Baudžiamoji byla Nr. 2K-23-976/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00708-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.11;
2.1.7.3;
2.3.6.3.1;
2.4.5.2.1;
2.1.2.12;
2.1.4.4.2.8;
2.3.2.2.8;
2.3.4.7;
2.3.4.6.2;
3.1.5.13 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį 1300 Lt (376 Eur) (10 MGL) dydžio bauda, 223 straipsnio 1 dalį 1040 Lt (301 Eur) (8 MGL) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutinė bausmė paskirta 2080 Lt (602 Eur) (16 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius civilinis ieškinys dėl 9124 Lt (2642 Eur) žalos atlyginimo atmestas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžiu R. P. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį pakeista: R. P. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. P. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2009 m. kovo 26 d., būdamas UAB „R“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (nuo 2002 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas to paties įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių (nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) reikalavimus, pagal kuriuos apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatų, pagal kurias uždarosios akcinės bendrovės visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus privalo saugoti 10 metų, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų už 2007 m. sausio 1 d.–2009 m. kovo 26 d. laikotarpį, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2007 m. sausio 1 d.–2009 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpį.
D. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisintas, ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti – jį išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų.
Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neteisėtai ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pačiam nuteistajam. Šis teismas nurodė, kad tai, jog dokumentų perdavimas iš tikrųjų buvo, nesant kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų, negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti dokumentų perdavimo fakto egzistavimą. Taigi teismas iš esmės nustatė, kad tik esant patikimiems įrodymams, kad R. P. visus UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė akcijų įgijėjui A. V., būtų galima laikyti, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta. Taip apeliacinės instancijos teismas iš esmės paneigė valstybės pareigūnų
(prokurorų) pareigą įrodinėti kaltinamojo kaltę ir laikėsi nuostatos, kad nuteistasis bus laikomas nekaltu tik tada, jeigu bus surinkti tai patvirtinantys įrodymai. Tačiau pagal susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmuo gali būti pripažintas kaltu tik tada, kai egzistuoja neabejotini kaltės įrodymai.
Be to, pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas vien prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog R. P. neišsaugojo UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, grindė tuo, kad UAB „R“ apskaitą tvarkanti UAB „S&J Interna“ 2009 m. kovo 24 d. buhalterinės apskaitos dokumentus (18 segtuvų) perdavė R. P. ir kad ikiteisminio tyrimo metu A. V. nurodė matęs tik vieną UAB „R“ segtuvą. Tačiau, nuteistojo manymu, UAB „S&J Interna“ 2009 m. kovo 24 d. atliktas buhalterinių dokumentų perdavimas jam negali būti laikomas nusikalstamu ar pagrindžiančiu jo kaltę pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vieninteliu įrodymu – A. V. parodymais, kad šis matė perduodamą tik vieną UAB „R“ dokumentų segtuvą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal A. V. parodymus, segtuvas ir kiti dokumentai buvo perduodami ne jam, bet Ž. M.. Tuo tarpu Ž. M. bylos nagrinėjimo metu teigė, kad UAB „R“ jis nežino, A. V. nepažįsta ir nėra dalyvavęs jokiame sandoryje dėl įmonės pirkimo. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas A. V. parodymus vertino kaip teisingus ir pagal juos sprendė, kad jis matė absoliučiai visus R. P. perduodamus buhalterinius dokumentus. Tačiau, kasatoriaus įsitikinimu, byloje nėra jokių papildomų įrodymų, galinčių pagrįsti šių prielaidų teisingumą – nėra net UAB „R“ dokumentų priėmimo perdavimo akto, iš kurio būtų matyti, kokie konkrečiai dokumentai buvo perduodami. Teismas neįvertino, kad A. V. buvo UAB „R“ naujasis vienintelis akcininkas bei vadovas, todėl jis galėjo būti suinteresuotas netinkamą UAB „R“ valdymą perkelti būtent kitų asmenų (pavyzdžiui, R. P.) atsakomybėn. Taigi kasatoriaus kaltė buvo grindžiama ne konkrečiais byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis, išvestomis iš A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Prielaidomis grindžiamas kaltinimas negali būti laikomas pagrįstu ir asmuo negali būti pripažintas kaltu pagal išvestinius bei neįrodytus teiginius. Byloje nesant akivaizdžių ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių jo veiksmus, kuriais buvo neišsaugoti UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl jo apkaltinamasis teismo nuosprendis negalėjo būti priimtas.
Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas apskritai negalėjo remtis A. V. parodymais, nes jis nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos duomenų matyti, kad A. V. nebuvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu – buvo remiamasi jo parodymais, duotais visiškai kito proceso metu (proceso Nr. 1-40-1-1330-2010-3), kurie buvo perrašyti iš M. R. kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-00130-10. Taigi kaltinimas R. P. buvo grindžiamas A. V. parodymais, kurie nebuvo gauti teismo posėdžių ir ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo gauti visiškai kito, nesusijusio su nagrinėjama byla, ikiteisminio tyrimo metu ir buvo perrašyti ne iš A. V. žodžių, bet iš antrinio dokumento – 2011 m. balandžio 27 d. kaltinamojo akto. Dėl to A. V. parodymais negalima grįsti kaltinimo R. P. (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Kadangi kaltinimas R. P. buvo grindžiamas vieninteliu įrodymu – A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teismas negalėjo dėl jo priimti apkaltinamojo nuosprendžio nesant kitų objektyvių ir neabejotinai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.
Kasatorius pažymi, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Apskaitos dokumentų neišsaugojimas, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Naujieji UAB „R“ vieninteliai akcininkai bei vadovai (A. V., vėliau – R. S.), sudarydami bendrovės akcijų pirkimo pardavimo sutartis, privalėjo žinoti apie jiems, kaip bendrovės vadovams, tenkančias pareigas bei baudžiamąją atsakomybę už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kiekvienas asmuo, įsigyjantis kitos bendrovės akcijų, turi būti pakankamai apdairus ir rūpestingas, kad užsitikrintų, jog yra gavęs visus įsigyjamos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Aplinkybė, kad naujieji UAB „R“ vieninteliai akcininkai bei vadovai (A. V., vėliau – R. S.) nereiškė pretenzijų ir reikalavimų, susijusių su UAB „R“ buhalterinės apskaitos tvarkymu bei perduotais ar neperduotais dokumentais, paneigia bet kokius kaltinimus kasatoriui dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ar neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų.
Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui. Visuotinis akcininkų susirinkimas turi būti sušauktas kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). UAB „R“ visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu būtų patvirtinta 2009 metų finansinių ataskaitų rinkinys, turėjo būti sušauktas iki 2009 m. balandžio 30 d. Tai reiškia, kad R. P., visas UAB „R“ akcijas pardavęs A. V. 2009 m. kovo 23 d., tuo metu dar neturėjo pareigos organizuoti finansinės atskaitomybės patvirtinimo. Tuo tarpu iš bylos matyti, kad kasatorius, kaip UAB „R“ tuometinis akcininkas ir vadovas, suorganizavo bendrovės finansinių ataskaitų patvirtinimą gerokai anksčiau nei nustatyta įstatymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad R. P., prieš parduodamas UAB „R“ akcijas, siekė atlikti ir atliko netgi daugiau buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų, nei jam priklausė pagal įstatymą. Jeigu kasatorius būtų siekęs neišsaugoti ir naujajam akcininkui A. V. neperduoti bendrovės buhalterinių dokumentų, jis nebūtų anksčiau, nei reikalauja įstatymai, organizavęs UAB „R“ 2009 metų finansinės atskaitomybės dokumentų parengimo ir patvirtinimo, tai taip pat paneigia išvadą dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nustato pareigą saugoti bendrovės buhalterinius dokumentus tik bendrovės vadovui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasatoriui pareiga saugoti UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus pasibaigė tą pačią dieną, kai jis nustojo būti UAB „R“ vadovu. R. P., kaip bendrovės vadovo, pareigos baigėsi 2009 m. kovo 26 d., todėl nuo nurodytos datos pareiga saugoti UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus perėjo naujajam bendrovės vadovui A. V.. Įstatymai nenustato pareigos buvusiam bendrovės vadovui saugoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl būtent naujieji bendrovės vadovai turėtų prisiimti atsakomybę už neišsaugotus UAB „R“ apskaitos dokumentus.
Pasak kasatoriaus, byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad jis neišsaugojo UAB „R“ buhalterinių dokumentų, o visos byloje esančios abejonės ir prieštaravimai, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turėtų būti vertinami jo naudai. Byloje nenustatyta, kad pas kasatorių būtų pasilikęs bent vienas UAB „R“ buhalterinis ar kitoks dokumentas. Tai paneigia bet kokias prielaidas, kad kasatorius neperdavė visų ar dalies buhalterinių dokumentų bendrovės akcijų įgijėjams.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo nuteistojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokurorė nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sutrukdė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas).
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. V. buvo kviečiamas atvykti į apklausą, tačiau neatvyko, o teismui buvo pateikti dokumentai dėl A. V. paieškos ir deklaruojamos gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu liudytojo A. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nebuvo perskaityti (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir jais teismas nesirėmė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Paneigdamas bei pripažindamas abejotinais nuteistojo R. P. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, A. V. neapklausė ir jo parodymų, duotų ikiteisminio bylos tyrimo metu, neperskaitė, tačiau A. V. parodymus teismas analizavo iš karto nuosprendyje. Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus.
Nuteistojo R. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis A. V. parodymais, nes jis nebuvo apklaustas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, be to, jis nebuvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu; ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo surinkti duomenys iš kitos baudžiamosios bylos, kuriais ir rėmėsi apeliacinės instancijos teismas grįsdamas savo išvadas dėl jo kaltės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtent šių reikalavimų laikymasis užtikrina teismų priimamų sprendimų pagrįstumą ir teisingumą. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Teismas pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais, teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis), taip pat apeliacinės instancijos teismo išvados, priimant nutartis ar nuosprendžius. Jeigu pirmosios instancijos teisme išnagrinėjami ne visi bylai reikšmingi įrodymai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio nuostatomis, pats atlieka įrodymų tyrimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012). Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamos situacijos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo apklausa (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punktas, taikomas kartu su šio straipsnio 1 dalimi, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys). Pažymėtina, kad vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą (pavyzdžiui, Rosin v. Estonia, no. 26540/08, judgment of 19 December 2013). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom [GC], nos. 26766/05 and 22228/06, judgment of 15 December 2011; Emen c. Turquie, no 25585/02, arr?t du 26 janvier 2010). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažintas galimybės rasti liudytoją nebuvimas, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo (pavyzdžiui, Gabrielyan v. Armenia, no. 8088/05, judgment of 10 April 2012; Bonev v. Bulgaria, no. 60018/00, judgment of 8 June 2006). Tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, būtina kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom [GC]).
Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepavyko apklausti A. V., todėl prie ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo pridėtas kaltinamasis aktas, o vėliau ir nuosprendis iš kitos baudžiamosios bylos, nes šiuose procesiniuose dokumentuose buvo užfiksuoti šio liudytojo parodymai, susiję su R. P. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad A. V. tikslinga apklausti kaip liudytoją, kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK, siekdamas išsiaiškinti, ar šiam asmeniui dar tebėra paskelbta paieška. Gauta informacija, kad paieška nutraukta 2013 m. sausio 17 d., nustačius A. V. gyvenamąją vietą Šiauliuose, Vytauto g. 124-3, vėliau (nuo 2013 m. vasario 4 d.) gyvenamoji vieta deklaruota Vilniuje, Gedimino pr. 24-40; adresas korespondencijai gauti nurodytas Vilniuje, A. V. Kojelavičiaus g. 50 (nakvynės namai). Teismas apie gautus duomenis informavo proceso dalyvius, tačiau klausimo, ar kviesti šį liudytoją į teismo posėdį, nesvarstė; duomenų, kad nurodytais adresais būtų siųsti šaukimai arba imtasi papildomų paieškos priemonių atsižvelgiant į nustatytų adresų pobūdį (Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute Vilniuje, Gedimino pr. 24-40, gyvenamąją vietą yra deklaravę keli tūkstančiai žmonių, o V. Kojelavičiaus g. 50 įsikūrę nakvynės namai), byloje nėra. A. V. teismo posėdyje nebuvo apklaustas. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas R. P. kaltę pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, teismo nuosprendyje nesirėmė A. V. parodymais, nurodytais kitoje baudžiamojoje byloje surašytame kaltinamajame akte.
Nuteistasis nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir jį apskundė apeliacine tvarka. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, R. P. tvirtino, kad šios nusikalstamos veikos nepadarė, nes visus įmonės dokumentus išsaugojo ir juos perdavė naujajam bendrovės savininkui A. V.. Šią aplinkybę, apelianto teigimu, patvirtino A. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis teigė gavęs UAB „R“ pažymėjimą ir kitus dokumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje liudytojo A. V. neapklausė, todėl jo parodymai liko nepatikrinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko ir A. V. parodymų teismo posėdyje taip pat nepatikrino. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai dėl R. P. kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, atsakydamas į pirmiau nurodytą apelianto argumentą, konstatavo, kad tokius nuteistojo argumentus paneigia A. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, pagal kuriuos, A. V. pasirašius ant lapų, R. P. perdavė Ž. M. segtuvą su kažkokiais UAB „R“ dokumentais, jis matė tik vieną segtuvą, kuriame buvo UAB „R“ pažymėjimas ir dar keli dokumentai, ir nematė, kad būtų perduodami kokie nors kiti šios įmonės dokumentai. Pasak šio teismo, liudytojo A. V. parodymai tik patvirtina, kad jis jokių UAB „R“ dokumentų negavo, o R. P. Ž. M. perdavė tik vieną segtuvą, o byloje nustatyta, kad pagal 2009 m. kovo 24 d. dokumentų perdavimo aktą S. K. perdavė R. P. 18 segtuvų su pirminiais 2006–2009 m. laikotarpio įmonės dokumentais. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. P. kaltei pagrįsti panaudojo A. V. parodymus, kurie nebuvo patikrinti pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Iš bylos duomenų galima spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas liudytojo A. V. parodymus laikė svarbiais, tačiau nesiėmė pakankamų priemonių, kad A. V. būtų apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Šios klaidos apeliacinės instancijos teismas ne tik kad neištaisė, bet padarė ir naujų BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir neištyręs pirmosios instancijos teismo netirtų aplinkybių, savo nuosprendyje paneigdamas vieną svarbiausių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad jis įmonės dokumentus perdavė naujajam įmonės savininkui, rėmėsi neleistinu, teisminio bylos nagrinėjimo metu nepatikrintu įrodymu. Pažymėtina, kad šis teismas niekaip nemotyvavo tokio A. V. parodymų panaudojimo, nors, kaip minėta, vienas iš apeliacinio skundo argumentų buvo susijęs su negalimumu remtis A. V. parodymais, ir nenurodė, dėl kokių priežasčių šio liudytojo neįmanoma apklausti teismo posėdyje. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, ir suvaržė įstatymų garantuotą R. P. kaip kaltinamojo teisę, įtvirtintą BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, pateikti klausimus kaltinimo liudytojui (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl to yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. P. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo nesvarstytini, nes, bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme, apeliacinio skundo argumentai dėl nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį turės būti nagrinėjami iš naujo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis, kuria R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
Rima Ažubalytė
