T. O. pagal BK 183 str. 2 d., 220 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-136-489/2023

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00053-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.8.4; 1.2.18.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. O. gynėjo advokato Haroldo Juškos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 220 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, nurodytas BK 220 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir 300 MGL (14 629,80 Eur) dydžio bauda. Į bausmę įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. baudžiamąjį įsakymą. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. O. priteista 83 560 Eur turtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš T. O. konfiskuota 23 240 Eur.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas: 1) nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos faktinės aplinkybės apie tai, kad T. O. pasisavino UAB „K“ priklausiusias 106 800 Eur dydžio lėšas, pakeistos ir pripažinta įrodyta, kad T. O. pasisavino 93 490 Eur dydžio UAB „K“ priklausiusias lėšas; 2) nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos faktinės aplinkybės apie tai, kad T. O., pateikdamas neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės biudžetui padarė 83 560 Eur dydžio turtinę žalą, pakeistos ir pripažinta įrodyta, kad tokiais veiksmais T. O. valstybės biudžetui padarė 67 495 Eur dydžio turtinę žalą; 3) nuosprendžio dalis dėl iš T. O. pagal civilinės ieškovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį valstybei priteisto turtinės žalos atlyginimo pakeista ir iš T. O. pagal civilinės ieškovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį valstybei priteista 67 495 Eur; 4) nuosprendžio dalis dėl iš T. O. konfiskuoto turto pakeista nustatant, kad iš T. O., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuotini 25 995 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. O. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL dydį, pateikė neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą, būtent:

laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 13 d. būdamas UAB „K“ direktorius, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1, 2 dalių, 58 straipsnio 1 dalies, 62 straipsnio 2 dalies, 69 straipsnio 1 dalies ir 96 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi, vykdydamas UAB „K“ ūkinę komercinę veiklą, siekdamas išvengti UAB „K“ mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), veikdamas per laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. buhalterinę apskaitą tvarkiusią L. B., laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buhalterinę apskaitą tvarkiusią bei 2018 m. sausio 13 d. buhalterinę paslaugą suteikusią A. S., objektyviai neturėjusias galimybės suvokti ir nesuvokusias apie atliekamų veiksmų neteisėtumą, T. O. UAB „K“ PVM deklaracijose nedeklaravo 42 741 Eur mokėtino PVM bei elektroninio deklaravimo sistemos būdu Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateikė UAB „K“ PVM deklaracijas (forma – FR0600): 1) 2016 m. rugpjūčio 23 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. birželio mėn. į 11-ą laukelį „PVM apmokestinami sandoriai“ įrašė 830 Eur, nors turėjo įrašyti 1278 Eur, į 29-ą laukelį „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ įrašė 174 Eur, nors turėjo įrašyti 268 Eur; 2) 2016 m. rugpjūčio 24 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. liepos mėn. į 11-ą laukelį įrašė 9151 Eur, nors turėjo įrašyti 9551 Eur, į 29-ą laukelį įrašė 1922 Eur, nors turėjo įrašyti 2006 Eur; 3) 2017 m. gegužės 19 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. rugsėjo mėn. į 11-ą laukelį įrašė 32 468 Eur, nors turėjo įrašyti 35 567 Eur, į 29-ą laukelį įrašė 6818 Eur, nors turėjo įrašyti 7469 Eur; 4) 2016 m. lapkričio 22 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. spalio mėn. į 35-ą laukelį „Atskaitomas PVM“ įrašė 2957 Eur, nors turėjo įrašyti 1752 Eur; 5) 2017 m. gegužės 19 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2016 m. gruodžio mėn. į 35-ą laukelį įrašė 41 985 Eur, nors turėjo įrašyti 7208 Eur; 6) 2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. vasario mėn. į 11-ą laukelį įrašė 62 752 Eur, nors turėjo įrašyti 66 648 Eur, į 29-ą laukelį įrašė 13 178 Eur, nors turėjo įrašyti 13 996 Eur, į 35-ą laukelį įrašė 2226 Eur, nors turėjo įrašyti 1729 Eur; 7) 2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. kovo mėn. į 35-ą laukelį įrašė 752 Eur, nors turėjo įrašyti 631 Eur; 8) 2017 m. spalio 16 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2017 m. gegužės mėn. į 33-ią laukelį „Pardavimo PVM (96 str. nustatytais atvejais)“ įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 536 Eur, į 35-ą laukelį įrašė 756 Eur, nors turėjo įrašyti 220 Eur; 9) 2017 m. spalio 16 d. PVM deklaracijoje už 2017 m. liepos mėn. į 33-ią laukelį įrašė 562 Eur, nors turėjo įrašyti 7 Eur; 10) 2018 m. sausio 13 d. pateiktoje PVM deklaracijoje už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. į 33-ią laukelį įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 2092 Eur, į 35-ą laukelį įrašė 0,00 Eur, nors turėjo įrašyti 755 Eur.

Be to, jis pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, kadangi, vykdydamas UAB „K“ ūkinę finansinę veiklą, pardavęs prekių ir paslaugų bei padidindamas leidžiamus atskaitymus, siekdamas išvengti UAB „K“ mokėtino 24 754 Eur pelno mokesčio, veikdamas per buhalterę A. S., nežinančią apie nusikalstamą veiką, 2016 metų UAB „K“ metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (deklaracija PLN204) įrašė tik jam žinomus neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turtą bei 2017 m. birželio 14 d. deklaraciją elektroninio deklaravimo sistemos būdu pateikė VMI, t. y. 2017 m. birželio 14 d. pateiktoje 2016 metų metinėje pelno mokesčio deklaracijoje 18-ame laukelyje įrašė 347 724 Eur, nors turėjo įrašyti 368 176,81 Eur, į 19-ą laukelį įrašė 122 306 Eur, nors turėjo įrašyti 287 330,41 Eur, į 55-ą laukelį įrašė 18 622 Eur, nors turėjo įrašyti 43 376 Eur, taip nedeklaravo 24 754 Eur pelno mokesčio ir jo nesumokėjo į valstybės biudžetą.

Taip T. O., siekdamas išvengti 24 754 Eur pelno mokesčio ir 42 741 Eur PVM, į UAB „K“ deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą bei pateikė juos VMI, taip valstybės biudžetui padarė 67 495 Eur dydžio turtinę žalą.

2. T. O. taip pat nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, būtent:

laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. būdamas UAB „K“ direktorius bei akcininkas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnį ir 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. veikdamas per UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusias buhalteres ir pastarosioms nepateikdamas visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų – nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d. R. B., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. L. B. bei nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. A. S., o laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. visiškai neorganizuodamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nulėmė tai, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., t. y. T. O. pažeidė BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių patvirtinimo“ 3 ir 16 punktų nuostatas bei 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi: 1) bendrovės apskaitos registruose neapskaitė 2016 m. gegužės 6 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija MIN, Nr. 16-009, dėl UAB „Kanita“ statybos darbų už 21 000 Eur, šio pardavimo neįtraukė į apskaitos registrus ir pelno (nuostolių) ataskaitą bei neteisingai apskaitė gautas pajamas, nuo šios neapskaitytos pajamų sumos UAB „K“ nepriskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM; 2) samdydamas subrangovę UAB „Kauno Doleta“, nuo 2016 m. spalio 30 d. iki 2017 m. gegužės 9 d. pristatė ir sumontavo aliuminio ir medinius langus, palanges ir vidaus pertvaras adresu: (duomenys neskelbtini); UAB „K“ už darbus UAB „Kauno Doleta“ sumokėjo 18 515,37 Eur ir liko skolinga 11 063,14 Eur, o pati UAB „K“ už atliktus darbus iš A. R. gavo 30 000 Eur, tačiau PVM sąskaitų faktūrų už atliktus darbus neišrašė, gautų grynųjų pinigų neįnešė į bendrovės kasą, kasos pajamų orderio neišrašė, šių ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo; 3) samdydamas subrangovę UAB „Medžio stilius“ nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. atliko statybos darbus adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso už 12 054,29 Eur. UAB „K“ už darbus UAB „Medžio stilius“ sumokėjo 2000 Eur ir liko skolinga 10 054,29 Eur, o pati UAB „K“ už atliktus darbus iš A. R. gavo 10 000 Eur, tačiau PVM sąskaitų faktūrų neišrašė, gautų grynųjų pinigų į bendrovės kasą neįnešė, kasos pajamų orderio neišrašė, šių ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo; 4) samdydamas subrangovę UAB „Degis“ 2017 m. liepos mėnesį atliko statybos darbus adresu: (duomenys neskelbtini), už 2640,91 Eur ir juos nurašė į sąnaudas; UAB „K“ sumokėjo 1500 Eur UAB „Degis“ ir liko skolinga 1140,91 Eur, už atliktus darbus ir medžiagas PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderio neišrašė, iš A. R. gautų grynųjų pinigų į UAB „K“ kasą neįnešė, šių ūkinių operacijų bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė; 5) samdydamas subrangovę UAB „Aveplast“, pagal 2017 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą AVE Nr. 0108755 už 2865,01 Eur (2367,78 Eur + 497,23 Eur PVM) įsigijo PVC langus ir montavimo paslaugas, teiktinas objekte adresu: (duomenys neskelbtini), priklausiusiame UAB „Kanita“; UAB „K“ UAB „Kanita“ PVM sąskaitos faktūros už sumontuotus langus neišrašė, pardavimo pajamų savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, dėl to negalima nustatyti, kiek UAB „K“ gavo pajamų už atliktus darbus adresu: (duomenys neskelbtini); 6) pagal 2016 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartį Nr. ML16/09/08-01 samdydamas subrangovę UAB „Malisa ir Ko“, už nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. atliktus darbus gautų pajamų buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, adresu: (duomenys neskelbtini), atliktus santechnikos darbus už 7670,93 (6339,60 Eur + 1331,33 Eur PVM) nurašė į sąnaudas, dėl to negalima nustatyti, kiek UAB „K“ gavo pajamų už atliktus darbus adresu: (duomenys neskelbtini); 7) įmonei UAB „Koldas“ išrašė 2017 m. vasario 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0217/00001, pagal kurią pardavė toponuotraukos paslaugą už 242 Eur (200 Eur + 42 Eur PVM), tačiau paslaugų pardavimo buhalterinės apskaitos registruose neužregistravo, gautų pinigų neapskaitė; 8) UAB „K“ apskaitos registruose neapskaitė Kauno rajono Neveronių lopšeliui-darželiui 2016 m. rugsėjo 5 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija KST, Nr. 16/09/05, dėl statybos darbų už 750,01 Eur (619,84 Eur + 130,17 Eur PVM), atliktų darbų pardavimo apskaitos registruose neužregistravo, o banko pavedimu gautą apmokėjimą apskaitė kaip gautą avansą buhalterinėje sąskaitoje „4420 pirkėjų gauti avansai“, taip neteisingai apskaitė gautas pajamas bei išvengė PVM mokėjimo; 9) pagal 2016 m. rugpjūčio 17 d. statybos rangos sutartį su V. B. atliko statybos darbus adresu: (duomenys neskelbtini), ir išrašė 2016 m. spalio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KST 16/10/11 už 7739,99 Eur (6396,69 Eur + 1343,30 Eur PVM), kurią anuliavo, tačiau kitos PVM sąskaitos faktūros neišrašė, atliktų darbų vertės apskaitos registruose neužregistravo, neteisingai apskaitė 2016 m. rugsėjo 16 d. iš V. B. banko sąskaitos pavedimu UAB „K“ pervestus 3000 Eur bei išvengė PVM mokėjimo; 10) UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė gautos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią 2016 m. gruodžio 12 d. iš UAB „Kanita“ įsigijo ekskavatorių-krautuvą „Case 580SR-4PS“, ekskavatoriaus įsigijimo buhalterinėje sąskaitoje neužregistravo; 11) UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje užregistravo faktiškai neįvykusias ūkines operacijas: pagal 2016 m. spalio 10 d. statybos rangos sutartį, pasirašytą tarp užsakovės UAB „K“ ir rangovės UAB „Tirtera“, UAB „Tirtera“ adresu: (duomenys neskelbtini), faktiškai darbų neatliko, tačiau surašė 2016 m. gruodžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija TIR, Nr. 29/12/2016, už 121 000 Eur (100 000 Eur + 21 000 Eur PVM) pagal faktiškai neįvykusias ūkines operacijas, kurios buvo užregistruotos UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje; 12) samdydamas subrangovę UAB „Tirtera“, 2017 m. tiksliai nenustatytu laiku atliko statybos darbus adresu: (duomenys neskelbtini), dėl kurių UAB „Tirtera“ 2017 m. gruodžio 30 d. surašė atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 12/30-1 bei PVM sąskaitą faktūrą, serija TIR, Nr. 30/12/2016, dėl 46 328 Eur (38 288 Eur + 8040 Eur PVM) sumos; už atliktus darbus su UAB „Tirtera“ neatsiskaitė, tačiau darbus nurašė į sąnaudas, pajamų buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir sąskaitos faktūros neišrašė; 13) UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neužregistravo ūkinių operacijų – prekių (paslaugų) pardavimo įmonei UAB „Niskama“, būtent: 2017 m. nuo vasario 1 iki 10 d. iš UAB „Niskama“ vadovo A. Ž. per penkis kartus gavęs 61 500 Eur avansinių mokėjimų už darbus, pasirašęs penkis UAB „Niskama“ kasos išlaidų orderius (toliau – ir KIO): 2017 m. sausio 1 d. KIO Nr. 15 – dėl 10 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 3 d. KIO Nr. 16 – dėl 14 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 6 d. KIO Nr. 17 – dėl 10 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 8 d. KIO Nr. 18 – dėl 14 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 10 d. KIO Nr. 19 – dėl 13 500 Eur sumos, jų UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė; 14) UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė už UAB „Autvina“ parduotą žemę gautų 24 000 Eur, būtent: į UAB „K“ buhalterinę apskaitą neįtraukė gautos paskolos iš V. J., susikaupusių palūkanų, paskolos ir palūkanų sumokėjimo pagal taikos sutartį, UAB „K“ įmonės UAB „Autvina“ atlikto mokėjimo pavedimo buhalterinėje apskaitoje neužregistravo ir dėl T. O. asmeninės paskolos paėmimo, susikaupusių palūkanų ir įmonės UAB „Autvina“ skolos padengimo kreditorei V. J. UAB „K“ patyrė 12 000 Eur žalą, o dėl 0,0739 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo mažesne negu pirkimo kaina UAB „K“ patyrė 6000 Eur nuostolių; pagal 2017 m. balandžio 28 d. UAB „Autvina“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KST002 dėl UAB „K“ žemės sklypo pardavimo, UAB „Autvina“ įvykdžius 24 000 Eur (įskaitant 4165,29 Eur PVM) dydžio mokėjimą – 2017 m. lapkričio 23 d. banko pavedimu į V. J. banko sąskaitą pervedant 12 000 Eur, o 2017 m. balandžio 28 d. pinigų priėmimo kvitu sumokant T. O. 12 000 Eur grynaisiais, UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje šios ūkinės operacijos neužregistruotos; 15) 2016 m. birželio 16 d. išrašė pinigų priėmimo kvitą ir pagal jį iš UAB „Autvina“ direktorės A. R. priėmė 3000 Eur grynųjų pinigų, tačiau šių ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą neįtraukė, gautų grynųjų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą; 16) UAB „Mano darbininkai“ darbuotojas, 2017 m. balandžio 27 d. pasirašęs šios įmonės kasos išlaidų orderį, sumokėjo UAB „K“ direktoriui T. O. 14 000 Eur kaip dalinį mokėjimą už žemę (pagal notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 26 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kur nurodyta, kad UAB „Mano darbininkai“ perka dalį žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), už 115 000 Eur (95 041,32 Eur + 19 958,68 Eur PVM)), tačiau minėta 14 000 Eur suma nebuvo apskaityta UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje ir gauti grynieji pinigai į bendrovės kasą neįnešti; 17) pagal 2016 m. lapkričio 10 d. tarp UAB „K“ direktoriaus T. O. ir L. Š.-A. pasirašytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavus L. Š.-A. lengvąjį automobilį „BMW 730“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 4300 Eur, T. O. neišrašė kasos pajamų orderio arba pinigų priėmimo kvito, gautų grynųjų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą ir neįtraukė ūkinių operacijų į apskaitos registrus; 18) 2017 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu laiku, adresu: (duomenys neskelbtini), už sutartus statybos darbus iš M. N. gavęs 2600 Eur, o (duomenys neskelbtini), iš to paties asmens gavęs dar 700 Eur, t. y. iš viso 3300 Eur, T. O. neišrašė pinigų priėmimo kvito, gautų grynųjų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą ir šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus.

3. T. O. taip pat nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, būtent:

laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. būdamas UAB „K“ direktorius bei akcininkas ir pagal BAĮ 21 straipsnį ir 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. veikdamas per UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusias buhalteres ir pastarosioms nepateikdamas visų reikalingų buhalterinės apskaitos dokumentų – nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d. R. B., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2017 m. vasario 15 d. L. B. bei nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. A. S., o laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. visiškai neorganizuodamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nulėmė tai, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., t. y. T. O. pažeidė BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 bei 2 dalių, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių patvirtinimo“ 3, 9 ir 16 punktų nuostatas ir 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymo Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ 10.15 papunktį, kadangi: 1) neišsaugojo UAB „K“ 2016 m. išrašytų sąskaitų faktūrų, kurių serija MIN, Nr. 16-001, Nr. 16-002 ir Nr. 16-008, 2017 m. išrašytų sąskaitų faktūrų, kurių serija KST, Nr. 004, Nr. 005, jų į apskaitos registrus neįtraukė, todėl negalima nustatyti, kam ir kokias paslaugas UAB „K“ suteikė ar kam ir kokias prekes pardavė; 2) neišsaugojo kasos pajamų orderio Nr. MIN0001 – jo neįtraukė į kasos knygą bei apskaitos registrus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 9 d., todėl negalima nustatyti, ar visos gautos pajamos įformintos kasos pajamų orderiais; 3) neišsaugojo prekių įsigijimo dokumentų, pagal kuriuos įsigijo aliuminio langus, stalių gaminius, ir įformino šių prekių pardavimus UAB „AVA statyba“ pagal 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KST, Nr. 170217 (prekės pavadinimas – sąskaita faktūra pagal 2017 m. vasario 17 d. sutartį už stat. medžiagas), už 33 709,05 Eur (27 858,72 Eur + 5850,33 Eur PVM) ir pagal 2017 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KST, Nr. 003, už 27 183,65 Eur (22 465,76 Eur + 4717,89 Eur PVM); 4) neišsaugojo UAB „K“ darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., todėl negalima patikrinti, ar grynieji pinigai buvo išmokėti ir kokios sumos pagal darbo užmokesčio žiniaraščius turėjo būti išmokėtos; 5) UAB „K“ 2017 m. kasos knygoje nenurodyti kasos pajamų orderių numeriai, dalis išrašytų kasos pajamų orderių nebuvo numeruota, t. y. vietoj numerio buvo įrašoma sutrumpinta kasos pajamų orderio išrašymo data, todėl negalima nustatyti, ar visiems gautiems gryniesiems pinigams apskaityti buvo išrašyti kasos pajamų orderiai, ar visi išrašyti kasos pajamų orderiai buvo įtraukti į kasos knygą ir pateikti dokumentiniam tyrimui, ar pinigai buvo gauti kasos pajamų orderių išrašymo dieną; 6) neišsaugojo kasos pajamų ir išlaidų orderių (be kita ko, 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderio Nr. 41 dėl 2950 Eur sumos), kasos knygos už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 7) neišsaugojo apskaitos dokumentų, pagal kuriuos UAB „K“ 2016 m. lapkričio mėn. avanso ataskaitoje Nr. 2016-11-30 įrašė 15 100 Eur gavimą, todėl negalima patikrinti įrašų teisingumo avanso ataskaitoje ir VĮ Registrų centro pateiktame balanse; 8) neišsaugojo pinigų priėmimo ir (arba) išmokėjimo kvitų blankų apskaitos knygos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., pinigų priėmimo kvitų nuo KST Nr. 17009 iki KST Nr. 17013; pateikė pinigų priėmimo kvitus, išrašytus laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. balandžio 2 d. ir nesunumeruotus didėjančia tvarka, išrašytus 2016 m. birželio 16 d. ir 2017 m. balandžio 28 d., kuriuose serija ir numeriai nenurodyti, todėl negalima nustatyti, ar visi gauti, sunaudoti ir (ar) sugadinti pinigų priėmimo kvitai buvo įtraukti į bendrovės apskaitos registrus ir ar visoms gautoms pajamoms apskaityti buvo išrašyti pinigų priėmimo kvitai, ar apskaitos registruose užregistruoti teisingi duomenys pagal išrašytus pinigų priėmimo kvitus; 9) neišsaugojo pinigų priėmimo ir (arba) išmokėjimo dokumento, pagal kurį UAB Verslo priežiūros centras turėjo sumokėti 83 220 Eur UAB „K“ pagal 2017 m. liepos 13 d. reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartį, kuria pradinė kreditorė UAB „K“, atstovaujama T. O., reikalavimo teisę į skolininkės UAB „Koldas“ 83 220 Eur skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą KST Nr. 17/04/10-1 (apskaityta buhalterinėje sąskaitoje „2410 pirkėjų skolų vertė“) perleido naujajai kreditorei UAB Verslo priežiūros centrui; sutarties 3 punkte nurodyta, kad „už šios sutarties 2 punkte minimą perimamą reikalavimo teisę Naujasis kreditorius sumokėjo Pradiniam kreditoriui atskirai prie šios sutarties pasirašytame šalių susitarime nustatyta tvarka ir sąlygomis“, tačiau susitarimo ir pinigų sumokėjimo apskaitos dokumentas neišsaugotas, apskaitos registruose nėra įrašo dėl kreditorių pasikeitimo ir pinigų sumokėjimo, UAB „Koldas“ skola UAB „K“ apskaitos registre laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. apskaityta, nors pateiktoje cesijos sutartyje nurodyta, kad UAB Verslo priežiūros centras minėtas lėšas sumokėjo; 10) neišsaugojo UAB „K“ laikotarpio nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. buhalterinės apskaitos registrų, todėl negalima nustatyti, ar prekių ir paslaugų įsigijimas apskaitytas buhalterinės apskaitos registruose; 11) laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. UAB „K“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras įformino prekių ir paslaugų pardavimus įmonei UAB „AVA statyba“ už 108 254,22 Eur (89 466,29 Eur + 18 787,93 Eur PVM), pardavimus užregistravo buhalterinėje sąskaitoje „5001 suteiktų paslaugų pajamos“, UAB „AVA statyba“ už prekes ir paslaugas sumokėjo, tačiau parduotų ir sunaudotų medžiagų įsigijimo dokumentai neišsaugoti, parduotos ir sunaudotos medžiagos UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neužregistruotos; 12) neišsaugojo įsigijimo dokumentų, pagal kuriuos UAB „K“ įsigijo „PVC Standartplus“ langus ir įformino šių objektų pardavimą UAB „AVA statyba“ pagal 2017 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą KST Nr. 003 už 27 183,65 Eur (22 465,76 Eur + 4717,89 Eur PVM).

4. T. O. taip pat nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, būtent: laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. būdamas UAB „K“ direktorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir einamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už savo žinioje esančias ir turimas UAB „K“ lėšas, iš fizinių ir juridinių asmenų laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. gavęs iš viso 106 800 Eur, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, pinigų į UAB „K“ kasą neįnešė ir jų neįtraukė į atitinkamų laikotarpių avansines apyskaitas bei šio svetimo UAB „K“ priklausančio didelės vertės turto dalį, lygią 93 490 Eur, pasisavino, būtent:

2016 m. birželio 16 d. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje T. O., pasirašęs UAB „K“ 2016 m. birželio 16 d. pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „Autvina“ sumokėjo 3000 Eur dydžio avansą už medžiagas, gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų lėšų neįnešė į UAB „K“ kasą;

2016 m. lapkričio 10 d. Kaune, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. O., pagal tarp jo, kaip UAB „K“ direktoriaus, ir L. Š.-A. 2016 m. lapkričio 10 d. pasirašytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį už 4300 Eur pardavęs L. Š.-A. lengvąjį automobilį „BMW 730“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą;

UAB „K“ už 24 000 Eur (19 834,71 Eur + 4165,29 Eur PVM) UAB „Autvina“ pardavus 0,0739 ha žemės sklypą adresu: Kauno r., Vijūkų k., Žiedo g. 4 (pagal 2017 m. balandžio 4 d. pasirašytą notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą), T. O. 2017 m. balandžio 28 d. pasirašė UAB „K“ pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį UAB „Autvina“ direktorė A. R. sumokėjo jam 12 000 Eur. Be to, vadovaudamasi minėta žemės pirkimo–pardavimo sutartimi, UAB „Autvina“ 2017 m. lapkričio 23 d. banko pavedimu (dokumento Nr. 11231304) pervedė 12 000 Eur į V. J., kuriai T. O. buvo asmeniškai skolingas, sąskaitą banke. Už žemės sklypo dalį gautų 24 000 Eur T. O. UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė, įskaitymų neatliko;

2017 m. nuo vasario 1 iki 10 d., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš UAB „Niskama“ vadovo A. Ž. per penkis kartus gavęs 61 500 Eur avansinių mokėjimų už darbus ir pasirašęs penkis UAB „Niskama“ kasos išlaidų orderius: 2017 m. vasario 1 d. KIO Nr. 15 – dėl 10 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 3 d. KIO Nr. 16 – dėl 14 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 6 d. KIO Nr. 17 – dėl 10 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 8 d. KIO Nr. 18 – dėl 14 000 Eur sumos; 2017 m. vasario 10 d. KIO Nr. 19 – dėl 13 500 Eur sumos, T. O. gautų lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą;

2017 m. balandžio 27 d. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje T. O., pasirašęs UAB „Mano darbininkai“ kasos išlaidų orderį, pagal kurį UAB „Mano darbininkai“ darbuotojas jam, kaip UAB „K“ direktoriui, sumokėjo 14 000 Eur kaip dalinį mokėjimą už žemę (pagal notarinę sutartį ir 2017 m. balandžio 26 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. KST 001), ir gavęs minėtas lėšas, jų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, gautų pinigų neįnešė į UAB „K“ kasą.

Taip T. O., iš minėtų fizinių ir juridinių asmenų gavęs iš viso 106 800 Eur, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, pinigų į bendrovės kasą neįnešė, bendrovės reikmėms panaudojo tik dalį – 13 310 Eur – šių pinigų, taip pasisavindamas savo žinioje esantį svetimą UAB „K“ priklausantį didelės – 93 490 Eur – vertės turtą, vadovaujamai bendrovei padarydamas 93 490 Eur dydžio turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. O. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra tik iš dalies teisėtas ir pagrįstas – teismas tinkamai kvalifikavo T. O. padarytas veikas, už tai jam paskyrė pagrįstas ir proporcingas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę, tačiau tam tikros nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje ne visa apimtimi pasitvirtino kaltinimai dėl to: 1) kad nuteistasis pasisavino 106 800 Eur sumą (byloje įrodytas 93 490 Eur sumos pasisavinimas); 2) kad nuteistasis, pateikdamas neteisingus duomenis apie UAB „K“ turtą, pajamas, pelną ir taip siekdamas išvengti mokesčių valstybės biudžetui, padarė 83 560 Eur turtinę žalą (byloje įrodyta 67 495 Eur dydžio turtinė žala).

6. Apeliacinės instancijos teismas kitaip išsprendė klausimus, susijusius su turto konfiskavimo taikymu bei civiliniu ieškiniu reikalaujamos turtinės žalos atlyginimo priteisimu. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas T. O. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, konstatavo didesnį, nei realiai buvo išvengtas, mokesčių dydį bei kartu didesnę, nei realiai buvo padaryta, turtinę žalą valstybės biudžetui, apeliacinės instancijos teismo nutartimi sumažintas iš T. O. Kauno apskrities VMI priteisto turtinės žalos atlyginimo dydis nuo 83 560 Eur iki 67 495 Eur (iš 83 560 Eur atimta nepagrįstai inkriminuota kaip išvengta GPM suma). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo nutartimi konstatavus, kad T. O. pasisavino 93 490 Eur sumą, ši suma laikytina konfiskuotinu turtu (jo įgyta neteisėta turtine nauda). Pirmosios instancijos teismas konfiskuotinos pinigų sumos dydį nustatė atimdamas iš nuteistojo pagal Kauno apskrities VMI civilinį ieškinį priteistiną atlygintinos turtinės žalos sumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas apeliacinio skundo turinį ir jo nulemtas baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taikė tokį patį konfiskuotinos sumos nustatymo būdą ir konstatavo, kad iš nuteistojo T. O. konfiskuotina suma yra lygi 25 995 Eur (93 490 – 67 495 = 25 995 Eur). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 3 ir 4 punktai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo T. O. gynėjas advokatas H. Juška prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, dalį dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir 220 straipsnio 2 dalies ir dėl šių veikų bylą nutraukti, taip pat pakeisti šio nuosprendžio dalį dėl BK 222 straipsnio 1 dalies ir 223 straipsnio 1 dalies paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 183, 220, 222 ir 223 straipsnius) bei bausmės skyrimo taisykles, taip pat priėmė prieštaringą nutartį, paremtą ne išsamia visos bylos duomenų analize ir vertinimu, o prielaidomis ir interpretacijomis, remdamasis selektyviai atrinktais duomenimis, o ne jų visuma, skundo argumentų tinkamai nepatikrindamas ir nevertindamas su kitais bylos duomenimis, o besąlygiškai remdamasis specialistų išvadomis ir formaliais jų paaiškinimais, perkėlė įrodinėjimo naštą baudžiamojoje byloje kaltinamajam, todėl padarė esminių procesinių pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis), šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

7.2. T. O. nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką turto pasisavinimo bylose, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar T. O., kaip atskaitingas bendrovės asmuo, paimtas lėšas panaudojo bendrovės ar savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir ar dėl to UAB „K“ buvo padaryta žala. Šioje byloje T. O. neva padaryta žala UAB „K“ konstatuota tik pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal kuriuos T. O. buvo sumokėtos lėšos (106 800 Eur), tačiau visiškai nevertino buhalterinės apskaitos dokumentų, pagal kuriuos UAB „Ava statyba“ UAB „K“ sumokėjo 272 404,84 Eur. Kokias sąnaudas patyrus buvo gautos šios pajamos, teismų sprendimuose nepasisakoma formaliai nurodant, kad šios statybinės medžiagos negalėjo būti įgytos už tas lėšas, kurios T. O. inkriminuotos kaip pasisavintos. Taigi byloje nenustatyta, už kokias lėšas buvo įgytos statybinės medžiagos, už kurių pardavimą UAB „K“ iš UAB „AVA statyba“ gavo 272 404,84 Eur. Pastebėtina, kad statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo laikotarpis sutampa su inkriminuojamu T. O. pasisavinimo laikotarpiu (tai nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nutarties 15 punkte), toks sutapimas neabejotinai paaiškina inkriminuotų kaip pasisavintų lėšų panaudojimą statybinėms medžiagoms įsigyti. Nuteistojo T. O. paaiškinimai, kad šios statybinės medžiagos buvo įgytos už jam inkriminuotas lėšas, patvirtinti bylos duomenimis, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso priemonėmis (pavyzdžiui, atliekant UAB „Ava statyba“ priešpriešinį patikrinimą dėl statybinių medžiagų, kurios buvo pirktos iš UAB „K“, panaudojimo šios bendrovės veikloje, o esant poreikiui – skiriant byloje ir ekspertizę), tačiau teismai neteisėtai ir nepagrįstai juos ignoravo arba deklaratyviai ir nemotyvuotai atmetė.

7.3. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad visos lėšos, kurios T. O. inkriminuojamos kaip pasisavintos, buvo panaudotos UAB „K“ naudai ir interesais. Būtent už šias lėšas buvo įsigytas ekskavatorius, dėl statybų broko 30 000 Eur buvo grąžinta D. R., buvo įgyta įvairių statybinių medžiagų, kurios buvo parduotos UAB „Ava statyba“. Nors apeliaciniame skunde detaliai buvo nurodyti argumentai ir byloje esantys įrodymai (19–20 skundo lapai), kad T. O., nutraukdamas sutartį dėl namo statybos, sumokėjo 30 000 Eur D. R., o šio išmokėjimo neišlaidavo ir nepagrindė jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai, selektyviai vertindamas bylos duomenis, šiuos gynybos argumentus ir bylos duomenis atmetė kaip deklaratyvius (nutarties 13 punktas). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad T. O. sumokėjo 30 000 Eur D. R. ir kad šios lėšos nebuvo išlaiduotos iš UAB „K“ kasos, tačiau šias lėšas priskyrė kaip T. O. gautas iš A. R. ir grąžintas jos sutuoktiniui D. R. už UAB „K“ subrangovų neįvykdytus įsipareigojimus A. R.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. R. jokių ūkinių komercinių santykių su UAB „K“ niekada neturėjo, todėl visi įsipareigojimai subrangovams buvo išimtinai UAB „K“.

7.4. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyti konkretūs įrodymai (skundo 20–22 lapai), kad T. O. kaltinime nurodytos lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje perkant statybines medžiagas, kurios buvo parduotos UAB „AVA statyba“. Akivaizdu, jog neįmanoma parduoti statybinių medžiagų kitai įmonei, gauti už jas mokėjimą, deklaruoti pardavimo PVM prieš tai neįsigyjant tų medžiagų. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „AVA statyba“ sumokėjo UAB „K“ 229 149,76 Eur su PVM už statybines medžiagas (o kartu su paslaugomis UAB „K“ gavo 272 404,84 Eur pajamų, nuo kurių buvo deklaruotas pardavimo PVM, kuris yra 47 276,94 Eur). Tad akivaizdu, kad už šias lėšas buvo įgytos statybinės medžiagos, kurias UAB „K“ pardavė UAB „AVA statyba“, o jeigu bendrovės apskaitoje nėra užfiksuotas šių medžiagų pirkimas, tai yra buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas, bet ne lėšų pasisavinimas. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nutarties 15 punkte nurodydamas, kad skunde nurodyti duomenys nėra pakankami įrodinėjamam pinigų panaudojimo būdui pagrįsti, nes gynyba nepateikė jokių konkrečių duomenų ar argumentų, kurie kaip nors aiškiau susietų 106 800 Eur sumą su minėtų statybinių medžiagų pirkimais, taip kaltinamajam perkėlė įrodinėjimo naštą ir pažeidė nekaltumo prezumpciją, o tai laikytina esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimais.

7.5. Atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, kad UAB „K“ nebuvo padaryta jokia žala, o T. O. veiksmuose nėra tyčios pasisavinti bendrovės lėšas. Specialistų nurodyta tariama ir hipotetinė žala yra nustatyta išimtinai tik pagal bendrovės selektyviai atrinktus buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius pinigų gavimo duomenis ir nėra reali. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (liudytojų A. R., D. R., V. R., A. Bagdonavičiaus parodymus) bei jas patvirtinančius buhalterinės apskaitos duomenis (pardavimo dokumentus), susijusius su ekskavatoriaus, statybinių medžiagų pirkimu bei lėšų (avanso) grąžinimu užsakovams A. ir D. R., darytina pagrįsta išvada, jog bendrovės apskaita buvo tvarkoma tiek aplaidžiai, tiek ir apgaulingai, tačiau lėšos nebuvo pasisavintos. Vien už prekes, kurių įsigijimas nebuvo apskaitytas UAB „K“ apskaitoje ir kurios vėliau buvo parduotos su minimaliu 3 procentų antkainiu UAB „Ekostatybos“ ir UAB „AVA statyba“, T. O. kaip bendrovės vadovas išleido 235 585,27 Eur. Ši suma ženkliai didesnė už 93 490 Eur (ar 106 800 Eur), dėl kurių tariamo pasisavinimo teismai T. O. pripažino kaltu.

7.6. Apeliacinės instancijos teismas išskirtinę įrodomąją reikšmę teikė specialisto išvadai ir šį dokumentą vertino neobjektyviai, epizodiškai ir selektyviai, neanalizuodamas jame pateiktų duomenų visumos, nelygindamas ir negretindamas jo su kitais byloje pateiktais ir surinktais duomenimis, todėl teismo padarytos išvados laikytinos neteisėtomis ir nepagrįstomis. Pažymėtina, kad byloje nebuvo gauti visi duomenys, reikalingi išsamiam ir objektyviam ūkinės finansinės veikos tyrimui atlikti, nebuvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai UAB „AVA statyba“, todėl toks tyrimas negali būti laikomas nuosekliu, išsamiu, objektyviu ir teisingu. Kaltinamasis neprivalo rinkti ikiteisminio tyrimo medžiagos, tai yra teisėsaugos institucijų ir prokuratūros pareiga. Jeigu nebuvo atlikti visi veiksmai, kurie buvo suplanuoti, laikytina, kad tyrimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, todėl jis kelia pagrįstų abejonių dėl jo nešališkumo. Nėra paneigta galimybė, kad gavus visus duomenis, reikalingus išsamiam ir objektyviam tyrimui apie UAB „K“ ūkinę finansinę būklę atlikti, išvados pasikeistų, tačiau šios abejonės panaikintos nebuvo, todėl jos vertintinos išimtinai kaltinamojo naudai. Nepašalinęs visų abejonių, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, kad byloje nėra duomenų, rodančių, jog paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė.

7.7. BK 183 straipsnio 2 dalyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl ši veika laikoma baigta, kai asmeniui (fiziniam ar juridiniam) yra padaroma reali žala. Tai būtina atsakomybės pagal BK 183 straipsnį sąlyga. Tuo tarpu šioje byloje UAB „K“ joks įmonei žalos padarymas ir joks įmonės pinigų ar kito turto trūkumas nustatytas nebuvo, ieškinys, išskyrus VMI ieškinį dėl mokestinės nepriemokos, byloje T. O. pareikštas nebuvo, todėl nėra jokio pagrindo T. O. veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir juos kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Teismai, T. O. veiksmus kvalifikuodami kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą, akivaizdžiai nukrypo nuo suformuluotos teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-976/2022, 2K-168-489/2022) ir padarė teisės taikymo klaidą.

7.8. T. O. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 220 straipsnio 2 dalį. Iš kasacinio teismo išaiškinimų baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-236-648/2020, 2K-70-719/2021, 2K-49-1073/2021 matyti, kad veika, nurodyta BK 220 straipsnyje, gali būti inkriminuojama tik tais atvejais, jei yra tyčia asmens veiksmuose. T. O. kaip bendrovės vadovo neatidus ir nerūpestingas buhalterinės apskaitos organizavimas ir tvarkymas negali būti prilyginamas siekiui išvengti mokesčių, o sietinas su kitų nusikalstamų veikų padarymu, būtent su aplaidžiu bei apgaulingu buhalterinės apskaitos organizavimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinimo formuluotė dėl BK 220 straipsnio 2 dalies padarymo yra tiesiogiai susijusi su duomenų į deklaracijas įrašymu bei pateikimu valstybės įgaliotoms institucijoms, tai reikalauja atitinkamo išsilavinimo, susijusio su apskaitos tvarkymu, deklaracijų pildymu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, T. O. tokio išsilavinimo neturėjo, todėl samdė buhalterinę apskaitą tvarkančius asmenis, šie pildė ir teikė deklaracijas valstybės įgaliotoms institucijoms. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog T. O. kaip bendrovės direktoriaus padaryti pažeidimai sietini su netinkamu buhalterinės apskaitos organizavimu, t. y. ne visų dokumentų pateikimu buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims. Ir tai sietina ne su kryptinga tyčia išvengti mokesčių, o su pastarojo aplaidumu bei nesuvokimu, jog tai gali turėti įtakos bendrovės finansiniams duomenims, kurie yra teikiami valstybės institucijoms.

7.9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „K“ yra statybos paslaugas teikianti bendrovė, PVM mokėtoja, todėl bendrovės apskaitos tvarkymas yra susijęs tiek su pirkimo–pardavimo PVM, tiek ir su atvirkštiniu PVM apskaičiavimu bei deklaravimu, tai apskaitos tvarkymą daro itin sudėtingą ir reikalaujantį specialiųjų žinių. Tad, atsižvelgiant į tai, sieti T. O. kaip bendrovės vadovą su neteisingu deklaracijų pildymu siekiant išvengti mokesčių nėra teisinga, kadangi pastarasis neturėjo tinkamo išsilavinimo, kad suvoktų, kada bendrovei atsiranda prievolė įsiregistruoti į PVM mokėtojus, kada taikomas atvirkštinis, o kada – pirkimo–pardavimo PVM, kaip apskaitomas gautas avansas ir kada iš avansinio apmokėjimo išskiriamas ir deklaruojamas PVM, kada teikiamos paslaugos priskiriamos PVM apmokestinamoms paslaugoms ir t. t. Šiuo konkrečiu atveju šie pažeidimai sietini su mokestinės, o ne baudžiamosios atsakomybės atsiradimu. Tad pagrįstai manytina, jog T. O. kaip bendrovės vadovo veiksmuose nebuvo jokios tyčios teikti neteisingus duomenis valstybės institucijoms, kadangi dalis galimai neteisingai pateiktų duomenų sietina su buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų netinkamu pareigų atlikimu, išskyrus atvejus, kai T. O. nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų apskaitą tvarkantiems asmenims. Manytina, kad būtent prievolė laiku įregistruoti bendrovę buvo pavesta buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui; pareiga po metų iš gautų avansų išskirti PVM ir juos deklaruoti, taip pat pareiga į atitinkamas PVM deklaracijos skiltis pagal gautas PVM sąskaitas faktūras įrašyti atvirkštinį PVM priskirtina buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui. Šiuo konkrečiu atveju atskirai pažymėtina, kad PVM sąskaitos faktūrose, gautose iš UAB „Kauno Doleta“, UAB „Medžio stilius“, UAB „Degis“, UAB „Aveplast“, buvo išskirtas atvirkštinis PVM, kuris buvo teisingai deklaruotas. Prievolė deklaruoti PVM pagal šių įmonių PVM sąskaitas faktūras atsirado tik tuomet, kai pagal šių įmonių sąskaitas gautos prekės bei paslaugos buvo neperparduotos nutraukus sandorį su A. R.. O sandoris su A. R. buvo nutrauktas tuomet, kai UAB „K“ jau buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų ir naujos PVM deklaracijos negalėjo būti teikiamos. Taigi šiuo atveju T. O. kaip įmonės vadovui nebuvo jokios mokestinės naudos neteisingai deklaruoti atvirkštinį PVM siekiant išvengti mokesčių, kadangi, deklaravus pirkimą ne su atvirkštiniu PVM, UAB „K“ būtų turėjusi galimybę deklaruoti visą pirkimo PVM sumą ir taip susimažinti mokėtiną PVM. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju padarė priešingas išvadas, remdamasis vien tik suinteresuotų išvengti asmeninės atsakomybės buhalterių žodiniais paaiškinimais. Tad akivaizdu, jog T. O. veiksmuose jokios tyčios, siekiant išvengti mokesčių, įrašant neteisingus duomenis į deklaracijas nėra, juolab kad būtent buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims yra nustatyta pareiga, neįgyvendinus pardavimo sandorių pagal subrangovių UAB „Kauno Doleta“, UAB „Medžio stilius“, UAB „Degis“, UAB „Aveplast“ gautus pirkimo dokumentus su atvirkštiniu PVM, atvirkštinį PVM perdeklaruoti kaip pardavimo PVM. Ši pareiga, reikalaujanti specialiųjų buhalterinės apskaitos tvarkymo žinių, T. O. nebuvo žinoma, todėl šie pažeidimai sietini su mokestinės, o ne baudžiamosios atsakomybės taikymu. Skirtingai nei nurodoma apeliacinio teismo sprendime, T. O. visiškai prisiima atsakomybę dėl to, kad ne visada laiku ir ne visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus teikė, tačiau neteisinga įžvelgti jo kaltę dėl laiku pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų neteisingo atvaizdavimo UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje bei teikiamose deklaracijose, kurias pildė bei valstybės institucijoms teikė UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės.

7.10. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo T. O. skundo teiginius, kad jis neturi išsilavinimo ir specialiųjų žinių mokesčių deklaravimo srityje, neleistinai jo teistumo faktą prilygino specialių ekonominių, finansinių ir mokestinių žinių bei kompetencijų turėjimui. Tokia teismo motyvacija yra nepagrįsta, neteisinga ir netgi rodanti teismo šališkumą bei išankstinį nusistatymą prieš T. O..

7.11. Dėl priskaičiuoto pelno mokesčio pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad T. O. kaip įmonės vadovas įgijo ekskavatorių (tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį), statybines medžiagas, kurios buvo parduotos UAB „AVA statyba“, tačiau jų pirkimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, dėl to nei VMI specialistas, nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialistas šių išlaidų nepriskyrė bendrovės sąnaudoms, kurios privalo būti vertinamos, priskaičiuojant bendrovei pelno mokestį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, tai, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, patvirtina, jog ekskavatoriaus bei statybinių medžiagų už 235 585,27 Eur įgijimo išlaidos priskirtinos bendrovės faktinėms sąnaudoms. Tad patikrinimo akte padidintas UAB „K“ pelnas 165 024,41 Eur mažintinas papildomomis patirtomis 235 585,27 Eur sąnaudomis, dėl to bendrovei apskritai neskaičiuotinas pelno mokestis. Pats apeliacinės instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog ekskavatorius buvo įgytas, dėl to buvo turėtos išlaidos jam įsigyti, jos priskirtinos sąnaudoms, turinčioms įtakos pelno mokesčio apskaičiavimui. Atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas skirtingai vertino tą pačią faktinę situaciją: konstatavęs, jog lėšos, skirtos ekskavatoriui įsigyti, nebuvo pasisavintos, kartu šių išlaidų nevertino inkriminuojamo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį pelno mokesčio kontekste. Taip buvo neteisingai taikytas baudžiamais įstatymas.

7.12. Dėl priskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio pažymėtina, kad VMI ir FNTT specialistų konstatuoti pažeidimai yra sietini išimtinai su buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų pareigomis, o būtent dėl avanso apskaitymo ir po metų iš gauto avanso neišskyrimo PVM. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į automobilio „Audi Q7“ nuomą ir jos pagrindu į PVM atskaitą įtrauktą 56,40 Eur pirkimo PVM. T. O., be kita ko, nuteistas ir dėl 56,4 Eur PVM neteisingai deklaruotos sumos, kurią deklaravo neva siekdamas išvengti mokesčių. Vis dėlto, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, pagrįstai manytina, kad toks galimai neteisingas deklaravimas buvo atliktas buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų sprendimu ir tai nesudaro pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę nei jam, nei buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, o sietina su mokestinės atsakomybės taikymu, ši atsakomybė buvo pritaikyta mokesčių administratoriui priskaičiavus baudas ir delspinigius dėl padarytų pažeidimų.

7.13. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VMI ir FNTT specialistams priskaičiuojant PVM visiškai nebuvo vertintos ekskavatoriaus ir statybinių medžiagų įgijimo sąnaudos bei pirkimo PVM. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą išlaidos ekskavatoriui bei statybinėms medžiagoms siekė iš viso 235 585,27 Eur. Ekskavatorius buvo įgytas už 13 210 Eur (iš jų 2310 Eur PVM), o statybinės medžiagos – už 233 275,27 Eur (iš jų 48 987,81 Eur PVM). Specialistai konstatavo, jog UAB „K“ deklaravo pardavimo PVM nuo parduoto ekskavatoriaus bei statybinių medžiagų, parduotų UAB „AVA statyba“, tačiau visiškai nevertino ekskavatoriaus ir statybinių medžiagų pirkimo PVM, kuris sudarytų 51 298,81 Eur. Ši suma yra didesnė už byloje nustatytą neva išvengtą PVM sumą. Šie gynybos argumentai buvo deklaratyviai atmesti.

7.14. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo, t. y. pripažindamas, kad T. O. įmonės veikloje panaudojo lėšas įsigydamas ekskavatorių „Case“ už 13 310 Eur, ir atitinkamai šia suma sumažindamas jam inkriminuotą pasisavintų pinigų sumą, turėjo šias išlaidas įtraukti į bendrovės sąnaudas, atitinkamai nuo šios sumos sumažinti mokėtiną PVM ir pelno mokestį ir atitinkamai sumažinti civilinį ieškinį, priteistą VMI. Nesumažindamas ir neperskaičiuodamas civilinei ieškovei VMI priteistinos turtinės žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymą, reglamentuojantį turtinės žalos atlyginimo priteisimą.

7.15. Byloje netinkamai nustatyta ir BK 220 straipsnio taikytina redakcija. T. O. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija). Iki 2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo įsigaliojimo ši nusikalstama veika buvo priskirta nesunkiam nusikaltimui, po įsigaliojimo – sunkiam nusikaltimui. T. O. pripažintas kaltu dėl to, kad siekdamas išvengti mokesčių pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, turtą per laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 13 d. Nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su paskutinės PVM deklaracijos pateikimu, t. y. 2018 m. sausio 13 d. (praėjus labai nedaug laiko po pasikeitusios BK 220 straipsnio redakcijos) pateikus UAB „K“ PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., deklaracijos 33 laukelyje „Pardavimo PVM (96 str. nustatytais atvejais)“ įrašant 0,00 Eur, nors neva turėjo būti įrašyta 2092 Eur, ir 35 laukelyje „Atstatomas PVM“ įrašant 0,00 Eur, nors neva turėjo būti įrašyta 755 Eur. Šioje deklaracijoje įrašyti neva neteisingi duomenys yra susiję su UAB „Medžio stilius“ sandoriu bei UAB „K“ sandoriu, susijusiu su ekskavatoriaus darbų pirkimu iš J. Ž.. Minėti duomenys buvo įtraukti į PVM deklaraciją, vadovaujantis UAB „Medžio stilius“ pateikta PVM sąskaita faktūra, kurioje buvo išskirtas atvirkštinis PVM. Tai, kad vėliau minėti darbai nebuvo perparduoti, niekaip nepatvirtina T. O. tyčios neteisingai deklaruoti ir taip išvengti mokesčių, o bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tolesnis sandoris (perparduodant paslaugas A. R.) neįvyko būtent dėl netinkamos darbų atlikimo kokybės. Kita dalis neva neteisingų duomenų, įrašytų į minėtą PVM deklaraciją, sietina su J. Ž. ekskavatoriaus darbų pirkimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prievolė patikslinti minėtus duomenis atsirado tik po to, kai bendrovė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų. Akivaizdu, jog T. O., neturinčiam jokio išsilavinimo, susijusio su buhalterinės apskaitos tvarkymu, tokia pareiga nebuvo žinoma, tad jokios jo tyčios įrašyti neteisingus duomenis į 2018 m. sausio 13 d. pateiktą UAB „K“ PVM deklaraciją negali būti. Kartu pažymėtina, kad 2018 m. sausio 10 d. UAB „K“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, todėl 2018 m. sausio 13 d. VMI pateikta PVM deklaracija apskritai negali būti vertinama, o juo labiau prilyginama siekiui išvengti PVM, kadangi mokesčių administratoriui jos duomenys neturėjo jokios įtakos. Todėl pagrįstai manytina, kad šios veikos (BK 220 straipsnis) baigtumas sietinas su 2017 m. spalio 16 d. pateikta 2017 m. liepos mėnesio PVM deklaracija. Taigi teismai netinkamai pritaikė T. O. teisinę padėtį sunkinančią BK 220 straipsnio redakciją. Šiuo atveju turėtų būti taikoma BK 220 straipsnio 1 dalis (2016 m. kovo 25 d. įstatymo redakcija).

7.16. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, išskirtinai vadovavosi liudytojų, dirbusių buhalterėmis, paaiškinimais, kad jos nebuvo atsakingos už deklaracijų pateikimą laiku, ir visą atsakomybę nepagrįstai perkėlė T. O., o skundžiamoje nutartyje padarytos išvados yra nepagrįstos išsamia byloje surinktų duomenų analize, prieštarauja buhalterinės apskaitos vedimo, deklaracijų teikimo tvarkai ir taisyklėms, jos yra paremtos tik fragmentiniais ir selektyviai atrinktais duomenimis, ir tokios išvados negali būti pripažintos nei teisėtomis, nei pagrįstomis. Teismas, neskirdamas ekspertizės, pats ėmėsi eksperto vaidmens, neteisingai vertindamas, analizuodamas ir aiškindamas bei savaip interpretuodamas finansų ir mokesčių norminius aktus bei apskaitos vedimo ir norminių aktų taikymo tvarką. Nors apeliacinės instancijos teisme papildomai ir buvo apklaustas specialistas E. Grėbliūnas, tačiau jo paaiškinimai buvo neinformatyvūs. Vadovaujantis šio specialisto paaiškinimais, skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad UAB „K“ teisę į PVM atskaitą šio sandorio pagrindu būtų įgijusi tik tuo atveju, jei pati UAB „Kanita“ būtų deklaravusi šios transporto priemonės pardavimo PVM, tačiau nors ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi į UAB „Kanita“ dėl atitinkamų duomenų pateikimo, jokie duomenys, susiję su ekskavatoriaus pardavimu UAB „K“ ar juo labiau su UAB „Kanita“ sumokėtu ekskavatoriaus pardavimo PVM, nebuvo pateikti. Šiuo atveju įrodinėjimo našta ir duomenų gavimas (negavimas) į bylą buvo perkeliami kaltinamajam, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą, kita vertus, toks pasisakymas gali būti priimtinas taikant mokestinę atsakomybę, bet ne taikant baudžiamąją atsakomybę.

7.17. Teismai, pripažindami T. O. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, konstatavo 19 skirtingų UAB „K“ buhalterinės apskaitos pažeidimų, kurie iš esmės nulėmė tai, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. Galima sutikti, kad dėl T. O. nerūpestingumo bei neatidumo bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo laiku išrašomi, teikiami laiku ir visa apimtimi apskaitą tvarkantiems asmenims. T. O. pagal savo išsilavinimą, asmenines bei profesines savybes yra statybininkas, todėl to nesuvokdamas netinkamai atliko savo kaip bendrovės vadovo pareigas. Vis dėlto pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl dalies pažeidimų padarymo jis pripažintas kaltu nepagrįstai.

7.18. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. O. kaip įmonės vadovas yra pripažintas kaltu ir dėl to, jog samdė subrangoves UAB „Kauno Doleta“, UAB „Medžio stilius“, UAB „Degis“, už kurių atlikus darbus (duomenys neskelbtini), iš A. R. gavo 40 000 Eur, tačiau PVM sąskaitų faktūrų už atliktus darbus neišrašė, gautų grynųjų pinigų neįnešė į bendrovės kasą, kasos pajamų orderio neišrašė, šių ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos (paties T. O., liudytojo D. R. parodymų) matyti, kad subrangovių UAB „Kauno Doleta“, UAB „Medžio stilius“, UAB „Degis“ darbai buvo atlikti nekokybiškai, tad kilus konfliktui rangos sutartis tarp A. R. ir UAB „K“ buvo nutraukta, dėl to tolesnis užsakovės A. R. bendravimas su UAB „K“ subrangovais jau vyko tiesiogiai be T. O., o lėšas, gautas už statybos darbus Aluonos g. 32, Vijūkų k., Kauno r., t. y. daugiau kaip 30 000 Eur, T. O. grąžino D. R.. Pažymėtina, kad nei UAB „Kauno Doleta“, nei UAB „Medžio stilius“, nei UAB „Degis“ nepareiškė jokių pretenzijų rangovei UAB „K“ ar jos atstovui T. O., todėl darytina pagrįsta išvada, jog tolesnis šių bendrovių komunikavimas vyko (vyksta) tiesiogiai su D. ir A. R.. T. O., kaip bendrovės vadovas, turėjo įforminti buhalteriniais dokumentais pinigų gavimą iš A. R., kaip ir vėlesnį jų išmokėjimą D. R.. Dėl T. O. nerūpestingumo tai nebuvo padaryta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokie T. O. veiksmai nepadarė įtakos bendrovei, darytina pagrįsta išvada, jog jo veiksmuose yra aplaidžios, o ne apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių.

7.19. Antra, T. O. pripažintas kaltu ir dėl to, kad neteisingai apskaitė gautus avansus iš Kauno rajono Neveronių lopšelio, V. B.. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo metu apklaustos buhalterės A. S., R. B., L. B. parodė, jog joms buvo žinoma avansų apskaitymo tvarka. Šiuo atveju nustatyta, kad avansai buvo apskaityti, tačiau praėjus metams nuo jų gavimo nebuvo išskirta PVM suma nuo gauto avanso. Akivaizdu, kad T. O. tokios avanso apskaitymo tvarkos negalėjo žinoti, o buhalterės, atsižvelgiant į tai, jog joms nebuvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros šiems avansams pateisinti, savarankiškai turėjo išskirti nuo gautų sumų PVM, todėl šie pažeidimai T. O. inkriminuoti nepagrįstai.

7.20. Trečia, tai, kad T. O., būdamas UAB „K“ vadovas, neišrašė pardavimo sąskaitų dėl darbų, kurie buvo priimti pagal subrangovę UAB „Aveplast“, UAB „Malisa ir Ko“ sąskaitas, vertintina kaip jo nerūpestingumas, o ne siekis nuslėpti bendrovės gautas pajamas. Analogiškai ir 2017 m. vasario 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0217/00001 įmonei UAB „Koldas“, pagal kurią parduota toponuotraukos paslauga už 200 Eur plius 42 Eur PVM, neįtraukimas. Toks pažeidimas apskritai vertintinas kaip mažareikšmis.

7.21. Atsižvelgiant į tai, kad T. O. inkriminuoti mažareikšmiai buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimai, kurie nesukelia nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, pasekmių (dėl mažareikšmių buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimų galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklą, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą), jie turėjo būti pašalinti iš kaltinimo kaip pertekliniai. To neteisėtai ir nepagrįstai nepadarė apeliacinės instancijos teismas, taip padarė esminį procesinį pažeidimą.

7.22. T. O. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Nors T. O. iš tiesų nepateikė kaltinime nurodytų trūkstamų dokumentų, vis dėlto įvertinus visus bylos duomenis akivaizdu, jog jis pagal savo išsilavinimą, asmenines bei profesines savybes buvo statybininkas, todėl tinkamai neatliko savo kaip bendrovės vadovo pareigų – atidžiai ir rūpestingai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, atsižvelgiant į jo pakankamai atsainų požiūrį į buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų pildymą, neatmestina ir tai, jog dalis dokumentų buvo ne neišsaugota, o tiesiog suklysta numeruojant dokumentus, tam tikrais laikotarpiais nesant paskirto buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, registrai tiesiog nebuvo vedami. Kadangi pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, manytina, jog jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnyje, požymių, tačiau manytina, kad jo kaltė yra minimali. Juolab kad, perduodant ir priimant dokumentus iš buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų, nebuvo pildyti jokie dokumentų perdavimo aktai, tai netgi šalintų jo baudžiamąją atsakomybę dėl dokumentų neišsaugojimo.

7.23. Aplaidus apskaitos tvarkymas kaltinime pasireiškė iš viso 12 pažeidimų. Vienas iš pažeidimų – pinigų priėmimo ir (arba) išmokėjimo kvitų blankų apskaitos knygos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. neišsaugojimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu buhalterės, tvarkiusios UAB „K“ buhalterinę apskaitą, nurodė, jog pinigų priėmimo ir (arba) išmokėjimo kvitų blankų apskaitos knyga net nebuvo vedama. Taigi T. O. negalėjo neišsaugoti minėtos knygos, kadangi jos buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys tiesiog nevedė, nors ir jiems buvo pateikti pinigų priėmimo ir (arba) išmokėjimo kvitai. Kadangi tiriamuoju laikotarpiu buvo sudarytos sutartys dėl UAB „K“ apskaitos tvarkymo, manytina, kad šią knygą privalėjo vesti už apskaitos tvarkymą atsakingi asmenys, t. y. paskirtieji buhalteriai. Šis pažeidimas turėjo būti pašalintinas iš apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisėtai to nepadarė. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė T. O. kaltės, būtinos taikant BK 223 straipsnį.

7.24. Prieš pat skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą, byloje paaiškėjo naujos aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl T. O. atleidimo nuo bausmės (BK 76 straipsnis). Medicininius dokumentus, patvirtinančius, kad T. O. iki teismo nuosprendžio priėmimo susirgo sunkia nepagydoma liga, įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 patvirtintą sunkių ir nepagydomų ligų sąrašą (28 punktas), dėl kurios paskirtą laisvės atėmimo bausmę jam atlikti būtų per sunku, jis gavo 2022 m. rugsėjo 14 d., todėl negalėjo jų pateikti teismo posėdžio metu ir prašyti skirti medicininės ekspertizės gydytojų komisijos išvadai gauti. Tokios ekspertizės apeliacinės instancijos teismo metu skyrimas atitinka šio teismo suformuotą teismų praktiką, pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. IA-101/2009. Atsižvelgiant į tai, būtina šią baudžiamąją bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu būtų paskirta teismo medicininė ekspertizė gydytojų komisijos išvadai gauti, kadangi T. O. paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis).

7.25. Be to, skirdami laisvės atėmimo bausmę, abiejų instancijų teismai visiškai neįvertino T. O. šeiminės padėties (augina du mažamečius vaikus, gimusius 2013 metais, iš kurių vienam yra nustatytas vidutinis neįgalumo lygis), taip pat T. O. sunkios nepagydomos ligos ir į tai neatsižvelgė, dėl to skyrė neteisingą bausmės rūšį ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bausmė skyrimą.

8. Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė J. Dedelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. O. gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

8.1. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje (14–15 punktuose) atsakyta į visus klausimus, susijusius su statybinių medžiagų įgijimu ir jų pardavimu UAB „AVA statyba“. Visi aktualūs duomenys ir dokumentai išanalizuoti, įvertinti kitų kaltinančių bylos įrodymų kontekste ir padaryta logiška išvada, kad jokiais patikimais duomenimis nėra pagrįstas ne tik 106 800 Eur panaudojimas UAB „K“ reikmėms, bet ir statybinių medžiagų, parduotų UAB „AVA statyba“, įsigijimas. Taip pat nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo nutarties 13 punkte motyvuotai paneigta kasacinio skundo dalis, esą T. O., nutraukdamas sutartį dėl namo statybos, sumokėjo 30 000 Eur D. R.. Deklaratyvūs skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas kaltinamajam perkėlė įrodinėjimo naštą, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją ir padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 30 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Tai, kad proceso dalyviai interpretuoja ir savaip vertina apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytą faktinę aplinkybę, susijusią su minėtų statybinių medžiagų pirkimais, nereiškia, kad teismas perkėlė kaltinamajam įrodinėjimo naštą, pažeidė nekaltumo prezumpciją, padarė esminius BPK pažeidimus. Visiškai deklaratyvus skundo teiginys, kad nebuvo gauti visi reikalingi duomenys išsamiam ir objektyviam ūkinės finansinės veiklos tyrimui atlikti, nes nebuvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai UAB „AVA statyba“. Skunde nenurodoma, kokie gi ikiteisminiam tyrimui reikšmingi duomenys gautini atlikus priešpriešinį UAB „AVA statyba“ patikrinimą. Visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis objektyviai tiesai kasacinio skundo teiginys, neva apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino buhalterinės apskaitos dokumentų, pagal kuriuos UAB „AVA statyba“ sumokėjo 272 404,84 Eur UAB „K“. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo siejami su teismo išnagrinėtų faktų neigimu, tačiau tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas. Teismų išvados dėl atsakomybės taikymo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį T. O. teisingos.

8.2. Dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, pažymėtina, kad T. O. nepateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims visų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima teisingai apskaičiuoti PVM ir pelno mokestį, todėl buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys, neturėdami galimybės suvokti ir nesuvokdami atliekamų veiksmų neteisėtumo, pateikė VMI neteisingas PVM deklaracijas ir neteisingai apskaičiuotą ir nesumokėtą pelno mokestį. Bandymas perkelti atsakomybę buhalterėms nagrinėjamoje situacijoje yra nepagrįstas, nes šios deklaravimo veiksmus atliko pagal nuteistojo joms pateiktus neteisingus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad T. O. turima vadovaujamo darbo patirtis, teistumų už finansinio pobūdžio veikas praeityje faktas ir prisipažinimas, kad jis nepateikė visų būtinų dokumentų, iliustruoja nuteistojo supratimą, jog, buhalterėms pateikdamas ne visus dokumentus, jis iškreips duomenis apie UAB „K“ pelną, pajamas ir turtą bei taip išvengs šios bendrovės į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių. Tai, kad T. O. turi pakankamai specialiųjų buhalterinės apskaitos tvarkymo žinių, patvirtina ir kasacinis skundas, kurio dalis dėl BK 220 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, 223 straipsnio 1 dalies surašyta pirmuoju asmeniu. Darytina pagrįsta išvada, kad šią skundo dalį surašė pats T. O.. Tai taip pat patvirtina, kad T. O. turi specialiųjų buhalterinės apskaitos tvarkymo žinių. Visiškai nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ekskavatoriaus ir statybinių medžiagų įsigijimo sandorių bei pirkimo PVM. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nutartyje (32 punktas) konstatuojama, kad esminę reikšmę turi tai, jog UAB „K“ vykdytas ekskavatoriaus bei statybinių medžiagų pirkimas nėra pagrįstas būtinus rekvizitus turinčiais dokumentais ir nebuvo apskaitytas bendrovės apskaitoje (įtrauktas į jos sąnaudas), todėl šiomis aplinkybėmis negali būti vadovaujamasi mažinant išvengtų PVM ir pelno mokesčių dydžius. Nors nustatyta, kad UAB „K“ iš UAB „Kanita“ įsigijo ekskavatorių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti išvengto PVM ir pelno mokesčio dydžių.

8.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad T. O. neva padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 220 straipsnyje, baigtumas sietinas ne su 2018 m. sausio 13 d., o su 2017 m. spalio 16 d. pateikta deklaracija, dėl to turėtų būti taikoma BK 220 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 21 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2018 m. sausio 13 d. pateikta PVM deklaracija yra aktuali, nes UAB „K“ turėjo deklaruoti PVM nuo subrangovės UAB „Medžio stilius“ atliktų darbų bendrovės užsakovei A. R.. Kiti šios kasacinio skundo dalies argumentai siejami su faktų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu, o tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas. Darytina išvada, kad dėl šios dalies įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta, teismų išvados dėl atsakomybės T. O. taikymo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį teisingos.

8.4. Dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog dėl T. O. nerūpestingumo bei neatidumo jo veiksmuose yra aplaidžios, o ne apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kasaciniame skunde atkartotą argumentą, kad, kilus konfliktui dėl nekokybiškai atliktų darbų, rangos sutartis tarp A. R. ir UAB „K“ buvo nutraukta ir vėliau užsakovės A. R. bendravimas su subrangovais vyko tiesiogiai, nurodydamas, kad užsakovės A. R. tiesioginis komunikavimas su subrangovais nešalina bendrovės, kaip generalinės subrangovės, atsakomybės už atitinkamų duomenų neapskaitymą bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Įvertinęs 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje nustatytus pažeidimus, kad UAB „K“, 2016–2017 m. samdydama statybos darbams subrangoves UAB „Kauno Doleta“, UAB „Medžio stilius“, UAB „Degis“, gavo pinigų, tačiau PVM sąskaitų faktūrų už atliktus darbus neišrašė, darbų atlikimo aktų ir pinigų priėmimo kvitų neišsaugojo, gautų grynųjų pinigų neįnešė į bendrovės kasą, kasos pajamų orderio neišrašė, šių ūkinių operacijų apskaitos registruose neužregistravo, todėl ir dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad T. O. dėl minėtų ūkinių operacijų apgaulingai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą.

8.5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai atmetė gynybos versiją, neva kiekvienas BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo esmę sudarantis buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas turėtų būti vertinamas atskirai. Kaip pažymėjo teismas, net jei gynybos nurodyti pažeidimai būtų įvertinti kaip neatsargūs ar mažareikšmiai, kitų sistemingai darytų buhalterinės apskaitos pažeidimų visuma neabejotinai lemtų šios veikos kvalifikavimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

8.6. Nepagrįstais kasacinio skundo argumentais dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, bandoma nuteistojo T. O. padėtį sušvelninti ir jo atsakomybę dėl aplaidžios buhalterinės apskaitos vedimo perkelti buhalterėms. Pažymėtina, kad buhalterės A. S., R. B., L. B. negalėjo tinkamai atlikti savo pareigų, kadangi direktorius T. O. neteikdavo reikalingų dokumentų. Pagal buhalterių parodymus, jos neturėjo prieigos prie bendrovės kasos, niekada nematė grynųjų pinigų, o bendrovės kasininku buvo T. O.. Pats T. O. teisiamajame posėdyje pripažino, kad galėjo būti, jog neišsaugojo buhalterinės apskaitos registrų, kad galėjo nepateikti buhalterijai visų būtinų dokumentų (dalies jų neišrašė, dalis jų pasimetė ir pan.). Taigi, nekyla abejonių, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistasis netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to kaltinime nurodyti dokumentai, atitinkamos knygos, apskaitos registrai ir nebuvo išsaugoti. T. O. pripažinimas kaltu dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo yra pagrįstas ir teisėtas, šio nusikaltimo esmę sudarančių faktinių aplinkybių keisti nėra pagrindo.

8.7. Dėl civilinio ieškinio kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad dėl ekskavatoriaus „Case 580“ įsigijimo už 13 310 Eur VMI pareikštas civilinis ieškinys turi būti mažinamas dėl netinkamo PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo. Vadovaujantis specialisto E. Grėbliūno paaiškinimu, esminę reikšmę turi tai, kad UAB „K“ vykdytas ekskavatoriaus pirkimas nėra pagrįstas būtinus rekvizitus turinčiais dokumentais ir nebuvo apskaitytas bendrovės apskaitoje (įtrauktas į jos sąnaudas), todėl šiomis aplinkybėmis negali būti vadovaujamasi mažinant išvengtų PVM ir pelno mokesčių dydžius. Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl ekskavatoriaus „Case 580“ įsigijimo pagrįstai nesumažino PVM ir pelno mokesčių dydžių ir pagrįstai pagal civilinės ieškovės Kauno apskrities VMI civilinį ieškinį valstybės naudai priteisti 67 495 Eur.

8.8. Visiškai deklaratyvus teiginys, kad teismai, formaliai skirdami T. O. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, neįvertino jo sunkios nepagydomos ligos. Toks teiginys ne tik deklaratyvus, bet ir prieštarauja skunde nurodytam teiginiui, kad teismai nežinojo, jog T. O. serga nepagydoma liga. Sutiktina su skundo dalimi, kad proceso metu nebuvo žinoma apie tai, jog T. O. susirgo sunkia nepagydoma liga. Įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, T. O. atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Visus klausimus, susijusius su nuteistojo sveikatos būkle, vadovaujantis BPK 359 straipsnio 3 dalimi, sprendžia pataisos namų įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, direktorius. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (56 puslapis), tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje (52 punktas) pasisakant dėl T. O. skiriamos bausmės yra nurodytos kasaciniame skunde paminėtos kaip neįvertintos aplinkybės apie T. O. du mažamečius vaikus. Aptartais duomenimis darytina išvada, kad T. O. teismo paskirta bausmės rūšis teisinga, tinkamai pritaikytas įstatymas, reglamentuojantis bausmės skyrimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo T. O. gynėjo advokato H. Juškos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

10. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, tačiau šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, taip pat nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021 ir kt.).

11. Paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK nuostatas, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 183, 220, 222 ir 223 straipsnius), tačiau dalis teiginių, skirtų BPK reikalavimų pažeidimui pagrįsti, BK atskirų straipsnių pritaikymui kritikuoti, yra pakartoti iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ir yra dėl to, kad nesutinkama su įrodymų vertinimu. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis dėl atskirų įrodymų, jų visumos vertinimu ir pateikia savo išvadas, kaip turėtų būti vertinami įrodymai. Toks argumentavimas nesudaro pagrindo nagrinėti bylą kasacine tvarka. Todėl kasacinio skundo argumentai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

12. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo nagrinėjami ir vertinami T. O. medicininiai dokumentai apie nustatytą sunkią nepagydomą ligą ir apskritai nebuvo keliamas klausimas dėl BK 76 straipsnio taikymo (šios aplinkybės paaiškėjo prieš pat apeliacinės instancijos teismui paskelbiant kasacine tvarka skundžiamą nutartį, o teismams nagrinėjant bylą nebuvo žinomos). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šie nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl BK 76 straipsnio taikymo turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. BK 76 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta galimybė atleisti asmenį nuo tolesnio bausmės atlikimo, jei toks asmuo suserga sunkia nepagydoma liga po nuosprendžio priėmimo. Tokie klausimai sprendžiami nuosprendžio vykdymo stadijoje BPK 359, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

13. Kasaciniame skunde nesutinkama su T. O. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kasatoriui argumentuojant apeliacinės instancijos teismo padarytais BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimais nevertinant kaltinamojo naudai bylos duomenų dėl turto panaudojimo bendrovės reikmėms.

14. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako, be kita ko, tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto pavertimas savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto savininkui. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, t. y. suvokiant svetimo turto pavertimo savu turtu aplinkybę, numatant daromą žalą šio turto savininkui netekus turto ir norint šių padarinių.

15. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą. Nusikalstami padariniai – tai nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas, tačiau žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019).

16. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą, – ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-197/2012, 2K-378-895/2016 ir kt.).

17. Nagrinėjamoje byloje T. O. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d., būdamas UAB „K“ direktorius, iš kaltinime nurodytų fizinių ir juridinių asmenų (penki atvejai) gavęs iš viso 106 800 Eur, šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, pinigų į bendrovės kasą neįnešė, bendrovės reikmėms panaudojo tik dalį – 13 310 Eur – šių pinigų, taip pasisavindamas savo žinioje esantį svetimą UAB „K“ priklausantį didelės – 93 490 Eur – vertės turtą, vadovaujamai bendrovei padarydamas 93 490 Eur dydžio turtinę žalą. Nuteistojo ir jo gynybos tvirtinimu, bendrovė nepatyrė šios žalos, nes už šią ir dar didesnę sumą buvo perkamos statybinės medžiagos, kurios vėliau buvo parduotos UAB „AVA statyba“, ir 30 000 Eur buvo grąžinta vienam iš užsakovų.

18. Analogiški nuteistojo gynybos argumentai buvo pateikti ir apeliaciniame skunde. Priešingai nei nurodo kasatorius, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs motyvai atmetant tokią versiją dėl pirmiau nurodytos pinigų sumos panaudojimo įmonės naudai. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad dalis iš pirmiau nurodytos lėšų sumos negalėjo būti panaudota grąžinant A. R. jos kaip fizinio asmens už namo statybos darbus UAB „K“ sumokėtus 30 000 Eur, padarė nustatęs šias aplinkybes: 1) T. O. pasisavino A. R., kaip UAB „Autvina“ direktorės, UAB „K“ sumokėtus 24 000 Eur žemės sklypui įsigyti, t. y. visai pagal kitą sandorį įgytus pinigus; 2) pinigų iš UAB „Autvina“ už žemės sklypą gavimas nebuvo apskaitytas UAB „K“ buhalterinėje apskaitoje, šio sandorio pagrindu nebuvo atlikti atitinkami mokėjimų įskaitymai; 3) pusę šios sumos – 12 000 Eur – T. O. nurodymu UAB „Autvina“ pervedė į V. J., kuriai T. O. buvo asmeniškai skolingas, banko sąskaitą. UAB „K“ priklausančių pinigų pervedimas padengiant asmeninę T. O. skolą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rodo aiškų pinigų panaudojimą asmeninėms reikmėms. Teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti šio teismo išvadoms, išdėstytoms nutarties 12–13 punktuose.

19. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, kitai nuteistojo T. O. versijai dėl statybinių medžiagų pirkimo taip pat buvo skirta nemažai dėmesio. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad dalis iš pirmiau nurodytos lėšų sumos negalėjo būti panaudota perkant statybines medžiagas, kurios vėliau buvo parduotos UAB „AVA statyba“, padarė įvertinęs šias aplinkybes: 1) 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-40-10447 „Dėl UAB „K“ ūkinės-finansinės veiklos“ konstatuota, kad pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kur buvo panaudoti UAB „K“ kaltinime nurodytomis aplinkybėmis įgyti 106 800 Eur, nes jų gavimas pateiktose bendrovės kasos knygose, avanso ataskaitose ir buhalterinės apskaitos registruose neužfiksuotas; 2) anot specialistės S. Mikonienės, T. O., gaudamas iš kitų asmenų pinigus, jų į bendrovės kasą neįnešė, to nepadarė ir per avansines apyskaitas, todėl darytina išvada, kad visi šie pinigai liko pas T. O.; 3) 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „K“ neišsaugojo dokumentų, pagal kuriuos įsigijo aliuminio langus, stalių gaminius, ir įformino jų pardavimą UAB „AVA statyba“ pagal 2017 m. vasario 17 d. PVM sąskaitą faktūrą už 33 709,05 Eur (su PVM) ir pagal 2017 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą už 27 183,65 Eur (su PVM); 4) 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. UAB „K“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras įformino prekių ir paslaugų pardavimus įmonei UAB „AVA statyba“ už 89 466,29 Eur + 8787,93 Eur PVM, pardavimus užregistravo buhalterinėje sąskaitoje „5001 suteiktų paslaugų pajamos“, UAB „AVA statyba“ už prekes ir paslaugas sumokėjo, tačiau parduotų ir sunaudotų medžiagų įsigijimo dokumentai neišsaugoti, parduotos ir sunaudotos medžiagos buhalterinėje apskaitoje neužregistruotos; 5) 2019 m. spalio 7 d. išvadą surašęs specialistas E. Grėbliūnas paaiškino, kad UAB „K“ tyrimui nepateikė parduotų ir sunaudotų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje tokios ūkinės operacijos nebuvo užregistruotos, kad nėra šių prekių įsigijimo sąskaitų ir jokios su šiais pirkimais susijusios operacijos nėra apskaitytos; 6) gynyba nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie kaip nors aiškiau susietų 106 800 Eur sumą su minėtų statybinių medžiagų pirkimais; 7) specialistas E. Grėbliūnas pažymėjo ir tai, kad UAB „K“ nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie prekių, kurios vėliau perleistos UAB „AVA statyba“, savikainą, o 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje yra nurodyti du atvejai, kai UAB „K“ nepagrįstai padidino UAB „AVA statyba“ parduotinų prekių savikainą (vienu atveju iš buhalterinės sąskaitos „2010 žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės“ iškėlė ir į sąnaudas įtraukė 16 730,98 Eur didesnę sumą negu įformintų parduotų prekių savikaina ir sąnaudas nepagrįstai padidino, antru atveju iš buhalterinės sąskaitos „2010 žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės“ iškėlė ir į sąnaudas įtraukė 18 629,33 Eur didesnę sumą negu įformintų parduotų prekių savikaina ir sąnaudas nepagrįstai padidino). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad bendrovė inkriminuojamu laikotarpiu vykdė didelės vertės prekių pardavimus, nesant jokių konkrečių duomenų, kokioms bendrovės reikmėms galėjo būti panaudoti kitais sandoriais jos įgyti pinigai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šie pinigai buvo išleisti vėliau kitam ūkio subjektui parduotoms prekėms įsigyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiam vertinimui. Iš tiesų byloje nėra pagrįstas pinigų panaudojimas UAB „K“ reikmėms įsigyjant statybines medžiagas, kurios vėliau buvo parduotos UAB „AVA statyba“, o kasacinio skundo teiginiai apie nuteistajam perkeltą įrodinėjimo naštą, nekaltumo prezumpcijos pažeidimą ir padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus yra deklaratyvaus pobūdžio. Tai, kad byloje nebuvo atliktas priešpriešinis patikrinimas UAB „AVA statyba“, niekaip nepatvirtina galimų įrodinėjimo pažeidimų, kadangi bylos esminis klausimas yra susijęs ne su prekių UAB „AVA statyba“ pardavimu (iš esmės šie sandoriai net nėra kvestionuojami), o su 93 490 Eur panaudojimu UAB „K“ reikmėms, kurio tik viena iš versijų yra UAB „AVA statyba“ parduotų prekių įsigijimas. Ir šiuo aspektu itin aktualu tai, kad šių prekių įsigijimo konkrečių aplinkybių (kokios prekės, kada, kur, iš ko ir už kiek pirktos), kurias būtų galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, negali nors apytiksliai nurodyti net ir pats UAB „K“ vadovas T. O.. Tiek nuteistojo parodymuose, tiek kasaciniame skunde pateikiami abstraktūs teiginiai, kad UAB „AVA statyba“ parduotos statybinės medžiagos buvo įgytos už T. O. inkriminuotas kaip pasisavintas lėšas, kartu nenurodant konkrečių tai patvirtinančių bylos duomenų, kuriuos būtų galima patikrinti baudžiamojo proceso priemonėmis.

20. Tai, kad bendrovė ar vėliau bankroto administratorius nereiškė civilinio ieškinio šioje baudžiamojoje byloje dėl UAB „K“ padarytos žalos, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, netrukdo, nustačius visus būtinus BK 183 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, byloje konstatuoti bendrovės turto pasisavinimą.

21. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog dėl šios dalies nustatytos aplinkybės įvertintos nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių ir pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai T. O. veikai tinkamai taikė BK 183 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 220 straipsnio 2 dalies taikymo

22. Kasaciniame skunde pakartojami ir apeliacinio skundo argumentai dėl neva nepagrįsto T. O. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį teigiant, kad nuteistasis T. O. neturėjo tyčios ir siekio vengti mokesčių, nes neturėjo specialaus buhalterinio išsilavinimo ir nesuvokė visų su mokesčių deklaravimu susijusių prievolių, bendrovės apskaitai tvarkyti samdė buhalteres. Be to, teismai netinkamai nustatė veikos baigtumo momentą, nepagrįstai taikė BK 220 straipsnio 2 dalies redakciją, įsigaliojusią tik 2017 m. lapkričio 29 d. Taip pat apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad už 13 310 Eur buvo teisėtai įsigytas ekskavatorius, atitinkamai turėjo būti sumažintas neva išvengto PVM ir pelno mokesčio dydis ir Kauno apskrities VMI civilinis ieškinys.

23. Pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad šiame BK straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-273-693/2017, 2K-158-689/2020). Būtinasis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnyje, požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-236-648/2020, 2K-70-719/2021). Pagal BK 220 straipsnį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti tiek juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-719/2022). Būtina pažymėti, kad įmonės vadovas atsako už buhalterio ar kito apskaitą vedančio darbuotojo surašytos deklaracijos pateikimą, jeigu žino, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, bet vis tiek tokį dokumentą pasirašo ir pateikia. Vadovas atsako ir tada, jei pats asmeniškai nepasirašo ir nesiunčia dokumentų, bet pateikia minėtiems darbuotojams melagingus duomenis, t. y. veikia per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-202-303/2020).‏‏‎

24. T. O. nuteistas būtent už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. sausio 13 d., būdamas UAB „K“ direktorius ir siekdamas išvengti 24 754 Eur pelno mokesčio ir 42 741 Eur PVM, į UAB „K“ deklaracijas, veikdamas per bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusias L. B. ir A. S., įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą bei pateikė juos VMI, taip valstybės biudžetui padarydamas 67 495 Eur dydžio turtinę žalą.

25. Kasatoriaus teiginiai, kad T. O. neveikė tyčia ir nesiekė išvengti mokesčių, atmestini, nes prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms bylos aplinkybėms. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų turinio matyti, kad šios nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai byloje yra pakankamai atskleisti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paties T. O. parodymus, taip pat liudytojų UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusių R. B., L. B., A. S. parodymus, specialistų paaiškinimus, specialistų išvadas bei kitą surinktą ir teisiamajame posėdyje ištirtą medžiagą, konstatavo, kad T. O., būdamas UAB „K“ direktorius, veikdamas šios bendrovės vardu, suvokė, jog veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, įrašydamas į deklaracijas neteisingus duomenis, daro žalą valstybės biudžetui, ir norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, taip pat atlikęs papildomą įrodymų tyrimą (išklausęs 2019 m. spalio 7 d. išvadą surašiusio specialisto E. Grėbliūno paaiškinimų), taip pat padarė išvadą, kad tiek pagal savo patirtį, tiek pagal faktinę situaciją T. O. suvokė, jog dėl jo veiksmų kompetentingoms institucijoms bus pateikti neteisingi duomenys apie jo valdomos bendrovės pajamas, pelną ir turtą, ir tokiais veiksmais siekė išvengti mokesčių.

26. T. O. pripažino neteikęs reikiamų dokumentų bendrovės buhalterėms, nors jam yra žinomos vadovo pareigos ir funkcijos, susijusios su apskaitos tvarkymu, taip pat jo turimą vadovavimo skirtingoms įmonėms patirtį. Nors ši nuteistojo T. O. patirtis ir žinios buhalterinės apskaitos srityje, kurios neigiamos kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėstomos pasitelkiant ir nevisiškai teisiškai reikšmingus ir korektiškus argumentus (akcentuojant nuteistojo teistumus, susijusius su sukčiavimais PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu), tačiau pats savaime tokių frazių pavartojimas motyvuojamojoje nutarties dalyje neleidžia daryti išvados, kad teismas buvo šališkas ar iš anksto turėjo abejonių dėl nuteistojo kaltės. Byloje esant duomenų apie tai, kad T. O. veikla susijusi su statybų verslu, kad jis vadovo pareigas statybų sektoriuje ėjo ne vienoje bendrovėje, nėra pagrindo daryti prielaidas, kad nuteistasis tebuvo paprastas statybininkas, neišmanantis buhalterinės apskaitos reikalavimų (kaip nurodoma kasaciniame skunde). Laiku pateikti teisingą informaciją apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas buhalteriui (buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui) privalo būtent įmonės vadovas. Nagrinėjamoje byloje kaip tik ir nustatyta, kad T. O., nepateikdamas reikiamos informacijos, kurios pagrindu būtų galima teisingai apskaičiuoti PVM ir pelno mokestį, veikė per jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusius asmenis – skirtingais laikotarpiais UAB „K“ buhalterinę apskaitą tvarkiusias L. B. ir A. S.. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad dažna bendrovės buhalterių kaita vyko būtent dėl T. O. veiksmų – laiku į buhalterinę apskaitą nepateikiamų reikiamų ir teisingus duomenis apie UAB „K“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą atspindinčių dokumentų.

27. Atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ekskavatoriaus (už 13 310 Eur, iš kurių 2310 Eur PVM) ir statybinių medžiagų (už 233 275,27 Eur, iš kurių 48 987,81 Eur PVM) įsigijimo sąnaudų bei pirkimo PVM. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar gynybos keliamos versijos dėl šių prekių įsigijimo galėtų turėti įtakos išvengtų PVM ir pelno mokesčių dydžio apskaičiavimui, posėdyje papildomai apklausė specialistą E. Grėbliūną ir vadovavosi jo paaiškinimais. Nors byloje nustatyta, kad UAB „K“ įsigijo ekskavatorių, ir dėl to atitinkamai sumažinta T. O. pasisavinta suma, ši aplinkybė, nesant tai patvirtinančių būtinus rekvizitus turinčių dokumentų, nesudaro pagrindo mažinti išvengto PVM ir pelno mokesčio dydžių atitinkamai mažinant ir pagal Kauno apskrities VMI civilinį ieškinį priteistą sumą. Apie statybinių medžiagų įsigijimą už kasatoriaus pateiktą sumą byloje apskritai nėra jokių duomenų, todėl taip pat nėra teisinio ir faktinio pagrindo mažinti byloje apskaičiuotų kaip išvengtų mokesčių.

28. Nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai dėl to, kad netinkamai pritaikyta BK 220 straipsnio redakcija. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo nurodytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Tęstinės nusikalstamos veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme nurodytas veikas. Tęstinė nusikalstama veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2008).

29. Byloje nustatyta, kad paskutinė UAB „K“ pateikta laikotarpio nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. PVM deklaracija, kurioje pateikti neteisingi duomenys apie pardavimo PVM ir atstatomą PVM (neišrašytos PVM sąskaitos A. R. už subrangovės UAB „Medžio stilius“ atliktus darbus ir nedeklaruotas ekskavatoriaus darbų pirkimas iš J. Ž.), VMI pateikta 2018 m. sausio 13 d., t. y. jau įsigaliojus naujausiai BK 220 straipsnio 2 dalies redakcijai, kurioje už siekimą išvengti mokesčių, kurių suma viršija 750 MGL, nustatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Apeliacinės instancijos teismas, detaliai išanalizavęs sandorį tarp namo statybos darbų užsakovės A. R. ir rangovės UAB „K“, kurios subrangovais buvo UAB „Kauno Doleta“, UAB „Medžio stilius“ ir UAB „Degis“, ir įvertinęs specialistės S. Mikonienės paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad UAB „K“ 2018 m. sausio 13 d. pateikta PVM deklaracija, kuri suformuota pagal bendrovės subrangovės UAB „Medžio stilius“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą už pas A. R. atliktus darbus, yra aktuali. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2018 m. sausio 13 d. pateiktoje PVM deklaracijoje yra nurodyti neteisingi duomenys apie du sandorius, o kasatorius teiginius dėl neva netinkamai nustatyto nusikalstamos veikos baigtumo momento grindžia tik šiuo vienu su užsakove A. R. susijusiu sandoriu.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdama į BK 220 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių aiškinimą, išdėstytą pirmiau šioje nutartyje, konstatuoja, kad teismai padarė teisingas išvadas dėl BK 220 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių T. O. veiksmuose buvimo bei šios nusikalstamos veikos baigtumo momento ir šiam nuteistajam tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo ir kitų skundo argumentų

31. Kasatorius nesutinka su T. O. nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodydamas, kad dėl T. O. nerūpestingumo ir neatidumo jo veiksmuose yra aplaidžios, o ne apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo požymių.

32. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, už ką nuteistas T. O., – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas (netvarkymas) arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018, 2K-52-719/2023).

33. BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika (apgaulingas apskaitos tvarkymas) yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-123-1073/2020). Nagrinėjamo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad tyčios nustatymas kaltininko veiksmuose yra svarbus atribojant BK 222 straipsnio 1 dalyje („Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas“) ir 223 straipsnio 1 dalyje („Aplaidus finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas“) nurodytas veikas, kadangi objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa. Esminis aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atskyrimo nuo apgaulingo kriterijus yra kaltės forma – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008, 2K-P-305/2009, 2K-52-719/2023). Kaltės apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais, tačiau ir vertinant byloje nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar įmonės vadovas veikė tyčia, atsižvelgiama ir į tai, ar jo veiksmai nebuvo vienkartiniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2011, 2K-561/2010, 2K-7-304-976/2016).

34. Nagrinėjamoje byloje iš liudytojų L. Š.-A., M. N., A. R., D. R., V. J. parodymų dėl aplinkybių, susijusių su jų ir UAB „K“ bei T. O. turėtais sandoriais, UAB „K“ buhalterinę apskaitą atitinkamais laikotarpiais vedusių buhalterių R. B., L. B., A. S. parodymų apie bendrovėje vyravusią buhalterinės apskaitos organizavimo kultūrą ir nuolatinį reikiamų dokumentų trūkumą, taip pat Kauno apskrities VMI 2018 m. liepos 30 d. patikrinimo akto, 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo dėl patikrinimo akto, specialistės S. Mikonienės paaiškinimų, 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvados Nr. 04/11-2-40-10447 dėl UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos, specialisto E. Grėbliūno paaiškinimų teismai padarė išvadą, kad UAB „K“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Už tinkamą šios įmonės apskaitos tvarkymą buvo atsakingas būtent nuteistasis T. O. kaip šios bendrovės direktorius. Nors buhalterinės apskaitos vedimas atitinkamais laikotarpiais buvo patikėtas samdomoms buhalterinę apskaitą vykdžiusioms įmonėms UAB,,RBF apskaita“, UAB,,Advisera“, UAB Verslo priežiūros centrui (šių įmonių darbuotojoms R. B., L. B., A. S.), T. O. kaip įmonės vadovas buvo atsakingas už apskaitos dokumentų, juose esančių įrašų teisingumą, pateikimą apskaitą tvarkančiam subjektui. Pirmiau nurodytais teismų ištirtais įrodymais (liudytojų parodymais, rašytiniais bylos dokumentais, specialistų išvadomis ir paaiškinimais) patvirtinta, kad dėl nuteistojo T. O. veiksmų ir dėl to padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, t. y. dėl norminių aktų (BAĮ 4, 6, 12, 16 straipsnių, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių 3, 16 punktų bei Finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies) reikalavimų nesilaikymo (bendrovės apskaitos registruose neapskaitant išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, neregistruojant atliktų darbų, paslaugų pardavimo, neįtraukiant pardavimų į apskaitos registrus ir pelno (nuostolių) ataskaitą, neteisingai apskaitant gautas pajamas, darbų užsakovui neišrašant PVM sąskaitų faktūrų už subrangovo atliktus darbus, į bendrovės kasą neįnešant gautų grynųjų pinigų, neišrašant kasos pajamų orderio, šių ūkinių operacijų neužregistruojant apskaitos registruose, atliktus darbus nurašant į sąnaudas, buhalterinėje apskaitoje registruojant faktiškai neįvykusias ūkines operacijas, neapskaitant gautų avansinių mokėjimų, neįtraukiant gautos paskolos ir kt.), taip pat dėl laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. visiškai neorganizuotos bendrovės buhalterinės apskaitos iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 9 d. Kasaciniame skunde iš esmės ginčijami vos keli iš net aštuoniolikos skirtingų UAB „K“ buhalterinės apskaitos pažeidimų, kurių visuma nulėmė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytai veikai būtinų nusikalstamų padarinių kilimą. Kiekvieną iš kasatoriaus nurodomų neva nepagrįstai inkriminuotų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo ir motyvuotai pagrindė. Teisinių argumentų, paneigiančių šias apeliacinės instancijos teismo išvadas, kasaciniame skunde nepateikiama, taip pat nepateikiama jokių argumentų dėl konkrečių T. O. inkriminuotų BAĮ, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių bei Finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatų pažeidimų (nevykdymo).

35. Sprendžiant dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų atribojimo atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl kai kurių pirmiau nurodytų pažeidimų buvo išvengta PVM mokėjimo, o dalis į buhalterinę apskaitą neįtrauktų pinigų galiausiai buvo paties T. O. pasisavinta, todėl nagrinėjamu atveju „pateisinti“ šiuos pažeidimus vien nuteistojo nerūpestingumu ar neatidumu, kaip siūlo kasatorius, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad T. O. sistemingai darytų buhalterinės apskaitos pažeidimų visuma lemia šios veikos kvalifikavimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, nustačius T. O. veiksmuose visus šios nusikalstamos veikos požymius.

37. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nesutikimas su T. O. nuteisimu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį grindžiamas vien subjektyviu nuteistojo išsilavinimo, profesinių ir asmeninių savybių vertinimu bei bendro pobūdžio prieštaravimu dėl vieno iš dvylikos byloje nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo išsamiai, remiantis kasacinio teismo praktika, pasisakyta nutarties 44–46 punktuose. Naujų, šio teismo išvadas paneigiančių teisinių argumentų kasatorius nepateikė.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės skyrimu

38. Kasaciniame skunde taip pat yra išdėstyti argumentai, kuriais nuteistajam T. O. paskirta laisvės atėmimo bausmė (jos rūšis) vertinama kaip per griežta. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad skirdami laisvės atėmimo bausmę abiejų instancijų teismai visiškai neįvertino T. O. šeiminės padėties (augina du mažamečius vaikus, gimusius 2013 metais, iš jų vienam yra nustatytas vidutinis neįgalumo lygis), taip pat T. O. sunkios nepagydomos ligos ir į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegija tokius kasatoriaus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

39. Bausmės rūšis ir konkretus bausmės dydis yra BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumos įvertinimo išraiška. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-236-697/2022 ir kt.).

40. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas T. O. bausmę teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį (padarytos tyčinės nusikalstamos veikos), kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, į tai, kad padaryti du sunkūs, vienas apysunkis ir vienas nesunkus nusikaltimai, į T. O. asmenybę (teistas devynis kartus, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, dirba ŽŪB „S“, šios bendrovės charakterizuojamas gerai, turi neįgalų sūnų), taip pat į tai, kad byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas, atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą ir įvertinęs BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, paskyrė T. O. BK 183 straipsnio 2 dalies, 220 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies ir 223 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, kurio trukmė artima bausmių vidurkiui. Be pirmiau nurodytų aplinkybių, kurias taip pat įvertino, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į kasaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes apie T. O. šeiminę padėtį (yra vedęs, turi du mažamečius vaikus). Šio teismo nutartyje pažymėta, kad, net ir įvertinus T. O. turimus darbinius santykius bei šeimoje auginamus du mažamečius vaikus, šie nuteistojo asmenybės aspektai nesudaro pagrindo manyti, jog ateityje jis nenusikals, – visos šios aplinkybės egzistavo ir anksčiau, tačiau T. O. ir toliau elgėsi nusikalstamai. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bet ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

41. Taigi, skiriant nuteistajam T. O. bausmę buvo įvertintos visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos ir byloje nustatytos aplinkybės, taip pat apeliacinės instancijos teisme įvertinta galimybė (jos nebuvimas) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

42. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad baudžiamasis įstatymas nuteistajam T. O. pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nagrinėjant teismuose šią baudžiamąją bylą nepadaryta, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. O. gynėjo advokato Haroldo Juškos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas