E. M. pagal BK 180 str., 181 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-29-976/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31535-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.1; 1.1.11.11; 1.2.14.4.2.2; 1.2.14.3.1; 2.4.1.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko ir nuteistojo A. I. bei jo gynėjos advokatės Snieguolės Vilutienės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2019 m. spalio 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

A. I. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, taikant BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą auklėjamojo pobūdžio priemonę – elgesio apribojimą: bausmės vykdymo atidėjimo metu nenaudoti psichiką veikiančių kvaišinančių (narkotinių, psichotropinių medžiagų ir (ar) alkoholio) medžiagų; taip pat nustatyti BK 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti įpareigojimai: nuo 23.00 iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus jei išėjimas susijęs su mokslu ar darbu; tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, arba mokytis.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir R. M., tačiau jo nuteisimas kasacine tvarka neskundžiamas.

Iš E. M., A. I. ir R. M., o A. I. neturint lėšų – iš jo tėvų Ž. I. ir I. M., nukentėjusiojo R. Ž., atstovaujamo globėjos A. Ž., naudai priteista 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta nuteistojo A. I. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika, nustatyta BK 150 straipsnio 2 dalyje, padaryta tyčiojantis iš nukentėjusiojo (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis dėl A. I. BK 92 straipsnyje, BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir BK 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų nuostatų taikymo. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo A. I. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį. Ištaisyta nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinant kaltinimo dalį, kad E. M., R. M. ir A. I. nusikalstamas veikas, nustatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, padarė pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl protinės negalios. Iš E. M. ir R. M. priteista po 150 Eur nukentėjusiajai ir nukentėjusiojo R. Ž. atstovei pagal įstatymą A. Ž. už nukentėjusiojo R. Ž. atstovės advokatės Loretos Guižauskienės suteiktas paslaugas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

(duomenys neskelbtini)

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Nuteistojo E. M. gynėjo advokato G. Bučinsko ir nuteistojo A. I. bei jo gynėjos advokatės S. Vilutienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

2. Kasacinės instancijos teismas baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. iš naujo įrodymų netiria ir nevertina. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-71-677/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>).

3. Taigi abiejų kasacinių skundų teiginiai neigiant teismų nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su seksualiniu prievartavimu, taip pat su nuteistųjų vaidmeniu įvykdant inkriminuotas nusikalstamas veikas, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su kasacijos pagrindais (BPK 369 straipsnis).

Dėl nuteistojo E. M. gynėjo advokato G. Bučinsko kasacinio skundo

4. Kasaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas G. Bučinskas prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, E. M. išteisinant dėl veikų, nustatytų BK 150 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir pripažįstant nuteistąjį kaltu dėl BK 138 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorius prašo priimti BPK 382 straipsnio 6 punkte nustatytą nutartį: pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius šioje byloje, nutraukiant bylą E. M. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį bei perkvalifikuojant jo nusikalstamą veiką iš BK 150 straipsnio 2 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalį.

5. E. M. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį šioje byloje nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. I. ir R. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atimdamas galimybę nukentėjusiajam R. Ž. priešintis, pasinaudodamas bejėgiška jo būkle dėl protinės negalios, tenkino lytinę aistrą oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu.

6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė BPK 20 straipsnio pažeidimų, netinkamai vertindami nukentėjusiojo parodymus, taip pat neskirdami nukentėjusiajam teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės.

7. Nukentėjusiojo parodymai dėl fizinio smurto kasatoriaus neginčijami, fizinio smurto naudojimas yra pripažįstamas visų nuteistųjų, įskaitant kasatorių, taip pat patvirtintas specialisto išvada, kurioje nustatyti analogiški, kaip nukentėjusysis nurodė, duodamas parodymus, jam padaryti sužalojimai. Kasaciniame skunde ginčijamas nukentėjusiojo parodymų dėl prieš jį naudoto seksualinio smurto patikimumas.

8. Nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui įrodinėjimo specifika yra ta, kad paprastai pagrindinis informacijos šaltinis apie veikos aplinkybes yra nukentėjusysis, nes liudytojų gali iš viso nebūti, daiktinių įrodymų – taip pat. Be nukentėjusiojo, kiti svarbūs įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie sužinojo iš nukentėjusiojo apie jo patirtą prievartą, parodymai. Taigi, nukentėjusiojo parodymų patikimumas tokiose bylose yra labai svarbus, kita vertus, nežymūs jo parodymų netikslumai, ne visų seksualinio smurto aplinkybių nurodymas iš karto, turi būti vertinami atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį ir jos poveikį nukentėjusiajam (kuris patiria šoką, gėdą, nesaugumą, kaltės jausmą).

9. Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai nukentėjusiojo parodymus vertino laikydamiesi teismų praktikoje suformuotų nukentėjusiųjų nuo seksualinių nusikaltimų parodymų vertinimo taisyklių. Visų pirma, pažymėtina, kad apie savo išnaudojimą oraliniu būdu nukentėjusysis nurodė tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (šios apklausos metu nurodė ir apie jo išnaudojimą kitokio fizinio sąlyčio būdu); asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino prieš jį smurtavusius asmenis. Pritartina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, kad nukentėjusiojo parodymai apie fizinio smurto apimtį, jį smurtavusius asmenius, seksualinės prievartos prieš jį pobūdį proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs. Antra, nukentėjusiojo parodymai buvo tikrinti gretinant juos su kitais byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiojo motinos parodymais, degalinės darbuotojų, kurie iškvietė pagalbą nukentėjusiajam, pareigūnų parodymais, specialisto išvada dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Nukentėjusiojo parodymus dėl jo patirto seksualinio smurto patvirtina iš esmės netiesioginiai įrodymai – motinos parodymai apie tai, kad, grįžęs iš ligoninės, jis pasakė, jog jam skauda analinę angą; apie pagalio panaudojimą seksualiai smurtaujant parodė nuteistieji, padarytą veiką prieš nukentėjusįjį patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno M. D. parodymai, kad nukentėjusysis verkė, pasakoti, kas jam nutiko, buvo labai sunku; apeliacinės instancijos teismas taip pat tyrė ir vertino nukentėjusiojo medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad po patirtų įvykių nukentėjusiojo gydymas stacionarinėje gydymo įstaigoje padažnėjo – buvo gydytas jau du kartus, jam diagnozuota reakcija į stiprų stresą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai buvo tinkamai patikrinti ir įvertini kaip patikimi, be kita ko, kartu vertinant ir tai, kad nukentėjusysis serga įgimta silpnaprotyste – vidutiniu protiniu atsilikimu su elgesio sutrikimais. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai atsakė į analogiškus apeliacinių skundų argumentus (nuosprendžio 16–21 punktai).

10. Kasatoriaus teigimu, siekiant įsitikinti turinčio negalią nukentėjusiojo parodymų patikimumu, buvo privalu skirti ekspertizę. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 270 straipsnį teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-17-976/2020). Proceso dalyvių prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>, 2K-17-976/2020).

11. Kaip matyti iš bylos, duomenys apie nukentėjusiojo ribotą veiksnumą dėl vidutinio protinio atsilikimo buvo žinomi nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Teismai, įvertinę nukentėjusiojo parodymų davimo eigą, jų turinį, taip pat byloje esančius dokumentus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą dėl R. Ž. pripažinimo ribotai veiksniu, medicininius dokumentus, nenustatė pagrindo skirti nukentėjusiajam teismo psichiatrinę ar teismo psichologinę ekspertizę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistųjų R. M. ir E. M. gynėjai advokatai V. Firsovas ir G. Bučinskas prašė paskirti teismo psichologinę, teismo psichiatrinę ekspertizę nustatyti, ar nukentėjusysis R. Ž. geba suvokti bylai svarbias aplinkybes. Įvertinęs vienas kitą papildančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė gynybos prašymą skirti ekspertizę.

12. Taigi, teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu patikrinusi kasacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, nenustatė baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų.

13. Kasatorius taip pat nurodo, jog fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį turėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnį, nes nuteistojo E. M. veiksmai nebuvo nukreipti į lytinės aistros tenkinimą. Kasacinio skundo teiginiai, kad byloje neįrodyti nuteistojo veiksmai, atlikti prieš nukentėjusįjį, kaip jau buvo minėta, nenagrinėjami.

14. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Kitokio fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą lytiniu organu kito žmogaus kūno, kišant pirštus ar įvairius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą ir pan. Kokių nors daiktų kišimas į išeinamąją angą prieš asmens valią pirmiausia traktuotinas kaip dideliu pavojingumu ir trauminio poveikio rizika pasižymintis žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, o ne vien tik veika, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą, garbę, orumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, 2K-50/2012). Objektyviai seksualinis prievartavimas pasireiškia lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiu asmeniu pirmiau nurodytais būdais prieš jo valią. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka seksualinio pobūdžio veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent taip.

15. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai pasisakė dėl visų būtinųjų BK 150 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo nuteistojo E. M. veikoje. Nukentėjusiojo valios palenkimo būdai – fizinis smurtas ir pasinaudojimas jo bejėgiška būkle įrodyti iš įvairių įrodymų šaltinių gautais duomenimis. Fizinio smurto panaudojimas patvirtintas nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada, patvirtinančia apie atitinkamų sveikatos sutrikdymų padarymą nukentėjusiajam, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, taip pat nuteistųjų parodymais. Nukentėjusiojo bejėgiškos būklės požymis teismų taip pat nustatytas tinkamai. R. Ž. teismo nutartimi nustatytas ribotas veiksnumas dėl jam diagnozuoto psichikos sutrikimo. Teismas vertino šiuos duomenis kartu su R. Ž. globėjos – motinos A. Ž. parodymais apie sūnaus R. Ž. sveikatos būklę, taip pat ir išorinius, t. y. išvaizdos ir elgesio, ypatumus, iš kurių galima suprasti, kad jis turi psichikos sutrikimų. Teismai, be to, rėmėsi ir nuteistojo E. M. parodymais apie tai, kad nukentėjusiojo elgesys jam kėlė įtarimų. Taigi iš įrodymų visumos teisingai padaryta išvada tiek dėl to, kad R. Ž. veikos prieš jį padarymo metu buvo bejėgiškos būklės, tiek dėl to, kad nuteistieji tai suvokė.

16. Nuteistasis E. M. prieš bejėgiškos būklės nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą, taip pat nukentėjusįjį seksualiai prievartavo oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nors viso proceso metu gynyba įrodinėjo, kad nuteistojo E. M. veiksmas – pagalio kišimas nukentėjusiajam į analinę angą – niekaip nesusijęs su lytinės aistros tenkinimu ir atitinkamai negali būti laikomas seksualiniu prievartavimu, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teismų praktiką, sprendžia, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai tokius nuteistojo E. M. veiksmus įvertino kaip seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tokia E. M. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, kaip seksualinis prievartavimas, padarytas bendrininkų grupe, o ne pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

17. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad E. M. nepagrįstai inkriminuota BK 180 straipsnio 1 dalis, 181 straipsnio 2 dalis, nes jo panaudota prieš nukentėjusįjį R. Ž. fizine prievarta nebuvo siekta pasisavinti ar prievartauti pinigus. Kasatorius nurodo, kad teismai be pagrindo inkriminavo jam veikimą bendrininkų grupe, nes kaltinimuose nebuvo nurodyta BK 25 straipsnio 2 dalis, taip pat teigiama, kad BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymas yra jų vykdytojų ekscesai.

18. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelę turtinę žalą.

19. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020). Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-61-689/2020).

20. Iš teismų sprendimų matyti, kad nuteistojo veikos inkriminuotos pagal pirmiau nurodytus BK straipsnius nustačius tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius veikų požymius, taip pat kruopščiai išanalizavus nusikalstamų veikų mechanizmą, tyčios susiformavimo momentą. Teismai išanalizavo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus tiek dėl fizinio smurto panaudojimo, tiek dėl svetimo turto pasisavinimo ir turtinio reikalavimo pareiškimo.

21. Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas – yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir pasisavino turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTk3Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-976/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-976/2019">2K-101-976/2019</a>). Nuteistųjų bendra tyčia pasisavinti nukentėjusiojo pinigus įrodyta pačių nuteistųjų, nukentėjusiojo parodymais byloje. Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. M. pasakė, jog nukentėjusysis turi daug pinigų, reikia jį sumušti, fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi trys nuteistieji, vienam iš nuteistųjų užvaldžius svetimą turtą, kiti nuteistieji tam neprieštaravo. Nors nuteistasis E. M. pats nukentėjusiojo pinigų nepaėmė, tačiau matė, kad pinigai paimti, suprato, kad dalyvauja su kitais bendrininkais užvaldant svetimą turtą, palaužia nukentėjusiojo priešinimąsi. Taigi, teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodami, kad nors jis asmeniškai nepaėmė nukentėjusiajam priklausančių pinigų, tačiau atliko dalį BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatytų veiksmų, siekdamas įgyvendinti bendrą sumanymą – panaudojant fizinį smurtą pasisavinti nukentėjusiajam priklausančius pinigus. Įvertinę paties E. M. sumanymą smurtauti prieš nukentėjusįjį bei tai, kad jis savo smurtiniais veiksmais sudarė sąlygas bendrininko (nuteistojo R. M.) veiksmams – pinigų paėmimui, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo R. M. veiksmai negali būti pripažinti bendrininkų susitarimo ribų peržengimu.

22. Kvalifikuodami nuteistojo veiksmus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, teismai nustatė, kad apie tiesiogiai ir atvirai išsakytą neteisėtą turtinį reikalavimą nukentėjusiajam žinojo visi nuteistieji, o nuteistasis E. M. kitą dieną teiravosi apie tai nuteistojo A. I. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. M. veikoje pagrįstai nustatyti visi BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, ir jis pagrįstai pripažintas bendravykdžiu.

23. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo kalbėti apie vykdytojo ekscesą.

24. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad BK 25 straipsnio 2 dalies kartu su BK 180 straipsnio 1 dalimi ir BK 181 straipsnio 2 dalimi neinkriminavimas leidžia teigti, jog E. M. neveikė bendrininkų grupe. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė visus bendrininkų grupės požymius dėl nuteistojo E. M. veikų, nustatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje. Daryti priešingas išvadas nėra teisinio pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ5LTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-349-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-349-648/2017">2K-349-648/2017</a>, 2K-215-895/2019).

Dėl nuteistojo A. I. gynėjos advokatės S. Vilutienės kasacinio skundo

25. Nuteistojo A. I. gynėja savo kasaciniame skunde nurodo tris esminius teisinius argumentus, kuriais grindžia prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį: nuteistasis A. I. nebuvo supažindintas su nuteistojo R. M. ir nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniais skundais, taip buvo pažeista jo teisė į gynybą; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė tyčiodamasis iš nukentėjusiojo; A. I. nepagrįstai panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas.

26. BPK 317 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie apeliacinio skundo padavimą, taip pat apie teisę su juo susipažinti ir pateikti atsiliepimus nuosprendį priėmęs teismas praneša nuteistajam, išteisintajam, asmeniui, kuriam byla nutraukta, ir kitiems proceso dalyviams, su kurių interesais skundas susijęs, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistajam, išteisintajam ir asmeniui, kuriam byla nutraukta, išsiunčiamas prokuroro, nukentėjusiojo ar jo atstovo skundo nuorašas. Taigi BPK neįtvirtina nuteistojo teisės gauti kito nuteistojo apeliacinio skundo kopiją ar nuorašą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgtNzE5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98-719/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98-719/2018">2K-98-719/2018</a>). Kartu pažymėtina, kad pranešimą apie byloje pateiktus skundus nuteistasis gavo, ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nuteistasis A. I. ir jo gynėjas dalyvavo ją nagrinėjant. Norėdamas susipažinti su bylos dokumentais prieš bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, nuteistasis A. I. galėjo pasinaudoti BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise susipažinti su bylos medžiaga pateikdamas apeliacinės instancijos teismui prašymą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistajam A. I. nepateikęs kito nuteistojo bei nuteistojo gynėjo šioje byloje apeliacinių skundų kopijų, pažeidė jo teisę į gynybą.

27. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo, pažeidė A. I. teises, nes toks sprendimas jam buvo procesinė staigmena.

28. BK

29. Tyčiojimasis iš nukentėjusiojo konstatuojamas tada, kai kaltininkas atlieka veiksmus, iš esmės prieštaraujančius moralės bei dorovės principams, šiurkščia, ciniška forma, arba verčia nukentėjusįjį patį atlikti tokius veiksmus prieš save. Tokiais veiksmais siekiama pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą, sukelti jam daug dvasinių ar papildomų fizinių kančių. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, teismas, tenkindamas prokuroro prašymą dėl šios sunkinančios aplinkybės pripažinimo, išsamiai atskleidė A. I. veiksmų apimtį, pobūdį (nuosprendžio 37, 38 punktai) ir pagrįstai juos įvertino kaip tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio teismo vertinimui, kad smūgių nukentėjusiajam sudavimas rankomis, kojomis, plyta, cigaretės užgesinimas nukentėjusiajam į veidą, o pastarajam pasituštinus pagalio kišimas į išeinamąją angą ir kišimas nukentėjusiajam į burną yra tyčiojimasis iš nukentėjusiojo, turinčio išoriškai pastebimą protinę negalią, ir yra vertintinas kaip BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta sunkinanti aplinkybė. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nurodyta kaltinamajame akte. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktas), laikėsi proceso taisyklių ir nepažeidė nuteistojo procesinių teisių.

30. Nuteistojo A. I. gynėja taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti A. I. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

31. Skirdami bausmę nepilnamečiui, teismai, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir į BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas, taip pat į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Nepilnamečiui gali būti atidėtas bausmės vykdymas tik esant įstatymo leidėjo nurodytų sąlygų visumai (BK 92 straipsnis). BK 92 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1861, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) nurodyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kai byloje nustatomi formalūs pagrindai, leidžiantys taikyti BK 92 straipsnį, teismas turi įvertinti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMy00ODkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-3-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-3-489/2015">2K-3-489/2015</a>). Būtina įvertinti tiek nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat ar pasikeitė nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Šių aplinkybių įvertinimas leidžia daryti išvadą, ar nuteistojo nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-391/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-391/2013">2K-391/2013</a>, 2K-111-788/2017). Bausmės vykdymo atidėjimas turi būti motyvuotas. Bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-391/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-391/2013">2K-391/2013</a>).

32. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laisvės atėmimo bausmės A. I. vykdymo atidėjimo, savo sprendimą taikyti veikų padarymo metu nepilnamečiu buvusiam A. I. BK 92 straipsnio nuostatas motyvavo tuo, kad nors padarytas vienas apysunkis (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir du sunkūs (BK 150 straipsnio 2 dalis, 181 straipsnio 2 dalis) nusikaltimai, atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikaltimus A. I. padarė būdamas nepilnametis, jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – tai, kad jis jam inkriminuotas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, teistas keturis kartus už nusikaltimus nuosavybei, iš jų ir susijusius su smurtu prieš asmenį, byloje nėra duomenų apie A. I. socialinės brandos neatitiktį jo amžiui, jis daug kartų baustas administracine tvarka, inkriminuojamas veikas padarė praėjus vos dviem mėnesiams po teismo baudžiamojo įsakymo jam dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos padarymo priėmimo, atkreiptas dėmesys ir į smurto intensyvumą prieš nukentėjusį asmenį, taip pat pabrėžta, kad dviem ankstesniais nuosprendžiais jam taikytos baudos, vienu – dešimt parų arešto ir paskutiniu nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, A. I. tėvai rūpinasi jo socialine integracija, dirbdamas galėtų atlyginti priteistą neturtinę žalą.

33. Apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, nesuabsoliutino nusikalstamas veikas padariusio asmens – A. I. – amžiaus kaip kriterijaus, lemiančio BK 92 straipsnio jam nuostatų taikymą, ir pagrįstai nusprendė, kad, nepriklausomai nuo A. I. jauno amžiaus, tėvų dedamų pastangų tam, kad jis integruotųsi į visuomenę (darbas kartu su tėvu Norvegijoje), jo daromų nusikaltimų ir administracinių nusižengimų dažnumas, šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdis, A. I. aktyvūs smurtiniai veiksmai tyčiojantis iš bejėgiškos būklės nukentėjusiojo neleidžia teigti apie bausmės tikslų pasiekimą neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės ir atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kasaciniame skunde nurodomas nesiaiškinimas nepilnamečio socialinės brandos atitikties jo amžiui, kriminalinę patirtį turinčių bendrininkų įtakos nepilnamečiui A. I., taip pat teigimas, kad teismas negalėjo remtis informacija apie naujus baudžiamuosius procesus jo atžvilgiu, spręsdamas dėl galimo bausmės vykdymo atidėjimo, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų jam netaikymo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino tiek su nuteistojo asmenybe, tiek su jo padarytomis veikomis, taip pat ir jo vaidmeniu jose, susijusias aplinkybes kaip visumą, teismo išvadomis nėra pagrindo abejoti. Kaip minėta pirmiau, teismai, parinkdami bausmę, jos rūšį, taip pat spręsdami dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti įvairias asmenybę ir nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, taip pat ir naujai atsiradusias, pvz., informaciją apie naujai asmens padarytas nusikalstamas veikas, pradėtus ar vykstančius teisinius procesus.

34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino nuteistojo A. I. veikų intensyvų smurtinį pobūdį, jo vaidmenį bendrininkų grupėje darant nusikalstamas veikas, jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes iki jam inkriminuotų veikų padarymo, jų darymo metu ir po jų padarymo, ankstesnę nuteistojo patirtį, jam taikant poveikio priemones tiek už nusikaltimų, tiek už administracinių nusižengimų padarymą, ir pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog nuteistajam A. I. atidėjus paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus pasiekti bausmės tikslai, nustatyti BK 41 ir 80 straipsniuose.

35. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad remiantis kasacinių skundų argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. M. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko ir nuteistojo A. I. bei jo gynėjos advokatės Snieguolės Vilutienės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Artūras Pažarskis

Rima Ažubalytė