Dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-405/2008

Procesinio sprendimo kategorija 42.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. M. ieškinį atsakovui V. T. (V. T.) dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo; trečiasis asmuo N. T.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas, remdamasis CK 6.309 straipsnio 2, 3 dalimis, prašė teismo patvirtinti šalių 2005 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, įpareigoti ieškovą sumokėti likusią kainą – 30 tūkst. Lt – ir patvirtinti, kad nupirktas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso jam. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovo įgaliotinė N. T. 2005 m. rugsėjo 27 d. sudarė susitarimą, pagal kurį N. T. pažadėjo ieškovui parduoti 0,4 ha žemės sklypą už 60 tūkst. Lt, kai į jį atsakovas įgis nuosavybės teisę, kai sklypas bus pamatuotas ir sutvarkyti bei parengti nuosavybės dokumentai. Nurodyto susitarimo sudarymo metu 0,4 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nebuvo suformuotas ir įregistruotas kaip atskiras objektas Nekilnojamojo turto registre, nes į jį neatkurtos 2005 m. kovo 15 d. mirusios P. T., kurios turtą paveldėjo atsakovas, nuosavybės teisės. Ieškovas atsakovo įgaliotinei sumokėjo 15 tūkst. Lt sklypo dokumentams sutvarkyti ir kitiems organizaciniams klausimams spręsti, 2006 m. vasario 27 d. ir 2006 m. birželio 28 d. dar sumokėjo 10 tūkst. Lt ir 5000 Lt, iš viso – 30 tūkst. Lt. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 2.5-41-23185 atkūrė nuosavybės teises į mirusiajai P. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,93 ha žemės, vietoj turėtos žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,33 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai (duomenys neskelbtini). 2006 m. spalio 18 d. 0,4 ha ginčo sklypas suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsakovo įgaliotinė atsisakė parduoti ieškovui nurodytą žemės sklypą, nes jis pabrango. Ieškovas su tuo nesutiko.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įvertinęs 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimą, teismas jį pripažino preliminariąja žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, nes jis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius: juo šalys siekė susitarime aptartomis sąlygomis susitarti dėl pagrindinės 0,4 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, susitarimo forma rašytinė, jo sudarymo metu nebuvo žemės pirkimo–pardavimo sutarties objekto – ginčijamas žemės sklypas nesuformuotas kaip kadastrinis vienetas (Žemės įstatymo 14 straipsnis, CK 6.165, 6.306 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad pusės kainos (30 tūkst. Lt) sumokėjimas pagal preliminariąją žemės pirkimo–pardavimo sutartį nėra pagrindas pripažinti, jog sudaryta pagrindinė sutartis, nes pagal preliminariąją sutartį perduoti pinigai atlieka ne mokėjimo–atsikaitymo, bet kitas funkcijas – jie skirti organizaciniams dokumentų sutvarkymo klausimams. Teismas nurodė, kad preliminariosios sutarties negalima patvirtinti CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas sprendė, kad prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė, nes šalys nesudarė pagrindinės sutarties iki 2006 m. rugsėjo 27 d., t. y. per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3, 5 dalys). Dėl to teismas nepatvirtino šalių 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimo ir atsisakė tenkinti ieškinį. Teismas nevertino aplinkybių, susijusių su ginčijamo sklypo verte ir trečiojo asmens žinojimu apie ją sudarant nurodytą susitarimą, nes jos reikšmingos nuostolių atlyginimo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį klausimui spręsti, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 17 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė atsakovui iš ieškovo 470 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimas yra preliminarioji sutartis, pritarė tam, jog atsakovui sumokėti 30 tūkst. Lt neįrodo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal nurodytą susitarimą ieškovo perduoti pinigai turėjo būti įskaityti į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį arba kompensuoti pardavėjo nuostolius. Teismas pripažino, kad tokia preliminariosios sutarties sąlyga yra nedraudžiama ir neprieštarauja CK 6.165 straipsnio 1 daliai. Teismas nurodė, kad teisinės reikšmės neturi tai, kad sklypo ribos, jį suformavus bei įregistravus, faktiškai liko tapačios, kaip ir preliminariosios sutarties sudarymo metu, nes sklypo buvimas de facto nereiškia jo buvimo de jure, t. y. galėjimo būti notariškai tvirtinamo sandorio objektu. Teismas nepripažino aplinkybių, susijusių su atsakovo nesąžiningumu siekiant parduoti ginčo skylą už didesnę kainą, kaip pagrindo patvirtinti 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimą, nes šiam, kaip preliminariajai sutarčiai, negalima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalies. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės galėtų būti svarbios sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą, kuris nekeltas šioje byloje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatorius nurodo, kad teismai neatsižvelgė į CK 6.309 straipsnio 2, 3 dalis, pagal kurias ginčijamo žemės sklypo pirkimo–paradavimo sutartis turėjo būti patvirtinta, nes kasatorius sumokėjo pusę kainos – 30 tūkst. Lt, o atsakovas atsisakė sutartį įforminti notarine tvarka.

Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 išaiškinimo, kad perduodamų pinigų reikšmė nustatoma pagal šalių valią ir kad, esant preliminariajai pirkimo–pardavimo sutarčiai, pinigai neatlieka mokėjimo funkcijos. Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad jis pinigus sumokėjo už žemę kaip kainos dalį, bet ne dokumentams tvarkyti ar pardavėjo nuostoliams padengti, todėl pinigai atliko mokėjimo funkciją. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas su žeme susijusius dokumentus tvarkė nemokamai.

Teismai pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalį, CPK 136 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 išaiškinimo, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai (atsisakė patvirtinti ginčijamo sklypo pirkimo–pardavimo sutartį notarine tvarka, siekė sklypą parduoti kitiems asmenims) ir pažeidė CK 1.5 straipsnio 1 dalį.

Teismai pažeidė CPK 136 straipsnį, nes nepagrįstai ieškinio reikalavimą patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį išskyrė į du reikalavimus: 1) pripažinti preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; 2) pripažinti pinigų perdavimą atsakovui. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai atsisakė išnagrinėti pinigų sumokėjimo faktus.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313 straipsnį, nes peržengė apeliacinio skundo ribas ir pablogino kasatoriaus padėtį. Kasatorius teigia, kad šalys ginčijamoje sutartyje nesusitarė ir teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, jog kasatorius pinigus perdavė galimiems atsakovo nuostoliams atlyginti, o apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą priešingą išvadą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas ir trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas išskyrė ieškinį į du savarankiškus reikalavimus, nepagrįsti, nes teismai išnagrinėjo abu ieškinio reikalavimus: patvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir įpareigoti kasatorių sumokėti atsakovui likusią kainą – 30 tūkst. Lt. Atsiliepime teigiama, kad kasatorius bando paneigti išaiškinimą, kurį pirmosios instancijos teismas pacitavo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir kuris nesusijęs su kasatoriaus ieškinio reikalavimų išskyrimu: „Susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai bus už preliminariosios sutarties ribų CK 6.165 straipsnio 1 dalyje pateikiama siaurąja jos sampratos reikšme“. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo ribų, nes tik atkreipė dėmesį į šalių susitarimą, kuriame nustatytos 15 tūkst. Lt netesybos, pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį įskaitytinos į nuostolius. Atsakovas ir trečiasis asmuo akcentavo tai, kad kasatorius nenurodė, kaip apeliacinės instancijos teismas pablogino jo padėtį, nurodęs, kad pinigai atsakovui perduoti galimiems pardavėjo nuostoliams padengti. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatorius neginčija, jog šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji. Negalima patvirtinti preliminariosios sutarties CK 6.193 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes taip išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, ir ginčijamas žemės sklypas neperduotas kasatoriui valdyti, kaip to reikalaujama CK 6.309 straipsnio 1 dalyje. Atsiliepime pritariama teismų išvadai, kad šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, nes ji atitinka CK 6.165 straipsnį, ir sutinkama su ją pagrindžiančiais teismų argumentais. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai, jog pinigų perdavimas sudaro pagrindą kitaip kvalifikuoti ir patvirtinti sutartį, nepagrįsti, nes pinigai perduoti dokumentams tvarkyti ir organizaciniams klausimams spręsti. Ta aplinkybė, kad sumokėti pinigai, ateityje sudarius pagrindinę sutartį, būtų įskaityti į mokėjimus, nereiškia, kad sudaryta pagrindinė sutartis. Atsiliepime teigiama, kad, šalims sudarius preliminariąją sutartį, kasatoriaus sumokėti pinigai atliko užtikrinimo funkciją (susitarta dėl netesybų) – tokia mokėjimo paskirtis neprieštarauja preliminariosios sutarties prigimčiai ir nėra pagrindas sutartį kvalifikuoti kaip pagrindinę. Atsiliepime tvirtinama, kad pagal CK 6.165 straipsnio 3 dalį šalių pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo momento (2005 m. rugsėjo 27 d.); iki 2006 m. rugsėjo 27 d. nesudarius pagrindinės sutarties, pasibaigė prievolė pagal preliminariąją sutartį, todėl negalima bylos šalių įpareigoti sudaryti pagrindinę sutartį.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje teisės klausimas yra tai, ar taikyti pirkimą–pardavimą, ar preliminariąją sutartį reglamentuojančias teisės normas ir kaip kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius – sutartiniais pirkimo–pardavimo ar ikisutartiniais, kylančiais iš preliminariosios sutarties, civiliniais teisiniais santykiais.

