Dėl neteisėtai pastatyto statinio nugriovimo ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-407/2008

Procesinio sprendimo kategorijos

25.3, 30.12.2, 114.9.3.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal J. S. ieškinį atsakovui M. B., tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija, dėl neteisėtai pastatyto statinio nugriovimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas yra kilęs dėl savininko teisių gynimo nuo trečiųjų asmenų pažeidimų. Ieškovė J. S. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą M. B. nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, esantį ant namų valdų (duomenys neskelbtini) ribos bei priteisti iš atsakovo 5000 Lt už neteisėtą naudojimąsi ieškovei priklausančio žemės sklypo dalimi. Ieškovė nurodė, kad jos ir atsakovo M. B. gyvenamųjų namų statybai Vilniaus miesto Lenino rajono VK 1958 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 179 ir 1958 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 440 buvo suformuotos 600 kv. m. namų valdos (dabar atitinkančios (duomenys neskelbtini) žemės sklypų ribas) ir patvirtintos raudonos linijos su riboženklių taškais bei sudaryti sklypų planai. Atsakovui priklausančiame žemės sklype yra jam priklausančio namo dalis ir ūkinis pastatas. Vilniaus m. Lenino rajono LDT VK vyriausias architektas 1989 m. lapkričio 15 d. išdavė atsakovui leidimą vykdyti individualią statybą. Išduotas statybos leidimas galiojo iki 1993 m. lapkričio 15 d. Vietoj buvusio 1987 m. pastatyto pastato 1997 m. atsakovas pradėjo statyti dviejų aukštų pastatą, kurio dalis patenka į ieškovės namų valdos žemės sklypą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2002 m. rugsėjo 20 aktu Nr.101.2375 sustabdė atsakovo statybas, nurodydamas, kad 1989 statybos leidimas negaliojo nuo 1993 m. lapkričio 15 d. ir nebuvo pratęstas. Atsakovo M. B. neteisėti veiksmai – neteisėta pastato statyba, neturint ieškovės sutikimo, leidimo statybai, suderinto ir patvirtinto projekto, nesilaikant priešgaisrinių reikalavimų, trukdo ieškovei naudotis jos pastatais ir žemės sklypo, kurį ji privatizavo pagal 1995 m. sausio 9 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, dalimi, nes atsakovo pastatas užima apie 6,5 kv. m ieškovės sklypo dalį, daro jam neleistiną poveikį.

Ieškovė taip pat nurodė, kad namų valdos žemę privatizavo pagal Vilniaus m. valdybos 1993 m. balandžio 1 d. potvarkiu Nr. 564 patvirtintą sklypo schemą ir VĮ „Vilniaus komprojektas” 1994 m. rugpjūčio 1 d. geodezinius matavimus, planas buvo suderintas su kaimyniniais žemės sklypais ir yra įregistruotas. Pagal šį planą ieškovės ir atsakovo žemės sklypus skiria tiesi linija. Atsakovas žemę įgijo 1995 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi pagal 1995 m. kovo 8 d. „Vilniaus komprojektas” planą, kuriame sklypus skiria laužta linija. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovo planas yra neteisingas ir nebuvo derintas su gretimais sklypais. Nekilnojamojo turto registro duomenimis namų valdas skiria tiesi linija.

Už neteisėtą naudojimąsi jos žeme ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 5 000 Lt neteisėtai gautų pajamų. Ieškovė nurodo, kad iš neteisėto žemės valdymo M. B. gavo naudos : neteisėtai valdomoje žemėje buvo laikomas jo automobilis, stovi savavališkos statybos statiniai. Tuo atveju, jei atsakovas nuomotų tokią žemės sklypo dalį, suma būtų dar didesnė.

Atsakovas M. B. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad statybos darbus atliko pagal 1989 m. lapkričio 15 d. leidimą, kuris galiojo ir nebuvo nuginčytas. Statyba priblokuojant statinį vykdyta nenukrypstant nuo projekto ir pabaigta 1990-1991 m. Ginčo pastatas yra atsakovo nuosavybės teise valdomame žemės sklype, o ieškovės reikalavimai dėl statinio griovimo ir dėl 5 000 Lt už naudojimąsi jos žeme nepagrįstas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad, šalims privatizuojant žemę, sklypų planai nesutapo. Tokią išvadą teismas padarė pagal Kadastro ir registro dokumentų bylų dokumentus. Teismas pažymėjo, kad ieškovės sklype esantis statinys (ūkinis pastatas, pažymėtas 2I1p), prie kurio blokuojamas ginčo statinys, 1976 m. buvo pastatytas prie sklypo ribos neteisėtai, neturint nei leidimo statybai, nei projekto, tačiau Vilniaus m. Lenino rajono LDT VK 1986 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 109 ūkinį pastatą ieškovei leista įteisinti. 1989 m. projektuojant atsakovo statinį – garažą su antstatu, kitas ieškovės ūkinis statinys, dabar žymimas 3I2p, nebuvo pastatytas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuometiniu genplanu, kuriame ieškovės statinys 3I2p nefiksuotas. Vėliau ieškovė, vėlgi neturėdama leidimų statybai ir projektų, ūkinį statinį 2I1p rekonstravo, įrengdama jame pirtį bei išplėsdama statinį į atsakovo sklypo pusę. Ūkinio pastato 2I1p (prie kurio priblokuotas atsakovo garažas su antstatu) rekonstrukciją, pakeičiant pastato paskirtį iš ūkinio pastato į pirtį, bei naujai suformuotą statinį 3I2p ieškovei leista įteisinti tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. sausio 16 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu.

Teismas nustatė, kad atsakovas rekonstravo ūkinį pastatą 3I1p pagal 1989 m. išduotą statybos leidimą, kuris galiojo iki 1993 m. Tirdamas ieškovės skundą, Seimo kontrolierius išvadoje konstatavo, kad atsakovui išduotas leidimas buvo pratęstas iki 2003 m. gruodžio 30 d., tačiau nenurodyta, kada jis pratęstas. Suabejojus statybos leidimo pratęsimo teisėtumu, buvo sprendžiamas klausimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Tačiau ikiteisminis tyrimas dėl statybos leidimo pratęsimo teisėtumo buvo nutrauktas, šio leidimo pratęsimas įstatymų nustatyta tvarka nepripažintas neteisėtu ar negaliojančiu. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2006 m. vasario 28 d. rašte ieškovei nurodė, kad atsakovas statybą vykdė nenukrypdamas nuo projekto. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 29 d. rašte nurodė, kad atsakovui savavališkos statybos aktas nebuvo surašytas. Iš projekto, brėžinių, generalinio plano ir aiškinamojo rašto teismas padarė išvadą, kad atsakovui buvo leista pagal suderintą projektą statyti garažą ir antstatą virš jo, priblokuojant prie esamo ieškovės pastato. Rašytinių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad statybos darbus atsakovas vykdė 1990 – 1991 m. Ieškovės sutikimas pagal tuometines statybos teisines normas nebuvo reikalaujamas, statinys buvo statomas ant jam Vilniaus m. Lenino rajono VK 1958 m. suteikto namų valdos sklypo, nepažeidžiant Vilniaus m. Lenino rajono VK 1958 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 179 ir 1958 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 440 suformuotų namų valdų sklypų ribų (patvirtintų raudonų linijų su riboženklių taškais), nenukrypstant nuo projekto. Nepaisant to, kad užimama ieškovės sklypo dalis (dėl klaidos atliekant kartografavimo darbus ir sklypų ribos paslinkimą), kitos neleistinos žalos atsakovo statinys nedaro, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktu teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą statinį nugriauti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neturėjo galimybės gauti naudos ar pajamų iš ieškovės nurodytos sklypo dalies, nes jos negalima buvo panaudoti kaip civilines apyvartos objekto. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų dėl žalos dydžio, todėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 5 000 Lt žalos atlyginimo teismas netenkino.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad atsakovui Vilniaus m. Lenino rajono LDT VK 1989 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 80p buvo leista statyti antstatą virš jam priklausančio namo dalies, padidinant jo bendrą naudingą plotą iki 130 kv. m. Pagal parengtą projektą atsakovui buvo leista statyti garažą ir antstatą virš jo, įrengiant jame gyvenamąjį kambarį bei priblokuojant prie esamo ieškovės pastato, prie sklypų ribos. Atsakovo leidimo statybai ir parengto projekto sudedamąja dalimi esančiame genplane, kuriame fiksuotas statinio pririšimas sklype, atitinka 1958 m. kadastro ir registro bylose esančiame genplane nustatytas sklypų ribas. Kolegija sutiko su šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis. Pagal inventorinėse bylose esančius duomenimis tiksliai identifikuoti sklypus skiriančios tvoros kolegija negalėjo, tačiau pagal juose esančią informaciją padarė išvadą, kad tokia riba, skirianti kaimyninius žemės sklypus, buvo dar iki žemės sklypų privatizacijos. Kolegija pažymėjo, kad iš inventorinėse bylose esančių duomenų matyti, jog jau 1985 m. kaimynų sklypų riba dėl faktinio naudojimosi buvo pasikeitusi iš tiesios į laužtą, neatitiko tų ribų, kurios buvo nustatytos suteikiant žemės sklypus namų statybai, ir jau tuomet žemės sklypas (duomenys neskelbtini), priklausantis ieškovei, buvo įsiterpęs į atsakovo sklypą. Tiek ieškovė, tiek atsakovas žemės sklypus privatizavo savo plotu (839 kv. m ir 1000 kv. m) ir ribomis neatitinkančiomis tų, kurios buvo suteiktos statybai, sklypų ribos buvo nustatinėjamos atliekant matavimus, kurie nebuvo suderinti. Ieškovė neginčijo atsakovo 1995 m. gruodžio 19 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties, tiksli žemės sklypų riba nėra nustatyta, todėl ieškovė neturi jokio pagrindo teigti, kad atsakovas naudojasi jos, o ne savo žemės sklypo dalimi ir dėl to ji patirianti nuostolius.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovė, reikalaudama pašalinti kliudymą naudotis nuosavybe, neįrodė savo teisių pažeidimo dėl atsakovo pastatyto statinio, nes atsakovas ginčo statinį rekonstravo teisėtai, turėdamas statybos leidimą, neperžengdamas suformuotų namų valdų sklypų ribų. Kolegija pažymėjo, kad šalių ginčas dėl sklypų ribų gali būti sprendžiamas CK 4.45 straipsnio numatytu būdu, tačiau šioje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas, todėl aplinkybių, susijusių su sklypus skiriančios ribos pokyčio priežastimis, vertinimą pirmosios instancijos teismo sprendime laikė pertekliniu, peržengiančiu nagrinėjamo ieškinio pagrindą (dėl ieškovės statinio 2I1p dislokacijos sklype ir įregistravimo aplinkybių). Kolegija taip pat nurodė, kad nors vandens nuvedimas nuo atsakovo garažo neužtikrina ieškovės pastato konstrukcijos apsaugos nuo įmirkimo, tačiau šis pažeidimas nesukelia CK 4.103 straipsnyje nustatytų pasekmių.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė J. S. prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 4.37, 4.45, 4.95, 4.94, 4.98, 1.138, 4.103 straipsnių normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės apsaugą bei savininko teisių gynimą. Tokiu būdu teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos savininko teisių gynimo nuo trečiųjų asmenų pažeidimų klausimu bei pažeidė viešąjį interesą. Teismas, nurodydamas, kad atsakovo statinių dalis, esanti ant kasatorei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, nesukelia ieškovei neleistinos žalos, todėl jos teisės neturi būti ginamos, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje įtvirtinta, kad savininko nuosavybės teisės turi būti ginamos. Teismai, atsisakydami ginti ieškovės teises, argumentavo, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia netinkama teisės normas, dėl to netaikė CK normų, reglamentuojančių savininko pažeistų teisių gynimą. Kasatorė nurodo, kad tokiu būdu teismai pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos taisyklės, kad normą, atitinkančią ieškinio pagrindą, turi parinkti ir pritaikyti teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-124/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-492/2004).

2) Teismai, spręsdami žalos atlyginimo dėl neteisėto valdymo klausimą ir aiškindami vindikacijos ieškinio prigimtį bei su tuo susijusias savininko teisių gynimo priemones (CK 4.97 straipsnio 1 dalis), netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, susijusias su daikto išreikalavimu iš neteisėto valdymo bei žalos atlyginimu savininkui, nurodydami, kad ieškovei neturi būti atlyginta už jos žemės sklypo neteisėtą valdymą.

3) Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nesivadovavo taisykle, kad oficialiems rašytiniams įrodymams suteikiama didesnė įrodomoji galia (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismai ieškovės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano nevertino kaip didesnę galią turinčio įrodymo, nors jis yra registruotas Nekilnojamųjų daiktų kadastre. Atsakovo sklypo planas buvo sudarytas vėliau nei ieškovės privatizuoto žemės sklypo planas. Teismai taip pat neteisingai taikė įrodymų vertinimo taisykles, teigdami, kad ieškovės statiniai pastatyti neteisėtai, ir dėl to pasikeitė sklypų riba, tokiu atveju atsakovo statinio dalies, esančios ieškovės žemės sklype, nugriovimas būtų neproporcinga priemonė ginant ieškovės nuosavybės teisę. Teismai nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nustatančios prima facie galią valstybės institucijų išduotiems dokumentams. Teismai turėjo vadovautis 2002 m. rugsėjo 20 d. statybos sustabdymo aktu, kuriame nurodyta, kad galiojančio statybos leidimo atsakovas neturėjo. Teismai nepasisakė dėl vėlesnio galimai neteisėto atsakovo statybos leidimo pratęsimo, nors šią aplinkybę ieškovė ginčijo, ir nepagrįstai vadovavosi aplinkybe, kad ikiteisminis tyrimas dėl statybos leidimo pratęsimo buvo nutrauktas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas M. B. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė, aiškindama, jog teismai nepagrįstai atsisakė ginti jos pažeistas teises, nurodo tik sau naudingas aplinkybes ir faktus. Kasaciniame skunde minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys savo faktinėmis aplinkybėmis nesutampa su šios bylos aplinkybėmis, todėl šioje byloje jomis negalima vadovautis. Kasatorė laikosi kategoriškos pozicijos, kad atsakovas ginčo statinį statė savavališkai. Iš byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų teismai nustatė, kad atsakovas, turėdamas teisėtai išduotą leidimą statybai, ginčo statinį statė suformuotos namų valdos ribose dar iki žemės sklypo privatizavimo. Atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusias aplinkybes, teismai ginčo santykiams pagrįstai taikė CK 4.98 straipsnio nuostatas, teismų išvados ir įrodinėjimo pareigos nustatymas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių apsaugą ir savininko nuosavybės teisių gynimą, netinkamo taikymo

Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai taikė savininko nuosavybės teises ginančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kadangi netinkamai aiškino vindikacinio bei negatorinio ieškinio prigimtį ir nepagrįstai atsisakė ginti teisėtus ieškovės interesus.

CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisinio pagrindo atsidūrusį daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Taigi, tiek vindikacinio, tiek negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises – nevaldantis savo turto savininkas reikalauja grąžinti neteisėtai valdomą turtą, pareikšdamas vindikacinį ieškinį, o kai savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu, pareiškia negatorinį ieškinį.

Šioje byloje ieškovė, gindama savo kaip savininkės nuosavybės teisę, ieškinio teisiniu pagrindu nurodo CK 4.95 straipsnį ir CK 4.98 straipsnį. Tiek iš ieškinio dalyko – įpareigoti atsakovą nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, esantį pagal jos žemės sklypo planą ant jos namų valdos bei priteisti žalą, patiriamą už naudojimąsi jos turtu, tiek iš faktinio ieškinio pagrindo matyti, kad ieškovė, prašydama pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, reiškia negatorinį ieškinį, todėl teismai neturėjo taikyti CK 4.95 straipsnyje įtvirtintų vindikacinio ieškinio nuostatų.

Savininkas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Tiek iš pareikšto ieškinio, tiek iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad abiejų savininkų, ieškovės ir atsakovo, nuosavybės teisė į dalį žemės yra ginčytina. Teismai nustatė, kad šiuo metu ieškovei ir atsakovui priklausantys žemės sklypai buvo formuojami 1958 metai. Tuo metu abu sklypus skyrė tiesi linija. Užstatant sklypus, ieškovė, neturėdama projekto ir leidimo statybai, rekonstravo ūkinį pastatą ir išplėtė jį į atsakovo sklypo dalį. Atsakovui 1989 metais gavus leidimą ir statant jam praskirtoje sklypo dalyje garažą su antstatu, pagal faktinę padėtį tarp šalių valdomų žemės sklypų susidarė laužtinė linija. Ieškovė ir atsakovas 1995 metais valdomus žemės sklypus privatizavo – ieškovė nupirko 839 kv. m, o atsakovas – 257 kv. m dydžio žemės sklypus. Abiejų privatizuotų sklypų planus sudarė AB „Vilniaus komprojektas“ darbuotojas, tačiau pagal ieškovės žemės sklypo planą šalių sklypus skiria tiesi linija ir atsakovo statinio dalis užima ieškovė sklypo dalį, o pagal atsakovo žemės sklypo planą šalių sklypus skiria laužtinė linija ir atsakovo statinys stovi jam priklausančioje sklypo dalyje. Abiejų šalių žemės pirkimo–pardavimo sutartys registruotos Valstybinio žemės kadastro duomenų bazėje. Taigi teismai nustatė, kad žemės plotas pagal gretimų sklypų savininkų pirkimo dokumentus persidengia ir abiejų savininkų nuosavybės teisė į jį yra ginčytina, tačiau nė viena šalis šioje byloje nepareiškė reikalavimo nustatyti tarpusavio žemės sklypų ribą (CK 4.45 straipsnio 1 dalis). Kolegija pastebi, kad ieškovės ir atsakovo žemės sklypų ribos nustatymas betarpiškai susijęs su žemės sklypų pirkimo dokumentais, pagal kuriuos ieškovė pirko 839 kv. m žemės sklypą, o atsakovas pirko 257 kv. m žemės sklypą, todėl ginčo dėl nuosavybės teisių į pagal pirkimo dokumentais persidengusią žemę ir sklypų ribos nustatymui gali būti reikšmingos reikalavimo pagrindu nurodomos aplinkybės ir paties reikalavimo formulavimas. Nesant reikalavimo, teismas negalėjo spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemę ir nustatinėti ieškovės ir atsakovo žemės sklypų ribos. Esant tokiai teisinei situacijai, kol neišspręstas šalių ginčas dėl ginčytino žemės ploto, teismai pagrįstai atsisakė ginti ieškovės teises ir tenkinti ieškinį, kiek jis susijęs su nuosavybės teise į žemę, ant kurios stovi atsakovo statinys, ir žalos, kilusios atsakovui naudojantis žeme, atlyginimu.

Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai netaikė CK 4.103 straipsnio nuostatų, nors atsakovas pastatą ant savo ir jos sklypo dalies statė neturėdamas tinkamai įforminto leidimo, nes jis negaliojo nuo 1993 metų. CK 4.103 straipsnio nuostatos suteikia asmenims, kurių pažeidžiamos teisės ir interesai statant teisės aktų reikalavimų neatitinkantį statinį, teisę reikalauti teismą įpareigoti statytoją nugriauti statinį. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovui M. B. 1989 m. spalio 31 d. Vilniaus m. Lenino raj. LDT VK potvarkiu buvo leista statyti garažą ir antstatą virš jo, o 1989 m. lapkričio 15 d. atsakovui buvo išduotas leidimas vykdyti individualią statybą. Šio leidimo pagrindu atsakovas vykdė statyba, tačiau jos neužbaigė per leidime nustatytą terminį. Vilniaus m. statybos valstybinės priežiūros tarnyba 2002 m. rugsėjo 20 d. sustabdė atsakovo statinio statyba ir statybos darbai nebuvo tęsiami. Teismai nenustatė, kad statybos leidimas atsakovui buvo išduotas ir atsakovas statybas vykdė pažeisdamas tuo metu galiojančią tvarką. Kolegijos nuomone, teismai tinkamai taikė CK 4.103 straipsnio nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas vykdė statybą turėdamas leidimą, laikydamasis projektinių sprendinių, ir galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl jam negali būti taikomos CK 4.103 straipsnyje numatytos neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, jeigu ieškovės teisės pažeidžiamos dėl netinkamo vandens nuvedimo nuo atsakovo garažo ir jai priklausančio pastato užliejimo, ji turi teisę reikalauti pašalinti pažeidimus, nesukeldama atsakovui neproporcingų pasekmių.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo

Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes oficialiems įrodymams nesuteikė didesnės įrodomosios galios ir, vertindami įrodymus, ignoravo visapusiškumo ir objektyvumo reikalavimus. Šiuos teiginius kasatorė grindžia netinkamu žemės sklypų privatizavimo, atsakovo leidimo statybai ir statybos eigos dokumentų vertinimu.

Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovė anksčiau už atsakovą sudarė privatizuojamo žemės sklypo planą, kuriame jos sklypas su atsakovo sklypu ribojasi tiesia linija, ir1995 m. sausio mėn. nusipirko žemės sklypą, tačiau šie dokumentai neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus oficialius rašytinius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes dėl šalių sklypų formavimo, privatizavimo ir sklypų užstatymo, tarp jų ir dėl atsakovo vykdytos statybos, analizavo, lygino ir vertino visus valstybės ir savivaldybės institucijų išduotus dokumentus ir pateiktas išvadas, todėl argumentai, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nepagrįsti.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Vincas Verseckas

Birutė Janavičiūtė