Dėl nuosavybės teisių gynimo ir iškeldinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-413/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.2.7; 22.4; 30.3; 30.5; 42.8; 45.6 (S)

2010 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei J. T. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – AB DnB NORD bankas, ir atsakovės J. T. priešieškinį ieškovei V. M. dėl nuosavybės teisių gynimo ir iškeldinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

V. M. ir I. M. (I. M.) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 2003 m. gruodžio 24 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, 2004 m. birželio 9 d. ir 2004 m. gruodžio 23 d. susitarimus. I. M. mirė iki ieškinio priėmimo, o duomenų apie išduotą paveldėjimo teisės liudijimą byloje nėra.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė apgaulės būdu su ieškove ir jos sutuoktiniu sudarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė teigė, kad manė, jog pas notarą sudaro žemės sklypo įkeitimo sutartį, nes atsakovė ieškovės sūnaus namo statybai buvo paskolinusi 20 000 Lt; kad pas Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarę G. Š. atsakovė ir notarė kalbėjo lietuvių kalba, kurios ieškovė nemoka ir nesupranta; kad nebuvo vertėjo, ieškovė nežinojo, jog jo galima reikalauti, be to, labai pasitikėjo atsakove; kad ieškovė ir jos sutuoktinis pasirašė sutartį, tačiau jos turinio nesuprato, nes nemoka lietuvių kalbos. Ieškovės teigimu, ji ir jos sutuoktinis pas notarę G. Š. 2004 m. birželio 9 d. pasirašė dokumentą, apie kurį jiems niekas nieko nepaaiškino, jiems priklausančio egzemplioriaus nedavė. Ieškovė teigė, kad tik 2004 m. spalio mėnesį nuėjusi pas advokatę išsiaiškino sutarties ir susitarimo turinį, suprato, kad atsakovė ją apgavo norėdama užvaldyti ieškovės turtą apgaulės būdu; kad atsakovė apgavo ieškovę ir jos sutuoktinį drauge su notare G. Š. iš anksto susitarusios. Ieškovė teigė, kad praradusi namą, neturi kur išsikelti. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu, pagal kurį pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę turėjo valstybė, nes ieškovės sklypas yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, arba kaimyninio žemės sklypo savininkas, jeigu jis verčiasi žemės ūkio veikla, arba ūkininkas ir kt.; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.89 straipsniu.

Atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę iš atsakovei nuosavybės teise priklausančių pastatų (duomenys neskelbtini) įpareigojant išsiregistruoti ir perduoti raktus. Atsakovė nurodė, kad pas notarę sudarant pirkimo–pardavimo sutartį dalyvavo ieškovės sūnus, kad ieškovei viskas buvo išversta į jai suprantamą kalbą. Atsakovė teigė, kad ieškovei sumokėjo 80 000 Lt, o prieš tai sumokėjo 20 000 Lt avansą; kad vėliau šalys pasirašė du susitarimus dėl galutinio atsiskaitymo; kad atsakovė galutinę sumą pervedė ieškovei į jos nurodytą banko sąskaitą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies: iškeldino ieškovę iš atsakovei nuosavybės teise priklausančių pastatų – gyvenamojo namo ir tvarto, esančių (duomenys neskelbtini). Teismas atmetė kitą priešieškinio dalį; priteisė iš ieškovės atsakovei 4000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 100 Lt žyminio mokesčio, valstybei – 55,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 24 d. ieškovės, jos sutuoktinio ir atsakovės sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko 0,72 ha ploto žemės sklypą ir jame esančius gyvenamąjį namą, tvartą, inžinerinius įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini); kad sutarties 3.1 punkte nustatyta, jog žemės sklypas parduotas už 180 000 Lt, jame esantis gyvenamasis namas su priklausiniais – už 100 000 Lt, iš kurių 100 000 Lt atsakovė sumokėjo, o ieškovė ir jos sutuoktinis gavo prieš sudarant sutartį; kad likusius 180 000 Lt atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei ir jos sutuoktiniui iki 2004 m. balandžio 20 d. Teismas nustatė, kad 2004 m. birželio 9 d. susitarimu sutarties šalys pakeitė 2003 m. gruodžio 24 d. sutarties 3.2 punktą, nurodant, jog likusius 180 000 Lt pirkėja įsipareigoja sumokėti pardavėjams iki 2005 m. balandžio 20 d.; kad 2004 m. gruodžio 23 d. susitarimu sutarties šalys pakeitė sutarties 3.2 ir 4.5 punktus ir susitarė, jog likusius 180 000 Lt atsakovė įsipareigoja mokėjimo pavedimu pervesti į ieškovės nurodytą banko sąskaitą iki 2005 m. gegužės 1 d., o ieškovė ir jos sutuoktinis įsipareigoja iki 2005 m. birželio 1 d. išsiregistruoti ir išsikelti iš parduoto turto, sumokėti mokesčius už turto eksploatavimo paslaugas, susidariusias iki išsikėlimo dienos, perduoti atsakovei turto raktus, be to, susitarė 2004 m. birželio 9 d. susitarimą laikyti negaliojančiu.

Teismas nustatė, kad 2005 m. vasario 22 d. raginimu ieškovė pareikalavo, jog atsakovė iki 2005 m. kovo 15 d. grąžintų 180 000 Lt skolą, pervedant nurodytą pinigų sumą į ieškovės banko sąskaitą; kad 2005 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymu atsakovė pervedė ieškovei 80 000 Lt, o 2005 m. balandžio 15 d. mokėjimo nurodymu – likusius 100 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginiai, jog ji jokių pinigų iš atsakovės nėra gavusi, ir kad 2003 m. gruodžio 24 d. pasirašius sutartį pas notarę, atsakovė davė ieškovei ir jos sutuoktiniui 60 000 Lt, iš esmė skiriasi, todėl vertintini kritiškai, ir kad teismas vadovaujasi tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovės sūnus sąmoningai veikė prieš savo motiną ir ją apgavo, taip pat kad ginčijamo sandorio metu ieškovė sirgo ligomis, dėl kurių negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Teismas konstatavo, jog aplinkybę, kad ieškovė ir jos sutuoktinis, sudarydami 2003 m. gruodžio 24 d. sutartį, suprato savo veiksmų reikšmę, patvirtina ir jų elgesys prieš ir po sutarties sudarymo: 2003 m. gruodžio 1 d. ieškovė pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų skyriui prašymus išduoti pažymas jai priklausančio ginčo turto pardavimo sandoriui sudaryti. Teismas konstatavo, kad 2004 m. birželio 9 d. susitarimas, 2004 m. spalio 12 d. ieškovės VĮ Registro centro Vilniaus filialo Trakų skyriui pateiktas prašymas neleisti atsakovei įteisinti ginčo nekilnojamąjį turtą, kol nebus galutinai atsiskaityta, 2004 m. gruodžio 23 d. susitarimas ir 2005 m. vasario 22 d. raginimas atsakovei galutinai atsiskaityti, nurodant ieškovės banko rekvizitus, patvirtina, kad 2003 m. gruodžio 24 d. sutartį ieškovė ir jos sutuoktinis sudarė sąmoningai ir be jokios apgaulės. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ir jos sutuoktinio skundo pagrindu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ištyrė notarės G. Š. veiksmus ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių reikėtų spręsti klausimą dėl notarės įgaliojimų pasibaigimo.

Teismas konstatavo, kad sudarant 2003 m. gruodžio 24 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo išreikšta ieškovės sąmoninga ir laisva valia tokį sandorį sudaryti, todėl nėra pagrindo sutartį ir susitarimus pripažinti negaliojančiais CK 1.89 straipsnio 1 dalies, 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl priešieškinio teismas pažymėjo, kad 2005 m. balandžio 15 d. notarė G. Š. išdavė liudijimą, jog atsakovė įvykdė visas prievoles ir visiškai atsiskaitė su ieškove ir jos sutuoktiniu. Teismas pabrėžė, kad, pripažinus, jog 2003 m. gruodžio 24 d. sutartis yra teisėta ir galiojanti, konstatuojama, jog ginčo turtas teisėtai nuosavybės teise priklauso atsakovei (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas); kad atsakovė, nevykdydama 2003 m. gruodžio 24 d. sutarties 4.5 punkto įsipareigojimo, pažeidžia atsakovės nuosavybės teises; kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė registruota ginčo gyvenamajame name ir ginčo turtas yra rakinamas, todėl atmetamos atitinkamos priešieškinio dalys.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovei 1000 Lt išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti, valstybei – 3427 Lt nesumokėto žyminio mokesčio ir 5,40 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal byloje esančius medicinos įstaigų dokumentus negalima teigti, jog ieškovė ir jos sutuoktinis sandorio sudarymo metu dėl savo psichinės ar fizinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; kad vien tai, jog sandorio sudarymo metu ieškovė ir jos sutuoktinis buvo garbaus amžiaus, neleidžia teigti, jog jie negalėjo suprasti savo veiksmų; kad iš ginčijamos sutarties ir vėlesnių susitarimų matyti, jog, sudarant šiuos dokumentus, jų turinys buvo išverstas į rusų kalbą; kad ieškovės argumentas, jog ji nemoka rusų kalbos, pateiktas tik ieškovės dublike, praėjus daugiau kaip trejiems metams po ginčijamos sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sprendžiant dėl ieškinio ir apeliacinio skundo pagrįstumo, daug didesnę reikšmę turi apeliantės ir jos sutuoktinio elgesys, kuris tiek iki, tiek po ginčijamo sandorio sudarymo patvirtina, kad ieškovė ir jos sutuoktinis turėjo tikslą sudaryti būtent pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija akcentavo, kad svarbu ir tai, jog apie tai, kad ieškovė su sutuoktiniu buvo apgauti, jai tapo žinoma 2004 m. spalio mėnesį, todėl 2004 m. gruodžio 17 d. surašytas ieškovės ir jos sutuoktinio pareiškimas dėl pirkimo–padavimo sutartyje buvusios klaidos (dėl atsiskaitymo termino) ištaisymo paneigia apeliantės poziciją dėl ginčo ir ginčo sandorio sudarymo aplinkybių ir jo šalių tikslų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2005 m. rugsėjo 1 d. ieškovė ir jos sutuoktinis skunde dėl notarės veiksmų nieko neminėjo apie tai, kad realiai šalių turėjo būti sudaryta turto įkeitimo sutartis. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad 2005 m. vasario 22 d. ieškovė paragino atsakovę visiškai atsiskaityti už įsigytą pagal pirkimo–pardavimo sutartį nekilnojamąjį turtą, pervedant pinigus į ieškovės sąskaitą, o ši raginimą įvykdė; kad savo veiksmais ieškovė ginčijamą sandorį patvirtino (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punktas); kad pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį šalis, patvirtinusi sandorį, netenka teisės jį ginčyti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismų sprendimas ir nutartis yra nemotyvuoti.

Motyvų nebuvimas sprendime yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ieškovė ieškinį ir apeliacinį skundą grindė aplinkybėmis, susijusiomis su apgaule, taip pat kad sandorio pasirašymo metu ieškovė ir jos sutuoktinis nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir kad buvo nesilaikyta privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo tvarkos. Ieškinyje ir apeliaciniame skunde ieškovė nurodė ir juridinį ieškinio ir apeliacinio skundo pagrindą – CK 1.89, 1.91 straipsnius, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, 8 straipsnio 1 dalį ir Žemės įstatymo 18 straipsnio 5 dalį. Teismai analizavo tik aplinkybes, susijusias su kasatorės būsena sandorio sudarymo metu, t. y. negalėjimu suprasti savo veiksmų reikšmės; aplinkybes, susijusias su apgaule, aptarė tik fragmentiškai ir visiškai neanalizavo ir netyrė aplinkybių, susijusių su Žemės įstatyme ir Žemės ūkio paskirties įsigijimo laikinajame įstatyme įtvirtintos privačios žemės ūkio paskirties žemės pardavimo tvarkos ir procedūrų pažeidimu.

2. Teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

2.1. Remiantis ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi, parduodant privačios nuosavybės teise turimą žemę, esančią nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, pirmumo teisė pirkti žemės sklypą tomis pačiomis sąlygomis pardavėjo ir pirkėjo sutarta kaina suteikiama valstybei. Remiantis ginčo sandorio sudarymo metu galiojusia Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies redakcija, pirmumo teisė pirkti parduodamą privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, taip pat suteikiama valstybei ir atitinkamai kitiems eilės tvarka įstatyme įvardytiems asmenims: 2) parduodamo žemės sklypo bendraturčiui; 3) kaimyninio žemės sklypo savininkui, jeigu jis verčiasi žemės ūkio veikla; 4) ūkininkui, jei parduodamas žemės sklypas įeina į žemėtvarkos projekte suformuotos racionalios šiam asmeniui priklausančio ūkio žemėvaldos perspektyvines ribas; 5) parduodamo žemės sklypo naudotojui, naudojančiam žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip dvejus metus iš eilės; 6) institucijai, įstatymų arba Vyriausybės įgaliotai priimti sprendimus dėl žemės sklypų pertvarkymo pagal žemėtvarkos projektus, – jeigu įsigyjami žemės sklypai reikalingi žemės sklypams konsoliduoti bei žemės savininkams kompensuoti lygiaverčiu valstybinės žemės plotu, kai žemė paimama visuomenės poreikiams. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sandoriai, sudaryti nesilaikant šio įstatymo reikalavimų, arba jeigu žemę įsigiję asmenys pažeidžia šio įstatymo sąlygas, teismo tvarka pripažįstami negaliojančiais. Kadangi subjektas, turintis pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės sklypą, yra valstybė, įstatyme įtvirtintos pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės sklypą procedūros nesilaikymas ne tik suponuoja imperatyviųjų materialiosios teisės normų, bet ir viešojo intereso pažeidimą. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Teismai visiškai neanalizavo nurodytų teisės normų, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

2.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio taikymo ir aiškinimo, yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio metu ir į sudaryto sandorio turinį – sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt. Teismai šioje byloje aiškindami CK 1.89 straipsnio 1 dalies nuostatas vadovavosi dviem kriterijais – medicininiais dokumentais ir sandorių šalies senyvu amžiumi, bet visiškai nevertino sudaryto sandorio jo naudingumo, žalingumo, pagrįstumo ir protingumo aspektu. Būtent šios aplinkybės ir turėjo esminę reikšmę sprendžiant sandorio negaliojimo klausimą dėl ieškovės ir jo sutuoktinio būklės sudarant ginčijamą sandorį: sandoris buvo naudingas tik atsakovei, nes ji siekė įgyti nuosavybės teises į ginčijamą sandorį, o ieškovei ir jos sutuoktiniui toks sandoris buvo nenaudingas, nes jų tikslas buvo padėti sūnui materialiai statant ir įrenginėjant namą, tuo tikslu pasiskolinant iš atsakovės pinigų ir už paskolintą sumą įkeičiant namą ir žemės sklypą.

2.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.91 straipsnio taikymo ir aiškinimo, yra nurodęs, kad byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti; kad abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais; kad CK 1.91 straipsnio tinkamas taikymas suponuoja būtinumą nustatyti esminius veiksnius ir vertinti jų visumą; tai taip pat reiškia, jog dėl sandorio šalies valios turi būti sprendžiama pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles.

Teismai šioje byloje ignoravo sutarties aiškinimo taisykles, neatskleidė ieškovės ir jos sutuoktinio tikrosios valios, nenustatė, ar ieškovė ir jos sutuoktinis suprato sudaromų sandorių esmę ir padarinius, ar atsakovė nepasinaudojo ieškovės ir jos sutuoktinio senyvu amžiumi ir menku išsilavinimu, patiklumu, visiškai netyrė ir neanalizavo, ar atsakovė atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, kuriais buvo siekiama suklaidinti ieškovus, dėl kurių jie buvo suklaidinti dėl esminių sandorio elementų, ir paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį jie iš tikrųjų siekė sudaryti. Atsakovė jau iki sandorio sudarymo elgėsi nesąžiningai, vykdė iš anksto parengtą planą – nuolatiniu rūpesčiu pelnė ieškovų pasitikėjimą, susidraugavo ne tik su jais, bet ir su ieškovų sūnumi, pasisiūlė padėti materialiai ieškovų sūnui pasistatyti ir įsirengti namą, paskolino jam pinigų. Atsakovės veiksmai buvo nesąžiningi – ji nuolankumu ir paslaugumu siekė pelnyti ieškovų pasitikėjimą, ir vėliau pasinaudodama jų patiklumu, senyvu amžiumi, informuodama ieškovus apie klaidingas sandorio sudarymo sąlygas, siekė įgyti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. sąmoningais tyčiniais veiksmais sukūrė tokią situaciją, kai ieškovai, paveikti ieškovės apgaulės, pasirašė pirkimo–pardavimo sandorį, nors turėjo tikslą sudaryti turto įkeitimo sandorį. Vertinant, ar ginčo sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina atsižvelgti ir įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes: tai, kad ieškovai yra garbaus amžiaus, pensininkai, neturi išsilavinimo, neužsiima komerciniais reikalais, supranta tik lenkų kalbą, niekada neketino parduoti savo nekilnojamojo turto, o siekė prisidėti prie sūnaus namo statybų ir įrengimo.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, nes nepagrįstai atsisakė kviesti liudyti kasatorės sūnų, kad būtų išaiškintos ir atskleistos esminės ir svarbios faktinės aplinkybės, susijusios su sandorio pasirašymu.

4. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, atsakovės įrodymams ir paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją galia, ieškovų pateiktų įrodymų ir paaiškinimų visiškai nevertino ir netyrė, ypač dėl sandorio sudarymo aplinkybių – rašytinių įrodymų (VĮ Registrų centro pažymų) ir paaiškinimų dėl atsakovės vykdomos komercinės–ūkinės veiklos (prekybos nekilnojamuoju turtu). Teismas atmetė ieškovės prašymą dėl liudytojo – ieškovės sūnaus – apklausimo, siekiant nustatyti tikrąsias sandorio sudarymo aplinkybes. Teismas, remdamasis tik atsakovės paaiškinimais ir argumentais, sprendė dėl ginčo sandorio sudarymo kalbos. Teismo vertinimai dėl įrodymų, patvirtinančių, kokiomis kalbomis kalba ir supranta ieškovai, yra nenuoseklūs ir prieštaringi: įrodinėdamas, kad ginčo sandoris ieškovams buvo perskaitytas ir išaiškintas rusų kalba, teismas pripažįsta, kad ieškovai nemokėjo lietuvių kalbos, tačiau, vertindamas ieškovų elgesį po sandorio surašymo ir darydamas išvadą, kad pasirašytas ginčo sandoris atitiko kasatorės valią, remiasi ieškovės prašymu VĮ Registrų centrui, kuris surašytas lietuvių kalba. Teismas visiškai nevertino ieškovės argumentų, kad ji ir jos sutuoktinis moka tik lenkų kalbą. Teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles – netinkamai vertino įrodymus – ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Atsiliepimuose nurodyta, kad (kaip rodo bylos faktinė medžiaga), sudarydami sandorį, ieškovai nebuvo tokios būsenos, kad negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti; taip pat negalima tvirtinti, kad dėl senyvo amžiaus jie negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti; kad ginčo namų valdos (menkaverčių pastatų ir 0,72 ha žemės) vertė atitinka to meto rinkos vertę; kad sudarant sandorį atsakovė jokių aplinkybių nenuslėpė, aktyvių veiksmų, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį, neatliko. Atsakovė teigia, kad kasaciniame skunde neteisingai aiškinamos Žemės įstatymo 18 straipsnio 5 punkto nuostatos, nes atsakovė pirko ne tik žemę, bet ir namų valdą; kad neteisingai aiškinamos ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 4 punkto nuostatos, nes pirmumo teisę pirkti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš varžytynių, turi valstybė, kai pagal parengtą detalųjį planą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą ši žemė numatoma panaudoti: krašto ir valstybės sienos apsaugai, valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, valstybiniams vamzdynams, elektros linijoms tiesti ir t. t., tačiau ieškovų namų valdos žemė neįtraukta į šiuos planus. Atsiliepime taip pat teigiama, kad pagal ieškovų skundą Teisingumo ministerija atliko patikrinimą dėl notarės veiksmų ir jokių pažeidimų nenustatė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas prašo kasacinį skundą atmesti, o ginčijamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus.

Atsiliepime nurodyta, kad AB DnB NORD bankas 2005 m. spalio 7 d. kreditavimo sutartimi suteikė atsakovei šioje byloje 134 094,06 euro kreditą, kurio paskirtis: 28 962 eurai – paskolai iš AB,,Šiaulių banko“ refinansuoti, o likusi dalis – gyvenamajam namui remontuoti; kad įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartį užtikrinti hipotekos lakštu buvo bankui įkeistas ginčo turtas. Atsiliepime teigiama, kad teismai tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovė suprato savo veiksmus, parduodama gyvenamąjį namą ir žemės sklypą atsakovei; kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė rėmėsi CK 1.89, 1.90 straipsniuose nurodytu sandorio negaliojimo pagrindu; kad nėra jokio pagrindo konstatuoti imperatyviųjų teisės normų pažeidimų: Žemės ūkio paskirties laikinasis įstatymas netaikomas, jeigu įsigyjama žemės iki 3 ha; Žemės įstatymo 18 straipsnio nuostatos taip pat nepažeistos, nes pirmenybės teisę pirkti namų valdos žemės sklypą pagal įstatymo 18 straipsnio 4 dalį turi namų valdos pastatų savininkas, o ginčijama sutartimi buvo įsigyjama ne tik žemė, bet ir statiniai ant jos.

k o n s t a t u o j a :

Kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie byloje turi teisinę reikšmę.

Dėl šalių sudarytos sutarties teisinės kvalifikacijos ir aiškinimo

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių daugelyje nutarčių yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, (pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“ Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“ Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“, UAB „Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. K., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, BAB „BSA Construction“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Jose konstatuota, kad sutarties turinys – fakto klausimas, aiškinimo ir taikymo praktika kasacinio teismo yra suformuota. Byloje yra aktualus tik šalių sudarytos sutarties turinio aiškinimas. Šioje byloje žemesnės instancijos teismai padarė išvadas atsižvelgę į sutarties esmę, tikslą, šalių elgesį prieš sutarties sudarymą, jos sudarymo metu, atliktus piniginius atsiskaitymus, taip pat į šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismų sprendimai yra motyvuoti ir jų išvados, kad šalys sudarė ne įkeitimo, bet nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nekelia abejonių. Dėl to nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas dėl sutarčių aiškinimo ir taikymo taisyklių plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismo sprendimų motyvus ir kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama naujų sutarčių teisę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų, turinčių reikšmės teismų praktikai, ir nekyla klausimų dėl sutarties aiškinimo taisyklės formavimo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde keliama įrodinėjimo problema. Jame teigiama, kad ieškovė įrodė jog atsakovė dar iki sandorio sudarymo elgėsi nesąžiningai. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovui to neįrodžius, ieškinys netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kesko Agro Lietuva“ v. akcinė bendrovė „Tauragės grūdai, bylos Nr. 3K-3-199/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Teismai, įvertinę įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė ir jos sutuoktinis suprato, kokią sutartį sudarė, ir ją siekė sudaryti. Tai, kad teismai neapklausė kaip liudytojo kasatorės sūnaus, nėra pagrindas daryti išvadas apie atsakovės nesąžiningumą, nes buvo pakankamai kitų įrodymų, kuriais remiantis konstatuota, jog šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, A. S., bylos Nr. 3K-3-130/2009; kt.). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta. Minėta, kad buvo pakankamai įrodymų tinkamai kvalifikuoti ginčijamą sutartį.

Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, t. y. pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatorės nurodytų civilinio proceso teisės normų pažeidimų, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad nebuvo priimtas ieškovei palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl sutarties negaliojimo pažeidus imperatyviąsias normas, reglamentuojančias žemės pirkimą–pardavimą

Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu Žemės įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-490 redakcija) buvo nustatyta, kad, parduodant privatine nuosavybe esančią žemę nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, pirmumą ją pirkti tomis pačiomis sąlygomis pardavėjo ir pirkėjo sutarta kaina turi valstybė. Žemės įstatyme nebuvo reglamentuojami santykiai, kai vienam asmeniui kartu parduodama žemė ir jame esantys pastatai. Būtent žemės pirkimo pirmenybės teisė valstybei ir kaimyninio žemės sklypo savininkui buvo nustatyta tuo atveju, jeigu parduodama žemė. Minėta, kad šiuo atveju buvo kartu parduota žemė ir pastatai, todėl kitų ieškovės nurodytų asmenų (valstybės ir kaimyninio žemės sklypo savininko) pirmenybės teisė pirkti įstatymuose įtvirtintą objektą – žemę – nebuvo pažeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Atsakovė už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 1000 Lt. Tai patvirtina 2010 m. birželio 23 d. pinigų kvitas. Ši suma atsakovei priteistina iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Kasacinės instancijos teismas turėjo 46,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. spalio 21 d. pažyma. Šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. M., (duomenys neskelbtini), atsakovei J. T., (duomenys neskelbtini), 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės V. M., (duomenys neskelbtini), 46,05 Lt (keturiasdešimt šešis litus 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

Vincas Verseckas