A. K. pagal BK 271¹ str., 139 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01054-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.3.2.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis – A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 271¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 139 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį, A. K. atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. K. pagal 2711 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, pažeisdamas statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, būtent – Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnio 4 ir 5 punktų reikalavimus („šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą; suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai“), būdamas ŽŪB „D.“ pirmininku, tinkamai neprižiūrėjo žolės miltų agregato pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), todėl 2010 m. liepos 25 d. 17.54 val., šiam pastatui sugriuvus, žuvo J. H. ir buvo sunkiai sutrikdyta K. F. sveikata (padaryti daugybiniai galvos, pečių, nugaros, kojų ir rankų odos nubrozdinimai, kairės plaštakos III ir V pirštikaulio lūžimai, kryžkaulio, kairio klubakaukio ir abiejų gaktikaulių lūžimai, dubens sąvaržos praskyrimas, dubens žiedo vientisumo pažeidimas) bei sunkiai sutrikdyta T. A. sveikata (padaryti plaučių sumušimas su išsivysčiusiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, gaktinės sąvaržos išsiskyrimas, dešinio klubikaulio sparno skeveldrinis lūžimas, kairio gaktikaulio šakos skeveldrinis lūžimas, kryžkaulio lūžimas ir dėl to suardytas dubens žiedo vientisumas).

Be to, A. K. pagal BK 139 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, pažeisdamas statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, būtent – Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnio 4 ir 5 punktų reikalavimus („šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą; suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai“), būdamas ŽŪB „D.“ pirmininku, tinkamai neprižiūrėjo žolės miltų agregato pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), todėl 2010 m. liepos 25 d. 17.54 val., šiam pastatui sugriuvus, buvo nesunkiai sužalota M.–M. B. (padarytas kairio žastikaulio lūžimas su dislokacija), M. V. (padaryti lengvas galvos smegenų sukrėtimas, kairio žastikaulio viršgumbrinis lūžimas, daugybiniai kūno nubrozdinimai, muštinė–plėštinė kairės plaštakos, dešinės alkūnės, kairio kelio bei kairės blauzdos žaizdos), O. P. (padaryti daugybiniai odos nubrozdinimai kūne, kairės plaštakos ir dešinės čiurnos sumušimas, dešinės blauzdos plėštinė žaizda), M. A. (padaryti nubrozdinimai dešinėje rankoje, II-III-IV juosmeninių slankstelių kompresiniai lūžiai), B. P. (padaryti nubrozdinimai kūne, kairės šlaunies sumušimas, poodinės kraujosruvos krūtinės ląstoje, sprando raiščių patempimas, krūtinės ląstos kairės pusės VIII-IX šonkaulių lūžimai, trauminis dubens gaktinės sąvaržos išsiskyrimas, dešinio kryžmeninio klubo sąnario panirimas); taip dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo penkis asmenis.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai, turėję tiesioginės įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui.

Kasatorius pažymi, kad išteisinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka skundė prokuroras. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma pripažinti jį kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį. Nors pirmojo teismo posėdžio metu 2013 m. rugpjūčio 22 d. apeliacinės instancijos teismas nutarė byloje atlikti įrodymų tyrimą, tačiau neatlikus jokio procesinio veiksmo 2013 m. lapkričio 7 d. prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą – atsižvelgiant į tai, kad „bylos nagrinėjimo metu kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės pasikeitė“, kasatoriaus veiką iš BK 132 straipsnio 1 dalies, 137 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti pagal BK 271¹ straipsnio 1 dalį. Teismas šį prašymą patenkino. Taigi, neatlikus jokių papildomų teisminio įrodymų tyrimo veiksmų, kasatoriaus veika buvo perkvalifikuota į sunkesnį BK straipsnį, peržengtos apeliacinio skundo ribos ir taip esmingai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas bei kaltinamojo teisės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštarauja bylos medžiagai, yra pagrįsti subjektyviais samprotavimais apie nuosavybės ir panaudos teisės normas, nuosprendyje laisvai traktuojami kasatoriaus pagal priėmimo aktus priimtų pastatų pavadinimai.

Kasatorius tvirtina nepadaręs jam inkriminuotų nusikaltimų. Nelaimė, kurioje nukentėjo čekų turistai, įvyko 2010 m. liepos 25 d., apie 16.00-17.00 val. 2010 m. liepos 30 d. Kauno meteorologinės stoties pažymoje nurodyta, kad 2010 m. liepos 25 d., nuo 16.00-18.00 val. stebėtas liūties pobūdžio smarkus lietus ir škvalas, kurio metu vėjo greitis siekė 14 m/s, o vietomis galėjo būti ir stipresnis. 2011 m. balandžio 8 d. eksperto išvados 1.2 punkte nurodyta, kad škvalo metu virto gūsingo vėjo su liūtimi paveikta mūro siena, pastato griūties metu vėjo greitis galėjo būti artimas reglamentuojamam projektavimo normų. Taigi neatmestina galimybė, kad pastato mūro siena griuvo dėl nenugalimos gamtos jėgos ir dėl to niekas nėra kaltas. Be to, visi čekų turistai niekam neturėjo jokių pretenzijų ir laikė, kad dėl įvykusios nelaimės kalta audra. Minėtos eksperto išvados punkto ir nukentėjusiųjų nuomonės teismas neįvertino.

Be to, įvykis kilo Kauno r., (duomenys neskelbtini), kur nei kasatorius asmeniškai, nei ŽŪB „D.“ žemės ir pastatų nuosavybės ar naudojimosi teise neturėjo. Reorganizavus „P.“ paukštininkystės tarybinį ūkį, 1992 m. gegužės 1 d. priėmimo–perdavimo aktu kasatorius priėmė pastatus, kurie buvo (duomenys neskelbtini) ŽŪB „D.“ priklausanti ir naudojama žemė taip pat yra (duomenys neskelbtini), kuris nuo (duomenys neskelbtini) nutolęs trimis kilometrais. Šiais aplinkybes patvirtina ir byloje esantys dokumentai.

Tai, kad (duomenys neskelbtini) esantis pastatas kasatoriui nepriklausė ir jis juo nesinaudojo, patvirtino liudytojai ŽŪB „D.“ valdybos nariai, pajininkai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyventojai J. T., A. K., N. K., V. K., A. N., O. P., R. R. Taip pat byloje apklaustas liudytojas Z. J. nežinojo, kam priklausė sugriuvęs pastatas. Kauno savivaldybės darbuotoja liudytoja J. V. parodė, kad ji archyvuose nerado jokių dokumentų, kam priklausė sugriuvęs pastatas ir žemė (duomenys neskelbtini). Liudytojai H. Z., P. G. ir R. Z., taip pat nežinoję, kam priklausė (duomenys neskelbtini) sugriuvęs pastatas, padarė prielaidą, kad iki 1993 m. juo galėjo naudotis kasatorius, nes apie tai jiems keletą kartų yra kalbėjęs (duomenys neskelbtini) seniūnas J. P. Šis liudytojas teisme paaiškino, kad iki 1994 m. sugriuvęs pastatas (duomenys neskelbtini) priklausė kasatoriui ir kad jis tai žino iš žmonių kalbų. Taigi nurodytas aplinkybes J. P. sužinojo iš H. Z. ir P. G. kalbų, o šie – iš J. P. kalbų.

