Dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir santuokinio turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-304/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4,

24.2, 24.4, 42.8, 75.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovui A. R.,

ieškovo atstovui advokatui Michailui Gaibel,

atsakovės G. A. atstovei advokatei Jūratei Galinaitytei,

atsakovei J. R.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. (A. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 7 d. nutarties iš dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams J. R., G. A., G. K. (G. K.), A. B., Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Širvintų rajono savivaldybei bei tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybai, Širvintų rajono notarų biuro notarei Grąžinai Zinkevičienei, Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarei Vidai Zabarauskienei ir Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notarui Algirdui Gauliai dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir santuokinio turto padalijimo bei atsakovės J. R. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir santuokinio turto padalijimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. R. ieškiniu, o atsakovė J. R. priešieškiniu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir teisinių pasekmių. Ieškovas, papildomai ginčydamas sandorius kaip apsimestinius, kėlė klausimą dėl nekilnojamųjų daiktų nustatymo bendra jungtine nuosavybe.

Ieškovas teismo prašė:

1. A. R. ir J. R. 1985 m. lapkričio 23 d. santuoką nutraukti dėl J. R. kaltės;

2. nustatyti nepilnamečio sūnaus P. R. gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu);

3. priteisti nepilnamečio sūnaus P. R. naudai iš atsakovės 500 Lt išlaikymą kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės;

4. po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę R., ieškovei – A.;

5. pripažinti iš dalies negaliojančia 1995 m. rugsėjo 26 d. S. Š. ir G. A. dovanojimo sutartį, nustatant, kad ši sutartis buvo sudaryta tarp S. Š. iš vienos pusės ir A. R. bei J. R. – iš kitos, pripažįstant ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 56/100 dalis trijų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini);

6. pripažinti negaliojančia 2001 m. balandžio 23 d. G. A. ir J. R. dovanojimo sutartį dėl 20/100 dalių trijų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) dovanojimo;

7. pripažinti iš dalies negaliojančia 2001 m. birželio 15 d. G. K. ir G. A. pirkimo-pardavimo sutartį, nustatant, kad sutartį sudarė G. K. iš vienos pusės ir A. R. bei J. R. – iš kitos, pripažįstant ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 44/100 dalis trijų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini);

8. pripažinti iš dalies negaliojančia 1991 m. gruodžio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos ir G. A. sutartį, nustatant, kad šią sutartį sudarė Vilniaus miesto savivaldybės valdyba iš vienos pusės ir G. A., A. R. ir J. R. – iš kitos, pripažįstant ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į 16,76 proc. trijų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini);

9. pripažinti negaliojančia 1999 m. gruodžio 21 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 80 dalį dėl G. A., nustatant, kad tikrieji asmenys dėl kurių priimtas šis sprendimas – A. R. ir J. R.;

10. pripažinti negaliojančia 2003 m. balandžio 25 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 100-11.78-018 dalį dėl įvardijimo statytoja G. A., nustatant, kad tikraisiais statytojais yra A. R. ir J. R.;

11. pripažinti negaliojančia 2006 m. vasario 22 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 100-11.79-12 dalį dėl įvardijimo statytoja G. A., nustatant, kad tikrieji statytojai yra A. R. ir J. R.;

12. pripažinti negaliojančia 2000 m. balandžio 27 d. A. B. ir G. A. teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą perleidimo sutarties dalį, nustatant, kad ši sutartis buvo sudaryta A. B. iš vienos pusės ir A. R. bei J. R. – iš kitos, pripažįstant ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į perleistą jiems teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

13. pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 89-8725 dalį dėl G. A., nustatant, kad tikrieji asmenys, kurių atžvilgiu jis priimtas – A. R. ir J. R.;

14. pripažinti A. R. ir J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su statiniais ir į 0,9302 ha žemės sklypą bei 0,1980 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini);

15. padalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą:

15.1 J. R. asmeninės nuosavybės teise priteisti turto už 345 866,26 Lt - 1/3 dalį patalpos (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), 1/3 dalį buto (duomenys neskelbtini), 16,76 proc. buto (duomenys neskelbtini), 0,1980 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), J. R. personalinę įmonę;

15.2 priteisti J. R. iš A. R. 19 654,94 Lt turto dalies kompensaciją;

15.3 A. R. asmeninės nuosavybės teise priteisti turto už 750 697,33 Lt – 2/3 dalis patalpos (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini), savos gamybos priekabą (valst. Nr. duomenys neskelbtini), 2/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą su statiniais ir 0,9302 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini).

Atsakovė J. R. priešieškiniu teismo prašė:

1. A. R. ir J. R. 1985 m. lapkričio 23 d. santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

2. priteisti iš J. R. sūnaus P. R. išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis;

3. po santuokos nutraukimo palikti ikisantuokinę pavardę – A.;

4. dalijant santuokoje įgytą turtą, esantį bendrąja jungtine nuosavybe, J. R. asmeninės nuosavybės teise priteisti: patalpą-kirpyklą, esančią (duomenys neskelbtini) (315 000 Lt vertės), J. R. personalinę įmonę, esančią (duomenys neskelbtini);

5. priteisti A. R. 157 000 Lt kompensaciją už patalpą-kirpyklą;

6. dalijant santuokoje įgytą turtą, esantį bendrąja jungtine nuosavybe, A. R. asmeninės nuosavybės teise priteisti: garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (24 375 Lt vertės), garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (16 789 Lt vertės), garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (16 618 Lt vertės), savos gamybos priekabą (700 Lt vertės), A. R. vardu registruotas UAB „Aremi“ akcijas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino dalinai: A. R. ir J. R. (A.) santuoką nutraukė dėl abiejų kaltės, pavardes nustatė esant R. ir A., nepilnamečio sūnaus P. R. gyvenamąją vietą nustatė su tėvu, ieškovu A. R.; priteisė iš atsakovės J. R. nepilnamečio sūnaus P. R. išlaikymui po 300 Lt periodinių išmokų kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės.

Šalių bendros jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą padalino taip:

Ieškovui priteisė garažą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir savo gamybos priekabą (valst. Nr. duomenys neskelbtini).

Atsakovei priteisė patalpą-kirpyklą, esančią (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini) ir J. R. personalinę įmonę, registruotą (duomenys neskelbtini).

Priteisė iš atsakovės ieškovui 210 000 Lt kompensaciją.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo A. R. apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Nustatyta, kad abu sutuoktiniai yra kalti dėl santuokos iširimo.

Sutuoktiniams sutarus bei nepilnamečiam sūnui P. R. pageidaujant, jo gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, ieškovu A. R. Nustatyta, kad ieškovo pajamos per mėnesį sudaro 1800 Lt, atsakovės – apie 900 Lt. Konstatuota, kad didesnes pajamas gaunantis tėvas turi prisiimti didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaiko išlaikymui. Su atsakove gyvena ir yra jos išlaikoma pilnametė duktė, antro kurso studentė – M. R. Ieškovas taip pat prisideda prie jos išlaikymo, tačiau nepastoviai. Kadangi teismui nutraukus santuoką ieškovas bus laisvas pasirinkti kaip vykdyti savo pareigą išlaikyti abu savo vaikus, tuo tarpu atsakovė teismo sprendimu bus įpareigota išlaikymą vykdyti konkrečiai nustatyta pinigų suma, todėl ši turi atitikti atsakovės finansines galimybes.

Dalyjant sutuoktinių turtą, nustatyta, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dėl jo ginčo nėra. Sutuoktiniai nesutaria dėl ieškovo įgytų UAB „Aremi“ akcijų, taip pat, ieškovo teigimu, į dalintiną turtą turi būti įtraukti ieškovo ir atsakovės J. R. santuokos metu atsakovės G. A. vardu įgyti ir įregistruoti nekilnojamieji daiktai: trijų kambarių butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), trijų kambarių butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas su priklausiniais ir dviem žemės sklypais, esantys (duomenys neskelbtini).

Dėl UAB „Aremi“ akcijų.

Santuokos metu ieškovas, kaip ir atsakovė J. R. vertėsi individualia veikla, buvo įsteigęs R. paslaugų firmą, tačiau pastaroji buvo pertvarkyta į UAB „Aremi“. Ieškovui priklauso 100 vienetų (iš viso yra 300 vienetų) bendrovės akcijų, kurias jis deklaruoja savo asmenine nuosavybe, nes akcijos įgytos iš dovanotų lėšų. Atsakovė J. R. priešieškiniu šias akcijas įtraukė į bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto sąrašą, tačiau pinigų dovanojimo sutarčių ir jų pakeitimų neginčijo. 2005 m. gruodžio 23 d. pinigų dovanojimo sutartimis ir 2006 m. kovo 22 d. susitarimais dėl pinigų dovanojimo sutarties pakeitimo nustatyta, kad lėšos ieškovui buvo perduotos tikslinei paskirčiai – bendrovės įstatiniam kapitalui formuoti, todėl padaryta išvada, kad nėra pagrindo ieškovo 100 vienetų UAB „Aremi“ akcijų laikyti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.

Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Butas, esantis (duomenys neskelbtini) dalinės nuosavybės teise priklauso G. A. ir J. R. Joms, atitinkamai priklauso 80/100 ir 20/100 dalys buto. Atsakovė G. A. nuosavybės teisėmis valdomą buto dalį įsigijo tokia tvarka: 1995 m. rugsėjo 26 d. dovanojimo sutartimi atsakovė įsigijo 56/100 buto iš S. Š., kuri butą valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise su R. K. (pastarajai priklausė 44/100 buto); 2001 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartimi atsakovė padovanojo iš turimų 56/100 dalių buto 20/100 buto savo dukrai, atsakovei J. R., o 2001 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė įsigijo 44/100 buto iš R. K. įpėdinio atsakovo G. K.

Ieškovas, įrodinėdamas visų trijų ginčo buto sudarytų sandorių apsimestinumą, teismui pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad jis pasirašė buto Telekomunikacijų paslaugų sutartį ir mokėjo G. A. vardu mokesčius, buto atsiskaitymo knygelę pildė J. R. Konstatuota, kad šios aplinkybės patvirtina didelį ieškovo ir jo šeimos indėlį ginčo buto išlaikyme, tačiau nėra pakankamos nuginčyti atsakovės valią įsigyti butą nuosavybėn. Ieškovas neįrodė 1995 m. rugsėjo 26 d. dovanojimo sandorio apsimestinumo, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančiu 2001 m. balandžio 23 d. G. A. ir J. R. sandorį. Ieškovas pateikė įrodymus, kad 2001 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sandoris įvyko jo pastangų dėka. Spręsta, kad pinigų sumokėjimas (10 000 JAV dolerių) padedant uošvei, neįrodo, kad buvo įgyta nuosavybė. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas G. K. iš tikrųjų siekė sudaryti sandorį su juo ar jo sutuoktine.

Butas, esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovei G. A. 1991 m. gruodžio 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šia sutartimi G. A. privatizavo ginčo butą, kuris jai buvo suteiktas 1990 m. balandžio 23 d. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderiu Nr. 072993. Jame, be butą privatizavusios atsakovės, buvo įrašyti bute registruoti asmenys J. R., A. R. ir jų dukra M. R.

Visi bute registruoti asmenys turėjo lygias teises į butą ir galėjo jį privatizuoti bei tapti bendrasavininkais. Teismai, atsižvelgdami į ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus apie dalinį privatizuojamo buto kainos apmokėjimą, buto mokesčių mokėjimą, bute atliktus remonto darbus ir butui teikiamų ryšio paslaugų mokėjimą darė išvadą, kad ieškovo ir jo sutuoktinės ketinimai tapti buto bendrasavininkais įrodyti, tačiau pažymėjo, kad ieškiniams dėl susitarimo pirkti privatizuojamą butą bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais taikomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas (1964 m. CK 84 straipsnis), kuris prasideda nuo susitarimo pasirašymo bei turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Teismas taikė ieškininę senatį, todėl šį ieškinio reikalavimą atmetė.

Dėl gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini) kaime bei žemės sklypų.

1996 m. liepos 5 d. nuomos sutartimi, Kernavės seniūnijos komunalinis ūkis išnuomojo atsakovei G. A., neribotam laikui, 84,03 kv. m bendro naudingo ploto dviejų kambarių gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu. 1996 m. rugsėjo 26 d. Valstybinės žemės nuomos žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. 154, G. A. buvo išnuomotas 0,94 ha žemės sklypas. 1999 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte pažymėta, kad nuomininkė G. A. atliko gyvenamojo namo kapitalinį remontą. 1999 m. gruodžio 21 d. Širvintų rajono tarybos sprendimu Nr. 80 leista Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei teisiškai registruoti (duomenys neskelbtini) esantį gyvenamąjį namą su statiniais po rekonstrukcijos G. A. vardu. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros skyrius, 2003 m. balandžio 25 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 100-11.78-018, rekonstruotą namą pripažino tinkamu naudotis, o 2006 m. vasario 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 100-11.79-12, pripažino tinkama naudotis pirtį. Surašant abu aktus dalyvavo ir juos pasirašė G. A., įvardinta juose „statytoju“. Antrą 0,198 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) G. A. įsigijo taip: 2000 m. balandžio 27 d. Širvintų rajono Notarų biuras patvirtino teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą perleidimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. B. perleido atsakovei teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2000 m. balandžio 27 d. atsakovės prašymo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono Žemėtvarkos skyrius parengė išvadą Nr. Š-495 dėl žemės, miško, vandens telkinio neatlygintinai perdavimo nuosavybėn, o 2003 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 89-8725 atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,76 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,282 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini).

Remdamiesi bylos duomenimis ir liudytojų paaiškinimais, bei atsižvelgdami į tai, kad ginčijamų sandorių metu ieškovo ir atsakovės G. A. santykiai buvo geri, pagrįsti pasitikėjimu (ji aprūpindavo ieškovo šeimą savo išaugintais produktais, o jis rūpinosi sodybos gerbūviu), teismai darė išvadą, kad nėra pagrindo išvadai, jog sudarant ginčijamus sandorius buvo siekiama kitų tikslų, t. y. kad sandoriai apsimestiniai.

Pažymėta, kad ieškovas neginčija 1996 m. liepos 5 d. nuomos sutarties ir 1996 m. rugsėjo 26 d. Valstybinės žemės nuomos žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 154, kurių pagrindu atsirado visi kiti ieškovo ginčijami dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kad nepagrįstas ieškovo (apelianto) argumentas, jog jis neprivalo ginčyti G. A. vardu sudarytų 1996 m. liepos 5 d. namo nuomos sutarties ir 1996 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės nuomos sutarties, nes ne šių sutarčių pagrindu ieškovui atsirado teisė ginčyti nuosavybės teisę. Konstatuota, kad tik esant sudarytai 1996 m. liepos 5 d. namo nuomos sutarčiai, name buvo galima atlikti remontą, kuris vėliau tapo pagrindu 1999 m. gruodžio 21 d. Širvintų savivaldybės tarybos sprendimui Nr. 80, leisti registruoti namą. 1996 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartis taip pat yra pagrindas suformuoti sodybos žemėvaldai, todėl teismo sprendimu, ieškinys šioje dalyje negalėtų būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.

Ieškovas teismo prašė atsižvelgti į nepilnamečio sūnaus P. R., kuris išreiškė norą likti gyventi su juo, interesus ir priteisti 2/3 dalintino turto. Atsižvelgiant į nepilnamečio sūnaus P. interesus bei nustatytas bylos aplinkybes, jog, nepritaikius ieškininės senaties, ieškovo reikalavimas dėl 16,76 proc. trijų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pripažinimo sutuoktiniu turtu būti patenkintas, teismas nesivadovavo lygių dalių principu, priteisiant ieškovui 2/3 dalis bendro turto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria spręsta dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalinimo ir atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais sandorius bei administracinius aktus ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodomi šie argumentai:

1. Pažeisti CPK 178, 185 straipsniai, nes teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai tyrė faktines bylos aplinkybes, vertindamas įrodymų apie ieškovo buvimą tikrąja apsimestinių sandorių šalimi pakankamumą, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo (2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003, 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

1.1. Teismo posėdžio metu atsakydama į ieškovo atstovo klausimus dėl 44/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimo, atsakovė G. A. pateikė teismui prieštaringus parodymus dėl piniginių lėšų, sudarančių sutarties kainą, įsigijimo. Ji nepaaiškino iš kur ji, pensininkė, turėjo 40 000 Lt sandoriui. Be to, atsakovė pripažino, kad buto dalies pardavėjo G. K. ji niekada nematė, nebuvo su juo susitikusi (T. 4, b. l. 161-163). Liudytoja J. teisme patvirtino, kad būtent ieškovas veikė kaip tikrasis buto savininkas: duodavo buvusiai buto dalies savininkei S. Š. (likusiai gyventi bute) pinigų komunalinių paslaugų apmokėjimui, butą remontavo. Abiejų instancijų teismai šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino.

1.2. Apeliacinės instancijos teismas, kaip neginčijamą įrodymą, paneigiantį sandorių apsimestinumą, pažymėjo, kad teismo posėdžio metu G. A. nurodė, kad ji rūpinosi buto remontu ir davė pinigus. Teismas supainiojo įrodymų institutą su ginčo šalies atsikirtimais, kuriuos pagal įstatymą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis) būtina pagrįsti įrodymais.

1.3. Ieškinio atmetimą dėl reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančia 2001 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad pinigų sumokėjimas pagal sandorį (kurį atliko ieškovas) ir siekimas „padėti uošvei“ nereiškia, kad ieškovas iš tikrųjų įgijo nuosavybę. Teismas ignoravo visą eilę įrodymų, patvirtinančių ieškovą tikruoju turto įgijėju ir vadovavosi tik mokėjimo pagal sandorį faktu.

1.4. Ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš Sodros ir VMI duomenis apie laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2006 m. pensininkės G. A. gautas pajamas bei jai išmokėtos pensijos dydį. Jie buvo svarbūs įvertinti finansines atsakovės G. A. galimybes sandoriams sudaryti. Teismas šių duomenų neišreikalavo, atsakovės aiškinimų prieštaringumo nepašalino, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas privalėjo paneigti šį atsakovės „painiojimąsi“. Tai neprotinga ir nelogiška, pažeidžia šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principą, rodo apie neobjektyvų bylos aplinkybių tyrimą ir įrodymų vertinimą.

1.5. Sprendžiant ieškinio dalį dėl namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini) sandorių apsimestinumo, reikšmingu bylai faktu laikytina aplinkybė, jog atsakovė G. A. nepaaiškino, kaip ji, pensininkė, sugebėjo atlikti sodybos namo kapitalinį remontą, kainavusį 46 620 Lt, 2003 metais rekonstruoti namo antrąjį aukštą, 2006 metais pastatyti pirtį. Atsakovė nurodė, kad 30 000 Lt rekonstrukcijai ji neva pasiskolino iš savo brolio P., o 10 000 Lt ji turėjo santaupų, tačiau jos paaiškinimai liko neįrodyti.

1.6. Atsakovė nepaneigė ieškovo teiginių, kad už sodybos namą visus komunalinius mokesčius mokėdavo sutuoktiniai R. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateikta atsiskaitymo knygelė už 1996-2006 laikotarpį su kvitais, kurios užpildymo sutuoktinių R. ar R. ranka atsakovė G. A. neginčijo. Už teikiamas telekomunikacines paslaugas sodybai taip pat apmokėdavo tik ieškovas.

1.7. Anot teismų, ieškinys negalėtų būti tenkinamas ir dėl to, kad ieškovas neginčija atsakovės G. A. vardu sudarytos 1996 m. liepos 5 d. namo nuomos sutarties bei 1996 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės nuomos sutarties, kurių pagrindu neva atsirado visi kiti ieškovo ginčijami dokumentai. Tokia teismų išvada nepagrįsta, nes ginčijamo 1999 m. gruodžio 21 d. Širvintų savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 80 leisti namą registruoti G. A. vardu pagrindu tapo ne namo nuoma, o namo kapitalinio remonto atlikimas, dėl ko buvo iš esmės padidinta jo vertė (T. 1, b. l. 94).

1.8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis, privalėjo konstatuoti, kad ginčo žemės sklypus įgijo sutuoktiniai R. Byloje yra pateiktas paties teisių perleidėjo atsakovo A. B. atsiliepimas (T. 3, b. l. 41) kuriame jis patvirtina, kad dėl teisių į atkūrimą perleidimo jis tarėsi tik su ieškovu, kad už perleistas teises jam mokėjo taip pat ieškovas. Tačiau bylos eigoje A. B. dėl teismui nepaaiškintų priežasčių atsisakė savo atsiliepime nurodytų aplinkybių, o vėliau, atsakydamas į klausimus (T. 4, b. l. 163), iš viso atsisakė patvirtinti su kuo konkrečiai buvo sudaręs sutartį ir kas jam mokėjo.

2. Vertindamas ginčijamus sandorius ir darydamas išvadas dėl jų apsimestinumo nebuvimo, teismas nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarties aiškinimo taisyklėmis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-406/2000, 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-438/2002).

3. Teismas nepagrįstai nepripažino negaliojančiais ginčijamų apsimestinių sandorių, netinkamai aiškindamas 1964 m. CK 52 straipsnį, 2000 m. CK 1.87 straipsnį.

4. Nesivadovauta protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Neabejotina, kad dvišalis sandoris yra neteisėtas ir apsimestinis net ir tuo atveju, kai bent viena iš sandorio šalių, neišreikšdama dėl sandorio savo tikrosios valios, veikia apsimestinai (kaip tikrosios šalies statytinė), nors kita šalis apie tai ir nežino. Sandorio su statytine šalimi specifika akivaizdžiai pasireiškia tuo, kad kita sandorio šalis realiai gali apie tokį kontrahento apsimestinumą nežinoti ir manyti, kad apsimestinę valią reiškianti šalis yra tikroji sutarties šalis arba dar daugiau – kitai šaliai gali būti visiškai nesvarbu su kuo sudaryti sutartį. Tačiau logiška, kad toks kitos šalies „nežinojimas“ ar „abejingumas“ kontrahento asmeniui nepadaro sandorio su statytine šalimi teisėtu ir nepašalina sandorio apsimestinumo. Šiuo atveju ne tik protingumo bet ir teisėtumo principas reikalauja, kad būtų nustatyta tikroji sutarties šalis ir jai atsiradusios teisinės pasekmės.

5. Be pagrindo taikyti 1964 m. CK 84, 86 straipsniai ir nepagrįstai netaikytos 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalies bei 1.127 straipsnio 1 dalies normos, todėl netinkamai nustatyta ieškinio senaties termino pradžia, nepagrįstai taikyta trejų metų ieškinio senatis.

6. Nepagrįstai netaikytos įstatymų normos – Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, CK 1.138 straipsnio 7 punktas, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1964 m. CK 52 straipsnis, 2000 m. CK 1.87 straipsnis, 1.5 straipsnio 4 dalis, dėl ko nepagrįstai nepripažinti iš dalies negaliojančiais ginčijami administraciniai aktai.

7. Netinkamai taikyti CK 1.138 straipsnio 5 punktas bei 3.88 straipsnio 2 dalis, nes ieškovui, į ieškinyje nurodyto ginčo turto dalį, be pagrindo nepripažinta bendrosios jungtinės nuosavybės teisė.

8. Netinkamai nustatytas sutuoktinių bendro turto balansas dėl ko neteisingai padalytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (CK 3.118 straipsnis, 3.127 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė G. A. prašo jį atmesti, nurodydama, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog G. A. ir S. Š. bei G. A. ir G. K. siekė sudaryti apsimestinius sandorius, t. y. faktiškai siekė sudaryti sutartis su kasatoriumi A. R., o ne su atsakove. Šaliai, siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo sandorio šalies ar trečiųjų asmenų, nebuvusių ginčijamų sandorių šalimis, valios ydingumo. Kadangi sandorių šalys yra dvi, todėl būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį.

Kasacinio teismo posėdyje kasatoriaus atstovas pakartojo kasaciniame skunde nurodytus apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų procesinių sprendimų neteisėtumo argumentus.

G. A. atstovė išdėstė atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus jo nepagrįstumo argumentus.

J. R. prašo kasacinį skundą atmesti. Teisinių nesutikimo su kasaciniu skundu argumentų ji nenurodė, tačiau visiškai sutiko su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Šeimos santykių bylos priklauso nedispozityvių bylų kategorijai. Šiose bylose teismui įstatymo skirtas aktyvus vaidmuo, nes šeimos narių teisių ir teisėtų interesų gynimas yra ir viešojo intereso sudėtinė dalis. Teismo aktyvumą užtikrina CPK 376 straipsnio nuostatos ir CK trečiojoje knygoje nustatytos proceso teisės normos (CPK 375 straipsnio 2 dalis). Nurodytos kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis); atsižvelgdamas į ieškinio (priešieškinio) pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio (priešieškinio) dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis), kt. Teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti socialiai pažeidžiamų šeimos narių teisėtus interesus. Nutraukiant santuoką, kartu su kitomis santuokos nutraukimo pasekmėmis visais atvejais išsprendžiamas ir santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas (CPK 385 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjusi teismo sprendimo dalis dėl sutuoktinių turto padalijimo, kitaip negu sprendimo dalys dėl kitų santuokos nutraukimo pasekmių (vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir dalyvavimo juos auklėjant, dėl išlaikymo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams priteisimo), turi res judicata galią ir ateityje negali būti keičiama. Dalijant santuokoje įgytą turtą, teismui itin svarbu tiksliai ir teisingai nustatyti visą turtą, kurį sutuoktiniai įgijo gyvendami santuokoje, nes, to nepadarius, pažeidžiami sutuoktinių interesai. Kai šalys nesutaria dėl konkretaus turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ar teisių į konkretų turtą apimties, šį klausimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, išsprendžia teismas (CPK 185 straipsnis). Būtina pažymėti, kad socialinė-ekonominė aplinka (tam tikrą laiką trunkantis ekonominis ir teisinis neapibrėžtumas, objektyviai suponuotas sparčių visuomeninių-politinių pokyčių atsikūrusioje valstybėje), šeimos narių veiklos pobūdis, yra tie visuomenės narių elgesį įgyvendinant šeimos turtines teises įtakojantys veiksniai, dėl kurių galimi ir neretai naudojami įvairūs teisiniai mechanizmai, kurių pagalba siekiama apsaugoti šeimos narių turtinius interesus nuo įvairių rizikų. Šeimos turtinių interesų apsaugai, kaip rodo praktika, plačiai taikoma tokia visuotiniu pasitikėjimu dėl tiesioginės giminystės (CK 3.132 straipsnis) ir svainystės (CK 3.136 straipsnis) pagrįsta turtinių teisinių santykių formavimosi schema, kai sutuoktinių turto tikrasis teisinis režimas neatitinka apibrėžtojo turto sandoriuose ir išviešinto viešuosiuose registruose. Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinių teisių įgyvendinimo sąžiningumo ir teisingumo imperatyvai, taip pat draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žala kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai, suponuoja, kad sutuoktinių turtinių teisių įgyvendinimas tokiais būdais, kurias siekiama apsisaugoti nuo galimų rizikų, kylančių turtui, esančiam bendrąja jungtine nuosavybe, yra priešingas teisei, todėl taip įgyvendinamos subjektinės teisės neturi būti ginamos (CK 3.5 straipsnis), o tai reikštų, kad pvz. kreditoriaus teisių gynimui išieškojimas galėtų būti nukreiptas į turtą, kuris sutuoktiniams siekiant priešingų teisei tikslų apsimestinai yra kitų asmenų nuosavybė, pripažinus jį bendrąja jungtine nuosavybe. Šiuo atveju galiotų taisyklė injuria ius non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė). Tačiau tuo pačiu principu negali būti paneigta vieno iš sutuoktinių teisė į turtą, kuris sutuoktiniams siekiant priešingų teisei tikslų apsimestinai yra nurodoma kaip kitų asmenų nuosavybė, nes tai prieštarautų teisingumui – vienas sutuoktinis, nors jo veiksmais siekta vieningo su kitu sutuoktiniu tikslo, be teisėto pagrindo įgytų turtinį pranašumą, grindžiamą tiesioginės giminystės linija su sandoriuose įvardintu asmeniu. Todėl ta apimtimi, kiek subjektinių teisių įgyvendinimas, kuriuo siekta santuokoje įgyto turto apsaugos nuo galimų rizikų, liečia sutuoktinius, jų turtinės teisės, nors ir įgyvendintos priešingai teisei, turi būti ginamos sutuoktinių lygiateisiškumo pagrindu (CK 3.3 straipsnis).

Šioje byloje ieškovas įrodinėja, kad dalis sutuoktinių turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, todėl dalintino santuokos nutraukimo atveju, dėl apsimestinių sandorių bei neteisėtų individualių teisės aktų be pagrindo priskiriama G. A. nuosavybei. Kad turtas įgytas bendrosios nuosavybės teise, o sandoriai yra apsimestiniai, konstatuotina nustačius, jog buvo susitarimas turtą įgyti bendrosios nuosavybės teise ir bendraturčiai savo turtu, lėšomis, darbu, o taip pat neturtiniais įnašais prisidėjo įgyjant turtą. Pažymėtina, jog šeimos santykių, pagrįstų giminyste ir svainyste, santykių ypatumai lemia ir tokių santykių dalyvių veiksmus civilinėje teisinėje apyvartoje. Todėl, priešingai nei teigia G. A., sandorių, kuriuose dalyvauja šeimų atstovai, apsimestinumui pripažinti nėra būtinas kitos, nesusijusios su šeima, sandorio šalies valios apsimestinumo konstatavimas. Tokiuose sandoriuose tam tikrais tik šeimai žinomais pagrindais jos atstovas gali veikti siekdamas kitokių, nei nurodomi sandoryje, tikslų, to neviešindamas kitai sandorio šaliai. Šiuo atveju ieškovo argumentais siekiama pagrįsti būtent tokią teisinę situaciją, o tokių argumentų dėl G. A. vardu įgyto turto 1/2 dalies atitikimo sutuoktinių turtui pagal įstatymą nustatytą teisinį režimą (CK 3.87 straipsnis) vertinimui taikytinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų suformuluotos sutarčių aiškinimą ir įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo taisyklės.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pasakytina, kad:

1) Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsniu, civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui, ir

2) CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Be sąžiningumo, taip pat būtina vadovautis teisingumo ir protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sutartis yra sandoris, t. y. asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinės valios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008).

Dėl įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos yra suformulavusios taisykles, kad:

1) įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje S. Č. ir kt. v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-3-471/2006);

2) Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis UAB “AAA” v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal Š. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.).

Dėl buto (duomenys neskelbtini) teisinio režimo

Apsimestiniu pagal 1964 m. CK 52 straipsnį ir CK 1. 87 straipsnį pripažįstamas sandoris, kuris sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį. Jeigu tai nustatoma, taikomos taisyklės liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Kokia buvo tikroji šalių valia sudarant sandorius, taip pat ir nustatant, ar sudarytais sandoriais nesiekta pridengti kitos, tikrosios, šalių valios, taikytinos anksčiau paminėtos sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo remiantis tikimybių teorija taisyklės. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimų įrodymų, yra nustatyta, kad būtent ieškovas bendraudamas su ankstesniais šio buto savininkais S. Š. ir G. K. inicijavo ir vienintelis iš šeimos (turima galvoje G. A. ir J. R.) aktyviai veikė siekiant šio buto dalių įgijimo nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas pripažindamas tokius ieškovo veiksmus padarė išvadą, kad tai nepatvirtina sandorių apsimestinumo. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinis teismas nesutinka. Tiek aplinkybė, kurią pripažįsta atsakovės G. A. ir J. R., kad tik ieškovas turėjo pakankamą išsilavinimą ir patirtį, reikalingą siekiant buto įgijimo nuosavybėn, tiek jo sumanyta S. Š. interesų apsaugos ir poveikio G. K. schema, pinigų mokėjimo pastarajam faktas, o taip pat ir tiesioginė pagalba S. Š. pinigais išlaikant butą bei veiksmai jo būklei gerinti (remonto darbai) patvirtina kasatoriaus tikruosius ketinimus sutuoktiniams tapti šio buto bendraturčiais kartu su G. A. Toks aktyvus kasatoriaus elgesys, be to, liudija jo paaiškinimų dėl tikrųjų sutuoktinių ketinimų pasinaudojant su G. A. esančiais visiško pasitikėjimo santykiais jos vardu pridengti dalies turto įgijimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise taip siekiant turto apsaugos nuo rizikų atitikimą tikrovei. Tuo metu vertinant G. A. nurodomas aplinkybes, pažymėtina, kad santykiuose su ankstesniais šio buto savininkais S. Š. ir G. K. ji buvo pasyvioji šalis, nerodė jokios iniciatyvos įgydama turtą nuosavybėn, visus teisinius veiksmus patikėdama ieškovui. Atsakovės socialinė padėtis (pensininkė) ir įrodymai, liudijantys, kad jos finansinius išteklius sudarė tik pensija bei skolintos lėšos, dėl kurių įgijimo įrodymai byloje prieštaringi, yra pagrindas pripažinti, kad neįrodyta, jos G. A. turėjo realias galimybes įgyti butą nuosavybėn viena. Vertinant byloje surinktus įrodymus taikant tikimybių pusiausvyros principą, yra pagrindas pripažinti buvus G. A. ir sutuoktinių R. susitarimui įgyti turtą bendrosios nuosavybės teise, todėl konstatuotina, kad įrodyta, jog 1/2 buto (duomenys neskelbtini) yra įgyta J. R. ir A. R. bendrojon jungtinėn nuosavybėn, o kita 1/2 buto (duomenys neskelbtini) įgyta nuosavybėn G. A., iš kurios dalies 2001 m. balandžio 23 d. dovanojimo sutartimi G. A. 20/100 padovanojo savo dukrai atsakovei J. R. Todėl 1/2 buto (duomenys neskelbtini), esanti J. R. ir A. R. bendra jungtine nuosavybe, dalintina tarp nutraukiančių santuoką sutuoktinių šioje byloje.

Dėl namų valdos ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime teisinio režimo

Byloje surinkti įrodymai liudija, kad ieškovas inicijavo ir atliko visus teisinius veiksmus, kurių pagrindu turtas (namų valda ir žemės sklypai – toliau sodyba) (duomenys neskelbtini) kaime įformintas G. A. vardu. Apklaustas byloje liudytoju tuometinis Kernavės seniūnas parodė, kad būtent ieškovas kreipėsi dėl teisių į apleistą namą ir inicijavo jo naudojimo teisių įgijimo veiksmus. Šio ir kitų liudytojų parodymai bei dokumentai esantys byloje patvirtina, kad būtent kasatorius tvarkė visus reikalus, susijusius su šio turto naudojimu, priežiūra, remontu bei nuosavybės teisių perėjimu G. A. vardu. Taip pat nustatyta, kad kasatoriaus iniciatyva ir Kernavės seniūnui padedant buvo sutarta su A. B. dėl nuosavybės teisių į 1, 28 ha žemės sklypą perleidimo, kuris įformintas G. A. vardu. A. B. proceso metu skirtingai aiškino derybų dėl šios sutarties sudarymo ir jos sudarymo aplinkybes. Atsiliepime į ieškinį jis nurodė, kad dėl turtinių teisių perleidimo ir jų perleidimo sąlygų tarėsi tik su ieškovu, G. A. sutartį tik pasirašė. Vėliau pareiškimu teismui jis paneigė atsiliepime išdėstytus faktus. Dėl to A. B. nurodomi faktai vertintini atsižvelgiant į tai, kaip jie atskleidžiami kitų derybose dalyvavusių asmenų. Šiuo atveju tokiu yra seniūnas, kuris nuosekliai nurodo visas susižinojimo apie galimybę įgyti perleidžiamas turtines teises ir jų perleidimo aplinkybes. Dėl to konstatuotina, kad būtent atsiliepime A. B. nurodė įrodymus byloje atitinkančius sutarties sudarymo faktus. Sutarčių aiškinimui ir įrodymų vertinimui taikydamas taisykles, suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pripažindamas faktus, jog ieškovas sodybos įgijimo, remonto ir priežiūros procesuose veikė itin aktyviai, tačiau darydamas išvadą, kad tai nesuponuoja kitokio nei sandoriuose ir individualiuose teisės aktuose apibrėžto turto teisinio režimo, neteisingai vertino nuosavybės teisinių santykių formavimosi aplinkybes bei juose dalyvaujančių asmenų tikruosius ketinimus ir valią. Ieškovo vaidmuo sodybos įgijimo, tvarkymo ir priežiūros procesuose, kuriuose jis veikė kaip tikrasis turto savininkas, liudija buvus sutuoktinių J. R. ir A. R. susitarimui su G. A. įgyti sodybą bendrosios nuosavybės teise, todėl 1/2 dalis namo bei kitų kiemo statinių ir žemės pripažintina bendraja jungtine J. ir A. R. nuosavybe, dalintina tarp nutraukiančių santuoką sutuoktinių šioje byloje.

Ieškovas siekdamas jo pažeistų teisių į bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įgyto turto dalį santuokos nutraukimo atveju gynimo sandorius, kaip jau minėta, ginčija dėl jų apsimestinumo (1964 m. CK 52 straipsnis, CK 1.87 straipsnis). Anksčiau nurodytų argumentų pagrindu kasacinis teismas pripažįsta, kad teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą perleidimo sutartis, sudaryta 2000 m. balandžio 27 d. tarp A. B. ir G. A., yra iš dalies apsimestinis sandoris ir taikytinos taisyklės, liečiančios tikrąjį sandorį (1964 m. CK 52 straipsnis), t. y. pripažįstama, kad šiuo sandoriu įgytų 1/2 turtinių teisių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo sutuoktiniai J. ir A. R. Ieškovo pažeistų turtinių teisių gynimui reikalaujama panaikinti bei pakeisti viešojo administravimo subjektų priimtus individualius teisės aktus, kurių pagrindu namų valdos statiniai ir žemė (duomenys neskelbtini) kaime tapo G. A. nuosavybe. Teigiama, kad tokie individualūs teisės aktai neteisėti, nes jais be teisėto pagrindo teisės į turtą tenka tik G. A. Kasacinis teismas anksčiau išdėstytų argumentų pagrindu pripažįsta, kad šalių viešojo administravimo subjektams išviešintoji valia dėl nuosavybės teisinių santykių turinio - įgyjamo turto teisinio režimo neatitiko tikrosios, o tai sąlygoja teismo sprendimus dėl pažeistų teisių gynimo būdų pasirinkimo taip, kad kuo ekonomiškiau ir greičiau būtų apgintos materialinės subjektinės teisės ir pasiekta teisinė taika tarp ginčo šalių. Šie tikslai ekonomiškiausiai ir greičiausiai pasiekiami CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytu būdu – pripažįstant teises, t. y. kasacinis teismas nemato teisinės būtinybės naikinti viešojo administravimo subjektų priimtus individualius teisės aktus (jų dalis), nes pripažindamas bendrosios junginės nuosavybės teisę į 1/2 turto šalina materialinės subjektinės teisės pažeidimą kitu įstatymo leistinu būdu. Pažymėtina, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimas ar nutartis, todėl tokiam sprendimui įsiteisėjus būtent ji, o ne ankstesni individualūs teisės aktai, bus pagrindas registro duomenims sutvarkyti ir įrašams registre keisti įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl ieškinio senaties ginčijant buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo sutartį

Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovas turėjo teisinį pagrindą tapti buto, privatizuojamo pagal Butų privatizavimo įstatymą (1991 m. gegužės 28 d. įstatymas Nr. I-1374), bendraturčiu, tačiau tai žinodamas šia teise nepasinaudojo ir pažeistos teisės negynė per įstatyme numatytą terminą. 1964 m. CK 83 straipsnyje buvo nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Šio kodekso 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ieškininės senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,FIX“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K–3–252/2007). Kasacinis teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija šia apimtimi įvertinusi kasatoriaus argumentus konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse suformuotų ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžiančių taisyklių butų privatizavimo bylose, pagal kurias ieškiniams dėl susitarimo pirkti butą bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais taikomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kuris prasideda nuo susitarimo pasirašymo bei buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Kai asmuo, pasirašęs susitarimą pirkti butą, apie savo teisių į butą pažeidimą sužinojo vėliau, tas senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė faktą, kad ieškininės senaties termino eigos pradžios momentas šioje byloje yra buto nuosavybės teisės įregistravimo viešajame registre diena. Teisės taikymo požiūriu šis momentas nustatytas pagal praktikoje suformuluotas taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta.

Dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo reikalavimų dalyje

Ieškovas nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų argumentais, kuriais remiantis komercinės paskirties patalpos (duomenys neskelbtini) dalijant J. ir A. R. santuokoje įgytą turtą priteistos J. R.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CK normas, reglamentuojančias bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimą, yra suformulavusi taisykles, kad dalijant bendrą sutuoktinių turtą, teismas, nustatydamas kiekvienam iš jų tenkančią turto dalį, vadovaujasi CK nuostatomis ir atsižvelgia į šalių nurodytas aplinkybes ir prašomus turto padalijimo būdus. Teismas dalydamas santuokinį turtą neprivalo griežtai laikytis byloje pareikštų reikalavimų, o turi parinkti tokį santuokinio turto padalijimo būdą (nustatant dalis ir padalijant turtą natūra), kuris geriausiai atitiktų CK nuostatas ir civilinių teisinių santykių reglamentavimo tikslus. CK 3.117 straipsnio 1 dalis įtvirtina sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją. Šios prezumpcijos turi būti laikomasi visais atvejais dalijant sutuoktinių turtą, o nukrypti galima tik CK 3.123 straipsnyje nustatytais pagrindais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis), kuriuos turi įrodyti šalys. CK 3.127 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (1 dalis), turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (2 dalis). Teismas kitomis svarbiomis aplinkybėmis gali pripažinti bet kokias aplinkybes, į kurias atsižvelgus būtų pagrįstai ginamas privatus ar viešasis interesas ir tai atitiktų tiek bendruosius civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 straipsnis), tiek šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 3.3 straipsnis). Be to, turi būti paisoma teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Dalydamas santuokinį turtą natūra teismas turi atsižvelgti ir į tai, kuriam iš sutuoktiniui šis turtas yra reikalingesnis. Tai teismas turi įvertinti ypač tada, kai dalijamas komercinės paskirties turtas, kai naudojimasis tokiu turtu yra vienos iš šalių pragyvenimo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje G. J. v. L. K. J., bylos Nr. 3K-3-461/2005). Pažymėtina, kad aplinkybės, kuriomis remiamasi pripažįstant turtą reikalingesniu vienam iš sutuoktinių, jei jos nustatytos nepažeidžiant CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, yra fakto, nesančio kasacijos dalyku, klausimas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažindami, kad komercinės paskirties patalpos (duomenys neskelbtini) yra reikalingesnės J. R., anksčiau nurodytų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių nepažeidė, todėl kasatoriaus argumentai pripažįstami nepagrįstais.

Tačiau įvertindamas tai, jog kasacinio teismo nutartimi bendrąja jungtine J. ir A. R. nuosavybe pripažinta 1/2 buto (duomenys neskelbtini) bei 1/2 dalis namo ir kitų kiemo statinių bei žemės (duomenys neskelbtini) kaime, dalintina tarp nutraukiančių santuoką sutuoktinių šioje byloje, ir dėl to kinta bendroji dalintino turto masė, o tai gali turėti įtakos teismui parenkant dalintino turto būdus bei vertinant įstatyme nustatytas aplinkybes, reikšmingas padalijant turtą, teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo dalis bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo reikalavimų dalyje ir šią bylos dalį gražina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl tokio procesinio sprendimo iš naujo turi būti sprendžiamas bylinėjimosi ir teismo išlaidų paskirstymo klausimas, todėl panaikinama ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi ir teismo išlaidų paskirstymo, o šis klausimas perduodamas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 362 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo dalis, kuria atmestas A. R. reikalavimas dėl pripažinimo bendrąja jungtine J. ir A. R. nuosavybe 1/2 buto (duomenys neskelbtini) bei 1/2 dalį namo ir kitų kiemo statinių bei žemės (duomenys neskelbtini) kaime.

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas A. R. reikalavimas dėl pripažinimo bendrąja jungtine J. ir A. R. nuosavybe 1/2 buto (duomenys neskelbtini) bei 1/2 dalį namo ir kitų kiemo statinių bei žemės (duomenys neskelbtini) kaime.

Pripažinti iš dalies negaliojančiomis:

56/100 buto (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, sudarytą 1995 m. rugsėjo 26 d. tarp S. Š. ir G. A. (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir

44/100 buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2001 m. birželio 15 d. tarp G. K. ir G. A. (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pripažinti, kad 1/2 buto (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įgyto dovanojimo sutarties, sudarytos 1995 m. rugsėjo 26 d. tarp S. Š. ir G. A., bei pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2001 m. birželio 15 d. tarp G. K. ir G. A., pagrindu yra J. R. ir A. R. bendroji jungtinė nuosavybė.

Pripažinti iš dalies negaliojančia teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą perleidimo sutartį, sudarytą 2000 m. balandžio 27 d. tarp A. B. ir G. A. (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pripažinti, kad 1/2 teisės į išlikusio nekilnojamojo turto – 1,28 ha žemės atkūrimą, įgytos teisės į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą perleidimo sutarties, sudarytos 2000 m. balandžio 27 d. tarp A. B. ir G. A., pagrindu yra J. R. ir A. R. bendroji jungtinė nuosavybė.

Pripažinti J. R. ir A. R. bendrąja jungtine nuosavybe 1/2: gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); būklė-sunaikinta), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); būklė-sunaikinta), malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); būklė-sunaikinta), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), statinio 7I1ž (daiktinės teisės neregistruotos), kanalizacijos šulinio 1i1ž (daiktinės teisės neregistruotos), taip pat žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,9302 ha, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,1980 ha, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) kaime.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutarties dalis, kuriomis palikta nepakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo dalis bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo reikalavimų dalyje bei palikta nepakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi ir teismo išlaidų paskirstymo, ir šias bylos dalis gražinti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Gintaras Kryževičius

Gražina Davidonienė