Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei šeimos turtu, varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 75.6.2; 129.19.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. M. ir R. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. M. ir R. M. ieškinį atsakovams bankrutavusiai individualiai įmonei R. M. prekybos namai „Tuktukas“, bankroto administratoriui UAB „Vadybos apskaita“, V. R. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei šeimos turtu, varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – AB SEB bankas (ieškovų pusėje), AB „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius (atsakovo pusėje).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė:

1) pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei šeimos turtu butą, esantį (duomenys nekelbtini);

2) pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 27 d. varžytynių aktą Nr. 01, sudarytą R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto administratoriaus UAB „Vadybos apskaita“ įgalioto asmens B. A. P. ir atsakovo V. R.;

3) taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą V. R. ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovui R. M. butą, esantį (duomenys nekelbtini), o atsakovą UAB,,Vadybos apskaita“ – grąžinti atsakovui V. R. šio sumokėtus 410 000 Lt.

2004 m. liepos 10 d. buvo sudaryta ieškovų santuoka. Dar iki santuokos sudarymo – 2002 m. rugpjūčio 12 d. – ieškovas R. M. sudarė su trečiuoju asmeniu AB SEB banku kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteikta 240 000 Lt paskola gyvenamajam būstui pirkti. Ieškovas įsigijo butą, esantį (duomenys nekelbtini), ir įkeitė jį tam pačiam bankui. Ieškinyje teigiama, kad iki 2006 m. vasario 2 d., t. y. iki ginčo buto pardavimo varžytynėse, bankui buvo sumokėta pagal paskolos sutartį apie 60 000 Lt. Dalį šios sumos ieškovas sumokėjo iki santuokos, o dalį – po santuokos sudarymo. Paskola, palūkanos ir delspinigiai buvo nurašinėjami iš ieškovo banko sąskaitos. Kadangi bankui kiekvieną mėnesį buvo mokėtos skirtingo dydžio įmokos, tai, ieškovų teigimu, nėra galimybės apskaičiuoti tikslios sumokėtos sumos. Ieškovai nurodė, kad po santuokos sudarymo savo lėšomis remontavo butą, pirko buitinę techniką, virtuvės baldus. Remonto darbams ir medžiagoms (be buitinės technikos, santechnikos įrenginių ir virtuvės baldų) išleista apie 30 000 Lt. Šias aplinkybes patvirtina turto vertintojo išvada. Dar iki santuokos įregistravimo ieškovė deklaravo ginčo bute savo gyvenamąją vietą ir jame gyveno, nes butas įsigytas, nors ir ieškovo vardu, tačiau kaip būsimos šeimos gyvenamoji patalpa. 2005 m. vasario 4 d. ieškovams gimė sūnus Jokūbas, kuris gyveno su tėvais bute iki jo išnuomojimo 2005 m. rugpjūčio 17 d. nuomos sutarties pagrindu už mėnesinį 1600 Lt nuomos mokestį G. V. Tokios sutarties sudarymo būtinybę lėmė padidėjusios šeimos išlaidos ir pablogėjusi turtinė padėtis vykdant prievolę bankui. Išnuomoję ginčo butą, ieškovai išsikėlė laikinai gyventi į kitiems asmenims priklausantį butą, esantį (duomenys nekelbtini). Šis buvo ne visiškai įrengtas, todėl ieškovams teko mokėti tik už komunalines paslaugas ir suvartotą elektros energiją bei vandenį. Nuo 2006 m. sausio 1 d. ieškovai išsinuomojo kitą butą, (duomenys nekelbtini), už kurio nuomą moka 600 Lt per mėnesį. Šiame bute ieškovai gyvena iki šiol, tačiau gyvenamąją vietą yra deklaravę ginčo bute.

Ieškovai taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovo individualiai įmonei R. M. prekybos namai „Tuktukas“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Vadybos apskaita“. Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinta 400 528,43 Lt kreditorių reikalavimų suma. 2004 m. lapkričio 19 d. kreditorių susirinkimas nusprendė, suderinus su įkaito turėtoju AB SEB banku, parduoti ginčo butą, o buto pardavimo kainą nustatyti pagal turto vertintojo atliktą įvertinimą. Įkaito turėtojas AB SEB bankas nesutiko, kad ginčo butas būtų parduotas varžytynėse. Nepaisant to, 2005 m. rugsėjo 20 d. R. M. prekybos namų „Tuktukas” kreditorių susirinkime kreditoriaus AB „Turto bankas“, perėmusio finansinį reikalavimą iš Marijampolės apskrities VMI, siūlymu buvo nuspręsta parduoti ginčo butą varžytynėse už AB „Turto bankas“ pasiūlytą pradinę pardavimo kainą. Ieškovų teigimu, šiame susirinkime kreditoriai iš esmės pakeitė poziciją tiek dėl buto pardavimo suderinimo su hipotekos kreditoriumi, tiek dėl buto pradinės pardavimo kainos nustatymo pagal turto vertintojo įvertinimą. Ieškovas apie paskelbtas varžytynes buvo informuotas administratoriaus UAB „Vadybos apskaita“ 2005 m. gruodžio 15 d. raštu, varžytynės įvyko 2006 m. sausio 16 d., dalyvaujant vieninteliam pirkėjui atsakovui V. R., kuriam atstovavo jo įgaliotas asmuo A. K. Butas V. R. parduotas už 410 000 Lt. Apie varžytynių rezultatus ieškovai nežinojo iki tol, kol varžytynių aktas nebuvo išduotas ieškovei pagal teismo liudijimą. Ieškovų manymu, ginčo buto pardavimas varžytynėse yra neteisėtas, o 2006 m. sausio 27 d. varžytynių aktas Nr. 01 pripažintinas niekiniu, nes ginčo butas parduotas, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, atsiradusius dar iki ieškovų santuokos sudarymo. Ieškovų teigimu, ieškovo individuali įmonė nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal CK 3.110 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai negali būti tenkinami iš bendro sutuoktinio turto. Remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalimi, preziumuotina, kad butas, įsigytas ieškovo R. M. iki santuokos sudarymo, yra jo asmeninė nuosavybė, tačiau įstatyme įtvirtinta galimybė, esant tam tikroms CK 3.90 straipsnyje išvardytoms sąlygoms, nuginčyti šią prezumpciją. Ieškovų įsitikinimu, ginčo butas pripažintinas jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes: 1) ieškovė dar iki santuokos sudarymo deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute bei gyveno jame, ir tai rodo, kad dar iki santuokos sudarymo abu ieškovai prižiūrėjo ir išlaikė butą kaip būsimos šeimos gyvenamąją patalpą; 2) po santuokos sudarymo butas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis; 3) po santuokos sudarymo sutuoktiniai iš bendrų lėšų sumokėjo didžiąją dalį įmokų (paskolos ir palūkanų) pagal kredito sutartį su AB SEB banku; šiam sutikus, mokėjimai buvo sustabdyti iki ieškovų reikalavimų, susijusių su buto pardavimu varžytynėse, išnagrinėjimo teisme; nepaisant to, ieškovai po santuokos sudarymo sumokėjo nemažą dalį paskolos, palūkanų ir delspinigių bankui; 4) butas buvo vienintelė ieškovams nuosavybės teise priklausiusi gyvenamoji patalpa, kurią jie faktiškai laikė savo ir mažamečio sūnaus būstu. Pardavus ginčo butą iš varžytynių, ieškovai ir jų mažametis sūnus neteko vienintelės nuosavybės teise turėtos gyvenamosios patalpos, o nuomojantis gyvenamąsias patalpas, nėra jokio apibrėžtumo dėl galimybės gyventi vienoje vietoje ilgesnį laiką, nuolatinis persikraustymas kenkia sūnaus interesams.

Reikalavimą dėl buto pripažinimo šeimos turtu ieškovai grindė tuo, kad ginčo butas iki jo pardavimo varžytynėse buvo vienintelė jų ir sūnaus gyvenamoji patalpa. Taigi jam nustatytinas šeimos turto teisinis režimas. Buto išnuomojimo faktas nedaro negalimo pripažinti jį šeimos turtu, nes būtina tokio pripažinimo sąlyga – buto valdymas vieno ar abiejų sutuoktinių nuosavybės teise. Trumpalaikės nuomos sutartys negarantuoja ieškovams ir jų sūnui teisių į kitą gyvenamąją patalpą. Atsižvelgiant į CK 2.16, 2.17 straipsniuose išvardytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. AB „Sampo bankas“, L. K., bylos Nr. 3K-3-90/2005) būtent butas, esantis (duomenys nekelbtini), yra ieškovų bei jų sūnaus gyvenamoji patalpa ir šeimos turtas: jame jie ilgiausiai gyveno iki santuokos ir po jos sudarymo; bute yra jiems priklausantys daiktai (buitinė technika, baldai); jo remontas darytas iš ieškovų bendrų lėšų; ginčo buto adresu deklaruota jų gyvenamoji vieta; iš jo ieškovai išsikraustė tik dėl sunkios finansinės padėties; nė vienoje kitoje patalpoje ieškovai kartu negyveno ilgiau kaip vienerius metus. Ieškovų įsitikinimu, nurodytos faktinės aplinkybės ir CK 3.84 straipsnio nuostatos teikia pagrindą pripažinti, kad butas, esantis (duomenys nekelbtini), iki jo pardavimo ginčijamose varžytynėse buvo jų šeimos turtas.

Reikalavimui dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu pagrįsti ieškovai nurodė, kad 2006 m. sausio 16 d. įvykusios varžytynės, kuriose parduotas ginčo butas, buvo formalios, nes pirkėjai dėl buto pirkimo kainos realiai nesivaržė. Ieškovų žiniomis, atsakovas V. R., atstovaujamas įgalioto asmens A. K., varžytynių protokole buvo nurodytas kaip vienintelis pirkėjas, nors dalyvauti varžytynėse buvo užsiregistravę bei sumokėję pradinius įnašus ir daugiau asmenų. Varžytynių aktas, kuris 2006 m. sausio 30 d. buvo patvirtintas kreditorių susirinkimo pirmininko E. Č., pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymų normoms. CPK 746 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama išieškoti iš hipoteka įkeisto turto, kai hipotekos kreditorius neišreiškia aiškaus sutikimo vykdyti tokį išieškojimą. Hipotekos kreditorius – AB SEB bankas – nebuvo davęs sutikimo vykdyti išieškojimą iš ginčo buto. 2005 m. rugsėjo 20 d. kreditorių susirinkimo protokolo duomenimis, kreditoriai vienbalsiai patvirtino administratoriaus ataskaitą (darbotvarkės 2 punktas) ir taip pritarė dėl CPK 746 straipsnio taikymo, tačiau, svarstydami 3 ir 4 darbotvarkės klausimus, priėmė priešingą sprendimą (CK 2.50 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Ieškovai neneigė, kad ieškovas R. M. turi atsakyti visu savo turtu už jo vardu įregistruotos individualios įmonės prievoles, nes ši yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tačiau teigė, jog ši atsakomybė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos, taip pat CPK 746 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo. Taigi buvo pažeistas įkeitimo teisės absoliutumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal hipotekos kreditoriaus AB bankas „Hansabankas“ prašymą pakartotinai realizuoti įkeistą turtą, bylos Nr. 3K-3-573/2004). Be to, parduodant ginčo butą varžytynėse, buvo pažeistos imperatyviosios CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies normos, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybės prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir kad nuosavybė neatlygintinai iš savininko prieš jo valią gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Ieškovų teigimu, nė viename teisės akte nenustatyta bankroto administratoriaus teisės parduoti varžytynėse fizinių asmenų turtą, neperduotą individualiai įmonei, prieš jų valią. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas bei parduodamas šio įstatymo nustatyta tvarka; nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Ieškovų nuomone, iš šių teisės normų akivaizdu, kad įmonės savininko nekilnojamojo turto pardavimas negalėjo būti vykdomas vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinta Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka (toliau – ir Tvarka). Fizinių asmenų turto priverstinio realizavimo tvarka nustatyta CPK. Būtent šia ir turi būti vadovaujamasi priverstinai parduodant individualios įmonės savininko – fizinio asmens – turtą. Parduodant iš varžytynių ginčo butą, CPK nuostatomis nebuvo vadovautasi, taigi buvo pažeistos CK 4.93 straipsnio normos, nes, vykdant neteisėtas varžytynes, iš individualios įmonės savininko ir jo šeimos prievarta buvo atimtas vienintelis jiems nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas. Pardavus ginčo butą ne CPK nustatyta tvarka, ieškovai neteko galimybės naudotis jame įtvirtintomis teisėmis (reikšti nuomonės dėl parduodamo buto kainos, reikalauti ekspertizės turto vertei nustatyti, ginčyti antstolio veiksmų ir kt.). Be to, parduodant turtą varžytynėse CPK nustatyta tvarka, turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, taip vykdydamas šios procedūros teisėtumo kontrolę (CPK 725 straipsnis). Ieškovų buto pardavimo teisėtumo kontrolės niekas nevykdė. Du kreditoriai nusprendė parduoti butą varžytynėse vieno iš kreditorių AB „Turto bankas“ atstovo (kartu ir kreditorių susirinkimo pirmininko) pasiūlymu už jo pasiūlytą kainą, o vėliau tas pats asmuo (kreditorių susirinkimo pirmininkas) patvirtino varžytynių aktą. Varžytynių akte turto pardavėju nurodyta bankrutavusi įmonė R. M. prekybos namai „Tuktukas“, o UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotas asmuo B. A. P. – varžytynių vykdytoju. Tačiau parduotas butas bankrutavusiai įmonei nepriklausė, taigi varžytynių vykdytojas pardavė ne pardavėjų nurodytam asmeniui priklausiusį turtą. Įmonės administratorius bei kreditoriai nesilakė CPK nustatytos fizinio asmens turto pardavimo varžytynėse tvarkos ir taip užkirto kelią varžytynių teisėtumo kontrolei, tačiau tai, ieškovų teigimu, negali kliudyti ginti savo interesus vadovaujantis CPK normomis. Ieškovų nuomone, pagrindai pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra šie: 1) dalyvauti varžytynėse atvyko ir užsiregistravo septyni asmenys, kurie sumokėjo pradinį mokestį, tačiau dėl atsakovo V. R. atstovo įtakos ir pasiūlymo atsiskaityti už jų pasišalinimą iš varžytynių, šie asmenys dėl buto pirkimo nebesivaržė; dėl nesąžiningų atsakovo V. R. atstovo A. K. veiksmų realių varžytynių nebuvo, dėl buto kainos niekas nesivaržė, nes V. R. buvo vienintelis jų dalyvis; taip butas buvo parduotas už daug mažesnę, negu jo rinkos vertė, kainą; taigi varžytynės vykdytos pažeidžiant CPK 602 straipsnio 3 punkto nuostatas; 2) pagal CPK 681, 718 straipsnius antstolis privalo nustatyti varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą, atsižvelgdamas į jo rinkos vertę; nustatant parduodamo turto rinkos kainą, atsižvelgtina ir į išieškotojo nuomonę, o, esant nesutarimui dėl kainos, skiriama ekspertizė; tuo tarpu parduodamo ginčo buto pradinė kaina buvo nustatyta pagal vieno iš kreditorių atstovo pasiūlymą, nepagrįstą jokiais skaičiavimais ir realiomis gyvenamojo ploto kainomis prestižinėse Vilniaus vietose; šią aplinkybę patvirtina UAB „Krivita“ turto vertės pažyma ir duomenys apie AB „Turto bankas“ vertintojų atliktą parduodamo buto įvertinimą. Kadangi tikrų varžytynių nebuvo, tai atsakovas V. R. įsigijo butą už pradinę jo pardavimo kainą, nepaisant to, kad kreditoriai buvo nustatę 5000 Lt kainos didinimo intervalą, kuris, be kita ko, buvo nustatytas pažeidžiant CPK 713 straipsnio 4 dalį (minimalus kainos didinimo intervalas turėjo būti 12 300 Lt – trys procentai pradinės kainos).

Reikalavimą dėl restitucijos taikymo ieškovai argumentavo tuo, kad ginčijamo pirkimo pardavimo sandorio šalys – atsakovai V. R. ir UAB „Vadybos apskaita“, atstovaujama įgalioto asmens B. A. P., – elgėsi nesąžiningai. Jų nesąžiningą elgesį patvirtina šios aplinkybės: 1) 2006 m. sausio 9 d. AB SEB bankas ir R. M. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, skųsdami varžytynes; liudytojų parodymai patvirtina, kad apie tai buvo žinoma tiek UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotam asmeniui B. A. P., tiek V. R. atstovui A. K.; pagal CPK 703 straipsnio 1 dalį antstolis įpareigotas atšaukti varžytynes, kai yra abejonių dėl jų teisėtumo; šia teisės norma turėjo vadovautis ir UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotas asmuo B. A. P., vykdęs, be kita ko, fiziniam asmeniui priklausančio turto – ginčo buto – varžytynes, tačiau šios įvyko; 2) nors atsakovui V. R. buvo žinoma apie ginčo buto savininko ir hipotekos kreditoriaus paduotus skundus dėl varžytynių teisėtumo, tačiau, nepaisydamas to, jis pasirašė varžytynių aktą bei įregistravo savo nuosavybės teises į butą Nekilnojamojo turto registre tą pačią dieną (2006 m. sausio 30-ąją), kai varžytynių aktą patvirtino kreditorių susirinkimo pirmininkas; pirmiau nurodytoje Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkoje nenustatyta, per kiek dienų turi būti patvirtintas varžytynių aktas, todėl, ieškovų nuomone, kreditorių susirinkimo pirmininkas, atsižvelgdamas į tai, kad varžytynėse buvo parduodamas ne įmonės, o fizinio asmens turtas, privalėjo pagal analogiją taikyti CPK 725 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad varžytynių aktas tvirtinamas ne anksčiau kaip po dvidešimties dienų; 3) atsakovo V. R. atstovas A. K., kuris yra nuolatinis varžytynių dalyvis, pašalino ginčo varžytynėse užsiregistravusius dalyvius, taip siekdamas išvengti varžymosi dėl buto kainos; toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pripažino nepagrįstais ieškovų argumentus dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nurodydamas, kad jis prieštarauja bylos duomenims, CK 3.90 straipsnio 1, 2 dalių, Statybos įstatymo 2 straipsnio 18–21 dalių nuostatoms. Teismo vertinimu, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas jų santuokos metu buvo iš esmės pagerintas; ieškovų nurodyti remonto darbai nepripažintini nei kapitaliniu remontu, nei rekonstrukcija, nei pertvarkymu; bute buvo atliktas tik paprastas remontas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalis). Ieškovai nepagrįstai savo reikalavimą grindžia CK 3.90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes jeigu darbai, kuriuos nurodė ieškovai, ir buvo atlikti, jie neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 18, 19 dalių nuostatų. Byloje taip pat nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad remonto darbams buvo išleista 30 000 Lt ir kad 60 000 Lt kredito dalis ieškovų grąžinta po santuokos sudarymo iš bendrų santuokinių lėšų. Ieškovas R. M. ginčo butą įsigijo pagal 2002 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš A. Palecko už 348 000 Lt, iš kurių 108 000 Lt sumokėjo iki sutarties pasirašymo, o likusius 240 000 Lt įsipareigojo sumokėti iš gautos paskolos. Ieškovų santuoka sudaryta 2004 m. liepos 10 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo buto įsigijimo. Jokiais duomenimis nepaneigta, kad šiuos dvejus metus ieškovas gautą kreditą grąžino iš savo asmeninių lėšų. Nustatęs, kad santuokoje grąžinta paskolos dalis neviršijo asmeninių ieškovo lėšų, teismas sprendė, kad ginčo butas negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, teismas pažymėjo, kad CK 3.90 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai turtas įgyjamas gyvenant santuokoje, tuo tarpu ginčo butas ieškovo įgytas iki santuokos. Teismo nuomone, ieškovų argumentai, kad iki santuokos sudarymo jie prižiūrėjo ir išlaikė butą kaip būsimos šeimos gyvenamąją patalpą, gyveno jame ir buvo deklaravę gyvenamąją vietą, butas buvo vienintelė ieškovams nuosavybės teise priklausiusi gyvenamoji patalpa, kurią jie faktiškai vertino kaip jų ir nepilnamečio sūnaus būstą, taip pat negali būti pagrindas pripažinti ginčo butą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes tai neatitiktų CK 3.90 straipsnio nuostatų.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ginčo butą šeimos turtu, nes šis jau parduotas varžytynėse ir ieškovams nebepriklauso. Be to, teismų praktikoje šeimos turtu pripažįstama gyvenamoji patalpa (CK 3.84 straipsnio 2 dalis), kurioje šeima faktiškai gyvena. Pagal faktines bylos aplinkybes ieškovų šeima nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., kai ginčo butą išnuomojo G. Valiui, faktiškai jame negyvena. Taigi ginčo bute nebuvo faktinio šeimos gyvenimo (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos ginčo bute deklaravimas nėra kriterijus, suteikiantis teisę pripažinti jį šeimos turtu. Kadangi ginčo butas buvo įregistruotas kaip asmeninė nuosavybė, tai ieškovai neturi faktinio ir teisinio pagrindo prieš atsakovą V. R., kaip sąžiningą trečiąjį asmenį, grįsti savo ieškinį šeimos turto statuso aplinkybe (CK 3.84 straipsnio 4 dalis). Teismo nuomone, aplinkybė, kad ginčo butas viešame registre buvo registruotas kaip asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė ir jokių ginčų dėl turto teisinio režimo nustatymo ar jo padalijimo nevyko, leidžia daryti išvadą, jog bankroto administratorius neturėjo jokio pagrindo abejoti galimybe nukreipti į jį išieškojimą.

Spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo pripažinti varžytynių aktą niekiniu, teismas nurodė, kad tai, jog varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis, nėra pagrindas varžytynių aktui pripažinti niekiniu. Teismas pažymėjo, kad Tvarkos 26.1 punkte nustatyta, jog varžytynės yra teisėtos, jeigu atvyksta nors vienas pirkėjas, kuris pasiūlo lygią ar didesnę sumą už pradinį įkainojimą. Aplinkybė, kad dalyvauti varžytynėse buvo užsiregistravę ir daugiau asmenų, kurie buvo sumokėję pradinius įnašus, teismo nuomone, taip pat nepatvirtina nei varžytynių formalumo, nei jų neskaidrumo, nes pagal atsakovo V. R. atstovės ir varžytynes vykdžiusio administratoriaus įgalioto asmens teismo posėdyje duotus paaiškinimus visi užsiregistravę asmenys atsisakė toliau dalyvauti varžytynėse po to, kai sužinojo, jog hipoteka butui ir po varžytynių nebus panaikinta.

Pripažindamas nepagrįstais ieškinio argumentus dėl varžytynių akto prieštaros imperatyviosioms įstatymų normoms – CK 4.93 straipsnio 2 dalies l punktui, 3 daliai – teismas nurodė, kad ieškovai vadovaujasi netinkama materialiosios teisės norma. Ieškinio argumentus, kad bankroto byloje vadovaujantis Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka galima parduoti tik įmonės turtą ir negalima parduoti įmonės savininko turto, teismas pripažino prieštaraujančiais ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktui, CK 2.50 straipsnio 4 daliai. Teismas šią išvadą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, pateiktais išaiškinimais. Teismo nuomone, nepagrįsti ir ieškovų teiginiai, kad, parduodant ginčo butą, jie neteko galimybės naudotis CPK skolininkams suteikiamomis teisėmis. ĮBĮ nustatyta kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo tvarka. Ieškovas R. M. ja pasinaudojo. Be to, pagal ĮBĮ nuostatas įmonės savininkams, kurie bankroto byloje dalyvauja kaip bendraatsakiai, nedraudžiama teikti prašymus ir siūlymus tiek įmonės administratoriui, tiek kreditorių susirinkimui. Šiomis teisėmis ieškovas R. M. taip pat naudojosi, teikdamas prašymus dėl kreditorių reikalavimų peržiūrėjimo ir jų patikslinimo. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir ieškinio argumentus, kad varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantis CPK 746 straipsnio 3 daliai, nurodydamas, jog ieškovai bankroto byloje kilusiam teisiniam santykiui šia civilinio proceso teisės norma vadovaujasi nepagrįstai. Bankroto byloje įkeistas turtas iš varžytynių parduodamas vadovaujantis ne CPK, o Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui (CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalis). Teismo nuomone, ginčo atveju bankrutuojančios įmonės administratorius, pardavinėdamas bankrutuojančios įmonės savininko vardu registruotą hipotekos kreditoriui įkeistą turtą, kuris pagal galiojančius įstatymus neatskirtas nuo bankrutuojančios individualios įmonės turto, turėjo vadovautis specialiąja norma, nustatančia bendrosios taisyklės išimtis, būtent ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalimi ir nurodytos Tvarkos nuostatomis. Teismas sprendė, kad nereikalingas įkaito turėtojo sutikimas, kai bankroto byloje administratorius parduoda įkeistą turtą iš varžytynių, pakanka pranešimo hipotekos kreditoriui. Toks įkeisto turto pardavimo varžytynėse bankroto proceso metu teisinis reglamentavimas yra CPK 746 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis.

Dėl atsakovo V. R. sąžiningumo ir galimybės taikyti restituciją teismas nurodė, kad ginčo varžytynės buvo vykdomos vadovaujantis ne CPK normomis, o Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka, kurioje nenustatyta varžytynių atšaukimo galimybės. Dėl to ieškovų teiginį, kad administratorius, žinodamas apie ieškovų skundą teismui dėl vykdomų varžytynių teisėtumo, turėjo jas atšaukti, pripažino nepagrįstu. Teismas pažymėjo, kad teisę sustabdyti varžytynes turėjo teismas, gavęs ieškovų skundus, tačiau tokios teismo nutarties nebuvo priimta, todėl, šią bylą nagrinėjusio teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti varžytynių vykdymą nesąžiningu atsakovo elgesiu. Teismas nepripažino pagrįstais ieškinio teiginių, kad apie paduotą skundą buvo žinoma tiek UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotam asmeniui B. A. P., tiek atsakovo V. R. atstovui A. K., nes byloje nėra duomenų, kad ginčijamų varžytynių metu buvo pranešta apie paduotą skundą. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė ir aplinkybės, kad V. R. atstovas darė įtaką bei pašalino iš varžytynių kitus užsiregistravusius dalyvauti jose asmenis. Atmesdamas kaip nepagrįstus ieškinio argumentus, kad bankroto administratorius turėjo vadovautis CPK 703 straipsnio l dalimi bei taikyti CPK 725 straipsnio l dalį, teismas pažymėjo, jog Tvarkos 23 punkte nustatyta, kad varžytynių aktas surašomas varžytynių laimėtojui sumokėjus visą sumą už įsigytą turtą ir kad šį aktą tvirtina kreditorių susirinkimo pirmininkas. Termino aktui patvirtinti nenustatyta, todėl, teismo nuomone, jis sietinas su visišku atsiskaitymu už įsigytą turtą. Ieškovai, teigdami, kad, vadovaujantis CPK 725 straipsnio 1 dalimi, varžytynių aktas tvirtinamas ne anksčiau kaip po dvidešimties dienų, neatkreipė dėmesio į tai, jog šis terminas skaičiuotinas nuo varžytynių dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo turto varžytynės vyko 2006 m. sausio 16 d., o varžytynių aktas patvirtintas 2006 m. sausio 30 d., be to, nustatęs, jog ieškovams buvo žinoma apie varžytynių vietą ir laiką, teismas sprendė, kad ieškovai turėjo visas galimybes laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises (CPK 512 straipsnis).

Pripažinęs ieškovus neįrodžiusiais, kad iš varžytynių buvo neteisėtai pašalinti kiti jų dalyviai, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškinio argumentus dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu dėl CPK 602 straipsnio 3 punkto pažeidimo. Teismas taip pat nesutiko su ieškovų tvirtinimu, kad ginčo butas buvo parduotas už daug mažesnę, negu jo rinkos vertė, kainą (CPK 602 straipsnio 6 punktas) ir taip buvo pažeistos CPK 718, 713 straipsnių nuostatos. Teismas nurodė, kad ginčo buto pardavimui bankroto byloje CPK normos netaikytinos, turtas parduotinas vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalimi bei Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka, kurioje nustatyta, jog pradinę įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (Tvarkos 7 punktas), o turtas parduodamas, kai pasiūloma lygi ar didesnė už pradinį įkainojimą kaina (Tvarkos 26.6 punktas). Aplinkybę, kad ginčo butas buvo įvertintas rinkos kaina, patvirtina atsakovo V. R. pateikta vertinimo ataskaita, pagal kurią buto rinkos vertė 2006 m. sausio 30 d. (kai aktą patvirtino kreditorių susirinkimo pirmininkas) buvo 430 000 Lt. Teismas rėmėsi šia turto vertinimo ataskaita, nes ieškovų pateiktoje turto vertės pažymoje nebuvo atsižvelgta į tai, kad turtas įkeistas. Aplinkybę, kad parduodamas įkeistas butas, teismas vertino kaip iš esmės keičiančią buto rinkos vertę. Atsižvelgęs į tai, kad butų kainos Vilniuje 2006 metų pabaigoje sparčiai kilo, teismas sprendė, jog parduodamo ginčo buto kaina, kurią 2005 m. spalio 12 d nustatė AB „Turto bankas“ ir kuri buvo nurodyta 2005 m. gruodžio 14 d. skelbime apie numatytas varžytines, varžytynių dieną, t. y. 2006 m. sausio 16-ąją, galėjo būti padidėjusi. Tai, kad AB „Turto bankas“ vertintojai galimo kainos padidėjimo labai tiksliai neįvertino (to ir neįmanoma padaryti), teismo nuomone, neteikia pagrindo pripažinti, kad butas parduotas už nepagrįstai mažą kainą. Atsižvelgdamas į tai, kad butas buvo parduotas už 2005 m. rugsėjo 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu (šio ieškovas bei trečiasis asmuo ieškovo pusėje AB SEB bankas kitoje byloje nenuginčijo) ir AB „Turto bankas“ vertintojų nustatytą kaina, kuri artima rinkos kainai, teismas sprendė, jog Tvarkos reikalavimai, parduodant ginčo butą kreditorių nustatyta kaina, nebuvo pažeisti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo butas pripažintas bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio (individualios įmonės savininko) asmenine nuosavybe ir parduotas varžytynėse kreditorių suirinkimo nutarimo pagrindu, siekiant patenkinti skolininko (atsakovo bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“) kreditorių interesus. Pažymėjusi, kad civilinės turtinės atsakomybės prasme individualios įmonės turtas neatskirtas nuo savininko turto, ir jis už skolas atsako visu savo turtu, teisėjų koelgija sprendė, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes (ieškovo R. M. bankrutuojanti įmonė neturėjo turto ir patenkinti kreditorių reikalvimų iš jos turto nebuvo galima) tiesioginė prievolė patenkinti kreditorių reikalavimus iš savo asmeninio ar bendrosios jungtinės nuosavybės turto teko įmonės savininkui. Dėl to teisėjų koelgija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovo R. M., kaip individualios įmonės, įsteigtos iki santuokos su ieškove D. M. (šis faktas byloje nenuginčytas), savininko turtinės atsakomybės ir pareigos perduoti ginčo butą (turto sąrašą) administratoriui. ĮBĮ nustatytas savarankiškai nuo CPK reglamentuojamo vykdymo proceso funkcionuojanti bankrutojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema. Kadangi įmonės savininko turtas turi patekti į bendrą bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto masę, tai toks turtas įvardijamas kaip bankrutuojančios įmonės turtas, todėl ir įmonės savininko turto pardavimui taikytina speciali tvarka, nustatyta ĮBĮ ir Tvarkoje, o ne CPK, kaip tai nurodoma ieškovų apeliaciniame skunde. Spręsdama dėl byloje pareikštų reikalavimų pripažinti varžytynių aktą niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį CPK 602 straipsniui, 746 straipsnio 3 daliai, CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 3 daliai, teisėjų koelgija nurodė, kad dėl pirmiau išdėstytų argumentų ginčo varžytynių teisėtumas gali būti vertinamas tik jų atitikties ĮBĮ ir Tvarkos (o ne CPK) imperatyviosioms nuostatoms prasme. Teisėjų kolegija nenustatė nei varžytynių procedūros, nei pradinės kainos nustatymo pažeidimų. Pagal ĮBĮ 14 straipsnį tik administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas), jį valdyti ir juo disponuoti. Turto pardavimas reglametuojamas ĮBĮ 33 straipsnyje. Jame nurodyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka; nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Pagal Tvarkos 3 punktą varžytynes organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius. Pradinę įmonės turto pardavimo kainą įpareigotas nustatyti kreditorių susirinkimas. Konkretūs turto vertės nustatymo kriterijai neaptarti nei ĮBĮ, nei Tvarkoje. Joje nurodoma, kad turtas gali būti įvertintas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (Tvarkos 7 punktas). Tokia teisės normos formuluotė nėra imperatyvi. Teisėjų kolegijos nuomone, kreditorių susirinkimas, nustatydamas parduodamo turto vertę, gali pats pasirinkti, kokiu būdu tai padaryti, nes vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu neprivaloma, tačiau tai nereiškia, kad parduodamo turto vertė gali būti nustatyta nepagrįstai maža, neatitinkanti tuomečių vidutinių rinkos kainų. Teisėjų kolegija nustatė, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarė, nesant įmonės turto, parduoti įmonės savininko R. M. butą varžytynėse už minimalią kainą, pasiūlytą kreditoriaus AB „Turto bankas“, taip pat nustatė 5000 Lt kainos didinimo intervalą. Kreditorių susirinkimo nutarimas buvo įvykdytas ir 2005 m. spalio 12 d. turto įvertinimo išvada nustatyta 410 000 Lt turto vertė. Ši išvada yra sudėtinė kreditorių susirinkimo nutarimo dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tas faktas, kad turto vertė nustatyta vėliau nei įvyko kreditorių susirinkimas, nepripažintinas esminiu kreditorių susirinkimo tvarkos pažeidimu, juolab kad taip nustatyti turto vertę (t. y. atskiru aktu) buvo nutaręs kreditorių susirinkimas. R. M. buvo informuotas apie susirinkimo nutarimą parduoti butą, taip pat apie parduodamo turto pradinę kainą. Kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo nuginčytas, nes R. M. netinkamai įgyvendino teisę jį apskųsti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nurodytas kreditorių susirinkimas būtų buvęs neteisėtas, įvykęs pažeidžiant susirinkimo sušaukimo, balsavimo tvarką ar nesant įstatyme nustatyto kvorumo (ĮBĮ 22, 23, 24 straipsniai). Spręsdama dėl pradinės ginčo turto pardavimo varžytynėse kainos pagrįstumo, teisėjų kolegija apeliantų (ieškovų) prašymu paskyrė turto vertinimo ekspertizę, kurios metu nustatyta, kad varžytynių dieną, t. y. 2006 m. sausio 16-ąją, ginčo buto rinkos vertė, nustačius ją retrospektyviai lyginamosios vertės metodu, buvo 610 000 Lt, o 2005 m. spalio 12-ąją (kreditoriaus AB „Turto bankas“ atlikto vertinimo dieną) – 489 000 Lt. Remdamasi ekspertizės išvada ir teismo posėdyje apklausto eksperto patvirtinimu, kad turto rinkos vertė vertinamuoju laikotarpiu sparčiai kito, todėl pateisinamas toks kainų skirtumas, teisėjų kolegija, be to, atsižvelgdama į tai, kad bankrutuojančios įmonės (savininko) turtas parduodamas ir jo vertė nustatyta kreditorių susirinkimo nutarimu, sprendė, kad šiam ginčui išnagrinėti aktuali yra bankrutuojančios įmonės kreditorių nustatyta buto vertė, buvusi 2005 m. spalio 12 d. Įvertinusi ekspertizės aktą, jos išvadą, eksperto paaiškinimus, taip pat kreditoriaus AB „Turto bankas“ nustatytą ginčo buto rinkos vertę, atsižvelgusi į tai, kad butas parduotas priverstiniu būdu – varžytynėse, pasirinkus vieno kvadratinio metro kainos vidurkį – 4500 Lt, kreditorių nustatytos ginčo turto pardavimo varžytynėse kainos ir ekspertizės nustatytos kainos skirtumas nėra neprotingai didelis, turtas buvo įkeistas, jo pardavimas vyko specifinėmis sąlygomis – bankroto procedūros metu, teisėjų kolegija konstatavo, jog kreditorių nustatyta pradinė ginčo buto pardavimo varžytynėse kaina – 410 000 Lt – yra reali ir nėra nepagrįsta. Dėl ieškovų pateiktos UAB,,Krivita“ turto vertinimo pažymos, kurioje nurodyta, kad ginčo turto vertė 2006 m. sausio 16 d. buvo 730 000 Lt, nurodžiusi, kad ji nepagrįsta, nemotyvuota bei neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų, teisėjų kolegija nepripažino jos tinkamu įrodymu byloje (CPK 177 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, dėl to, kad varžytynėse dalyvavo vienas pirkėjas ir jis įsigijo ginčo butą pradine (lygia) kaina, nebuvo pažeistos ĮBĮ ir Tvarkos nuostatos (Tvarkos 26–26.3 punktai); bylos duomenys rodo, kad laikytasi ir ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalies bei Tvarkos 4 punkto reikalavimų, nes apie varžytynes buvo pranešta raštu įkaito turėtojui AB SEB bankui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instanicjos teisme kaip liudytojai apklausti varžytynėse užsiregistravę, tačiau jų dieną atsisakę jose dalyvauti, asmenys nepatvirtino, kad jų apsisprendimą nedalyvauti varžytynėse lėmė atsakovo V. R., jo atstovo ar kitų asmenų neteisėti veiksmai, byloje taip pat nepateikta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių varžytynių neskaidrumą, dalyvių, atsakovo V. R. ir jo atstovo nesąžiningumą ar kitokius šios procedūros pažeidimus

Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas nėra ieškovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teisėjų kolegija nurodė, jog butas įsigytas ieškovo R. M. iki santuokos, viešame registre įregistruotos jo asmeninės nuosavybės teisės į šį butą, registro duomenys nepakeisti ir iki šiol galioja, vedybų sutartis nesudaryta (CK 3.88 straipsnio 3 dalis, 3.89 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Esminis buto pagerinimas grindžiamas UAB,,Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. turto vertės pažyma, tačiau joje nėra jokių duomenų apie ginčo bute atliktą remontą. Ieškovų apeliacinės instancijos teisme pateikta lokalinė sąmata dėl ginčo buto remonto už 51 163,60 Lt sumą sudaryta pagal 2005 m. kovo 8 d. kainas, tačiau nenurodyta sąmatos sudarymo data; kartu su sąmata pateiktų Klasifikacijos atestato ir Individualios veiklos vykdymo pažymos duomenimis, ją sudaręs asmuo O. A. įgijo teisę eiti ypatingo statinio projekto dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas 2007 m. banadžio 23 d., o individualią veiklą pradėjo nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d; taigi nurodytas asmuo negalėjo sudaryti sąmatos 2005 metais, nes tuo metu tokiai veiklai neturėjo reikiamų leidimų. Be to, iš sąmatos turinio akivaizdu, kad joje išvardyti darbai susiję ne su kapitaliniu remontu, rekontrukcija ar kitokiu esminiu buto pertvarkymu, o tik su paprastu remontu (vidaus konstrukcijų ir kitų statinio elementų remonto darbais, šalinant šių elementų defektus, atnaujinat apdailą ir pan.). Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iš esmės pertvarkė butą, sukurdami jo naują kokybę ir padidindami plotą, todėl teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovų atliktu remontu butas iš esmės nebuvo pagerintas, todėl pripažinti jį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nėra pagrindo.

Spręsdama dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ginčo butą šeimos turtu, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d. iki šiol negyvena jame, nuomojasi kitą butą, kartu gyvena ir jų nepilnametis vaikas. Taigi vaiko teisės turėti gyvenamąją patalpą nepažeidžiamos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šeimos turtu gali būti pripažįstama tik šeimos gyvenamoji patalpa, t. y. gyvenamoji patalpa, kuria šeima faktiškai naudojasi kaip savo būstu. Be to, net ir konstatavus pagrindą pripažinti ginčo butą šeimos turtu, panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ieškovai galėtų tik tuo atveju, jeigu butas būtų įregistruotas viešame registre kaip jų šeimos turtas. Bylos duomenimis, ginčo butas viešame registre nebuvo įregistruotas nei kaip šeimos turtas, nei kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o tik kaip asmeninė R. M. nuosavybė. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nesant duomenų apie ginčo butą, kaip šeimos turtą, bankroto administratorius galėjo nukreipti į jį išeiškojimą. Ieškovas R. M., bankrutavusios įmonės savininkas, verslininkas, turėjo žinoti apie įmonės savininko statusą ir prievolę atsakyti prieš kreditorius asmeniniu turtu, jeigu nepakaktų įmonės turto, todėl, būdamas apdairus ir rūpestingas bei turėdamas pareigą rūpintis vaiko teisėmis ir sudaryti jam tinkamas gyvenimo sąlygas, privalėjo ir turėjo galimybę laiku kreiptis dėl ginčo buto įregistravimo šeimos turtu viešame registre arba, jeigu manė, kad butas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, inicijuoti tokio turto padalijimą (CK 3.100 straipsnis). Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (ieškovas R. M. – individualios įmonės savininkas; įmonė įsteigta bei ginčo butas įgytas iki santuokos sudarymo ir viešame registre įregistruotas kaip asmeninė ieškovo nuosavybė) teisėjų kolegija sprendė, kad, neįregistravus viešame registre ginčo buto kaip šeimos turto, ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog bankrutavusios įmonės kreditoriai buvo informuoti apie kitokį, negu įregistruotas viešame registre, buto teisinį režimą, ieškovai negali panaudoti šeimos turto fakto prieš kreditorius (CK 3.85 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Šis kasatorių prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tik kapitalinis remontas, rekonstrukcija ir (ar) pertvarkymas gali būti sąlyga CK 3.90 straipsnio 1 dalies nuostatoms taikyti ir turtui bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažinti, netinkamai aiškino ir taikė šią materialiosios teisės normą. Asmeninio vieno iš sutuoktinių turto esminis pagerinimas, kaip sąlyga šiam turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliai neapibūdintas, darant nuorodą į kapitalinį remontą, rekonstrukciją, pertvarkymą ir pan. Kasatorių nuomone, dėl turto esminio pagerinimo spręstina pagal tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir po pagerinimo santykį. Bylą nagrinėję teismai šio santykio nenustatinėjo. Teismai taip pat nevertino aplinkybių ir įrodymų (UAB,,Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. turto vertės pažymos; būsto kredito dalies grąžinimo santuokos metu; ieškovės apsigyvenimo, abiejų ieškovų gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo bute ir jo išlaikymo jų abiejų lėšomis iki santuokos sudarymo), ieškinyje nurodytų bei pateiktų aplinkybei, kad ginčo butas buvo iš esmės pagerintas santuokos metu abiejų sutuoktinių lėšomis, pagrįsti. Tai lėmė CK 3.90 straipsnio 2 dalies netinkamą taikymą. Kasatorių tvirtinimu, jie įrodė visas CK 3.90 straipsnio 1, 2 dalyse įvardytas aplinkybes, todėl teismai nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

2. Teismų išvada, kad ginčo butas negali būti pripažintas šeimos turtu, nes kasatoriai nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d. iki šiol jame faktiškai negyvena, prieštarauja CK 3.84 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatoms. Pagal šias materialiosios teisės normas turto – šeimos gyvenamosios patalpos (būtent tokia patalpa ir yra ginčo butas) – pripažinimas šeimos turtu nesietinas su faktiško gyvenimo joje aplinkybe, užtenka, kad turtas atitiktų šias sąlygas: (1) jis turi būti kurio nors iš sutuoktinių nuosavybė ir (2) šeimos gyvenamoji patalpa. Ginčo butas nuosavybės teise buvo įregistruotas ieškovo vardu, taigi buvo vieno iš sutuoktinių nuosavybė, ir buvo kasatorių bei jų sūnaus gyvenamoji patalpa, taigi atitiko abi nurodytas turto pripažinimo šeimos turtu sąlygas. Tokiomis aplinkybėmis teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami CK 3.84 straipsnio nuostatas bei neatsižvelgdami į CK 2.16, 2.17 straipsniuose įtvirtintus fizinio asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl ginčo buto pripažinimo kasatorių šeimos turtu.

3. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ginčijamo varžytynių akto teisėtumo, netinkamai aiškino ĮBĮ, Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos, CK ir CPK normas. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimas iš varžytynių reglamentuojamas ĮBĮ ir Tvarkos, o fizinio asmens – CK ir CPK nuostatų. Tuo tarpu neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviui priklausančio turto pardavimo tvarka, kasatorių teigimu, teisiškai nereglamentuojama. Įstatyme nenustatyta CK 2.50 straipsnio 4 dalies normų įgyvendinimo tvarkos. Nėra dėl to ir teismų praktikos. Kasatorių nuomone, realizuojant bankrutuojančio ar bankrutavusio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtą, taikytinos ne tik ĮBĮ ir Tvarkos, bet sistemiškai su šių teisės aktų nuostatomis ir CK bei CPK normos dėl fizinio asmens turto realizavimo, taip pat tos, kuriomis reglamentuojama įkeisto turto pardavimo iš varžytynių tvarka (CK 3.85 straipsnis, CPK 602 straipsnis, 626 straipsnio 6 punktas, 681, 713, 725 straipsniai, 746 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad bankrutuojančios individualios įmonės savininko turto priverstiniam pardavimui taikytinos tik ĮBĮ ir Tvarkos nuostatos (kuriomis, be kita ko, nereglamentuojama bankrutuojančios įmonės savininkų – fizinių asmenų – turto priverstinio pardavimo procedūra), vertintina kaip pažeidžianti Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Kasatorių įsitikinimu, tik pagal imperatyviąsias CK ir CPK normas vykdomas pirmiau įvardyto turto priverstinis pardavimas gali užtikrinti visų šio proceso dalyvių bei kitų susijusių asmenų (taip pat ir nepilnamečių vaikų) teises bei teisėtus interesus. Klaidingos teismų išvados dėl ginčo turto priverstiniam pardavimui taikytinų normų lėmė ir nepagrįstą teismų sprendimą dėl atsakovų sąžiningumo ir restitucijos šioje byloje negalimumo.

4. Bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgdami į ieškovų nurodytas aplinkybes ir neįvertindami jų pateiktų įrodymų, nevisapusiškai ištyrė ginčo faktinius duomenis, be to, savo išvadas grindė tik atsakovų išvardytomis aplinkybėmis, duotais paaiškinimais ir pateiktais įrodymais. Dėl to konstatuotina, kad teismų procesiniai sprendimai priimti pažeidžiant CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Šie pažeidimai lėmė nepagrįstas teismų išvadas dėl CK 3.84, 3.90 straipsnių taikymo sąlygų nebuvimo, vaiko teisės į gyvenamąją patalpą užtikrinimo, atsakovų UAB „Vadybos apskaita“ ir V. R. elgesio, parduodant bankrutuojančios individualios įmonės dalyvio turtą, sąžiningumo, teisingos bei pagrįstos ginčo buto vertės nustatymo ir ginčijamų varžytynių teisėtumo.

Pareiškime dėl prisidėjimo prie ieškovų kasacinio skundo trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas V. R. prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ištyrė ir įvertinos visus faktinius bylos duomenis, todėl, tinkamai aiškindami bei taikydami CK 3.84, 3.90 straipsnių normas, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl pagrindo pripažinti ginčo butą šeimos turtu bei bendrąja jungtine sutuoktiniu nuosavybe nebuvimo. Bylos nagrinėjimo metu kasatoriai nenurodė ir neįrodė, kiek bendrų lėšų jie, gyvendami santuokoje, įdėjo ginčo butui iš esmės pagerinti (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovo manymu, CK 3.90 straipsnio 2 dalis taikytina tik tuo atveju, kai turtas vieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise įgyjamas gyvenant santuokoje, tuo tarpu ginčo butas ieškovo įsigytas iki santuokos sudarymo.

2. Sisteminė CPK 1 straipsnio 1 dalies, ĮBĮ 33 straipsnio, Tvarkos 3 punkto, CK 2.50 straipsnio 4 dalies normų analizė leidžia teigti, kad, parduodant juridinio asmens dalyvio turtą, taikytinos būtent ĮBĮ ir Tvarkos, o ne CPK nuostatos. Kasatorių tvirtinimas, kad nei ĮBĮ, nei Tvarkoje nereglamentuojama bankrutuojančios įmonės savininkų – fizinių asmenų – turto priverstinio pardavimo procedūra, prieštarauja ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms. Dėl to nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl ginčo buto varžytynių neteisėtumo ir nuosavybės neliečiamumo principo šioje byloje pažeidimo.

3. Bylą nagrinėję teismai visapusiškai ištyrė ir įvertino visus (tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktus) įrodymus ir pagal jų visetą sprendė dėl ieškinio pagrįstumo, todėl nėra jokio pagrindo kasaciniame skunde nurodytiems proceso teisės normų pažeidimams konstatuoti. Tai, kad, įvertinus visus faktinius bylos duomenis, buvo padarytos nepalankios kasatoriams išvados, negali būti pagrindas teismų procesiniams sprendimams panaikinti.

Atsakovų UAB „Vadybos apskaita“ ir BUAB „Tuktukas“ bankroto administratoriaus A. B. P. pateiktus atsiliepimus į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip pateiktus praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. asmeninis sutuoktinio turtas pagerinamas iš esmės; pagerinamas santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, galima būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti ieškovai (kasatoriai) (CPK 178 straipsnis).

Bylą nagrinėję teismai, atmesdami kasatorių reikalavimą dėl buto, kuris yra kasatoriaus R. M. asmeninė nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių D. ir R. M. nuosavybe, motyvavo tuo, kad kasatoriai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog butas buvo iš esmės pagerintas. Teismai kasatorių nurodytas aplinkybes ir įrodymus (UAB „Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. turto vertės pažymą, būsto kredito dalies grąžinimą santuokos metu, ieškovės apsigyvenimą ir abiejų ieškovų gyvenamosios vietos deklaravimą ginčo bute bei jo išlaikymą jų abiejų lėšomis iki santuokos sudarymo), kuriais kasatoriai įrodinėjo buto pagerinimą iš esmės, įvertino pagal CPK 185 straipsnio taisykles. Teismai iš kasatorių nurodytų aplinkybių ir joms patvirtinti pateiktų įrodymų nenustatė teisiškai reikšmingų faktų visumos, leidžiančios asmeninę sutuoktinio nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatorių reikalavimą sutuoktiniui R. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą pripažinti abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio nuostatas. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio nuostatas, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl buto pripažinimo šeimos turtu

Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktą šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa, nuosavybės teise priklausanti vienam ar abiem sutuoktiniams. Tam, kad nekilnojamasis turtas būtų pripažintas šeimos turtu, būtinos dvi sąlygos: turtas nuosavybės teise turi priklausyti vienam arba abiem sutuoktiniams; toks turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią patapą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena ir naudojasi ja kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. AB „Sampo bankas“, L. K., bylos Nr. 3K-3-90/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. F. K., V. K., bylos Nr. 3K-3-232/2006; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. S.. ir kt., bylos Nr. 3K-3-241/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; kt.).

Byloje nustatyta, kad kasatoriai su sūnumi J., gimusiu 2005 m. vasario 24 d., kasatoriui R. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute negyveno nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., kai išnuomojo butą G. V., o patys su sūnumi nuo 2006 m. sausio 1 d. gyvena nuomojamame bute, esančiame (duomenys nekelbtini). Be to, ginčo butas, kurį kasatoriai prašė pripažinti šeimos turtu, 2006 m. sausio 27 d. parduotas varžytynėse trečiajam asmeniui ir kasatoriui R. M. nebepriklauso. Taigi, nagrinėjamu atveju turtas neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų šeimos turto statusui įgyti, nes nėra vienos iš būtinų sąlygų, reikalingų gyvenamąsias patalpas pripažinti šeimos turtu. Teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentą, kad buto pripažinimas šeimos turtu nesietinas su faktiško gyvenimo jame aplinkybe, kaip prieštaraujantį CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai. Konstatavus, kad ginčo turtas neturėjo šeimos turto teisinio statuso, kasatorių argumentai dėl teisės normų, reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, pažeidimo bankroto administratoriui iš varžytynių parduodant ginčo butą pripažintini nepagrįstais. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė galimybę teismams vadovautis CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostata, kad sutuoktiniai šeimos turto statusą gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai nekilnojamasis turtas yra įregistruojamas viešame registre kaip šeimos turtas. Ginčo butas viešame registre buvo įregistruotas kasatoriaus R. M. vardu, registre nenurodyta, kad butas yra šeimos turtas.

Pripažinus, kad varžytynėse parduotas turtas neturėjo šeimos turto teisinio statuso ir todėl jam neturėjo būti taikomi disponavimo apribojimai, nustatyti CK 3.85 straipsnyje, atmestinas kasatorių argumentas, kad buvo pažeistos jų vaiko teisės turėti gyvenamąją patapą. Kasatorių vaiko interesai nebuvo pažeisti, nes vaikas gyvena kartu su tėvais kitoje nuomojamoje patalpoje. Kasatoriai užtikrina savo vaiko teisių įgyvendinimą ir, nuomodami kitą gyvenamąją patalpą, sudaro tinkamas gyvenimo sąlygas (CK 3.163 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas). Dėl išdėstytų argumentų naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus, kuriais atmestas kasatorių reikalavimas dėl buto pripažinimo šeimos turtu, nėra teisinio pagrindo.

Dėl varžytynių akto teisėtumo

Kasatorių nuomone, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviui (įmonės savininkui) priklausančio turto pardavimas iš varžytynių turėjo būti vykdomas pagal CPK normas, o ne Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) bei Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos nuostatas.

Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi kasatoriaus individualiai įmonei (R. M. prekybos namams „Tuktukas“) buvo iškelta bankroto byla. Teismui patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus (400 528,43 Lt) ir nesant individualios įmonės turto, kurį realizavus būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas nusprendė parduoti varžytynėse įmonės savininkui R. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį ir tuomečiam AB SEB Vilniaus bankui įkeistą butą. Kasatoriui asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas buvo parduotas vadovaujantis ĮBĮ ir Tvarkos nuostatomis.

CPK VI dalyje reglamentuojamas vykdymo procesas. Pagal šioje nustatytas taisykles vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso.

ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalyje bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus ir bankrutuojančios įmonės turto, kartu - likviduoti įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. ĮBĮ (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolei įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (įmonės savininkas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtas, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, vykdant įmonės bankroto procedūras, parduodamas specialiojo akto – Vyriausybės nutarimo – patvirtinta tvarka, tokiam turto pardavimui netaikomos CPK VI dalies normos, reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004; teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus – I. K. firmos „IGIS”, suinteresuotų asmenų S. D., R. B., UAB „Šefrena” skundą dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiu, bylos Nr. 3K-3-41/2005; 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB banko „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-508/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus prašymą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bylos Nr. 3K-7-259/2009; kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad butas pagrįstai parduotas taikant Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos nuostatas, o ne CPK VI dalies normas. Dėl to kasatorių argumentai dėl netinkamo teisės normų taikymo parduodant butą ir varžytynių neteisėtumo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir neatsižvelgdamas į ieškovų nurodytas aplinkybes bei nevertindamas jų pateiktų įrodymų, pažeidė CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Byloje surinktus įrodymus pagal CPK nustatytas taisykles tiria ir vertina teismas. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus ir pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas pripažįsta jas neįrodytomis. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyvių visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija „Eglutė“ v. E., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. draudimo UAB,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas įvertino tiek atsakovo, tiek kasatorių pateiktus įrodymus, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus. Teismas paskyrė ekspertizę ginčo buto rinkos vertei nustatyti, ekspertizės akto išvadas apie buto rinkos vertę įvertino kartu su kitais rašytiniais įrodymais, atsižvelgė į tai, kad parduodamas butas buvo įkeistas ir realizuotas priverstiniu būdu, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog kreditorių nustatytos ginčo buto pardavimo varžytinėse kainos ir ekspertizės akte nurodytos jo vertės skirtumas nėra neprotingai didelis.

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, spręsdamas dėl ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl kasatorių argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas V. R., pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, už advokato pagalbą surašant šį dokumentą turėjo 1500 Lt išlaidų. Atmetus ieškovų kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas atsakovo prašymas priteisti iš ieškovų nurodytas išlaidas, kurių dydis atitinka CPK 92 straipsnio reikalavimus.

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorių į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. R. (a. k. (duomenys nekelbtini)) iš ieškovės D. M. (a. k. (duomenys nekelbtini)) 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti atsakovui V. R. (a. k. (duomenys nekelbtini)) iš ieškovo R. M. (a. k. (duomenys nekelbtini)) 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovų D. M. (a. k. (duomenys nekelbtini)) ir R. M. (a. k. (duomenys nekelbtini)) į valstybės biudžetą po 86,21 Lt (aštuoniasdešimt šešis litus 21 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Pranas Žeimys