Dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo, atleidimo iš darbo, neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-331/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.5; 11.9.10.7 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Kelio“ restoranai kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. Č. ir M. M. ieškinį atsakovui UAB „Kelio“ restoranai dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo, atleidimo iš darbo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė teismo pripažinti neteisėtais ir panaikinti UAB „Kelio“ restoranai generalinės direktorės 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymus Nr. 77 ir Nr. 77/1, kuriais jiems paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimas; 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 78, kuriuo ieškovai nušalinti nuo darbo, ir 2004 m. rugsėjo 28 d. įsakymą dėl jiems paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo nuo 2004 m. rugsėjo 28 d.; taip pat ieškovė I. Č. prašė panaikinti 2004 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. P–87, kuriuo jai paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo; 2004 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P–121 dėl jos atleidimo; grąžinti ieškovus į darbą; priteisti iš atsakovo ieškovams vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2004 m. rugsėjo 23 d. iki atleidimo iš darbo dienos; taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; priteisti iš atsakovo ieškovams po 20 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad pagal neterminuotą darbo sutartį dirbo vadybininkais; atsakovas juos neteisėtai, be pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia teisę nušalinti, rašytinio reikalavimo nušalino nuo darbo; be to, atsakovas, prieš skirdamas drausmines nuobaudas, turėjo gauti darbuotojų pasiaiškinimus raštu; drausminės nuobaudos paskirtos, pažeidžiant įstatymo reikalavimus, todėl yra neteisėtos; vadinasi, atsakovui neatsirado pagrindo taikyti DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir nutraukti darbo sutartis; be to, ieškovė I. Č. nurodė, kad atleista iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu; įsakyme nenurodytas atleidimo iš darbo pagrindas, darbdavys su jais neatsiskaitė atleidimo iš darbo dieną; dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš darbo patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją ir pažeminimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino UAB „Kelio“ restoranai generalinės direktorės 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymus Nr. 77 ir Nr. 77/1, kuriais ieškovams paskirta drausminė nuobauda – papeikimas; 2004 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 82, kuriuo ieškovai atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, taip pat 2004 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 87 ir 2004 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P–121, kuriais ieškovei I. Č. paskirta drausminė nuobauda ir atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, neteisėtais; grąžino ieškovus į darbą; priteisė iš atsakovo ieškovui M. M. 7953,82 Lt vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2004 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, ir vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal vidutinį vienos dienos darbo užmokestį po 53,12 Lt – nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisė ieškovei I. Č. 5525,24 Lt vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2004 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal vidutinį vienos dienos darbo užmokestį po 44,20 Lt – nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisė iš atsakovo ieškovams po 2000 Lt neturtinės žalos; ieškinio reikalavimą dėl atsakovo generalinės direktorės 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 78 pripažinimo neteisėtu atmetė; priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 39,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatytą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, todėl generalinės direktorės 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymus Nr. 77 ir Nr. 77/1, kuriais ieškovams paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, pripažino neteisėtais; teismas argumentavo, kad ieškovams nurodyta drausminė nuobauda skirta už tai, kad šie netinkamai pildė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nesivadovavo darbo laiko apskaitos grafikais, taip pat nepareikalavo iš pavaldžių darbuotojų užtikrinti darbo saugą, sanitarinės higienos, aplinkos apsaugos taisyklių vykdymą. Teismas sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo nuobaudoms skirti; abu ieškovai vykdė pareiginiuose nuostatuose, su kuriais buvo supažindinti, jiems nustatytas pareigas; teismo vertinimu, atsakovas neištyrė ieškovų kaltės dėl darbo drausmės pažeidimo; jie dirba ne kartu, bet pamainomis; tuo tarpu ieškovė nesutinka, kad ji netinkamai vykdė pareigas, nes, jos nuomone, patalpos nebuvo apleistos; teismas argumentavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovą supažindino su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, todėl negalėjo jam skirti drausminės nuobaudos dėl šiame norminiame akte nustatytų reikalavimų pažeidimo (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, skiriant drausminę nuobaudą ieškovams, nesilaikyta DK 234 straipsnyje nustatytų reikalavimų; atsakovo generalinės direktorės 2004 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 78 ieškovai nušalinti nuo darbo, pažeidžiant taip pat DK 123 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Kadangi nurodytą įsakymą atsakovas pripažino netekusiu galios, tai teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovams skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – pripažintinas nepagrįstu, nenustačius sistemingo darbo pareigų neatlikimo arba netinkamo jų vykdymo (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Ieškovams paskyrus drausminę nuobaudą (papeikimą), šie neturėjo galimybės pasitaisyti, tuo tarpu sistemingas darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas konstatuojamas tais atvejais, kai darbuotojas, turintis švelnesnę, nei atleidimas iš darbo, drausminę nuobaudą, ir toliau pareigas eina netinkamai. Teismas nustatė, kad ieškovės I. Č. darbo santykiai pasibaigė 2004 m. spalio 9 d., todėl atsakovo 2004 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 87 dėl jai paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, taip pat 2004 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P–121, pripažino neteisėtais. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai (pažymos, išrašai iš medicininių dokumentų, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą) patvirtina, jog ieškovai dėl neteisėto atleidimo iš darbo patyrė dvasinių išgyvenimų, sukrėtimą, emocinę depresiją; nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vadovavosi šalių interesų pusiausvyros principu.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį dėl ieškovo M. M. grąžinimo į darbą ir išmokų ieškovams priteisimo pakeitė; ieškovo M. M. ir atsakovo UAB „Kelio“ restoranai 2004 m. sausio 15 d. sudarytą darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu nuo 2005 m. lapkričio 9 d. (DK 29⁷ straipsnio 4 dalis); kolegija priteisė iš atsakovo ieškovui M. M. 1312,23 Lt išeitinę pašalpą ir 17 664,59 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovo ieškovei I. Č. 13 182,24 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2005 m. lapkričio 9 d.) bei po 46,41 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2005 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisė iš atsakovo 1084,77 Lt į valstybės biudžetą žyminio mokesčio ir 109 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat ieškovams po 200 Lt atstovavimo išlaidoms apmokėti. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintos Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 6.1 punktą, dėl to ieškovams neteisingai apskaičiavo vidutinį mėnesio bei dienos darbo užmokesčius; kolegija pakeitė sprendimo dalį dėl ieškovams priteisto vidutinio darbo užmokesčio dydžio už priverstinės pravaikštos laiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškovo M. M. grąžinimo į darbą pastarasis apeliacine tvarka neskundė, tačiau kolegija laikė, kad yra pagrindas viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti ieškovui alternatyvų darbuotojo teisių bei teisėtų interesų gynimo būdą, šią teismo sprendimo dalį pakeisti (CPK 414 straipsnio 3 dalis); ieškovo ir atsakovo vadovės santykiai yra konfliktiški, grąžinus ieškovą į darbą, šiam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; kolegija, vadovaudamasi DK 29⁷ straipsnio 4 dalimi, laikė ieškovo ir atsakovo sudarytą darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo 2005 m. lapkričio 5 d., ieškovo prašymą dėl dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos priteisimo pripažino nepagrįstu. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškovams priteistos neturtinės žalos dydžio.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, taip pat Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato CPK 320 straipsnis; pagal nurodyto straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK XX skyriuje nustatytas darbo bylas. Nagrinėjamoje byloje atsisakyta priimti atsakovo apeliacinį skundą; byla išnagrinėta apeliacine tvarka tik pagal ieškovų apeliacinį skundą. Nors bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas nurodė, kad neperžengia CPK 320 straipsnyje nustatytų apeliacinio skundo ribų, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje argumentavo, jog yra pagrindas viršyti pareikštus ieškovo reikalavimus ir dėl ieškovo taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių bei teisėtų interesų gynimo būdą. Nurodyta teisės norma nenurodo, kad darbo bylose teismas turi teisę peržengti bylos nagrinėjimo ribas tik dėl darbuotojo interesų; nesąžiningais darbuotojo veiksmais gali būti pažeidžiamos ir darbdavio teisės bei interesai. Teismas pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas ir CPK XX skyriuje įvirtintas procesinės teisės normas, reglamentuojančias darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, nes netinkamai jas taikė dėl atsakovo. Atsakovas prašė apeliacinės instancijos teismo CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka priimti naują įrodymą (įsakymą), patvirtinantį ieškovui M. M. drausminės nuobaudos skyrimo faktą, kartu – tai, kad ieškovas sistemingai pažeidžia pareigas. CPK 313 straipsnyje nustatytas draudimas priimti apelianto atžvilgiu blogesnį sprendimą, jeigu jį skundžia tik viena iš šalių; kartu nurodyta teisės norma nustato išimtį – teismas turi teisę priimti blogesnį sprendimą apelianto atžvilgiu, jeigu sprendimas priimamas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju, t. y. peržengiant bylos nagrinėjimo ribas. Teismas šiuo atveju turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą peržengti bylos nagrinėjimo ribas, priimti atsakovo pateiktą naują įrodymą, paneigiantį pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą; tik pagal vienos šalies apeliacinio skundo ribas byla negali būti išspręsta teisingai (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas neįvykdė pareigos būti aktyviam, nagrinėjant darbo bylą, nesiaiškino reikšmingų bylai aplinkybių, dėl to pažeidė CPK 414, 417, 418 straipsnius.

2. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs priimti naują įrodymą, pažeidė CPK 314 straipsnį, reglamentuojantį naujų įrodymų priėmimo apribojimus apeliacinės instancijos teisme. Būtinybė pateikti naują įrodymą – atsakovo generalinės direktorės 2004 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 53, kuriuo ieškovui M. M. paskirta drausminė nuobauda, iškilo po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme; iki tol atsakovas buvo įsitikinęs dėl ieškovo įvykdyto sistemingo darbo pareigų pažeidimo; pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad nutraukti darbo sutartį su ieškovu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nėra teisinio pagrindo, nenustačius pastarojo sistemingo darbo pareigų pažeidimo, atsakovas galėjo CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka pateikti apeliacinės instancijos teismui įrodymus, paneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadą. Atsisakęs priimti naują įrodymą, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CPK 314 straipsnio taikymo.

Atsiliepimų į atsakovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama tiriant apeliacinio skundo (kai byloje jų yra ne vienas – visų apeliacinių skundų) faktinius ir teisinius argumentus, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Taigi apeliacinio proceso tvarka patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas.

Kasacinis teismas tikrina žemesniųjų instancijų teismų įsiteisėjusių sprendimų ir nutarčių teisėtumą vienodo teisės aiškinimo ir taikymo aspektu; kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas, tikrindamas apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu, remiasi sprendime ar nutartyje teismų nustatytomis aplinkybėmis, kurios nustatomos visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustačius bylai reikšmingų faktų buvimą ar nebuvimą. Kasaciniam teismui atsakovo UAB „Kelio“ restoranai skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis priimta, išnagrinėjus apeliacinio proceso tvarka civilinę bylą pagal ieškovų I. Č. ir M. M. apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2006 pripažino neteisinga pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadą, kad atsakovas UAB „Kelio“ restoranai praleido terminą apeliaciniam skundui šioje civilinėje byloje paduoti, panaikino dėl to priimtus procesinius sprendimus ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą perdavė Panevėžio apylinkės teismui iš naujo nagrinėti. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo 2006 m. kovo 15 d. nutartimi UAB „Kelio“ restoranai apeliacinis skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. Č. ir M. M. ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo priimtas. Aplinkybė, kad ši civilinė byla 2005 m. lapkričio 8–9 d. išnagrinėta pagal vienos šalies – ieškovų I. Č. ir M. M. – apeliacinį skundą, o kitos šalies – atsakovo UAB „Kelio“ restoranai – apeliacinis skundas kartu nenagrinėtas, reiškia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas laikantis CPK 320 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacinio proceso tvarka ribų; tai vertinama kaip apeliacijos civilinėje byloje nebuvimas, todėl kasacinis teismas, iš dalies tenkindamas atsakovo UAB „Kelio“ restoranai kasacinį skundą, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį pripažįsta neteisėta ir naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Konstatavęs apeliacijos nebuvimą, kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo tirti ir vertinti kasacinio skundo argumentų dėl skundžiamų procesinių teismų sprendimų esmės, todėl dėl jų nepasisako. Civilinė byla perduotina apeliacinės instancijos teismui pagal ieškovų ir atsakovo apeliacinius skundus nagrinėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė