Dėl teisės normų, reglamentuojančių statinių statybą (rekonstrukciją) arti žemės sklypo ribos (ne)mažinant atstumo iki jos, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-267-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33667-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.2; 2.4.2.2; 3.2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovams N. K. ir R. K. dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo; išvadą byloje teikiančios institucijos – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių statinių statybą (rekonstrukciją) arti žemės sklypo ribos (ne)mažinant atstumo iki jos, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė pripažinti neteisėta ir panaikinti 2013 m. liepos 12 d. deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu atlikta šių pastatų teisinė registracija:

garažo (duomenys neskelbtini);

ūkinio pastato (duomenys neskelbtini);

pirties (duomenys neskelbtini),

taikant teisines pasekmes, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnyje.

Ieškovė nurodė, kad nuo 2004 m. yra 0,0761 ha ploto žemės sklypo sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), savininkė. Jos sklypas ribojasi su atsakovams nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Atsakovų žemės sklype yra jiems nuosavybės teise priklausantys pastatai: garažas, ūkinis pastatas ir pirtis su priestatu. Iki 2011 m. spalio šių statinių vietoje buvo 1988 m. statybos nedideli ūkio paskirties pastatai, kurių aukštis buvo 4,30 m. 2009 m. sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) užsakymu buvo atlikti visos bendrijos žemės sklypo kadastriniai matavimai ir paaiškėjo, kad atsakovų garažo kampas yra ant ieškovės žemės sklypo, t. y. visas statinys pastatytas nesilaikant normatyvinio atstumo nuo gretimo žemės sklypo. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, ieškovė atsakovams pasiūlė sutvarkyti savo statinį taip, kad jo padėtis žemės sklype atitiktų norminius reikalavimus, t. y. 3 metrų atstumą iki gretimo žemės sklypo ribos. Atsakovai tokiam reikalavimui neprieštaravo, tačiau, 2011–2012 m. atlikę šio pastato rekonstrukciją, iškėlė jį iki 6 metrų aukščio, be to, dalis stogo (pagal horizontalią projekciją) atsidūrė ieškovės žemės sklype. Garažo sienos kampas yra 0,38 m atstumu nuo ieškovės sklypo ribos, jo stogo konstrukcija – 0,59 m atstumu, jo ilgis (pagal horizontaliąją projekciją) virš ieškovės žemės sklypo – 1,45 m, pirties pastato kampas – 1,15 m nuo žemės sklypo ribos, jo stogo konstrukcija (pagal horizontaliąją projekciją) – 0,29 m. Jokių susitarimų ar ieškovės leidimų dėl galimos statybos, naudojant ieškovės žemės sklypą, duota nebuvo. Atsakovai savo pastatus rekonstravo pažesidami nustatytą teisinį tokių darbų reguliavimą, rekonstruoti pastatai negali būti laikomi teisėtais statybos proceso produktais, dėl to turi būti taikomos teisinės pasekmės, nustatytos CK 4.103 straipsnyje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog garažo stogo kampas yra virš ieškovei priklausančio žemės sklypo, taip pat dėl to, kad po civilinės bylos iškėlimo atsakovai išardė prie garažo pastatytą stoginę.

Byloje nustatyta, kad:

1986 m. liepos 21 d. Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 441p buvo leista statyti mūrinį garažą, ūkinį pastatą, pirtį, nugriaunant visus medinius pastatus, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pridedamojoje miesto plano ištraukoje nurodytoje vietoje;

1999 m. atsakovų žemės sklypo plane buvo atvaizduoti ginčo statiniai;

garažo, ūkinio pastato, pirties su priestatu kadastriniai duomenys užfiksuoti 1988 m., statybos pradžia nurodyta 1988 m., pabaiga – 2006 m.;

matininko 2005 m. rugpjūčio 18 d. parengtoje statinių išdėstymo schemoje garažo, ūkinio pastato, pirties aukštis pažymėtas 4,30 m, o pirties priestato – 6 m;

2013 m. liepos 10 d. parengtoje statinių išdėstymo schemoje garažo, ūkinio pastato, pirties aukštis pažymėtas 6 m, o pirties priestato – 5,76 m;

garažo sienos kampas yra 0,38 m atstumu nuo ieškovės sklypo ribos, o stogo konstrukcija šioje vietoje 0,59 m atstumu, jo ilgis (pagal horizontaliąją projekciją) virš ieškovės žemės sklypo – 1,45 m, pirties pastato kampas yra 1,15 m nuo žemės sklypo ribos, jo stogo konstrukcija (pagal horizontaliąją projekciją) – 0,29 m (nustatyta, remiantis rašytiniais įrodymais, ieškovės paaiškinimais bei atlikus vietos apžiūrą);

patikslinus ieškovei priklausančio žemės sklypo plotus, ieškovė iš valstybės gavo 11 kv. m, t. y. žemės sklypas padidėjo iš dešinės pusės 1,40 m, iš kairės – 1,78 m, o atstumai nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos iki ginčo statinių apskaičiuoti po ieškovei priklausančio žemės sklypo ploto pasikeitimo, t. y. jo padidėjimo link ginčo statinių.

Remdamasis šalių, kurios nurodė skirtingą statybos darbų pradžią bei pabaigą, paaiškinimais, teismas negalėjo daryti patikimų išvadų dėl fakto (ne)buvimo, tačiau, įvertinęs byloje rašytiniais įrodymais nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog pirmo aukšto ginčo statinių statybos darbai buvo pradėti 1988 m. ir baigti 2005 m. rugpjūčio mėn., o antro aukšto statyba pradėta 2011 m. rugpjūčio mėn., o baigta iki 2012 m. rugpjūčio mėn., kai ieškovė kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl atliekamų statybos darbų.

Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi pretenzijas dėl statybų, vykusių 1988–2005 m., ieškovė neįrodinėjo, jog iki 2005 m. rugpjūčio pastatyti statiniai pažeidė jos interesus bei teisės aktų reikalavimus, byloje nėra duomenų, kad būtų pripažintas neteisėtu statybą leidžiantis dokumentas – Vykdomojo komiteto 1986 m. liepos 21 d. potvarkis Nr. 441p – bei nustatytas savavališkos statybos faktas. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad po 2005 m. ar 2011 m. būtų pasikeitusi ginčo statinių vieta bei statiniai būtų pristatyti arčiau atsakovės sklypo ribos. Priešingai, 1999 m. žemės sklypo plane pavaizduota ginčo statinių vieta iš esmės atitinka 2015 m. rugsėjo 24 d. užfiksuotą statinio padėtį žemės sklype, o vien tai, kad 1980 m. žemės sklypo plane pavaizduota sklypo riba nuo statinių vietos, nesant nurodytų atstumų, nėra pagrindas spręsti, jog atsakovai 1988 m. pradėjo ginčo statinių statybą kitoje, nei prieš tai buvo mediniai pastatai, vietoje. Aplinkybės, kad buvo pasikeitusi ginčo statinių vieta, neįrodo ir ieškovės nurodytos statinių išdėstymo schemos, nes jose atsispindi statinių aukščiai, plotai, tačiau jos neįrodo fakto, jog po 2005 m. rugpjūčio mėn. statiniai buvo pastatyti kitoje vietoje, nei jie stovėjo iki tol. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ginčo statinių pirmo aukšto statyba, vykusi 1988–2005 m., būtų buvusi neteisėta. Teismas pažymėjo, kad statybos leidimas išduotas 1986 m., todėl teisės aktų nuostatos, susijusius su sutikimo gavimu bei atstumų nustatymu, priimtos po jo išdavimo, nagrinėjamu atveju netaikytinos. Kita vertus, ieškovė nepateikė duomenų, kad ji iki 2013 m. buvo gretimo sklypo savininkė, priešingai, tiek 1999 m., tiek 2005 m. gretimo sklypo savininkė buvo valstybė.

Kadangi po 2005 m. statybos darbai atsakovų atlikti ant statinio pirmo aukšto, statyto 1988–2005 m., o duomenų, kad būtų statomas naujas statinys ar būtų keičiama pastatyto statinio pirmo aukšto, dėl kurio ieškovė nekėlė jokių pretenzijų, vieta, ieškovė nepateikė, tai teismas neturėjo pagrindo pripažinti deklaraciją dėl statinio užbaigimo neteisėta dėl 2011–2012 m. statybos darbų. Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (2011 m. liepos 1 d. redakcija) 33.2 punkte nustatyta, kad statinio rekonstravimo atveju besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai (susitarimai) neprivalomi, jei nėra mažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių sklypų ribų.

Šiuo metu garažo stogo kampas nesiekia ieškovės (jos motinos) statytos tvoros, tačiau kai ieškovei buvo priskirta dalis valstybinės žemės, jis atsidūrė virš jos žemės sklypo. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, deklaracijos panaikinimas neatitiktų protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimų, nes vykdant statybos darbus atsakovams nebuvo žinoma, kad garažo stogo kampo dalis patenka į ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį, o pagal faktinį žemės sklypo naudojimą, pačiai ieškovei (jos motinai) pastačius tvorą, atribojančią šalių žemės sklypus, garažo stogo kampas nesiekė tvoros. Tokiu atveju atsakovų veiksmai neturi nesąžiningumo požymių. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo panaikinti deklaraciją netenkinimas nepaneigia atsakovų pareigos naudotis garažo stogo kampu, esančiu virš ieškovei priklausančio sklypo (pvz., įrengiant lietvamzdžius, sniego sulaikymo įrenginius, prireikus sumažinant stogo kampą ir pan.), taip, kad nebūtų pažeisti ieškovės interesai, laikantis sąžiningumo bei protingumo reikalavimų, gerbiant geros moralės principus (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės žemės sklypas, perleidžiant jį nuosavybėn tiek jos motinai 1993 m., tiek jai pačiai 2004 m., buvo pažymėtas tik preliminariai. Žemės sklypo kadastro duomenų kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkių taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje) ieškovė atliko 2013 m. liepos 10 d.

Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 2309V nustatytos dabar atsakovams priklausančio žemės sklypo ribos. 2005 m. birželio 23 d. buvo atlikti šio žemės sklypo kadastriniai matavimai vietinėje Vilniaus miesto koordinačių sistemoje. 2014 m. birželio 10 d. buvo atlikti pakartotiniai žemės sklypo kadastriniai matavimai.

Teisėjų kolegija nustatė, kad šalia ieškovės nuosavybės teise nuo 2004 m. valdomo žemės sklypo ribos mediniai statiniai buvo jau 1986 metais. Į bylą nėra pateikta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad medinių statinių statyba ant sklypo su valstybine žeme ribos tuo metu buvo neteisėta.

Įvertinusi šalių rašytinius paaiškinimus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra labiau tikėtina, kad pirmas mūrinių pastatų aukštas buvo baigtas statyti apie 2005 metus. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė 1988–2005 m. nereiškė atsakovams pretenzijų, o ginčai prasidėjo po to, kai atsakovai pradėjo antro aukšto statybas (2011–2012 m.). Kolegijos vertinimu, sprendžiant ginčą šiuo atveju nėra tiek svarbu nustatyti, kada tiksliai buvo atlikta atsakovų antro aukšto statyba, nes, vykdant statybos darbus, statinių lokalizacija iš esmės nepasikeitė.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esama padėtis, jog atsakovų garažo stogo kampas yra šiek tiek išsikišęs virš ieškovei priklausančio žemės sklypo, nesudaro pagrindo naikinti deklaracijos apie statybos užbaigimą ar taikyti CK 4.103 straipsnio normas pripažįstant statybą neteisėta, nes ieškovė neįrodė, kad tokia padėtis iš esmės pažeidžia jos teises, be to, toks teisių gynimas būtų neproporcingas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė J. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį; ieškinį tenkinti; priteisti kasaciniame procese turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 24 punktą statybos darbai gali būti atliekami tik statybos sklype, laikantis normatyvinių atstumų iki sklypo ribų. Pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 11 priedo 4 punktą pastato užimamas plotas nustatomas pagal jo maksimaliai išsikišusių nuo sienų konstrukcijų horizontaliąją projekciją. Šie teisės aktai leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie statybos neteisėtumą, nes dalis atsakovų garažo užima ieškovės žemės sklypą, to negali būti net ir gretimo žemės sklypo savininko sutikimu, nes pagal Statybos įstatymą pastatai negali būti statomi taip, kad jų dalys užimtų kelis žemės sklypus, nekalbant apie tai, jog tai būtų galima padaryti savavališkai ir gauti tokiam pastatui teisinę registraciją. Bylą nagrinėję teismai ignoravo šią pamatinę statybos teisės normą, paneigiančią bet kokią teisinę galimybę pripažinti tokio statinio statybos teisėtumą ir jo padėties dviejuose žemės sklypuose legalizavimą.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutartimi konstatuotų aplinkybių akivaizdu, kad statinių atstumas iki besiribojančio ieškovės žemės sklypo pasikeitė po pastatų rekonstrukcijos, tačiau apeliacinis teismas vis tiek teigia, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovų 2011–2013 m. vykdyta statyba buvo pakeistos faktinės rekonstruotų statinių konstrukcijų ribos. Atsakovai negalėjo statyti ir rekonstruoti savo pastatų dabartinėje jų vietoje be gretimo žemės sklypo savininko – valstybės, o vėliau – ieškovės sutikimo.

Situacija, kai teismas teigia, kad pagal bylos įrodymus atsakovų statiniai į ieškovės žemės sklypą nepatenka, o kitu sakiniu pripažįsta visiškai priešingą situaciją, kuri taip pat patvirtinta bylos įrodymais, reiškia visų bylos įrodymų ir apeliacinio skundo motyvų netinkamą tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas netyrė apeliacinio skundo motyvo, kad sprendžiant dėl statinių buvimo vietos žemės sklype būtina vadovautis statinių išdėstymo schemomis, turinčiomis aukštesnę įrodomąją galią (lot. prima facie) dėl būtent šios aplinkybės nustatymo. Apeliaciniame skunde buvo nurodytas akivaizdus pastatų padėties pasikeitimas, jiems atsirandant tiesiogiai ant atsakovų žemės sklypo ribos. Ginčo statiniai ne kartą buvo perstatyti, keičiant ir jų vietą sklype, kol atsidūrė savo sienų perimetru betarpiškai ant atsakovų sklypo ribos.

Neteisingą teismų išvadą apie atsakovų sąžiningumą statant savo pastatus tinkamu atstumu nuo sklypo ribos ir dabartinės situacijos susidarymą po ieškovės žemės sklypo ribų tikslinimo lėmė klaidingas faktinių aplinkybių apie ieškovės žemės sklypo ribų pasikeitimo pagrindą aiškinimas. Pastatai dar iki valstybinės žemės sklypo perdavimo ieškovei buvo statomi pažeidžiant teisinį reguliavimą. Ieškovė, kaip teisėta teisių ir pareigų iš valstybės perėmėja, kiek tai susiję su valstybinės žemės nuosavybės perėmimu, nepraleidusi senaties termino, kreipėsi į teismą dėl statybą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo pasekmių pašalinimo. Atsakovai nuo 2005 m. vykdė savo ūkio pastatų statybas pažeisdami statybos teisinį reguliavimą, kuris šios bylos atveju laikytinas imperatyviuoju. Bylą nagrinėję teismai, turėdami byloje pakankamai įrodymų tokiai išvadai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, priėjo prie neteisingos ir neteisėtos išvados, jog atsakovai statybas vykdė tinkamai.

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šios kategorijos bylose teismas turi siekti ne tik teisingo ir teisėto sprendimo, bet ir socialinės taikos tarp ginčo šalių po bylos išnagrinėjimo, tačiau nagrinėjamos bylos atveju to nebuvo padaryta. Priešingai, skundžiami teismų procesiniai sprendimai atsakovams suteikė paskatas plėsti savo pasiekimus, remiantis teismų nustatyta juridinę reikšmę turinčia aplinkybe, kad jų pastatai teisėtai stovi tinkamoje vietoje – atsakovai pradėjo savavališkai ardyti ieškovės tvorą, motyvuodami tuo, jog tvora trukdo jiems prieiti prie savo pastatų ir juos tvarkyti. Akivaizdu, kad kitas jų siekis bus reikalavimas dėl kelio servituto nustatymo ieškovės žemės sklype.

