Baudžiamoji byla Nr. 2K-310/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.23.2, 2.4.9. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. T. ir D. Č. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, D. Č. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir J. J., T. B., L. A., tačiau kasacinių skundų dėl jų nepaduota.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nutartis, kurią nuteistųjų R. T. ir D. Č. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
R. T. ir D. Č. nuteisti už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas platinti, o būtent: R. T., veikdamas bendrininkų grupe su T. B., tiksliau nenustatytu laiku ir iš nenustatyto šaltinio, neteisėtai įgijo 29,92 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią neteisėtai parsigabeno į butą Panevėžyje (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai laikė iki 2007 metų spalio mėnesio tiksliai nenustatytos dienos, kai ten pat dalį narkotinės medžiagos – 28,66 g kanapių ir jų dalių neteisėtai pardavė T. B., o likusią dalį tos pačios narkotinės medžiagos – 1,26 g kanapių ir jų dalių 2007 m. lapkričio 16 d. paėmęs iš to paties buto neteisėtai gabeno savo striukėje Panevėžyje iki Algirdo g. 17 namo, kur 13.30 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų; R. T. ir D. Č., veikdami bendrininku grupe su T. B., 2007 metų spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, Panevėžyje (duomenys neskelbtini), T. B. neteisėtai iš R. T. įsigijo 28,66 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, nuo įgijimo momento neteisėtai laikė savo striukės rankovėje ir neteisėtai gabeno Panevėžio miesto gatvėmis iki automobilių stovėjimo aikštelės prie prekybos centro „Iki“ Panevėžyje, Ukmergės g. 18, kur visą neteisėtai įgytą, laikytą ir gabentą narkotinę medžiagą, t. y. 28,66 g kanapių ir jų dalių, perdavė D. Č.; o D. Č., veikdamas bendrininku grupe su T. B., 2007 metų spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, Panevėžyje, Ukmergės g. 18, automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „Iki“, iš T. B. neteisėtai įgijo 28,66 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią nuo įgijimo momento automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno Panevėžio miesto gatvėmis ir keliu Panevėžys–Vabalninkas–Biržai iki savo namų Biržų r. (duomenys neskelbtini), kur ją neteisėtai laikė iki 2007 m. spalio 15 d. 14.30 val., kai kratos metu visa narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, nes nagrinėjant šią bylą tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, o tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, dėl to ir buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Kasaciniams skunde dar nurodoma, kad, kasatoriaus manymu, jis nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios nepadarė ir nebuvo bendrininkas, taip pat mano, kad jam nebuvo galimybės gintis, nes nuosprendyje ir kaltinamajame akte nurodyta, kad jis, veikdamas bendrininku grupe, tiksliau nenustatytu laiku ir iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijo narkotinės medžiagos, todėl mano, kad gal jis tuo nenustatytu laiku buvo kažkur pas draugus.
Taip pat kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad T. B. parodymai byloje yra nenuoseklūs, prieštaringi ir melagingi. Vienuose parodymuose jis nurodė, kad nusikaltimas padarytas rudenį, kituose – kad spalio mėnesį, vieną kartą parodė, kad jis pardavė kasatoriui narkotines medžiagas, kitą kartą – kad abu supakavo jas. Be to, T. B. melagingai teigia, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus jis jam daug kartų skambino, norėdamas, kad šis pakeistų parodymus, tačiau byloje jokių įrodymų tuo klausimu nėra. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik T. B. vieninteliais parodymais, o tai prieštarauja BPK 20 straipsniui ir teismų praktikai, nes nuosprendis negali būti priimtas remiantis vien tik suinteresuoto asmens parodymais. Be to, kasatoriaus manymu, parengtiniame tyrime taip pat buvo padaryta BPK straipsnių pažeidimų, nes buvo klastojami protokolai, visiškai nepaminėta, kaip jis buvo apsirengęs, kokį galvos apdangalą dėvėjo, kokios spalvos jo striukė ir pan., todėl teismas turėjo įpareigoti tyrėjus atlikti papildomus tyrimo veiksmus.
Be to, kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai nesvarstė klausimo dėl jo ligų, nes jis serga nepagydomomis ligomis ir negali būti tinkamai gydomas laisvės atėmimo vietose, todėl teismas turėjo skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę ar taikyti kitas bausmes, kurios palengvina jo teisinę padėtį.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nurodo kasatorius, visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas konkrečiais duomenimis, nepakankamai įvertinti kiti bylos įrodymai, o visi neaiškumai ir netikslumai turėjo būti aiškinami jo naudai. Taigi teismai pažeidė asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimo principus, nes jis visą laiką davė nuoseklius ir vienodus parodymus, tačiau paskirta bausmė jam yra per griežta. Jis prašo kasacinio teismo perkvalifikuoti jo veiką į BK 259 straipsnio 1 dalį ir švelninti bausmę.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. Č. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jo pakeisti ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti jam paskirtą bausmę, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės.
Skunde kasatorius nurodo, kad byloje visiškai nėra įrodymų, jog jis įgijo iš T. B. narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad jis, įgijęs 28,66 g narkotinės medžiagos, ją laikė ir gabeno, tačiau visą tą patį kiekį šios medžiagos iš jo kratos metu paėmė policijos pareigūnai, tai reiškia, kad jis įgytos narkotinės medžiagos niekam nepardavė. Tai, kad jis ją norėjo platinti, nuosprendyje daroma tik prielaida. Teismas vadovavosi tik jo telefone esančiomis SMS žinutėmis, bet iš jų turinio to nematyti, bei liudytojo A. P. teisme perskaitytais parodymais, kuriuose jis teigė, kad pirko narkotines medžiagas iš jo, tačiau, kaip jau paminėta, jis nėra pardavęs niekam nė gramo jokios narkotinės medžiagos, todėl mano, kad byloje nėra jokių faktinių įrodymų, kurie patvirtintų jo tyčią platinti iš kito nuteistojo gautą narkotinę medžiagą. Kasatoriaus nuomone, prieštaringos nuosprendžio išvados tuo klausimu neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o pats nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų ir prieštarauja teismų praktikai, kad teismo nuosprendis būtų įtikinamas ir visos jo dalys tarpusavyje suderintos, o įrodymai ir teismo išvados turi sudaryti logišką visumą. Tokie įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo reikalavimų pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Taip pat kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas į daugelį jo apeliacinio skundo argumentų motyvuotai neatsakė, tik nutartyje abstrakčiai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl jo tyčios platinti narkotines medžiagas. Be to, kasatoriaus manymu, teismas, jį pripažindamas kaltu dėl narkotinių medžiagų įsigijimo ir laikymo turint tikslą jas platinti, o kartu pritaikydamas jam sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupe, padarė prieštaringas išvadas, nes bendrininkų grupės nariai veikia išvien ir grupės nariams negali būti inkriminuojamas narkotinių medžiagų įsigijimas vienam iš kito; dėl šio jo apeliacinio skundo teiginio apeliacinės instancijos teismas visai nepasisakė. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė jam nuosprendžiu nustatytas bendrininkų grupės ribas, nes nurodė, kad jis bendrininkų grupe veikė ne tik su T. B., bet ir su R. T., o to nuosprendyje nebuvo.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistųjų R. T. ir D. Č. kasacinius skundus atmesti, nes abiejų nuteistųjų skunduose yra daug nenagrinėtinų argumentų – tai, kad teismai neteisingai įvertino nuteistojo T. B., liudytojų A. P., T. G., A. M. parodymus, dėl to jie nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, jog įgijo narkotines medžiagas turėdami tikslą platinti ir tai darė veikdami bendrininkų grupe.
Atsiliepime nurodoma, kad neteisus kasatorius R. T., teigdamas, kad jo kaltė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį įrodyta vien tik nuteistojo T. B. parodymais. Byloje jo kaltė įgyjant narkotines medžiagas turint tikslą platinti įrodyta ir kitais teisėtai gautais įrodymais: liudytojų parodymais, kratos bei sulaikymo protokolais, specialisto išvadomis, mobiliojo ryšio telefonų duomenimis, kurie kaip tik patvirtina nuteistojo T. B. parodymus. Taip pat, prokuroro nuomone, neteisingas kasatoriaus R. T. skundo argumentas, kad buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo pateikto kaltinimo, nes kaltinamajame akte nebuvo nurodytas jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo laikas. Tačiau kaltinamajame akte jo nusikalstamos veikos padarymo laikas buvo nurodytas tiek tiksliai, kiek tai pavyko nustatyti. Be to, kasatoriui tai nesukliudė realizuoti savo teisės į gynybą, nes ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu jis visai neigė šių narkotinių medžiagų įsigijimo ir laikymo faktą. Taip pat, prokuroro nuomone, negalima sutikti su kasatoriaus R. T. skundo teiginiais, kad teismai neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, nes iš apeliacinio teismo nutarties matyti, jog šis teismas pasisakė tuo klausimu, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis neturės galimybės gydytis bausmės atlikimo vietose, be to, jei jo sveikatos būklė pablogėtų, gali būti keliamas klausimas dėl jo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo vadovaujantis BK 76 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Atsiliepime nurodoma, kad tokį patį klausimą dėl jo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kasaciniame skunde kelia ir kasatorius D. Č., tačiau jo kaltę, kad jis įsigijo narkotinių medžiagų turėdamas tikslą platinti, byloje įrodo ir nuteistojo T. B. parodymai, ir kiti byloje surinkti įrodymai: kratos protokolas, iš kurio matyti, kad pas nuteistąjį D. Č. buvo surasti ne visi įsigyti narkotinės medžiagos gumulėliai, užfiksuoti mobiliojo ryšio telefono duomenys, liudytojo D. P. parodymai, kuriuos iš dalies patvirtino ir pats D. Č. Prokuroras mano, kad neteisingas jo kasacinio skundo argumentas, jog jam paskirta per griežta bausmė, nes, skiriant jam bausmę, teismas atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, jis yra pavojingas visuomenei, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad pagrįstai nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir paskyrė bausmę, artimą minimaliai sankcijoje numatytai bausmei, be to, nėra galimybės kasatoriui paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas tik laisvės atėmimas. Taip pat prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė pirmosios instancijos teismo nustatytas bendrininkų grupės ribas, nes šis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasaciniai skundai netenkinami.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistųjų R. T. ir D. Č. kasaciniuose skunduose yra teiginių, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė netinkamas išvadas dėl to, jog netinkamai, jų nuomone, įvertino nuteistojo T. B., liudytojų A. P., T. G., A. M. parodymus, tačiau kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Jeigu byloje būtina, tai iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Tačiau šioje byloje didžioji dauguma kasaciniuose skunduose keliamų klausimų dėl minėtų įrodymų vertinimo jau buvo tinkamai išnagrinėta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
Taigi teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo
Abiejų kasatorių pagrindiniai skundų argumentai yra tai, kad, jų nuomone, teismai turėjo jų nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes narkotinių medžiagų jie įsigijo savo reikmėms, neturėdami tikslo platinti. Jis mano, kad tam byloje yra pakankamai įrodymų.
Šių kasatorių skundų argumentų negalima laikyti teisingais, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir teismo posėdžiuose patikrintiems įrodymams.
Tai, kad R. T. disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, byloje įrodyta ne tik kito nuteistojo T. B. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais. Nors kasaciniame skunde nuteistasis R. T. ginčija T. B. parodymus, mano, kad jie neteisingi, tačiau, viena vertus, tai, kaip jau minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, kita vertus, šis skundo argumentas buvo ir jo apeliaciniame skunde. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai aiškinosi nuteistojo T. B. parodymų nuoseklumą ir objektyvumą, juos, duotus įvairiu laiku, labai smulkiai analizavo savo sprendimuose (T. 6, b. l. 188–194, T. 7, b. l. 30–44), dėl to detaliai ir motyvuotai pasisakyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir apeliacinės instancijos nutartyje. Bylos duomenimis, R. T. kaltė įrodyta ir liudytojų J. K., A. O., T. M. parodymais, kratos bei sulaikymo protokolais, specialisto išvadomis, mobiliojo ryšio telefonų duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas labai detaliai išanalizavo visus šiuos įrodymus, kiekvieną atskirai ir jų visumą, padarė teisingas išvadas, su kuriomis sutinka ir kasacinės instancijos teisėjų kolegija, nes šie įrodymai surinkti nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nurodytų reikalavimų, jie visiškai patvirtina, kad R. T. disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti.
Kasatorius D. Č. nepagrįstai skunde teigia, kad T. B. parodymai dėl jo taip pat melagingi ir netikslūs. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas T. B. parodymų nuoseklumui ir objektyvumui skyrė labai didelį dėmesį, nes D. Č. apeliaciniame skunde buvo minimi tie patys argumentai, kaip ir jo kasaciniame skunde. Visi šio nuteistojo parodymai, susiję su D. Č., apeliacinės instancijos teisme labai kruopščiai patikrinti, išanalizuoti ir sugretinti su kitų asmenų duotais bei kitais surinktais parodymais – kratos protokolu, specialisto išvadomis, mobiliojo ryšio telefono duomenimis; jie visiškai paneigia kasatoriaus skundo argumentą, kad jis apgavo T. B., pasiūlydamas platinti narkotines medžiagas, nes norėjo jas suvartoti pats. Remdamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, teismas, jų nepažeisdamas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tiek vertindamas juos atskirai, tiek jų visetą, padarė motyvuotas ir teisingas išvadas bei pagrįstai ir tinkamai jam pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegijos nuomone, byloje neginčijamai nustatyta, kad abu kasatoriai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdami tikslą jas platinti.
