Baudžiamoji byla Nr. 2K-315/2014
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00993-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.7.2.1;
2.1.7.4;
2.4.2.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti: R. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį devyniasdešimties parų arešto bausme; R. V. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį devyniasdešimties parų arešto bausme; nustatant, kad paskirtų bausmių pradžios nuteistiesiems skaičiuotinos nuo kiekvieno jų sulaikymo ir pasiuntimo atlikti bausmę dienos.
Nukentėjusiajai V. G. grąžintas jos pareikštas civilinis ieškinys.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo R. G. gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
R. V. ir R. G. nuteisti pagal BK 150 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie 2012 m. liepos 10 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje „VW California“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, paėmė nukentėjusiosios V. G. mobiliojo ryšio telefoną, taip šiai atimdami galimybę priešintis, R. G. jėga prispaudus nukentėjusiąją savo kūnu ir prieš jos valią numovęs jai šortus bei apatines kelnaites, grasino nuogą palikti prieplaukoje, reikalavo rinktis, kokiu būdu su jais santykiauti; nukentėjusiajai priešinantis ir atsisakius lytiškai santykiauti, grąžino drabužius, nuvežė į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), prie bažnyčios, kur R. V. prieš nukentėjusiosios valią jėga vėl numovė jai šortus bei apatines kelnaites ir tenkino savo lytinę aistrą lytiniu organu liesdamas nukentėjusiosios kūną, t. y. seksualiai ją prievartavo fizinio sąlyčio būdu, o R. G. bendrininkavo R. V..
Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties dalis, kuriomis jis pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, savo išvadas dėl kasatoriaus R. G. kaltės grįsdami spėjimais ir prielaidomis, o ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, pažeidė BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2006">2K-49/2006</a>).
Kasatorius nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 150 straipsnio 1 dalį kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, o skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje R. G. kaltė grindžiama vien nukentėjusiosios V. G. parodymais, todėl teismai privalėjo skirti ypatingą dėmesį jų patikimumui nustatyti. Nukentėjusiosios procesinė padėtis byloje, anot kasatoriaus, leidžia teigti, kad ji galėjo būti suinteresuota bylos baigtimi. Kasatoriaus manymu, jokie faktiniai bylos duomenys nepatvirtino nukentėjusiosios teiginio apie prieš ją naudotą jėgą, jos nurengimą, grasinimus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti V. G. vilkėti drabužiai, juose nebuvo rasta nė menkiausio įplyšimo, o pasak kasatoriaus, abejotina, ar du kartus prievarta juos nurengiant drabužiai galėjo būti visiškai nesuplėšyti. Taip pat teismo medicinos specialistai, apžiūrėję nukentėjusiąją, nerado jokių sužalojimų. Nukentėjusioji, anot kasatoriaus, nebuvo nuosekli pasakodama apie tai, kas ir kaip jai grasino, nenurodė jokių kasatoriaus veiksmų, susijusių su lytinės aistros tenkinimu (analinio, oralinio ar kitokio fizinio sąlyčio būdu). Kasatorius nurodo, kad prie V. G. kūno nesilietė ir jos neglamonėjo.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje buvo aiškiai peržengtos kaltinimo ribos dėl kėsinimosi išžaginti nukentėjusiąją, to neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios parodymais, kasatoriaus parodymus traktuodamas kaip neobjektyvius, duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos, ignoruodamas nekaltumo prezumpciją, nesugretinęs faktinių duomenų, nepašalinęs nustatytų prieštaravimų ir nepagrįstai atmesdamas visus apeliacinio skundo argumentus. Dėl nurodytų aplinkybių, anot kasatoriaus, teismas buvo šališkas. Kasatorius pažymi, kad nė vienas jo veiksmas neatitinka apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų BK 150 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių (lytinės aistros tenkinimo įvedant vyro varpą į nukentėjusio asmens burną, išeinamąją angą, kitokio fizinio sąlyčio būdu – masturbuojant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Tariamas nukentėjusiosios nurengimas negali būti vertinamas kaip lytinės aistros tenkinimas, tokia veika nėra nurodyta ir BK 150 straipsnio dispozicijoje, kuri negali būti aiškinama plečiamai. Teismas tokius veiksmus nepagrįstai traktuoja kaip nusikaltimą, taip išplėsdamas BK 150 straipsnio dispoziciją ir šios nusikalstamos veikos požymius. Tapatūs argumentai buvo nurodyti ir kasatoriaus apeliaciniame skunde, tačiau teismas iš esmės į juos neatsakė, nurodytų klausimų nesprendė, todėl, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad jo gynėjo apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas iki galo, nebuvo išdėstytos motyvuotos išvados, atitinkančios įstatymo keliamus reikalavimus pagal BPK 320, 332 straipsnius. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra svarbi aplinkybė, ar kaltininkas buvo susijaudinęs, o tokios išvados leidžia teigti, kad tokiu atveju nėra nustatyta ir tyčios. Dėl to atsiranda akivaizdus prieštaravimas dėl BK 150 straipsnio, juolab kad pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, jog nematė jokių kasatoriaus lytinio susijaudinimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštaringa ir dėl to, kad vienoje jos dalyje nurodoma, jog kasatorius R. G. tenkino lytinę aistrą, o kitoje pripažįstama, kad tai darė R. V., o kasatorius tik prisidėjo prie jo nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo. Visos nurodytos aplinkybės, anot R. G., patvirtina, kad jo veiksmai buvo neteisingai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio nuostatas, nes nenustatytas būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį, kuria atmestas R. V. gynėjo apeliacinis skundas, ir R. V. baudžiamąją bylą nutraukti, nes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotas kaltinamojo teises bei sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingus nuosprendį ir nutartį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnio 1 dalį atsiranda tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Objektyviai seksualinis prievartavimas pasireiškia neteisėtu lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiuoju, todėl šio nusikaltimo objektas, kaip, beje, ir išžaginimo – seksualinio apsisprendimo laisvė, tačiau tarp viena kitai artimų nusikalstamų veikų yra ir esminis skirtumas – lytinės aistros tenkinimo forma. Seksualinio prievartavimo atveju lytinė aistra tenkinama kitais, nei numatyti BK 149 straipsnyje, būdais: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio, dirginant moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu nukentėjusiosios kūną ir pan. Tačiau visais atvejais būtina nustatyti, kad kaltininkas imitavo lytinį aktą, lietė moters lytinius organus ar kitas kūno dalis tik dėl to, kad būtent taip norėjo seksualiai pasitenkinti. Toks reikalavimas išplaukia iš to, kad BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltinamasis suvokia, kad atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę priešintis ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. Kasatoriaus teigimu, itin svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo fiziškai kontaktavo su kitu asmeniu ir kokių tikslų siekė, nes prie subjektyviąją nusikaltimo pusę sudarančių savarankiškų požymių priskiriami motyvas bei tikslas. Kasatorius pabrėžia, kad negalima apsiriboti vien tik objektyviųjų tokios nusikalstamos veikos požymių nustatymu, privalu nustatyti atskirą kaltininko tyčią tenkinti savo lytinę aistrą seksualiai prievartaujant asmenį kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2013">2K-127/2013</a>).
Kasatoriaus cituoja kaltinimą, pagal kurį buvo nuteistas R. V., ir nurodo, kad nebuvo atlikti veiksmai, kurių požymiai aprašyti BK 150 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje vyrauja nuomonė, jog lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu apima visas homoseksualaus, lesbietiško, sadistinio, mazochistinio seksualinio pasitenkinimo formas fiziškai kontaktuojant lytiniais organais, rankomis, liežuviu, kitomis kūno dalimis. Vertinant tik objektyviuosius požymius, lietimasis lytiniu organu prie nukentėjusiosios kūno gali būti traktuojamas kaip lytinės aistros tenkinimas fizinio sąlyčio būdu, tačiau vien to neužtenka, nes būtina nustatyti ir tyčią taip tenkinti lytinę aistrą. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai nenustatė nieko tokio, kas primintų nuteistojo norą tenkinti savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu. Priešingai, nuosprendyje konstatuota, jog nuteistieji norėjo su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti, o kitoje nuosprendžio vietoje – kad, siūlydami jai tą daryti, glamonėjo nukentėjusiosios kaklą ir krūtinę. Paminėti nuosprendžio teiginiai, pasak kasatoriaus, leidžia teigti, kad teismo nustatyti nuteistųjų tikslai buvo visiškai kiti nei tie, už kuriuos numatyta atsakomybė pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Seksualiniu prievartavimu kitokio fizinio sąlyčio būdu teismai pripažino tik vienintelę aplinkybę – prisilietimą lytiniu organu prie nukentėjusiosios kūno, tačiau nenustačius, kad tokio prisilietimo tikslas buvo noras tenkinti savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, negalima tvirtinti, jog buvo padaryta seksualinio prievartavimo požymius turinti nusikalstama veika.