Byloje išvadą teikiančios institucijos sprendė dėl ieškovės skundų dėl atsakovų neteisėtų statybų dar ikiteisminėje ginčo stadijoje, jos šioje byloje turi teisinį suinteresuotumą tiek apginti savo jau duotas išvadas dėl ginčo, tiek siekti bylos baigtimi nesukelti sau rūpesčių ar negauti? nepalankių teismo išvadų apie jų veiklą. Dėl to jų įtraukimas į bylą buvo nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 49 straipsnio 3 dalis, 61 straipsnis) ir ieškovė prašo kritiškai vertinti jų atsiliepimus į kasacinį skundą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) prašo dėl kasacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytus faktus:

Žemės sklypų 2013–2014 m. atliktų kadastrinių matavimų bylos nebuvo pateiktos NŽT Vilniaus miesto skyriui, todėl nevertinta jų atitiktis teisės aktų reikalavimams.

NŽT neatlygintinai įsiterpusių valstybinės žemės sklypų privatiems asmenims neperduoda. Nagrinėjamu atveju pakartotinai atliekant ieškovės sklypo kadastrinius matavimus, sklypas padidėjo neviršydamas paklaidos. Įsiterpusio valstybinės žemės sklypo pirkimo procedūra nebuvo vykdoma.

Iš esamų duomenų negalima įrodyti fakto, kad ginčo statinys buvo statomas kitoje vietoje, nei buvo medinio namo pamatai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statinio, esančio mažesniu, nei teisės normose reglamentuota, atstumu iki sklypo ribos, rekonstrukcijos (ne)teisėtumo

Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (dalies redakcija, galiojanti nuo 2002 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas.

Atstumai tarp statinių, tarp statinių ir sklypo ribų nustatomi normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose. Pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.2 punkte bei šio reglamento 11 priedo 4 punkte, statant ar rekonstruojant nesudėtingą statinį, kuriam neprivaloma parengti projekto, arčiau žemės sklypų ribų, negu numatyta teisės aktuose, kaip statybą leidžiančius dokumentus buvo privaloma turėti rašytinius besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimus; statinio rekonstravimo atveju tokie rašytiniai sutikimai (susitarimai) neprivalomi, jei nemažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių žemės sklypų ribų ir (ar) naujos konstrukcijos įrengiamos teisės aktų nustatytais atstumais iki besiribojančių žemės sklypų ribų.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl statybą reglamentuojančių teisės normų, nustatančių atstumus nuo pastatų iki gretimų sklypų ribų, yra išaiškinęs, kad šios normos yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus; statytojas privalo jų laikytis. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Teisinės situacijos dėl esamo teisėtai pastatyto mažesniu atstumu iki sklypo ribos statinio rekonstravimo vertinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2012 – tuo atveju, kai vykdoma teisėtai pastatytų statinių, esančių arčiau kaip 3 metrai iki gretimo sklypo ribos, rekonstrukcija ant esamo statinio pamatų ir jos metu nenumatyta mažinti esamo atstumo nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų, STR 1.07.01:2010 11 priedo 4 punkte nustatyti reikalavimai dėl statinio ir sklypo ribos atstumo nelaikytini savaime pažeidžiančiais gretimo sklypo savininko teises.

Taigi, nagrinėjant reikalavimą dėl be besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimo atliktos nesudėtingo statinio, esančio arčiau žemės sklypų ribos, negu numatyta teisės aktuose, rekonstrukcijos teisėtumo, reikia nustatyti, ar tokia rekonstrukcija patenka į STR 1.07.01:2010 33.2 punkte nustatytą išimtį, t. y. ar nebuvo dar labiau mažinamas rekonstruojamo statinio atstumas iki sklypo ribos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis STR 1.07.01:2010 11 priedo 4 punktu, atstumas iki sklypo ribos skaičiuojamas horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti atsakovų be jos sutikimo 2011–2012 m. atliktą ginčo pastatų rekonstrukciją neteisėta (panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą) ir taikyti CK 4.103 straipsnyje numatytas teisines pasekmes. CK 4.103 straipsnio, reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, 3 dalyje įtvirtinta, kad statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą teismas išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 buvo pakeistos Statybos įstatymo normos, reglamentuojančios savavališkų ir neteisėtų statybų padarinių šalinimą, kartu įtvirtinant, kad šios normos taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki jų įsigaliojimo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 24 straipsnis). Taigi dėl neteisėtos statybos teisinių padarinių sprendžiama pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą.

Pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančią Statybos įstatymo 32 straipsnio redakciją savavališkos (neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius) statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti atsakovą savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai tokia statyba galima pagal teisės aktų reikalavimus; 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis); 5) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas.

Nagrinėjamos bylos šalių ginčas kilo dėl atsakovų atliktos pastatų rekonstrukcijos teisėtumo, t. y. dėl to, kad atsakovų statinių dalis (garažo stogas pagal horizontaliąją projekciją) yra už jų sklypo ribos – ieškovei priklausančiame žemės sklype (ši faktinė aplinkybė yra nustatyta byloje ir šalių neginčijama), taip pat dėl to, ar rekonstruojant ginčo statinius be ieškovės sutikimo buvo mažinamas atstumas iki sklypo ribos. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, nustatinėdami šią teisiškai reikšmingą šalių ginčui išspręsti faktinę aplinkybę, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas. Sprendžiant dėl neteisėtos rekonstrukcijos padarinių šalinimo, t. y. ar įpareigoti atsakovus nugriauti ginčo statinius ar jų nenugriauti, svarbu nustatyti rekonstrukcijos neteisėtumo mastą, t. y. ar teisės aktų reikalavimus ir ieškovės teises pažeidžia tik ginčo statinių dalis (garažo stogas), ar visi statiniai buvo rekonstruoti neteisėtai, t. y. ne ant esamų statinių pamatų ir be ieškovės sutikimo mažinant atstumą nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, sprendžiant, ar dėl ginčo statinio rekonstrukcijos nesumažėjo buvę atstumai tarp statinio ir sklypo ribos

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ginčo statinių vieta buvo pasikeitusi. Kasaciniame skunde ieškovė nurodė, kad iš skundžiama nutartimi konstatuotų aplinkybių akivaizdu, jog statinių atstumas iki besiribojančio ieškovės žemės sklypo pasikeitė po pastatų rekonstrukcijos, be to, spręsdamas šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo statinių išdėstymo schemomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 21–22 punktuose nurodytas teisinis reglamentavimas ir suformuota kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad pareiga įrodyti statybos (rekonstrukcijos), vykdytos be gretimo sklypo savininko sutikimo, teisėtumą, t. y. tai, kad statiniai buvo rekonstruojami ant esamų statinių pamatų ir nemažinant esamų atstumų nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų, tenka statytojui. Tokią išvadą lemia tai, kad teisė rekonstruoti statinį be gretimo sklypo savininko sutikimo yra išimtis iš bendros taisyklės, kai toks sutikimas yra privalomas, ir išimties taikymą turi pagrįsti tas, kas ja remiasi, nagrinėjamos bylos atveju – atsakovai.

Taigi bylą nagrinėję teismai nepagrįstai šių aplinkybių įrodinėjimo naštą (lot. onus probandi) perkėlė ieškovei. Pirmiausia atsakovai, nesikreipę į ieškovę, kad gautų šios sutikimą dėl planuojamos rekonstrukcijos, turi įrodyti, kad jų atlikta rekonstrukcija buvo tokio pobūdžio, kad gretimo sklypo savininkės sutikimo jai nereikėjo. Atsakovams šių faktinių aplinkybių neįrodžius, ginčo pastatų rekonstrukcija be ieškovės sutikimo pripažintina neteisėta.

Minėta, kad atstumas iki sklypo ribos skaičiuojamas horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų. Nagrinėjamos bylos atveju labiausiai išsikišusi sublokuotų ginčo pastatų konstrukcija yra stogas. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo tiriama, ar iki ginčijamos rekonstrukcijos buvusių pastatų labiausiai išsikišusi (tikėtina – stogo) konstrukcija buvo tokiu pat atstumu iki sklypo ribos. Be to, byloje esančiuose dokumentuose ginčo pastatų lokalizacija atsakovų žemės sklype skiriasi: vienuose dokumentuose ginčo pastatai pavaizduoti lygiagrečiai gyvenamajam namui ir arčiau jo, kituose – nebe lygiagrečiai ir arčiau sklypo ribos. Šios aplinkybės bylą nagrinėję teismai nevertino.

Dėl ginčo statinių dalies, esančios gretimame žemės sklype, statybos neteisėtumo teisinių padarinių

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo statinių dalis (garažo stogo dalis pagal horizontaliąją projekciją) yra ne tik mažesniu, nei reikalaujama teisės aktų, atstumu iki sklypo ribos, tačiau už jos – ieškovės žemės sklype. Konstatavę šį statybą reglamentuojančių teisės aktų ir ieškovės nuosavybės teisės pažeidimą, bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė ir netaikė savavališkos statybos padarinių šalinimo būdų, nurodytų šios nutarties 26 punkte, motyvuodami tuo, kad ieškovė neįrodė, jog tokia padėtis iš esmės pažeidžia jos teises, be to, toks teisių gynimas neatitiktų protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimų, nes vykdant statybos darbus atsakovams nebuvo žinoma, jog garažo stogo kampo dalis patenka į ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį, atsakovų veiksmai neturi nesąžiningumo požymių, taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovai privalo naudotis garažo stogo kampu, esančiu virš ieškovei priklausančio sklypo, taip (pvz., įrengdami lietvamzdžius, sniego sulaikymo įrenginius, prireikus sumažindami stogo kampą ir pan.), kad nebūtų pažeisti ieškovės interesai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 34/2000-28/01), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008). CK 4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota trimis atvejais: paties savininko valia, įstatymų, teismo sprendimo. Visais atvejais nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai kompensuojamas.

Bylą nagrinėję teismai skundžiamais procesiniais sprendimais įteisino svetimo turto neatlygintiną naudojimą be savininko sutikimo, kaip pagrindą nurodydami protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks ieškovės nuosavybės teisės suvaržymas neatitinka minėtų principų ir šios nutarties 34 punkte išdėstytos nuosavybės neliečiamumo principo esmės.

Teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad vykdant statybos darbus atsakovams nebuvo žinoma, jog garažo stogo kampo dalis patenka į ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį ir dėl to jų veiksmai neturi nesąžiningumo požymių. Iš bylos medžiagos matyti ir atsakovai neginčijo, kad jų sklypo riba visada buvo aiški ir nesikeitė, tik ieškovės žemės sklypas šiek tiek padidėjo, atlikus kadastrinius matavimus 2013 m., taigi atsakovai negalėjo nežinoti, kur baigiasi jų sklypas, ir neturėjo pagrindo vertinti, jog statyba ant sklypo ribos ir ją peržengiant galėtų būti teisėta, nepriklausomai nuo to, kam priklausė žemė už jų sklypo ribos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas atsakovų garažo stogo kampo naudojimo būdas „prireikus sumažinant stogo kampą“ iš tiesų reiškia stogo konstrukcijos pakeitimą, o ne esančios konstrukcijos naudojimą.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (neteisingai paskirsčius įrodinėjimo naštą), yra teisinis pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 29–30 punktuose pateiktus išaiškinimus dėl šalims tenkančios įrodinėjimo naštos bei kasacinio teismo teisėjų kolegijos šios nutarties 35 punkte pateiktą vertinimą, turėtų tirti ir vertinti šios nutarties 27, 31 punktuose nurodytas aplinkybes, šalims ir kitiems byloje dalyvajantiems asmenims (ne)pateikus papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis), susijusius su šių aplinkybių nustatymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą.

Kasacinis teismas turėjo 5,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti, šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas