Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-132/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.2.5; 114.11; 121.13. „(S)“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo Generalinės prokuratūros kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. (E.) Č. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, Teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2001 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir prašė 1964 m. CK 485 straipsnio bei Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio pagrindu priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 31 691 Lt žalos atlyginimo, iš jų – 20 000 Lt moralinės ir 21 691 Lt materialinės žalos atlyginimo.

Ieškovas nurodė, kad 1991 m. kovo 21 d. jis buvo suimtas, vėliau nuteistas ir iš įkalinimo įstaigos paleistas 1995 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos apeliacinis teismas 1998 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatavo, kad iš įkalinimo įstaigos jis privalėjo būti paleistas 1995 m. liepos 3 d. Tai įvyko dėl to, kad teismai neteisingai apskaičiavo neatliktosios bausmės dalies dydį, kardomojo kalinimo laiką, neteisingai nustatė bausmės atlikimo pradžią. Dėl tokių teismų veiksmų jis nepagrįstai kalėjo 63 dienas. Dėl neteisėto kalinimo jam padaryta moralinė žala, kurią jis įvertina 20 000 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad jo suėmimo laikotarpiu buvo apvogtas jam priklausantis butas, esantis „(duomenys neskelbtini)“, jam padaryta turtinė 21 691 Lt žala. Ji atsirado dėl 1993 m. liepos mėnesį jo bute atliktų kratų metu valstybės pareigūnų padarytų baudžiamojo proceso normų pažeidimų, neapsaugant jo turto. Iš jam priklausančio buto dingo daiktai. Dėl vagystės iš buto jis kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą. Prokuratūros pavedimu Kauno miesto VPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir konstatuoti policijos pareigūnų šiurkštus baudžiamojo proceso normų pažeidimai, būtent – nesankcionuota buto krata, daiktų pasisavinimas, dokumentų klastotė, neteisėtas įsilaužimas į butą.

Vilniaus apygardos teismas 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1000 Lt moralinės žalos atlyginimo, ieškinio dalį dėl 21 691 Lt turtinės žalos atlyginimo atmetė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. vasario 25 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl 21 691 Lt turtinės žalos atlyginimo atmetė.

Teismas nenustatė kvotos, parengtinio tardymo ar prokuratūros pareigūnų kaltės dėl ieškovo nurodytos turtinės žalos atsiradimo. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė teisės aktuose numatytų neteisėtų pareigūnų veiksmų, susijusių priežastiniu ryšiu su ieškovo nurodoma žala, taip pat žalos dydžio ir fakto, kurių visuma būtų pagrindas priteisti žalos atlyginimą. Teismas laikė neįrodytais ieškovo teiginius, kad jo sulaikymo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu jam priklausančiame bute buvo atlikta nesankcionuota krata. Baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-419-93 esantis kratos protokolas patvirtina, kad 1993 m. liepos 13 d. ir 1993 m. liepos 14 d. kratos ieškovo bute buvo atliktos dalyvaujant kviestiniams, sankcija kratai daryti gauta 1993 m. liepos 13 d. Kratų metu buvo ieškoma daiktų, kuriuos nenustatyti asmenys 1993 m. balandžio 24 d. įsibrovę į,,Lietuvos“ viešbučio kambarį „(duomenys neskelbtini)“ pagrobė iš Anglijos piliečio. Ieškovo bute rastus daiktus Anglijos pilietis atpažino, jie jam buvo grąžinti, o ieškovui buvo grąžinti kiti kratos metu paimti ir protokole aprašyti daiktai. Kaip liudytojai apklausti kratas atlikę Kauno miesto Centro policijos komisariato pareigūnai, ieškovo kaimynai patvirtino, kad po kratų atlikimo ieškovo buto durys buvo užkaltos ir užantspauduotos. Byloje nėra įrodymų, kad kratų metu būtų paimta daiktų daugiau, negu nurodyta protokole. Kauno miesto VPK 1996 m. kovo 18 d. atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyti pažeidimai negalėjo turėti įtakos žalai atsirasti. Teismas taip pat nurodė, kad bylos faktinės aplinkybės nepatenka nei į CK, nei į Konvencijoje numatytų aplinkybių, kurioms esant atsiranda valstybės pareiga atlyginti žalą, sąrašą, todėl ginčo atveju ieškovas žalos atlyginimo galėtų reikalauti ne iš valstybės, o iš konkrečių asmenų 1964 m. CK 483 straipsnio pagrindu.

Be to, teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovas iš laisvės atėmimo vietos grįžo 1995 m. rugsėjo 5 d., kratos metu paimti daiktai jam buvo grąžinti 1996 m. vasario 14, todėl nuo šios dienos jis turėjo žinoti apie patirtą žalą ir jos dydį. Ieškovas ieškinį teisme pareiškė 2001 m. lapkričio 8 d., t. y. praleidęs 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 9756 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad turtinės žalos atlyginimo klausimas šioje byloje spręstinas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, 1966 m. gruodžio 16 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisės normų, nustatančių, kad kiekvienas asmuo, buvęs neteisėto arešto ar sulaikymo auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą, pagrindu. Asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams, taip pat priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų veiksmų ir kilusios žalos. Šios taisyklės taikomos ir valstybei, kaip teisės subjektui, dalyvaujančiai civiliniuose teisiniuose santykiuose. Žalą, padarytą neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, valstybė atlygina visa apimtimi, nepriklausomai nuo pareigūnų kaltės, įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus įrodo baudžiamųjų bylų Nr. 22-1-419-93 ir Nr. 24-1-220-91 bei Kauno miesto VPK 1996 m. kovo 18 d. atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga, iš kurios darytina išvada, kad ieškovo suėmimo ir kratų jo bute atlikimo metu buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios suėmimo tvarką, konkrečiai – normos, reglamentuojančios priemonių suimtojo turtui apsaugoti taikymą, taip pat normos, reglamentuojančios kratos atlikimo tvarką (BPK 109, 113, 114, 115, 189, 192, 198 straipsniai). Teisėjų kolegija pripažino, kad tarp valstybės pareigūnų įvykdytų baudžiamojo proceso pažeidimų ir ieškovui padarytos turtinės žalos yra priežastinis ryšys. Nustatyti pareigūnų padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai yra pagrindas taikyti valstybės atsakomybę.

Ieškovas teigia, kad, jo bute atlikus kratas ir neužtikrinus buto apsaugos, iš šio dingo dalis jam priklausančių daiktų, kuriuos jis įvertino 21 691 Lt. Tai, kad ieškovas turėjo išvardytus daiktus, patvirtina liudytojų, kurie nurodė lankęsi ieškovo bute, parodymai. Kai kurių iš dingusių daiktų vertę ieškovas nurodė ir nėra pagrindo nesutikti su jo nurodytomis daiktų kainomis. Ieškovo nurodytos kai kurių kitų iš buto dingusių daiktų kainos mažintinos, atsižvelgiant į realią jų vertę pagal šių daiktų kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną. Be to, byloje nustatyta, kad dalis daiktų ieškovui buvo grąžinta, todėl priteistina žalos atlyginimo suma taip pat mažintina grąžintų daiktų verte.

III. Kasacinių skundų dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas

Kasaciniu skundu atsakovo atstovė Generalinė prokuratūra prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 20.1 punkto.

Ieškovas iš laisvės atėmimo vietos grįžo 1995 m. rugsėjo 5 d., kratų metu paimti daiktai jam buvo sugrąžinti 1996 m. vasario 14 d. Nuo šios dienos jis turėjo žinoti apie patirtą žalą ir jos dydį. Ieškinį teisme jis pareiškė 2001 m. lapkričio 8 d., t. y. praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektyvinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Atsakovo atstovai atsiliepimuose į ieškovo apeliacinį skundą prašė teismo taikyti ieškinio senatį, tačiau teisėjų kolegija sprendime nepasisakė dėl ieškinio senaties termino ir nenurodė motyvų, kodėl netaikė ieškinio senaties. Teisėjų kolegijos nemotyvuotas atsisakymas tenkinti atsakovo atstovų prašymą taikyti ieškinio senatį leidžia daryti išvadą, kad teisėjų kolegija taip pat netinkamai taikė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą bei atsakovo atstovų teisę į gynybą ir ginčo neišsprendė (CPK 42 straipsnis).

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“.

Ieškovas teismo prašė priteisti 21 691 Lt žalos, kurią sudaro: žala dėl 57 vienetų po atliktų kratų bute dingusių daiktų ir 7 vienetų įvairių daiktų, dingusių iš namo sandėliuko, kur krata nebuvo atlikta. Teisėjų kolegija, įvertindama įrodymus, turėjo įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai yra patikimi (pvz., ar liudytojai galėjo įsiminti bute buvusius 57 daiktus). Teisėjų kolegija neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai (pvz., dėl daiktų iš namo sandėliuko) ir įrodymų viseto, taip pat vadovavosi ne visomis įrodinėjimo taisyklėmis (pvz., rašytinių įrodymų apie daiktų įsigijimą ir jų kainą) bei logikos dėsniais (pvz., liudytojų parodymais).

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“.

CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti nurodyti atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, turintys reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija sprendimo aprašomojoje dalyje tik konstatavo, kad atsakovo atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas prie VRM atsiliepimuose į ieškinį, be kitų reikalavimų, prašė taikyti ieškinio senatį. Šis prašymas turi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija sprendimo motyvuojamojoje dalyje turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių atsisako tenkinti atsakovo prašymą, tačiau to nepadarė.

Kasaciniu skundu ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jam priteistą turtinės žalos atlyginimą padidinti iki 21 691 Lt.

Jis nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino 1964 m. CK 496 straipsnio nuostatas. Jame nustatyta, kad, priteisdamas žalos atlyginimą, teismas įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius (CK 227 straipsnis). Dingusių daiktų nuostolis skaičiuojamas kaip netekto daikto vertė ir žala pasireiškia kaip turto praradimas. Teisėjų kolegija, nustatydama žalos atlyginimo dydį, vienai kategorijai dingusių daiktų pripažino ieškovo nurodytas kainas, tačiau kitiems daiktams nepagrįstai atsisakė tai pripažinti. Teisėjų kolegija ne visiškai tiksliai laikėsi procesinės teisės normos dėl žalos pagrindžiančių duomenų įvertinimo, taip pažeidė CPK 185 straipsnį. Teisėjų kolegija nemotyvavo ir nenurodė, kokiais kriterijais vadovavosi, mažindama kai kurių daiktų kainas arba nustatydama jų realias kainas. Turtas naudingumo požiūriu yra vertingas tiek, kiek jis savo savybėmis tam tikru metu gali patenkinti asmens poreikius. Atsižvelgiant į tai, turi būti vertinami įrodymai apie prarasto turto vertingumą. Kasatoriaus nuomone, kompiuteris savo savybėmis bei reikalingumu daug metų patenkintų jo poreikius, o auksiniai žiedai, likę po jo motinos mirties, yra jam neįkainojamai vertingi, tačiau teismo tai nebuvo įvertinta, ir kaina nepagrįstai sumažinta.

Pareiškimuose dėl prisidėjimo prie Generalinės prokuratūros kasacinio skundo atsakovo atstovai – Teisingumo ministerija ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos – nurodė, kad sutinka su atsakovo paduotu kasaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais bei prie jo prisideda.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovo atstovas Generalinė prokuratūra prašo skundą atmesti. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, jog žala nėra preziumuojama, žalą ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Ieškovo teiginys, kad jis negalėjo teismui pateikti įrodymų, patvirtinančių daiktų įsigijimą ar kitaip identifikuoti turimus daiktus, nes jis buvo suimtas, nepagrįstas ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Dėl neva negrąžintų ir prarastų daiktų ieškovas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą 1996 m. rugsėjo 30 d., į teismą –2001 m. lapkričio 18 d. Tai rodo, kad ieškovas turėjo pakankamai laiko pateikti reikiamus įrodymus teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl 1964 m. CK 496 straipsnio netinkamo aiškinimo atmetami. Šioje teisės normoje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, reiškiantis, kad turi būti atlyginta asmeniui jo turto netekimu ar sugadinimu padaryta žala ar su tuo susiję visų rūšių nuostoliai (CK 227 straipsnis). Nuostoliais laikomos kreditoriaus turėtos išlaidos, negautos pajamos, jo turto netekimas ar sužalojimas. Kreditorius turi įrodyti žalos faktą ir pagrįsti jos dydį. Tai patvirtinama į bylą teikiamais įrodymais. Kaip buvo pažeistas CK 496 straipsnis, iš kasacinio skundo neaišku, nes išsamių teisinių argumentų nepateikta, nors nurodoma į šio straipsnio pažeidimą. Tuo pagrindu šie argumentai atmetami kaip neatitinkantys įstatymo (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo atmetami. Netekto daikto vertę turi patvirtinti įrodymai. Įrodymai yra faktiniai duomenys. Apie prarastų daiktų įvertinimą savo paaiškinimuose nurodo kreditorius. Tai yra jo teikiami įrodymai apie daikto vertę. Teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsnio taisyklėmis, įvertina įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu, vadovaudamasis įstatymais. Ta aplinkybė, kad teismas dėl vienų prarastų daiktų sutiko su kreditoriaus nurodyta verte, o kitų vertę sumažino, savaime nerodo, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnį. Teismas, vertindamas kreditoriaus pateiktus faktinius duomenis, privalo vadovautis įstatymais. CPK 185 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Jeigu prarastų daiktų vertė patvirtinama šalies paaiškinimais, tai teismas patikrina, ar vertė yra pagrįsta, ir remiasi savo vidiniu įsitikinimu, kitais byloje esančiais įrodymais, nes CPK 186 straipsnyje ar kitose nuostatose nenurodyta, kad kreditoriaus pateiktas jo turto įvertinimas teismui yra privalomas. Turto vertingumas ar naudingumas yra vertinamosios sąvokos, dėl jų konkretaus dydžio pasisako teismas ir savo išvadas motyvuoja. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas ieškovo pateiktą įvertinimą mažino dėl ieškovo įvertinimo nerealumo, atsižvelgė į daiktų vertę teismo sprendimo priėmimo dieną. Tai pagrįstas motyvas, nes atitinka CPK 185 straipsnio nuostatą vadovautis įstatymu ir jame numatytu teismo vidiniu įsitikinimu, bylos aplinkybių visumos ištyrimu.

Turtas gali būti įvertintas individualiai didele verte dėl reikalingumo asmeniui ar ypatingų aplinkybių, bet teismas patikrina, ar tokia įvertinimo suma yra reali ir protinga. Nors kompiuteris gali būti labai reikalingas ir nepaisant jo nusidėvėjimo galėtų būti ilgai naudojamas, tai nėra pagrindas jį įvertinti neprotingai didele verte. Teismas, mažindamas tokio daikto vertę dėl fizinio ar moralinio nusidėvėjimo, CPK 185 straipsnio nepažeidžia. Daiktai, asmens brangiai įvertinti dėl individualių savybių ar kitų aplinkybių (gauti kaip motinos palikimas ar kt.), nedraudžia teismui turtą įvertinti savaip, bet tai reikia daryti motyvuotai. Teismas šiuo atveju neprivalo vadovautis tik savininko nurodyta verte (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas patikrina, ar nurodyta vertė yra protinga, ar atitinka teisingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisėjų kolegija atmeta ieškovo kasacinio skundo argumentus (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Atsakovo atstovo kasacinio skundo argumentai iš dalies pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dėl to, kad ieškovas neįrodė faktinių aplinkybių, kad jis gali reikalauti žalos iš kitų asmenų, taip pat dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senatį. Kiekviena iš šių aplinkybių yra pagrindas ieškiniui atmesti, taip pat ir ieškinio senaties termino praleidimas, jeigu ją prašoma taikyti (CK 90 straipsnio 1 dalis). Teismas aiškiai nekonstatavo, kad asmens teisė nėra pažeista. Tokiu atveju pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 21 punktą teismas gali ieškinį atmesti vien motyvuodamas ieškinio senaties termino praleidimu. Ieškovas, apskundęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, vienu iš argumentų nurodė netinkamą aplinkybių, reikalingų teisės normoms dėl ieškinio senaties taikymo, nustatymą ir šių normų netaikymą. Apeliacijos dalis buvo faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su ieškinio senaties taikymu. Bylos nagrinėjimo ribas apeliacine tvarka, be kita ko, sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Nurodytas apeliacinio skundo turinys rodo, kad ieškinio senaties teisinės ir faktinės aplinkybės įėjo į apeliacinio skundo ribas ir apeliacine tvarka turėjo būti išnagrinėtos (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir protokolas to nepatvirtina. Teisėjų kolegijos sprendime kaip dalis apeliacijos pagrindų apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai dėl senaties nenurodyti ir dėl jų nepasisakyta motyvuose. Kadangi senatį reglamentuojančių normų taikymas gali būti savarankiškas ir pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti, o pirmosios instancijos teismas tuo pagrindu ieškinį atmetė, tai su senatimi susiję apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai turėjo reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir privalėjo būti ištirti apeliacijoje (CPK 320 straipsnis) bei nurodyti apeliacinės instancijos teismo sprendime (CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Jų neištyrimas ir nenurodymas rodo, kad apeliacijos tuo klausimu nebuvo, nors ji privalėjo vykti. Kasacine tvarka nagrinėjama dėl apeliacinės instancijos teismų sprendimų (CPK 340 straipsnio 1 dalis), bet kasacinis teismas netiria fakto klausimų. Fakto klausimai, susiję su ieškinio senaties taikymu, ieškovo buvo ginčijami apeliaciniu skundu, bet dėl apeliacinės instancijos padarytų procesinių pažeidimų liko neišnagrinėti. Nenustačius faktinių aplinkybių kasacinis teismas negali spręsti dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taikymo konkrečioms aplinkybėms. Tai yra pagrindas išvadai, kad CPK 320 straipsnio ir 331 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimai yra reikšmingi ir konstatuojamas pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai).

Dėl konkrečių teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, turinio ir taikymo teisėjų kolegija šiuo metu pasisakyti negali, nes nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kurios gali būti reikšmingos.

Ieškovas pirmosios instancijos teisme vertino, kad ieškinio senaties jis nepraleido, o jeigu praleido, tai prašė terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių nepripažino svarbiomis ieškinio senačiai atnaujinti. Apeliacinė instancija dėl šių faktinių aplinkybių svarbos nėra pasisakiusi. Ieškinio senaties termino praleidimo faktas, priežastys ir jų svarba yra fakto, o ne teisės klausimai, todėl turi būti ištirti apeliacine tvarka.

Atsakovo atstovo kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių netinkamo taikymo pagrįsti. Teismas pagal CPK 185 straipsnį turi įvertinti, ar įrodymais yra patikimi duomenys, ar jie susiję su byla (CPK 177, 180 straipsniai), nes teismas turi vadovautis įstatymais vertindamas įrodymus. Ar įrodymai yra patikimi ir pakankami, galima spręsti pagal tai, dėl kokių aplinkybių ir kaip su jomis susiję asmenys duoda paaiškinimus, ar paaiškinimai detalūs, t.y. ar juose yra konkreti informacija. Jeigu reikalaujama atlyginti žalą, padarytą dėl nesiėmimo pakankamų priemonių apsaugoti patalpas, kuriose vyko krata, tai su byla susiję yra tik tie įrodymai, kurie patvirtina žalą, padarytą daiktų dingimu iš patalpų, kur vyko krata, o ne kitų atskirai esančių patalpų. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nemotyvuota, kurie daiktai buvo bute, o kurie – sandėliuke, kuriame krata nebuvo atliekama. Tai yra faktinės bylos aplinkybės, kurios nenustatomos kasacinės instancijos teismo. Jos gali būti patikrintos iš naujo nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme ir įrodymai įvertinti laikantis visų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių taisyklių bei teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“).

Liudytojų parodymų turinys ir jų patikimumas dėl dingusių daiktų kiekio apeliacinės instancijos teismo sprendime neįvertintas, todėl negalima daryti išvados, kad atsižvelgta į bylos aplinkybių visetą ir tinkamai taikytas CPK 185 straipsnis.

Jeigu dingusių daiktų kiekį patvirtina tik savininko aiškinimas, tai turi būti kruopščiai patikrinta ir įtvirtinta, ar tai galėjo būti paprastai namuose laikomi ar buityje naudojami daiktai, ar dėl to ir dėl kitų bylos aplinkybių kreditoriaus aiškinimas yra teismo priimamas kaip patikimas ir pakankamas įrodymas (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija dėl materialinės ir procesinės teisės pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės taikymui, ir dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo praktikos panaikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoda nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Algis Norkūnas