Baudžiamoji byla Nr. 2K-190/2013
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00247-2011-8
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.2.1; 1.2.19.4; 2.1.16.2.21;
2.1.7.4.3; 2.2.2.3.1; 2.3.4.6.1;
2.3.6.3.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,
nuteistajam V. Š.,
jo gynėjui Remigijui Merkevičiui,
nuteistojo L. V. gynėjui Arvydui Montrimui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos ir nuteistojo V. Š. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
L. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;
V. Š. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo V. Š. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, prokuroro, palaikiusio prokuroro kasacinį skundą ir prašiusio nuteistojo V. Š. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o prokuroro – atmesti, nuteistojo L. V. gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
L. V. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, eidamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjo pareigas, nuo 2011 m. vasario 18 d., 22.00 val., iki 2011 m. vasario 19 d., 5.00 val., būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privalėdamas pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką arba kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė, iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono paskambino J. T. ir pakvietė ją atvykti į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK; J. T. iš (duomenys neskelbtini) važiuojant į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK taksi automobiliu, kurį sustabdė policijos pareigūnai, turėdami tikslą patikrinti, ar J. T. su savimi turi narkotinių medžiagų, J. T. paskambinus ir perdavus telefoną vienam iš ją ketinusių tikrinti pareigūnų, jiems nurodė atvežti J. T. tiesiai į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) pas jį, tą policijos pareigūnai ir padarė; atvežus J. T. į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK ir nuvedus ją į telefonu nurodytą kabinetą, kabinete pasiteiravo, ar J. T. spėjo suvartoti įsigytas narkotines medžiagas, išgirdęs neigiamą atsakymą, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui; po kurio laiko (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose už užmokestį – 50 Lt – du kartus naudojosi J. T. suteiktomis seksualinėmis paslaugomis; matydamas, jog J. T. iš rankinuko išsiėmė švirkštus, žinodamas jos ėjimo į tualetą, esantį (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose, tikslą, t. y. suvartoti (duomenys neskelbtini) įsigytas ir iš (duomenys neskelbtini) atsivežtas narkotines medžiagas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui; kartu buvusiai V. G. iš (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK išvykus į (duomenys neskelbtini) įsigyti narkotinių medžiagų, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui, o priešingai – V. G. grįžus į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK ir nuėjus į tualetą, esantį (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose, pasiūlė J. T. nueiti pas tualete esančią V. G. ir paprašyti, kad ši pasidalintų (duomenys neskelbtini) įsigytu heroinu, tvirtindamas, jog V. G. pasidalins su ja turimu heroinu; t. y. taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi L. V. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, todėl buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
V. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, eidamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK Nusikaltimų tyrimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, nuo 2011 m. vasario 18 d., 22.00 val., iki 2011 m. vasario 19 d., 5.00 val., būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privalėdamas pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką arba kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė, iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono paskambino V. G., prisistatė „operu iš Krasnuchos“, pakvietė ją atvykti į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose už užmokestį – 50 Lt – naudojosi V. G. suteiktomis seksualinėmis paslaugomis; žinodamas, jog V. G. iš (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK vyksta į (duomenys neskelbtini) įsigyti narkotinių medžiagų, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamos veikos darymui, o priešingai – iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono skambino V. G. ir teiravosi, ar ji jau suvartojo įsigytas narkotines medžiagas, antrą kartą pasikvietė ją atvykti į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK, pažadėdamas leisti jai (duomenys neskelbtini) įsigytas narkotines medžiagas suvartoti (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose esančiame tualete, perspėjo V. G., jog ši būtų atsargi ir, esant reikalui, kreiptųsi į jį; V. G. antrą kartą atvykus į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK, leido jai (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK patalpose esančiame tualete suvartoti iš (duomenys neskelbtini) atsivežtą narkotinę medžiagą – heroiną, paprašė V. G. turimą narkotinę medžiagą – heroiną – pasidalinti su kabinete buvusia mergina vardu Karina – J. T.; t. y. taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi V. Š. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK Nusikaltimų tyrimų skyriaus vyresniojo tyrėjo kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, todėl buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Jovaiša prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį, pakeičiant jo dalį, kuria L. V., pripažintam kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), paskirti bausmę – 70 MGL (9100 Lt) dydžio baudą, o V. Š., pripažintam kaltu pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą, paskirti bausmę – 70 MGL (9100 Lt) dydžio baudą, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas už padarytas nusikalstamas veikas nuteistiesiems paskyrė atėmimo teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla bausmės rūšį, o apeliacinės instancijos teismas paskirtos bausmės rūšies nepakeitė. Nuteistiesiems paskyrus šią bausmės rūšį, jie už padarytas nusikalstamas veikas faktiškai liko nenubausti, nes paskirta bausmės rūšis 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 buvo panaikinta, o tos pačios dienos įstatymu Nr. XI-1474 buvo panaikinta ir šios bausmės vykdymą reglamentavusio įstatymo dalis. Dėl to liko neįgyvendintas BK 41 straipsnio tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, taip pat padarytas esminis BPK 1 straipsnio pažeidimas, nes nusikalstamą veiką padarę asmenys nebuvo teisingai nubausti. Prokuroro nuomone, įvertinus tai, kad nuteistiesiems paskirta bausmės rūšis ir jos vykdymo tvarka yra panaikinta, taip pat atsižvelgus į visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, vadovaujantis BK 55 straipsniu, nuteistiesiems skirtina kita švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmės rūšis – bauda.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį ir baudžiamąją bylą dėl jo veikos nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame nėra aiškiai nurodytas konkretus V. G. įvykdytas ar ketintas įvykdyti nusikaltimas, kuriam jis neužkirto kelio, o V. G. nėra įtariama, kaltinama ar nuteista už kokį nors nusikaltimą, susijusį su kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis.
Kasatorius teigia, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalies, 162 straipsnio reikalavimus, pagrįsdami nuosprendį ir nutartį elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. birželio 7 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenys buvo gauti atliekant kitą ikiteisminį tyrimą, kuris vyko dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 249 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 260 straipsnio 1-3 dalyse. Pagal teismų praktiką ir baudžiamojo proceso teisės mokslą ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo ar aukštesniojo prokuroro leidimas viename procese taikant prievartos priemonę gautą informaciją apie asmens privatų gyvenimą naudoti kitame procese paprastai gali būti duodamas tik tada, jei ir tame kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-120/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-120/2008">2K-120/2008</a>; 2K-526/2008). Iš BK 228 straipsnio 1 dalies, 249 straipsnio 2, 3 dalių, 260 straipsnio 1-3 dalių sankcijų palyginimo darytina išvada, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra daug mažiau pavojinga nei veikos, dėl kurių atliktas kitas ikiteisminis tyrimas, todėl duomenų, kurie gauti atliekant kitą ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 162 straipsnio taisyklėmis, nebuvo galima panaudoti šioje byloje. Pažymėtina ir tai, kad nė vienas teisėjas neleido taikyti jokių prievartos priemonių, kurios ribotų jo ar liudytojos V. G. privatumą, tiriant, ar jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pažymi, kad aukštesniojo prokuroro 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimas leisti panaudoti informaciją apie privatų asmens gyvenimą kitoje baudžiamojoje byloje yra neteisėtas ir dėl to, kad yra visiškai nemotyvuotas bei priimtas neturinčio teisės priimti tokį nutarimą asmens. Aukštesnysis prokuroras yra tik tas, kuris būdamas nešališkas gali vykdyti proceso veiksmų ir sprendimų teisėtumo kontrolę, tuo tarpu prokuroras G. N., priėmęs aptariamą nutarimą, yra buvęs šios bylos ikiteisminio tyrimo grupės nariu ir vadovu, todėl negali būti nešališkas.
Kasatorius teigia, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalis ir 301 straipsnio 1 dalį, nes nuosprendį ir nutartį pagrindė nuteistojo L. V. ir liudytojos V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje perskaitant juos balsu.
Anot kasatoriaus, teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalis, 192 straipsnio 1, 5 dalis, nes nuosprendį ir nutartį pagrindė neteisingai suprastais liudytojos J. T. parodymais, duotais atliekant neteisėtą jo parodymo atpažinti veiksmą. Vertindami liudytojos J. T. parodymus, teismai padarė išvadą, kad ji atpažino jį kaip asmenį padariusį kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau iš liudytojos parodymų matyti, kad ji niekada nedavė tokių parodymų, paaiškino, kad įvykio vietoje buvo kiti asmenys, jų išvaizdą apibūdino kaip iš esmės skirtingą nuo jo. Asmens parodymas atpažinti, kaip nurodoma baudžiamojo proceso teisės moksle, gali būti atliktas tik tada, kai atpažįstantis asmuo nepažįsta atpažintino, tuo tarpu liudytoja J. T. dėl jo darbo pobūdžio jį asmeniškai pažinojo, todėl toks veiksmas buvo negalimas. Be to, jis liudytojai J. T. buvo parodytas atpažinti iš nuotraukos, nors iš BPK 192 straipsnio 1 ir 5 dalių išplaukia, kad tokia asmens parodymo atpažinti atlikimo tvarka yra galima tik esant įstatyme numatytiems pagrindams, kurie šioje byloje nenustatyti.
Kasatorius nurodo, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nuosprendį ir nutartį pagrindė teisme duotais nepatikimais liudytojos V. G. parodymais. Liudytojos parodymai teismų buvo įvertinti netinkamai, nes neatsižvelgta į tai, kad teisiamajame posėdyje V. G. tikėtina buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų; kad ji galėjo jį, V. Š., apkalbėti, nes jis ne kartą mėgino ją sulaikyti dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, dėl jo veiklos laisvę ribojančiomis bausmėmis buvo nuteisti V. G. sugyventiniai; kad tokius parodymus ji galėjo duoti siekdama įgyti teisėsaugos institucijų pareigūnų palankumą kitoje baudžiamoje byloje ir taip išvengti atsakomybės už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus; kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau teisme ji davė melagingus parodymus dėl tų aplinkybių, kurios jai buvo nenaudingos ar nepatogios; kad jos parodymai dėl bylos aplinkybių yra nenuoseklūs, prieštarauja liudytojos J. T. parodymams. Visų šių aplinkybių visuma aiškiai rodo, kad liudytojos V. G. parodymai nėra patikimi.
Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolą, duotus ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo L. V., liudytojos V. G. parodymus, taip pat šios liudytojos teisme duotus parodymus, asmens parodymo atpažinti liudytojai J. T. protokolą pripažino įrodymais, todėl iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Savo ruožtu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymas, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami jį kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Kaltinimas dėl piktnaudžiavimo, be kitų aplinkybių, grindžiamas faktinėmis bylos aplinkybėmis, kad jis paskambino V. G. iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono, pakvietė ją į policijos įstaigą, naudojosi jos teikiamomis seksualinėmis paslaugomis, skambino V. G. iš tarnybinio mobiliojo ryšio telefono antrą kartą, pasiteiravo, ar narkotines medžiagas vartojanti V. G. jas jau suvartojo, perspėjo šią būti atsargiai ir prireikus kreiptis į jį bei atliko kitus veiksmus. Piktnaudžiavimo esmė yra pagrindinių tarnybos principų pažeidimas, tarnybinės veiklos esmės ir turinio iškraipymas, konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ar pačios valstybės autoriteto menkinimas kitų žmonių akyse. Nei vienas iš anksčiau minėtų ir kaltinime nurodytų veiksmų neįeina į jo, kaip (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK vyresniojo tyrėjo, tarnybines pareigas, šie veiksmai niekaip nesusiję su jo kaip vyresniojo tyrėjo įgaliojimais, tarnybos ar valstybės interesais, todėl ši kaltinimo dalis jam inkriminuota nepagrįstai. Iš kaltinimo turinio taip pat matyti, kad šis grindžiamas tuo, jog jis, žinodamas, kad V. G. iš policijos įstaigos vyksta įsigyti narkotinės medžiagos, nesiėmė neatidėliotinų priemonių tam, kad užkirstų kelią nusikalstamos veikos darymui. Kasatorius nurodo, kad jam nebuvo žinoma apie tai, jog V. G. vyksta įsigyti narkotinių medžiagų, o tai, kad ji nėra pripažinta kalta dėl kokios nors nusikalstamos veikos, nuosprendyje ir nutartyje nenurodytas joks konkretus jos įvykdytas ar ketintas įvykdyti nusikaltimas, tik dar kartą patvirtina, kad ir ši kaltinimo dalis jam inkriminuota