Baudžiamoji byla Nr. 2K-170/2013
Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01150-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1; 1.2.4.8.1; 1.1.5.1.1; 2.1.7.4; 2.4.7 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
nuteistajam G. L.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu G. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo V. U. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – G. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val. ir per penkis mėnesius neatlyginamai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Priteista iš G. L. 1000 Lt nukentėjusiajam V. U. neturtinei žalai atlyginti ir 35,36 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidų.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti daiktiniai įrodymai revolveris „ME 38 Compact G“ Nr. 011936 ir dvi tūtelės.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. L. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2010 m. rugsėjo 28 d., apie 11.10 val., praktinio vairavimo mokymo aikštelėje, priklausančioje UAB „A“, esančioje (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje panaudojo fizinį smurtą prieš V. U.: šovė jam vieną kartą į krūtinės sritį iš 380-to (9 mm) kalibro penkiašūvio lygiavamzdžio revolverio „ME 38 Compact G“ Nr. 011936, užtaisyto gumine grankulke, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir grasino aplinkiniams dar kartą panaudoti turimą ginklą, taip trukdydamas UAB „A“ įmonės darbuotojams dirbti bei sukeldamas įvykio vietoje buvusių žmonių išgąstį ir sumaištį.
Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad nėra jokio pagrindo laikyti, jog G. L. tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos sutrikdymą ar kad jo veiksmais buvo nutrauktas UAB „A“ įmonės darbuotojų darbas, kad nukentėjusysis ir liudytojai patys provokavo konfliktą.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį; 2) perkvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 28 straipsnį; 3) BPK 303 straipsnio. 5 dalies 1 punkto pagrindu pripažinti, kad jo veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes jis gynė save ir G. E. nuo 8-9 vyrų realiai prasidėjusių smurtinių veiksmų. Teismas nustatė, kad pirmieji G. L. užpuolė instruktoriai, kurie apsupo automobilį, laužė valytuvus, bandė jėga ištraukti jį (G. L.) iš automobilio, kėsinosi sutrikdyti G. E. sveikatą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnį, 284 straipsnio l dalį) bei padarė esminių BPK pažeidimų, nes, netinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, bet jas iškraipė ir savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė ne teisiniais argumentais, bet suinteresuotų bylos baigtimi, turinčių kiekybinę persvarą liudininkų parodymais.
Nuteistasis pažymi, kad kaltinimas byloje surašytas tendencingai, jame nenurodytos svarbios bylai aplinkybes, dėl to susidaro klaidingas įspūdis, kad jis, įsiveržęs į praktinio vairavimo mokymo aikštelę, be jokio motyvo, rėkdamas ir keikdamasis apšaudė visus aplinkinius guminėmis kulkomis.
Pasak kasatoriaus, nepaneigta, kad, viešoje vietoje mokydamas G. E. vairuoti, ne jis provokavo konfliktą, bet vienas iš aikštelėje buvusių instruktorių, kuris neva būdamas viršesnis, ėmė nurodinėti, kaip jam ir G. E. elgtis. Nuteistasis su G. E. anksčiau ne kartą važinėjosi šioje vairavimo mokymo aikštelėje, nes to daryti niekas nedraudė ir dėl to jokių konfliktų nebuvo. Nuteistojo teigimu, būtent jųdviejų (jo ir G. E.) rimtis buvo sutrikdyta, kai nenurodydamas jokio teisinio ir faktinio pagrindo, nesant viešo draudimo važinėti aikštelėje kitiems asmenims, nepažįstamas asmuo liepė išvažiuoti iš aikštelės. Kasatoriui atsisakius paklusti įsakinėjimui, kilo konfliktas, kuris nepažįstamojo toliau buvo kurstomas. Dėl to prie automobilio susirinkę 8-9 instruktoriai pradėjo fizinį susidorojimą su kasatoriumi ir G. E.. Būtent šios aplinkybės privertė G. L. išlipti iš automobilio ir pasiimti iš bagažinės savigynai įsigytą guminėmis kulkomis šaudantį ginklą. Kasatorius teigia tinkamai elgęsis su ginklu ir juo nepiktnaudžiavęs, jį panaudojęs tik kilus realiam pavojui jo sveikatai, nuosavybei ir G. E. Iš pradžių paleido įspėjamąjį šūvį į viršų, tik po to į nukentėjusįjį, ir, užpuolikams aprimus, išvažiavo iš aikštelės. Kasatoriaus įsitikinimu, grupė instruktorių savavaldžiavo, t. y., įgyvendindami tariamą apsaugininkų teisę, reikalavo jam su G. E. išvažiuoti, o nepaklusus, juos užpuolė. Taigi iš šių aplinkybių akivaizdu, kad G. L. gynėsi neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, šališkai vertino liudininkės G. E. parodymus kaip nepatikimus ir pripažino konflikto kurstytojų, UAB „A“ instruktorių, pažeidusių viešąją tvarką ir išprovokavusių kasatoriaus savigyną, parodymus kaip neginčijamus ir teisingus. Kasatoriui nesuprantama, kodėl šios instancijos teismas patikėjo melagingais liudytojo S. A. parodymais, kad keikėsi tik nuteistasis, kai juos paneigia nesuinteresuotos liudytojos R. J., stebėjusios įvykį iš toli, parodymai, taip pat jos mokinys V. Ž.. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad prie kasatoriaus automobilio buvo priėję instruktorių, kurie konflikto metu plūdosi necenzūriniais žodžiais.
Pasak nuteistojo, taip pat nesutampa nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymai. Vieni aiškina, kad buvo šaudyta iš automobilio, kiti, kad iš karto iš jo išlipus, dar kiti, kad nuėjus į automobilio galą, bet visi patvirtina tą patį, kad iššauta buvo po to, kai buvo bandoma kasatorių ištempti iš automobilio, įsibrauti į jo automobilį ir atimti raktelius, suduoti G. E.. Taip pat šie asmenys patvirtina ir tai, kad jų buvo daug (apie 15 automobilių), todėl kasatorius tikrai išsigando.
Kasatorius pripažįsta, kad vairavimo mokymo aikštelė laikytina vieša vieta, tačiau apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti, kokio pobūdžio rimties ir tvarkos joje turėjo būti laikomasi. Nuteistasis mano, kad aikštelėje normali rimtis ir tvarka yra tada, kai vairuotojai moko savo mokinius praktinio vairavimo įgūdžių, todėl jis, mokydamas G. E. vairuoti, tokiai tvarkai nenusižengė, jos laikėsi ir netrukdė kitiems instruktoriams dirbti. Teismas privalėjo išsiaiškinti, kieno veiksmais ir kaip pasireiškė UAB „A“ praktinio vairavimo mokymo aikštelės nusistovėjusios tvarkos pažeidimas ir darbo sutrukdymas. Akivaizdu, kad būtent instruktorius S. A. sustabdė kasatoriaus automobilį ir ėmė vykdyti savo tariamą apsauginio teisę, paklausdamas „ko čia važinėji“. Toks klausimas nelogiškas, nes ir taip aišku, kad aikštelėje važinėjama mokant vairuoti. Kiti S. A. veiksmai, kuriais nebuvo bandoma išspręsti problemos teisėtomis priemonėmis, rodo, kad būtent jis tiesiogine tyčia siekė išprovokuoti konfliktą. Nepatikus kasatoriaus atsakymui, S. A. turėjo skambinti policijai, tačiau byloje nustatyta, kad, kilus konfliktui, į policiją bandė skambinti G. E., kuriai to padaryti nepavyko, nes instruktoriai mėgino atimti telefoną. Šios aplinkybės, kasatoriaus įsitikinimu, rodo, kad patys instruktoriai viešojoje vietoje tiesiogine tyčia sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, savavaldžiavo ir smurtavo. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad šūviai buvo paleisti į orą tik po to, kai jau buvo sutrikdyta rimtis ir tvarka aikštelėje, taip pat kad po pirmojo šūvio instruktoriai suprato, jog savigynos ginklas yra netikras, todėl dar intensyviau puolė, nulauždami automobilio valytuvą.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo įvykio mechanizmo, kuris yra svarbus viešosios tvarkos pažeidimų bylose, nes pagal tai sprendžiama apie kaltininko veiksmų pobūdį. Šiuo atveju buvo apsiribota tik G. L. šaudymo faktu, visiškai nesigilinant į tai, kas lėmė ginklo panaudojimą. Kasatoriaus įsitikinimu, nenustatyta, kad jis sutrikdė viešąją tvarką ir turėjo motyvą taip elgtis, neįrodyti jo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp jų ir atsiradusių padarinių, taip pat kaltė. Teismas neatskleidė bylos esmės, tik paviršutiniškai aprašydamas prieštaringus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, taip nukrypdamas nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
Kasatorius pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis neapima tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, todėl veikos turi būti kvalifikuojamos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnį kaip nusikalstamų veikų ideali sutaptis (kasacinė nutartis Nr. 2K-26/2000). Tačiau kaltinamajame akte nusikalstama veika – nežymus sveikatos sutrikdymas – jam neinkriminuotas, todėl, konstatuodamas jos padarymą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė veikos kvalifikavimo taisykles, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir nepagrįstai priteisė iš kasatoriaus nukentėjusiajam žalos atlyginimą.
Nuteistojo G. L. kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
Nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje nepateikta teismo išvadas pagrindžiančių teisinių argumentų, be to, mano, kad jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuratūros apeliacinį skundą, BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažino G. L. kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, dar kartą patikrinęs byloje surinktą medžiagą, teismas padarė išvadą, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių G. L. padarius jam inkriminuotą veiką. Teisėjų kolegija, patikrinusi abiejų instancijų teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą, vertinimą ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, 331 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Teismas atliko visapusišką įrodymų tyrimą ir jų pagrindu nuosprendyje pateikė išsamius ir aiškius motyvus, kuo vadovaujantis panaikinamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nustatė įvykio mechanizmą, įvertino G. L. veiksmų panaudojant šaunamąjį ginklą pobūdį, jų neteisėtumą, priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių. Teismo posėdyje apklausęs G. L., nukentėjusįjį V. U. ir liudytoją G. E., sugretinęs šiuos jų parodymus su duotais pirmosios instancijos teisme, taip pat išanalizavęs ir palyginęs pirmosios instancijos teismo posėdyje duotus liudytojų S. A., J. Š., V. K., R. J., V. Ž., R. V. parodymus bei kitą rašytinę medžiagą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „A“ vairavimo mokyklos darbuotojui V. A. paaiškinus G. L., jog negalima važinėti jų įmonei priklausančioje aikštelėje ir paprašius išvažiuoti, kad nebūtų trukdoma instruktoriams dirbti, šis nesutiko, ginčijosi, keikėsi ir, išsitraukęs ginklą, šovė tiesiai į nukentėjusįjį V. U.. Bandydamas sulaikyti šovusį asmenį, V. K. užgriuvo ant išvažiuojančio automobilio kapoto, dėl to nulaužė valytuvus. Tokį G. L. fizinio smurto panaudojimą viešoje vietoje – šaudymą į nukentėjusįjį UAB „A“ praktinio vairavimo mokymo aikštelėje – teismas pripažino įžūliu elgesiu, dėl kurio buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Teismas pažymėjo, kad G. L. panaudojo šaunamąjį ginklą matant ir girdint kitiems asmenims, prieš darbo vietoje esantį ir savo pareigas atliekantį nukentėjusįjį, kuris dėl to patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais įžūliais veiksmais, teismo vertinimu, G. L. nepaisė dorovės normų, demonstravo nepagarbą, paniekinimą aplinkiniams, sukeldamas šiems neigiamus išgyvenimus (baimę, nesaugumo jausmą, stresą); dėl patirto įvykio kilo sąmyšis, sujudimas, buvo sutrikdytas UAB „A“ darbas – nutrauktas vairavimo mokymas.
Kaip matyti iš G. L. ir G. E. parodymų, jie žinojo, kad ši aikštelė yra vairavimo mokyklos UAB „A“ ir kad be ten dirbusių bendrovės atstovų leidimo kitiems asmenims mokyti vairuoti negalima. Konfliktas su aikštelėje buvusiais asmenimis kilo dėl netinkamo G. L. elgesio. Kai G. L. buvo pasiūlyta palikti vairavimo aikštelę, jis, žinodamas, kad reikalavimas palikti aikštelę yra teisėtas, nesutiko, ginčijosi, keikėsi ir, išsitraukęs ginklą, šovė į nukentėjusįjį V. U..
Įvertinęs G. L. veiksmų intensyvumą ir pobūdį, teismas sprendė, kad jis elgėsi sąmoningai, suvokė savo veiksmų pavojingumą, suprato, jog tokiais veiksmais pažeidžia visuomenės rimtį ir tvarką, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Pažymėtina, kad šios instancijos teismas motyvuotai paneigė G. L. teiginius, jog jis panaudojo ginklą gindamasis nuo instruktorių užpuolimo. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis ir liudytojai S. A., J. Š., V. K. viso bylos tyrimo metu nuosekliai tvirtino, jog peilio niekas neturėjo, be to, G. L. parodymų apie ginklo paėmimą iš bagažinės ir smurto prieš jo draugę G. E. panaudojimą nepatvirtino ne tik prieš tai išvardyti liudytojai, bet ir liudytoja G. E. Nustatęs, kad konfliktą pradėjo G. L., kai šio buvo paprašyta išvažiuoti iš vairavimo mokymo aikštelės, kad į nukentėjusįjį buvo šauta, kai šis nebuvo pradėjęs ir net nesirengė atlikti prieš G. L. jokių kėsinimosi veiksmų, kad G. L. automobilį buvo bandoma sulaikyti tik po šūvio, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo baudžiamajame įstatyme numatyto pavojingo kėsinimosi, suteikiančio G. L. teisę į būtinąją gintį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų, apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes G. L. veikai baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalį – pritaikė tinkamai ir, nenustatęs BK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorius klaidingai teigia, kad viešosios tvarkos sutrikdymo metu nežymiai sutrikdžius nukentėjusio asmens sveikatą veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimo metu prieš žmogų panaudojamas smurtas, kuris jam sukelia fizinį skausmą, ar žmogus nežymiai sužalojamas arba trumpam susargdinamas, kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-659/2004, 2K-652/2007, 2K-796/2007, 2K-122/2008).
Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys dėl kaltinamojo akto trūkumų. Iš kaltinamojo akto nagrinėjamoje byloje turinio matyti, kad jis surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes jame aprašyta nusikalstama veika – nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės, atitinkančios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Dėl žalos atlyginimo
Bylos duomenimis, G. L., šaudamas V. U. į krūtinės sritį iš guminėmis grankulkėmis užtaisyto revolverio, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Taigi tarp G. L. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ją nukentėjusiajam turi atlyginti nuteistasis.
Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam V. U. neturtinės žalos atlyginimą, BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, nepažeidė.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, šis nuosprendis paliktinas galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Vytautas Greičius
Albinas Sirvydis
