavio interesų tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo prieštaravimams BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodytai veikai patenkant į BPK 407 straipsnio pateiktą veikų sąrašą, ikiteisminis tyrimas neturėjo būti vykdomas (o pradėtas turėjo būti nutrauktas), o nukentėjusysis tariamai savo pažeistus interesus galėjo ginti privataus kaltinimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad V. B. tokios savo teisės tinkamai įgyvendinti nebūtų galėjęs, todėl nekyla abejonių, jog jis galėjo sėkmingai dalyvauti privataus kaltinimo procese ir atlikti privataus kaltintojo funkcijas.
Pasak kasatoriaus, kaltinimas buvo pagrįstas išimtinai nukentėjusiojo ir jo brolių (kurie laikytini suinteresuotais liudytojais) parodymais, kurių vienareikšmiškai nepatvirtino jokie kiti surinkti įrodymai, o jo parodymus neva vertino kaip gynybinę paziciją, tą jis laiko šališkumu. Taip pat nuteistasis pažymi, kad liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai kito, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio fakto nenagrinėjo, o liudytojų parodymų tikrumą ir teisingumą grindė aplinkybe, jog nukentėjusysis nereiškė civilinio ieškinio. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikalauti žalos atlyginimo dėl prieš asmenį padarytos nusikalstamos veikos (pripažinus kaltu ir nuteisus dėl tokios veikos padarymo kaltą asmenį) galima nebūtinai baudžiamojo proceso tvarka. Teigiama, kad liko nepaneigta, jog nebūtinai siekis, kad kitas asmuo būtų nubaustas baudžiamąja tvarka, turi būti grindžiamas materialiniais tikslais. Kasatorius nurodo, kad jo ateičiai teistumo faktas neabejotinai sukeltų dideles neigiamas pasekmes, tą neva nukentėjusysis neabaejotinai suvokė. Nuteistasis teigia, kad šioje byloje nebuvo nustatytas nukentėjusiojo tikslas ir siekis, jog jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau nebuvo nustatytas ir jo (A. M. (duomenys neskelbtini)) tariamas tikslas įsibrauti į nukentėjusiojo būstą, o esant šioms aplinkybėms neįrodytomis, teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatoriaus manymu, išdėstytos aplinkybės rodo, kad byloje esantys duomenys nebuvo pakankami jo kaltės įrodymai, o atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai padaryta veika atitinka įstatyme numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis) ir jos buvimas kaltininko veiksmuose patvirtinamas teisiamajame posėdyje iširtų aplinkybių visuma. Pažeidus įvardytas teisės normas, teismai nagrinėjamu atveju netinkamai taikė BK straipsnius, reglamentuojančius bendrininkavimo rūšis ir formas, taip pat atsakomybę už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą (BK 165 straipsnio 1 dalis). Kasatorius teigia, kad nenustačius fakto, jog tarp bendrininkų buvo išankstinis susitarimas ir kad jie veikė tyčia, nepagrįstai buvo nuteistas už veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, padarymą bendrininkų grupe. Pasak nuteistojo, BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta veika jam inkriminuota išimtinai remiantis suinteresuotų asmenų (liudytojų – nukentėjusiojo brolių) parodymais, tokiems kaltinantiems parodymams suteikiant prioritetinę reikšmę prieš tiesinančius ir liudytojo A. P. duotus parodymus. Kasatorius nurodo, kad ši veika inkriminuota nenustačius būtinų objektyviosios ir subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių, kaltės klausimą išsprendus įvertinant subjektyvius liudytojų parodymus, tačiau vienareikšmiškai nenustačius fakto, jog jis turėjo tyčią įsibrauti į kito asmens būstą, ir tokio įsibrovimo tikslą. A. M. (duomenys neskelbtini) pažymi, kad dėl veikos, numatytos BK 147¹ straipsnio 1 dalyje, jo kaltė neįrodyta ir dėl šios veikos jis išteisintas, todėl, pasak kasatoriaus, galima teigti, jog buvo paneigtas ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, tikslas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 165 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nusikalstamos veikos padarymo tikslas neįvardijamas, todėl nereikalauja