Bylą nagrinėję teismai šalių 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimą pripažino preliminariąja žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi (CK 6.165 straipsnis). Taip teigia ir atsakovas bei trečiasis asmuo atsiliepime į kasacinį skundą. Kasatorius su tuo nesutinka ir tvirtina, kad nurodyta sutartis yra pagrindinė žemės pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.305, 6.392 straipsniai). CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pamatinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas, reiškiantis, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, tačiau draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareiga sudaryti sutartį yra nustatyta įstatymuose ar savanoriškame įsipareigojime sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys; 6.163 straipsnio 2 dalis). Toks šio principo turinys inter alia pripažįstamas ir tarptautinėje praktikoje (Tarptautinės teisės unifikavimo instituto parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų (UNIDROIT principles of international comercial contracts) 1.1 straipsnis, 2.15 straipsnio 2 dalis; Europos sutarčių teisės principų (The principles of European contract law) 1.102 straipsnio 1 dalis, 2.301 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nustatant, gali būti šalių susitarimas kvalifikuotinas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad, kilus ginčui, kokia sutartis buvo sudaryta (preliminarioji ar pagrindinė), lemiamą reikšmę turi sutartį sudariusių šalių valios prasmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, Teismų praktika 26, p. 17; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008). Nustačius, kad išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo daikto, turtinių teisų ir t. t.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalys, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objektas – turtinė vertybė (daiktas, daiktinės teisės, būsimas daiktas) – visada egzistuoja. Pagrindinėje sutartyje šalys arba viena iš jų visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo šalių 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimas atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes: iš jo turinio aiškiai matyti šalių sutarimas ateityje sudaryti susitarime įvardyto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, susitarime iš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 straipsnio 1 dalis); susitarimas sudarytas rašytine forma (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); jame terminas nenustatytas, bet tokiu atveju pagrindinė sutartis turi būti sudaroma per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Be to, pabrėžtina, kad pats kasatorius ieškinyje nurodytą susitarimą įvardijo preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi, o tik susipažinęs su byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimais pateikė dubliką ir patikslintą ieškinį, kuriuose susitarimą jau vadina pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi. Iš to galima daryti išvadą, kad šalys 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarime išreiškė valią ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į CK 6.309 straipsnio 2, 3 dalis. Kasacinio skundo argumentas, kad kasatorius sumokėjo dalį žemės sklypo kainos, nėra pagrindas šalių susitarimą vertinti kaip pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminariojoje sutartyje mokėjimas nėra sutarties sąlyga, nes tokia sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją. Kita vertus, sutarčių laisvės principas įgalina šalis susitarti dėl bet kokių sąlygų (taip pat ir dėl mokėjimo), neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys buvo susitarusios dėl avanso ir tokio pat dydžio baudos, pardavėjui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, taip pat dėl avanso negrąžinimo pirkėjui kaip baudos šiam atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį. Tai patvirtina preliminariosios, bet ne pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Kasatoriaus sumokėti pinigai atliko prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją netesybų būdu – tokia mokėjimo paskirtis neprieštarauja preliminariosios sutarties prigimčiai. Be to, žemės sklypas neperduotas pirkėjui (kasatoriui) valdyti, kaip to reikalaujama CK 6.309 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgdama į CK 6.165 straipsnio 3 ir 5 dalių sisteminį aiškinimą, teisėjų kolegija nurodo, kad jeigu šalys nesudaro pagrindinės sutarties per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo, kai tokioje sutartyje nenustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi, šios bylos šalims nesudarius pagrindinės sutarties iki 2006 m. rugsėjo 27 d., pasibaigė jų prievolė pagal 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimą. Konstatavus, kad šalių sudarytas susitarimas yra preliminarioji sutartis ir yra pasibaigęs įstatyme nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, toks susitarimas negali būti patvirtintas CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindais, nes vienai iš šalių neįvykdžius ikisutartinių prievolių ir pasibaigus jų įvykdymo terminui nėra pagrindo reikalauti įvykdyti susitarimą natūra – tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Pirmiau minėta, kad šis principas draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Ikisutartiniuose santykiuose šalys neatsako už derybose nepasiektą susitarimą, bet šalis prieš ikisutartines prievoles pažeidusią kitą šalį teisme gali gintis reikalaudama teismo taikyti tik vieną pažeistų teisių gynimo būdą – ikisutartinę civilinę atsakomybę – ir išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 1, 2 dalys, 6.165 straipsnio 4, 5 dalys; UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.15 straipsnio 1, 2 dalys; Europos sutarčių teisės principų 2.301 straipsnio 1,2 dalys). Kito pažeistų teisių gynimo būdo – įvykdyti pareigą natūrą priteisimo – ikisutartiniuose santykiuose taikyti negalima.

Atsižvelgusi į ginčijamo susitarimo turinį ir teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai apskųstuose procesiniuose sprendimuose teisingai šalių 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimą kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Priešingai, teismai šalių ginčą sprendė atsižvelgdami į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus šios kategorijos bylose. Ginčo šalių sąžiningumo klausimas galėtų būti svarbus, jeigu byloje būtų pareikštas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau šioje byloje tokio reikalavimo nepareikšta, todėl kasatoriaus argumentai, susiję su atsakovo nesąžiningumu, yra teisiškai nereikšmingi. Be to, aplinkybių, susijusių su sutarties šalių elgesio nesąžiningumu, nustatymas kasaciniame teisme negalimas, nes tai – ne kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas išskyrė ieškinį į du savarankiškus reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas būtų peržengęs apeliacinio skundo ribas, pažeidęs CPK 313 straipsnį ir pabloginęs kasatoriaus padėtį. Aplinkybė, kad kasatorius pagal 2005 m. rugsėjo 27 d. susitarimą pinigus atsakovui perdavė ne galimiems atsakovo nuostoliams atlyginti, yra susijusi su šalių susitarimo turinio aiškinimu ir faktų nustatymu. Tai taip pat nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, kasaciniame skunde nepaaiškinama, kaip pablogėjo kasatoriaus padėtis. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos aplinkybės ir pirmiau išdėstyti argumentai dėl CK 6.165, 6.309 straipsnių aiškinimo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų, todėl jie paliktini nepakeisti, kasacinis skundas atmestinas.

Atsakovas ir trečiasis asmuo prašo priteisti 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Išlaidas patvirtina prie atsiliepimo pridėtas 2008 m. gegužės 22 d. pinigų priėmimo kvitas. Patenkinusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktą, kuriame nurodyta, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis). Dėl to atlyginimą už atsiliepimo surašymą sumokėjusiam trečiajam asmeniui N. T. priteisiamos 1500 Lt išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 150 straipsnio 4 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistus.

Panaikinti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo į V. T. (V. T.) (duomenys neskelbtini), priklausantį 0,4 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), draudimo, taikytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartimi.

Trečiajam asmeniui N. T. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. B. M. (duomenys neskelbtini) priteisti 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Algis Norkūnas

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas