Dėl netesybų ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-540/2010

Procesinio sprendimo kategorija 40.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB Baltijos monitoringo centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB Baltijos monitoringo centro ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus altas“ dėl netesybų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl prievolių įskaitymo galimumo.

Ieškovas UAB Baltijos monitoringo centras prašė priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus altas“ 30 000 Lt skolos ir 6 proc. metinių palūkanų. Ieškovas nurodė, kad atsakovas neteisėtai, t. y. nesant ieškovo kaltės, nutraukė šalių sudarytą subnuomos sutartį, todėl turi sumokėti sutartyje nustatytą 30 000 Lt baudą.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. ieškovas ir atsakovas sudarė subnuomos sutartį Nr. PN-200609/AST000372 (toliau – Subnuomos sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo perduoti patalpas ieškovui naudotis subnuomos pagrindu. 2006 m. gruodžio 25 d. susitarimu dėl Subnuomos sutarties papildymo šalys susitarė, kad ieškovas, kaip nuomininkas, perduoda panašaus dydžio kitas patalpas atsakovui, kaip subnuomininkui, naudotis subnuomos pagrindu. Taigi pagal Subnuomos sutartį šalys viena prieš kitą turėjo panašaus dydžio pinigines prievoles mokėti už patalpų subnuomą. Nustatytas sutarties ir vėlesnių jos pakeitimų galiojimo laikas – iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Remiantis Subnuomos sutarties 17.1 punktu, jeigu viena iš šalių nutraukia sutartį anksčiau nustatyto laiko, kai nėra kitos šalies kaltės, ji besąlygiškai sumoka kitai šaliai 30 000 Lt baudą. Atsakovas nuo 2008 m. lapkričio 1 d. vienašališkai nutraukė šią sutartį. Be to, šalis taip pat siejo 2006 m. lapkričio 23 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr. BS-2311/06/AST000429 (toliau – Bendradarbiavimo sutartis), pagal kurią atsakovas buvo įsipareigojęs atlikti ieškovo tiekiamos automobilių apsaugos įrangos montavimo į transporto priemones paslaugas, o ieškovas – sumokėti sutartyje nustatytą kainą.

Atsakovas nurodė, kad Subnuomos sutartis nutraukta pagrįstai, nes ieškovas du mėnesius iš eilės nesumokėjo visų mokesčių pagal šią sutartį. Skola susidarė atsakovui įskaičius savo prievolę pagal Subnuomos sutartį ir ieškovo prievolę pagal Bendradarbiavimo sutartį. Ieškovo teigimu, atsakovas neteisėtai atliko tokį įskaitymą ir dirbtinai sumodeliavo ieškovo skolą pagal Subnuomos sutartį. Pagal šią sutartį, remiantis tarp šalių susiklosčiusia praktika, realūs šalių atsiskaitymai nevyko, nes šalys turėjo panašaus dydžio iš tos pačios sutarties kylančias priešpriešines prievoles.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 30 000 Lt baudos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2009 m. vasario 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad Subnuomos sutarties 5 punkte nustatytas sutarties terminas – nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Pagal Subnuomos sutarties 15.3 punktą atsakovas turi teisę nutraukti sutartį, prieš trisdešimt dienų įspėjęs ieškovą, jei šis, gavęs sąskaitas, du mėnesius iš eilės nemoka nustatytų mokesčių. Subnuomos sutarties 17.1 punkte nustatyta, kad šalis, nutraukusi šią sutartį pirmiau 5 punkte nustatyto termino, kai nėra kitos šalies kaltės, besąlygiškai sumoka kitai šaliai 30 000 Lt baudą. Teismas nurodė, kad Bendradarbiavimo sutartis ir Subnuomos sutartis yra savarankiški sandoriai, šalys nesusiejo iš jų kylančių prievolių vykdymo ar galimybės iš vieno sandorio kylančius mokėjimus perkelti kitam, todėl iš šių sandorių kylančios prievolės yra savarankiškos ir nė viena šalis negali savo nuožiūra keisti sandoriais suderintos šalių valios. Teismas nustatė, kad ieškovas faktiškai mokėjo atsakovui tik už atliktus darbus, t. y. pagal Bendradarbiavimo sutartį, todėl atsakovas neįgijo teisės vienašališkai keisti mokėjimo tvarkos. Atsiskaitymai pagal Subnuomos sutartį pagal susiklosčiusią šalių verslo praktiką vyko taip: atsakovo ieškovui pagal Subnuomos sutartį pateiktos sąskaitos nebuvo apmokamos, bet buvo padengiamos (įskaitomos) ieškovo reikalavimais pagal ieškovo išrašytas sąskaitas atsakovui, t. y. faktiniai mokėjimai, atsiradę iš šalių tarpusavio subnuomos teisinių santykių, tarp šalių nevyko, nes buvo susiklosčiusi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo praktika neinformuojant apie tai kitos šalies raštu. Mokėjimai buvo atliekami tik už atliktus darbus pagal Bendradarbiavimo sutartį. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo teigti, jog ieškovas du mėnesius iš eilės nesumokėjo visų mokesčių pagal Subnuomos sutartį, ir dėl to ją nutraukti. Teismas pripažino, kad Subnuomos sutartis buvo nutraukta nesant ieškovo kaltės, todėl patenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 30 000 Lt baudą bei 6 proc. metinių palūkanų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas 2007 m. gruodžio 20 d. rašytu pranešimu–pretenzija ieškovui paprašė kuo skubiau sumokėti skolą, susidariusią tiek pagal Bendradarbiavimo, tiek pagal Subnuomos sutartį. Taip pat atsakovas pranešė ieškovui, kad šio atliekamos įmokos pirmiausia bus užskaitomos už atliktus darbus pagal Bendradarbiavimo sutartį, ir tik po to bus užskaitoma skola pagal Subnuomos sutartį. Pareiškimo–pretenzijos pateikimo dieną ieškovas pagal abi sutartis buvo skolingas atsakovui apie 50 000 Lt. Teisėjų kolegija nustatė, kad po šios pretenzijos ieškovas skolą sumokėjo, tačiau nuo 2008 m. kovo 1 d. vėl nuolat (išskyrus vieno mėnesio laikotarpį) buvo skolingas ir skola didėjo. 2008 m. rugsėjo 12 d. atsakovas įspėjo ieškovą dėl Subnuomos sutarties nutraukimo nuo 2008 m. lapkričio 1 d., jeigu per 5 darbo dienas šis neapmokės skolos už subnuomą, taip pat priminė ieškovui, kad jo atliekamos įmokos pirmiausia yra užskaitomos dengiant skolą pagal Bendradarbiavimo sutartį. Kadangi ieškovas per įspėjime nurodytą terminą (5 darbo dienas) skolos nesumokėjo, atsakovas turėjo pagrindą (Subnuomos sutarties 15.3 punktas) vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 20 d. pranešimo–pretenzijos, kurioje nurodyta, kad ieškovo įmokos pirmąja eile bus įskaitomos jo skolai už atliktus darbus pagal Bendradarbiavimo sutartį padengti ir antrąja eile –skolai pagal Subnuomos sutartį, pateikimas ieškovui sudaro pagrindą išvadai, jog šis buvo informuotas apie įskaitymo atlikimą. Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui atlikti pakanka vienos šalies pareiškimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad tarp šalių buvo priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, todėl nepriklausomai nuo to, jog jie atsirado pagal skirtingas sutartis – ieškovo pagal Bendradarbiavimo sutartį ir pagal Subnuomos sutartį, o atsakovo – tik pagal Subnuomos sutartį, – toks įskaitymas galimas. Dėl to teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas negalėjo užskaityti mokėjimų pagal Bendradarbiavimo sutartį esančioms skoloms padengti, taip pat atsakovui išrašytų sąskaitų už subnuomą užskaityti į ieškovo skolą (sumažindamas ją) pagal Bendradarbiavimo sutartį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, įskaitęs savo prievoles pagal Subnuomos sutartį į ieškovo skolą, susidariusią pagal Bendradarbiavimo sutartį, taip pat ieškovo pervedamus pinigus užskaitęs skolai pagal Bendradarbiavimo sutartį padengti, atitinkamai sumažindamas šią skolą, turėjo pagrindą konstatuoti, jog ieškovas įspėjimo apie Subnuomos sutarties nutraukimą dieną – 2008 m. rugsėjo 12-ąją – buvo skolingas atsakovui pagal Subnuomos sutartį, nes bendra ieškovo skola siekė apie 60 000 Lt. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, tik padengus skolą, susidariusią pagal Bendradarbiavimo sutartį, būtų dengiama skola pagal Subnuomos sutartį, teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas ne mažiau kaip du mėnesius iš eilės nemokėjo Subnuomos sutartyje nustatytų mokesčių, todėl atsakovui atsirado teisė pagal Subnuomos sutarties 15.3 punktą nutraukti Subnuomos sutartį įspėjus ieškovą raštu prieš trisdešimt dienų. Kadangi atsakovas laikėsi šio įspėjimo termino, o ieškovas per trisdešimt dienų skolos nesumokėjo ir Subnuomos sutarties nutraukimo dieną (2008 m. lapkričio 1 d.) iš viso buvo skolingas daugiau kaip 50 000 Lt, tai yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas Subnuomos sutartį nutraukė teisėtai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB Baltijos monitoringo centras prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas apeliaciniame skunde iškėlė naujus reikalavimus dėl įskaitymo tarp šalių teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 179, 180, 185 straipsnius, 183 straipsnio 3 dalį ir 324 straipsnio 3 dalį. Teismas rėmėsi esama ieškovo skola pagal atskirą sandorį (Bendradarbiavimo sutartį), nesusijusį su šia byla bei ginčijamu dalyku, taip praplėsdamas ieškinio dalyką; nepagrįstai teikė pirmenybę atsakovo pateiktam įrodymui, kuriuo šis grindė savo valios atlikti dviejų prievolių įskaitymą išreiškimą, tačiau neatsižvelgė į ieškovo pateiktus įrodymus, patvirtinančius faktiškai susiklosčiusį šalių vykdomą priešpriešinių subnuomos įmokų įskaitymą, – pažymas apie ieškovo atsiskaitymus pagal atsakovo išrašytas sąskaitas–faktūras bei apie atsakovo atsiskaitymus pagal ieškovo sąskaitas–faktūras, taip pat žodinius paaiškinimus, kad ieškovas nėra gavęs iš atsakovo jokio rašytinio pranešimo apie faktiškai susiklosčiusio įskaitymo būdo pakeitimą.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.206, taip pat 6.217 straipsnį, reglamentuojantį galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, esant esminiam jos pažeidimui. Atsakovas, būdamas pagal Subnuomos sutartį tiek kreditoriumi, tiek skolininku, paneigdamas tarp šalių nusistovėjusią praktiką įskaityti tarpusavio priešpriešines prievoles pagal Subnuomos sutartį, pats dirbtinai sukūrė šios sutarties nevykdymo situaciją, todėl bylos faktinių aplinkybių kontekste negalima teigti, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš Subnuomos sutarties.

4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 6.130 straipsnio, reglamentuojančio prievolių pabaigą įskaitymu, aiškinimo ir taikymo, kurioje suformuluotos įskaitymo taikymo sąlygos ir pasisakyta, kad įskaitymas turi būti besąlyginis, t. y. negali priklausyti nuo tam tikrų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010). Nagrinėjamoje byloje šalis siejo priešpriešinės prievolės tiek pagal Subnuomos, tiek pagal Bendradarbiavimo sutartį, kuri neįėjo į ieškinio dalyką. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, pirmiausia turėtų būti įskaitomos priešpriešinės prievolės, kurios tiek pagal prigimtį, tiek pagal rūšį, tiek pagal objektą bei dalyką yra analogiškos, taip užtikrinant CK 6.38 ir 6.158 straipsnių nuostatų bei protingumo ir sąžiningumo principų laikymąsi.

5. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika dėl CK 6.134 straipsnio, kuriame įtvirtintas draudimas įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme, taikymo ir aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010). Atsakovo pateiktas pranešimas–pretenzija apie įskaitymo tvarkos pasikeitimą paduotas 2008 m. rugsėjo 12 d., t. y. iki ieškinio teisme iškėlimo momento, tačiau ieškovas su šiuo pranešimu faktiškai susipažino tik bylos nagrinėjimo metu, nes nebuvo jo gavęs, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus altas“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde iškėlė naujus reikalavimus dėl įskaitymo tarp šalių teisėtumo ir pagrįstumo. Įskaitymo aplinkybes atsakovas buvo nurodęs prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo, taip pat pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

2. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pasisakė dėl visų esminių byloje esančių duomenų, todėl pripažintina, kad teismo išvados dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir Subnuomos sutarties nutraukimo teisėtumo padarytos nepažeidžiant CPK 180 straipsnio ir 183 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ieškovo skola pagal atskirą sandorį, nesusijusį su byla, nepagrįstas, nes atsakovo 2007 m. gruodžio 20 d. pranešimu–pretenzija kasatorius buvo informuotas apie įskaitymo atlikimo tvarką, įmokas pirmąja eile įskaitant į skolą už atliktus darbus pagal Bendradarbiavimo sutartį ir antrąja eile – skolą pagal Subnuomos sutartį. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, todėl nepriklausomai nuo to, kad jie atsirado pagal skirtingas sutartis, atsakovo atliktas įskaitymas pripažintinas galimu ir teisėtu.

3. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistos CK 6.206, 6.217 straipsnių normos. Atsakovas vykdė savo visus įsipareigojimus kasatoriui, tuo tarpu šis nuo 2007 m. lapkričio 1 d. buvo nuolat įsiskolinęs atsakovui (išskyrus vieną mėnesį) ir skola nuolat augo. Byloje nustatyta, kad įspėjimo apie Subnuomos sutarties nutraukimą dieną kasatorius buvo skolingas atsakovui apie 60 000 Lt. Taigi atsakovas turėjo teisę pagal Subnuomos sutarties 15.3 punktą nutraukti sutartį įspėjęs kasatorių raštu prieš trisdešimt dienų. Atsakovas laikėsi šios nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, tuo tarpu kasatorius per nustatytą terminą skolos nesumokėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Subnuomos sutartis buvo nutraukta teisėtai.

4. Kasacinio skundo teiginiai dėl nukrypimo nuo teismų praktikos nepagrįsti. Kasatoriaus cituojamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme vartojama sąvoka „vienarūšiai reikalavimai“ taikytina ne prievolės rūšiai, bet prievolės objektui, todėl, esant šalių priešpriešiniams piniginiams reikalavimams, nepriklausomai nuo galimo skirtingo jų atsiradimo pagrindo, įskaitymui kliūčių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SPAB „Šiaulių energija“ v. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, bylos Nr. 3K-3-699/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Bonitana“ v. AB „Vilkma“, bylos Nr. 3K-3-199/2006). Pažymėtina, kad kasacinės bylos Nr. 3K-3-9/2010, kuria remiasi kasatorius, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra iš esmės panašios, todėl toje byloje priimta nutartis šiai bylai nereikšminga.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme specifika yra ta, kad kasacinis teismas apskųstus žemesniųjų instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu. Taigi, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas savo veikloje vadovaujasi bylą išnagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių. Savo ruožtu bylos faktinės aplinkybės yra materialiosios teisės normų taikymo pagrindas, todėl kasacinis teismas, aiškindamasis, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, gali analizuoti fakto klausimus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Nagrinėjamoje byloje dominuojantis klausimas yra susijęs su prievolių pasibaigimo įskaitymu institutu.

Dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu

Vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų yra įskaitymas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Taigi įskaitymas kaip prievolės pasibaigimo pagrindas yra vienašalis sandoris, kuriam pakanka vienos šalies valios išreiškimo, t. y. pareiškimo apie įskaitymą pranešimo kitai prievolės šaliai. Įskaitymo galimybė nesaistoma ir neribojama kitos prievolės šalies, kuriai pranešama apie įskaitymą, valios. Įskaitymo sukeliami teisiniai padariniai – šalis siejusios prievolės (visos ar dalies) pasibaigimas. Tačiau tam, kad prievolės šalis galėtų pasinaudoti įskaitymu, turi egzistuoti tam tikros būtinosios sąlygos, kurių sąrašą pateikia bendroji įskaitymo sąvoka, įtvirtinta CK 6.130 straipsnio 1 dalyje: prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Taigi visų pirma prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, t. y. kreditorius kartu turi būti ir savo skolininko skolininkas, o skolininkas – kartu ir savo kreditoriaus kreditorius. Tokie šalių tarpusavio santykiai gali atsirasti nebūtinai tuo pačiu sutartiniu (prievoliniu) pagrindu. Taigi šalis gali sieti ne viena, bet kelios ar net daugetas prievolių. Įskaitymo teisei neturi reikšmės ir prievolės atsiradimo pagrindas, t. y. šalių prievolės gali atsirasti tiek iš sutarčių, tiek iš deliktų. Antra, šalių reikalavimai, kad juos būtų galima įskaityti, turi būti vienarūšiai. Ši sąlyga yra nukreipta ne į prievolės rūšį, bet į objektą. Dėl to, tarp šalių esant skirtingų rūšių prievolėms, iš jų atsirandantys piniginiai reikalavimai gali būti įskaitomi. Trečia, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. reikalavimai turi būti nukreipti viena kitai, o ne trečiajam asmeniui ir visiškai ar iš dalies padengti vienas kitą. Ketvirta, prievolės abiejų šalių reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini. Ši įskaitymo samprata nuosekliai pasikartoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. T. įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010; kt.). Tam, kad įvyktų įskaitymas, t. y. atitinkama prievolė ar jos dalis baigtųsi, įskaitymą atliekanti prievolės šalis apie įskaitymą privalo pranešti kitai prievolės šaliai. Tik pranešus apie tai, kad prievolės šalis įskaitė prievolės šalių vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, įvyksta įskaitymas ir įskaitymo institutu pasinaudojusios prievolės šalies turėta prievolė (ar jos dalis) kitai šaliai pripažįstama pasibaigusia. Prievolės pasibaigimas įskaitymo pagrindu sukelia tuos pačius teisinius padarinius kaip ir jos įvykdymas. Kita vertus, įskaitytos prievolės apimtimi sumažėja ir kitos prievolės šalies įsipareigojimai įskaitymą atlikusiai šaliai, t. y. abiejų prievolės šalių priešpriešiniai įsipareigojimai įskaitymo atveju sumažėja vienodu mastu ir nebegali būti dar kartą vykdomi, nes yra pasibaigę.

Nagrinėjamoje byloje šalis siejo kelios sutartinės prievolės. Kasatoriaus teiginys, kad įskaitymo institutu šalis gali pasinaudoti prieš kitą šalį tik tos pačios šalis siejančios sutarties atžvilgiu, prieštarauja įskaitymo, kaip materialiosios teisės instituto, sampratai ir paskirčiai, ir netgi iš esmės jį paneigia. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas nėra padaręs pareiškimo atsakovui apie savo prievolės įskaitymą. Tokio fakto pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas ir įvertintas bylos faktines aplinkybes nepatvirtina ir šalių veiksmai ar tarp jų nusistovėjusi praktika. Įskaitymo klausimai neatsispindi ir šalių sudarytose sutartyse. Nustatyta, kad pagal šalis siejusią Subnuomos sutartį šalys apskritai viena kitai nieko nemokėjo, o ieškovas atsakovui už šio suteiktas paslaugas ir atliktus darbus mokėjo tik pagal Bendradarbiavimo sutartį. Pažymėtina, kad, nesant mokėjimų pagal Subnuomos sutartį, nagrinėjamoje byloje apskritai negali būti taikomas CK 6.55 straipsnis, reglamentuojantis įmokų paskirstymo taisykles, kai yra kelios skolos. Tuo tarpu, minėta, prievolės šalis gali pareikšti apie savo prievolės įskaitymą, kylantį iš bet kurios šalis siejančios prievolės, jeigu egzistuoja visos prievolės įskaitymą sudarančios sąlygos bei nėra įskaitymo draudimo (draudimai nustatyti CK 6.134 straipsnyje). Aptartų aplinkybių kontekste kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka įskaitymo institutą reglamentuojančių materialiosios teisės normų reikalavimus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentas, jog atsakovas tik apeliaciniame procese iškėlė reikalavimus dėl įskaitymo, prieštarauja nagrinėjamos bylos duomenims, pagal kuriuos aptariamus argumentus atsakovas panaudojo dar pareikšdamas prieštaravimus dėl ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo. Kadangi visi kiti kasatoriaus kasacinio skundo argumentai yra grindžiami įskaitymo negalimumu, tai, šiam nepasitvirtinus, jie vertintini kaip nedarantys įtakos apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezultatui ir todėl pripažintini nepagrįstais bei neanalizuotini. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo pažeidimų kasatorius iš esmės nepagrindė, o kasacinis teismas taip pat jų nenustatė.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, taigi naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Atmetus kasacinį skundą, atsakovui iš kasatoriaus priteistinas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovas pateikė mokėjimo dokumentą, iš kurio matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme jis sumokėjo advokatui 3000 Lt. Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus, mažintina iki 1500 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 25,40 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Vilniaus altas“ (juridinio asmens kodas 123357051) iš ieškovo UAB Baltijos monitoringo centro (juridinio asmens kodas 126402313) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB Baltijos monitoringo centro (juridinio asmens kodas 126402313) 25,40 Lt (dvidešimt penkis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Česlovas Jokūbauskas