T. N., A. Š., A. B. ir R. V. pagal BK 22 str., 146 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-360/2009

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.8.13.

2.3.4.6.1. (S)

2009 m. lapkričio 24 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. N. ir A. Š. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu T. N. nuteistas pagal:

BK 22 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai atimti A. B. laisvę) laisvės atėmimu vieneriems metams;

BK 146 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto R. V. laisvės atėmimo) laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo nužudyti A. B. ir sunkiai sutrikdyti R. V. sveikatą) laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirti subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai atimti A. B. laisvę) laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto R. V. laisvės atėmimo) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

A. Š. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimo nužudyti A. B. ir sunkiai sutrikdyti R. V. sveikatą) išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Išieškota iš T. N. ir A. Š. po 43,55 Lt teismo proceso išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendis.

T. N. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai atimti A. B. laisvę ir neteisėto R. V. laisvės atėmimo) ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį T. N. paskirta bausme bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme, ir T. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai atimti A. B. laisvę ir neteisėto R. V. laisvės atėmimo) ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. A. Š. panaikintas BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalies taikymas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktu A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžiu T. N. ir A. Š. nuteisti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2005 m. kovo 23 d., apie 12 val., veikdami bendrininkų grupe, apgaule, A. Š. žadant paskolinti pinigų, pasikvietė nukentėjusiąsias R. V. ir A. B. į butą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), T. N. panaudodamas psichinį smurtą prieš nukentėjusiąsias, kartu su A. Š. demonstruodamas savo fizinį pranašumą, vertė nukentėjusiąsias prieš jų valią būti minėtame bute ir taip pasikėsino neteisėtai atimti A. B. laisvę, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi A. B. iš minėto buto pabėgo. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, T. N. ir A. Š., 2005 m. kovo 23 d., apie 12 val., R. V. bandant kartu su A. B. pabėgti iš minėto buto, T. N. panaudodamas fizinį smurtą prieš R. V., t. y. sulaikydamas R. V. už rankos ir prieš nukentėjusios valią jėga partempdamas atgal į minėtą butą, apie 14 val., iš minėto buto automobiliu „Peugeot 605“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), R. V. prieš jos valią vežė Panevėžio miesto gatvėmis iki gyvenamojo namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kur nuo 16 val. iki 19 val., laikė bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir taip neteisėtai atėmė R. V. laisvę.

Taip pat T. N. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio 14 d., apie 20 val., Panevėžyje, prie J. Basanavičiaus ir Aukštaičių gatvių sankryžos, siekdamas įbauginti nukentėjusiąsias R. V. ir A. B. dėl ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0243-05 duotų parodymų, automobiliu „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), persekiojo nukentėjusiąsias, grasindamas R. V. žodžiais: „pagausiu, suspardysiu“, t. y. sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, bei grasindamas A. B. žodžiais: „nuvešiu į mišką, išprievartausiu, užkasiu“, t. y. ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas.

A. Š. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo nužudyti A. B. ir sunkiai sutrikdyti R. V. sveikatą) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. N. prašo teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius skunde teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes buvo priimtas neapklausus nukentėjusiosios R. V. Taip buvo pažeistojo teisė į gynybą, nes jis negalėjo užduoti R. V. klausimų. Be to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų teiginys, kad dėl jo kaltės buvo nutrauktos akistatos su R. V., yra nepagrįstas. Kasatorius teigia, kad R. V. šiuo metu yra Lietuvoje, yra jo draugė ir jam rašo laiškus. Kasatorius mano, kad tarp jo ir R. V. įvyko „šeimyninis“ konfliktas.

Taip pat kasatorius prašo įskaityti suėmime išbūtą laiką kitoje byloje, kuri buvo nutraukta. Be to, kasatorius teigia, kad apygardos teismo nuosprendyje parašyta, jog jis buvo sulaikytas 2008 m. vasario 14 d., o bausmė pradėta skaičiuoti nuo 2008 m. kovo 27 d., motyvuojant tuo, kad buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį, bet šiuo metu jis yra panaikintas. Todėl, kasatoriaus manymu, bausmė jam turi būti skaičiuojama ne nuo 2008 m. kovo 27 d., o nuo 2008 m. vasario 14 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo teismą panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius skunde teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė, kad nukentėjusiosios bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), buvo laikomos prieš jų valią, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto nuketėjusiosios A. B. ir R. V. laisvės atėmimo. Kasatoriui nesuprantama, kaip galima suvaržyti laisvę asmens, su kuriuo sieja nuoširdūs, draugiški ir pastovūs ryšiai. Be to, iniciatyvą susitikti su kasatoriumi rodė nukentėjusiosios, kurios savo noru vyko su kasatoriumi ir kitu nuteistuoju šioje byloje T. N. į butą.

Taip pat kasatorius pažymi, kad laisvės atėmimas turi būti realus, t. y. R. V., kelias valandas buvusi daugiabučio namo bute, nesistengė informuoti tiesiogiai policijos pareigūnų, o vežiojama po miestą nešaukė pagalbos ir nebandė pabėgti. To paties nedarė ir A. B.

Kasatorius nurodo, kad teismai tinkamai nenustatė jo kaltės. BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma aktyviais veiksmais tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad neteisėtai pagrobė žmogų ir prieš jo valią perkėlė į kitą vietą arba laikė esamoje, ir to siekė. Tuo tarpu kasatorius pažymi, kad jis tikrai nesuprato, kad savo veiksmais, t. y. paprašytas paskolinti pinigų ir sutikęs padėti merginai, su kuria siejo labai geri asmeniniai santykiai, galėjo pasikėsinti atimti A. B. laisvę, o R. V. – atimti laisvę. Kasatorius teigia, kad neturėjo motyvo ir tikslo padaryti BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes jis neužsiima prekyba žmonėmis, nebuvo nei teistas, nei įtariamas tokių veikų padarymu. Taip pat kasatoriui neaišku, kodėl jo veika buvo kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, nes jis pats jokio smurto nenaudojo.

Kasatorius pabrėžia, kad jis BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos negalėjo padaryti ir todėl, kad jau seniai esu neįgalus, serga įvairiomis ligomis, gyvena iš nedarbingumo pašalpos, remiu savo šeimą, nepilnametę dukrą, sergančią motiną.

Kasatorius teigia, teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Byloje patikimais įrodymais buvo pripažinti nukentėjusiųjų, jų artimųjų bei policijos pareigūnų parodymai, tačiau neaišku, kodėl buvo nepripažinti kasatoriaus artimųjų parodymai. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai neobjektyviai ir vienpusiškai vertino nukentėjusiųjų parodymus bei jų elgesį.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. V. davusi neteisingus parodymus išvyko į užsienį ir jis negalėjo teismo posėdžio metu užduoti jai klausimų. Dėl to buvo pažeistos jo teisės. Be to, R. V. atvykus į apylinkės teismo posėdį, ji nebuvo apklausta ir po to jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo vertinami kaip objektyvūs ir teisingi, nors BPK 275 straipsnis numato kaltinamojo teisę užduoti klausimus teisme nukentėjusiesiems. Teismas netenkino kasatoriaus ir jo gynėjo prašymo apklausti teismo posėdyje nukentėjusiąją R. V. Taip pat nebuvo užtikrinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatyta teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Todėl kasatorius mano, kad teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir netinkamai įvertino parodymus.

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Jis buvo suimtas nuo 2005 m. gegužės 12 d. iki 2005 m. lapkričio 11 d. Suėmimo metu labai pablogėjo jo sveikata, jis buvo pripažintas darbingu tik 35 procentus.

Atsiliepime į kasacinius skundus prokuroras nurodo, kad abu kasatoriai savo kasaciniuose skunduose nurodo, kad teismo posėdžiuose nedalyvavo ir teisme nebuvo apklausta nukentėjusioji R. V., todėl jie negalėjo teisme užduoti klausimų nukentėjusiajai ir taip buvo pažeista jų teisė į gynybą. Be to, kasatorius T. N. atkartoja apeliaciniame skunde išsakytą prašymą dėl sulaikyme ir suėmime nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2005 m. vasario 25 d. išbūto laiko kitoje baudžiamojoje byloje (byla buvo nutraukta) įskaitymo į jam paskirtos bausmės laiką. Kasatoriaus A. Š. kasaciniame skunde (apeliacine tvarka jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė) nurodoma, kad baudžiamojoje byloje teismai akivaizdžiai neobjektyviai ir vienpusiškai įvertino nukentėjusiųjų parodymus bei nepilnai įrodė jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje.

Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepavyko apklausti nukentėjusiąją R. V. Bet iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nukentėjusioji yra išvykusi į užsienį ir jos tiksli buvimo vieta nėra žinoma, bylos nagrinėjimas buvo ne kartą atidėtas dėl nukentėjusiosios neatvykimo į teismo posėdį. Teismas ėmėsi visų reikiamų priemonių ir išnaudojo visas galimybes nustatyti R. V. buvimo vietą ir iškviesti ją į teismo posėdžius, tačiau to padaryti nepavyko. BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos suteikia teismui teisę nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, balsu perskaityti teisiamajame posėdyje, kai nukentėjusysis nedalyvauja jame dėl svarbių priežasčių. Todėl, pirmosios instancijos teismui nusprendus perskaityti ir remtis (vertinant kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus) nukentėjusiosios R. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų padaryta nebuvo. Tai, jog nukentėjusiosios R. V. nėra jos gyvenamojoje vietoje dar kartą pasitvirtino nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, į kurį pastarosios taip pat nepavyko atvesdinti. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į analogišką T. N. apeliacinio skundo argumentą teisingai nurodė, kad pastarajam ikiteisminio tyrimo metu buvo suteikta galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajai R. V. akistatos su ja metu, nors akistata dėl netinkamo T. N. elgesio ir buvo nutraukta. Be to, apeliacinės instancijos teisme liudytojais buvo apklausti pareigūnai S. G. ir A. M., kurie išsamiai papasakojo apie jų atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nurodė, jog nukentėjusioji laisva valia išdėstė įvykių aplinkybes, joks spaudimas jai nebuvo daromas. Pažymėtina, kad teisme pareigūno duoti parodymai apie ikiteisminio tyrimo metu jam atliekant apklausą išaiškintas aplinkybes ar byloje esančius įrodymus taip pat yra įrodymai ir jais teismas gali remtis priimdamas nuosprendį (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmėsis ir į tai, kad nukentėjusiosios R. V. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis, jie buvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tame tarpe su kitos nukentėjusiosios A. B. parodymais, kuri apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus.

Dėl kasatoriaus T. N. prašymo įskaityti į paskirtos bausmės terminą laiką, išbūtą sulaikyme ir suėmime kitoje baudžiamojoje byloje (Nr.45-1 -0035-05), atsiliepime nurodoma, kad teismas gali baudžiamojoje byloje į paskirtos bausmės terminą įskaityti tik paskirtų šioje byloje laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Kitoje baudžiamojoje byloje paskirtų laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką ar atliktos bausmės laiką teismas gali įskaityti tik tada, kai nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinama su kitoje baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu paskirta bausme. Šiuo atveju teismas bendrino bausmes, paskirtas tik skundžiamu kasacine tvarka ir 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiais (baudžiamojoje byloje Nr. 1-283-621/07), todėl kasatoriaus T. N. skundo argumentas yra nepagrįstas.

Dėl A. Š. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų atsiliepime prokuroras pažymi, kad jie yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o kaip žinoma, faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Teismas byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Teismas motyvavo, kodėl remiasi vienais įrodymais ir atmeta ar kritiškai vertina kitus, nurodė, kad grindžia nuosprendį ne vien nukentėjusiųjų parodymais, kuriais netikėti neturėjo jokio pagrindo, bet teisme išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl teigti, kad buvo pažeisti BPK 20 ir 276 straipsnio reikalavimai nėra jokio pagrindo.

Nuteistųjų T. N. ir A. Š. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl T. N. ir A. Š. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį pagrįstumo ir BPK 276 straipsnio taikymo

Kasatoriai teigia, kad teismai perskaitę nukentėjusiosios R. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, pažeidė jų teisę į gynybą, nes jie negalėjo užduoti klausimų nukentėjusiajai.

Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme ir tik esant bent vienai šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytai sąlygai. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nepatikrinus jų teisiamojo posėdžio metu, savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi ir, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kad toks asmuo buvo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas laikantis liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo apklausą reglamentuojančių proceso taisyklių (BPK 183, 185, 188 straipsniai). Taigi asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais pripažįstami tik tada, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 puntu, buvo balsu perskaityti nukentėjusiosios R. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, nes teismas pripažino, kad nukentėjusioji nedalyvauja teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimis gali būti pripažinti BPK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, o pagal to paties straipsnio 2 dalį teismo sprendimu svarbia asmens nedalyvavimo priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia neatvykimo priežastis. Tačiau visais atvejais teismas privalo imtis visų teisiškai reglamentuotų priemonių, kad toks nukentėjusysis atvyktų į teismo posėdį ir būtų apklaustas. Byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusioji R. V. bylos nagrinėjimo metu buvo išvykusi į užsienį, nėra žinoma jos gyvenamoji vieta, todėl nebuvo galimybės pranešti apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Teismas ne kartą atidėjo teismo posėdį dėl nukentėjusiosios R. V. neatvykimo. Taigi, teismas išnaudojo visas galimybes siekdamas, kad nukentėjusioji R. V. atvyktų į teismo posėdį ir duotų parodymus. Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios R. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu.

