V. Š. pagal BK 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-314/2014

Teisminio proceso Nr. 1-85-2-00045-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.5.1;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Rimvydo Kairio kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžių.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją paskiriant atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo dienos.

Iš V. Š. nukentėjusiajam S. K. priteista 7500 Lt turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu pakeistas Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nuosprendis: pripažinta nuteistojo V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis), ir V. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki devynių mėnesių. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

V. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), apgaule sudarė sutartį su nukentėjusiuoju S. K. dėl stogo dangos keitimo darbų atlikimo ir kaip avansą iš S. K. paėmė 7500 Lt, tačiau jokių darbų neatliko, pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo 7500 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas Rimvydas Kairys prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžių dalis, kuriomis V. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir V. Š. išteisinti. Kasatoriaus manymu, nuteistojo V. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymių, V. Š. kaltė gali būti traktuojama pagal civilinę, o ne baudžiamąją teisę, nes jis neneigia savo pareigos atlyginti nukentėjusiajam žalą, ją atlygina tarpusavio atsiskaitymo sutartyje numatytais terminais.

Kasatorius pažymi, kad būtent esminė apgaulė, lėmusi nukentėjusiojo dalyvavimą jam žalingame sandoryje, yra baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atskyrimo kriterijus, baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2004, 2K-113/2004, 2K-133/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apibendrinimas Nr. AB-36-1), o kaltininko tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto užvaldymo ar teisės į turtą įgijimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dar iki sudarant stogo dangos keitimo sutartį V. Š. (kasaciniame skunde nurodoma S. K.) savo vardu įdėjo skelbimą į laikraštį (duomenys neskelbtini), nurodė savo telefono numerį, o sudarytoje stogo darbų atlikimo sutartyje nurodė visus savo rekvizitus, tokie jo veiksmai nepatvirtina iš anksto susiformavusios tyčios neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Kasatoriaus manymu, jei V. Š. būtų sukčiavęs, tai skelbimą į laikraštį būtų įdėjęs išgalvoto asmens vardu, nusipirkęs vienkartinę telefono kortelę ir paėmęs pinigus to neegzistuojančio žmogaus vardu bei pasislėpęs. Be to, tai, kad V. Š. sutarties sudarymo metu neturėjo verslo liudijimo (teikti statybos paslaugas), veikė neįregistravęs įmonės, negali būti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnį pagrindas, nes už šias veikas yra numatyta administracinė atsakomybė, o tyrimo objektas yra Valstybinės darbo ar mokesčių inspekcijos prerogatyva. Kasatorius pažymi, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio V. Š. įgijo verslo liudijimą ir šiuo metu stogo remonto darbus atlieka teisėtai, tai įrodo, kad jo ginamasis (kasaciniame skunde nurodoma S. K.), sudarydamas stogo keitimo sutartį, tikrai mokėjo ir sugebėjo atlikti stogo keitimo darbus ir jo ketinimai atlikti šiuos darbus buvo tikri.

Taip pat kasatorius nurodo, kad nukentėjusiojo ir V. Š. sudaryta stogo keitimo sutartis atitiko esmines statybos rangos sutarties sąlygas, numatytas CK 6.681 straipsnyje, ji nelaikytina negaliojančia ar niekine, sutartyje nurodyti sutarties šalių duomenys nesuklastoti. Tai, anot gynėjo, užtikrino S. K. teisę dėl sutarties nevykdymo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Be to, nuteistasis ir nukentėjusysis 2013 m. rugsėjo 29 d. sudarė tarpusavio atsiskaitymo sutartį, tą pačią dieną V. Š. nukentėjusiajam išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 7500 Lt. Šios aplinkybės, anot kasatoriaus, patvirtina, kad nuteistasis savo veiksmais nesudarė situacijos, dėl kurios nukentėjusysis būtų praradęs realią galimybę civilinėmis teisinėmis priemonėmis įgyvendinti savo turtinę teisę, ar kad ji būtų iš esmės suvaržyta, t. y. nenustatytas ir turtinės prievolės išvengimas.

Kasaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188/2002, 2K-395/2008), išsamiai aptariama viena iš apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kurio labiausiai paplitęs būdas – kaltininko pateikimas apie save tikrovės neatitinkančios informacijos, pavyzdžiui, kad jis užsiima tam tikrų paslaugų teikimu (įdarbinimu užsienyje ar pan.) arba verčiasi atitinkamu verslu, siūlant partnerystę ar prašant paskolos verslui plėtoti, ir pan. Kita vertus, kasatorius nurodo, kad sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo V. Š. piktnaudžiavimą nukentėjusiojo pasitikėjimu dėl to, kad jis viešai laikraštyje pasiskelbė, jog atlieka stogo keitimo darbus, vėliau atvyko pas nukentėjusįjį, išmatavo stogo matmenis, apskaičiavo reikiamų medžiagų kiekį ir sudarė nukentėjusiajam S. K. įspūdį neva tikrai moka atlikti stogo keitimo darbus ir juos atliks, o pasitikėdamas V. Š., šiam sumokėjo. Kasatorius teigia, kad byloje nepaneigta, jog stogo matmenys buvo išmatuoti ir medžiagų kiekis V. Š. buvo apskaičiuotas tinkamai. Be to, nukentėjusįjį sutarta darbų atlikimo kaina tenkino. Taip pat, kasatoriaus manymu, pats nukentėjusysis, sudarydamas stogo darbų keitimo sutartį, neįsitikino ir nepareikalavo iš V. Š. asmens duomenų (paso), verslo liudijimo ar įmonės registravimo pažymėjimo, o naiviai tikėdamas laikraštyje (duomenys neskelbtini) skelbtu skelbimu perdavė kaltinamajam 7500 Lt avansą, po to vienašališkai nutraukė sudarytą sutartį, t. y. pats elgėsi nerūpestingai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistojo V. Š. gynėjo advokato R. Kairio kasacinį skundą atmesti, nes esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai, byloje nėra, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistajam V. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.

Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai, cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl BK 182 straipsnio aiškinimo ir taikymo, nurodant tipinius sukčiavimo atvejus ir tai, kad šioje byloje panašios aplinkybės nenustatytos, todėl V. Š. veiksmuose nėra sukčiavimo sudėties, buvo nurodyti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, jie išsamiai išnagrinėti, pripažinti nepagrįstais ir tėra nuteistojo gynybos taktikos tąsa. Atsiliepime detaliai aptariami teismų praktikoje išaiškinti sukčiavimo sudėties požymiai: veikos padarymo būdas – panaudojant apgaulę (itin daug dėmesio skiriant apgaulės sampratai, formoms (piktnaudžiaujant pasitikėjimu), esmingumui ir pan.), taip pat – subjektyvusis požymis – kaltė – tiesioginė tyčia. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nustatė visus būtinuosius BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, taip pat ir veikos padarymo būdą – panaudojant apgaulę, nes V. Š. svetimą turtą įgijo ne tik iš esmės suklaidinęs nukentėjusįjį, bet ir apsunkinęs jam galimybę atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Tai, kokiais konkrečiais V. Š. veiksmais pasireiškė apgaulė, detaliai nurodyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, teismų motyvai aiškūs, suprantami ir logiški, todėl kasacinio skundo argumentai dėl išskirtinai civilinio nuteistojo ir nukentėjusiojo teisinių santykių pobūdžio, anot prokuroro, yra nepagrįsti. Taip pat, pasak prokuroro, bylą nagrinėję teismai surinktus duomenis vertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio nuostatų, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuroro nuomone, teismai tinkamai įvertino bylos duomenis, padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę sukčiavus. Byloje esantys duomenys ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, laikantis BPK 271–292 straipsnių nuostatų, surinktų duomenų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis, įvertintas jų liečiamumas, pakankamumas, tarpusavio ryšys, teismų išvados pagrįstos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, prokuroro teigimu, atsakė į juose keltus klausimus ir tinkamai laikėsi BPK 320 straipsnio nuostatų.

Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusysis S. K. nurodė, kad, jo nuomone, V. Š. nusikaltimas buvo suplanuotas iš anksto, būtent taip, kad blogiausiu atveju jam grėstų tik civilinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, nes jis anksčiau teistas, jokių legalių pajamų, asmeninio turto neturi, todėl iš jo negalima išreikalauti žalos atlyginimo. Anot nukentėjusiojo, V. Š. visą laiką melavo, t. y. nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki birželio 6 d. jis neturėjo jokių statybos darbų, nes nukentėjusysis kelis kartus norėjo užsukti į jo darbo vietą ir pasikalbėti, kodėl jis nepradeda, kaip sutarta, vykdyti darbų, tačiau V. Š. savo darbo vietos nenurodydavo, sakydavo, kad yra su reikalais išvažiavęs į Klaipėdą, Tauragę, Telšius. Dėl to, nukentėjusiojo manymu, V. Š. jokio darbo apskritai neturėjo. Be to, nuteistasis neteisingai 2013 m. liepos 9 d. surašytame apeliaciniame skunde teigė, kad pradėjo atiduoti nukentėjusiajam skolą dalimis, nes pirmą 1000 Lt jis sumokėjo tik 2013 m. rugsėjo 23 d., po to – spalio 25 d. pinigine pašto perlaida į (duomenys neskelbtini) paštą ir telefonu nukentėjusiajam pranešė pašto perlaidos kodą. Daugiau nuteistasis nukentėjusiajam žalos neatlygino ir toliau kasaciniame skunde meluoja, kad pagal jo išduotą neprotestuotiną vekselį ir sutartyje numatytais grafikais grąžina pinigus. Nukentėjusiojo teigimu, jis su nuteistuoju sutartyje buvo susitaręs, kad V. Š. kas mėnesį grąžins po 1000 Lt, t. y. iki 2014 m. kovo 25 d. turėjo grąžinti visą sumą, tačiau iki šiol nuteistasis yra skolingas 5500 Lt. Taip pat nukentėjusysis nurodo, kad sutarties pasirašymo dieną jis gulėjo ligoninėje ir negalėjo nuvykti pas notarą, o V. Š. tuo pasinaudojo, pasiūlė surašyti sutartį pagal internete rastą pavyzdį. Sutartyje, kaip jo skolos laiduotoja, turėjo būti nurodyta V. Š. žmona. Tačiau, pasibaigus sutarties terminui ir nukentėjusiajam nuvykus pas notarą paaiškėjo, kad vekselis buvo surašytas neteisingai, kad pagal jį notaras negali išduoti vykdomojo rašto, o nukentėjusiojo ir nuteistojo sudaryta sutartis – skolos raštelis, su kuriuo nukentėjusysis gali pradėti teisminį procesą civiline tvarka, būtent to V. Š. visą laiką siekė. Nurodytos aplinkybės, nukentėjusiojo nuomone, parodo, kad nuteistasis visą laiką, visokiais būdais, melagingais parodymais bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės, realaus laisvės atėmimo ir viską perkelti į civilinio proceso lygmenį. Nukentėjusysis pripažįsta, kad per daug pasitikėjo V. Š. sąžiningumu, nes nežinojo, kad jis buvo anksčiau teistas, taip pat dėl to, kad jam pačiam niekada gyvenime nebuvo tekę susidurti su sukčiais, o V. Š. tuo pasinaudojo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų tinkamo taikymo

Kasatoriaus teigimu, nuteistojo V. Š. veiksmuose nebuvo nustatytas esminis sukčiavimo požymis – apgaulės panaudojimas bei jo tiesioginė tyčia (susiformavusi iš anksto) užvaldyti nukentėjusiojo turtą, taip pat nepagrįstai kriminalizuoti tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kai nukentėjusysis gali civilinio proceso tvarka atgauti V. Š. pagal rangos sutartį sumokėtą avansinį mokėjimą. Be to, nuteistojo gynėjas pažymi, kad pats nukentėjusysis elgėsi itin nerūpestingai, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis piktnaudžiavo jo pasitikėjimu.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu (viena iš apgaulės formų) yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012).

Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra šie: 1) kaltinamo asmens naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje, 2) kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba panaikinimas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas esminę informaciją apie didelę skolų naštą bei nemokumą ir pan.). Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, pvz., meluodamas jiems, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, ir numato, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir nori apgaule įgyti svetimą turtą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2013, kt.).

Nagrinėjamoje byloje laikantis BPK įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), teismai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, kad V. Š. paskelbė laikraštyje (duomenys neskelbtini) skelbimą, jog atlieka statybos darbus; nukentėjusysis S. K. kreipėsi į jį dėl stogo darbų atlikimo ir 2012 m. gegužės 22 d. buvo sudaryta rangos darbų (stogo dengimo) sutartis, pagal kurią V. Š. įsipareigojo atlikti stogo dengimo (remonto) darbus iki 2012 m. birželio 22 d.; V. Š., atvykęs pas nukentėjusįjį, išmatavo stogą, o S. K. sumokėjo 7500 Lt avansinio mokėjimo, skirto medžiagoms (medienai, šiferiui) įsigyti. Taip pat nustatyta, kad V. Š. jokių reikiamų remontui statybinių medžiagų neužsakė, dėl jų atvežimo nuolat teikė nukentėjusiajam melagingą informaciją, nurodydamas vis kitas medžiagų pristatymo datas; jokių statybos darbų apskritai neatliko, melagingai nurodydamas, kad neturi laiko, nes tuo metu neva dirbo kituose objektuose (teismai įvertino iš UAB „D.“, kur, nuteistojo teigimu, jis dirbo, pateiktus duomenis, kad šioje įmonėje jo dirbta tik 2007 m. – dažytoju, o rangos sutarties galiojimo metu V. Š. niekur nedirbo); vėliau vengė nukentėjusiojo (neatsiliepdavo į jo skambučius) ir delsė grąžinti jam sumokėtą avansą pagal rangos sutartį. Teisiamajame posėdyje duodamas parodymus V. Š. pripažino, kad tuo metu (2012 m. gegužės–birželio mėn.) niekur nedirbo ir pajamų neturėjo, o nukentėjusiojo jam perduotus 7500 Lt avansinio mokėjimo išleido asmeninėms reikmėms, nesusijusioms su statybos rangos sutarties vykdymu. Be to, teismai nustatė, jog V. Š. niekada neturėjo verslo liudijimo, duomenų apie tai, kad būtų mokėjęs ar dirbęs darbus, susijusius su stogo remontu ir dengimu, byloje taip pat nėra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes, visų byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai pripažinta, jog nuteistasis V. Š., panaudodamas apgaulę, t. y. viešai laikraštyje pasiskelbdamas, kad atlieka statybos darbus, vėliau atvykęs pas nukentėjusįjį, sudaręs statybos rangos darbų sutartį dėl stogo darbų atlikimo, išsimatuodamas stogo matmenis, apskaičiuodamas reikiamą medžiagų kiekį, sudarė nukentėjusiajam S. K. įspūdį, kad jis tikrai moka ir sugeba atlikti stogo dengimo darbus ir juos atliks, o nukentėjusysis S. K., pasitikėdamas V. Š., perdavė pastarajam savo turtą – 7500 Lt. Taigi, V. Š. veikė piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo S. K. pasitikėjimu, kurį sukūrė meluodamas ir pateikdamas nukentėjusiajam neteisingą informaciją apie savo sugebėjimus ir ketinimus atlikti stogo remonto darbus. Pritartina teismų išvadai, kad V. Š., sudarydamas sutartį su nukentėjusiuoju dėl stogo dangos keitimo darbų, siekė įgyti S. K. pinigus, o ne sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas, kurias būtų ketinęs vykdyti, t. y. atlikti sutartus stogo remonto (dengimo) darbus. V. Š. veiksmai rodo jo kryptingumą sukčiaujant savo naudai įgyti svetimą turtą, t. y. kad dar iki sutarties su nukentėjusiuoju sudarymo V. Š. žinojo, jog jokių statybos darbų jis neatliks ir neketino atlikti, o tik siekė gauti iš nukentėjusiojo avansą pagal sutartį, t. y. jo tyčia įgyti nukentėjusiajam priklausančias pinigines lėšas buvo susiformavusi iš anksto, dar iki statybos rangos sutarties sudarymo.

Be to, nagrinėjamoje byloje taip pat nustatytas ir antrasis esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, skiriančios ją nuo civilinio delikto, požymis – kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas. Jau skelbdamas skelbimą laikraštyje dėl statybos darbų atlikimo ir sudarydamas statybos rangos sutartį su nukentėjusiuoju, V. Š. žinojo, kad neturi darbo, jokių pajamų negauna, taip pat neturi asmeninio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Taigi, buvo sudaryta tokia situacija, kai nukentėjusysis, gindamas savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka ir siekdamas atgauti V. Š. sumokėtą avansą, negalėjo realiai jo susigrąžinti, nes V. Š. neturėjo jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.

Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo apsektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Kasacinio skundo teiginiai ir argumentai dėl to, kaip turėjo būti vertinami nuteistojo V. Š. ir nukentėjusiojo S. K. rangos sutartyje nurodyti duomenys, taip pat V. Š. duomenys nurodyti skelbime laikraštyje (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo elgesys ir jo tariamas nerūpestingumas sudarant su V. Š. rangos darbų sutartį (teismams konstatavus apgaulės panaudojimą prieš nukentėjusįjį, V. Š. piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu), taip pat vėlesni V. Š. veiksmai sudarant vekselį ir tarpusavio atsiskaitymo sutartį, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, o išreiškia kasatoriaus nesutikimą su teismų išvadomis, padarytomis pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, todėl tai nėra pagrindas naikinti ar keisti pagrįstus ir teisėtus teismų sprendimus (BPK 369 straipsnis). Pabrėžtina, kad vėlesni nuteistojo V. Š. veiksmai, kai iš dalies nukentėjusiajam buvo atlyginta padaryta žala, apeliacinės instancijos teismo, priėmusio nuosprendį šioje byloje ir iš dalies pakeitusio pirmosios instancijos teismo nuosprendį, buvo tinkamai, argumentuotai ir motyvuotai įvertinti, pripažįstant V. Š. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, remiantis BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tokios faktinės V. Š. elgesio po nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nustačius visus būtinuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius V. Š. veiksmuose.

Kasacinio skundo teiginiai, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo V. Š. turi verslo liudijimą ir užsiima stogo darbų atlikimu, dar pateikiant apeliacinį skundą nebuvo nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl pripažintini deklaratyviais.

Nenustačius, kad šioje byloje būtų padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendžius, taip pat netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo V. Š. gynėjo advokato R. Kairio kasacinis skundas pagal jame nurodytus argumentus ir motyvus negali būti tenkinamas (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Rimvydo Kairio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Piesliakas

Antanas Klimavičius