V. G. pagal BK 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-148-303/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17774-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.22.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 3 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 45 parų areštas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 punktu, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas šešiems mėnesiams nustatant intensyvią priežiūrą – nuteistojo V. G. buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant jį intensyvios priežiūros metu dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išskyrus jei tai nėra susiję su darbu arba gydymusi, bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, konfiskuotas V. G. priklausantis šaunamasis ginklas – pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinis pistoletas „Blow P99-A“ Nr. 7-000586.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 3 d. nutartimi nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 8 d. savo gyvenamojoje vietoje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo ir nesilaikydamas 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2011 m. kovo 1 d. įstatymo redakcija), neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą „Blow P99-A“ Nr. 7-000586, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, kuris priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, bei pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį šovinį „Wadie 9 mm P. A. PV“, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro dujinių pistoletų, kurie yra priskiriami prie C kategorijos ginklų.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Nuteistasis V. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo:

2.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, taip pat BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytus reikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymui. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, jokių objektyvių įrodymų, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, byloje nėra. Byloje įrodinėjimo našta buvo perkelta nuteistajam, o prokurorė kaip vieną iš jo kaltės įrodymų pripažino tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš save.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų, bylą išnagrinėjo formaliai ir deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.

2.3. Teismai be išlygų vadovavosi kratą atlikusių policijos pareigūnų A. A., I. K. (I. K.) ir G. G. prieštaringais parodymais, nors iš minėtų asmenų parodymų turinio matyti, kad nė vienas iš jų negalėjo nurodyti tikslios ginklo radimo vietos. Taip pat teismai neatsižvelgė į tai, kad ant ginklo, dėžutės ir šovinio nerasta nuteistojo pirštų atspaudų ar kitokių pėdsakų. Nors teismai pripažino, kad ant ginklo rasti pėdsakai nėra tinkami asmeniui identifikuoti, tačiau padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad pėdsakų neišliko dėl reto ginklo naudojimo. Taip pat teismai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis niekada nėra turėjęs jokio ginklo. Ši aplinkybė turėjo būti įvertinta, nes ginklas yra didesnio pavojingumo objektas, kuriam taikomas specializuotas teisinis reguliavimas. Tuo tarpu buto savininkas M. K. ginklą turi, bet teismai šios aplinkybės nevertino.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus. Teismo išvados buvo padarytos remiantis visetu ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, jie teisiamajame posėdyje buvo betarpiškai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Nors iš kasacinio skundo turinio matyti, kad, ginčijant nustatytas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas susiaurino savo pareigą atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, iš nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nutartyje pakankamai glaustai, bet iš esmės išdėstė motyvus, kuriais remiantis V. G. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Konstatuotina, kad nėra pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu, nes įrodymai įvertinti tinkamai.

3.2. Kasaciniame skunde iškelti įrodymų vertinimo klausimai yra labiau fakto nei teisės klausimai, todėl įrodymų įvertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo klausimą galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.

3.3. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliaciniame skunde keltus klausimus. Šiuo atveju apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundo argumentus, priimtas sprendimas remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Kaip matyti iš nuteistojo V. G. kasacinio skundo turinio, kasatorius, keldamas netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 253 straipsnio 1 dalis) klausimą, visą dėmesį skiria įrodymų vertinimo klausimams, pateikdamas savą įrodymų vertinimo versiją (dėl liudytojų A. A., I. K., G. G., M. K. parodymų, specialisto išvados), ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to nuteistojo V. G. kasacinio skundo teiginiai (argumentai), susiję su nustatytų faktinių aplinkybių neigimu bei įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti.

7. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Tačiau didesnė dalis kasacinio skundo teiginių dėl neva neįrodytų V. G. inkriminuotos veikos sudėties elementų (neteisėtų veiksmų, kaltės), dėl in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimo ir kt., teisėjų kolegijos vertinimu, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl taip pat paliekami nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

8. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl įrodymų vertinimo ir kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti šiuos sprendimus, neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

11. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį V. G. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (t. y. paties kaltinamojo V. G., liudytojų M. K., A. A., I. K., G. G. parodymus, kratos protokolą, specialistų išvadas, kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. G. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė (BPK 305 straipsnio 1 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, reikšmingų sprendžiant nuteistojo V. G. (ne)kaltumo klausimą, visumą ir, laikydamasis BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nutartyje pasisakė, kodėl sutinka su žemesnės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo V. G. kaltės, padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką (nutarties 15 punktas).

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 4 dalys, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016). Kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimai esmingai nepažeisti.

14. Kartu teisėjų kolegija sutinka su tam tikrais kasaciniame skunde nurodytais proceso pažeidimais (pavyzdžiui, dėl motyvacijos stokos surašant apeliacinės instancijos teismo nutartį), tačiau tokių pažeidimų vien dėl jų formalaus pobūdžio nevertina kaip esminių, dėl kurių, kaip prašo kasatorius, reikėtų naikinti teismo sprendimą (nuosprendį ar (ir) nutartį).

15. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismų sprendimai grindžiami prieštaringais liudytojų A. A., I. K. ir G. G. parodymais, neįvertinus aplinkybių, kuriomis jie buvo duoti, taip pat atmestini. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019 ir kt.).

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kratos, atliktos V. G.gyvenamojoje vietoje, metu buvo rastas šaunamasis ginklas, priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, t. y. pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinis pistoletas „Blow P99-A“ Nr. 7-000586, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, ir pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinis šovinys „Wadie 9 mm P. A. PV“, skirtas šaudyti iš dujinių pistoletų, kurie priskiriami prie C kategorijos ginklų. Leidimo laikyti šį šaunamąjį ginklą su 9 mm kalibro dujiniu šoviniu nuteistasis V. G. neturėjo.

17. Neteisėtą šaunamojo ginklo ir vieno šaudmens laikymo faktą nuteistojo V. G. nuomojamame bute teismai nustatė remdamiesi kratos protokolu, tarnybiniu pranešimu bei vienareikšmiais liudytojų A. A., I. K. ir G. G. parodymais. Šios aplinkybės, išskyrus bute rasto ginklo ir šaudmens priklausomybę nuteistajam, neneigė ir pats kasatorius, dėl kratos protokole užfiksuotų duomenų jokių pastabų ar pareiškimų V. G. nepareiškė. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais kritikuojami minėtų liudytojų parodymai, negalėjus jiems dėl praėjusio laiko (t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams po įvykio) ir darbo specifikos nurodyti tikslesnių ginklo ir šaudmens radimo nuteistojo bute aplinkybių (pvz., tikslios vietos sekcijoje), šiuo atveju neturi teisinės reikmės. Tai, kad bute rastą ginklą ir šaudmenį neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė kasatorius, nustatyta įvertinus ne tik pareigūnų parodymus (krata atlikta stebint V. G.; radus ginklą ir šovinį V. G. nepaneigė, kad šie daiktai yra ne jo; minėjo, jog ginklas įsigytas seniai, kai nereikėjo leidimo ir pan.), bet ir kitus įrodymus, kaip antai paties nuteistojo V. G. parodymus (butą nuomojasi ilgą laiką, gyvena vienas ir pan.), liudytojo M. K. parodymus (butą nuomoja V. G. apie penkerius metus; su nuomininku susitinka kartą per metus, kai pratęsiama nuomos sutartis; bute rastas ginklas ir šovinys yra ne jo; išnuomojęs butą, jokių savo daiktų sekcijoje nepaliko).

18. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad ant ginklo, šovinių dėtuvės, šovinio ir kt. nebuvo rasta V. G. rankų pėdsakų ar (ir) DNR, taip pat savaime nepaneigia teismų išvados dėl nuteistojo kaltės, atkreipiant dėmesį ir į šių tyrimų rezultatams įtakos turėjusias priežastis. Specialistų išvadose nurodoma, kad rankų pėdsakai ant objektų (dėžutės, pistoleto, šovinių dėtuvės, šovinio ginklo valymo šepetėlio ir kt.), paimtų kratos pas V. G. bute metu, netinkami asmeniui identifikuoti, nes juose atsispindėjusios kelios papiliarinio rašto detalės nesudaro individualių požymių visumos; ant ginklo, šovinių dėtuvės nors ir buvo rasta žmogaus biologinių pėdsakų, tačiau jie netinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR dėl nepakankamo kiekio genotipui nustatyti; ant tirti pateikto šovinio žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei bei DNR nustatyti, nėra arba per mažas jo kiekis. Kita vertus, specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris, kaip ir visi kiti bylai reikšmingi duomenys, vertinamas pagal tas pačias taisykles.

19. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Alvydas Pikelis

Audronė Kartanienė