įrodinėjimo, tačiau, teismai neva turėjo atsižvelgti į aplinkybių visumą, o būtent, kad tariamai veika padaryta dienos metu, nukentėjusiajam kartu su broliais esant namuose. Kasatorius teigia, kad tokiu atveju tariamo patekimo į nukentėjusiojo būstą faktui esant žinomam ir akivaizdžiam, tiek jam, tiek nukentėjusiajam akivaizdžiai turėjo būti padaryta išvada, jog nusikalstama veika nesant tolesnio tikslo, kurio realizavimui buvo reikalingas svetimo būsto neliečiamumo pažeidimo padarymas (kaip priemonės kitam tikslui pasiekti), negali būti konstatuota ir jo kaltė pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažymėta, kad byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus ir kasatoriaus kaltę dėl veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius nurodo, kad teismai visiškai nepagrįstai laikė tinkamais liudytojų A. B. ir M. K., kurie įvykio nematė, parodymus bei byloje esančias nuotraukas, kurios tik patvirtina faktą, jog įvykio dieną durų užraktas B. namuose buvo sugadintas, tačiau neįrodo, kad jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorius laiko, kad nei objektyvioji, nei subjektyvioji nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, pusė nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, todėl apkaltinamasis nuosprendis dėl jo negalėjo būti priimtas ir esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat skunde teigiama, kad teismai neatskleidė subjektyviųjų bendrininkavimo požymių: kasatoriaus susitarimo su tėvu A. M. (duomenys neskelbtini) daryti nusikalstamą veiką bei tyčios bendrumo. Kasatorius teigia, kad bendrininkavimo objektyvieji požymiai nustatyti remiantis vien tuo, kad neteisėti veiksmai prieš V. B. buvo atlikti kartu su kitu nuteistuoju, t. y. jo tėvu, bei šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad: 1) jis (A. M.), darydamas nusikalstamą veiką kartu su tėvu veikė bendra tyčia – nebuvo jokių argumentų, konstatuojančių veikos bendrumą, bendrą susitarimą; 2) nagrinėjamu atveju jis atliko kokius nors veiksmus, kuriais būtų ketinęs įsibrauti į nukentėjusiojo namus; 3) buvo susitarimas išlaužti nukentėjusiojo namo duris bei išsivežti jį į fermą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas kito nuteistojo A. M. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkino iš dalies, – dėl nusikalstamos veikos sutapties ir bausmės bendrinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. M. (duomenys neskelbtini) veika buvo padaryta turint vieningą sumanymą, todėl jo padarytos veikos sudaro idealiąją sutaptį. Teismo požiūriu kasatorius bei jo tėvas veikė bendrininkų grupe, kai neteisėtai įsiveržė į nukentėjusiojo namus ir prievarta liepė dirbti savo gyvulių fermoje, tačiau jis (kasatorius) dėl BK 147¹ straipsnio 1 dalies minimos veikos buvo išteisintas. Todėl kasatoriui kyla klausimas, kaip galima veikti bendrininkų grupe, turint vieną tikslą, kurį sieja bendra tyčia, jeigu yra pripažinta, kad su tolimesne veika – neteisėtu privertimu dirbti – jo veiksmai neturėjo nieko bendra. Nuteistasis teigia, kad teismai nenurodė, kada neva nutrūko nuteistųjų bendrininkavimas, nebuvo nustatytas ir jo atsisakymas nuo likusios veikos, todėl esant tokiai situacijai pagrįstai mano, jog teismai neteisingai įvertino, kad jis ir jo tėvas veikė bendrininkų grupe. Skunde pažymėta, kad teismas nepgrindė šio savo sprendimo jokiais argumentais, nenurodė nei bendros tyčios momento, nei bendro nuteistųjų susitarimo, taip pat iš teismų sprendimų neaišku, kada ir kaip toks bendrininkavimas pasibaigė. Be to, padarytoms veikoms sudarant idealiąją sutaptį, bendrininkavimas tik viename iš tokių veikų padarymo epizode negalimas, nes nusikalstamas veikas jungia vieninga tyčia. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir į tai, kad bendrininkavimas remiantis įstatymu yra laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl lemia griežtesnės baudžiamosios atsakomybės taikymą asmeniui, priimti teismų sprendimai negali būti laikomi teisėtais, nes nepagrįstai sunkina jo (A. M. (duomenys neskelbtini)) padėtį.
Apibendrinant kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę –kriminalinę bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kasatorius pažymi, kad, atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, baudžiamoji atsakomybė jam buvo pritaikyta akivaizdžiai netikslingai ir neteisėtai. Iš skundžiamų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, nors ir išdėstė bylos faktines aplinkybes ir pacitavo teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su BK 24 straipsnio bei BPK 409 straipsnio taikymo sąlygomis. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai minėtą nusikaltimą grindė abejonėmis ir prielaidomis, nepateikė išsamios surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato, neanalizavo situacijos dėl ikiteisminio tyrimo dėl veikos, patenkančios į privataus kaltinimo bylų sąrašą vykdymo bendra tvarka teisėtumo. Todėl kasatorius daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, pažeidė ir netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas ir dėl to byla negalėjo būti teisingai išspręsta. Atsižvelgiant į tai, skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, todėl turi būti panaikinti ir baudžiamoji byla jam (A. M. gim. (duomenys neskelbtini)) nutraukta.
Atsiliepimu į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. M. prašo jį atmesti. Atsiliepime pateikiami išsamūs teisiniai argumentai. Prokuroras pažymi, kad su nuteistojo kasaciniu skundu nesutinka, laiko, kad jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėti ir pagrįsti.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai išvadą dėl kasatoriaus kaltumo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį padarė be jos kaltę patvirtinančių įrodymų, išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė spėjimais ir prielaidomis, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Šie argumentai nepagrįsti. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio matyti, kad skundžiami nuosprendžiai grindžiami byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuosprendžiuose išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir neprieštaringi. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darydamas yra išimtinė teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, kurie teismui nėra privalomi.
Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad, jo nuomone, ikiteisminis tyrimas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį pradėtas nepagrįstai, nes byloje esantis prokuroro reikalavimas yra nemotyvuotas.
Nors ir būdami lygūs įstatymui, ne visi nukentėjusieji turi lygias galimybes ginti savo interesus. Subjektyvios ir objektyvios priežastys lemia atvejus, kuriais asmenys negali arba negali visa apimtimi ginti savo teisių ir teisėtų interesų. Todėl baudžiamasis procesas numato atvejus, kai nukentėjusiojo teisių gynimas nėra vien tik jo paties dispozityvi teisė ir tik jo privatus interesas. Jei asmuo objektyviai negali ginti savo teisių, jo teisių gynimas laikomas valstybės priederme arba viešuoju interesu. Tokiu atveju tinkamo teisinio proceso garantija yra Konstitucijos inter alia 118 straipsnyje įtvirtintas prokuroro institutas (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 15 d., 2006 m. sausio 6 d. nutarimai).
Kasatorius mano, jog prokuroras nepagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl V. B. neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo, nes nenustatyta, jog ši nusikalstama veika (numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje) turi visuomeninę reikšmę. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 6 d. nutarime „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“ konstatuojamosios dalies III skyriaus 15.2 punkte nurodyta, kad „BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 9 d. redakcija) vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nuknetėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas“.
Prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2007">2K-67/2007</a>, 2K-375/2008, 2K-423/2009, 2K-178/2010, 2K-615/2011).
Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. balandžio 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 55-1-00188-12 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 147¹ straipsnio 1 dalyje (dėl nukentėjusiojo V. B. išnaudojimo priverstiniam darbui). 2012 m. spalio 29 d. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras K. V., vadovaudamasis BPK 407, 409 straipsniais, priėmė reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 409 straipsnio 1 dalies tvarka) pagal BK 165 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo V. B. atžvilgiu. Kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, prokuroro pareiga dalyvauti procese nepriklauso nuo to, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas. Tokiu atveju baudžiamasis persekiojimas pradedamas nepriklausomai nuo nukentėjusiojo valios išreiškimo ir tampa prokuroro pareiga (BPK 167 straipsnis). Nusikalstama veika tampa reikšminga ne tik nukentėjusiajam asmeniui, bet pažeidžia ir platesnės visuomenės dalies interesus, todėl ir baudžiamasis procesas dėl šios veikos išeina iš privataus kaltinimo įtakos ribų.
Šioje baudžiamojoje byloje prokuroras motyvuotu procesiniu dokumentu nustatęs, kad A. M. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje, turi visuomeninę reikšmę, t. y. konstatavęs BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytą aplinkybę, pagrįstai dėl šios veikos pradėjo ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką netgi prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą neišreiškimas nėra vertinamas kaip esminis BPK pažeidimas, esant situacijai, kai tas pats asmuo toje pačioje byloje kaltinamas dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, iš kurių viena – privataus kaltinimo veika, ir, atsižvelgiant į jų pobūdį, kai tų veikų tyrimai yra glaudžiai susiję, nuo vienos veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklauso kitos nusikalstamos veikos atskleidimas ir įrodinėjimas. Aplinkybės, kad dvi veikos (numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje) buvo padarytos prieš vieną nukentėjusį asmenį, jos tarpusavyje buvo glaudžiai tarpusavyje susijusios, padarytos per trumpą laiko tarpą, taip pat buvo įvertintos kaip BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93/2010">2K-93/2010</a>, 2K-258/2014). Nukentėjusiojo asmens teisinė padėtis gali lemti padarinius visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai, kurių reikšmingumas lemia juos sukėlusios nusikalstamos veikos visuomeninę reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2013">2K-171/2013</a>).
Taigi privataus kaltinimo kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos padarymas kartu su BK 1471 straipnsio 1 dalyje numatyta veika jau rodo veikos didesnį pavojingumą ir jos visuomeninę reikšmę. Darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Dėl BK 165 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius neigia, jog jis atliko kažkokius aktyvius veiksmus įsibraunat į nukentėjusiojo V. B. būstą ir taip padarė veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)). prieš savininko V. B. valią įsibrovė į jo gyvenamąjį namą. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)). atvykus prie V. B. namų, jo gyvenamojo namo durys buvo užrakintos. Tuomet jie įsakmiai keletą kartų liepė jam atidaryti duris, o jų neatidarius, jas tiesiog išspyrė koja. Taip nuteistieji A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), neturėdami savininko leidimo, savavališkai, tyčia, jėga šalindami kliūtis pateko į gyvenamosios patalpos vidų. Šias bylos aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo V. B., liudytojų J. B., M. B., M. K., A. B. parodymai, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas.
Dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamas veikas
Kasatorius taip pat neigia ir tai, kad teismai neatskleidė A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, t. y. susitarimo veikti bendra tyčia.
BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014). Kitaip tariant, bendrininkavimas yra objektyviai ir subjektyviai suderinti veiksmai, kai visi bendrininkai ne tik kad faktiškai veikia kartu, bet ir suvokia veikantys bendrininkų grupe ir darantys neteisėtus veiksmus. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.
Bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl Baudžiamasis kodeksas atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias aplinkybes arba kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Bendrininkų grupė kaip viena iš bendrininkavimo formų apibrėžta BK 25 straipsnio 2 dalyje. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) – požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, 2K-328/2014).
Kasatorius skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes, tvirtindamas, kad jie su savo tėvu A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaužti nukentėjusiojo gyvenamojo namo duris ir išvežti jį į fermą nebuvo susitarę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apie bendrininkų susitarimą sprendžiama ne tik iš jų parodymų, bet ir iš nustatytų jų bendrų (suderintų) veiksmų bei iš kitų bylos aplinkybių. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji kartu atvažiavo į V. B. namus, atliko suderintus įsibrovimo į jam priklausančias gyvenamojo namo patalpas veiksmus (išspyrė namo duris ir į V. B. namo vidų įėjo abu nuteistieji), matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė. Taigi darytina išvada, jog teismai nustatė, kad A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)). veikdami kartu, neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, išspyrę namo duris, kuriame gyvena V. B., J. B. ir M. B., įsibrovė į jų gyvenamąjį namą. Todėl šioje baudžiamojoje byloje jie visiškai pagrįstai buvo pripažinti bendrininkavę padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad kasatorius buvo išteisintas pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį, neduoda pagrindo teigti, jog kitos nusikalstamos veikos jis nepadarė bendrininkų grupe.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Olegas Fedosiukas
Aurelijus Gutauskas
