Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įrašo ūkinėje knygoje, seniūno pažymėjimo, sandorio ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-541/2010 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.1; 30.3; 30.10

2010 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. N. ir P. N. ieškinį atsakovams V. B. (teisių perėmėjas – A. B.), Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio seniūnijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įrašo ūkinėje knygoje, seniūno pažymėjimo, sandorio ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Vilniaus 4-ojo notarų biuro notarė V. P., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė:

nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovai ieškinio pareiškimo momentu turi nuosavybės teise ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant V. B.;

pripažinti negaliojančia 1991–1997 m. ūkinės knygos Nr. 23, asmeninės sąskaitos Nr. 918 įrašą dėl M. K. asmeninės nuosavybės;

pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio seniūno 1995 m. gruodžio 19 d. pažymėjimą Nr. 851;

pripažinti negaliojančia M. K. vardu atliktą teisinę registraciją į ieškovų ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini);

pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 634;

panaikinti V. B. nuosavybės teisės registraciją į ieškovų ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini);

išreikalauti iš V. B. ieškovams nuosavybės teise priklausantį daiktą – ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini);

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė: 1972 m. gegužės 15 d. ieškovei Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės kolūkio „Naujas gyvenimas“ zootechnikei–selekcininkei M. B. buvo išskirtas 0,12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 1972 m. birželio 23 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 274, kuriuo buvo nuspręsta leisti ieškovei statyti plytinį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bei patvirtinti 1972 m. gegužės 15 d. kolūkio „Naujas gyvenimas“ vadovybės sprendimą Nr. 8 dėl 0,12 ha žemės sklypo išskyrimo ieškovei; 1973 m. balandžio 28 d. M. B. ištekėjo už P. N. ir kartu šiame žemės sklype pastatė gyvenamąjį namą; 1976 metais N. perleido ½ dalį namo M. N. tėvui J. B., kurį kartu su sutuoktine J. B. 1976 metais atsivežė iš Baltarusijos Respublikos. Ieškovai teigė, kad nėra ginčo dėl ½ dalies gyvenamojo namo perleidimo ieškovės tėvams; nurodė, kad 1976 m. kovo 31 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių tarybos Vykdomojo komiteto valstybinė komisija pasirašė valstybinio asmeninio gyvenamojo namo priėmimo aktą, kuriuo buvo nutarta priimti eksploatacijon J. B. ir M. N. gyvenamąjį namą; kad 1976 m. balandžio 1 d. techninės inventorizacijos biurui išduota Lietuvos TSR Nemėžio apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pažyma Nr. 327, kurioje nurodyti namo savininkai J. B. ir M. N.; kad gyvenamojo namo pirmieji kadastriniai matavimai buvo atlikti 1976 m. balandžio 24 d., namo techninės apskaitos byloje nurodyta, jog namas asmeninės nuosavybės teise priklauso piliečiams J. B. ir M. N.

Ieškovai teigė, kad Nemėžio apylinkės 1971–1990 metų ūkinėse knygose nurodyta, jog M. N. gyvena šiame name, be to, N. nuolatos mokėjo draudimo mokesčius už šį namą; 1981 metais N. išsikėlė iš namo ir išvyko gyventi į Jonavos rajoną, o 1982 metais šiame name apgyvendino tetą M. K., atvykusią iš Baltarusijos; nuo 1990 metų iki šiol N. savo lėšomis prižiūrėjo, remontavo jiems priklausančią namo dalį, nes ten gyvenanti teta dėl senyvo amžiaus to daryti negalėjo; M. N. motina J. B. mirė (duomenys neskelbtini), tėvas J. B. – (duomenys neskelbtini), M. K. – (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad tik 2006 metų gegužės mėnesį sužinojo, jog jiems priklausanti namo dalis yra įregistruota V. B. (M. N. brolio) vardu 2004 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 634, kuria M. K. perleido V. B. N. priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo, pagrindu; kad, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenimis, M. K. nuosavybės teisių į ½ dalį (priklausančią N.) gyvenamojo namo įregistravimo pagrindas – 1995 m. gruodžio 19 d. Nemėžio seniūnijos seniūno pažymėjimas Nr. 851, kuris išduotas remiantis 1991–1997 metų ūkinės knygos Nr. 23, asmeninės sąskaitos Nr. 918 įrašais. Ieškovai teigė, kad šie ūkinės knygos įrašai, seniūno pažymėjimas, pirkimo–pardavimo sutartis yra neteisėti, todėl naikintini; kad N. nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą įgijo pagamindami naują daiktą, t. y. 1972–1973 metais pastatydami šį namą savo darbu ir lėšomis pagal statybos metu galiojusius teisės aktus, todėl gyvenamojo namo statyba yra teisėta ir gali būti nuosavybės teisės įgijimo pagrindas; kad 1991–1997 m. ūkinės knygos Nr. 23, asmeninės sąskaitos Nr. 918 įrašas, jog M. K. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, yra negaliojantis, nes buvo padarytas be jokio teisinio ir faktinio pagrindo; kad N. niekada nebuvo perleidę jiems priklausančios namo dalies M. K., 1991-1997 metų ūkinės knygos Nr. 23, a/s Nr. 918 įrašuose nurodytas tik M. K. apsigyvenimo patalpose, bet ne asmens nuosavybės į patalpas faktas; kad tai, jog kažkuriuo metu M. K. gyveno ieškovų gyvenamojo namo dalyje, nesukėlė ir negalėjo sukelti tokių pat teisinių padarinių kaip nuosavybės teisės perleidimo juridinis faktas; kad šie įrašai negalėjo būti pagrindu išduoti 1995 m. gruodžio 19 d. Nemėžio seniūnijos pažymėjimą. Ieškovai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Nemėžio seniūno pažymėjimas Nr. 851 yra pasirašytas ne seniūno V. S., kad palyginus to laikotarpio ir dabartinį seniūno V. S. parašą su parašu pažymėjime yra akivaizdu, kad dokumentą išdavė ne seniūnas, o yra suklastotas. Ieškovai teigė, kad M. K. nuosavybės teisės į ieškovams iš tikrųjų priklausančios gyvenamojo namo dalį registracija laikytina neteisėta ir todėl yra negaliojanti; kad M. K. nuosavybės teise ½ dalis gyvenamojo namo niekada nepriklausė, todėl ji negalėjo jos perleisti V. B., o V. B. negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ieškovų gyvenamojo namo dalį, todėl 2004 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 9 d. sprendimu ieškovų ieškinio netenkino; priteisė iš ieškovų atsakovui V. B. 2900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, valstybei – 23,10 Lt pašto išlaidų.

Teismas nurodė, kad pagal 1964 m. CK 132 straipsnį (neteko galios 1990 m. lapkričio 27 d.) kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise; kolūkiečių kiemu buvo laikoma tokia šeima, kurios nariai dirba kolūkyje, kuri pagrindines pajamas gavo iš kolūkio ir kolūkio paskirtame žemės sklype turėjo pagalbinį namų ūkį, kurios nariai kartu gyvena, turi bendrą biudžetą, bendrus interesus; kolūkiečių kiemo turtas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų kiemo narių sutikimu (1964 m. CK 134 straipsnio 1 dalis, neteko galios 1990 m. lapkričio 27 d.); taigi, pagal nurodytų įstatymų nuostatas, jungtinės sutuoktinių nuosavybės subjektai (turėtojai) buvo susituokusių asmenų pora – vyras ir žmona, o jungtinės kolūkiečių kiemo nuosavybės subjektai buvo visi jo nariai, tarp jų nepilnamečiai vaikai, nedarbingi asmenys.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad, ieškovams ir ieškovės tėvams esant gyvenamojo namo bendraturčiais, buvo sudaryti du atskiri kolūkiečių kiemai: vienas – kurio galva buvo ieškovė, kitas – kurio galva buvo ieškovės tėvas, nes pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 138 straipsnį abu nauji kiemai buvo įregistruoti ūkinėse knygose. Teismas rėmėsi 1986 m. sausio 1 d.–1990 m. birželio 1 d. metų įrašais ūkinėse knygose (M. N. asmeninė sąskaita Nr. 827); juose užfiksuota, kad M. N. – šeimos galva, jos sutuoktinis ir vaikai 1985 m. lapkričio 26 d. išvyko į Alytaus m., M. K. – šeimos narys, 1985 m. spalio 31 d. atvyko iš Gardino srities. Teismas rėmėsi 1964 m. CK 140 straipsniu (neteko galios 1990 m. lapkričio 27 d.), kuriame nustatyta, jog darbingas kolūkiečių kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės neprisidėjo savo darbu ir lėšomis prie kiemo ūkio vedimo; nurodė, kad duomenų apie tai, jog kolūkiečių kiemas, kurio galva buvo M. N., trejų metų laikotarpiu po ieškovų išvykimo iš (duomenys neskelbtini) 1981 metais ar kaip nurodyta 1986 m. sausio 1 d.–1990 m. birželio 1 d. metų ūkinių knygų įrašuose apie jų išvykimą – 1985 metais – buvo atidalytas ar padalytas, kad jie kažkokiu būdu buvo prisidėję prie kiemo ūkio vedimo, byloje nėra, kad šių aplinkybių ieškovai net neįrodinėjo.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 (toliau – Įstatymas) „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ buvo panaikinta kolūkiečių kiemo šeimos bendroji jungtinė nuosavybės teisė į kiemo turtą (šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), bei pripažinti netekusiais galios 1964 m. CK 132–141 straipsniai (Įstatymo 5 straipsnis); įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad kolūkiečių kiemo narys, piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos narys, kol nepasibaigęs bendras ieškinio senaties terminas, nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos gali reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso iki šio įstatymo priėmimo galiojusiais 132–141 straipsniais. Teismas nurodė, kad ieškovai tokia teise nepasinaudojo; konstatavo, kad 1990 m. lapkričio 27 d. Įstatymo Nr. I-806 (kuriame nustatyta kolūkiečių kiemo turto teisinio režimo pabaiga) įsigaliojimo metu ieškovai jau buvo praradę teisę į savo dalį ginčo gyvenamojo namo 1/2 dalyje, todėl kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė transformavosi į asmeninę M. K. nuosavybės teisę, todėl M. K. buvo teisėtai įrašyta 1991–1997 m. ūkinės knygos Nr. 23 asmeninėje sąskaitoje Nr. 918 kaip šeimos galva, kaip ½ dalies namo savininkė. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusią įstatymų nustatytą tvarką, remiantis 1991–1997 m. ūkinės knygos Nr. 23 asmeninės sąskaitos įrašo Nr. 918 pagrindu ir buvo išduotas ginčijamas 1995 m. gruodžio 19 d. Nemėžio seniūnijos seniūno pažymėjimas Nr. 851, kurio pagrindu 1996 m. sausio 24 d. buvo atlikta ½ dalies gyvenamojo namo teisinė registracija M. K. vardu (Instrukcijos 1–7, 8, 8.3, 10 punktai, Instrukcija neteko galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 nuo 1996 m. rugpjūčio 31 d.). Teismas konstatavo, kad M. K., būdama ½ dalies namo teisėta savininkė, 2004 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido jai priklausantį nekilnojamąjį turtą atsakovui V. B., todėl nepagrįstos ieškovų nurodytos aplinkybės, kad ½ dalies namo savininkai buvo ieškovai, o ne M. K., kuri neturėjo teisės turtą parduoti atsakovui V. B.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą, ieškinį patenkino iš dalies:

pripažino negaliojančiu Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos 1991–1997 m. ūkinės knygos asmeninės sąskaitos Nr. 918 įrašą dėl M. K. nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini);

pripažino negaliojančiu Vilniaus rajono Nemėžio seniūno 1995 m. gruodžio 19 d. pažymėjimo Nr. 851 dalį dėl ½ dalies namo (duomenys neskelbtini) priklausymo M. K.;

pripažino negaliojančia M. K. nuosavybės teisių registraciją į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), atliktą 1996 m. sausio 24 d.;

pripažino negaliojančia 2004 m. vasario 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė, o V. B. nupirko 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini);

grąžino gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovams;

kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovo A. B. bylinėjimosi išlaidas – 5044 Lt žyminio mokesčio ir 8500 Lt advokato pagalbos išlaidų; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo A. B. 71,32 Lt, iš ieškovų – 17,83 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas 1976 m. birželio 23 d. patvirtino aktą, kuriuo valstybinė komisija priėmė J. B. ir M. N. pastatytą gyvenamąjį namą eksploatuoti; kad namo teisinė registracija nebuvo atlikta; kad įrašai darbo knygelėse patvirtina, jog M. N. iš darbo kolūkyje „Naujas gyvenimas“ buvo atleista 1976 m. lapkričio 20 d., P. N. – 1975 m. liepos 24 d., daugiau ieškovai šiame kolūkyje nedirbo, ieškovės tėvas J. B. buvo pensininkas, kolūkyje nėra dirbęs.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK 132–141 straipsnius bent vienas iš kolūkiečio kiemo narių turėjo būti kolūkio narys, taigi, ieškovei M. N. pasitraukus iš kolūkio, atsirado pagrindas jai atsidalyti iš kolūkiečių kiemo; kad tai įvyko anksčiau, nei ieškovo pastatytame name kaip šeimos narį apgyvendino savo tetą M. K. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 1986 m. sausio 1 d.–1990 m. birželio 1 d. įrašai ūkinėse knygose (M. N. asmeninė sąskaita Nr. 872) patvirtina, kad M. K. – šeimos narys – 1985 m. spalio 31 d. atvyko iš Gardino srities; kad M. K. buvo pensininkė, kolūkyje niekada nedirbo, kolūkiniame kieme taip pat negalėjo dalyvauti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji, būdama kiemo narė, įgijo teisę į dalį kolūkiečių kiemo nuosavybės, yra nepagrįsta ir neteisinga.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kolūkiečių kiemo nariai pasidalijo nuosavybę – tai Vilniaus rajono kolūkio „Naujas gyvenimas“ valdybos 1976 m. sausio 26 d. posėdyje, protokolo Nr. 2, priimtas nutarimas leisti M. B. padalyti plytinį namą (duomenys neskelbtini) su tėvu J. B.; kad Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės ūkinių knygų išrašai patvirtina, jog 1972 m. buvo M. B. atidaryta asmeninė sąskaita Nr. 1422, 1973–1975 m. M. N. sąskaita Nr. 881, nurodyta ūkio grupė - kolūkio, 1976–1979 m. M. N. asmeninė sąskaita Nr. 1559, nurodyta ūkio grupė – tarnautojų, nuosavybė – ½ dalis gyvenamojo namo, pastatyto 1975 m., naudojama žemė 1976 m. – 30 arų, nuo 1978 m. – 12 arų; ieškovės tėvo J. B. asmeninė sąskaita Nr. 1715 ūkinėse knygose atidaryta 1977–1979 m., nurodyta ūkio grupė – kolūkio, nuosavybė – ½ dalis gyvenamojo namo, perrašyto M. N., naudojamos žemės neturėjo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šie duomenys patvirtina, jog ieškovai iš kolūkiečių kiemo pasitraukė nuo 1977 m., namą pasidalijo su ieškovės tėvu po ½ dalį; nurodė, kad ūkinėse knygose 1980–1982 m. M. N. sąskaita Nr. 115, nurodyta ūkio grupė – tarnautojų; 1983–1985 m. M. N. sąskaita Nr. 911, ūkio grupė – tarnautojų, nuosavybė – ½ dalis gyvenamojo namo; 1986–1990 m. M. N. sąskaita Nr. 872, nurodyta ūkio grupė – darbininkų, nuosavybė – ½ gyvenamojo namo, naudojama žemė – 12 arų; šiame ūkinės knygos išraše nurodyta, kad 1985 m. spalio 31 d. atvyko ir apsigyveno kaip šeimos narė M. K., o ieškovai su vaikais 1985 m. lapkričio 26 d. išvyko gyventi į Alytaus m.; jokių papildomų įrašų apie galimą ieškovų nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą perleidimą naujai atvykusiam asmeniui M. K. nėra.

Teisėjų kolegija nurodė, kad M. K. atvykimo gyventi į ieškovams priklausančius namus metu galiojusiame įstatyme – CK 255 straipsnyje, 282 straipsnio 3 dalyje – nustatyta, jog gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo ar dovanojimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota vietinės tarybos vykdomajame komitete, taigi M. K. nuosavybės teises į ½ dalis gyvenamojo namo, kuris priklausė ieškovams, galėjo įgyti tik sandoriu, patvirtintu notariškai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas į civilinę bylą nepateikė jokių duomenų (sutarties, jos registravimo faktą patvirtinančių duomenų), kurie pagrįstų jo atsikirtimus apie tai, kad M. K. iš ieškovų namo dalį nupirko.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vėlesnio laikotarpiai įrašai Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės ūkinėse knygose 1991–1997 m., knygos Nr. 23, asmeninės sąskaitos Nr. 918, patvirtina, jog name (duomenys neskelbtini) gyvena M. K., nuosavybė – ½ dalis gyvenamojo namo; jokių papildomų duomenų apie nuosavybės teisių įgijimo į gyvenamąjį namą pagrindą nenurodyta. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kai nėra įrodytas nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atsiradimo pagrindas, įrašas ūkinėse knygose gali patvirtinti tik gyvenimo tam tikroje vietoje faktą, bet neįrodo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą; kad ieškovai pateikė įrodymus, patvirtinančius gyvenamojo namo teisėtos statybos faktą, vien ta aplinkybė, kad jie išvyko gyventi į kitą vietovę, negali būti pagrindas prarasti teisėtai įgytą nuosavybę; kad įstatyme – galiojusio CK 4 straipsnyje – nustatyta, jog teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo numatytų sandorių, o įrašas Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės ūkinėse knygose 1991–1997 m., knygos Nr. 23, asmeninės sąskaitos Nr. 918, patvirtinantis, kad name (duomenys neskelbtini) gyvenusi M. K. turėjo asmeninės nuosavybės teisėmis ½ dalis gyvenamojo namo, yra padarytas be įstatyme nustatyto pagrindo, todėl neteisėtas ir ta apimtimi pripažintinas negaliojančiu.

Teisėjų kolegija nustatė, kad nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus perleidimas buvo fiksuojamas Nemėžio apylinkės ūkinėse knygose; konstatavo, kad neteisėtas įrašas ūkinėse knygose negali sukurti teisėtų padarinių – t.y. nuosavybės teisių M. K., todėl juo remiantis išduoto Vilniaus rajono Nemėžio seniūno 1995 m. gruodžio 19 d. pažymėjimo Nr. 851 dalis dėl ½ dalies namo priklausymo M. K., bei pažymėjimo pagrindu 1996 m. sausio 24 d. atlikta M. K. nuosavybės teisių registracija į ½ dalį gyvenamojo namo pripažintini negaliojančiais; kad nebūdama teisėta ginčo namo savininke, M. K. negalėjo sudaryti šio namo pirkimo–pardavimo sutarties su V. B., todėl 2004 m. vasario 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes prieštarauja imperatyviesiems įstatymų reikalavimams (2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, nes M. K. nuosavybės teisės į ½ dalį ginčo namo viešame registre buvo įregistruotos 1996 m. sausio 24 d., ieškinys pareikštas tik 2007 m. kovo 7 d., praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, o aplinkybę, kad ieškovams buvo žinoma, jog namo ½ dalis buvo M. K. nuosavybė, patvirtina M. N. tetai rašytas laiškas.

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu apelianto teiginį, kad apie savo teisės pažeidimą ieškovai turėjo sužinoti nuo M. K. nuosavybės teisių į ½ dalį ginčo namo įregistravimo 1996 m. sausio 24 d. viešame registre; nurodė, kad asmeniui, kuris yra teisėtai sukūręs nekilnojamąjį daiktą ir niekam nėra perleidęs į jį nuosavybės teisių, nėra pagrindo nuolat domėtis viešame registre, ar nėra kitų asmenų teisės įregistruotos į jam priklausantį daiktą; kad tokie reikalavimai neatitiktų teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Teisėjų kolegija sprendė, kad apelianto nurodytas laiškas buvo parašytas 2001 metais, kad šio laiško parašymo metu ieškovams jau turėjo kilti pagrįstų abejonių, dėl kokių priežasčių M. K. reiškia pretenzijas į jų nuosavybę – ½ dalį gyvenamojo namo; kad senaties terminas ieškiniui dėl teisių į nekilnojamąjį daiktą pareikšti turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovai turėjo sužinoti apie savo pažeidimą, t. y. nuo 2001 m. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis CK nustatė dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, kad ieškovų pažeistai teisei ginti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2001 m. sausio mėnesio; konstatavo, kad ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2004 m. vasario 12 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi V. B. nupirko ½ dalį ginčo gyvenamojo namo už 20 000 Lt; kad nekilnojamasis daiktas yra parduotas už gerokai mažesnę kainą, nei buvo jo vidutinė rinkos kaina – 69 000 Lt; konstatavo, kad ši aplinkybė vertintina kaip V. B. nesąžiningumą patvirtinantis faktas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad V. B. iki 1982 m. buvo įrašytas ūkinėse knygose ieškovės sąskaitose kaip šeimos narys, gyvendamas kartu, turėjo gerai žinoti namo statybos ir tetos M. K. apsigyvenimo šiame name aplinkybes; kad veikdamas sąžiningai, jis privalėjo išsiaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis ieškovai galėjo perleisti nuosavybės teises į ginčo turtą M. K.; kad V. B. teismui paaiškino, jog žinojo, kad žemės sklypas prie namo buvo paskirtas ieškovams, tačiau 1999 m. iš valstybės nupirko visą žemės sklypą prie ginčo namo, nors buvo tik ½ dalies namo savininkas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ši aplinkybė taip pat patvirtina jo nesąžiningą elgesį. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad V. B. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ir po to (apie šios sutarties sudarymo faktą nesakė ieškovams) elgėsi nesąžiningai, taikę CK 4.95 straipsnio, 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles ir grąžino ½ dalį gyvenamojo namo savininkams – bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovams.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovų reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ½ dalis namo priklauso jiems nuosavybės teise, yra perteklinis byloje; kad byloje yra pateikti ieškovų nuosavybės teisės į ginčo turtą atsiradimą patvirtinantys dokumentai – leidimas statyti gyvenamąjį namą, 1976 m. birželio 23 d. valstybinės komisijos aktas, įrašai Nemėžio apylinkės ūkinėse knygose nuo 1972 iki 1990 m.

Teisėjų kolegija išsprendė klausimą dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsižvelgiant į tenkintų (apie 80 procentų) ir atmestų (apie 20 procentų) ieškinio reikalavimų apimtį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą, teismui nustačius absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus – bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė 1964 m. CK 136, 140, 141 straipsnių.

1964 m. CK 136 straipsnio norma tiesiogiai susijusi su faktinių bylos aplinkybių taikymu. Ieškovei ir ieškovės tėvui nuosavybės teise priklausęs turtas buvo padalytas vadovaujantis šia norma. 1964 m. CK 140 straipsnyje nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis M. K. buvo išduotas Nemėžio seniūno pažymėjimas Nr. 851. Šiame straipsnyje buvo nustatyta sąlygos, kurioms esant kolūkio narys netenka nuosavybės teisės į jam teisėtai priklausančią dalį kolūkio kieme. N. jas atitiko: buvo darbingi, tačiau daugiau kaip trejus metus neprisidėjo nei darbu, nei lėšomis, nei kitokiomis materialinėmis vertybėmis prie kiemo ūkio vedimo ir tai nebuvo nulemta nei pašaukimo į būtinąją karinę tarnybą, nei mokymosi mokymosi įstaigoje, nei ligos. Pagal įstatymą jungtinės kolūkiečių kiemo nuosavybės subjektai buvo visi jo nariai, tarp jų nepilnamečiai ir nedarbingi asmenys. Teismui netaikius 1964 m. CK 141 straipsnio, buvo padaryta neteisėta išvada apie M. K. narystės kolūkio kieme nebuvimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 nuostatas dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo.

Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais net kelis dokumentus. Senaties terminas turėjo būti nustatomas kiekvienam reikalavimui. Teismas netinkamai nustatė, kad tik po 2001 m. ieškovai turėjo pradėti domėtis, ar jų teisės nepažeidžiamos. Iš sisteminio ir kalbinio įrodymų vertinimo matyti, kad ieškovai gerokai anksčiau buvo girdėję iš M. K. apie jai nuosavybės teise priklausantį ginčo namą. Teismas ieškinio senaties termino pradžią nustatė remdamasis vieninteliu netiesioginiu įrodymu – N. laišku. Teismas turi įvertinti ne tik vieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Teismas be pagrindo pritaikė 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, nes ieškinio senaties terminas iki 2001 m. jau buvo pasibaigęs. Šiems teisiniams santykiams turėjo būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas 1964 m. CK.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį, vertindamas byloje pateiktus duomenis, kurių pagrindu buvo padaryta materialiosios teisės normų pažeidimų, konstatuojant V. B. nesąžiningumą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodymų vertinimo klausimais.

Teismas nukrypo nuo įrodymų pusiausvyros principo. Teismo argumentas, kad V. B. sąžiningumui patvirtinti nepakanka faktų, jog šis, pirkdamas dalį namo iš tetos M. K., domėjosi apie jos nuosavybės teises ir pirkimo–pardavimo sutartį sudarė remdamasis tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra neteisėtas. Teismas nenurodė, kokiu dar būdu V. B. galėjo sužinoti, kam priklauso perkamas namas. Viešųjų registrų duomenys yra preziumuojami teisingais, kol nėra įrodyta priešingai, todėl pirkėjas, vadovaudamasis šiuose registruose esančiais duomenimis, neprivalo savarankiškai imtis priemonių šiai prezumpcijai pagrįsti ar paneigti. V. B. neturėjo pagrindo abejoti įrašų teisingumu, neturėjo pareigos įrodinėti arba paneigti įrašų teisingumo prezumpcijos.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymo sąlygas ir būdus. Teismas, pažeisdamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, taikė restituciją. Ieškovų padėtis nepagrįstai pagerėjo, o kasatoriaus – pablogėjo, nes, pritaikius restituciją, ginčo namo dalis ieškovams buvo sugrąžinta, o pinigų suma, kurią V. B. sumokėjo M. K., iš viso negali būti sugrąžinta, nes M. K. yra mirusi, o jos teisių perėmėjo nėra. Teismas, taikęs restituciją, šalių negrąžino į pradinę padėtį, buvusią prieš šalims sudarant sandorį, nepagrįstai suteikė pranašumo ieškovams.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 327, 320 straipsnių normas.

Pirmosios instancijos teismas visai nenagrinėjo senaties termino taikymo reikalavimo, nors tai daryti buvo prašoma, o apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išnagrinėjo kaip pirmosios instancijos teismas, nors turėjo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų, ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 2 dalis). Ieškovai, skųsdami pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašė šį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, peržengdamas apeliantų reikalavimo ribas.

7. Apeliacinės instancijos teismas ex officio turėjo patikrinti, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis), tačiau to nepadarė.

Ši civilinė byla pirmąja instancija turėjo būti nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Ieškovai ieškinio sumą nurodė 69 000 Lt, kurią grindė VĮ Registrų centro išraše nurodyta vidutine rinkos verte, kuri buvo nustatyta 2004 m. Ieškinys buvo pareikštas 2007 m., kai ginčo turto vertė buvo 155 000 Lt (kasatorius prideda nekilnojamojo turto registro išrašą).

Apeliacinės instancijos teismas, esant atsakovo reikalavimui, į bylą neįtraukė V. B. teisių perėmėjo – kasatoriaus brolio V. B., dėl to teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Reikalavimas dėl ieškinio senaties taikymo pirmosios instancijos teisme nebuvo išspręstas, tai yra vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 1964 m. CK 132–141 straipsnių normomis, tarp jų ir 136 straipsnio, vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas, vadovaudamasis 1964 m. CK 136 straipsniu, padarė išvadą, kad ½ dalis ginčo namo tapo ieškovų nuosavybe. Teismas pagrįstai netaikė 1964 m. CK 140 straipsnio, nes kasatoriaus nurodytu laikotarpiu ½ dalis gyvenamojo namo jau seniai priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise, kolūkiečių kiemo teisinis režimas jau buvo pasibaigęs, taigi ieškovai objektyviai negalėjo prisidėti savo darbu ir lėšomis prie neegzistuojančio ūkio vedimo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas be pagrindo netaikė 1964 m. CK 141 straipsnio. Ieškovai namo ½ dalyje tetą apgyvendino daug vėliau, nei ieškovė pasitraukė iš kolūkio ir atsidalijo iš kolūkiečių kiemo.

2. Šioje byloje pareikšti reikalavimai yra susiję, jais siekiama vieno galutinio tikslo. Dėl to nebuvo pagrindo nustatinėti ieškinio senaties terminą kiekvienam reikalavimui atskirai. Ieškinio senaties eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia. Ieškovų pažeistai teisei ginti taikytinas 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2001 m. sausio mėnesio; ieškinys teisme pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

3. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl V. B. nesąžiningumo ir negalėjimo pasinaudoti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąžiningo įgijėjo interesų gynybą padaryta tinkamai nustačius ir visapusiškai ištyrus šalių ginčui reikšmingas išspręsti faktines aplinkybes. Teismas vadovavosi įrodymų pusiausvyros principu, nes esant žymiai daugiau įrodymų, liudijančių V. B. nesąžiningumą, sprendė, kad yra pagrindas išreikalauti turtą iš kasatoriaus.

4. Šioje byloje restitucija nebuvo ir negalėjo būti taikoma iš viso. Ieškovai pareiškė vindikacinį ieškinį, ieškovų ir V. B. nesiejo prievoliniai santykiai, todėl nekilnojamasis daiktas galėjo būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Teismas tenkino ieškovų reikalavimą pagal vindikacijos taisykles, o ne taikė restituciją.

5. Apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas nustato faktinis ir teisinis apeliacinio skundo pagrindas. Apelianto prašymas bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų nenustato ir apeliacinės instancijos teismo nesaisto. Dėl kurio nors, iš CPK 326 straipsnyje nurodytų bylos sprendimo būdų taikymo sprendžia apeliacinės instancijos teismas, tai yra teismo prerogatyva ir ji negali būti varžoma subjektyvių apelianto norų. Tai nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000.

Atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį nėra materialusis teisinis reikalavimas, o tik viena iš atsakovo gynybos priemonių, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis CPK 327 straipsnio 2 dalimi.

6. Kasaciniame skunde nepagrįstai pasisakoma dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų taikymo. Kasatorius iki kasacinio skundo pateikimo nekėlė klausimo dėl ginčo teismingumo, todėl šis argumentais nenagrinėtinas kasacinės instancijos teisme. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatoriaus brolis V. B. turėtų materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad jo brolis perėmė tėvo materialiąsias subjektinės teises. Nei šalys, nei teismas neturėjo žinių, kad kasatoriaus brolis būtų kreipęsis į teismą dėl CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo.

Atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį nėra materialusis teisinis reikalavimas, o yra tik viena iš atsakovo gynybos priemonių, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

k o n s t a t u o j a :

Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su fakto klausimais, nes jame teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir jų pagrindu padarė klaidingas išvadas. Kasacinis teismas nepasisako dėl tų (susijusių su faktų vertinimu) kasacinio skundo argumentų, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl 1964 m. CK normų, reglamentavusių kolūkiečių kiemo nuosavybę taikymo

Pagal 1964 m. CK penkioliktąjį skirsnį nuosavybės teisės į turtą galėjo atsirasti jame nustatytais pagrindais. Tuo metu buvo pripažinta, kad nuosavybės teisė į turtą galėjo atsirasti daikto sukūrimu. Šiuo konkrečiu atveju – namo pastatymu.

1964 m Civilinio kodekso 132 straipsnyje buvo nustatyta, kad kolūkiečių kiemo turtas priklauso jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai buvo tuo metu suformuotų ūkinio objekto nustatytas specifinis reglamentavimas. Tačiau buvęs reglamentavimas negalėjo paneigti ir suteikti pirmenybę nuosavybės atsiradimo pagrindui ir ypač tuo atveju, jeigu daiktą sukūrė atitinkamas asmuo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal 1964 m. CK 132–141 straipsnius bent vienas iš kolūkiečio kiemo narių turėjo būti kolūkio narys, taigi, ieškovei M. N. pasitraukus iš kolūkio, atsirado pagrindas jai atsidalyti iš kolūkiečių kiemo, ir tai įvyko anksčiau, nei ieškovo pastatytame name kaip šeimos narį apgyvendino savo tetą M. K.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovai iš kolūkiečių kiemo pasitraukė nuo 1977 metų, nes namą pasidalijo su ieškovės tėvu po ½ jo dalį. Ūkinėse knygose 1980–1982 m. M. N. sąskaita Nr. 115, nurodyta ūkio grupė – tarnautojų; 1983–1985 m. M. N. sąskaita Nr. 911, ūkio grupė – tarnautojų, nuosavybė – ½ dalis gyvenamojo namo; 1986–1990 m. M. N. sąskaita Nr. 872, nurodyta ūkio grupė – darbininkų, nuosavybė – ½ dalis gyvenamojo namo, naudojama žemė – 12 arų; šiame ūkinės knygos išraše nurodyta, kad 1985 m. spalio 31 d. atvyko ir apsigyveno kaip šeimos narė M. K., o ieškovai su vaikais 1985 m. lapkričio 26 d. išvyko gyventi į Alytaus m.; jokių papildomų įrašų apie galimą ieškovų nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą perleidimą naujai atvykusiam asmeniui M. K. nėra.

Byloje yra ieškovės M. N. darbo knygelės išrašai (T. 4, b. l. 58-61). Darbo knygelėje įrašyta, kad M. N. atleista iš kolūkio 1976 m. lapkričio 20 d. ir tų pačių metų gruodžio 1 d. paskirta į Vilniaus tarprajoninės veislininkystės įmonės pieno laboratorijos vedėjos pareigas. Iš šių pareigų atleista 1981 m. rugpjūčio 31 d.

Byloje taip pat yra ieškovės M. N. sutuoktinio – P. N. darbo knygelės išrašai (T. 4, b. l. 50-56). Jo darbo knygelėje įrašyta, kad P. N. iš darbo kolūkyje atleistas 1975 m. liepos 24 d. Taigi N. ne kolūkiečiais tapo iki 1977 metų, todėl jų turtas tapo ne kolūkiečių kiemo turtu. Šias aplinkybes vertinant kartu su ieškovų 1981 m. rugsėjo mėnesį išvykimu į kitą gyvenamąją ir darbo vietovę – Jonavos rajoną, kartu su tomis aplinkybėmis, jog ūkinėse knygose jų ūkis nuo 1980 iki 1986 metų buvo įrašytas kaip tarnautojų, o nuo 1986 iki 1990 metų kaip darbininkų, yra pagrindas išvadai, jog kartu su atvykusia M. K. jie nesudarė kolūkiečių kiemo ir šiai neatsirado nuosavybės teisių į namo dalį kaip kolūkiečių kiemo narei.

Byloje yra 2007 m. spalio 4 d. archyvo pažymėjimai (T. 2, b. l. 76, 77), kuriuose nurodyta, kad M. N. nuo 1981 m. rugsėjo 1 d. iki 1984 m. vasario 2 d. dirbo Jonavos rajono Barupės sodininkystės ūkyje. Panašiu laikotarpiu tame pačiame sodininkystės ūkyje dirbo ir jos sutuoktinis P. N. Taigi šie asmenys dirbo kitoje vietovėje – Jonavos rajone. N. nebuvo kolūkiečiai, todėl jų ginčo namo dalis Vilniaus rajone negalėjo tapti kolūkiečių kiemo turtu.

Remdamasis įrašais ūkinėse knygose (M. N. asmeninė sąskaita Nr. 872), apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad M. K. iš Baltarusijos Gardino srities atvyko 1985 m. spalio 31 d. Ji buvo gimusi (duomenys neskelbtini), pensininkė, kolūkyje niekada nedirbo, kolūkiniame kiemo veikloje taip pat negalėjo dalyvauti, todėl šis teismas pagrįstai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad M. K., būdama kolūkiečių kiemo narė, įgijo teisę į dalį kolūkiečių kiemo turtą. Nebūtų teisinga, protinga ir sąžininga pripažinti M. K. nuosavybės teises į namo dalį tuo pagrindu, kad ji apsigyveno name, kartu paneigiant asmens, sukūrusio daiktą, nuosavybės teises.

Teismai nustatė, kad namą pastatė ieškovė ir jos tėvas, ir jie pasidalijo namą. Taigi ieškovė tapo atitinkamos namo dalies savininke. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 149–164 straipsnius nuosavybės teisės į turtą negalėjo pasibaigti pagal tuo metu nenustatytus pagrindus. Taigi ieškovai negalėjo prarasti nuosavybės teisės tuo pagrindu, kad ūkinėse knygose buvo padarytas neteisėtas įrašas apie savininką.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl ieškinio esmės ir tai kasaciniame skunde teisiniais argumentais nepaneigta.

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. viešoji įstaiga Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė, viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-200/2006; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-154/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje akcinės bendrovės draudimo brokeris „Antarija“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Kauno termofikacijos elektrinė“, A. V. S., bylos Nr. 3K-3-86/2010).

Apeliacinės instancijos teismas vertino aplinkybes, turinčias reikšmę ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, ir konstatavo, kad šio termino ieškovai nepraleido. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, tikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vadovaudamasi šia įstatymo norma, teisėjų kolegija patikrino senaties termino taikymą teisės aspektu ir konstatuoja, kad teismai įstatymų normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, taikė tinkamai. Kasaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas keisti ar papildyti suformuotą teismų praktiką ieškinio senaties termino taikymo klausimais.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliacinės instancijos teismas gyvenamąjį namą grąžino jos savininkams ieškovams M. N. ir P. N. Taigi kasacinio skundo argumentas, kad dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu turėjo būti įtrauktas kasatoriaus brolis V. B., yra nepagrįstas, nes teismo sprendimu neišspręstas šio asmens teisių ir pareigų klausimas.

Kasatorius nurodo, kad ginčijama suma yra 69 000 Lt. Taigi net jo požiūriu ginčijama suma neviršija CPK 27 straipsnio 1 punkte nustatytos 100 000 Lt sumos. Atsižvelgtina ir į tai, kad teismingumo klausimo atsakovas nekėlė apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus argumentai dėl teismingumo taisyklių pažeidimo taip pat atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Iš kasatoriaus taip pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. B., gyvenančio adresu: (duomenys neskelbtini), 77,55 Lt (septyniasdešimt septynis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Pranas Žeimys