nepagrįstai. Kaltinimas grindžiamas ir tuo, kad jis, V. G. antrą kartą atvykus į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK, leido jai komisariato patalpose esančiame tualete suvartoti atsivežtą narkotinę medžiagą, paprašė šia medžiaga pasidalinti su kita kabinete buvusia mergina J. T. Kasatoriaus teigimu, ši kaltinimo dalis yra grindžiama tik nepatikimais liudytojos V. G. parodymais, todėl yra sufabrikuota, visiškai nepagrįsta ir neatitinkanti realių įvykio aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad nusikalstama veika padaryta žala teismų netinkamai įvertinta kaip didelė. Sprendimą pripažinti žalą didele teismai grindė tuo, kad nusikalstama veika padaryta policijos įstaigos patalpose, darant veiką buvo naudojami tarnybiniai mobilieji telefonai, jų veiksmai sukėlė didelį neigiamą atgarsį visuomenėje. Anot kasatoriaus, nusikalstamos veikos padarymo vieta nerodo didesnio veikos pavojingumo, nes policijos įstaigoje padaryta nusikalstama veika nėra pavojingesnė nei padaryta kitoje vietoje. Be to, dauguma nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padaromi valstybės institucijų tarnybinėse patalpose. Tarnybinių mobiliojo ryšio telefonų panaudojimas apibrėžia nusikalstamos veikos padarymo būdą, tačiau toks veikos padarymo būdas nerodo didesnio nusikalstamos veikos pavojingumo, nes veika išoriškai reiškėsi pokalbiais, žodžiais, o tai neleidžia teigti, kad kilo kokie nors sunkesni padariniai. Kasatoriaus nuomone, jo veika didelio atgarsio visuomenėje nesukėlė, o jei ir sukėlė, tai buvo nulemta ne jo veikos, o tai, kad baudžiamąjį persekiojimą byloje vykdžiusios institucijos dar iki jo pripažinimo kaltu tendencingai paviešino visuomenės informavimo priemonėms informaciją apie jam pareikštame kaltinime nurodytą veiką. Be to, neigiamas atgarsis yra būdingas iš esmės visoms nusikalstamoms veikoms, todėl pats savaime nereiškia sunkesnių neigiamų padarinių. Kasatorius nurodo, kad teismai savo išvadą dėl didesnio veikos pavojingumo grindė ir aplinkybe, kad jis, demonstruodamas nuostatą nesilaikyti galiojančių teisės norminių aktų, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino vyresniojo tyrėjo autoritetą. Šios aplinkybės tik atskleidžia, kad veika padaryta ir neturtinė žala, todėl nesuteikia pagrindo veiką vertinti kaip pavojingesnę. Be to, teismai, spręsdami, ar jo padaryta veika yra pavojingesnė, neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus ir aplinkybes, kad veika truko labai trumpą laiką; kad ja nebuvo pažeisti nė vieno asmens interesai, nė vienam konkrečiam asmeniui nepadaryta jokia žala; jo veika nebūtų užkirtusi kelio V. G. narkotinių medžiagų vartojimui, nes naivu būtų manyti, kad ilgai vartojęs narkotines medžiagas asmuo dėl jo veiksmų būtų nustojęs jas vartoti; jo vykdytos pareigos yra mažareikšmės, nes neturi įtakos nei pačiai policijos sistemai, nei kasdieniam operatyviam ir nusikalstamų veikų tyrimo darbui. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai padarė išvadą, jog veiką jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nes nuosprendyje ir nutartyje neatskleistas tyčios turinys, nenurodyti jokie konkretūs motyvai, kurie rodytų, kad jis leido padariniams sąmoningai kilti, o ne lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
Prokuroro ir nuteistojo V. Š. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas patikrina skundžiamus nuosprendį ir (ar) nutartį tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sritis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Nuteistasis V. Š. kasaciniame skunde ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas kaip patikimus vertinti liudytojos V. G. parodymus, taip pat laikyti įrodyta šios liudytojos parodymais grindžiamą kaltinimo dalį, kad jis, liudytojai antrą kartą atvykus į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK, leido jai komisariato patalpose suvartoti atsivežtą narkotinę medžiagą, paprašė šia medžiaga pasidalinti su kita kabinete buvusia moterimi J. T. Minėtais argumentais yra ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų pagrįstumas, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl šie kasacinio skundo argumentai paliktini nenagrinėti.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimais priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir turtinio ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012).
Kasatorius nuteistasis V. Š. teigia, kad jam inkriminuoti veiksmai nesudaro BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nes nesusiję su jo tarnybiniais įgaliojimais. Su tokiu argumentu negalima sutikti. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jam inkriminuotas Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nevykdymas. Pagal šią teisės normą policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Tuo tarpu nuteistasis V. Š. nesiėmė priemonių užkirsti kelią policijos komisariato patalpose jam žinomai vykstančiam neteisėtam disponavimui narkotinėmis medžiagomis, leisdamas jas vartoti pasikviestai į komisariatą moteriai ir naudodamasis jos seksualinėmis paslaugomis. Būtent už tokią veiką, teismams nustačius būtiną didelės žalos požymį, pasireiškusį valstybės tarnautojo vardo diskreditavimu, ir nuteistas V. Š.
Dėl baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko
Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Teismai sprendė, kad nauja BK 228 straipsnio 1 dalies redakcija pagriežtino bausmę, remdamiesi tuo, jog panaikinta pirmiau šio straipsnio sankcijoje alternatyviai numatyta bausmės rūšis teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, o vienos iš numatytų alternatyvių bausmių laisvės atėmimo maksimali riba padidinta nuo ketverių iki penkerių metų.
Kasaciniame skunde prokuroras šios teismų išvados neskundžia. Skundas argumentuojamas tuo, kad paskyrus bausmės rūšį, kurios nebėra Baudžiamajame kodekse ir kurios vykdymo reglamentavimas panaikintas Bausmių vykdymo kodekse, pažeistos BK 41 straipsnio nuostatos, nes dėl to nebus pasiektas vienas iš bausmės tikslų nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Toks argumentas prieštarauja įstatymui.
Kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai teismai nusprendžia, jog naujas baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios, sename įstatyme numatytos bausmės paskyrimas negali būti vertinamas kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nepriklausomai nuo to, kad naujajame įstatyme tokia bausmės rūšis nenumatyta arba tokia bausmės rūšis visai panaikinta. Pagal BK 3 straipsnio nuostatas baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią arba neturi tokios galios visa apimtimi. Tai reiškia, kad taikant įstatymą galioja visos jo nuostatos, tarp jų ir įstatymo sankcijoje numatytos bausmių rūšys ir jų dydis. 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad BK 68¹ ir 68² straipsniuose numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – viešųjų teisių atėmimas ir teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas – skiriamos asmenims, kurie baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką padarė po šio įstatymo įsigaliojimo. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos viešųjų teisių atėmimo ar teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės vykdomos tol, kol bus įvykdytos. Taigi ta kasatoriaus prokuroro nurodoma aplinkybė, kad 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1474 pripažintas netekusiu galios Bausmių vykdymo kodekso VII skyrius, reglamentavęs teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas, netrukdo vykdyti tokią bausmę ir užbaigti jos vykdymą. BK 3 straipsnio 3 dalies taikymas ir veikos kvalifikavimas pagal senąjį baudžiamąjį įstatymą, paskiriant bausmę teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, irgi suponuoja atitinkamų institucijų prievolę vykdyti nuosprendį (BPK 346 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad nuosprendis šioje byloje yra vykdomas. Apeliacinės instancijos teismui atmetus prokuroro ir nuteistųjų apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, šis teismas išleido patvarkymą dėl nuosprendžio vykdymo ir pateikė jį vykdyti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos Vilniaus probacijos skyriui. Ši institucija pranešė apylinkės teismui, kad abiem nuteistiesiems nuosprendis pradėtas vykdyti. Dar ikiteisminio tyrimo metu abu nuteistieji buvo nušalinti nuo pareigų, prokuroras nepateikė duomenų, kad po nuosprendžio priėmimo jie būtų įsidarbinę valstybės tarnyboje. Taigi prokuroro kasacinio skundo teiginys, esą nebus pasiektas vienas iš bausmės tikslų nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, neatitinka įstatymo nuostatų ir bylos duomenų.
Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto taikymo
Nuteistasis V. Š. teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame nėra aiškiai nurodytas konkretus V. G. įvykdytas ar ketintas įvykdyti nusikaltimas, kuriam jis neužkirto kelio, o V. G. nėra įtariama, kaltinama ar nuteista už kokį nors nusikaltimą, susijusį su kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis.
BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Iš kaltinamojo akto šioje byloje matyti, kad jame nurodyta V. Š. nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, veikos padarymo būdai, kitos svarbios bylos aplinkybės, tarp kurių ir V. G. nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės. Vien tai, kad kaltinamajame akte nenurodyta, kaip galėjo būti kvalifikuojama V. G. nusikalstama veika, kuriai jis neužkirto kelio, negali būti vertinama kaip esminis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimas, nes V. Š. nusikalstamos veikos aprašymas ir be šios aplinkybės yra pakankamai konkretus. Svarbu ir tai, kad, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistajam V. Š. nekilo rimtų abejonių dėl to, koks baudžiamasis įstatymas galėtų būti pritaikytas V. G. už nusikalstamą veiką, kuriai jis neužkirto kelio.
Dėl BPK 162 straipsnio taikymo
Kasatorius nuteistasis V. Š. teigia, kad bylos duomenys, gauti klausantis liudytojos V. G. telefoninių pokalbių, negali būti pripažinti įrodymais jo baudžiamojoje byloje, nes gauti pažeidžiant BPK 162 straipsnio reikalavimus. Toks teiginys neatitinka bylos duomenų.
Pagal BPK 162 straipsnį vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame Kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi.
Šioje byloje ikiteisminis tyrimas atskirtas iš ikiteisminio tyrimo byloje dėl nusikalstamo susivienijimo, neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir kitų nusikalstamų veikų, kurioje BPK 154 straipsnio tvarka buvo leista klausytis V. G. telefoninių pokalbių. Klausymosi metu užfiksuoti V. G. ir nuteistojo V. Š. pokalbiai, kurių turinys leido įtarti V. Š. nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje. Būtent dėl tokios veikos padarymo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas. Ši veika priskirta apysunkių nusikaltimų kategorijai, tokiose bylose įstatymas (BPK 154 straipsnio 1 dalis) leidžia vykdyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, todėl, priešingai negu teigia kasatorius nuteistasis V. Š., teismų praktikoje susiformavusi nuostata dėl gautos kitoje byloje informacijos panaudojimo nebuvo pažeista (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2008).
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, kuris kartu yra iš šios prokuratūros skyriaus, kuriame atliktas ikiteisminis tyrimas, vyriausiasis prokuroras, 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimu leista panaudoti V. Š. byloje informaciją, gautą kitoje byloje. Kasatorius ginčija BPK 162 straipsnio taikymą ir tuo aspektu, esą prokuroras negalėjęs priimti tokio nutarimo, nes jis yra buvęs tyrimo grupės narys ir vadovas byloje, iš kurios atskirta ši byla, ir todėl negalėjo būti objektyvus ir nešališkas. Toks argumentas yra deklaratyvus, prieštarauja Prokuratūros įstatyme įtvirtintai hierarchinei prokuratūros sistemai ir neduoda pagrindo išvadai, kad prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka užėmęs aukštesnes pareigas, neturi kompetencijos priimti minimą nutarimą. Pagal prokuratūros įstatymo 15 straipsnį aukštesnysis prokuroras apygardos prokuratūros prokurorui yra apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas). Būtent tokias pareigas ir ėjo nutarimą priėmęs prokuroras. Siekis atskleisti nusikalstamą veiką ir įstatymo nustatyta tvarka surinkti ją patvirtinančius įrodymus negali būti vertinamas kaip šališkumo pasireiškimas. Pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Dėl BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalių, 191 straipsnio, 192 straipsnio 2, 5 dalių taikymo
Nuteistasis V. Š. nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog liudytoja J. T. atpažino jį kaip asmenį, padariusį kaltinime nurodytą veiką, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma tik tai, kad liudytoja J. T. atpažino V. Š. kaip asmenį, panašų į prisistačiusį Donato vardu asmenį, apie kurį ji davė parodymus. Kolegija pažymi, kad BPK 191 straipsnyje nėra įtvirtinta nuostatų, kurios draustų asmeniui parodyti atpažinti kitą asmenį, kai byloje yra duomenų, kad parodomas atpažinti asmuo yra anksčiau matytas, galbūt net pažįstamas atpažįstančiam asmeniui, todėl šiuo atveju BPK 191 straipsnio taisyklės nebuvo pažeistos. Aplinkybė, kad asmuo buvo parodytas atpažinti iš nuotraukos, nors buvo galimybė parodyti asmenį atpažinti, nebuvo kitų priežasčių, dėl kurių toks asmens parodymo atpažinti veiksmas būtų negalimas, vertintina kaip BPK 192 straipsnio 5 dalies pažeidimas, tačiau šioje byloje šis pažeidimas nėra esminis, nes dėl to nebuvo suvaržytos V. Š. kaip kaltinamojo teisės, tai nesutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai ištirti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius nuteistasis V. Š. pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nuteistojo L. V., liudytojos V. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nors šių parodymų balsu neperskaitė, kaip to reikalaujama BPK 276 straipsnio 1 dalyje. Minėtas BPK 276 straipsnio 1 dalies pažeidimas nesuteikia pagrindo teigti, kad nuosprendis buvo pagrįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais, t. y. padarytas esminis BPK 20 straipsnio 1 ir 5 dalies 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes šie įrodymai, nors ir netinkama tvarka - vadovaujantis BPK 290 straipsnio taisyklėmis, tačiau buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Padarytas pažeidimas nesuvaržė V. Š. kaip kaltinamojo teisių, nesutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl šioje byloje negali būti laikomas esminiu.
Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, nes pasisakė dėl kaltinamųjų V. Š., L. V., liudytojų V. G., J. T. ir kitų asmenų parodymų vertinimo, paaiškino, kodėl vienais kaltinamųjų, liudytojų parodymais remiasi, o kitą jų dalį atmeta, taip pat pasisakė, kad įrodymais pripažįsta ir kitus faktinius bylos duomenis, nurodydamas, kad jie yra teisėtai surinkti ir ištirti teisiamajame posėdyje. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė detalių argumentų dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, V. Š. parodymo atpažinti J. T. protokolo pripažinimo įrodymais, negali būti vertinama kaip esminis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimas, nes įstatymas neįpareigoja teismo nuosprendyje detaliai pasisakyti dėl kiekvieno iš įrodymų visetą sudarančių duomenų pripažinimo įrodymais. Pats faktas, kad teismas šiais bylos duomenimis pagrindė nuosprendį, kartu reiškia ir šių duomenų pripažinimą įrodymais.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis V. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo paduoto apeliacinio skundo, nes nepasisakė dėl šio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Iš V. Š. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis ginčijo baudžiamojo įstatymo taikymą, motyvuodamas tuo, kad kaltinime nurodyti veiksmai neatitinka jo tarnybinių įgaliojimų, kad jis neturėjo objektyvios galimybės užkirsti kelio daromai nusikalstamai veikai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl šių apeliacinio skundo argumentų pasisakė, nurodydamas, kodėl V. Š. veika atitinka jo tarnybinius įgaliojimus, kodėl padaryta išvada, kad jis yra kaltas dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Dėl to šis nuteistojo kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus prokuroro ir nuteistojo V. Š. kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos ir nuteistojo V. Š. kasacinius skundus.
Teisėjai Vytautas Greičius
Jonas Prapiestis
Vladislovas Ranonis