Teismo nuosprendžio motyvuose šių liudytojų parodymai nebuvo aptarti. Kitų dokumentų ar liudytojų parodymų byloje nėra. Kasatorius buvo pripažintas kaltu remiantis teismo samprotavimais apie nuosavybės teisės institutą, kad jis galėjo naudotis tuo pastatu, nes šis buvo įvairiai vadinamas, kad sutampa pastatų 1992 m. inventorizacinis įkainojimas. Taigi teismas vienu sakiniu paneigė visų liudytojų, kurie patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) kasatorius jokio pastato neturėjo, parodymus, netinkamai ir subjektyviai įvertino rašytinius dokumentus ir nuosprendį grindė iš esmės vieno liudytojo (duomenys neskelbtini) seniūno J. P. parodymais.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad po „P.“ paukštininkystės tarybinio ūkio išdalijimo (duomenys neskelbtini) buvęs pastatas liko be priežiūros. Juo, kaip bešeimininkiu turtu, turėjo pasirūpinti (duomenys neskelbtini) seniūnija ir jos seniūnas J. P. Dėl to teismas jo parodymus turėjo vertinti ypač kritiškai, nes už bešeimininkio turto nepriežiūrą atsakomybė kyla asmeniškai seniūnui. Tai, kad pastato technine būkle turėjo rūpintis seniūnija, rodo ir tas faktas, jog po nelaimės pastato likučius ir aplinką sutvarkė seniūnija. Nesuprantama ir teismo išvada, kad iki įvykio pastato priežiūra turėjo rūpintis kasatorius, o po nelaimės (duomenys neskelbtini) seniūnas. Apie įvykusią nelaimę kasatorius sužinojo iš sūnaus ir kartu su kitais kaimo gyventojais suteikė pagalbą nukentėjusiesiems. Teismo išvada, kad tai yra dar vienas nuteistojo kaltės įrodymas, ciniška ir rodo jo neobjektyvumą.

Apibendrindamas kasatorius daro išvadas, kad byloje buvo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai, kai neatlikus jokių teisminio tyrimo veiksmų, kaltinimas buvo pakeistas į sunkesnį, kai nagrinėjant bylą buvo peržengtos apeliacinio skundo ribos, vienašališkai, vadovaujantis išankstine nuomone, jog kasatorius yra kaltas, netinkamai įvertinti bylos dokumentai ir liudytojų parodymai. Taip buvo pažeisti BPK reikalavimai, nuteistojo teisės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltinimo pakeitimo apeliacinės instancijos teisme (BPK 255, 256 straipsniai)

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Taigi bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, 256 straipsniai), paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai.

Bylos duomenimis, kaltinimas, nurodytas kaltinamajame akte, A. K. buvo pateiktas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį. Pagal šį kaltinimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliaciniu skundu prokuroras, be kita ko, prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. pripažinti kaltu padarius kaltinamajame akte nurodytus nusikaltimus. Tačiau, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prokuroras pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą A. K. Nors šiame prašyme ir nurodyta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės iš esmės pasikeitė, tačiau iš šio prašymo turinio matyti, kad kaltinimo pakeitimas susijęs ne su iš esmės pasikeitusiomis faktinėmis nusikalstamų veikų aplinkybėmis, o su veikų perkvalifikavimo pakeitimu, t. y. prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą veikas, pirminiame kaltinime kvalifikuotas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 2 dalį, buvo prašoma kvalifikuoti pagal BK 271¹ straipsnio 1 dalį (dėl veikos, kaltinamajame akte kvalifikuotos pagal BK 139 straipsnio 2 dalį, kaltinimo nebuvo prašoma keisti). Tiek kaltinamajame akte, tiek prašyme pakeisti kaltinimą nurodytų nusikalstamų veikų faktinis kaltinimo pagrindas (neveikimas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnio 4 ir 5 punktų reikalavimus prižiūrint žolės miltų agregato pastatą, sukėlęs padarinius žmonių sveikatai ir gyvybei) nesikeitė. Nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 2 dalį, prašyme pakeisti kaltinimą buvo apjungtos ir kvalifikuotos kaip viena nusikalstama veika, atitinkanti BK 271¹ straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos požymius. Taigi prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą buvo susisiejęs tik su nusikalstamų veikų kvalifikavimo (kaltinimo teisinio pagrindo) pakeitimu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą sunkesnė nusikalstama visų pirma yra veika, už kurią baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę bausmę. Tačiau galimi atvejai, kai, tik atsižvelgus į baudžiamųjų įstatymų sankcijas, iš karto vienareikšmiškai negalima pasakyti, kuris iš baudžiamų įstatymų yra lengvesnis ar sunkesnis. Tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje. Antai BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta arešto bausmė arba laisvės atėmimas iki ketverių metų, 137 straipsnio 2 dalies sankcijoje – laisvės atėmimas iki penkerių metų, o pagal 271¹ straipsnio 1 dalį baudžiama bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Nors BK 271¹ straipsnio 1 dalyje yra daugiau alternatyvių bausmių rūšių, palyginti su numatytomis BK 132 straipsnio 1 dalies ir 137 straipsnio 2 dalies sankcijose, tačiau BK 271¹ straipsnio 1 dalyje maksimali laisvės atėmimo riba yra griežtesnė (iki šešerių metų laisvės atėmimo) nei pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 2 dalį. Tokiais kaip šis atvejais pagal kasacinio teismo praktiką klausimas dėl griežtesnio ar švelnesnio baudžiamojo įstatymo gali būti išspręstas tik priimant galutinį sprendimą, atsižvelgus į konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės parenkant bausmės dydį ir rūšį. Skiriant laisvės atėmimo bausmę, jeigu atsižvelgiant į šias aplinkybes kaltininkui gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios įstatymo sankcijoje numatytos ribos, įstatymas, kurio sankcijoje nustatyta minimali bausmė yra švelnesnė, laikytinas švelnesniu kaltininkui ir jo veika kvalifikuojama bei bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2010, 2K-206/2012, 2A-7-4/2014). Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, kilusius padarinius (sunkius dviejų nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymus ir vieno iš jų žūtį), lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, teismo argumentus dėl bausmės rūšies A. K. parinkimo iš galimų alternatyvių bausmių, galima daryti išvadą, kad prokuroro prašymas perkvalifikuoti BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas pagal BK 271¹ straipsnio 1 dalį reiškė prašymą nuteisti A. K. pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą patenkino ir bylą nagrinėjo taip pat ir pagal pakeistą kaltinimą.

Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Teismų praktikoje šiuo klausimu pažymima, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008, 2K-7-614/2011). Jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.

BPK 255, 256 straipsniuose įtvirtintos nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-499/2010). Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, 111 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tokių nuostatų turi būti laikomasi ir dėl apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Vadinasi, atsižvelgiant į aktualią šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, galima daryti išvadą, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, nepanaikina teismo teisės ir pareigos savo iniciatyva ar atitinkamų proceso dalyvių prašymu keisti veikos kvalifikavimą tiek pagal lengvesnį, tiek pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą, nors apeliaciniame skunde to ir nebuvo prašoma, jeigu laikomasi įstatyme nustatyto reikalavimo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinant teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kaltinamajam A. K. ir kitiems proceso dalyviams buvo iš anksto pranešta apie kaltinimo pakeitimo galimybę, t. y. veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, teismo priimtoje nutartyje suformuluotas kitas kaltinimas. Laikantis BPK 255 ir 256 straipsnio 2 dalies reikalavimų, A. K. ir jo gynėjui buvo sudaryta galimybė su pakeistu veikų kvalifikavimu susipažinti, dėl pakeisto kaltinimo A. K. davė paaiškinimus, dalyvavo baigiamosiose kalbose, jam suteiktas paskutinis žodis. Iš apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas jokių prašymų atlikti įrodymų tyrimą, susijusį su kaltinimo pakeitimu, nepareiškė. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. K. veika kvalifikuota pagal BK 271¹ straipsnio 1 dalį, proceso dalyviams netapo staigmena.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. K. buvo tinkamai pranešta apie pakeisto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, jis turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Kolegija daro išvadą, kad, priimant apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo A. K. nuteistas pagal naują kaltinimą, nebuvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos kvalifikavimo keitimo tvarka.

Dėl BK 271¹ straipsnio 1 dalies, 139 straipsnio 2 dalies taikymo ir kasacinio skundo ribų