Dėl R. T. kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius R. T. dar skunde nurodo, kad buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir gintis nuo pateikto kaltinimo, nes kaltinamajame akte nebuvo nurodytas jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo laikas. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų. Jame nurodytas R. T. padarytų nusikalstamų veikų padarymo laikas toks, kokį pavyko nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, o kadangi nepavyko nustatyti, iš kokio šaltinio ir kada tiksliai jis įgijo narkotines medžiagas, kurios buvo surastos pas D. Č., taip ir buvo nurodyta kaltinamajame akte, nes jis pats neigė šių medžiagų įgijimo ir laikymo faktą. Dėl to laikyti, kad kaltinamasis aktas yra surašytas ydingai, nėra pagrindo.
Skunde kasatorius teigia, kad netinkamai surašytas nuosprendis, nes jame padarytos išvados grindžiamos tik suinteresuoto asmens parodymais, o prielaidomis, kasatoriaus manymu, nuosprendis negali būti grindžiamas. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismai kaip tik kruopščiai patikrino asmens (T. B.), kurį nurodė kasatorius apeliaciniame ir kasaciniame skunde, parodymus, bet iš teismų sprendimų, kaip minėta, matyti, kad nuosprendis ir nutartis priimti ne vien tik T. B. parodymų pagrindu (kaip kad nurodo kasatorius); dėl kasatoriaus kaltės yra ir kitų įrodymų (liudytojų parodymai, kratos bei sulaikymo protokolai, specialisto išvados, mobiliojo ryšio telefonų duomenys ir kt.), kurie detaliai išanalizuoti ir motyvuotai išdėstyti teismų sprendimuose. Todėl šis kasacinio skundo argumentas neteisingas.
Taip pat kasaciniame skunde dar nurodoma, kad jis serga įvairiomis ligomis ir laisvės atlikimo vietose yra netinkamai gydomas. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis negali atlikti bausmės dėl ligos, be to, kaip ir minėta apeliacinio teismo nutartyje, kad paaiškėjus, jog jis negalės atlikti bausmės dėl ligos, vadovaujantis BK 76 straipsnio nuostatomis, gali būti keliamas klausimas dėl jo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo. Taigi ir šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Dėl kasatoriaus D. Č. kitų skundo argumentų
Kasatorius D. Č. savo skunde nurodo ir tai, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į jo apeliacinio skundo motyvus, į kai kuriuos argumentus apeliacinėje nutartyje nėra motyvuotų atsakymų. Tačiau iš apeliacinės nutarties turinio matyti, kad kaip tik apeliacinės instancijos teismas gana kruopščiai atsakė į visus esminius D. Č. apeliacinio skundo argumentus, juos detaliai išanalizuodamas, įvertindamas visų įrodymų visetą ir tai motyvuotai išdėstydamas nutartyje. Įstatyme nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nutarties dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į visus esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas.
Neteisus yra kasatorius skunde teigdamas, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jis veikė bendrininkų grupe. Iš bylos duomenų nustatyta, kad visi nuteistieji šioje byloje turėjo bendrą tikslą – platinti narkotines medžiagas ir visi buvo šio nusikaltino vykdytojai, veikė bendrai. D. Č. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą iš kito nuteistojo T. B., todėl jam inkriminuota veika kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Taip pat neteisingas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas bendrininkų grupės ribas, nes apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos nuosprendžio dalį, kurioje nustatyta, kad D. Č. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe su T. B. O kadangi nuosprendis nepakeistas – tai ir apie jokį bendrininkų grupės ribų išplėtimą apeliacinėje instancijoje teigti negalima.
Kitų baudžiamojo įstatymo taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti teismų priimtus sprendimus, byloje nenustatyta, todėl teismų sprendimai kasacinių skundų ribose paliekami galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistųjų R. T. ir D. Č. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Albinas Sirvydis
Rimantas Baumilas
