Baudžiamoji byla Nr. 2K-282/2014
Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00035-2002-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.7;
1.1.5.1;
2.1.7.4;
2.1.6.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Gedgaudui Norkūnui,
nuteistojo gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,
nukentėjusiajai D. L.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus ir nukentėjusiosios D. L. ir jos atstovo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnį laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams.
Priteista iš A. D. nukentėjusiesiems D. L. 9500 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Julijai ir D. L. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 1500 Lt gydymo išlaidų ir 136 Lt išlaidų valstybei.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi nukentėjusiosios D. L. ir nuteistojo A. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, taip pat prokuroro, prašiusio nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios bei jos atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. D. nuteistas už tai, kad 2002 m. rugpjūčio 16 d., apie 11.00 val., angare, esančiame Klaipėdoje, Herkaus Manto g. 84, dėl automobilio veidrodėlio grąžinimo kilusio konflikto metu iš savigynai turėto 12-o kalibro šautuvo „Winchester 1300“ Nr. L2615753 du kartus šovė į E. L. guminėmis kulkomis ir vieną kartą šratais, nukentėjusiajam padarydamas akliną šautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą pakenkiant vidaus organams ir taip tyčia jį nužudė.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. D. gynėjas advokatas Remigijus Merkevičius prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir bylą A. D. nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir BK 28 straipsnio pagrindu arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja prasme, nes Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Z. Pocius 2008 m. lapkričio 21 d. nutartimi tiesiogiai įpareigojo prokurorus pareikšti A. D. kaltinimą nužudžius kitą žmogų ir perduoti bylą teismui, o po to, kai baudžiamoji byla buvo perduota Klaipėdos apygardos teismui, toliau aktyviai dalyvavo baudžiamosios bylos procese, t. y. 2010 m. spalio 22 d. patvarkymu paskyrė teisėją, kuris parengs bylą nagrinėti teisme, o 2010 m. gruodžio 23 d. patvarkymu paskyrė ir teisėjų kolegiją, kuri nagrinės bylą iš esmės. Ši teisinė situacija, nors nėra identiška, tačiau labai panaši į teisinę situaciją, buvusią Europos Žmogaus Teisių Teisme nagrinėtoje byloje Daktaras prieš Lietuvą, kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas kvalifikavo kaip pažeidžiančią objektyvųjį teismo nešališkumą.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas ir objektyviojo nešališkumo požiūriu, ir BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme buvo šališkas teismas. Teismo nešališkumo principo pažeidimas sukliudė pirmosios instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismo šališkumas, kaip vienas esminių teisinių argumentų, buvo akcentuojamas ir apeliaciniame skunde. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis, kaip nuteistojo gynėjas, sakydamas baigiamąją kalbą, dar kartą pabrėžė pirmosios instancijos teismo šališkumą, kaip vieną esminių A. D. apeliacijos argumentų. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumas tuo teisiniu požiūriu, jog baudžiamosios bylos patekimo į Klaipėdos apygardos teismą ir jos paskyrimo konkretiems teisėjams procese itin aktyviai veikė (netgi nulėmė) Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Z. Pocius, buvo akcentuojamas tiek apeliaciniame skunde, tiek A. D. gynėjo žodžiu pristatytoje ir raštu suformuluotoje baigiamojoje kalboje; šis pirmosios instancijos teismo šališkumo aspektas privalėjo būti aptartas apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte nutartyje (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tačiau nutartyje apie tai nėra nė žodžio, nors kitus galimo pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo aspektus apeliacinės instancijos teismas ir paneigė. Dėl to, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir tiek, kiek tai susiję su apeliacinės instancijos teisme iškeltais esminiais BPK pažeidimais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad vertindami byloje surinktus įrodymus ir nustatydami faktines bylos aplinkybes abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sąžinigą įrodinėjimą ir teisingą galutinį sprendimą užtikrinančias teisines įrodymų vertinimo taisykles.
Baudžiamojoje byloje neginčijama, kad A. D. 2002 m. rugpjūčio 16 d., apie 11.00 val., kartu su kolegomis „Aro“ pareigūnais R. V., Ž. E., G. M. ir L. T. atvyko prie garažo, esančio Klaipėdoje, Herkaus Manto gatvėje, įėjo į garažą ir iš savigynai turėto 12-o kalibro šautuvo „Winchester 1300“ iššovė į Š. P. ir E. L., pastarasis nuo patirto sužalojimo mirė.
Teismai, konstatuodami, kad A. D. tyčia nužudė E. L. ir taip padarė nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 104 straipsnyje, nustatytomis pripažino šias dvi svarbiausias faktines aplinkybes, esą kad: A. D. atvykimas 2002 m. rugpjūčio 16 d. prie garažo, o vėliau ir įėjimas į jį nebuvo atsitiktinis – buvo J. A. veidrodėlio pardavėjų (tarp jų E. L.) konflikto tęsinys; šiam susitikimui ruošėsi abi pusės; iki tol, kol įbėgo į garaže esančią biuro patalpą ir pasiėmė legaliai savigynai turėtą šaunamąjį ginklą pistoletą „Beretta“, E. L. šaunamojo ginklo neturėjo ir niekas kitas iš garaže buvusių asmenų šaunamuoju ginklu nei į iš garažo bėgantį J. A., nei apskritai nešaudė.
A. D. šias abiejų instancijų teismų nustatytas aplinkybes kategoriškai neigė nuo pat baudžiamosios bylos pradžios. Šias faktines aplinkybes besąlygiškai neigė ir liudytojai J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T..
Konstatuodami šias faktines aplinkybes pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai iš esmės rėmėsi vieninteliu faktinės informacijos šaltiniu – liudytojo T. Ž. parodymais, esą dar 2002 m. rugpjūčio 14 d. (t. y. prieš dvi dienas iki įvykio) kartu su J. A. į garažą buvo atvykęs ir „Aro“ pareigūnas R. V., kuris konfliktavo su veidrodėlio pardavėjais ir susitarė su E. L. susitikti 2002 m. rugpjūčio 16 d. Abiejų instancijų teismai šį faktinės informacijos šaltinį tiesiog suabsoliutino, iš jo kildino visas svarbiausias savo išvadas ir pagrindė savo abejones kitų faktinės informacijos šaltinių patikimumu. Kasatoriaus nuomone, tai prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam išsamumo ir visapusiškumo reikalavimui – įvertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek įrodymų visumą bei dalykiškai motyvuoti tam tikrų įrodymų nepatikimumą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje atskirai net neįvardijęs liudytojo T. Ž., tęsdamas savo pirminės prielaidos interpretaciją, nurodė, kad tiki kaltinimo liudytojų Š. P., L. B., M. Ž. ir V. M., o kaltinamojo A. D. bei liudytojų J. A. ir kitų „Aro“ pareigūnų R. V., Ž. E., G. M. ir L. T. parodymais netiki. Tačiau, kaip teigia kasatorius, kodėl pirmosios instancijos teismas tiki kaltinimo liudytojais ir visiškai netiki A. D., J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T., nuosprendyje nepaaiškinta. Apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš nutarties turinio, taip pat netikėjo niekuo, ką patvirtino nuteistasis A. D. ir liudytojai J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T.. Nuteistojo A. D. ir liudytojų J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T. parodymų neteisingumą apeliacinės instancijos teismas argumentavo ne šio teismo nustatytais konkrečiais faktais (kurie leistų teismui teigti, kad šie liudytojai kalba netiesą), o tiesiog subjektyviu įvykių eigos įsivaizdavimu ir interpretacija.
Apeliacinės instancijos teismas atsisakė tikėti bet kokiu nuteistojo A. D. ir liudytojų J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T. žodžiu, nes šių liudytojų nurodomos faktinės įvykio eigos aplinkybės neatitinka to, kaip jas įsivaizdavo apeliacinės instancijos teismas, subjektyviai vertindamas (interpretuodamas) prieš įvykį ir po įvykio A. D. atliktus veiksmus. Nutarties motyvuojamosios dalies pradžioje padaręs išvadą, kad netiki niekuo, ką teigė nuteistasis ir liudytojai J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T., apeliacinės instancijos teismas šių asmenų parodymų nutartyje toliau visiškai neaptarė, t. y. nemotyvavo, kodėl netiki A. D. ir liudytojų J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T., pateikusių priešingus faktus nei liudytojas T. Ž., parodymais.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nenurodęs, kodėl netiki nuteistojo A. D. ir liudytojų J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T. parodymais, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas savo netikėjimą šių asmenų parodymais nutartyje pagrįsdamas išimtinai A. D. veiksmų, buvusių prieš įvykį ir po jo, subjektyviomis interpretacijomis.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neturi teisės tiesiog abstrakčiai konstatuoti, kad tam tikro asmens parodymai yra neteisingi ir daugiau jų neanalizuoti bei neaptarti bendrame įrodymų visumos kontekste. Taip elgdamiesi, kaip pažymi kasatorius, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Kasatorius teigia, kad teismų išvados, viena vertus, nėra paremtos jokiais baudžiamojoje byloje esančiais konkrečiais įrodymais, kita vertus, jos tegali būti tik vienomis iš galimų prielaidų. Net tuo atveju, jei R. V. iš tiesų žinojo ir asmeniškai dalyvavo aptariamame konflikte dėl veidrodėlio, tai nepaneigia galimybės, kad tiek A. D., tiek tą dieną prie jūros važiavusiais „Aro“ pareigūnais Ž. E., G. M. ir L. T. tiesiog buvo pasinaudota pastariesiems nieko nežinant apie kelionės jūros link maršruto pasikeitimo tikslą. Abiejų instancijų teismai vertino ne tai, ką iš tiesų žinojo ir ką konkrečiai darė A. D., o tai, ką, tikėtina, žinojo ir darė R. V.. R. V. žinojimą ir veiksmus teismai sutapatino su A. D. žinojimu ir veiksmais. Dėl to, kasatoriaus nuomone, taip pat buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai teismui savo išvadas grįsti išsamia analize ir logikos dėsniais.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad garaže vyko muštynės ir būtent dėl to paneigė būtinosios ginties situaciją. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje šį faktinį aspektą – buvo muštynės garaže ar muštynių nebuvo – apskritai nutylėjo. Kasatorius pažymi, kad naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog pagal BK 28 straipsnį galima ginti ne tik žmogaus, bet ir visuomenės interesus, visuomenės rimtį ir tvarką viešoje vietoje.
Šių liudytojų parodymai iš esmės prieštarauja tiek tarpusavyje (vieni kitiems), tiek kitų asmenų perteikiamai ar dokumentais pagrįstai informacijai (pavyzdžiui, „Aro“ vado pasirašytam dokumentui, pagal kurį 2002 m. rugpjūčio 14 d. R. V. iki 15.20 val. buvo užsiėmimuose, todėl tuo pačiu metu jis negalėjo būti ir kitoje vietoje – garaže; J. A. ir R. V. telefoninių pokalbių išklotinėms, iš kurių matyti, kad ilgą laiką iki įvykio J. A. ir R. V. tarpusavyje nebendravo; nors nutartyje rašoma, kad liudytojo T. Ž. parodymus patvirtina M. Ž., tačiau liudytojas M. Ž. pirmosios instancijos teisme teigė, kad „laukėm tik vieno verslininko, nes jis su E. L. susitarė susitikti 11.00 val.“. Šiuos parodymus M. Ž. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi šis liudytojas neminėjo R. V., kaip asmens, kuris susitarė dėl susitikimo su E. L. ir turėjo atvažiuoti, tad buvo laukiamas. Apeliacinės instancijos teisme nė vienas liudytojas nepatvirtino nuosprendyje „nustatyto fakto“ esą jau 2002 m. rugpjūčio 14 d. buvo grasinama „Aro“ pareigūnais ir t. t.). Faktinę informaciją, kurią perteikinėjo teismams, liudytojai M. Ž., L. B. ir S. P. gavo (sužinojo) ne tik būdami įvykio vietoje, bet ir vėliau patys asmeniškai aktyviai dalyvaudami pačiame nusikalstamos veikos tyrime (pavyzdžiui, prieš apklausas buvo Klaipėdos 2-ajame policijos komisariate, kuriame matė ten taip pat atvykusius „Aro“ pareigūnus, tarp jų ir R. V.). Šie liudytojai turėjo ir galimybę, ir interesą apkalbėti R. V., siekdami visą situaciją pavaizduoti „Aro“ pareigūnus pakaltinančia prasme (kaip savotišką užpuolimą, kurį atliko „Aro“ pareigūnai).
Liudytojai Š. P., L. B., M. Ž. ir T. Ž. yra artimai susiję tiek tarpusavyje, tiek su žuvusiuoju E. L.. Š. P., L. B. ir M. Ž. tarpusavyje ir su E. L. buvo ilgamečiai artimi draugai ir bendradarbiai; T. Ž. yra E. L. žmonos brolis. Liudytojai Š. P. ir L. B. pakankamai aktyviai veikė tuose įvykiuose ir tas jų veikimas, tikėtina, buvo nusikalstamas arba bent jau balansavo ant nusikaltimo ribos: Š. P. nepakluso policijos pareigūno nurodymams, metaliniu strypu kėsinosi į policijos pareigūną; pas Š. P. buvo rastas nešaunamasis ginklas peilis; L. B. šaudė į žmones.
Kasatorius teigia, kad kaip subjektyvi įvykio eigos interpretacija, akcentuojant naudingus ir visiškai nutylint nenaudingus aspektus, vertintinas ir apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog „byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad E. L. kas nors būtų trukdęs šaudyti į A. D., kai šis, tik įbėgęs į angarą, pradėjo šaudyti guminėmis kulkomis į Š. P. ir E. L.. A. D. iššovė keletą kartų guminėmis kulkomis į Š. P., todėl per tą laiką E. L. galėjo šauti į A. D., jeigu būtų rankose turėjęs ginklą“. Kasatoriaus nuomone, jei apeliacinės instancijos teismas būtų objektyviai vertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir iš įrodymų visumos formavęs savo vidinį įsitikinimą, būtų pamatęs ir tikrą situacijos vaizdą, būtų pastebėjęs, kad priežastis, dėl kurios E. L. nesugebėjo iššauti (nešovė) į A. D., buvo ne tai, kad E. L. neturėjo ginklo, o tai, kad ginkluotas A. D. neleido E. L. šauti į save. Tiek A. D. nurodė, tiek teismo medicinos specialistas, apžiūrėjęs E. L. lavoną, patvirtino, kad į E. L. buvo šauta tris kartus: du kartus šauta E. L. būnant garažo sandėlyje, kaip teigė A. D., taikantis ir mėginant šauti į A. D., ir vieną (paskutinį) kartą, E. L. būnant garaže esančioje ofiso patalpoje.
Abiejų instancijų teismai akcentavo A. D. pareigas ir pasirengimą veikti netipinėse situacijose, tačiau, konstatuojant šio konkretaus įvykio aplinkybes, nuosprendyje ir nutartyje A. D. pavaizduotas (tikriausiai) kaip nevisiškai sveiko proto, hiperbolizuotai į įvykius reaguojantis ir visiškai nesivaldantis asmuo, nes tai, kas nustatyta teismų sprendimuose, atrodo, kad garaže nieko nevyko, tačiau į garažą įbėgo ginkluotas A. D. ir, niekam nieko nesakęs, šovė į E. L. ir Š. P., po to, nežinia kodėl toliau ginklu persekiojo garažo ofiso patalpose pasislėpusį E. L., veržėsi į ofisą, nors matė, kad E. L. yra pasiruošęs šauti ir laikė nukreipęs ginklą į tą vietą, iš kurios jis turėtų ateiti.
Apibendrindamas savo teiginius, kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatydami procesiniam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: išvadas dėl vienų įrodymų teisingumo ir patikimumo ir priešingai – kitų įrodymų neteisingumo ir nepatikimumo, pagrindė ne įrodymais ir argumentais, neginčijamai patvirtinančiais teismo išvadas, o viso labo subjektyviomis prielaidomis; teismo išvados dėl tam tikrų faktų buvimo yra paremtos vien tik tam tikrų atskirų įrodymų absoliutinimu, jų netiriant ir nevertinant byloje esančių įrodymų visumos kontekste, atskirų įrodymų pripažinimas nepatikimais paremtas vien tik objektyvia iš esmės šalutinių aplinkybių interpretacija, o ne analizuojant šių įrodymų gavimo tvarką, tikrinant juos atliekant BPK numatytus veiksmus, lyginant su kitais byloje esančiais įrodymais.
Kaip teigia kasatorius, aiškiai neteisėtas (iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį) baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos vertinimas nulėmė ir aiškiai neteisingą baudžiamojo įstatymo A. D. pritaikymą: jei pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, juos būtų ištyrę ir įvertinę išsamiai ir nešališkai, vadovaudamiesi įstatymu, būtų nustatę ir konstatavę, kad A. D. nieko nežinojo apie J. A. konfliktą dėl automobilio veidrodėlio ir niekaip nedalyvavo sprendžiant šį konfliktą; A. D. atvykimas prie garažo buvo visiškai atsitiktinis; kad A. D. į situaciją garaže sureagavo tik tada, kai išgirdo šūvius garaže ir pamatė, kaip iš garažo išbėga žmogus, o kitas paskui jį išėjęs žmogus šaudo į šį nubėgantį žmogų; kad A. D. prisistačius policijos pareigūnu ir pareikalavus mesti ginklą, šaudantysis šovė ir į A. D. pusę; kad A. D. šūviai guminėmis kulkomis garaže į E. L. ir Š. P. buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis, ginantis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus dviejų asmenų – E. L. ir Š. P. puolimo bendrais, tarpusavyje suderintais, vienas kitą papildančiais A. D. gyvybei pavojingais veiksmais; kad, A. D. iššovus į ofise esantį E. L., A. D. vis dar veikė būtinosios ginties situacijoje, t. y. esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam E. L. kėsinimuisi, E. L. siekiui (realiam pasirengimui) šauti į A. D., tik laukiant tam tikros progos. Tai reiškia, kad, jei vertindami byloje esančių įrodymų visumą abiejų instancijų teismai nebūtų iš esmės pažeidę BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o procesinius sprendimus būtų motyvavę taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 332 straipsnio 3 dalis, būtų nustatę ir konstatavę, kad gyvybę E. L. A. D. atėmė vykdydamas profesines pareigas ir veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji D. L. ir jos atstovas advokatas Vytautas Sirvydis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį, o Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti – pripažinti A. D. kaltu ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą; nustatyti, kad A. D. veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); civilinius ieškinius tenkinti visiškai: priteisti iš A. D. nukentėjusiajai D. L. 200 000 Lt, jos vaikams D. L. ir J. L. – po 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, iš dalies netinkamai įvertinęs įrodymus, nepripažino A. D. tyčia nužudžius E. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir nepripažino jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, teismas iš dalies neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Šių pirmosios instancijos teismo klaidų apeliacinės instancijos teismas neištaisė.
Teismo išvadų dalis, susijusi su A. D. veikimu kitų asmenų gyvybei pavojingu būdu, kasatorių manymu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes tai, kad A. D. nužudė E. L., veikdamas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu, pasitvirtino bylą nagrinėjant teisme. Veikos padarymo metu galiojusiame 1961 m. BK už tokios veikos padarymą buvo numatyta atsakomybė pagal 105 straipsnio 4 punktą (tyčinis nužudymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu), todėl, įsigaliojus 2000 m. BK ir iš esmės teisingai nustačius daugelį faktinių aplinkybių, teismui reikėjo aiškintis, pagal kurį Baudžiamąjį kodeksą turi būti kvalifikuojama A. D. veika (pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 4 punktą ar 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą). Vadovaujantis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi, A. D. turėtų būti taikomas švelnesnis įstatymas – 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktas.
Pirmosios instancijos teismas pripažino šaunamojo ginklo panaudojimą A. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šaunamojo ginklo naudojimas puolamuosiuose A. D. veiksmuose, kasatorių manymu, sudaro ne tik sunkinančią atsakomybę aplinkybę, bet ir veikos kvalifikavimą keičiantį požymį. Pasak kasatorių, A. D. ypatingos galios šaunamojo ginklo naudojimas tyčia nužudant E. L., kai šalia buvo kitų žmonių, visiškai atitinka teisiškai reikšmingą kvalifikuojantį požymį – veikimą pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino A. D. veikus be kryptingos tyčios veiką kvalifikuojančio požymio prasme, be to, visiškai nevertino, kad būtent dėl kaltininko veiksmų šaudant į kitus garaže buvusius asmenis, be nužudytojo E. L., buvo sužalotas ir Š. P.. Tai, kad šis asmuo buvo sužalotas ne šratais, o gumine kulka, nesuteikia teismui pagrindo teigti, jog A. D. veikė neturėdamas tyčios veikti pavojingu kitų asmenų gyvybei būdu. Iš ekspertizės akto Nr. 526 matyti, kad iš nužudytojo E. L. lavono išimta 43 vnt. šratų, iš ekspertizės akto Nr. 11-3154/249 – kad pagal tyrimui pateiktų šratų požymius jie skirti lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams užtaisyti. Tai, kasatorių manymu, turi reikšmės nustatant kaltininko tyčią. Kriminalistinėje literatūroje rašoma, kad į 12-o kalibro fabrikinio medžioklinio šovinio plastmasinį kamštį (konteinerį) dedama iki 36 g bendro svorio šratų. Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad į tokius šovinius dedama apie 120 vnt. 3,75 mm skersmens šratų. Tai teismo posėdyje patvirtino ir ekspertas L. Nečipurukas. Todėl teismo nuosprendyje be pagrindo nurodoma, kad tokį nukentėjusiosios ir jos gynėjo teiginį paneigia ekspertų teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, jog likusieji šratai galėjo būti susmigę nužudytojo kauluose, kad konteineris ir šratai iš kūno neišėjo, nes buvo padarytas aklinas šautinis sužalojimas, kad konteineris galėjo būti iš dalies demontuotas ir jame galėjo būti apskritai tik 43 šratai. Pasak kasatorių, tokie pirmosios instancijos teismo motyvai nepagrįsti surinktų duomenų visuma, nes šratų sklaida, kokia ji buvo nustatyta pagal ekspertizės aktą bei ekspertų paaiškinimus, prasidėjo dar iki šratų kontakto su nužudytojo kūnu. Dalis šratų dėl jų sklaidos ir rikošeto nuo nužudytojo drabužių, kitų aplinkoje buvusių daiktų pasklido aplink, sukeldami grėsmę kitiems garaže buvusiems asmenims. Taip pat apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad įvykyje dalyvavusių asmenų išsidėstymas šūvio metu bei šūvio kryptis rodo, jog A. D. negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad jo veiksmai, nukreipti prieš E. L., galėjo sukelti pavojų dar ir kitų žmonių (Š. P., L. B., M. Ž., J. A., R. V.) gyvybei. Tokia išvada padaryta vienus duomenis įvertinus atskirai nuo kitų, neįvertinus kaltininko asmenybės ir profesinių įgūdžių, pasirinkto ginklo galios, šaudmenų rūšies. Aplinkybė, kad A. D. veikė pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu, nustatyta ir jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis teigė užtaisęs šautuvą dviem šratiniais šoviniais ir trimis ar keturiomis guminėmis kulkomis. Pasak kasatorių, nustatant A. D. tyčios turinį ir jo galimybę suvokti veikimo pavojingumą, buvo būtina įvertinti, kad jis yra profesionalus kovotojas, užtaisęs savigynai išduotą šaunamąjį ginklą ne vienu, o keliais šratiniais šaudmenimis, taip pat kad veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas be pagrindo neįvertino, kad A. D., veikdamas pavojingu daugelio asmenų gyvybei būdu, vieną iš asmenų (Š. P.) ir sužeidė.
Pirmiau nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime išaiškinta, kad tais atvejais, kai tyčia nužudant panaudojamas šaunamasis ginklas, jei šalia nukentėjusiojo yra kitų žmonių, veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. Analogiška situacija buvo spręsta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-12/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-12/2007">2K-12/2007</a>, kai iš lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo, panaudojant šratinius šovinius, buvo tyčia nužudytas žmogus, ši veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai, nustatę, jog A. D. jam inkriminuotos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau šios aplinkybės teisiškai neįvertinę ir nepripažinę nuteistojo atsakomybę sunkinančia (2000 m. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos. Jų manymu, apkaltinamojo nuosprendžio dalis, pasisakant šiuo klausimu, nenuosekli, prieštaringa, nors aplinkybės, kurios yra pagrindas pripažinti nuteistąjį veikos padarymo metu buvus neblaiviu, nustatytos.
Kasatoriai nurodo, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, įvertinus ne tik alkoholio kiekio matuoklio rodmenis, bet ir liudytojų, paties kaltininko parodymus bei kitus duomenis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-297/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-297/2010">2K-297/2010</a>, 2K-613/2011, 2K-40/2012). Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nevertindamas nukentėjusiosios prašymo pakeisti veikos faktines aplinkybes ir gynėjo baigiamojoje kalboje išanalizuotų bylos duomenų, konstatavo, kad A. D. veiksmai nebuvo nulemti prieš įvykį vartoto alkoholio, nes įvykio metu jis elgėsi ryžtingai, užtikrintai, kad jo elgesys nebuvo būdingas alkoholinio apsvaigimo būsenos esančiam asmeniui. Kasatoriai mano, kad būtent alkoholio vartojimas, iš dalies labai mažas laiko tarpas nuo paskutinio suvartoto alkoholio kiekio, taip pat miego stygius ir lėmė visiškai neadekvačius A. D. veiksmus, kurie prasidėjo kur kas anksčiau, nei nurodyta nuosprendyje. Kasatorių nuomone, abiejų instancijų teismai nepagrįstai nevertino ikiteisminio tyrimo metu duotų A. D. parodymų, pagal kuriuos rugpjūčio 16 d., 4.00–5.00 val. turistiniame žygyje jis išgėrė du butelius alaus, o apie 12.00 val. iš plastikinio indo gurkštelėjo alkoholinio kokteilio,,MIX“. Pasak kasatorių, neblaivumo būsena lėmė ir tolesnį A. D. elgesį iš karto po įvykio. A. D. išduotame leidime laikyti ir nešioti lygiavamzdį šautuvą savigynai aiškiai nurodyta ginklo savininko pareiga apie šaunamojo ginklo panaudojimą, padarinius ar praradimą nedelsiant pranešti policijai ar prokuratūrai, tačiau jis šios pareigos sąmoningai nevykdė net keletą valandų, siekdamas nuslėpti neblaivumą, kuris 2002 m. rugpjūčio 16 d. 14.39 val. buvo 0,73 promilės. Ši aplinkybė turėjo būti vertinama BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės požiūriu. Tačiau pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai nepasisakė, ar neblaivumo būsena nustatyta, tik nepripažįstama, kad ši aplinkybė turėjo reikšmės veikos padarymui, ar apskritai nepripažįstama, jog A. D. veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Šios klaidos apeliacinės instancijos teismas neištaisė. Tai, kad dėl A. D., kasatorių nuomone, sąmoningo vengimo iš karto prisistatyti į policiją ar prokuratūrą jo kraujyje alkoholio koncentracija sumažėjo (kaltinamajame akte remiamasi medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 452, kuriame fiksuotas 0,09 ir 0,07 promilės neblaivumas), nepaneigia aplinkybės, jog jis veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad šio fakto nepakanka BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei pripažinti. Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismo samprotavimai, kad A. D. veiksmai nebuvo nulemti prieš įvykį vartoto alkoholio, yra nepagrįsti, nes alkoholis, kaip psichiką aktyviai veikianti medžiaga, iš esmės keičia asmens mąstymą, reakciją, gebėjimą adekvačiai įvertinti aplinką, veikti ir tvardytis. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 452 užfiksuotos A. D. nurodytos aplinkybės, kad 2002 m. rugpjūčio 16 d. 4.00–5.00 val. jis išgėrė du bokalus „Švyturio“ alaus ir apie 12.00 val. du gurkšnius alkoholinio kokteilio „MIX“. Nagrinėjamu atveju tai neabejotinai turėjo įtakos, nes, būdamas blaivus, A. D. butų atmetęs siūlymą vykti aiškintis santykių dėl automobilio veidrodėlio peripetijų į garažus ar netgi atkalbėjęs ir aktyviausius įvykio dalyvius. Šiuo požiūriu nepagrįstas ir neatitinkantis baudžiamojo įstatymo reikalavimų apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad minėtai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei pripažinti būtina nustatyti, jog girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį įgyvendinti. Nors BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta neblaivumo įtaka nusikalstamos veikos padarymui, tačiau tokia įtaka nebūtinai turi būti conditio sine qua non (būtinoji sąlyga). Kita vertus, jeigu jau A. D. pateikia gynybinę versiją esą jis neturėjo išankstinio sumanymo nužudyti E. L., tai juo labiau laikytina, kad A. D. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos veikos padarymui, nes jo veiksmai buvo aiškiai puolamojo pobūdžio, impulsyvūs, spontaniški. Kasatoriai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje nurodyta, kad medicininės apžiūros akte pateiktus duomenis apie asmens apsvaigimą nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, atitinkančius BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, teismas gali pripažinti įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kilus abejonių dėl medicininės apžiūros rezultatų, teismas įvertina, ar ji buvo atlikta laikantis nustatytos tvarkos, taikant tinkamus metodus ir pan. Kaltininkas turi būti pristatomas į sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros ne vėliau kaip per vieną valandą nuo eismo įvykio (Neblaivumo nustatymo taisyklių 10 punktas). Ši nuostata svarbi dėl to, kad, atlikus medicininę apžiūrą šiam terminui praėjus, jos rezultatai ne visada gali būti laikomi patikimais. Kasatoriai mano, kad tokie išaiškinimai taikytini ir tyčines veikas padariusiems asmenims. Ginklo panaudojimas pavojingu kitų asmenų gyvybei būdu tyčiniais, kryptingais, aktyviais veiksmais esant neblaiviam uždraustas šaunamojo ginklo panaudojimą reglamentuojančiais įstatymais. Pagal veikos padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus ginklo savininkui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti neblaiviam (0,4 promilės ir daugiau), apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų bei vartoti alkoholinius gėrimus, narkotines, psichotropines ar kitas svaigiąsias medžiagas panaudojus ginklą, kol bus patikrintas neblaivumas ar apsvaigimas arba bus atsisakyta tai atlikti. Šiuos įstatymo reikalavimus A. D. neabejotinai gerai žinojo dar ir dėl savo tarnybos pobūdžio ir sąmoningai jų nevykdė.
Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai išsprendė civilinį ieškinį. Nepriteisdamas teisingo žalos atlyginimo, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimų išaiškinimų ir nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje konstatuota, kad absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės; pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, gyvybė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir kt., padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui įtakos nedaro. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-470/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-470/2006">2K-470/2006</a>). Dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-68/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-68/2008">2K-68/2008</a>).
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas civilinio ieškinio, pareikšto dėl neturtinės žalos atlyginimo, dydį, pažymėjo, jog A. D. neturi pakankamai turto pareikštam ieškiniui atlyginti. Tokie teismo argumentai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 3 daliai, pagal kurią teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-294/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-294/2011">2K-294/2011</a>, 2K-303/2013, 2K-429/2013). Kadangi A. D. nuteistas už tyčinį nužudymą, neturtinės žalos dydį mažinanti aplinkybė (sunki turtinė padėtis) negali būti pritaikyta. Pasak kasatorių, A. D. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl nukentėjusiųjų prašoma atlyginti žala nėra nerealiai didelė, kurios toks asmuo per savo darbingą laikotarpį negalėtų kompensuoti, juolab kad D. L. viena privalo rūpintis dviejų vaikų likimu, jų išlaikymu ir išsimokslinimu. Kasatoriai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nužudytojo E. L. sūnaus D. L. patirtų išgyvenimų, susijusių su tuo, kad jis augo be tėvo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad D. L. savo tėvo sąmoningame gyvenime nematęs (nužudymo metu jis buvo 6 mėnesių amžiaus), todėl šie išgyvenimai negali būti prilyginti tiems, kuriuos sukelia realiai prisimenamo šeimos nario netektis. Pasak kasatorių, teismo nurodyta aplinkybė, kad D. L. prarado tėvą būdamas 6 mėnesių amžiaus, turėtų būti viena iš sąlygų didesnei neturtinei žalai priteisti.
Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2013">2K-118/2013</a> teisėjų kolegija pažymėjo, kad remiantis CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 1.138 straipsnio 6 punkto, 6.250 straipsnio ir 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatomis, žuvus sutuoktiniui, nukentėjusioji ir jos vaikai turi teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą, nes šiuos asmenis su žuvusiuoju siejo glaudūs tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai, ir priteisė žuvusiojo sutuoktinei bei jos vaikams gerokai didesnius žalos atlyginimo dydžius, negu nukentėjusiajai D. L. analogišku atveju. Taigi pirmosios instancijos teismas, tik iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios D. L. civilinį ieškinį, neišsamiai įvertino neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, nukrypo nuo įstatymo nuostatų ir susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos bylose už analogiškas veikas.
Kasatoriai pažymi, kad žemesniųjų instancijų teismų nustatyta aplinkybė, jog trukmė nuo veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo yra pernelyg ilga, iš esmės teisinga. Toks ilgas baudžiamasis procesas, kuris negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip tik nepagrįstas kaltininko teisinės padėties lengvinimas, kelia didelę žalą ir nukentėjusiajai, nes ji negali sulaukti teisingumo įvykdymo, t. y. tiek bausmės kaltininkui skyrimo, tiek ir žalos atlyginimo. Šiuo požiūriu baudžiamosios bylos grąžinimas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik dar labiau prailgintų ir taip nepagrįstai užsitęsusį baudžiamąjį procesą. Dėl šios priežasties kasatoriai, įvertinę, kad apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl bausmės juos tenkina, nuteistajam A. D. griežtinti bausmės neprašo.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo A. D. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasacinio skundo (dėl teismo nešališkumo, įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo)
Kasatorius prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir bylą prieš A. D. nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir BK 28 straipsnio pagrindu arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Alternatyvų prašymą – panaikinus teismų sprendimus bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme – kasatorius, teigdamas, kad ir objektyviojo nešališkumo požiūriu, ir BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme pirmosios instancijos teismas buvo šališkas teismas, argumentuoja tuo, jog šio teismo pirmininkas Z. Pocius 2008 m. lapkričio 21 d. nutartimi įpareigojo prokurorus pareikšti A. D. kaltinimą nužudžius kitą žmogų ir perduoti bylą teismui, o po to, 2010 m. spalio 22 d. bei gruodžio 23 d. patvarkymais paskyrė teisėją, kuris parengs bylą nagrinėti teisme, ir teisėjų kolegiją, kuri nagrinės bylą iš esmės.
Tokie kasatoriaus argumentai, kurie, jo nuomone, rodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviąja prasme buvo šališkas, atmestini.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010). Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir EŽTT jurisprudencijoje (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 october 2000; a contario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon Otchakovsky – Laurens and July v. France, no. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Taip pat pažymėtina, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pavyzdžiui, Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fernandez-Huidobro c. Espagne, no. 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010), kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, 2K-198/2009, 2K-195/2010).
Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Z. Pocius 2008 m. lapkričio 21 d. nutartimi, išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. nutarties, kuria prokurorų priimti sprendimai dėl bylos nutraukimo buvo panaikinti, atmetė. (Pažymėtina, kad šioje nutartyje pasisakymų apie A. D. kaltės įrodytumą nėra). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, surašo kaltinamąjį aktą, kurį kartu su visa bylos medžiaga perduoda teismui (BPK 164, 218, 220 straipsniai). Nagrinėjama byla su kaltinamuoju aktu Klaipėdos apygardos teismui buvo perduota 2010 m. spalio 21 d. Gavus bylą teisme, Z. Pocius, būdamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, vadovaudamasis BPK 231 straipsniu, 2010 m. spalio 22 d. paskyrė teisėją, kuris rengs nagrinėti bylą teisme, o 2010 m. gruodžio 23 d. – teisėjų kolegiją, kuri nagrinės šią baudžiamąją bylą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teisėjo Z. Pociaus priimti sprendimai yra pagrindas konstatuoti, jog bylą nagrinėjo šališkas teismas, kad nuteistojo A. D. teisė į tai, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, buvo pažeista. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumą vykdo teismas. Teismas yra baudžiamąją bylą nagrinėjantis ir sprendimą nagrinėjamoje byloje priimantis teismas. Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. Maškevičiaus, S. Valužio ir L. Pauliukėno. Nušalinimai teisėjams (nei visai kolegijai, nei atskiriems teisėjams) nebuvo reiškiami (BPK 57–59 straipsniai). Aplinkybės, kuriomis motyvuojamas pirmosios instancijos teismo šališkumas, ir nuteistajam, ir jo gynėjui buvo žinomos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau jokios abejonės, kad teismas gali būti šališkas ir negalės būti objektyvus, nebuvo pareikštos. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, tai reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje iš viso proceso matyti, kad šie įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, visi nuteistojo bei jo gynėjo prašymai ir keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami. Tai, kad įgyvendinus gynybai suteiktas procesines galimybes buvo priimtas A. D. nepalankus sprendimas – apkaltinamasis nuosprendis, negali būti pagrindas kvestionuoti proceso teisingumą bei konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, kad neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti teismų sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme – nėra pagrindo.
Kasatorius prašo panaikinti teismų sprendimus, taikyti A. D. BK 28 straipsnį ir bylą nutraukti.
Tokį prašymą, teigdamas, kad A. D. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad abiejų instancijų teismai įrodymus vertino iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. daromas išvadas grindė ne konkrečiais įrodymais, o subjektyviomis prielaidomis, nepagrįstai kaltinimo liudytojų parodymus pripažino patikimais, o nuteistojo A. D., liudytojų J. A., R. V., Ž. E., G. M. ir L. T. parodymus pripažino neteisingais nenurodę jokių aiškių motyvų, paaiškinančių (išskyrus bendro pobūdžio pasisakymus), kodėl jais netiki, kad daromos išvados dėl tam tikrų faktų buvimo paremtos vien tik tam tikrų įrodymų absoliutinimu, jų nevertinant baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos kontekste; kad aiškiai neteisingas (neteisėtas) byloje esančių įrodymų visumos vertinimas nulėmė ir aiškiai neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą; kad jeigu teismai, vertindami įrodymus, nebūtų iš esmės pažeidę įrodymų vertinimo taisyklių, būtų nustatę, kad A. D. gyvybę E. L. atėmė vykdydamas profesines pareigas ir veikdamas būtinosios ginties sąlygomis bei neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio – taikymas grindžiamas argumentais, kuriais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės.
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai faktines bylos aplinkybes nustatė pažeisdami įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismų sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, keliamų nuosprendžio bei nutarties surašymo turiniui.
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi ištirti įrodymai yra išdėstyti, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nurodyti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad A. D. padarė nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 104 straipsnyje, – t. y. tyčia nužudė E. L.. Nuteistojo A. D. gynybos versiją, kad jis vykdė profesines pareigas, kad E. L. gyvybę atėmė veikdamas esant būtinosios ginties situacijai, teismas, išsamiai išanalizavęs visas bylos aplinkybes, patikrinęs liudytojų parodymų patikimumą BPK nustatytais veiksmais, palyginęs juos su kitais bylos duomenimis bei padaręs išvadas, kurie iš jų patikimi, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, atmetė. Teismo nuosprendyje tokio sprendimo motyvai išsamiai išdėstyti ir argumentuoti. Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. D. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atliko įrodymų tyrimą – dar kartą apklausė nuteistąjį A. D., liudytojus J. A., R. V., Ž. E., G. M., L. T., L. B., M. Ž., T. Ž.. Šis teismas, dar kartą išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. D. kaltu padarius tyčinį nužudymą, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikti su tokia šio teismo išvada neturi teisinio pagrindo.
BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-428/2010">2K-7-428/2010</a>, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).
Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, jog nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad E. L. jokių BK 28 straipsnio prasme veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti pavojingu (pradėtu ar tiesiogiai gresiančiu) kėsinimusi, nuo kurių A. D. būtų reikėję gintis pačiam ar ginti kitus kartu su juo į E. L. darbo vietą atvykusius asmenis, neatliko. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad ne E. L. užpuolė A. D., bet priešingai – A. D., kuris su kitais asmenimis atvykęs aiškintis santykių su E. L., pasiėmė iš automobilio ginklą, su juo persekiojo E. L. ir, pasivijęs jį angaro viduje esančiame ofise, galingu ginklu šovė tikslų, kryptingą šūvį E. L. į krūtinę ir taip tyčia jį nužudė. Šis teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog netgi ir tariamos būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad A. D. veikė ne kaip pareigūnas, vykdantis profesines pareigas, o kaip vienas iš konfliktuojančių asmenų grupės narių; kad jis, nesant pagrindo panaudodamas šaunamąjį ginklą, tyčia šaudamas E. L. į krūtinę, gyvybę jam atėmė dėl menkaverčio (J. A. už 120 Lt parduoto automobilio veidrodėlio) preteksto.
Remdamasi tuo, kas pasakyta, bei atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai, netaikydami A. D. BK 28 straipsnio nuostatų, netinkamai aiškino bei taikė BK 28 straipsnį, neturi teisinio pagrindo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. D. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus (kurie iš esmės yra pakartojami ir kasaciniame skunde) atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo. Nenustačius nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Dėl nukentėjusiosios D. L. ir jos atstovo advokato V. Sirvydžio kasacinio skundo (dėl 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo ir neturtinės žalos dydžio nustatymo)
Kasatoriai prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: A. D. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą; pripažinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte; civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai patenkinti. Tokius prašymus kasatoriai iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai nepagrįstai nepripažino A. D. padaryto nužudymo kvalifikuojančio požymio – kad jis E. L. nužudė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nepagrįstai A. D. neblaivumo nevertino kaip jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir, ne visiškai, o tik iš dalies tenkindami civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nukrypo nuo įstatymo nuostatų ir nuo susiformavusios teismų praktikos analogiškose bylose.
Kasatorių argumentai atmestini.
Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), kai, siekdamas nužudyti asmenį, kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali. Be to, pagal šį punktą nužudymas kvalifikuojamas tik tada, kai nustatoma, kad kaltininkas suvokė, jog jo pasirinktas nužudymo būdas kelia pavojų bent vieno kito žmogaus gyvybei. Byloje nustatyta, kad A. D. panaudojo šautuvą „Winchester 1300“. E. L. mirties priežastis buvo aklinas šautinis šratinis krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas su vidaus organų pakenkimu, išsivysčius hemoraginiam šokui dėl gausaus vidinio ir išorinio nukraujavimo. Pagal ekspertizės akto duomenis, iš E. L. lavono buvo išimti 43 šratai, skirti šovinių lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams užtaisyti. Apklausiamas teisme ekspertas L. Nečipurukas davė paaiškinimus, kad į nužudytojo kūną pateko konteineris su šratais. Pagrindinė konteinerio paskirtis – sumažinti šratų sklaidą tam tikru atstumu. Eksperto teigimu, buvo šauta iš pakankamai artimo atstumo, visas užtaisas liko kūne, kad dėl kompaktiško šratų poveikio abejotina, jog galėjo būti sužeisti kiti žmonės. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad byloje esantys duomenys neduoda pagrindo konstatuoti, jog A. D. E. L. nužudė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, pažymėjo, kad specialistų išvados bei ekspertų paaiškinimai, taip pat ir ta aplinkybė, jog įvykio vietos apžiūros metu patalpoje nebuvo rasta šratų, leidžia daryti išvadą, kad, nepaisant to, jog patalpoje be E. L. buvo ir L. B. bei M. Ž., A. D., būdamas Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vyriausiuoju kovotoju, išmanantis apie ginklus ir šaudymo iš jų specifiką, šaudamas į E. L., nors ir iš pakankamai galingo ginklo, pasirinko tokį atstumą, iš kurio užtaise buvę šratai plačiai nepasklido, o pateko tiksliai ten, kur buvo taikyta – į E. L. kūną, nesukeliant pavojaus kitų patalpoje buvusių asmenų gyvybėms. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, kurios, įvertinus byloje ištirtus įrodymus, pagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kasatoriai skunde atkreipia dėmesį į tai, kad buvo šauta ir į Š. P., tačiau pažymėtina, kad, pagal bylos duomenis, į šį asmenį buvo šauta guminėmis kulkomis, kitu laiku ir kitoje vietoje.
Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Abiejų instancijų teismai pripažino, jog byloje neabejotinų duomenų, kad A. D. prieš įvykį ar įvykio metu būtų vartojęs alkoholinius gėrimus ir kad nusikaltimo darymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tuo labiau duomenų, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nenustatydami šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimo teismai padarė, kaip teigiama kasaciniame skunde, įstatymo taikymo klaidą, neturi pagrindo.
Nukentėjusioji D. L. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jos naudai 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei po 200 000 Lt vaikams – D. L. ir J. L.. Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas 100 000 Lt D. L. ir po 50 000 Lt jos vaikams neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusioji D. L. apeliaciniame skunde ginčijo jai ir jos vaikams priteistos neturtinės žalos dydžius, prašė iš A. D. priteisti jai 200 000 Lt bei sūnui D. L. ir dukteriai J. L. po 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios prašymą atmetė nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas atlygintinos neturtinės žalos dydžius nustatė nepažeisdamas įstatymų, reglamentuojančių neturtinės žalos dydžio nustatymą.
Kasaciniu skundu prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – civilinį ieškinį visiškai patenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas klausimus dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėja teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens sveikatos sužalojimo, gyvybės atėmimo atveju pasekmės yra vienas svarbiausių kriterijų, į kurį teismas turi atsižvelgti nustatydamas neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. įvertinant ir atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.
Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Teismų praktikoje absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminiai neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčinė kaltė ir tokios veikos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusių asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Dėl to žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lygiaverčiu ar lemiamu kriterijumi. Nagrinėjamoje byloje teismas pažymėjo, kad kaltinamasis neturi pakankamai turto pareikštam ieškiniui atlyginti, tačiau tai nereiškia, kad, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas tai laikė išskirtine aplinkybe, lėmusia neturtinės žalos dydžio nustatymą.
Teisėjų kolegija pripažinti, kad nukentėjusiajai ir jos vaikams priteisti atlyginti neturtinės žalos dydžiai yra aiškiai per maži, kad jie nustatyti netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.250 straipsnio nuostatas bei vadovaujantis netinkamu neturtinės žalos dydžio kriterijų reikšmės vertinimu, neturi pagrindo.
Kasaciniame skunde iš esmės yra pakartojami argumentai, kuriuos nukentėjusioji D. L. buvo nurodžiusi apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, bylą tiek, kiek to buvo prašoma, patikrino, į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė bei nurodė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatorių prašymus nėra pagrindo. Nenustačius nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. D. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus ir nukentėjusiosios D. L. ir jos atstovo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinius skundus.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