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame taip pat nurodyti teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo neteisingai įvertintų įrodymų, nustatytų faktinių įvykio aplinkybių ir tuo pagrindu netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo argumentuojami ne konkrečiais BPK ar BK normų pažeidimais, o pateikiant savą įrodymų vertinimo versiją bei neigiant teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, kad sugriuvęs pastatas, esantis Kauno r., (duomenys neskelbtini), priklausė ŽŪB „D.“ ir kad šios bendrovės pirmininkas A. K., neužtikrinęs tinkamos statinio techninės priežiūros, atsakingas už dėl pastato griūties kilusius padarinius (sunkius, nesunkius nukentėjusiųjų sužalojimus bei vieno iš jų žūtį).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindai – netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis), taip pat kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribos – teismų sprendimų patikrinimas teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) suponuoja, jog kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas patikrina tai, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, ar pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Vien tai, kad teismai bylos įrodymus įvertino ir tuo pagrindu nustatė faktus ne tokius, kaip to norėtų proceso dalyviai, dar nereiškia teisės pažeidimo.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertinama pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai vertino faktinius bylos duomenis, tačiau teismų sprendimų turinys rodo, kad būtent apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas, įrodymais paremtas išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, ar pagal jas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas nurodė žemesnės instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, iš naujo įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstydamas motyvus, paaiškinančius, kodėl atmeta arba kitaip nei pirmosios instancijos teismas juos vertina.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jiems keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys, 304-307 straipsniai), o teismo išvados – bylos medžiagą Šios išvados pagrįstos išsamiu įrodymų visumos vertinimu, pašalina byloje iškilusius įrodymų prieštaravimus, atitinka tiek CK normų dėl nuosavybės teisės į turtą atsiradimo momento aiškinimą, tiek BK 271¹ straipsnio 1 dalies, 139 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygas.

Kasaciniame skunde nurodyti kasatorių teisinantys liudytojų J. T., A. K., N. K., V. K., A. N., O. P., R. R. parodymai teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis ir prieštaraujantys kitų įrodymų visumai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat išsamiai kitų bylos duomenų kontekste išanalizuoti ir įvertinti visi reikšmingi rašytiniai bylos duomenys, tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su sugriuvusio pastato perdavimu ir jo priklausomybe ŽŪB „D.“ (1992 m. gegužės 1 d. (duomenys neskelbtini) turto perdavimo–priėmimo aktas, (duomenys neskelbtini) gamybinio–technologinio komplekso (bendrovės) projektas, Kauno rajono (duomenys neskelbtini) ŽŪB ilgalaikio turto įvertinimas pagal 1999 m. balandžio 31 d. būklę, 2001 m. vasario 23 d. Kauno rajono policijos komisariato medžiaga ir kt.). Šių ir kitų bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad žolės miltų agregato pastatas (arba grūdų džiovykla, šieno daržinė) buvo perduotas ŽŪB „D.“, kaip keitėsi šio pastato paskirtis ir pavadinimai bei kitos aplinkybės, sudariusios pagrindą pripažinti, kad sugriuvęs pastatas priklausė būtent ŽŪB „D.“, kurios pirmininkas A. K. buvo atsakingas už šio pastato eksploatavimą ir priežiūrą.

Deklaratyvūs bei prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai neatitinka bylos medžiagos, pagrįsti subjektyviais samprotavimais, kad teismas neįvertino daugelio liudytojų parodymų ir nuosprendį grindė iš esmės vieno liudytojo J. P. parodymais. Taip pat neatitinka tikrovės ir kasacinio skundo argumentas, kad A. K. nekaltas dėl kilusių padarinių, nes, anot kasatoriaus, pastato griūtis įvyko dėl gamtos stichijos (škvalo), t. y. nenugalimos jėgos (lot. force majeure), todėl niekas dėl to nėra atsakingas. Iš eksperto išvados Nr. 11-02/06-1 matyti, kad įvykio metu pastato, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), konstrukcijų būklė buvo artima suirimui (grėsė konstrukcijų griūtis joms netenkant stabilumo ir visai konstrukcinei sistemai virstant); pastato griūtį lėmė jo konstrukcijų būklė – jis sugriuvo šioms netekus stabilumo. Pastato griūties metu vėjo greitis siekė 14 m/s, o vietomis galėjo būti ir stipresnis, tuo tarpu vėjo greitis, kuris priimamas projektuojant pastatus griūties vietoje, yra 24 m/s. Taigi, pagal ekspertizės išvadą, pastatas nugriuvo ne dėl gamtos stichijos, o dėl to, kad nebuvo laikomasi statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, pastato griūties buvo galima išvengti, jeigu šių reikalavimų būtų laikytasi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių nei apeliacinės instancijos teismas išvadų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir konstatuoja, kad nustatant šioje byloje įrodinėtinas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas