Baudžiamoji byla Nr. 2K-284/2014
Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00584-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.12;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,
nuteistojo gynėjui advokatui Aivarui Giliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio.
Prienų rajono apylinkės teismo 1012 m. kovo 28 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalį 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutinė bausmė paskirta 6500 Lt (50 MGL) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis, kuria V. N. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir V. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Panaikintas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. N. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 4 d., apie 8.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, sužinojęs, kad V. N. vardu registruotas automobilis „Fiat Grande Punto“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) įgytas nusikalstamu būdu, jį realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. N. gynėjas advokatas A. Gilys prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir bylą jam nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 189 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Šio nusikaltimo dalykas (turtas) turi būti gautas nusikalstamu būdu. Tik šį specialųjį požymį atitinkantį turtą įgijus, panaudojus ar realizavus, asmens veiksmai gali būti vertinami kaip nusikalstami BK 189 straipsnio prasme. Iš bylos įrodymų ir skundžiamų teismų nuosprendžių turinio matyti, kad šis būtinasis nusikaltimo sudėties požymis nebuvo įrodytas ir iš esmės netirtas.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nusikaltimo dalyko, nepagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog automobilis „Fiat Grande Punto“ nebuvo teisėta V. N. nuosavybė ar teisėtai naudojamas, nes automobilio savininkas buvo lizingo kompanija „Damiler AC Leasing d.o.o“. Teismo nurodytas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2010 m. birželio 3 d. raštas tokios teismo išvados nepatvirtina, nes jame nurodoma ne apie automobilio, o apie jo valstybinės registracijos numerių vagystę ir registracijos liudijimo dingimą, taip pat apie tai, kad automobilio naudotoja M. R. neturėjo teisės jo parduoti, nes jo savininkas buvo lizingo kompanija „Damiler AC Leasing d.o.o“. Kasatorius teigia, kad byloje nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių, jog automobilis, kuriuo jis naudojosi ir vėliau pardavė, būtų pavogtas ar kokiu nors kitu nusikalstamu būdu gautas. Net jei iš tiesų pradinė automobilio naudotoja M. R. Slovėnijoje parduodama šį automobilį kažkam, kas jį atgabeno į Lietuvą ir pardavė A. S., elgėsi neteisėtai, nes automobilio nuosavybės teisės jai nepriklausė, tai savaime nesuponuoja išvados, kad taip buvo padaryta nusikalstama veika ir automobilis parduotas į Lietuvą nusikalstamu būdu. Vien to fakto, kad automobilis buvo parduotas, tikėtina, neteisėtu būdu, nepakanka konstatuoti, kad toks automobilis atitinka BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą specialų nusikaltimo dalyko požymį, nes, norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį, būtina įrodyti, kad turtas gautas ne bet kokiu neteisėtu, bet būtent nusikalstamu būdu. Teismai į šias aplinkybes visiškai neatkreipė dėmesio, jų netyrė ir nepagrįstai konstatavo, kad V. N. žinojo, jog automobilis yra vogtas.
Kasatorius pažymi, kad BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad įgyja, naudoja arba realizuoja turtą, kuris gautas nusikalstamu būdu, ir to norėti. Nors ir nebūtina, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, tačiau turi būti įrodyta, kad kaltininkas, įgydamas, naudodamas ar realizuodamas turtą, suprato kito asmens padarytos veikos, kurios metu buvo įgytas šis turtas, nusikalstamą pobūdį ir nuskalstamą turto gavimo būdą. Teismų praktikoje apie šiuos požymius sprendžiama įvertinus tam tikrus paties turto ypatumus, jo įgijimo ar paėmimo sąlygas, konkrečius duomenis apie asmenį, kuris pasiūlo šį turtą, ir pan. Tačiau abiejų instancijų teismai šių aplinkybių nesiaiškino ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tikėtinomis išvadomis, t. y. prielaidomis.
Kadangi byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta, kad V. N. parduotas automobilis buvo vogtas ar gautas kokiu nors kitu nusikalstamu būdu, teismų išvados, jog jis žinojo, kad jo parduodamas automobilis yra gautas nusikalstamu būdu, yra nepagrįstos, nes jis neturėjo jokių objektyvių galimybių žinoti to, ko apskritai nėra ir ko nežinojo net ir kriminalinės policijos pareigūnai, ieškoję minėto automobilio. Kita vertus, net jei pakaktų duomenų išvadai, kad turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, teismas turėjo kiek įmanoma tiksliau įvertinti aplinkybes automobilio pardavimo dieną (2009 m. gruodžio 5 d.) ir nustatyti, ar iš tiesų nuteistasis žinojo šią aplinkybę, taip pašalinti visas dėl to kylančias abejones, o jei to padaryti negalima – aiškinti jas kaltinamojo naudai. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei abiejų instancijų teismuose visos faktinės aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos, o kilusios abejonės, priešingai nei numato įstatymas, buvo traktuojamos kaltinamojo nenaudai.
Kasatorius teigia, kad nuteistojo sužinojimą apie parduodamo automobilio nusikalstamą gavimo būdą (nors apie šio automobilio vagystę ar kitokį nusikalstamą veikimą jį atvežant į Lietuvą nežinoma iki šiol), teismai grindė iš esmės nuteistojo žmonos V. N. skambučiu jam po to, kai namuose apsilankęs policijos darbuotojas paaiškino, kad automobilis yra ieškomas. Todėl teismams turėjo būti labai svarbu išsiaiškinti, kada tiksliai V. N. skambino žmona ir ar automobilis buvo parduotas iki šio skambučio ar po jo, tačiau to nebuvo padaryta. Iš policijos darbuotojo R. K. parodymų nustatyta, kad pas V. N. į namus jis atvyko 2009 m. gruodžio 5 d., apie 8.00 val., V. N. paaiškinus, kad jos vyras automobiliu išvyko į darbą policijos komisariate, R. K. išvyko. Tada V. N. paskambino savo vyrui ir paaiškino, kad buvo atvykęs policijos pareigūnas, kuris ieškojo jo naudojamo automobilio. Pasak kasatoriaus, šią aplinkybę, t. y. kada tiksliai V. N. skambino jo žmona V. N., galima buvo nesudėtingai nustatyti iš telefoninių pokalbių išklotinių, tačiau to nebuvo padaryta. Ši aplinkybė, kasatoriaus manymu, labai svarbi, nes, kaip nurodė V. N., automobiliu ryte jis iš tiesų buvo išvykęs į darbą (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, kurio kieme ir stovėjo šis automobilis, iki kol jį pardavė nenustatytiems asmenims. Siekiant patikrinti šiuos V. N. teiginius ir gauti itin svarbios bylai informacijos, būtų pakakę peržiūrėti policijos komisariato vaizdo kamerų įrašus, iš kurių būtų galima nustatyti ne tik, kada V. N. atvyko į policijos komisariatą, bet galbūt ir kada tiksliai (iki žmonos skambučio, ar po jo) buvo parduotas automobilis. Tačiau šios aplinkybės taip pat nebuvo tirtos. Sugretinus tikslų žmonos skambučio V. N. laiką su laiku, kada automobilį V. N. išvarė iš policijos kiemo prie parduotuvės „A“, turėdamas tikslą jį parduoti nenustatytiems asmenims, būtų neabejotinai nustatyta esminė bylos aplinkybė – ar parduodamas automobilį V. N. jau žinojo apie kriminalisto vizitą jo namuose. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių tikslų V. N. transporto priemonės perleidimo (pardavimo) nenustatytiems asmenims laiką. Kasatoriaus manymu, nenustačius šių duomenų, padarytos teismų išvados yra tik prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Kasatoriui neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. N., iš sutuoktinės sužinojęs apie jo paties kolegų (policijos pareigūnų) apsilankymą jo namuose ir vogto automobilio „Fiat Grande Punto“ paiešką, pirmiau išvarė šį automobilį iš policijos komisariato kiemo, jį perleido nežinomiems asmenims ir tik po to, grįžęs į policijos komisariatą, nuėjo pas pareigūną E. A., kuriam buvo pavesta organizuoti automobilio paiešką, o ne priešingai – kai V. N. skambino žmona, jis jau buvo pardavęs automobilį. Nenustačius tikslaus skambučio V. N. ir automobilio išvarymo iš policijos kiemo laiko, pirmiau nurodytos teismo išvados tėra prielaidos. Šiuo metu tokių aplinkybių nustatyti nebėra galimybės, nes duomenys apie telefoninius skambučius ir vaizdo kamerų įrašai ketverius metus nesaugomi. Taigi, nesant galimybės pašalinti byloje esamų abejonių, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog V. N. paskambinus savo vyrui šis automobilio dar nebuvo pardavęs, nes apie automobilio pardavimą jis pasakė tik paskambinęs jai vėliau, grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais V. N. parodymais, kurie iš tikrųjų tokių aplinkybių nepatvirtina. Kasatorius pažymi, kad nė viename liudytojos V. N. apklausos protokole neužfiksuota, kad ieškodami automobilio ir dėl to į jos namus atvykę policijos pareigūnai būtų pranešę, jog jų automobilis yra vogtas ar įgytas kitokiu nusikalstamu būdu. Liudytoja, neturėdama tokios informacijos, negalėjo pasakyti ir nepasakė nuteistajam, kad jos vardu registruotas automobilis „Fiat Grande Punto“ ieškomas todėl, kad yra įgytas nusikalstamu būdu. Priešingai – V. N. visų apklausų metu nuosekliai parodė, kad atvykę policijos pareigūnai tik teiravosi, kur yra automobilis, o jiems pasakius, kad V. N. juo išvykęs į darbą, policijos pareigūnai nieko daugiau nepasakę išvažiavo.
Kasatoriaus teigimu, visi kiti pirmosios instancijos teismo argumentai, neva įrodantys V. N. kaltę, dėl neaiškių automobilio pirkėjų atsiradimo, pirkimo-pardavimo sandorio tinkamo neįforminimo, automobilio pardavimo už žemesnę negu įsigijimo kainą aplinkybių, gali būti tik tikėtinų teismo išvadų pagrindas, tačiau to baudžiamosios atsakomybės taikymui nepakanka, nes baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, kurios, kaltinimui nepaneigus, nėra pagrindas ir asmens baudžiamajai atsakomybei. Taip pat, kasatoriaus įsitikinimu, akivaizdžiu šios prezumpcijos pažeidimu ir įrodinėjimo pareigos kaltinamajam perkėlimu laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. N., teigdamas, jog automobilį pardavė Kazachstano piliečiams, negalėjo paaiškinti, kodėl šis automobilis nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Visų pirma, V. N. niekada ir neteigė, kad automobilis buvo ar turi būti išgabentas iš Lietuvos, o tai, kur jį padėjo pirkėjai kazachai, neturi jokios reikšmės šiai bylai, juolab kad nuteistasis nurodė, kad vienas pirkėjų buvo iš Vilniaus. Kita vertus, šias teismo nurodytas aplinkybes nuodugniai privalėjo ištirti ir išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai, nes, apklausus asmenis, vairavusius šį automobilį po jo pardavimo, taip pat būtų galima nustatyti itin svarbias šio automobilio pardavimo aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama versija, ar kaltinamasis pardavė automobilį ar kitaip jį perleido V. V., kuris, tikėtina, ir vairavo jį tuo metu, kai buvo užfiksuotas viršijantis greitį, taip pat buvo prašoma teismo leisti kontroliuoti kaltinamojo ir šio asmens telefoninius pokalbius. Tačiau, nepaisant to, V. V. nebuvo apklaustas ir jokie duomenys apie V. N. ir V. V. pokalbius byloje nebuvo pateikti. Todėl kasatorius daro prielaidą, kad šie duomenys (taip pat duomenys dėl V. N. skambinimo kaltinamajam ir automobilio išvarymo iš policijos komisariato kiemo laiko) galėjo būti naudingi V. N. kaip jį teisinantys, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai sąmoningai jų netyrė arba nepateikė į bylą.
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apie tai, jog policijos pareigūnai pradėjo ieškoti automobilio, nuteistasis sužinojo, nes pats buvo policijos pareigūnas. Tai, kad V. N. tuo metu buvo policijos pareigūnas, niekaip neįrodo, jog jis buvo susipažinęs su informacija, kad jo žmonos vardu registruotas automobilis yra ieškomas, juolab kad jis dirbo patruliu viešosios policijos padalinyje, kuriam ši informacija nebuvo siunčiama.
Kasatoriaus teigimu, negali būti V. N. baudžiamosios atsakomybės pagrindas ir apeliacinės instancijos teismo aptarti liudytojo E. A. parodymai apie pokalbį su V. N. Patys teismai konstatavo, kad pas E. A. V. N. nuėjo tik po to, kai automobilis jau buvo parduotas, todėl aplinkybė, jog pokalbio metu V. N. buvo pasakyta apie ieškomą automobilį ir, tikėtina, apie galimas automobilio nepateikimo policijai pasekmes, neturi jokios reikšmės nuteistojo tyčios įrodytumui. Kita vertus, šis liudytojas neparodė, kad V. N. pokalbio metu būtų pripažinęs automobilį pardavęs, žinodamas apie jo paiešką, ir, tikėtina, apie nusikalstamą jo gavimo būdą. Tai, kad, kaip teigė E. A., V. N. neatvyko pas jį pats, jo buvo ieškoma, kad jam (E. A.) iš pokalbio tiek su V. N., tiek ir tą dieną kartu su V. N. dirbusiu kolega kilo įtarimų, kad V. N. sužinojo apie automobilio paiešką ir tik tada jį pardavė, negalėjo būti pagrindas apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog šie liudytojo parodymai tiesiogiai patvirtina V. N. kaltę padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Liudytojo parodymų apie tai, ką jis manė, įtarė ar jam atrodė, negalima pripažinti tiesioginiais įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad BPK nuostatos (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) reikalauja apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti įrodymais, t. y. teismų išvados, pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, turi būti neabejotinos, padarytos tik konstatavus neginčijamai įrodymais patvirtintas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam sprendimui priimti. Tačiau šiuo atveju skundžiamų teismų nuosprendžių išvados yra tikėtinos, padarytos nenustačius neginčytinų įrodymais grindžiamų faktinių aplinkybių, kad V. N. parduotas automobilis yra gautas nusikalstamu būdu (Lietuvoje automobilis buvo registruotas net du kartus ir jokių jo neteisėto atgabenimo į Lietuvą faktų nebuvo konstatuota) ir kad jis parduodamas jį nenustatytiems asmenims neabejotinai žinojo, jog automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu. Dėl to teismų sprendimai dėl V. N. nuteisimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį yra priimti iš esmės pažeidžiant pirmiau nurodytas BPK nuostatas, todėl, neįrodžius kasatoriaus kaltės padarant šią nusikalstamą veiką, jie naikintini ir byla nutrauktina.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 189 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.
Šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas reikalauja nustatyti aiškiai teisės normoje apibrėžtus nusikalstamos veikos požymius: 1) kaltininko įgyjamas turtas iki patekimo pas jį yra gautas nusikalstamu būdu, 2) kaltininkas, prieš įgydamas, naudodamas ar realizuodamas tokį turtą žino, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti. Taigi šios nusikalstamos veikos atveju kaltininkas turi suvokti, kad jo įgyjamas, naudojamas ar realizuojamas turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, t. y. padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-185/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-185/2009">2K-185/2009</a>, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014).
V. N. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, sužinojęs, jog transporto priemonė „Fiat Grande Punto“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), registruota V. N. vardu, yra įgyta nusikalstamu būdu, ją realizavo tyrimo metu nenustatytiems asmenims.
Nuteistasis V. N. apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, argumentavo ir tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis žinojo, kad jo parduodamas automobilis yra turtas, gautas nusikalstamu būdu; kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, kodėl iki 2009 m. automobilio niekas neieškojo ir kada jis buvo pavogtas, kad byloje apskritai liko neaišku, ar jo parduotas automobilis buvo tas, kuriam paskelbta paieška. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad tai, ar V. N. parduotas automobilis BK 189 straipsnio prasme yra nusikalstamos veikos dalykas, t. y. turtas gautas nusikalstamu būdu, teismai iš esmės netyrė; kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilis nebuvo teisėta V. N. nuosavybė, nes automobilio savininkas buvo lizingo kompanija „Damiler AC Leasing d.o.o“, visiškai nepagrįsta; kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog automobilis, kuriuo naudojosi ir vėliau pardavė nuteistasis, buvo pavogtas ar kokiu nors kitu nusikalstamu būdu gautas; kad net jei iš tiesų pradinė automobilio naudotoja Slovėnijoje parduodama jį kažkam, kas jį atgabeno į Lietuvą ir pardavė A. S., elgėsi neteisėtai, tai savaime nesuponuoja išvados, kad tokiu būdu buvo padaryta nusikalstama veika, nes vien fakto, kad automobilis parduotas, tikėtina, neteisėtu būdu, nepakanka, nes turtas, kaip BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, turi būti gautas ne bet kokiu neteisėtu būdu, o būtent nusikalstamu būdu.
Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams“, kad apelianto teiginius, jog jis nežinojo, kad automobilis vogtas, paneigia byloje surinkti įrodymai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje negalima sutikti su tuo, jog visos bylos aplinkybės yra visiškai ištirtos, išanalizuotos ir įvertintos.
Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui 2009 m. gruodžio 2 d. buvo pranešta, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyrius iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos gavo raštą, kuriame nurodytos transporto priemonės, ieškomos Šengeno informacinėje sistemoje. Viena iš transporto priemonių yra Slovėnijoje paieškomas automobilis „Fiat Grande Punto“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, VIN kodas duomenys neskelbtini, įregistruotas V. N. vardu. Automobilis V. N. vardu buvo įregistruotas 2009 m. kovo 5 d. Pagal valstybinės įmonės „Regitra“ Kauno filialo Prienų grupės 2008 m. balandžio 18 d. pažymą apie transporto priemonės apžiūrą automobilio pirmos registracijos data 2007 m. gegužės 18 d. Šiame dokumente nurodyta, kad apžiūros metu nustatyta, jog automobilio kėbulo numeris panaikintas, identifikuota iš lentelės. Lietuvoje automobilis pirmą kartą registruotas 2008 m. balandžio 18 d. A. S. vardu šiam pateikus prašymą jį įregistruoti ir dokumentus: slovėnišką registracijos liudijimą Nr. P 3107319, išduotą automobiliui „Fiat Grande Punto“, kurio valstybinis Nr. LJ 83-1UG (šio dokumento vertimo į lietuvių kalbą nėra, tačiau, kaip galima spręsti iš byloje esančio prokurorės atitinkamo prašymo dėl informacijos suteikimo – liudijime automobilio savininkė nurodyta M. R.), ir automobilio įgijimo faktą patvirtinanti sutartis, sudaryta tarp M. R. ir A. S.. Pagal šią sutartį M. R. automobilį A. S. 2008 m. balandžio 16 d. pardavė už 8000 eurų. Pagal V. N. parodymus, jis automobilį nusipirko Kauno turguje ir, parsivaręs jį į (duomenys neskelbtini), pardavė A. S., vėliau jį iš jo perpirko ir įregistravo žmonos V. N. vardu. A. S. parodė, kad automobilį pirko iš V. N., automobilį perregistravus jo žmonos vardu, pastarasis jam grąžino pinigus.
Pagal minėtą 2008 m. balandžio 16 d. sutartį automobilis įgytas iš M. R.. Teismas šios sutarties atsiradimo aplinkybių, jos tikrumo klausimo, to, ar V. N. galėjo suprasti, kad jo perkamas automobilis dar iki patekimo pas jį buvo nusikalstamos kilmės, visiškai neanalizavo ir nesvarstė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog automobilis „Fiat Grande Punto“ nebuvo teisėta N. N. nuosavybė, nes, kaip galima spręsti iš nuosprendžio turinio, automobilio savininkas buvo lizingo kompanija „Damiler AC Leasing d.o.o“. Tokią išvadą pagrindžiančiais duomenimis teismas nurodė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2010 m. birželio 3 d. raštu pateiktą informaciją dėl Lietuvoje registruoto Slovėnijoje paieškomo automobilio „Fiat“ VIN: duomenys neskelbtini. Tačiau, kaip teisingai pažymi kasatorius, šiame rašte apie automobilio vagystę informacijos nėra. Jame nurodoma, kad 2010 m. gegužės 28 d. iš SIRENE Slovėnijos NS buvo gautas atsakymas, kuriame pateikiama informacija, jog, kaip pranešė Bezigard policijos skyrius, 2007 m. rugsėjo 17 d. M. R. (M. R.) pranešė apie valstybinio numerio LJ 83-1UG, kuris buvo suteiktas automobiliui „Fiat Grande Punto“ 1.3 JTD VIN: duomenys neskelbtini, vagystę, taip pat apie šio automobilio registracijos liudijimo Nr. P3107319 dingimą. Atsižvelgiant į tai, jam buvo išduotas naujas valstybinis numeris LJ80-4UN ir automobilio registracijos liudijimas Nr. P3260249. 2008 m. balandžio 14 d. automobiliui buvo išduotas naujas registracijos Nr. B693467, keitimo priežastis – buvo prarasta viena valstybinio numerio lentelė, todėl išduotas naujas valstybinis numeris LJ FE-469.
Kaip galima spręsti iš teismų sprendimų turinio, juose kaip nustatytas faktas pripažįstama, kad automobilis Lietuvoje A. S. vardu (šiam pateikus automobilio pirkimo iš M. R. sutartį, atlikus automobilio apžiūrą) įregistruotas 2008 m. balandžio 18 d. Tačiau tame pačiame 2010 m. gegužės 28 d. rašte, kuriuo teismas rėmėsi, nurodoma, kad šiam automobiliui (Slovėnijoje) 2008 m. gegužės 20 d. buvo išduotas naujas registracijos liudijimas Nr. B 216235, o jo keitimo priežastis – pasikeitė kompanijos pavadinimas, be to, pasikeitė automobilio savininkas. Byloje nukentėjusiųjų ir (ar) civilinių ieškovų nėra. Esant tokiai minėtame rašte pateiktai informacijai, teismui turėjo kilti klausimų, kokiu būdu, automobiliui jau esant Lietuvoje, galėjo būti išduodamas naujas registracijos liudijimas, pasikeisti automobilio savininkas bei kas buvo ir kas tapo nauju jo savininku. Slovėnijoje automobilio paieška paskelbta tik 2009 m. spalio 21 d., kas kreipėsi dėl dingusio automobilio byloje duomenų taip pat nėra. Iš byloje esančio išrašo dėl ieškomos transporto priemonės matyti tik tai – kad paieška paskelbta, kad paieškos priežastis – pamesta, pavogta ar neteisėtai nusavinta transporto priemonė (T. 1, b. l. 17). Minėtame Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2008 m. gegužės 28 d. rašte nurodoma, kad SIRENE Slovėnijos NS pažymi, jog oficialiai tik naudotoja buvusi M. R. neturėjo teisės parduoti šio automobilio, nes jo savininkas yra lizingo kompanija „Damiler AC Leasing d.o.o“. Be to, šiame rašte informuojama, kad iš SIRENE Slovėnijos NS buvo gautas prašymas pranešti, ar buvo nustatyta, kokiomis aplinkybėmis p. A. S. įgijo šį automobilį užsienyje, ar jis galėtų apibūdinti pardavėją. Kadangi byloje jokių konkrečių duomenų apie šiame rašte nurodomą informaciją nėra, kasatorius visiškai pagrįstai kelia klausimą, kuo remiantis teismų sprendimuose daroma išvada, kad automobilis, kuriuo naudojosi V. N. ir vėliau jį pardavė, buvo pavogtas ar kokiu nors kitu nusikalstamu būdu gautas turtas; kad net jei ir būtų pagrindas teigti, jog M. R. automobilį pardavė (Slovėnijoje ar Lietuvoje) neteisėtai, tai savaime nereiškia, jog BK 189 straipsnio prasme automobilis tapo ar turi būti laikomas turtu, gautu ne kitu teisėtu, o būtent nusikalstamu, kaip nustatyta šio straipsnio dispozicijoje, būdu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-398/2013).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes jis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarytos išvados dėl V. N. kaltumo padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas pripažino teisingomis bylos nepatikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ginčijant BK 189 straipsnio 2 dalies taikymą, ir priimtame sprendime į visus apelianto argumentus, kurių kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti nebuvus esminiais, neatsakė, daromos išvados, kad V. N. buvo žinoma, jog automobilis yra vogtas, motyvuotai nepagrįstos (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies – pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį palikta galioti, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, būtina įsitikinti ir tuo, ar bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja ikiteisminio tyrimo metu nesprendė įtariamojo V. N. skundo (BPK 58 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kas nagrinėjo įtariamojo skundą po teisėjos L. R. nusišalinimo, o teismo pirmininkės pasirašytame rašte nurodoma, kad jis skirtas nagrinėti teisėjai I. L.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį palikta galioti, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą šio nuosprendžio dalį palikti galioti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė
