Civilinė byla Nr. e3K-3-86-969/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31757-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, akcinei bendrovei „Swedbank“, bendrovei „Danske Bank A/S“ dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė L. Š., notaras M. K.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, valstybei taisant klaidas, padarytas neteisėtai perleidus valstybės turtą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškė ieškinį, prašydamas:
2.1. pripažinti negaliojančia 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));
2.2. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 30-123 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“;
2.3. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-139 „Dėl žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“;
2.4. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-987 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pardavimo V. K.“;
2.5. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-340 „Dėl žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pertvarkymo sujungimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“;
2.6. taikyti restituciją – grąžinti valstybei žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, sudarančią 0,0383 ha, kuri buvo parduota atsakovei V. K. pagal 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; priteisti atsakovei V. K. iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos 8138,32 Eur;
2.7. pripažinti negaliojančiomis sutartinės hipotekos sandorio (2008 m. rugsėjo 30 d. sutartinės hipotekos lakštas, sutartinės hipotekos identifikavimo kodas – (duomenys neskelbtini), sutartinės hipotekos pakeitimo identifikavimo kodai – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), 2015 m. gruodžio 9 d. sutarties dėl verslo dalies perleidimo (notarinio registro Nr. K-10734), 2016 m. birželio 4 d. perdavimo–priėmimo akto (notarinio registro Nr. MK-4500) dalis, susijusias su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, sudarančios 0,0383 ha, hipoteka ir hipotekos teisės perleidimu, taip pat panaikinti šios hipotekos registraciją.
3. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2016 m. gegužės 18 d. pradėjo tyrimą dėl galimo teisės aktų ir viešojo intereso pažeidimo perleidžiant fiziniams asmenims papildomus (valstybinės) žemės plotus prie jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Atlikus patikrinimus, paaiškėjo, kad teritorija, kurioje yra suformuoti papildomi žemės sklypai, neatitiko reikalavimų, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, kad jį būtų galima parduoti ne aukciono būdu. Žemės sklypas, sudarantis 0,0383 ha, kuris 2013 m. gruodžio 11 d. be aukciono buvo parduotas atsakovei V. K., pradedant jo formavimo ir pardavimo procedūrą, buvo žymiai didesnio laisvos valstybinės žemės ploto, nesuformuoto kaip atskiras žemės sklypas, dalis, t. y. ribojosi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Šis laisvos valstybinės žemės plotas nebuvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje, šiame plote buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą ar jų daugetą. Be to, šis laisvos valstybinės žemės plotas savo dydžiu žymiai viršijo 0,04 ha, t. y. be aukciono parduodamiems įsiterpusiems žemės sklypams nustatytą maksimalų dydį gyvenamosiose teritorijose. Vadinasi, atsakovei V. K. perleistas žemės sklypas neatitinka reikalavimų, keliamų įsiterpusiems valstybinės žemės sklypams, kuriuos leidžiama be aukciono parduoti besiribojančių žemės sklypų savininkams, o 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti. Pripažinus sandorį negaliojančiu, turi būti panaikinti administraciniai aktai, susiję su šio žemės sklypo suformavimo, pardavimo ir pertvarkymo procedūrų atlikimu minėtam pardavimo sandoriui sudaryti ir parduotam žemės sklypui pertvarkyti, be to, turi būti taikoma restitucija natūra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė ieškinį.
5. Pirmosios instancijos teismas, be kitų, nustatė tokias faktines aplinkybes:
5.1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 30-123 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo suplanuota, kad šio žemės sklypo plotas sudarys 1104 kv. m (0,1104 ha), įskaitant laisvoje valstybinėje žemėje įsiterpusį 383 kv. m (0,0383 ha) sklypą prie 721 kv. m (0,0721 ha) privataus žemės sklypo dalies.
5.2. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-139 nusprendė suformuoti 383 kv. m (0,0383 ha) žemės sklypą ir patvirtinti jo kadastro duomenis pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą kadastro duomenų bylą. Šio sprendimo pagrindu minėtas žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
5.3. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2013 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-987 nusprendė nustatyti žemės sklypo kainą – 8138,32 Eur (28 100 Lt) ir parduoti šį žemės sklypą atsakovei V. K.. Žemės sklypo kaina buvo nustatyta pagal 2013 m. gegužės 7 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodytą rinkos vertę.
5.4. Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, ir V. K. 2013 m. gruodžio 11 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią žemės sklypas buvo parduotas atsakovei V. K. už pirmiau nurodytą kainą.
5.5. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-340 nusprendė pertvarkyti žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sujungimo būdu ir patvirtinti šio (sujungto) žemės sklypo kadastro duomenis pagal savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą kadastro duomenų bylą. Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
6. Teismo vertinimu, ginčo žemės sklypas atitiko visas sąlygas, kurios būtinos, kad jis būtų laikomas įsiterpusiu žemės sklypu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 383 kv. m žemės sklypą, vadinasi, nebuvo viršytas maksimalus leistinas (0,4 ha) plotas. Buvusi laisva valstybinė žemė, kuri buvo priskirta atsakovei V. K., ribojosi su jai priklausančiu žemės sklypu, atstumas nuo (duomenys neskelbtini) g. raudonųjų linijų iki jai priklausančio žemės sklypo sudarė 14,68 m iš pietinės pusės ir 14,79 m iš šiaurinės pusės, atstumas iki (duomenys neskelbtini) žemės sklypo – 12 m, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo – 15,40 m. Atstumas iki (duomenys neskelbtini) žemės sklypo nenurodytas, tačiau kadastro žemėlapio ištrauka patvirtina, kad buvusi laisva valstybinė žemė, besiribojanti su privačių asmenų sklypais ir kelio raudonosiomis linijomis, nuo pietinės pusės link šiaurinės pusės sudarė siaurėjančią juostą. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai, galioję pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir administracinių aktų priėmimo momentu, nereglamentavo siauros juostos sąvokos, todėl kiekvienas atvejis vertintinas individualiai sprendžiant klausimą, ar priskirtas žemės sklypas atitinka siauros juostos sampratą.
7. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad priskirtas žemės sklypas neatitinka siauros juostos apibrėžimo ir galėtų būti suformuotas kaip atskiras sklypas ir, svarbiausia, racionaliai panaudotas. Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės, kad priskirtas žemės sklypas ribojasi su kelio raudonosiomis linijomis, priskirto žemės sklypo plotis sudaro apie 14 m ir siaurėja į šiaurinę pusę, teikia pagrindą daryti išvadą, kad ginčo žemės sklypas patenka į siauros juostos apibrėžtį.
8. Teismas pažymėjo, kad, įvertinus žemės sklypo plotą, teisės aktų nustatytus ribojimus statant statinius tarp sklypo ribos ir statinio, vietinės reikšmės kelio apsaugos zonas, kuriose draudžiama statyti gyvenamuosius namus, visuomeninius pastatus ir kt., nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad priskirtas žemės sklypas tiek iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo, tiek ir po jų priėmimo buvo skirtas visuomenės poreikiams tenkinti, galėjo būti parduodamas aukcione ar buvo pretendentų atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą, nėra pagrindo spręsti, kad egzistavo galimybė aptariamame valstybinės žemės plote formuoti savarankišką, galimą racionaliai naudoti žemės sklypą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas už rinkos kainą, o lėšos, gautos už jį, lygiomis dalimis paskirstytos į valstybės ir savivaldybės biudžetus.
9. Pirmosios instancijos teismas apibendrindamas konstatavo, kad žemės sklypo pardavimas nepažeidė viešojo intereso ir teisės aktų, įskaitant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Nutarimas) 2.15 punktą, reikalavimų.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus, 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą.
11. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų argumentais, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo identifikavo, jog ginčo žemės sklypas yra siaura juosta ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo prasme. Kolegijos vertinimu, ginčo žemės sklypo kraštinių parametrai neleidžia jo traktuoti kaip siauros juostos. Be to, žemės sklypas yra vos mažesnis už leidžiamą maksimalų ne aukciono būdu parduotinų sklypų dydį. Kolegija taip pat pažymėjo, kad siauros juostos apibrėžimas, įtvirtintas Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.) 2.15 punkte, negali būti tiesiogiai taikomas, nes turi būti laikomasi bendrojo teisės principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), tačiau šiame apibrėžime nustatytas žemės sklypo pločio (iki 10 m) kriterijus yra racionalus ir gali būti pasitelkiamas kaip vienas iš kriterijų, pagal kuriuos sprendžiamas sklypo priskyrimo siaurai juostai klausimas. Kolegija nurodė, kad ginčo žemės sklypas neatitinka šio kriterijaus, o šis neatitikimas papildomai pagrindžia išvadą, jog ginčo žemės sklypas nėra siaura juosta Nutarimo 2.15 punkto prasme.
12. Kolegija pažymėjo, jog ginčo žemės sklypas, konstatavus, kad jis nėra siaura juosta Nutarimo 2.15 punkto prasme, negali būti laikomas įsiterpusiu tiek pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą, tiek pagal Nutarimą, vadinasi, šis žemės sklypas negalėjo būti parduotas ne aukciono būdu. Kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, priėjo prie išvados, kad ginčijami administraciniai aktai priimti ir pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
13. Vis dėlto kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį ir panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Kolegija pažymėjo, kad, pirma, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė V. K. ir bankai, kaip įkaito turėtojai, ėmėsi nesąžiningų veiksmų, siekdami įgyti ginčo žemės sklypą ir įkeitimo teisę, vadinasi, jie yra sąžiningi įgijėjai. Antra, turi būti suderinti viešasis interesas, reikalaujantis užtikrinti imperatyviųjų teisės normų, reguliuojančių valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius, laikymąsi, ir partikuliarus (privatus) interesas, pasireiškiantis poreikiu užtikrinti asmens nuosavybės teisės apsaugą, sąžiningo įgijėjo teisėtų lūkesčių apsaugą, taip pat turi būti rastas šių interesų balansas. Kolegijos vertinimu, pirmiau minėtų interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrina status quo (esama padėtis) išsaugojimas, pripažinus ir atskleidus teisės pažeidimus. Trečia, tenkinus ieškinį, šalys patirtų neproporcingai didelę žalą. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad sprendimas išsaugoti esamą padėtį labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
14. Kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisingas, tik netinkamai motyvuotas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
15. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 6.145 straipsnių nuostatas dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio niekinio pobūdžio, tokio sandorio negaliojimo ir negaliojimo pasekmių (restitucijos) taikymo:
15.1.1. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip, negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-237/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-237/2011">3K-3-237/2011</a>; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-471-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-471-611/2015">3K-3-471-611/2015</a>). CK 1.78 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad teismas, nustatęs, jog ginčijama 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir su ja susiję administraciniai aktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, turi pareigą konstatuoti niekinio valstybinės žemės pardavimo sandorio faktą, pripažinti negaliojančia minėtą sutartį ir panaikinti administracinius aktus. Argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas pagrindė savo sprendimą netaikyti pirmiau įvardytų pasekmių, t. y. atsakovės V. K. (ir bankų) sąžiningumas ir kaltės nebuvimas sudarant sandorį, viešojo ir privataus interesų derinimo būtinybė, hipotetinė žalos atsiradimo grėsmė, neturi esminės reikšmės sprendžiant imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio galiojimo klausimą. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, nepriklausomai nuo sandorio šalių kaltės, sąžiningumo, kitų konkrečių sandorio sudarymo ar vykdymo aplinkybių, galimų pasekmių ir pan. Vienintelė sandorio galiojimo ar negaliojimo sąlyga yra atitiktis arba prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms. Visos kitos aplinkybės, įskaitant ir tas, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, yra teisiškai nereikšmingos.
15.1.2. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais pagrįstas sprendimas atsisakyti taikyti restituciją (šios nutarties 13 punktas), nesudaro pagrindo apskritai netaikyti restitucijos: 1) restitucija – vienas iš įstatymuose įtvirtintų nuosavybės teisės teisėto ribojimo būdų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, CK 4.39 straipsnio 1 dalis); 2) vadovaujantis restitucijos taikymą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 1.80 straipsnio 2–4 dalys, 6.145 ir 6.146 straipsniai) ir kasacinio teismo išaiškinimais, įgijėjo sąžiningumas nėra aplinkybė, savaime šalinanti restitucijos taikymą; 3) tais atvejais, kai nuosavybės paėmimas taisant valdžios institucijų padarytas klaidas (be kita ko, taikant restituciją) nėra pats savaime neteisėtas, pakankama asmens, iš kurio paimama nuosavybė, nuosavybės teisės apsaugos garantija Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnio prasme yra laikomas teisingo atlyginimo (kompensacijos) už paimamą nuosavybę paskyrimas. Pažymėtina, kad, teisingai atlyginus už ginčo žemės sklypą, atsakovės V. K. nuosavybės teisė ir teisėti lūkesčiai nebūtų pažeisti, jos padėtis nebūtų neproporcingai pabloginta, ji nepatirtų neproporcingai didelės žalos. Papildomai pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė tik hipotetinę neigiamų pasekmių atsiradimo galimybę, t. y. konkrečiais bylos duomenimis nepagrindė galimos realios neproporcingai didelės žalos. Be to, taikyti restituciją reikalauja ir konstitucinis lygybės įstatymui principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis) – iš esmės toje pačioje teritorijoje, juosiančioje (duomenys neskelbtini) gatvės gyvenamųjų namų kvartalą, tuo pačiu laikotarpiu ir tuo pačiu teisiniu pagrindu suformuoti žemės sklypai buvo restitucijos objektas. Taikant restituciją, atsižvelgtina ir į tuos aspektus, kad ginčo žemės sklypas nėra perleistas tretiesiems asmenims, nėra užstatytas pastatais, kad ginčas dėl valstybės institucijų klaidų formuojant ir parduodant žemės sklypą ištaisymo buvo iškeltas pakankamai greitai po ginčijamo sandorio sudarymo.
15.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 ir 330 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai aktualias materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimą, tačiau, nepaisydamas šių pažeidimų, paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nors šis, remiantis pirmiau minėtomis proceso įstatymo normomis, turėjo būti panaikintas.
16. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba pareiškimu prisidėjo prie ieškovo kasacinio skundo, palaiko argumentus, kuriais yra grindžiamas kasacinis skundas.
17. Atsakovė V. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Prokuroras gina viešąjį interesą – valstybinės žemės sklypo pardavimo tvarkos laikymąsi, tačiau šios bylos procese egzistuoja ir kiti viešieji interesai, tarp jų – kiekvieno asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, kuri yra neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti bei teisingai atlyginama (Konstitucijos 23 straipsnis). Jeigu prokuroro reikalavimai būtų patenkinti, tai atsakovė prarastų nuosavybę – žemės sklypą, kurį ji įgijo sąžiningais veiksmais, vadovaudamasi valstybės institucijų nurodymais ir naudodama savo lėšas, išteklius. Taip dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų būtų pažeista konstitucinė teisė, o toks teismo sprendimas pakirstų pasitikėjimą valstybe ir galimybe ginti sąžiningus asmenis, kurie veikia pagal valstybės pareigūnų nurodymus. Įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką (2017 m. vasario 15 d. sprendimas byloje J. Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49426/09; 2018 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14) ir šios bylos faktinę situaciją, spręstina, kad viešasis interesas ginti sąžiningo asmens konstitucinę teisę į nuosavybę dominuoja prieš viešąjį interesą naikinti individualaus pobūdžio administracinius aktus, priimtus pažeidžiant įstatymo normas. Todėl prokuroro reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo yra nepagrįsti ir atmestini.
17.2. Žemės sklypas yra įkeistas bankui. Pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintus atvejus. Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja pastarosiose materialiosios teisės normose nurodytos aplinkybės. Įstatymas gina sąžiningo asmens, įgijusio turtą, teises, įskaitant ir įkeitimo teisę. Įkaito turėtojo sąžiningumas yra preziumuojamas, nėra duomenų, kurie paneigtų šią prezumpciją. Be to, patenkinus ieškinio reikalavimus, valstybei grąžinta žemės sklypo dalis liktų įkeista bankui (CK 4.170 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, valstybė negalėtų laisvai disponuoti šiuo turtu. Negana to, jeigu atsakovė V. K. netinkamai vykdytų savo įsipareigojimus bankui, tai pastarasis įgytų teisę patenkinti savo reikalavimus ir iš jam įkeistos žemės sklypo dalies, grąžintos valstybei (CK 4.195 straipsnis). Akivaizdu, kad tokia situacija nesuderinama su viešuoju interesu.
18. Atsakovė AB „Swedbank“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį. Atsakovė savo atsiliepime į kasacinį skundą, remdamasi iš esmės tokiais pačiais argumentais, kokie yra išdėstyti šios nutarties 17.2 punkte, nurodo, kad yra sąžininga įkeitimo teisės turėtoja. Pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Todėl, net ir pripažinus negaliojančia hipotekos lakšto dalį, atsakovė, kaip sąžininga hipotekos kreditorė, neturi pajusti neigiamų sandorio negaliojimo pasekmių.
19. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Atsakovė V. K. yra sąžininga įgijėja, o pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalaujamas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pažymėtina, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, neįrodinėjo, jog sklypo pardavimas įvyko dėl valstybės tarnautojų padaryto nusikaltimo, todėl ginčo žemės sklypas negali būti išreikalautas iš atsakovės V. K. Taikant restituciją, pastaroji atsakovė, kaip sąžininga įgijėja, prarastų nuosavybę, taip būtų pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas. Ši atsakovė patirtų didelę turtinę ir neturtinę žalą, o valstybė, susigrąžinusi savo nuosavybėn žemės sklypą ir grąžindama atsakovei jos sumokėtą žemės sklypo kainą, nepatirtų tokios žalos.
19.2. CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose yra įtvirtintos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, jų esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taikant restituciją, turi būti įvertinta įstatyme įtvirtinta galimybė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas būtent tą ir padarė, nurodydamas, kad labai svarbi atsakovės V. K., kaip sąžiningos įgijėjos, teisėtų lūkesčių apsauga, o šios apsaugos užtikrinimas reikalauja netaikyti prokuroro reikalaujamų teisinių pasekmių.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl restitucijos taikymo, valstybei taisant klaidas, padarytas neteisėtai perleidus valstybės turtą
20. Restitucija – civilinių teisių gynimo būdas, kurio paskirtis – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Restitucijos institutas (daugiausia) yra reglamentuotas CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatomis (CK 6.145–6.153 straipsniai). Tokia šio instituto vieta tarp CK normų (CK 1.9 straipsnio 1 dalis) rodo, kad restitucija yra prievolių teisės institutas ir kartu prievolinis teisių gynimo būdas.
21. Restitucija įprastai suvokiama kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) teisinė pasekmė (žr., pvz., CK 1.80 straipsnio 2 dalį), tačiau restitucija nėra išimtinai taikytina tik negaliojančių sandorių atvejais – CK 6.145 straipsnio, reglamentuojančio restitucijos taikymo pagrindus, pirmosios dalies nuostatos nurodo, jog restitucija, be jau minėto atvejo, taikoma ir tokiais atvejais, kai turtas gautas neteisėtai arba per klaidą arba kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Vis dėlto restitucijos esmę geriausiai ir atspindi jos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymas.
22. Restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2014">3K-3-553/2014</a>).
23. Vis dėlto restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Vis dėlto, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis.
24. CK 6.146 straipsnis reglamentuoja restitucijos būdus. Pagal šią materialiosios teisės normą restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
25. Pirmiau nurodyto straipsnio nuostatos patvirtina, kad restitucija (įprastais atvejais) taikoma natūra. Tiek šio straipsnio nuostatos, tiek kitų CK šeštosios knygos X skyriaus straipsnių nuostatos nepateikia detalaus paaiškinimo, ką reiškia restitucijos atlikimas natūra, kita vertus, šio pagrindinio restitucijos būdo esmė atsiskleidžia per pačios restitucijos, kaip civilinių teisių gynimo būdo, paskirtį – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas ir atitinkamai sandorio šalys nebūtų atlikusios veiksmų, sudarančių sandorio dalyką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad restitucijos taikymas natūra bendriausia prasme reiškia sandorių šalių įpareigojimą atlikti priešpriešinius veiksmus tiems veiksmams, susijusiems su sandorio objektu, kurie buvo atlikti vykdant (vėliau negaliojančiu pripažintą) sandorį.
26. Restitucijos taikymas natūra geriausiai atskleidžia šio instituto esmę ir užtikrina jo paskirtį, todėl būtent šio būdo parinkimas ir sudaro pagrindinės restitucijos taikymo taisyklės dalyką. Kita vertus, ką tiesiogiai nurodo ir CK 6.146 straipsnio nuostatos, taisyklė dėl restitucijos taikymo natūra nėra absoliuti, o šios taisyklės sąlygiškumas pagal šio straipsnio nuostatas sietinas su dviem aspektais: 1) neįmanomumu taikyti restituciją natūra; šiuo aspektu turimi omenyje tie atvejai, kai restitucijos pagal pripažintą negaliojančiu sandorį taikymo momentu yra sunaikintas ar dėl kitų priežasčių nėra objektyvios galimybės taikyti restituciją natūra; 2) didelių nepatogumų šalims sukėlimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu pirmiausia turimi omenyje tie atvejai, kai restitucijos taikymas natūra nepagrįstai apsunkintų abiejų sandorių šalių teisinę padėtį ir kartu būtų neproporcinga civilinių teisių gynimo priemonė.
27. Kaip minėta, restitucija yra prievolių teisės institutas, todėl jos taikymui pirmiausia ir yra aktualios CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatos. Kita vertus, restitucijos taikymas, inter alia (be kita ko), suponuoja valstybės įsikišimą į subjektinės nuosavybės teisės sferą, todėl CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatos turi būti sistemiškai taikomos su teisės normomis, garantuojančiomis teisę į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą.
28. Teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, kaip pamatinės konstitucinės teisės, užtikrinimo svarba nuolat pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo (pvz., 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (pvz., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (pvz., 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).
29. Vis dėlto teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą nėra absoliuti – paties Konstitucijos 23 straipsnio, garantuojančio šią teisę, trečioji dalis nurodo, jog nuosavybė gali būti paimama, ir kartu nustato aptariamos teisės ribojimo sąlygas (tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant). Pažymėtina, kad teisės į nuosavybės apsaugą sąlygiškumas yra pripažįstamas ir pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, kuriame, be kita ko nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
30. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat akcentuoja, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti. Ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai, neapribojus šios teisės, nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui, tačiau visais ribojimo atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).
31. EŽTT taip pat pripažįsta teisės į nuosavybės apsaugą ribojimo (įskaitant ir atėmimą) pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį galimybę, tačiau, kaip yra konstatuota šio teismo jurisprudencijoje, bet koks valstybės institucijos trukdymas (Konvencija bendriausia prasme yra skirta valstybės veiksmams vertinti) asmeniui naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, skirtas viešajam interesui apsaugoti ir siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui. Trukdymas naudotis nuosavybe turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės poreikių ar bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų (pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 38–39; 2014 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Paplauskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 31102/06, par. 36).
32. Šios nutarties 28–31 punktuose išdėstytos nuostatos ir nurodyta jurisprudencija patvirtina, kad nuosavybės teisė gali būti apribota (įskaitant ir kraštutinį jos ribojimo būdą, t. y. nuosavybės teisės objekto paėmimą), tačiau šios teisės ribojimams pagrįsti yra būtina trijų sąlygų visuma: 1) pats ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; 2) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; 3) turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog kuo labiau varžoma subjektinė teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, tuo reikšmingesnis turi būti ginamas viešasis interesas, kad toks varžymas būtų laikomas proporcinga ribojimo priemone.
33. Kaip pirmiau nurodyta, restitucijos taikymas suponuoja subjektinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą ribojimą, todėl, sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo, turi būti, be kita ko, įvertinta, ar nuosavybės teisės varžymas restitucijos taikymu atitinka šios nutarties 32 punkte išskirtų sąlygų visumą.
34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu suformavo 383 kv. m (0,0383 ha) ploto valstybinės žemės sklypą ir patvirtino jo kadastro duomenis. Tas pats subjektas 2013 m. liepos 16 d. įsakymu nustatė žemės sklypo kainą (8138,32 Eur) ir nusprendė parduoti jį (įsiterpusio sklypo statusu) atsakovei V. K. Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, ir V. K. 2013 m. gruodžio 11 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ginčo žemės sklypas buvo parduotas atsakovei V. K. už pirmiau nurodytą kainą.
35. Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo valstybinės žemės sklypo statusą: pirmosios instancijos teismo vertinimu, žemės sklypas atitiko visas sąlygas, kurios būtinos, kad jis būtų laikomas įsiterpusiu žemės sklypu; apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados, konstatuodamas, kad ginčo žemės sklypas nėra siaura juosta Nutarimo 2.15 punkto prasme ir todėl negali būti laikomas įsiterpusiu žemės sklypu. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada kasaciniu skundu nebuvo apskųsta, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis)
36. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodyta išvada, konstatavo, kad valstybinės žemės sklypas negalėjo būti parduotas ne aukciono tvarka, ir kartu pripažino, jog visi prokuroro ginčijami administraciniai aktai priimti ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamus administracinius aktus ir pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad, pirma, atsakovė V. K. yra sąžininga įgijėja, antra, viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrina status quo išsaugojimas, trečia, tenkinus ieškinį, šalys patirtų neproporcingai didelę žalą.
37. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais prokuroro kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kitos CK 1.80 straipsnio nuostatos nenurodo šios taisyklės išlygų. Tokios išlygos neišplaukia ir iš kitų straipsnių, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, nuostatų. Priešingai, CK 1.78 straipsnio, apibrėžiančio niekinius ir nuginčijamus sandorius, pirmoji dalis, nustatanti, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, ir kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, tik pagrindžia taisyklės dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo absoliutumą.
38. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl kartu turėjo pripažinti šį sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio. Tas pats pasakytina ir apie prokuroro ginčijamų administracinių aktų likimą – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokį prieštaravimą, todėl turėjo panaikinti ginčijamus administracinius aktus.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi motyvus, kuriais pagrįstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti galioti ginčijamus administracinius aktus ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, daro išvadą, kad teismas sutapatino prokuroro reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir pripažinti negaliojančiu sandorį su reikalavimu dėl restitucijos taikymo. Pažymėtina, kad, kaip minėta, restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia, jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau, kaip minėta, restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra), todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino aptariamus institutus. Šios nutarties 36 punkte nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų (šių argumentų tinkamumas klausimui dėl restitucijos taikymo spręsti bus aptartas vėliau)) galėtų būti laikomi teisiškai reikšmingais sprendžiant klausimą dėl restitucijos (ne)taikymo ir restitucijos būdo, bet ne klausimą dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.
40. Prokuroro kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais paremtas sprendimas netaikyti restitucijos, pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių argumentų.
41. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė V. K. yra sąžininga įgijėja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šia išvada. Kita vertus, sandorio šalies sąžiningumas sudarant sandorį nėra restitucijos taikymo galimybę per se (pati savaime) lemianti teisinė kategorija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjQtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-124-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-124-701/2016">3K-3-124-701/2016</a>, 51 punktas). Be to, nors pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nukreipiantį į vindikaciją reglamentuojančio CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, sprendžiant restitucijos klausimą, ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai, trečiuoju asmeniu laikomas ne pagal ginčijamą sandorį turtą įgijęs asmuo, o asmuo, kuris įgijo turtą iš pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDEtOTY5LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-41-969/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-41-969/2019">e3K-3-41-969/2019</a>, 65 punktas). Atsakovė V. K. nėra trečiasis asmuo CK 1.80 straipsnio 4 dalies prasme, todėl jos interesų gynybai netaikytinos CK 4.96 straipsnio nuostatos.
42. Restitucijos taikymo galimybei įvertinti taikytinas pirmiau jau nurodytas trijų pakopų testas, t. y. spręstina dėl restitucijos, kaip nuosavybės teisės ribojimo pagrindo, teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo.
43. Restitucijos taikymas yra įtvirtintas jau kelis kartus minėtose teisės normose (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), jos pirminė, būtinoji ir pagrindinė taikymo sąlyga – sandorio negaliojimas dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms – nustatyta (žr. šios nutarties 38 punktą). Vadinasi, restitucijos taikymas ad hoc (šiuo atveju) atitinka pirmąją ribojimo sąlygą – yra teisėtas (įstatyme nustatytas) nuosavybės teisės ribojimo pagrindas.
44. Pasisakant dėl antrosios ribojimo sąlygos, t. y. restitucijos taikymo būtinumo siekiant užtikrinti viešuosius tikslus, nurodytina, jog ginčo sandorio objektas – valstybinė žemė, o šis sandoris prieštarauja įstatymo normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės pardavimo teisinius santykius.
45. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas, konstatuoja, kad viešasis interesas reikalauja užtikrinti, jog nuosavybės teisė į valstybės turtą, inter alia, žemę, būtų įgyvendinama, griežtai laikantis imperatyviųjų įstatymo normų ir siekiant užtikrinti maksimalios naudos visuomenei sukūrimą. Todėl restitucijos taikymas, siekiant eliminuoti sandorio, sudaryto pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, teisinius padarinius ir grąžinti žemės sklypą valstybei, kad ši per savo institucijas įgyvendintų nuosavybės teisę į žemės sklypą taip, kad būtų užtikrintas pirmiau nurodytų, įstatymo leidėjo expressis verbis įvardytų tikslų įgyvendinimas, atitinka būtinumo kriterijų, kaip antrąją nuosavybės teisės ribojimo restitucijos taikymu sąlygą.
47. Trečiosios ribojimo sąlygos, t. y. restitucijos taikymo proporcingumo, vertinimas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme sietinas su patikrinimu, ar asmeniui, kurio nuosavybės teisę siekiama apriboti, neteks pernelyg didelė asmeninė našta (žr., pvz., minėtą sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 49). „Pernelyg didelė našta“ yra vertinamojo pobūdžio kategorija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar restitucijos taikymas nereikš pernelyg didelės naštos asmeniui priskyrimo.
48. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė V. K. yra sąžininga sandorio šalis, vadinasi, ji nežinojo ir neturėjo žinoti, kad valstybinės žemės sklypas negalėjo būti perleistas jos nuosavybėn pagal ginčijamą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Šis sandoris, kaip nustatyta, sudarytas 2013 m. gruodžio 11 d., o prokuroro ieškinys pareikštas 2016 m. rugpjūčio 31 d., teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo uždraudžiant atsakovei įgyvendinti savo nuosavybės teisę priimta 2016 m. rugsėjo 6 d.
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste būtina pažymėti, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad susidarė tokia situacija:
50.1. Valstybė, veikdama per savo instituciją, įsteigtą nuosavybės teisei į valstybinę žemę įgyvendinti, kurios kompetencija ir atliekamų veiksmų teisėtumas a priori neturėjo kelti abejonių atsakovei V. K., priėmė administracinius aktus, reikalingus pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, ir perleido valstybinę žemę minėtos atsakovės nuosavybėn. Atsakovė, neturėdama pagrindo nepasitikėti valstybės institucijos atliekamais veiksmais, įgijo teisėtą lūkestį, kad jos nuosavybės teisė bus gerbiama ir saugoma nuo kitų asmenų intervencijos, pirmiausia – nuo pačios valstybės, kuri turi pozityviąją pareigą užtikrinti tokią apsaugą. Šio atsakovės teisėto lūkesčio, o kartu ir teisinio tikrumo bei teisinio saugumo interesų veikimo sfera tik išsiplėtė, valstybei ilgesnį negu dvejų metų ir šešių mėnesių laikotarpį pripažįstant atsakovės nuosavybės teisę ir suteikiant galimybę netrukdomai ją įgyvendinti.
50.2. Valstybė, praėjus pirmiau įvardytam laiko tarpui, veikdama per kitą instituciją, kuri gina viešąjį interesą, siekia ištaisyti savo pirmines klaidas ir atsiimti iš atsakovės jos nuosavybėn perleistą objektą, sutikdama kompensuoti atsakovei tiek, kiek ji sandorio sudarymo momentu sumokėjo už valstybinę žemę.
51. Šios bylos faktinė situacija, patenkinus prokuroro ieškinio reikalavimus, prima facie (iš pirmo žvilgsnio) atitiktų valstybės institucijų klaidų taisymo suinteresuoto (nukentėjusio) asmens sąskaita atvejį. EŽTT savo jurisprudencijoje pripažįsta, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Moskal prieš Lenkiją, peticijos Nr. 10373/05, par. 73), tačiau kartu nuosekliai laikosi pozicijos, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Šie asmenys neprivalo užtikrinti, kad valdžios institucijos tvirtai laikytųsi visuomenei neprieinamų vidinių taisyklių ir procedūrų, pirmiausia skirtų atsakingumui ir veiksmingumui valdžios institucijos viduje užtikrinti. Valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (pvz., 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35298/04, par. 67; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08, par. 74; minėtas sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 70).
52. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais EŽTT išaiškinimais, patvirtinančiais, kad pirmiausia pati valstybė turi prisiimti neigiamus teisinius padarinius, atsiradusius dėl jos institucijų klaidų (šiuo aspektu turint omenyje tik santykius tarp valstybės ir nuo jos institucijų klaidų nukentėjusio asmens), konstatuoja, kad klausimas dėl restitucijos taikymo, kai pagrindas ją taikyti atsiranda dėl valstybės institucijų padarytų klaidų, priklausomai nuo restitucijos objekto pobūdžio, padaryto pažeidimo, dėl kurio siekiama apriboti asmens nuosavybės teisę, pobūdžio ir reikšmingumo, restitucijos taikymu siekiamo apginti viešojo intereso pobūdžio ir reikšmingumo, klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmės, klaidos identifikavimo ir priemonių ją ištaisyti ėmimosi spartos ir kitų teisiškai reikšmingų kriterijų, gali būti sprendžiamas taip: 1) taikant restituciją natūra; 2) taikant restituciją alternatyviuoju būdu – sumokant ekvivalentą pinigais; 3) netaikant restitucijos.
53. Pasisakant dėl pirmojo sprendimo varianto, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio pirmąją dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie objektai yra išimti iš civilinės apyvartos ir jokiais atvejais negali būti privačios nuosavybės objektai (CK 4.7 straipsnio 1–2 dalys), todėl restitucija natūra taikoma visais tokių objektų neteisėto perleidimo privačion nuosavybėn atvejais, nepriklausomai nuo kitų pirmiau išskirtų kriterijų.
54. Be to, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama taip, kad būtų užtikrintas, inter alia, visuomeninės naudos ir efektyvumo principų įgyvendinimas. Visuomenė turi teisę tikėtis ir kartu reikalauti, kad nuosavybės teisė į valstybės turtą būtų įgyvendinama pirmiausia siekiant maksimalios naudos jai sukūrimo ir taip, kaip imperatyviai nurodo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad restitucijos natūra taikymo galimybė egzistuoja ir tais atvejais, jeigu neteisėtai perleista žemė yra būtina konkretiems reikšmingiems visuomenės interesams tenkinti (viešasis interesas turi būti toks reikšmingas, kad nusvertų privačius interesus, susijusius su nuosavybės, teisėtų lūkesčių apsauga). Valstybė savo ruožtu privalo pagrįsti, kokiems konkretiems visuomenės interesams tenkinti yra būtina siekiama susigrąžinti žemė, be to, turi įrodyti ir ketinimų panaudoti žemę tokiais (viešaisiais) tikslais realumą.
55. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad restitucijos natūra taikymo galimybė egzistuoja visais atvejais, kai suinteresuotas asmuo neprieštarauja jos taikymui.
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors šios nutarties 53–55 punktuose įvardyti restitucijos natūra taikymo atvejai nesudaro baigtinio sąrašo, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, jie atspindi principines nuostatas, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi sprendžiant klausimus dėl restitucijos taikymo ir kitais – pirmiau expressis verbis nenurodytais – atvejais.
57. Taikant restituciją natūra pirmiau tiesiogiai aptartais ar panašiais atvejais, teisėtų lūkesčių apsauga, proporcingumo principas reikalauja spręsti, ar suinteresuotam asmeniui turėtų būti sumokėta kompensacija už nuosavybės paėmimą, taip užtikrinant proporcingą naštos tarp santykių subjektų paskirstymą. Teisėjų kolegija nurodo, jog klausimas dėl kompensacijos turi būti sprendžiamas tos pačios bylos, kurioje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, procese, nes nukentėjusio asmens įpareigojimas pradėti naują procesą dėl kompensacijos priteisimo gali būti kvalifikuojamas kaip papildomos naštos asmeniui priskyrimas (žr., pvz., jau minėtą EŽTT sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, par. 69).
58. Teisinga kompensacija yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nustatytina pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes, įvertinant įvairius teisiškai reikšmingus kriterijus. Pažymėtina, kad tokių kriterijų pavyzdinis (nebaigtinis) sąrašas yra išskirtas EŽTT praktikoje, kurioje pasisakyta, kad:
58.1. Kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Nuosavybės atėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, paprastai reiškia neproporcingą apribojimą (žr., pvz., sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 65).
58.2. Pirmiau minėta (teisinga) pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (žr., pvz., sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 66).
58.3. Nustatant protingą kompensacijos už paimamą turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Šiuo asmens sąžiningumo aspektu turi būti vertinamos nuosavybės įsigijimo sąlygos: ar asmuo turėjo kokių nors galimybių paveikti žemės įsigijimo sąlygas, ar sklypo tinkamumo parduoti atitiktį turėjo užtikrinti valdžios institucijos ir pan. (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Padalevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12278/03).
58.4. Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Gero valdymo principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., 2011 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, peticijos Nr. 29979/04, par. 70–71).
59. Kasacinis teismas savo ruožtu, remdamasis EŽTT praktika, yra nurodęs, jog protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tą aplinkybę, ar paimamoje žemėje nėra suinteresuotam asmeniui priklausančių statinių, taip pat įvertinti infliacijos poveikį, suinteresuoto asmens asmeninę ir socialinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi02MTEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92-611/2015">3K-3-92-611/2015</a>).
60. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad restitucijos natūra atveju sprendžiant kompensacijos klausimą, teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytinas skirtumas tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį.
61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai nenustatoma nė viena iš šios nutarties 53–55 punktuose nurodytų sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti restituciją natūra, pagal bendrąją taisyklę valstybės institucijų klaidos, padarytos perleidžiant nuosavybę, neturėtų būti taisomos taikant restituciją natūra, t. y. prievarta paimant nuosavybę. Tokiais atvejais egzistuoja dvi alternatyvos – restitucijos atlikimas sumokant ekvivalentą pinigais (jis galėtų būti įgyvendintas, be kita ko, įpareigojant suinteresuotą asmenį sumokėti skirtumą tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį) arba restitucijos netaikymas. Vienas iš kriterijų, galinčių nulemti vienos iš pirmiau įvardytų alternatyvų parinkimą, yra valstybės institucijų neteisėtais veiksmais suinteresuotam asmeniui klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė – kuo ilgiau valstybė nesiėmė teisinių priemonių savo klaidoms taisyti ir taip savo neveikimu stiprino asmens teisėtus lūkesčius (o kartu ir teisinį tikrumą bei teisinį saugumą), susijusius su netrukdomu nuosavybės teisės įgyvendinimu, šios teisės gerbimu ir apsauga nuo kitų asmenų, įskaitant ir pačią valstybę, intervencijos, tuo didesnis yra suinteresuoto asmens teisėtų interesų pažeidimo mastas ir poreikis ginti šio asmens teisėtus interesus (viešojo intereso atžvilgiu), kartu tuo didesnė yra restitucijos netaikymo galimybė. Pažymėtina, kad neįmanoma objektyviai apibrėžti, kokia klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė yra kraštutinė, t. y. sudaranti pagrindą netaikyti restitucijos. Kiekvienu individualiu atveju būtina spręsti, ar trukmė yra tokia, kad valstybės institucijų klaidos nebegali būti taisomos taikant (vienu ar kitu būdu) restituciją.
62. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad klausimas dėl restitucijos taikymo taisant valstybės institucijų klaidas, padarytas perleidus valstybės turtą, turi būti sprendžiamas tokiais etapais:
62.1. Pirmiausia turi būti patikrinta, ar nėra objektyvių kliūčių taikyti restituciją natūra. Nesant tokių kliūčių, turi būti aiškinamasi, ar nagrinėjamas konkretus atvejis pagal restitucijos objekto pobūdį nepatenka tarp būtinųjų restitucijos natūra taikymo atvejų. Nustačius restitucijos natūra taikymo galimybę, paraleliai turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos suinteresuotam asmeniui.
62.2. Jeigu nagrinėjamas konkretus atvejis šios nutarties 53–56 punktų prasme nepriskirtinas restitucijos natūra taikymo atvejams, tada restitucijos klausimas, priklausomai nuo šios nutarties 52 punkte nurodytų ir kitų teisiškai reikšmingų kriterijų, sprendžiamas taikant alternatyvų būdą – sumokant ekvivalentą pinigais – arba apskritai netaikant restitucijos.
63. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrina status quo išsaugojimas, t. y. restitucijos netaikymas, tačiau teismas nesiaiškino, ar šios bylos atvejis nepatenka tarp restitucijos natūra taikymo atvejų, be to, teismo išvada dėl viešojo ir privataus interesų pusiausvyros užtikrinimo pirmiau įvardytu būdu paremta daugiausia bendro pobūdžio argumentais (Konstitucinio Teismo, kasacinio teismo išaiškinimais), o ne individualizuotais argumentais, pagrįstais šios bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, inter alia, nurodyta, jog restitucijos taikymas sukeltų šalims didelę žalą, tačiau nėra atskleista ir pagrįsta, kokiais būdais ir apimtimi pasireikštų galima žala.
64. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog klausimui dėl restitucijos (ne)taikymo (taikymo atveju – ir klausimui dėl restitucijos būdo parinkimo) išspręsti yra būtinas papildomų faktinių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas. Bylų nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumai lemia, kad kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), vadinasi, klausimas dėl restitucijos taikymo negali būti išnagrinėtas kasacinio teismo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, naikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas prokuroro reikalavimas dėl restitucijos taikymo, ir perduoda šį ieškinio reikalavimą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
65. Prokuroras ieškiniu, be kitų reikalavimų, pareiškė reikalavimus dėl hipotekos, nustatytos ginčo žemei, sandorio ir išvestinių sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir hipotekos registracijos panaikinimo. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės nepasisakė dėl šių ieškinio reikalavimų teisinio pagrįstumo, netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, reikšmingų aptariamų reikalavimų pagrįstumo klausimui išspręsti, atmesdami pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atmetė ir šiuos išvestinius reikalavimus. Šie ieškinio reikalavimai dėl pirmiau jau įvardytų bylų nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumų negali būti išspręsti kasaciniame teisme, todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti šiame nutarties punkte aptariami ieškinio reikalavimai, ir perduoda šiuos ieškinio reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmiau įvardytų ieškinio reikalavimų pagrįstumo, turi, inter alia, atsakyti į klausimą, ar CK 4.197 straipsnio 6 dalies ir 6.153 straipsnio 3 dalies prasme būtina ginti hipotekos kreditorių.
66. Prokuroras ieškiniu, be kita ko, prašė panaikinti: 1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 23 d. įsakymą, kuriuo patvirtintas sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui; 2) Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas ir patvirtinti jo kadastro duomenys; 3) 2014 m. vasario 24 d. sprendimą, kuriuo sujungimo būdu pertvarkyti žemės sklypai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimo dėl šių administracinių aktų galiojimo išsprendimas priklauso nuo klausimo dėl restitucijos (ne)taikymo išsprendimo: apeliacinės instancijos teismui nusprendus taikyti restituciją alternatyviuoju būdu, t. y. sumokant ekvivalentą pinigais, arba apskritai netaikyti restitucijos, šiame nutarties punkte įvardytų administracinių aktų panaikinimas būtų beprasmis ir neproporcingai apsunkintų atsakovės V. K. teisinę padėtį. Todėl teisėjų kolegija naikina ir tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti prokuroro ieškinio reikalavimai dėl šių administracinių aktų panaikinimo, ir perduoda šiuos ieškinio reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
67. Teisėjų kolegija tiek, kiek susiję su ieškinio reikalavimais dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 29 d. įsakymo, kuriuo nustatyta ginčo žemės sklypo kaina ir nuspręsta jį parduoti atsakovei V. K., panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, naikina teismų procesinius sprendimus ir priima naują sprendimą tenkinti šiuos reikalavimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 24,10 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos apeliacinės instancijos teisme, šiam iš naujo išnagrinėjus perduodamą bylos dalį ir taip paaiškėjus galutiniam visos bylos išsprendimo rezultatui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 361 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimai dėl administracinio akto panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti šiuos ieškinio reikalavimus:
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-987 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pardavimo V. K.“.
Pripažinti negaliojančia 2013 m. gruodžio 11 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo dalis atmesti kitus Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimus, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
Algirdas Taminskas
