Baudžiamoji byla Nr. 2K–329/2014
Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00703-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.5 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės apribojimas vieneriems metams, uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu po 21 val. lankytis vietose, kur parduodamas alkoholis, taip pat įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.
Iš V. K. V. J. priteista 1000 Lt neturtinei ir 1307,61 Lt turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo V. K. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria V. K. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. K. subendrintos bausmės, skirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, ir skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu po 21 val. lankytis vietose, kur parduodamas alkoholis, bei įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Nustatyta, jog V. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtoji bausmė yra laisvės apribojimas vieneriems metams, uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu po 21 val. lankytis vietose, kur parduodamas alkoholis, bei įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą – 1007,61 Lt.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 25 d. 6 val. prie baro „Anti Pops“, esančio Kaune, Laisvės al. 51A, tyčia prikibo prie V. J., kuris draudė jam šlapintis baro kieme, išplūdo jį necenzūriniais žodžiais, po to, sugriebęs už kairės rankos mažojo piršto, staigiu judesiu jį atlenkė ir sulaužė kairės plaštakos V piršto falangą, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.
Kasatorius teigia, kad jis nusikaltimo nepadarė, teismų padarytos išvados dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 138 straipsnio l dalį nėra pagrįstos neabejotiną įrodomąją vertę turinčiais faktais ir aplinkybėmis, teismai netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio l dalies 2 punktas, 3 dalis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiojo V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose, yra nenuoseklūs, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Anot kasatoriaus, byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai manyti, kad jis tyčia sužalojo V. J.. V. K. teigia, kad jokio konflikto tarp jo ir V. J. nebuvo. Tuo metu, kai nukentėjusysis bandė jį stumti ir to padaryti nesugebėjo, jis pats galėjo išsisukti kairės rankos pirštą. Nurodytas aplinkybes, pasak kasatoriaus, patvirtino liudytojas V. J., kuris tiesiogiai matė įvykį, tačiau teismas V. J. parodymų neįvertino. Teismas neatsižvelgė ir į liudytojo A. T. duotus parodymus, kad tą naktį kavinėje joks žmogus nebuvo sužalotas, nes kitu atveju būtų kvietę policiją, ir į liudytojo D. P. parodymus, kad įvykis buvo nufilmuotas, tačiau įrašas dingo, todėl liko neįvertintas ir neištirtas svarbus įrodymas, kuris galėjo paneigti ar patvirtinti svarbias aplinkybes.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepašalino visų abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo, nes nepakankamai ištirti specialisto išvados Nr. GI 763/11(02) teiginiai. Specialisto išvadoje V. J. konstatuotas kairės plaštakos V piršto II falangos lūžis (tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą), padarytas kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiais poveikiais, tikėtina, užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Specialisto išvados dalies, kad konstatuotas sužalojimas galėjo atsirasti tiek dėl pašalinės jėgos poveikio, tiek ir griuvimo metu, nebeliko. Teismo medicinos ekspertė paaiškino, kad nukentėjusiajam padarytas kūno sužalojimas galėjo atsirasti ne kaltinamojo, o nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kaltinamajam paėmus už nukentėjusiojo kairės plaštakos ir užlaužus jo pirštą, ir kad specialisto išvados netikslumai yra techninio pobūdžio ir nėra pagrindo laikyti specialisto išvadą netinkamu įrodymu. Kasatoriaus nuomone, tokia dviguba (patikslinta) specialistės išvada tikėti negalima, juo labiau kad išvadoje trauma buityje įvyko 2011 m. birželio 24 d., nukentėjusysis sužalotas birželio 25 d., į ligoninę kreipėsi tik birželio 27 d., o į policiją – tik po penkių dienų, t. y. birželio 30 d. Kasatorius teigia, kad jo kaltė nustatyta pažeidžiant in dubio pro reo principą, kuris įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.
Atsiliepimu į nuteistojo V. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Pasak prokuroro, kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo rankos pirštą susižaloti stumdamas V. K. ar kitu laiku, yra paneigti tiek nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, tiek teismo specialisto išvada ir ekspertės M. Kolcovaitės parodymais teisme. Atsiliepime nurodoma, kad V. K. padaryto sužalojimo V. J. fakto nepaneigia ir ta aplinkybė, jog jis kreipėsi į medikus praėjus kelioms dienoms po sužalojimo, nes piršto traumą patyręs žmogus galėjo tikėtis per savaitgalį pasveikti, tą patvirtina ir pats nukentėjusysis, nurodydamas, kad į medikus kreipėsi tik piršto tinimui neatslūgstant. Prokuroro nuomone, negalima sutikti ir su kasaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, nes neaptarė tiek nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo, tiek liudytojų V. J. ar A. T. parodymų. Pasak prokuroro, V. K. veika pagal BK 138 straipsnio l dalį kvalifikuota tinkamai, paskirtoji bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.
Atsiliepimu į nuteistojo V. K. kasacinį skundą nukentėjusysis V. J. prašo kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tyrimo metu surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus duomenis dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Bylos nagrinėjimo metu, nukentėjusysis teigė nurodęs, kaip jam buvo padarytas kairės plaštakos V piršto falangos lūžis. Tai patvirtino medicinos ekspertė ir specialisto išvada. Pasak nukentėjusiojo, vertinant liudytojo V. J. parodymus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jis yra V. K. draugas, todėl suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, liudytojo apklausos metu V. J. teigė, kad iki įvykio kartu su V. K. vaikščiojo po barus, gėrė alkoholinius gėrimus. Nukentėjusysis mano, kad V. K. kasaciniame skunde neteisingai vertina liudytojo A. T. parodymus, darydamas išvadą, jog „joks žmogaus sužalojimas kavinėje naktį nebuvo įvykęs, nes jie būtų kvietę policiją“. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. J. teigia nurodęs, kad, V. K. užlaužus pirštą, jis pajuto piršto maudimą, o kitą dieną pirštą pradėjo skaudėti, jis ištino, dėl to kreipėsi į medikus, kurie nustatė piršto lūžį. Atsižvelgiant į tai suprantama, kad įvykio metu ir iš karto po jo jokių akivaizdžių žymių (atviro lūžio) nebuvo.
Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo
V. K. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai vertino surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Kauno miesto apylinkės teismo išvados dėl V. K. kaltės bei veikos kvalifikavimo pagal 138 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas atliktas pagal BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis. Teismas išsamiai ištyrė V. K., nukentėjusiojo V. J., liudytojų V. J., A. T., D. P. parodymus, specialisto išvadą bei paaiškinimus ir, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad V. K. tyčia padarė nukentėjusiajam V. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai patikrino ir motyvuotai atmetė V. K. iškeltą versiją, kad V. J. galėjo susižaloti pats, t. y. tyrė tiek V. K. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus.
Kauno apygardos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, iš naujo įvertino surinktus bylos duomenis, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl V. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius šias nuosprendžio išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiojo V. J. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, kaip neatitinkančius tikrovės, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiojo V. J. parodymai bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, išsamūs ir vienodi.
Nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo ir specialisto išvados bei paaiškinimų vertinimo analogiški jo apeliacinio skundo argumentams. Apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors kasatorius ir neigia kaltę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tai nėra pagrindas pripažinti, jog baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai ar pažeisti BPK reikalavimai. Teismai tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Dalia Bajerčiūtė
Vladislovas Ranonis