Be to, bylą nagrinėję teismai, iš esmės pripažinę, kad nuteistieji norėjo su V. G. lytiškai santykiauti, pabandė jų elgesį traktuoti kaip kėsinimąsi ją išžaginti, nors tai prieštarauja bylos aplinkybėms ir peržengia nuteistiesiems pareikšto kaltinimo ribas. Kaltinamajame akte, kuriame buvo išdėstytas R. V. padarytos nusikalstamos veikos aprašymas, BK straipsnis ir jo dalis, numatanti atsakomybę už padarytą veiką, nenurodyta, kad R. V. kėsinosi išžaginti V. G., todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti samprotavimai aiškiai viršijo R. V. suformuluoto kaltinimo ribas. Nuosprendžio teiginiai, kad kaltinamieji turėjo ketinimą smurtu palaužti nukentėjusios pasipriešinimą ir atlikti lytinį aktą prieš nukentėjusios valią, kad jie turėjo galimybę užbaigti nusikaltimą, kurį buvo pradėję daryti, t. y. išžaginimą, nes nebuvo jokių objektyvių priežasčių, kurios nebūtų leidusios jiems užbaigti savo pirminio sumanymo, tačiau to nepadarė, todėl kaltinamųjų veiksmai pagrįstai nebuvo kvalifikuoti kaip pasikėsinimas išžaginti; kad nusikaltimo metu kaltinamieji savanoriškai atsisakė užbaigti nusikaltimą, rodo, jog teismas be teise paremto pagrindo ėmėsi nagrinėti tokius veiksmus, dėl kurių nei R. V., nei R. G. nebuvo perduoti teisti pirmosios instancijos teisme. Iš esmės analogiški ir nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai, kuriais nenustatytas kaltinimo ribų peržengimas, juolab kad nei R. G., nei R. V. nėra nuteisti už pasikėsinimą išžaginti. Kasatoriaus nuomone, teismai, nusprendę savo išvadas apie seksualinį prievartavimą fizinio sąlyčio būdu paremti neva prieš tai buvusiu kaltininkų noru išžaginti V. G., turėjo atkreipti dėmesį ne tik į BK 22 straipsnio 1 dalį, bet ir į faktines bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistieji prie (duomenys neskelbtini) pilies bendravo su V. G. ir jos draugėmis, buvo draugiška atmosfera, geriant šampaną R. V. rodė nukentėjusiajai dėmesį, buvo ją apkabinęs, ši tam neprieštaravo. Po to, kai kitos kartu buvusios merginos nuėjo į namus, V. G. drauge su nuteistaisiais važiavo į parduotuvę, kartu su jais pirko šampaną, kartu nuvažiavo prie upės, vėl gėrė šampaną (2012 m. liepos 11 d., 2.16 val. V. G. buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis). Taip pat kasatorius nurodo, kad teisiamajame posėdyje nustatyta, jog nukentėjusioji, būdama su nuteistaisiais mažųjų laivų prieplaukoje, trumposiomis žinutėmis susirašinėjo ir skambino K. Z., o ilgiau kalbėti negalėjo tik dėl to, kad baigėsi jos telefono sąskaita. Be to, nenustatyta, kad būtų buvę suplėšyti ar bent pažeisti nukentėjusiosios rūbai, kad ji pati būtų buvusi sužalota ar pan. Dėl to teismų tvirtinimas, kad nuteistieji turėjo ketinimą smurtu palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir atlikti lytinį aktą prieš jos valią, faktiškai prieštarauja tam, kas buvo nustatyta tiriant baudžiamojoje byloje buvusius įrodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje esančiu teiginiu, jog kaltinamieji, nurengę nukentėjusiąją, patys nusprendė netęsti savo pirminio sumanymo, kad nebuvo jokių objektyvių priežasčių, kurios nebūtų leidę jiems užbaigti savo pradinio ketinimo, teismai sutiko, kad nei R. V., nei R. G.neketino prievarta kėsintis į nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę, juolab kad kaltinamieji nebuvo kaltinami kėsinęsi ar rengęsi išžaginti V. G..
Pagal teismo nustatytas aplinkybes 2012 m. liepos 10 d. vakaro įvykis susidėjo iš dviejų dalių: pirmoji dalis vyko mažųjų laivų prieplaukoje ir automobilyje „VW California“; antroji – prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, automobilyje. Taigi, mažųjų laivų prieplaukoje ir automobilyje „VW California“ nusikalstami veiksmai nebuvo atlikti, todėl kasatorius abejoja teismų bandymu įvykius prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje parodyti kaip prieš tai buvusiųjų tąsą, nenustačius, kad prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios nukentėjusioji buvo nuvežta prievarta. Dėl to darytina išvada, kad į (duomenys neskelbtini) buvo važiuojama geranoriškai, juo labiau kad ir teismų nustatyta vieta – gyvenvietės centre prie bažnyčios esanti aikštelė, nėra ta, kurioje daromi seksualinio pobūdžio nusikaltimai.
Pagal tai, ką nustatė žemesniųjų instancijų teismai, automobilių stovėjimo aikštelėje, išlipus iš transporto priemonės R. G., R. V., numovęs V. G. šortus bei apatines kelnaites, norėjo atlikti su ja normalius lytinius santykius. Apie tokį norą galima spręsti ne tik iš minėtų aplinkybių – nebuvo suplėšyti nukentėjusiosios drabužiai, ji pati nebuvo sužalota, bet ir iš aprašyto nukentėjusiosios glamonėjimo bei bučiavimo, kas, beje, nebuvo įvertinta kaip seksualinis prievartavimas kitokio fizinio sąlyčio būdu. Tai rodo, kad bučiavimu ir glamonėjimu nebuvo siekiama patenkinti lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, priešingai, tokiais veiksmais buvo siekiama sužadinti merginos norą lytiškai santykiauti. Žinoma, norėdamas sukelti V. G. lytinę aistrą ar norą lytiškai santykiauti, nuteistasis galėjo glamonėti jos krūtis, bučiuoti kaklą (erogenines zonas), netgi galėjo netyčia savo lytiniu organu prisiliesti prie nukentėjusiosios kūno, bet tai nereiškia, kad jis, supratęs, jog V. G. nepageidauja normalių lytinių santykių, vis tiek bandė tenkinti savo lytinę aistrą tyčia liesdamasis varpa prie nukentėjusiosios kūno, juo labiau kad net nenustatyta, kiek kartų R. V. lytiniu organu prisilietė prie V. G. ir ar apskritai prisilietė, nes išvada apie varpos prisilietimą prie merginos kūno faktiškai paremta tik nukentėjusiosios spėjimu, kurio nepatvirtino jokie objektyvūs duomenys (nenustatyta, kad ant V. G. kūno būtų buvę rasti nuteistojo palikti biologinės kilmės pėdsakai). Kasatorius samprotauja, kad jeigu R. V. siekė tenkinti savo lytinę aistrą liesdamasis varpa prie nukentėjusiosios kūno, ar dėl to reikėjo numauti jos šortus ir kelnaites. Kaltininkas, supratęs, jog nukentėjusioji iš tikrųjų nenori su juo lytiškai santykiauti, daugiau nepadarė nieko tokio, ką galima būtų laikyti nusikaltimu žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei.
Kasatorius pažymi, kad seksualinis prievartavimas siejamas su lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu, teismui derėjo išsiaiškinti, ar apskritai buvo tokia aistra. Teismai nepagrįstai akcentavo, kad šioje byloje visiškai nesvarbu, ar buvo R. V. lytiškai susijaudinęs, ar ne. Nors seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau visais atvejais svarbu išsiaiškinti, kad fiziniu sąlyčiu buvo siekiama ne kokių nors kitų tikslų, bet lytinės aistros tenkinimo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji galėjo būti bučiuojama bei glamonėjama visiškai dėl kitų priežasčių.
Teismams nustačius, kad buvo siekiama su nukentėjusiąją lytinių santykių, bet neatsiradus teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo rengiamasi nukentėjusiąją išžaginti, nebuvo pagrindo daryti išvados, kad susidūręs su V. G. pasipriešinimu (kuris nebuvo toks aktyvus, kad nuteistajam netgi teko atsisakyti noro lytiškai santykiauti), R. V. pakeitė savo ketinimą turėti normalius lytinius santykius ir nusprendė savo lytinę aistrą tenkinti liesdamas lytiniu organu nukentėjusiosios kūną. Teismai nekonstatavo, kad iš pradžių nukentėjusioji buvo glamonėjama, o po to, kai paaiškėjo, jog dėl nukentėjusiosios priešinimosi nepavyks su ja lytiškai santykiauti, prasidėjo lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nenustatyta, kad R. V. tyčia ir demonstratyviai lytiniu organu glostė merginos kūną, jog, priglaudęs savo lytinį organą prie V. G. kūno, atliko lytinį aktą imituojančius judesius ar pan.
Žemesniųjų instancijų teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio, nesiėmė priemonių byloje nustatytiems prieštaravimams pašalinti, neatkreipė dėmesio nei į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, kad jos teiginiai prieštaravo iš kitų informacijos šaltinių gautiems duomenims. Kasatoriaus nuomone, tinkamai įvertinę įrodomąją bylos medžiagą, teismai būtų buvę priversti pasisakyti dėl nukentėjusiosios girtumo, svetimų biologinių pėdsakų ar sužalojimų nebuvimo ant jos kūno, nesuplėšytų rūbų, geranoriško važinėjimosi iš vienos vietos į kitą, jos pozicijos dėl buvusių įvykių. Apie tai, kad ji buvo prievarta nurengta dar mažųjų laivų prieplaukoje, jog ten jai neva buvo pagrasinta palikti nuogą, jeigu ji nesutiks lytiškai santykiauti, nukentėjusioji aiškino ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nei tada, nei teisme šie nuteistųjų veiksmai nepripažinti nusikalstamais, nebuvo pranešta apie įtarimą rengusis padaryti sunkų nusikaltimą ir pan. Anot kasatoriaus, jau ikiteisminio tyrimo metu buvo kilusios abejonės dėl tokių nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Kasatoriaus manymu, itin griežtai dukrą auklėjusi ir prižiūrėjusi nukentėjusiosios motina sužinojo, kad dukra liko nakvoti ne pas draugę, o su dviem vaikinais naktį nuvažiavo prie upės, gėrė alkoholinius gėrimus ir tai lėmė, kad buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas dėl tariamai padarytos nusikalstamos veikos. Tai itin akivaizdžiai patvirtina apylinkės teisme paaiškėjusi V. G. reakcija pamačius savo motiną. Šie faktiniai duomenys, pasak kasatoriaus, paaiškina, kodėl nukentėjusioji ryžosi apkalbėti nuteistuosius.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo R. G. ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato R. G. kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime detaliai aiškinama nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnyje, sudėtis ir nurodoma, kad iš byloje esančių įrodymų išplaukia išvada, jog nuteistieji R. V. ir R. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, reikalavo iš nukentėjusiosios lytiškai su jais santykiauti, o šiai nesutikus, panaudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Prokuroro teigimu, nors kasatoriai bando nukentėjusiosios prievartinį nurengimą prieplaukoje ir automobilių aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios apibūdinti kaip atskirus epizodus, tačiau teismai pagrįstai tiek pirmuosius, tiek vėlesnius nuteistųjų veiksmus traktavo kaip tęstinį smurtą (tiek fizinį, tiek psichologinį) siekiant įbauginti nukentėjusiąją ir taip palaužti jos pasipriešinimą. Kasatorių teiginiai, kad nuteistieji nenaudojo jokio smurto prieš nukentėjusiąją paneigti ne tik nuosekliais V. G., bet ir liudytojos K. Z. parodymai, kad įvykio metu ji V. G. parašė žinutę, klausė ar ji jau grįžo namo, bet V. atrašė su klaidomis: „ne“. Per telefono ragelį girdėjo, kaip V. G. verkė ir kažkas klausė, kam ji skambino, su kuo kalbėjosi, tada suprato, kad jai kažkas negerai, bet sąskaita pasibaigė ir išsijungė telefonas. Vėlesni šios liudytojos veiksmai – tėvų informavimas ir pagalbos siekiant surasti nukentėjusiąją organizavimas rodo, kad nukentėjusiosios būsena įvykio metu nebuvo normali ir gerai ją pažįstanti draugė suprato, kad V. atsidūrė pavojuje. Tuo pačiu paneigiama ir kasatorių keliama versija, kad nukentėjusioji nenorėjusi bendrauti su savo motina dėl to, kad buvo išgėrusi, o ne dėl jų draudimo ir atimto telefono. Kadangi kaltinamieji siūlė nukentėjusiajai lytiškai santykiauti, o šiai atsisakius, panaudojo fizinį smurtą, ją nurengė, glamonėjo jos krūtinę ir kaklą, lytiniu organu lietėsi prie jos kūno, tai šie nusikalstami veiksmai, pasireiškę intervencija į nukentėjusiosios kūną, yra lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu. Todėl teismai pagrįstai R. V. lietimąsi prie nukentėjusiosios kūno lytiniu organu kvalifikavo kaip siekį tokiu būdu tenkinti savo lytinę aistrą. Nuteistųjų siūlymas nukentėjusiajai lytiškai santykiauti patvirtina, kad jie buvo nusprendę tenkinti savo lytinę aistrą. Prokuroras nesutinka su R. V. gynėjo kasacinio skundo teiginiais, jog tokie veiksmai kaip nukentėjusiosios krūtų glamonėjimas, kaklo bučiavimas tebuvo siekis seksualiai sujaudinti nukentėjusiąją, nes jeigu šiais veiksmais buvo siekiama seksualiai sujaudinti nukentėjusiąją, tai akivaizdu, kad ir pačių nuteistųjų atliekamus veiksmus lėmė jų lytinis susijaudinimas, kitu atveju nelabai suprantamas jų atliktų veiksmų tikslas. Prokuroras pažymi, kad vien tik išorinių seksualinio pasitenkinimo požymių nenustatymas nėra pagrindas daryti išvadą, kad veika negali būti kvalifikuojama kaip seksualinis prievartavimas, kai tarp nukentėjusiojo ir atsakomybėn traukiamo asmens yra nustatomas kitoks fizinis sąlytis (šiuo atveju krūtinės glostymo ir lytinio organo lietimosi į nukentėjusiosios kūną). Todėl lytinio organo lietimasis su moters kūnu panaudojant prievartą yra traktuojamas kaip žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas. Atsiliepime nurodoma, kad visi veiksmai buvo atliekami su nukentėjusiąją autobuse, t. y. mažoje erdvėje, nuteistiesiems tarpusavyje pasikeičiant ir atsisėdant greta nukentėjusiosios bei vienas kito veiksmus matant, todėl pagrįstai jų veiksmus kvalifikavo kaip atliktus bendrininkaujant. Veikos kvalifikavimą lemia ne kiekvieno iš bendrininkų individualūs veiksmai, o šių veiksmų visuma. Byloje nustatyta tokia nuteistųjų veiksmų seka: R. V. ir R. G. tamsiu paros metu, įsisodinę į automobilį nukentėjusiąją, liepė pasirinkti, kokiu būdu su jais santykiauti, o jai atsisakius, jėga nukentėjusiajai numovė šortus bei apatines kelnaites, atsegė liemenėlę, lietė krūtinę, bučiavo kaklą. Vėliau savo šortus nusimovė ir R. V., savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios kūną. Pirmą kartą nukentėjusiąją nurengė R. G., o antrą kartą ją nurengė R. V.. Šios aplinkybės, anot prokuroro, leidžia teigti, jog jie turėjo bendrą tikslą patenkinti savo lytinę aistrą. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta tenkinti lytinę aistrą, šį nusikaltimą jie padarė veikdami tiesiogine tyčia: suprasdami nukentėjusiosios atsisakymą lytiškai santykiauti, panaudojo prieš ją fizinį smurtą, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir norėjo taip veikti.
Atsiliepimu į kasacinius skundus nukentėjusioji V. G. ir jos atstovė advokatė D. J. prašo nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti ir priteisti valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistųjų veiksmų seka leidžia teigti, jog jie turėjo tikslą patekinti savo lytinę aistrą, nes įsisodino nukentėjusiąją į automobilį, numovę jai šortus bei apatines kelnaites ir liepė pasirinki, kokiu būdu su jais santykiaus. Pažymima, kad tai, ar seksualinio prievartavimo veiksmus atlikusiam asmeniui pavyko patenkinti savo lytinę aistrą ar ne, nėra reikšminga sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 150 straipsnį klausimą. Vien tik išorinių seksualinio pasitenkinimo požymių nenustatymas nėra pagrindas teigti, kad veika negali būti kvalifikuojama kaip seksualinis prievartavimas, nustačius nukentėjusiojo ir nuteistojo asmens fizinį sąlytį – lietimąsi lytiniu organu prie nukentėjusiosios kūno, nukentėjusiajam prieštaraujant dėl tokio veiksmo, tai atliekant prieš jo valią. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji priešinosi, nenorėjo lytiškai santykiauti, savo nesutikimą išreiškė bandydama nuteistuosius atstumti, spyrė, verkė, prašė neliesti, atiduoti drabužius, todėl kaltininkai suvokė, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiosios valią. Nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, jos nurodytos aplinkybės viso baudžiamojo proceso metu sutapo, ji neturėjo pagrindo išsigalvoti nusikalstamos veikos. Atsiliepime pabrėžiama, kad R. V. gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl aistros nustatymo, nesusiję su nuteistųjų atliktų veiksmų kvalifikacija BK 150 straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai esant formalios sudėties, kai atsakomybė kyla nuo pavojingų veiksmų atlikimo momento. Nuteistojo lytinio organo lietimasis prie nukentėjusiosios kūno šiuo atveju laikomas baigtu nusikaltimu nuo valingo lytinio organo prisilietino prie kūno momento. Aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo bučiuojama, glamonėjama, siekiant pagrįsti, kad lytinio organo lietimasis prie jos kūno tėra dar viena glamonės rūšis, yra visiškai nepagrįstos. Pažymima, kad tiek bučiniai, tiek glamonės taip pat vyko prieš nukentėjusiosios valią, jai priešinantis. Pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimą, jei kaltininkas, panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju, tačiau lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnio atitinkamą dalį, kaip baigtas seksualinis prievartavimas, ir pagal BK 22 straipsnį. Byloje nustatyta, kad iš nukentėjusiosios buvo paimtas jos mobiliojo ryšio telefonas, jai garsinta nuogą palikti prieplaukoje, taip atimant galimybę priešintis, ji jėga prispausta nuteistojo kūnu ir nurengta, todėl akivaizdu, kad nuteistieji siekė išžaginti nukentėjusiąją, tačiau savanoriškai nusprendė atlikti kitus seksualinio prievartavimo veiksmus.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 150 straipsnio 1 dalies ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų tinkamo taikymo
Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Kitoks fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą, kito žmogaus kūno lietimą lytiniu organu, pirštų ar kitokių daiktų kišimą į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-57/2009, 2K-363/2009, 2K-50/2012). Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Kartu pažymėtina, kad seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami.
Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą; taip pat toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros; be to, toks asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Taigi, nustačius kelių asmenų bendrą tyčią išžaginti ar seksualiai prievartauti žmogų, išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo. Esant bendrai tyčiai išžaginti ar seksualiai prievartauti asmenį, besąlygiškas aktyvus pritarimas bendrininkų veiksmams, abejingumas aukos padėčiai leidžia įžvelgti psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį arba kitokį atėmimą galimybės priešintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk4LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-298/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-298/2012">2K-298/2012</a>).
Pažymėtina, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013).
Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl visų būtinųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių egzistavimo kaltinamųjų R. G. ir R. V. veiksmuose. Teismas, įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus (BPK 301 straipsnio 1 dalis) įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir argumentuotai nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl kaltinamųjų kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, o kuriuos atmeta (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji, veikdami bendrai, Mažųjų laivų prieplaukoje paėmė nukentėjusiosios V. G. mobiliojo ryšio telefoną, po to R. G. jėga savo kūnu prispaudė nukentėjusiąją ir prieš jos valią numovė jai šortus bei apatines kelnaites, grasino palikti nuogą prieplaukoje, reikalavo pasirinkti, kokiu būdu nukentėjusioji su jais santykiaus, o šiai atsisakius grąžino rūbus, tačiau po to nuvežė nukentėjusiąją prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios, kur R. V. numovė nukentėjusiajai šortus bei apatines kelnaites ir tenkino savo lytinę aistrą savo lytiniu organu liesdamas nukentėjusiosios kūną. Taigi, R. G. ir R. V., veikdami susitarę, bendrai, suprasdami kiekvieno jų atliekamus veiksmus, indėlį į bendrą daromą nusikalstamą veiką ir norėdami taip veikti, atliko alternatyvias veikas, numatytas BK 150 straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta pirmosios instancijos teismo, atmestini kasatoriaus R. G. kasacinio skundo argumentai, kad jis pats jokių veiksmų, susijusių su savo lytinės aistros tenkinimu, neatliko, todėl buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Pagal pirmiau išdėstytus kasacinio teismo išaiškinimus dėl bendrininkavimo išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose R. G. pagrįstai pripažintas seksualinio prievartavimo vykdytoju. Jis prieplaukoje atliko veiksmus, sutrukdžiusius nukentėjusiajai priešintis: paėmė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną bei prieš jos valią ją nurengė, grasino palikti prieplaukoje, reikalavo pasirinkti, kokiu būdu ji su nuteistaisiais santykiaus. R. V. prievarta nurenginėjant nukentėjusiąją ir tenkinant savo lytinę aistrą prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios, R. G. buvo šalia ir savo buvimu kėlė grėsmę nukentėjusiajai. Nurodyti R. G. veiksmai ir jo elgesys, patvirtina, kad jis bendrai su nuteistuoju R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, ir kaip bendravykdytojas, nors pats savo lytinės aistros su nukentėjusiąja netenkino, atliko kitus, pirmiau įvardytus BK 150 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus alternatyvius veiksmus (naudojo fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją, taip atimdamas iš jos galimybę priešintis).
Taip pat pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl to, kad nukentėjusioji išreiškė nesutikimą santykiauti ar tenkinti nuteistųjų lytinę aistrą, verkė, spardėsi, todėl akivaizdu, kad pirmiau nurodyti nuteistųjų veiksmai buvo atliekami prieš jos valią. Tokias aplinkybes, priešingai kasaciniuose skunduose nurodytiems argumentams, patvirtino ne tik nukentėjusiosios parodymai, dėl kurių patikimumo ir išsamumo (nesant pagrindo V. G. apkalbėti nuteistuosius, kai jų anksčiau nesiejo jokie santykiai) abejonių nekyla, bet ir liudytojų K. Z. parodymai dėl trumposios žinutės ir pokalbio su nukentėjusiąja turinio, jos balse jausto išgąsčio, taip pat netiesioginiai įrodymai: liudytojų R. Z., I. G. parodymai dėl to, kokia buvo nukentėjusiosios būklė, savijauta, ką ji sakė po nusikalstamos veikos prieš ją padarymo. Šie asmenys atvyko pasiimti nukentėjusiosios V. G. į (duomenys neskelbtini) centrą ir nurodė, kad ji tuo metu buvo labai išsigandusi, verkė, krito ant žemės, pasakojo, jog ją norėjo išprievartauti, grasino. Taigi, pirmosios instancijos teismas tik visų byloje surinktų ir tiesiogiai ištirtų įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl to, kad nuteistieji išrengdami, grasindami nukentėjusiajai, liepdami jai rinktis, kokiu būdu su jais santykiauti, ir R. V. liečiantis prie jos kūno savo lytiniu organu, elgėsi prieš nukentėjusiosios valią, jai nesutinkant ir priešinantis tokiems nuteistųjų veiksmams.
Taip pat pirmosios instancijos teismas detaliai, laikydamasi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, aptarė kaltinamųjų R. G. ir R. V. parodymus, jų kaitą baudžiamojo proceso metu, palygino juos su kitai bylos duomenimis ir motyvuotai pripažino kaltinamųjų keltas gynybos versijas dėl to, kad nukentėjusioji juos apkalba, kad jie tik bendravo, jokių prievartinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko, nepasitvirtinusiomis ir prieštaraujančiomis byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nuosekliems ir išsamiems nukentėjusiosios V. G., liudytojų K. Z., I. G., R. Z. parodymams.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, išnagrinėjo ir argumentuotai atsakė į esminius nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų motyvus, pakartotinai atlikęs įrodymų tyrimą byloje, dar kartą išanalizavo ir pasisakė dėl visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių R. V. ir R. G. veiksmuose, nurodė įrodymus, patvirtinančius nukentėjusiosios parodymų tikrumą, nuoseklumą ir jos nurodytas faktines įvykio aplinkybes, motyvuotai aptarė ir atmetė nuteistųjų parodymus ir apeliaciniuose skunduose keltas jų gynybos versijas bei pagrįstai konstatavo, kad R. V. lytinio organo lietimasis prie nukentėjusiosios kūno, prieš tai tiek jam, tiek R. G. panaudojus prievartą prieš V. G., atėmus galimybę priešintis (paimant jos mobiliojo ryšio telefoną), ją jėga nurengus, grasinant ir liepiant pasirinkti, kokiu būdu su jais santykiauti, kvalifikuotinas kaip lytinės aitros tenkinimas kitokiu būdu. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje aptarė ir atsakė į nuteistojo R. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl R. V. siekių ir tikslų darant šią nusikalstamą veiką: kad jis neva nesiekė patenkinti savo lytinės aistros, neatsargiai prisilietė prie nukentėjusiosios, dėl nuteistųjų buvimo arba nebuvimo seksualiai susijaudinus, taip pat ginčijant nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir teisingumą, siekiant sukelti abejonių jais dėl itin griežto nukentėjusiosios auklėjimo ir pan. Dėl tapačių kasacinio skundo argumentų, kurie tik atkartojami ir į kuriuos detaliai bei išsamiai (BPK 332 straipsnio 2 dalis) atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiau nepasisako. Pabrėžtina, kad kasatoriaus nesutikimas su byloje nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, taip pat argumentai, kuriais prieštaraujama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms, padarytoms atlikus įrodymų tyrimą ir vertinimą byloje, kai nenustatyta netinkamo Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų taikymo, nėra pagrindas keisti ar naikinti teisingus ir teisėtus teismų sprendimus, juolab kad kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės klausimais, o įrodymų iš naujo netiria, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Taip pat kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pasisakydami dėl R. V. ir R. G. siekio (pasikėsinimo) išžaginti nukentėjusiąją, peržengė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas. BPK 255 straipsnyje įtvirtintos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos, numatant, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (1 dalis); kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (2 dalis). Taigi, įstatymas nagrinėjimo teisme ribas, kurios yra kaip tam tikri teisiniai rėmai privalomi paisyti teismui, nagrinėjančiam bylą, apibrėžia atsižvelgdamas į subjektus, dėl kurių nagrinėjama byla, ir pagal dalyką, kurį sudaro nagrinėjamos bylos faktinis ir teisinis turinys, o konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato prokuroro kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip pagrįstai konstatuota ir apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje, ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tik dėl tų asmenų (dėl R. G. ir R. V.) ir tik dėl jiems kaltinamajame akte inkriminuotų faktinių aplinkybių, nurodytų jų veiksmų, dėl kurių ji buvo perduota su kaltinamuoju aktu teismui. R. V. ir R. G. nuteisti būtent už nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, kuri jiems buvo inkriminuota kaltinamuoju aktu. Konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai neperžengė bylos nagrinėjimo ribų.
Dėl apmokėjimo už nukentėjusiajai suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme
Nukentėjusioji V. G., vadovaudamasis BPK 374¹ straipsnio 1 dalimi, pateikė atsiliepimą į nuteistojo R. G. ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato R. G. kasacinius skundus. Nukentėjusiajai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba surašant atsiliepimą į kasacinius skundus. Nukentėjusioji prašo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidas valstybei.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Byloje buvo pateikta Kauno valstybinės teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. birželio 6 d. pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nustatyta, kad už nukentėjusiajai V. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą (advokato paslaugas) valstybės naudai priteistina suma yra 400 Lt. Atmetus nuteistojo R. G. ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinius skundus, ši suma lygiomis dalimis (po 200 Lt) priteistina valstybei iš nuteistųjų R. V. ir R. G..
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. G. ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato R. G. kasacinius skundus atmesti.
Priteisti iš nuteistųjų R. G. ir R. V. po 200 (du šimtus) Lt nukentėjusiosios V. G. atstovavimo išlaidų valstybės naudai.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Aurelijus Gutauskas
Antanas Klimavičius