Be to, nukentėjusiosios R. V. parodymai nebuvo vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remdamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir T. N. bei A. Š. pripažino kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Nukentėjusiosios R. V. parodymus patvirtino kita nukentėjusioji šioje byloje A. B., kuri tiek ikiteisminiam tyrime, tiek teisme vienodai ir nuosekliai parodė, kad 2005 m. kovo 23 d. T. N. ir A. Š. jas pasikvietė į butą ir panaudodami psichinį smurtą, t. y. grasindami išvežti į Angliją dirbti prostitutėmis, bei demonstruodami fizinį pranašumą, vertė jas prieš jų valią būti bute. Nukentėjusiosioms A. B. ir R. V. bandant pabėgti iš buto, T. N. ir A. Š. panaudodami fizinį smurtą sulaikė už rankos nukentėjusiąją R. V. ir ją sugrąžino atgal į butą, vėliau ją nuvežė į kitą butą, esantį Panevėžyje, kur laikė apie tris valandas (nuo 16 iki 19 val.). Taip pat nukentėjusiosios parodė, kad praėjus beveik mėnesiui, t. y. 2005 m. balandžio 14 d., po jų neteisėto laisvės atėmimo T. N. siekdamas jas įbauginti automobiliu persekiojo ir A. B. grasino nužudyti („nuvešiu į mišką, išprievartausiu, užkasiu“), o R. V. – sunkiai sutrikdyti sveikatą („pagausiu, suspardysiu“). Šiuos nukentėjusiųjų parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes taip pat patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai: G. B., L. R., R. V. ir V. V.

Kolegija laiko, kad teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, todėl BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir baudžiamąjį įstatymą byloje pritaikė tinkamai.

Dėl kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnis)

Kasatorius T. N. prašo įskaityti suėmime išbūtą laiką kitoje byloje, kuri buvo nutraukta. Kolegija pažymi, kad teismas gali baudžiamojoje byloje į paskirtos bausmės laiką įskaityti tik šioje byloje paskirtą ir išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime laiką. Kitoje baudžiamojoje byloje paskirtą ir išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime laiką ar atliktos bausmės laiką teismas gali įskaityti tik tada, kai nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinama su kitoje baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu paskirta bausme.

Šioje byloje teismas T. N. paskirtas laisvės atėmimo bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bendrino su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. jam paskirta bausme. Bendrinant bausmes pagal BK 63 straipsnio 9 dalį į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Teismas T. N. į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitė ne tik šioje byloje laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2005 m. gegužės 11 d. iki 2005 m. lapkričio 11 d. bet ir baudžiamojoje byloje, kurią išnagrinėjus priimtas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendis, laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2007 m. balandžio 13 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. bei pagal minėtą nuosprendį paskirtos ir atliktos bausmės dalį.

Kasatorius prašo įskaityti jo suėmimo, sprendžiant perdavimo Vokietijai pagal Europos arešto orderį, laiką nuo 2008 m. vasario 14 dienos. Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. kovo 28 d. bei 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštų matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus žinioje yra T. N. perdavimo kitai valstybei pagal Europos arešto orderį byla. Dėl šio prašymo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartimi T. N. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas dviems mėnesiams, o 2008 m. kovo 28 d. turėjo vykti Vilniaus apygardos teismo posėdis dėl T. N. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai, kuris buvo atidėtas 2008 m. balandžio 1 dienai. 2008 m. balandžio 1 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį perduoti T. N. baudžiamajam persekiojimui Vokietijai pagal 2007 m. gruodžio 17 d. Duisburgo prokuratūros išduotą Europos arešto orderį, tačiau realus jo perdavimas atidėtas iki baudžiamojo persekiojimo už Lietuvos teritorijoje padarytus nusikaltimus pabaigos (t. 5, b. l. 42-43, 108).

Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Šio straipsnio nuostata taikoma ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo buvo suimtas užsienio valstybėje. Kadangi T. N. buvo suimtas ne dėl šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamų klausimų, o dėl kito nusikaltimo, tariamai padaryto kitoje valstybėje, dėl kurio jis dar nėra nuteistas, todėl šiuo atveju suėmime išbūtas laikas neįskaitytinas į paskirtą šioje byloje bausmę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų T. N. ir A. Š. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Valerijus Čiučiulka Vytautas Piesliakas